Levas Kleinas – teatro šviesų magas / Eglė Ulienė

humoro. Per visą šią krizę sakiau, kad, vos tik virusas bus įveiktas, viskas akimirksniu grįš į senas vėžes. Dabar jau matau ženklų, kad tai vyksta: nuostabus jausmas vėl būti scenoje ir matyti pilną salę žmonių be kaukių.

Esate kūrinio Pakvaišęs dėl operos autorius. Ką jis sako apie Jūsų paties santykį su operos žanru?

Pakvaišęs dėl operos – tai mano sukurtas komiškas pasirodymas (stand-up show), kuriame pats ir vaidinu. Esu atlikęs jį daugiau nei du šimtus kartų su įvairiais orkestrais, įvairiose Izraelio ir Europos salėse. Pasirodymą sudaro daugybė parodijų, kurias dainuoju imituodamas įvairius balsus, kiekvieną atlieku vis kitu operos stiliumi. Šiame kūrinyje rasime viską, kas operoje žavinga, perdėtai spalvinga, gąsdina, juokina ar yra absurdiška. Net neabejokite, myliu operą taip stipriai, kad visuomet sakau, jog pasaulyje yra tik dviejų tipų žmonės: tie, kurie dievina operą, ir tie, kurie jos dar nepažino. Iš meilės operai ir parašiau parodijas, rodančias šio žanro juokingąją, net absurdiškąją pusę. Pavyzdžiui, koks nors veikėjas, operoje nudurtas, užuot miręs, dainuoja...

Gal truputį pravertumėte dureles į savo kūrybos pasaulį ir papasakotumėte apie operos kūrimą? Kaip pradedate tokio kompleksinio žanro kūrinį? Kada kūrybos procese susiduria sunkus triūsas ir magijos kibirkštys?

Man operoje pats svarbiausias aspektas yra žodis. Visada pradedu nuo žodžio, sakinio, minties, o tada ateina muzika. Sunkiausia būna, kai jau esi sukūręs pradžią. Tada kyla klausimas, kaip tą fragmentą plėtoti toliau. Kas turėtų įvykti, kai jau turi dešimties minučių muzikinį motyvą, ir kaip jis turėtų plėtotis? O po pusvalandžio? Visuomet savęs klausiu: kokią teisę turiu reikalauti, kad žiūrovas skirtų mano kūriniui vieną ar dvi savo gyvenimo valandas? Ką jam galiu duoti mainais už jo neįkainojamą laiką?

Operos studijoje dirbate su jaunaisiais kūrėjais. Gal tai padeda geriau suprasti jaunesniuosius žiūrovus, perprasti, kaip su jais bendrauti?

Su jaunaisiais muzikais dirbu Izraelio operos muzikos akademijoje. Įsisąmoninau, jog prieš kam nors ką nors dėstant pirmiausia reikia to išmokti pačiam. Mokymo patirtis man padeda būti organizuotesniam, daugiau žinančiam ir sąmoningesniam.

Alisa Stebuklų šalyje – Jūsų opera vaikams, kurią šį sezoną išvys ir Lietuvos

nacionalinio operos ir baleto teatro jaunieji žiūrovai. Ar skiriasi operos kūrimas suaugusiesiems ir vaikams?

Vaikai yra tikresni ir nuoširdesni. Kai opera atliekama suaugusiems klausytojams, niekada negali būti tikras, ar jie ploja iš mandagumo, ar jiems iš tikrųjų patiko kūrinys. Bet kai diriguoju Alisą Stebuklų šalyje vaikų pilnai salei ir joje tvyro visiška tyla, o vaikų akys ir ausys būna plačiai atvertos kūriniui, suprantu, kad opera gera. Būtent vaikų reakcija į Alisą Stebuklų šalyje mane paskatino sukeisti kai kurias šios operos scenas.

Kaip pakeitėte scenas ir kaip nuo to pakito pirminė idėja?

Pirminėje kūrinio versijoje katino scena turėjo būti po drugelio scenos. Bet suvokiau, kad vikšrui virtus drugeliu ir šiam atlikus savo ariją vaikams bus sunku susikaupti ir išgirsti, ką katinas samprotauja apie savo vidaus pasaulį, todėl sukeičiau scenas vietomis.

Opera Alisa Stebuklų šalyje parašyta 2010 m. Lietuvoje šį kūrinį išvysime 2021 m.

Kaip opera pasikeitė per vienuolika metų?

Man džiugu, kad ji beveik nepakito. Pakeitėme kelis žodžius, scenų eiliškumą, bet visuma išliko tokia pat. Žiūrovai išvys kūrinį, kokį prieš tiek metų sukūriau Izraelio vaikams. Džiugu, kad mažieji Lietuvos žiūrovai jį taip pat išgirs.

Kaip minėjote, Jūsų kūriniai pirmiausia gimsta iš žodžių, tad žodžiai Jums labai svarbūs. Ši opera parašyta pagal hebrajišką tekstą. Ar sunku buvo jį išversti į lietuvių kalbą?

Operoje Alisa Stebuklų šalyje daug žodžių žaismo, dviprasmybių ir nemalonių užuominų. Nemokant lietuvių kalbos man sunku spręsti, kaip skamba opera, bet pasikalbėjęs su teksto vertėja Kristina Gudelyte, paaiškinęs jai savo idėjas ir kuo remiasi mano žodžių žaismas, manau, kad operą sėkmingai pavyko išversti.

Gal pateiktumėte vieną kitą užuominą, ko šioje operoje gali tikėtis mažieji ir didieji žiūrovai? Spėju, kad vaizduotės žaismo, daug spalvų… Ko dar?

Alisa Stebuklų šalyje nėra kūrinys apie geriausią, pavyzdingiausią mokinį. Tai opera apie mokinuką, kuris, vos išgirdęs vieną ar du sakinius, išdrįsta užsimerkti ir atsiduoda svajonėms, skrieja mintimis tolyn. Manau, kad panašūs į Alisą mokiniai, apdovanoti lakia vaizduote, yra tie, kurie galiausiai tampa mozartais ir edisonais… Štai ko turėtų tikėtis žiūrovai.

Levas Kleinas –

teatro šviesų magas

Kiekvieną kartą suskambus muzikai ir atsivėrus scenos uždangai prasideda spektaklis. Nušvinta stebuklinga šviesa, mainosi saulėlydžiai ir saulėtekiai, žaibai ir mėnesiena – scenos erdvėje viskas paslaptingai keičiasi. Tas nušvitimas dažnai prilygsta „Tebūnie šviesa!“ efektui, stebuklui, magijai! Ar gali spektaklis vykti tamsoje? Turbūt gali, bet koks spektaklis, jeigu nieko nematyti?.. Šviesa ne tik parodo, ji kuria nuotaiką, atmosferą, subtilybes, padedančias spektakliui įgauti savičiausių atspalvių. Jau 45 metus šviesų stebuklus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje kuria Levas Kleinas, vyriausiasis šviesų dailininkas, šiemet švenčiantis ir savo jubiliejų. Kaip jam sekasi? Kada ir kaip pasirinko šį kelią ir kokiu teatro virusu reikia apsikrėsti, kad eitum tuo keliu beveik penkias dešimtis metų? Taigi pradėkime nuo pradžių.

/ Eglė Ulienė

Levai, Tavo biografijoje rašoma, kad baigei Vilniaus universitetą ir pradėjai dirbti teatre. Tai ką Tu baigei, kokią įgijai specialybę?

Specialybę, visiškai nesusijusią su teatru, – ekonominę kibernetiką.

Oho! Tai kaip čia išėjo, kad teatre pradėjai kurti šviesas?

Taip jau išėjo. Teatro trauką jaučiau visą gyvenimą. Kai įstojau į universitetą, jame veikė Vlado Limanto dramos studija. Aš su džiaugsmu į ją nuėjau ir visą studijų laiką ten išbuvau. Žinoma, ne šviesomis ten rūpinausi, o stengiausi vaidinti. Sužinojęs, kad galiu įsidarbinti teatre, tą ir padariau. Tiesa, iš pradžių mano pareigos buvo antraeilės. Kiek laiko praėjo! 1976 m. įsidarbinau apšvietėju, o po kelerių metų, 1980-aisiais, buvo pasiūlyta tapti šviesų dailininku. Teatre tokio nebuvo, o pagal tuometinius įstatymus apšvietėju galėjo tapti tik aukštąjį išsilavinimą įgijęs darbuotojas. Buvau vienintelis tarp kolegų baigęs aukštąjį. Esu dėkingas režisieriui Rimantui Sipariui, direktoriui Virgilijui Noreikai, kad patikėjo, kad priėmė Sinaičio pasiūlymą ir paskyrė mane. Maniau, pamėginsiu, ir mėginu po šiai dienai.

Sakyčiau, mėginimas pavykęs. O kaip pats manai? Kas keitėsi Tavo darbe per tiek laiko? Ir ko labiausiai reikia šviesų dailininkui?

Manau, kad teatre ne tik šviesų dailininkui, bet ir visiems kūrėjams, kurie priklausomi ne tik nuo savęs, bet ir nuo kitų, pirmiausia reikia tarpusavio supratimo ir, be abejo, gebėt nujausti, ko iš tavęs nori statytojai – režisierius, dailininkas. Kai yra supratimas, ir dirbti lengva, ir rezultatas puikus.

Scenografai tikriausiai tiesiai pasako, ko nori: kokios šviesos, kokių atspalvių? Juk ne vien intuicija vadovaujiesi?

Kartais pasako, bet dažnai būna, kad noras, idėja skraido kažkur aplinkui, bet sunkiai išreikšta. Statėm su Eimuntu Nekrošiumi Otelą, paskutinė Dezdemonos arija. Kankinausi, kankinausi, niekaip nepavyksta... Per repeticiją prieina jis prie manęs ir sako: „Na, parodyk ką nors.“ Sakau, kad niekas neišeina, negaliu juk mirksėti šviesom vidury repeticijos... Sako, pabandyk, drąsiai rodyk. Pastovėjo jis prie manęs gal porą minučių, ir viską sužinojau. Staiga, netikėtai ir gerai! Jis nieko nesakydamas, nekomentuodamas pabuvo šalia manęs... Sunkiai paaiškinama. Kartais pavyksta iš pirmo karto, ir daugiau nieko nebekeiti, net neprisilieti prie tos vietos. O kartais kankiniesi: ir taip bandai, ir kitaip, ir penktaip... Ir vis ne taip. Na, pagaliau kas nors išeina. Bet ar tikrai gerai?

Spektaklyje visi statytojai svarbūs, bet ar nemanai, kad jei neapšviesi, tai nesimatys net puikiausių dekoracijų, o ir prastokos apšviestos gali suskambėti kitaip.

Ir solistų veidų nesimatys... O ir šviesos, jų atspalviai juk irgi kuria nuotaiką.

Be abejo, pagrindinis dalykas – sukurti būtent tą nuotaiką... Lietuvoj visi šviesų dailininkai yra savamoksliai. Skaičiau, kad pirma taisyklė tokia: jei artisto nematyti, tai ir negirdėti. Tai stengiuosi, kad artistas būtų matyti. Bet šios taisyklės jau nelabai paisoma. Žinoma, kartais tai daroma sąmoningai, bet nebūtinai. Juk norisi matyti, kas dainuoja... Bet jei pavyksta išgauti reikiamą nuotaiką, tuomet šviesa yra didelis dalykas.

Per tiek metų turėjo gerokai pasikeisti technika, o kartu keitėsi ir meniniai apšvietimo reikalai, koncepcijos. Ar tai susiję tarpusavy? Ką duoda naujos techninės galimybės?

Kas gyveno tarybiniais laikais, puikiai žino, kokios buvo galimybės, – nieko neturėjom. Nors mūsų teatras buvo pirmasis SSRS gavęs kompiuterį, bet tai dar ne viskas, tai tik šviesų valdymas. Buvo penkiolika prožektorių, kaip tiems laikams – fantastiškų, naujausias technikos žodis! 1974 m. joks teatras tokių neturėjo. Bet nuo tų 1974 m. iki kokių 1996 m. trypčiojom vietoj, valdymo linijų buvo mažai. Kai po 1990 m. pradėjome gastroliuoti – Olandijoje, Vokietijoje, pamačiau, kokia ten aparatūra, kokia įranga, ir galima buvo tik pavydėti. Maskvos, Sankt Peterburgo teatrų galimybės didesnės, tiekimas kitoks: MCHAT’o rekonstrukcija atsiėjo 11 mln. dolerių! Bet vėliau, kai važinėjom po pasaulį, po konferencijas, ne kartą girdėjom apie tai atsiliepiant kaip apie pavyzdį, kaip negalima daryti rekonstrukcijos, kaip negalima pirkti aparatūros, nes nors tai buvo ypač moderni įranga, po poros metų ji sugedo, nes buvo prastai pritaikyta jų scenai. 1996 m. įsigijom naują pultą, jau buvo geriau. Padėtis smarkiai keitėsi: spektakliai, pastatyti mūsų teatre, o vėliau rodomi gastrolėse, – Don Karlas, Žizel, Gulbių ežeras – atrodydavo visai kitaip, nes pamatęs, kokią techniką tie teatrai turi, stengdavausi ją panaudoti.

Bet juk tai sunku, nes teatrai skirtingi.

Kaip vykdavo pasiruošimas? Juk nuvykęs gauni visai kitokią įrangą, kitokius prožektorius... Ką reikia daryti, kad spektaklis vyktų ir kitame teatre?

Pirmąkart svarbios gastrolių patirties įgijau Maskvos didžiajame teatre 1986 m. Vežėm devynių pavadinimų spektaklius, išbuvom ten visą birželį, tikrai reikėjo gerai pasiruošti. Prieš gastroles ne kartą vykom į Maskvą, domėjomės jų technika, aparatūra, o paskui, kadangi kompiuterių nebuvo, tiesiog ranka rašydavaisi, kas yra kas. Nuvažiavus reikėjo tuos „kas yra kas“ perkelti į jų sceną. Kai dabar pagalvoju ir palyginu su dabartimi, kada daug ką padaro kompiuteriai, tai buvo milžiniškas darbas. Ir baisiai daug popierizmo.

Turi minty, kad tiesiog imi partitūrą ir taktas po takto joje žymiesi, kaip kinta šviesos?

Taip, žymiesi visus prožektorius: kokie, kur nukreipti, paskui kitam teatre ieškai analogų ir bandai atkurti. Tada užprogramuoji, mėgini paleisti. Dabar visą juodą darbą padaro kompiuteris, tau lieka tik patikrinti, nes scenos niekada nebūna identiškos, reikia pakoreguoti, o tai irgi užima laiko.

Kokia padėtis mūsų teatre dabar? Kokios šviesos? Kokie prožektoriai?

Būsiu nekuklus: po rekonstrukcijos mūsų aikštelė geriausia Lietuvoje.

Tik Lietuvoje?

Na, su pasauliu lygintis gal nereikia, bet tikrai žinau, kad atvažiavę latviai mums pavydi, estai – taip pat, nors jų scenos matmenys kitokie, tad jiems pakanka. Bet pas mus jie atrodytų kukliai. Mūsų scena labai didelė, jai reikia visiškai kitokios aparatūros, bet džiaugiuosi sulaukęs tokios dienos. Jau daug spektaklių mūsų teatre statė užsienio kompanijos, dirbo net Robertas Wilsonas, ir nereikėjo nieko papildomai pirkti. Aišku, yra tam tikrų dekoracijų elementų – šviesos diodų juostų ar pan., bet tai detalės. O prožektoriai geba sukurti tai, ko reikia net išrankiausiems statytojams.

O meninės apšvietimo tendencijos? Kaip jos keitėsi?

Manau, iš esmės tendencijos nelabai pakito, išliko panašios. Gal požiūris į apšvietimą labiau keitėsi, bent jau mano paties. Pagrindinis principas, sukurtas, kai atsiradusios lempos pakeitė žvakes ar dujas, išliko toks pat – apšviesti sceną. Bet kylant techninėms galimybėms, didėjant galingumui, vis norisi sukurti ką nors nauja. Dabar jau galimybės visai kitos nei prieš keturiasdešimt metų. Nors ir tada sukurta labai puikių dalykų.

Tavo kūrybiniame bagaže turbūt jau gerokai per šimtą spektaklių: operų ir baletų, koncertų ir įvairiausių renginių.

Kuo skiriasi, tarkim, operos ir baleto šviesos ir ką apšviesti pats labiausiai mėgsti?

Ką aš žinau?.. Aišku, operų, baletų ar dramos spektaklių apšvietimas skiriasi. Ką labiau mėgstu? Priklauso nuo paties spektaklio: su kokia medžiaga susiduri, su kokia statytojų komanda dirbi, toks ir rezultatas.

Gal paminėtum konkretų spektaklį, kuris, Tavo manymu, geriausiai pavyko?

Sunku pasakyti... Gal Procesas. Tai spektaklis, kurį buvo labai smagu statyti. Martynas Rimeikis buvo lyg koks variklis, diktavo, ką daryti, ir Marijaus Jacovskio dekoracijos puikios. Tai leido iš karto matyti, ko reikia, leido mąstyti tinkama linkme. Su M. Rimeikiu visi pastatymai panašiai kuriami.

Kuriant spektaklį daug reiškia visi kūrėjai. Kokias asmenybes išskirtum? Kokie dar statytojai, su kuriais dirbai, padarė įspūdį? O su kuo buvo įdomiausia?

Žinoma, didžiausia patirtis ir didžiausias malonumas buvo sėdėti šalia R. Wilsono. Man teko didelė laimė gyvenime tai patirti net du kartus, nes regėti jo matymą, mokytis to, kai nepraleidžiama jokia detalė, matyti, kaip jis geba viską kontroliuoti, – tai fantastiška patirtis. O šiaip su visais buvo įdomu. Tai nuostabi mano darbo pusė – susitinki su tiek daug žmonių. Pavyzdžiui, įvyko beveik trisdešimt Romeo ir Džuljetos spektaklių su Mstislavu Rostropovičiumi, apvažiavome visą pasaulį... Neįmanoma perteikti žodžiais, ką gauni vien tik būdamas šalia tokių menininkų.

Tu esi daugelio spektaklių šviesų dailininkas, o būna, kad šviesų dailininkas atvyksta su statytojų komanda iš kitur.

Kaip tuomet dirbama? Ar tada tik vykdai jo nurodymus?

1990 m. svajojom, kad atvažiuotų tikras šviesų dailininkas, nes pas mus jų tiesiog nebuvo, – norėjosi pamatyti, kaip dirba profesionalai. Na, o dabar tiesiog vyksta kolegialus darbas: svečias pasako savo norus, o mes – savo galimybes. Aišku, profesionalai puikiai supranta, kas yra ir ką galima padaryti. Bendradarbiaujam, vyksta montažai, 80–90 proc. darbo esu kartu su jais. Jei prireikia pagalbos, o taip dažnai būna, juk teatras svetimas, tad stengiuosi padėti. Išvažiuodami jie tiesiog palieka šviesų partitūrą, ir mes su kolegomis įgyvendiname jų sumanymus.