Impulsas ir pulsas: Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis / Helmutas Šabasevičius

Mozarto Figaro vedybas. Pagrindinė kūrinio tema, mano manymu, yra bėgančio laiko pojūtis, baimė pasenti, negebėti jausti, baimė nebebūti mylimam, patraukliam. Sieksiu pasakoti tikrovišką istoriją, bet kartu perteikti jos viziją stipriais siurrealistiniais vaizdais, susijusiais su praeinančio laiko tema. Operoje nuskamba Maršalienės žodžiai: „Mes vis dar ieškome pernykščio sniego, tarsi ieškotume to, ko nebėra, kas jau ištirpo.“ Todėl spektaklyje bus toks momentas, kai scena bus pilna sniego, – tai prabėgančio laiko metafora. Taip pat norėčiau, kad spektaklis būtų linksmas, gyvybingas, – vis dėlto tai komedija, kurioje veikia juokingi, šaržuoti personažai. Taigi manau, jog tai bus siurrealistinis spektaklis su didele komiškumo doze, kurio pagrindas – Maršalienės istorijos ir prisiminimai.

Opera šiandien be galo įvairi: nuo minimalistinių dekoracijų ir siekio perteikti gilias mintis iki įspūdingos scenografijos ir kostiumų. Kokio Rožės kavalieriaus gali tikėtis mūsų operos mėgėjai?

Gali pasirodyti paradoksalu, bet, sakyčiau, abiejų minėtų dalykų. Prieš keletą mėnesių Milano La Scala teatre režisavau Salomėją. Šiame pastatyme vyravo paprastos, minimalistinės estetikos erdvė – baltos sienos, tarsi balta dėžutė. Bet vienu momentu į šią erdvę įsiliejo milžiniška sfera, scenoje atsivėrė didžiulė skylė ir atsirado krūva žemių. Buvo akimirkų, kai scenografijos erdvė stipriai kito atsižvelgiant į kūrinio siužetą. Panašus principas panaudotas ir statant Rožės kavalierių. Paprasta pradinė scenos erdvė, vaizduojanti Maršalienės kambarį, istorijai rutuliojantis kinta, varijuoja ir vizualiai transformuojasi. Šioje erdvėje vienu momentu pasirodys milžiniška varna, bus sniego, o bus momentų, kai keisis visa scenografija. Taigi pirminė švari, paprasta estetika kinta ir vystosi sykiu su istorija ir jos personažais.

Rožės kavalierius – komiškoji opera.

Kiek įžvelgiate joje komiškumo, o kiek – šaržuotų, ekspresyviai perteiktų žmogiškų bruožų?

Manau, kad svarbiausia papasakoti tiesą apie operos personažus. Kad sukurtum komiškumo mechanizmą, turi suvokti dramą, kurią jie išgyvena. Žiūrovus visada linksmai nuteikia tai, kas kyla iš komiškosios operos veikėjų vidinės dramos. Nesieksiu pabrėžti ekspresionistinės pusės, kurią diktuoja muzika, bet pamėginsiu personažus traktuoti labai žmogiškai, net kurdamas siurrealistines situacijas. Esu režisierius, mėgstantis komedijos žanrą. Man įdomu atskleisti visiems atpažįstamus jausmus, nes jie atspindi žmogaus prigimtį. Akimirkos, kai ją atpažįstame, priverčia nusišypsoti – juk kalbama apie tai, ką patys esame patyrę, su kuo galime tapatintis.

Operoje daug personažų, bet veiksmas sukasi apie kelis pagrindinius. Kokius jų bruožus siekiate išryškinti spektaklyje?

Ypatingą dėmesį skirsiu Maršalienei. Ji liūdi dėl prabėgusio laiko, pirmiausia, žinoma, dėl prarastos jaunystės. Ji bijo pasenti, likti viena. Ji žino, kad anksčiau ar vėliau Oktavianas ją paliks, ir iš to kyla nostalgiška dvasia. Tai personažas, kuris mane žavi. Baronas Oksas yra pats juokingiausias ir tam tikra prasme pats niekingiausias operos personažas. Jis kiek rūstokas, storžievis, tampantis visų patyčių subjektu. Juokinga, kai įėjęs jis nekviestas puola valgyti, kai bando suvilioti Oktavianą nežinodamas, kad tai vyras, šis veikėjas visada pasirodo apsuptas minios juokingų šurmuliuojančių žmogystų. Jis manosi esąs donžuanas, bet toks nėra. Aš jį įsivaizduoju kaip nevalyvą, gruboką, dvokiantį. Tai puikus teatrališkas personažas. Oktavianas visiškai kitoks: jo jaunystė simbolizuoja pasaulio atradimą, savotišką nekaltybę, bet jame esama ir kažko gyvuliško, instinktyvaus. Jis yra ir Rožės kavalierius – meilės, ištikimybės, vilties simbolis, atspindintis tai, kas yra ateities iliuzija, bet su visa energija, siautuliu, jaunystės troškimais. Sofi – be motinos vienuolyne užaugusi našlaitė. Taigi šiame personaže esama kažko labai tyro, naivaus. Vis dėlto atėjus laikui ji sugeba išsilaisvinti, pasipriešinti tėvo valiai ir pasiekti, ko trokšta. Kuo ši opera labai graži – tai pačios istorijos sudėtingumu, personažų gausa, nuolatiniu judėjimu scenoje: ištisai kas nors įeina, kas nors išeina, kas nors įėjęs pasako porą žodžių ir dingsta. Man labai patinka Falcakis ir Anina – veikėjai, visada pasirodantys kartu, turintys savą dainavimo manierą. Jiedu tarsi kažkas siurrealaus, panašūs į du vabzdžius, visada judančius sykiu. Svarbu, kad visi veikėjai – nuo policijos komisaro iki notaro, modistės ar padavėjų – turėtų aiškią charakteristiką. Tai operos visuma, kurią reikia sukurti, kad žiūrovas būtų priverstas leistis į fantazijos ir linksmybių kelionę.

Komiškajai operai labai svarbu meistriška atlikėjų vaidyba. Kiek dėmesio skiriate darbui su dainininkais?

Komedija – tai pirmiausia žodis. Svarbu gerai suvokti žodžių prasmę ir artikuliaciją, gebėti žaisti, kurti asmenybes. Pagrindinis mano uždavinys dirbant su aktoriais – sukurti įdomius personažus.

Fotografas Luigi Caputo

Ypač pasikliauju darbu su kostiumų dailininku Agostino Cavalca. Kai juokaujame, jis sako: „Aš nesu kostiumų kūrėjas, aš – charakterių kūrėjas. Komedijoje reikia galvoti ne apie kostiumą, o apie personažą.“ Ir tai labai teisinga. Džiaugiuosi, kad jis dalyvauja šiame projekte. Tai dailininkas, gebantis kurti kostiumus, kurie tinka tiek personažui, tiek atlikėjo asmenybei.

Kaip apibūdintumėte savo santykį su žiūrovais? Ar esate linkęs jiems pataikauti, galbūt juos šokiruoti ar stebinti?

Paprastai paklaustas apie publiką atsakau, kad jos nepažįstu ir negaliu teisti. Žodis „publika“ pernelyg abstraktus, susidedantis iš įvairiausių žmonių, kurių lūkesčiai ir skonis skiriasi. Todėl vertinu ir kritiką, kitokį suvokimą. Stengiuosi niekada iš anksto neklausti savęs, kaip publika įvertins spektaklį, bet noriu perteikti emociją, priartinti žiūrovus prie dainininko ir stimuliuoti juos vizualiu pasakojimu. Negaliu žinoti, kaip žiūrovai įvertins spektaklį, bet stengiuosi būti dėmesingas jų reakcijoms, suprasti, kas juos pasiekė.

Ar Jus veikia šiuo metu pasaulio teatruose vyraujančios tendencijos? Kokia Jūsų vieta klasikinės ir postmoderniosios estetikos sankryžoje?

Man tai daro didelę įtaką. Mėgstu lankytis teatre, kine, meno parodose, stengiuosi priimti šių dienų estetiką, šiuolaikinę kalbą. O kartu turiu savo šaknis: gimiau ir gyvenau Italijoje, todėl man būdingas savitas estetinis skonis ir savos tradicijos. Manau, kiekvienam kūrybingam žmogui labai svarbu neprarasti ryšio su šaknimis. Tai daro mus unikalius. Svarbu pradėti nuo savęs, savo istorijos ir mokėti keliauti pasitelkus vaizduotę, kuo daugiau pasisemti iš kitų. Man opera – tai pasaulis, kuriame galima maišyti daug kalbų. Vienu metu operą interpretuoja daugybė žmonių: dainininkai ateina į sceną ne vien dainuoti, vis svarbesnė darosi vaidyba, labai svarbi estetika, choreografinis aspektas. Todėl operos scenoje tikrai galima kurti šiuolaikinį meną.

Jeigu reikėtų įvardyti Jūsų režisuojamo

Rožės kavalieriaus spektaklio simbolius, kokie jie būtų?

Balta Oktaviano, rožės spalva – tai tyrumo, sniego spalva. Taigi balta spalva ir Maršalienės frazė, kurią ji ištaria atsidusdama ir žvelgdama į veidrodį: „Ieškome pernykščio sniego.“ Tai prabėgusio laiko metafora. Mes nenorime mirti, norėtume gyventi amžinai, vis ieškome to, ką jau esame praradę, – išgyvenimų, kuriuos iš mūsų atėmė bėgantis laikas. Juk tai apie kiekvieno iš mūsų likimą, tiesa?

Fotografas Lukasz Murgrabia

Impulsas ir pulsas:

Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis

/ Helmutas Šabasevičius

Vienintelė 2021 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto premjera – simbolinė riba, užbaigianti vieną reikšmingą Lietuvos baleto trupės kūrybinės veiklos etapą. Riba, po kuri atsivers nežinoma, tačiau viltingai nuteikianti baleto erdvė, pratęsianti tai, kas buvo kuriama beveik dešimt metų. 2011-aisiais Lietuvos baleto trupės vadovu tapo žinomas visoje Europoje lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras (g. 1956). Jam didžiausia šio laikotarpio vertybė – galimybė sutikti naujus žmones su ypatingomis savybėmis: talentingus, bet taip pat kuklius, garbingus, pasižyminčius puikiais būdo bruožais ir pozityviu požiūriu. „Kai Gintautas Kėvišas pakvietė mane tapti trupės meno vadovu, aptarėme būsimo darbo tikslus, pristačiau trejų metų programą. Turiu pasakyti, kad nesitikėjau, jog mano darbas Vilniuje truks tiek ilgai. Pokalbiai su Gintautu Kėvišu prasidėjo 2011-ųjų rugsėjį, tuo metu situacija baleto trupėje nebuvo labai gera, mano svarbiausia užduotis buvo pakeisti darbo atmosferą ir pagerinti techninį šokėjų lygį. Manau, kad abi šias užduotis man pavyko įgyvendinti. Esu įsitikinęs, kad neįmanoma pamatuoti meno vertės. Tai, kas vieniems atrodo labai kokybiška ir įdomu, kitiems gali būti mažiau vertinga. Mano nuomone, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su mažiau nei 1000 vietų žiūrovams būtina atsižvelgti į daugelį skirtingų aplinkybių ir skonių. Repertuaras turėtų būti ypač atsakingai subalansuotas“ – apibendrina savo požiūrį į laiką, praleistą Lietuvoje, choreografas.