Pernykščio sniego beieškant. Pokalbis su Rožės kavalieriaus režisieriumi Damiano Michieletto / Ingrida Milašiūtė

vakariniams spektakliams), o juos turėti nebuvo taip paprasta. Niekada nepamiršiu tėčio juokaujant: „Olesia, susidaro įspūdis, kad aš dirbu vien tavo puantams...“ O kur dar kostiumai konkursams, į kuriuos pradėjau važinėti nuo pirmų mokslo baleto mokykloje metų. Nepamiršiu, kaip mama pirmąjį kostiumą – kažkokį maudymosi kostiumėlį – siuvinėjo kažkokiais akmenukais... Atlydėjusi mane į pirmąjį konkursą, ji nesuprato, kodėl prie operos ir baleto teatro stovi greitosios pagalbos automobilis. Matydama, kaip vieną po kito išveža traumuotus dalyvius, ji sušnabždėjo: „Dieve, čia turbūt ne šokėjai, o futbolininkai...“ Taigi užaugau šiltnamio sąlygomis, ir jei ne baletas, nežinau, kas kitas būtų taip mane grūdinęs ir rengęs gyvenimui. Kai dėl baleto su mama persikraustėme gyventi į Kijevą, iš pradžių nuomojome kambarį, paskui butą, o tėtis liko Charkove. Sužinojusi, kad tėtį ištiko klastinga liga, mama išvyko pas jį palikdama mane, trylikametę paauglę, gyventi moksleivių bendrabutyje ir verstis savarankiškai. Šiltnamio mergaitei tos sąlygos, kai nebuvo net šilto vandens, atrodė sunkiai pakeliamos, bet gyvenimas išmokė su jomis susidoroti. Laimei, tėtį negandos aplenkė, ir šiandien mes esame laiminga šeima. Tik koronaviruso pandemija pakišo koją – dėl to jau pusantrų metų gyvai nemačiau nei mamos, nei tėčio.

Kokia dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose kaina? Esate šešių jų dalyvė, laimėjusi tris pirmąsias ir tris antrąsias vietas.

Kiekviena kova grūdina. Grūdina taip, kad po kurio laiko pamiršti, jog atvykai šokti į konkursą. Tiesiog šoki maksimaliai atskleisdama tai, ką sugebi daryti geriausiai, – štai ir viskas. Net ir tada, kai kažkas iš organizatorių ar konkurentų (konkursas Pekine), man šuoliais atliekant variacijas (Ludwigo Minkuso Pachita), ima ir išjungia muziką... Kaip tada kovoti su techniškai pajėgiomis kinėmis, korėjietėmis, japonėmis? Ima veikti adrenalinas, pajuntu jėgų antplūdį ir polėkį, regis, aš dar sutelkčiau šoku, judesiai nuo to dar grakštesni ir tikslesni. Akivaizdu, kažkas nori pakenkti, o publika nuo to tik dar labiau tave įsimyli. Dvi savaites trukęs konkursas baigėsi pergale. Ir sykiu gavau pamoką: šok ne siekdama aukštesnio žiuri įvertinimo, o žiūrovui, tada ir komisija atkreips dėmesį, bus palankesnė ir objektyvesnė. O tai, kad esu tarsi užprogramuota eiti per gyvenimą viena ir iki šiol einu pasikliaudama tik savo jėgomis, nesitikėdama pagalbos iš šalies, padeda įveikti daug kliūčių. Kai vos baigusi baleto mokyklą atvykau į Budapeštą, į Rudolfo Nurejevo konkursą, ir pamačiau, kad teks varžytis su kone dešimtmečiu vyresniais ir jau išsikovojusiais baleto pasaulyje statusą (konkursuose dalyvauja artistai nuo 16 iki 28 metų), iš pradžių kiek sudvejojau savo jėgomis, bet greit pasitikėjimas sugrįžo ir pavyko konkursą laimėti.

Kokiomis aplinkybėmis prieš penkerius metus jūsų kūrybiniame žemėlapyje atsirado Vilniaus vardas?

Kai savo šalies Nacionaliniame operos ir baleto teatre sušokau iš esmės visus klasikinio baleto spektaklių vaidmenis ir pajutau vidinę tuštumą, ėmiau dairytis į Vakarų Europos teatrus. Tiesa, tuo metu jau buvau priėmusi kvietimą šokti Sankt Peterburgo Marijos teatre, bet nutiko taip, kad nuvykau į Briuselį, kur susirinkę Europos teatrų direktoriai pildė savo trupes naujais nariais. Gavau pasiūlymą dirbti Osle, Helsinkyje ir Varšuvoje. Į pastarąją pakvietė choreografas Krzysztofas Pastoras, kuris buvo ir tuometinis LNOBT Baleto trupės vadovas. Kai, likus iki L. Minkuso Don Kichoto spektaklio dešimčiai dienų, paaiškėjo, kad reikia solistės, kuri atliktų pagrindinį Kitri vaidmenį, jis pasiūlė tai padaryti man. Štai nuo tada aš Vilniuje. Laimingiausia buvo ta diena, kai nusprendžiau vis dėlto neskristi nei į Oslą, nei į Helsinkį, nes Vilniuje jaučiuosi taip patogiai, kad nežinau pasaulyje kitos sostinės, kuri garsėtų baroko architektūra, turėtų šitiek žalumos ir kurią galėtum pėščiomis su malonumu apeiti per valandą kitą. Tiesa, pirmuosius dvejus metus kankino traumos, nemokėjau lietuvių kalbos (esu įsitikinusi, kad gyventi šalyje nekalbant jos kalba – tai stokoti kultūros ir pagarbos kraštui, kuris tave priima), neturėjau nė vienos draugės ar draugo, nors iš prigimties esu įpratusi būti viena ir dėl to nejaučiu nė mažiausio nepatogumo. Vienišės būsena man net labai priimtina – ar skaityčiau knygą (tarkim, Tomo Venclovos Vilnius: asmeninė istorija, kurios orientyrai leido dar geriau pažinti Lietuvos sostinę) savo nuomojamame bute netoli teatro, ar, užsimetusi kuprinę, keliaučiau į Trakus, o gal prie jūros, – visais atvejais man pakaks pačios savęs. Esu introvertė, kuri, susiklosčius aplinkybėms, sumaniai geba suvaidinti ekstravertę. Ir vis dėlto didžiausias malonumas po Vilnių slampinėti naktį, kai jautiesi esąs vienas mieste su jo architektūra ir istorija. Beje, jei reikėtų rinktis Juodąją jūrą, prie kurios gimiau, ar Baltijos, kurios šaltą grožį patyriau pirmąkart ją išvydusi, rinkčiausi pastarąją, nes niekur kitur neįmanoma tokia stipri meditacija kaip šiaurietiškame Baltijos jūros peizaže, žvelgiant į horizonto liniją.

Pernykščio sniego beieškant

Pokalbis su Rožės kavalieriaus režisieriumi

Damiano Michieletto

/ Ingrida Milašiūtė

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 2021–2022 m. sezono pradžioje, rugsėjį, žiūrovų laukia ypatinga dovana – Richardo Strausso komiškosios operos Rožės kavalierius pasaulinė premjera. Šio meilės istorijų, intrigų ir Vienos gyvenimo šurmulio kupino scenos meno šedevro interpretaciją Lietuvos žiūrovams siūlo vienas įdomiausių jaunosios kartos italų operos režisierių Damiano Michieletto. Tarptautinės teatro bendruomenės pripažinimą ir ne vieną prestižinį apdovanojimą pelnęs kūrėjas išsiskiria originaliu operinės estetikos pojūčiu. Pokalbyje su režisieriumi – jo mintys apie būsimą premjerą, atrastą kūrybos braižą ir estetikos sampratą.

Pirmąkart dirbate su LNOBT kūrybine trupe, pirmąkart statote Rožės kavalierių. Kokios mintys ir jausmai artėjant premjerai Lietuvoje?

Man labai smalsu atvykti į jūsų šalį, dar niekada čia nesilankiau. Italijoje esame susikūrę Lietuvos kaip modernios ir demokratiškos šalies įvaizdį, todėl be galo malonu čionai atvykti, geriau pažinti jūsų kultūrą ir suvokti mentalitetą. Esu susikūręs labai pozityvų Lietuvos paveikslą.

Esate produktyvus: per metus žiūrovai sulaukia bent keleto Jūsų režisuotų operų pastatymų geriausiuose teatruose.

Kur semiatės kūrybinės energijos?

Kūrybinė energija – tai pastangos ir nuolatinis darbas. Nėra lengvų kelių ar greitų sprendimų. Be abejo, kaip režisieriui, man ypač svarbi kūrybinė komanda, galimybė bendradarbiauti su kostiumų dailininku, scenografu, dizaineriu. Man patinka dirbti komandoje. Kūrybinė energija pirmiausia kyla iš noro nekartoti to, kas jau sukurta, ir kiekvieną kartą pradėti nuo nulio. Tai verčia judėti į priekį, kaskart ieškoti ko nors įdomaus ir naujo, stimuliuojančio.

Rožės kavalieriaus scenografijos eskizai (scenografijos autorius Paolo Fantin)

Operos pasaulyje esate pripažintas kūrėjas, pelnėte nemažai apdovanojimų.

Kuo Jus traukia ir žavi operos žanras?

Šiame technologijų pasaulyje, kuriame esame įpratę bendrauti per atstumą, mane traukia operos fiziškumas. Kinas, televizija juk taip pat yra bendravimas per atstumą. Visuomenėje, kurioje žmonės yra šiek tiek vienišesni nei praeityje, didžiuosiuose miestuose, kur prarastas bendruomeniškumo jausmas, opera atstovauja kažkam visiškai priešingam, nepaprastai fiziškam. Žiūrovai ir atlikėjai yra vieni šalia kitų, orkestras groja gyvai. Tam tikra prasme čia nėra grimo, retušavimo – visa nuoširdu ir tikra. Tai mane žavi, daro operą galingą ir modernią būtent dėl to, kad yra senovinė. Tokia būdama, ji geba jungti mūsų instinktus, pojūčius, jausmus kaip kažkas labai gilaus ir nuoširdaus. Manau, opera niekada nemirs.

Richardo Strausso veikalai – drąsus ir nemenkas iššūkis. Jūsų pastatymų repertuare jau keletą metų puikuojasi Salomėja, o dabar su nekantrumu laukiame Rožės kavalieriaus premjeros. Koks Jūsų ryšys su ekspresionistine Strausso kūryba?

Strausso muzika, jo teatrinės raiškos būdas – nepaprastai galingi. Tai vienas iš autorių, kurių kūrinius rengiuosi statyti ir ateityje. Man labai patinka Strausso sintezė. Klausydamasis Salomėjos buvau priblokštas ir pagalvojau: „Įdomu, kaip publika reagavo pirmą kartą išgirdusi šią operą.“ Net ir šiandien Salomėjos muzika – tarsi stiprus smūgis, net ir dabar, 2021-aisiais, šį smūgį jaučiame. O kaip ši muzika turėjo veikti klausytojus pirmą kartą? Turėjo šokiruoti. Tai galinga, vizionieriška muzika, tai atspindi ir Strausso pasirinkti siužetai – mitai, archajiškos istorijos. Rožės kavalierius yra kitoks, bet Strausso muzikos stilius, jos jėga yra neįtikėtina. Tai pasaulis, kuris mane žavi ir teikia daug laisvės – vaizduotės laisvės, laisvės kurti vizijas. Ne veltui daug Strausso muzikos buvo panaudota ir kine. Tai muzika, kelianti stiprias, įtaigias vizijas, – kaip tik tai ir yra Strausso genialumas.

Atskleiskite savo spektaklio viziją.

Pirma, kas mane nustebino, tai Rožės kavalieriaus libreto ilgumas. Tai gana paini, ilga, teatrališkai besirutuliojanti istorija su daug veikėjų, ir šiuo atžvilgiu opera panaši į