T E K S T Ū R A
2 O 2 1
/
3
Kiek Tavo komandoje žmonių? Kiek turi dirbti apšvietėjų, kad scenoje išvystume spektaklį? Teatre yra vienuolika apšvietėjų ir du ope ratoriai. Su spektakliu dirba maždaug keturi apšvietėjai ir vienas ar du operatoriai. Seniau, kai buvo senesnė aparatūra, reikėdavo abiejų operatorių. O prožektoriai vis dar kraipomi rankomis ar jau kompiuteriais? Deja, rankomis, nes mygtuko paspausti ne užtenka. Anksčiau daugiau tekdavo kraipyti pačius prožektorius, dabar gal mažiau. Bet anksčiau buvo tik stacionarus apšvietimas, papildomų prožektorių turėjom mažai. Dabar apšvietėjai dirba trimis pamainomis: rytinė, vakarinė, kuri paruošia spektaklį, ir naktinė, kuri prožektorius nuima ir paruošia kitam va karui. Anksčiau reikėdavo daugiau kraipyti, o dabar daugiau darbo norint juos sukabinti, perkabinti, paruošti. Ne visi prožektoriai yra automatiniai, prieš spektaklius reikia nuleisti sufitus, perkabinti... Kaip kuriama šviesa, tarkim, saulėlydis? Kaip išgaunami tokie dalykai? Dedami filtrai? Specialūs prožektoriai? Štai ir atsakei. Na taip, dedami filtrai, kabi nami prožektoriai... Saulėtekiui – vienos prie monės, saulėlydžiui – kitos. O ar nebūna taip, kad, gamtoje stebėdamas gražų saulėlydį ar saulėtekį, pagalvoji: koks grožis, kaip tai galima būtų atkurti scenoje? Be abejo, kad būna, ir labai norisi tai padaryti. Bet man pagrindas – scenografija. Kokią ją gauni, tokioj aplinkoj turi dirbti. Kar tais scenografija diktuoja konkrečius sprendi mus, kartais matai, kad gali pritaikyti tą, šitą ir aną... Ir tada tiksliai žinau, kad tai, ką kaž kada mačiau miške, prie jūros ar dar kur nors, galima panaudoti. Dabar daugelis spektaklių yra tamsūs: daug prieblandos, šešėlių. Bet yra ir kitokių – šviesių, spindinčių, ryškių. Ką lengviau išgauti – šešėlius ar saulę? Sunkus klausimas. Kartais norisi padary ti šviesiai, bet bijai peršviesti. Kartais norisi
76 tamsiai, bet kad būtų matyti. Rasti pusiausvy rą ir yra meistriškumas, ir jei pasiseka, būna gražu. Kartais padarai, šviesu, bet matai, jog kažkas ne taip, per šviesu, viskas dega. Dar kartais būna taip, kad pažiūri mūsų spektaklį per televiziją ir matai, jog viskas net dega, o scenoje buvo gerai. Tie „šviesiai“, „tamsiai“ – subjektyvus dalykas, reikia pusiausvyros. Bet tai sudėtinga, juk niekas nekuria spektakliui, kurį filmuoja, atskiro apšvietimo. Taip, sudėtinga. Specifika visiškai kitokia, reikia praktikos. Dabar, pandemijos metu, daug filmuojama, štai ir iškilo tokia problema. Iš maestro Vytauto Viržonio esu gavęs dovanų LTV filmuoto Otelo įrašą. Pamenu, kaip tuomet viskas vykdavo: atvažiuoja televizija ir dvi die nas filmuoja atsivežusi savo prožektorius; gar sas būdavo įrašomas atskirai, tad filmuojant solistai tik žiopčiodavo. Tiesioginių spektaklių įrašų, kaip dabar daroma, galima sakyti, nebu vo. Dabar televizija atvažiuoja, filmuoja tiesio giai, paskui montuoja, ir tiek. Savo prožekto rių jau nebestato. O ar nepasitaiko taip, kad štai prieš spektaklį prieina kokia nors primadona ir sako: „Žinai, mane taip gražiai nugrimavo, šiandien aš tokia graži, gal apšviesk mane labiau, kad būtų matyti“? Na, taip nebuvo, bet pastabų visada pasi taiko. Štai sėdim pulte, vyksta spektaklis, o scenos vadovas tau šaukia, kad baleto solistas sakė daugiau nešoks, jei taip jį akinsi! Reži sierei Francescai Zambelo statant Skrajojantį olandą kai kurie solistai pareiškė nedainuo siantys, jei scenoje bus tiek dūmų. Ir ką ji į tai atsakė? Ogi: „Parodykit man tuos solistus, ra sim kitus.“ Visko buvo, bet žinau, kad pastaty me yra du žmonės, kurių privalu klausyti. Tai režisierius ir dailininkas. Kitų kažkaip turi ne girdėti, praleisti pro ausis. O namie? Erzina netinkamas apšvietimas? Perkabinėji lemputes? Ne, neperkabinėju. Nesusimąsčiau apie tai. Ačiū už pokalbį, Levai, sveikinam Tave jubiliejaus proga! Linkim daug šviesių, išraiškingų spektaklių ir pačios gražiausios šviesos Tavo gyvenime!
