P R E M J E R A S
2 O 2 1
/
3
P A S I T I N K A N T
Mozarto Figaro vedybas. Pagrindinė kūrinio tema, mano manymu, yra bėgančio laiko po jūtis, baimė pasenti, negebėti jausti, baimė nebebūti mylimam, patraukliam. Sieksiu pa sakoti tikrovišką istoriją, bet kartu perteikti jos viziją stipriais siurrealistiniais vaizdais, susijusiais su praeinančio laiko tema. Operoje nuskamba Maršalienės žodžiai: „Mes vis dar ieškome pernykščio sniego, tarsi ieškotume to, ko nebėra, kas jau ištirpo.“ Todėl spektaklyje bus toks momentas, kai scena bus pilna snie go, – tai prabėgančio laiko metafora. Taip pat norėčiau, kad spektaklis būtų links mas, gyvybingas, – vis dėlto tai komedija, ku rioje veikia juokingi, šaržuoti personažai. Taigi manau, jog tai bus siurrealistinis spektaklis su didele komiškumo doze, kurio pagrindas – Maršalienės istorijos ir prisiminimai. Opera šiandien be galo įvairi: nuo minimalistinių dekoracijų ir siekio perteikti gilias mintis iki įspūdingos scenografijos ir kostiumų. Kokio Rožės kavalieriaus gali tikėtis mūsų operos mėgėjai? Gali pasirodyti paradoksalu, bet, sakyčiau, abiejų minėtų dalykų. Prieš keletą mėnesių Milano La Scala teatre režisavau Salomėją. Šiame pastatyme vyravo paprastos, minimalis tinės estetikos erdvė – baltos sienos, tarsi balta dėžutė. Bet vienu momentu į šią erdvę įsiliejo milžiniška sfera, scenoje atsivėrė didžiulė sky lė ir atsirado krūva žemių. Buvo akimirkų, kai scenografijos erdvė stipriai kito atsižvelgiant į kūrinio siužetą. Panašus principas panaudotas ir statant Rožės kavalierių. Paprasta pradinė scenos erdvė, vaizduojanti Maršalienės kam barį, istorijai rutuliojantis kinta, varijuoja ir vizualiai transformuojasi. Šioje erdvėje vienu momentu pasirodys milžiniška varna, bus snie go, o bus momentų, kai keisis visa scenografi ja. Taigi pirminė švari, paprasta estetika kinta ir vystosi sykiu su istorija ir jos personažais. Rožės kavalierius – komiškoji opera. Kiek įžvelgiate joje komiškumo, o kiek – šaržuotų, ekspresyviai perteiktų žmogiškų bruožų? Manau, kad svarbiausia papasakoti tiesą apie operos personažus. Kad sukurtum komiš kumo mechanizmą, turi suvokti dramą, kurią jie išgyvena. Žiūrovus visada linksmai nutei kia tai, kas kyla iš komiškosios operos veikėjų vidinės dramos. Nesieksiu pabrėžti ekspre sionistinės pusės, kurią diktuoja muzika, bet pamėginsiu personažus traktuoti labai žmo giškai, net kurdamas siurrealistines situacijas. Esu režisierius, mėgstantis komedijos žanrą. Man įdomu atskleisti visiems atpažįstamus
60
jausmus, nes jie atspindi žmogaus prigimtį. Akimirkos, kai ją atpažįstame, priverčia nusi šypsoti – juk kalbama apie tai, ką patys esame patyrę, su kuo galime tapatintis. Operoje daug personažų, bet veiksmas sukasi apie kelis pagrindinius. Kokius jų bruožus siekiate išryškinti spektaklyje? Ypatingą dėmesį skirsiu Maršalienei. Ji liūdi dėl prabėgusio laiko, pirmiausia, žinoma, dėl prarastos jaunystės. Ji bijo pasenti, likti viena. Ji žino, kad anksčiau ar vėliau Oktavianas ją pa liks, ir iš to kyla nostalgiška dvasia. Tai perso nažas, kuris mane žavi. Baronas Oksas yra pats juokingiausias ir tam tikra prasme pats niekin giausias operos personažas. Jis kiek rūstokas, storžievis, tampantis visų patyčių subjektu. Juokinga, kai įėjęs jis nekviestas puola valgyti, kai bando suvilioti Oktavianą nežinodamas, kad tai vyras, šis veikėjas visada pasirodo apsuptas minios juokingų šurmuliuojančių žmogystų. Jis manosi esąs donžuanas, bet toks nėra. Aš jį įsi vaizduoju kaip nevalyvą, gruboką, dvokiantį. Tai puikus teatrališkas personažas. Oktavianas visiškai kitoks: jo jaunystė simbolizuoja pasau lio atradimą, savotišką nekaltybę, bet jame esa ma ir kažko gyvuliško, instinktyvaus. Jis yra ir Rožės kavalierius – meilės, ištikimybės, vilties simbolis, atspindintis tai, kas yra ateities iliu zija, bet su visa energija, siautuliu, jaunystės troškimais. Sofi – be motinos vienuolyne už augusi našlaitė. Taigi šiame personaže esama kažko labai tyro, naivaus. Vis dėlto atėjus laikui ji sugeba išsilaisvinti, pasipriešinti tėvo valiai ir pasiekti, ko trokšta. Kuo ši opera labai graži – tai pačios istori jos sudėtingumu, personažų gausa, nuolatiniu judėjimu scenoje: ištisai kas nors įeina, kas nors išeina, kas nors įėjęs pasako porą žodžių ir dingsta. Man labai patinka Falcakis ir Anina – veikėjai, visada pasirodantys kartu, turintys savą dainavimo manierą. Jiedu tarsi kažkas siurrealaus, panašūs į du vabzdžius, visada ju dančius sykiu. Svarbu, kad visi veikėjai – nuo policijos komisaro iki notaro, modistės ar pa davėjų – turėtų aiškią charakteristiką. Tai ope ros visuma, kurią reikia sukurti, kad žiūrovas būtų priverstas leistis į fantazijos ir linksmy bių kelionę. Komiškajai operai labai svarbu meistriška atlikėjų vaidyba. Kiek dėmesio skiriate darbui su dainininkais? Komedija – tai pirmiausia žodis. Svarbu ge rai suvokti žodžių prasmę ir artikuliaciją, ge bėti žaisti, kurti asmenybes. Pagrindinis mano uždavinys dirbant su aktoriais – sukurti įdo mius personažus.
