V I S - A - V I S
2 O 2 1
/
3
vakariniams spektakliams), o juos turėti ne buvo taip paprasta. Niekada nepamiršiu tėčio juokaujant: „Olesia, susidaro įspūdis, kad aš dirbu vien tavo puantams...“ O kur dar kostiu mai konkursams, į kuriuos pradėjau važinėti nuo pirmų mokslo baleto mokykloje metų. Ne pamiršiu, kaip mama pirmąjį kostiumą – kaž kokį maudymosi kostiumėlį – siuvinėjo kažko kiais akmenukais... Atlydėjusi mane į pirmąjį konkursą, ji nesuprato, kodėl prie operos ir baleto teatro stovi greitosios pagalbos auto mobilis. Matydama, kaip vieną po kito išveža traumuotus dalyvius, ji sušnabždėjo: „Dieve, čia turbūt ne šokėjai, o futbolininkai...“ Taigi užaugau šiltnamio sąlygomis, ir jei ne bale tas, nežinau, kas kitas būtų taip mane grūdi nęs ir rengęs gyvenimui. Kai dėl baleto su mama persikraustėme gy venti į Kijevą, iš pradžių nuomojome kambarį, paskui butą, o tėtis liko Charkove. Sužinojusi, kad tėtį ištiko klastinga liga, mama išvyko pas jį palikdama mane, trylikametę paauglę, gyventi moksleivių bendrabutyje ir verstis savarankiškai. Šiltnamio mergaitei tos sąlygos, kai nebuvo net šilto vandens, atrodė sunkiai pakeliamos, bet gyvenimas išmokė su jomis susidoroti. Laimei, tėtį negandos aplenkė, ir šiandien mes esame laiminga šeima. Tik koronaviruso pandemija pa kišo koją – dėl to jau pusantrų metų gyvai nema čiau nei mamos, nei tėčio. Kokia dalyvavimo tarptautiniuose konkursuose kaina? Esate šešių jų dalyvė, laimėjusi tris pirmąsias ir tris antrąsias vietas. Kiekviena kova grūdina. Grūdina taip, kad po kurio laiko pamiršti, jog atvykai šokti į kon kursą. Tiesiog šoki maksimaliai atskleisdama tai, ką sugebi daryti geriausiai, – štai ir viskas. Net ir tada, kai kažkas iš organizatorių ar kon kurentų (konkursas Pekine), man šuoliais at liekant variacijas (Ludwigo Minkuso Pachita), ima ir išjungia muziką... Kaip tada kovoti su techniškai pajėgiomis kinėmis, korėjietėmis, japonėmis? Ima veikti adrenalinas, pajuntu jėgų antplūdį ir polėkį, regis, aš dar sutelkčiau šoku, judesiai nuo to dar grakštesni ir tikslesni. Akivaizdu, kažkas nori pakenkti, o publika nuo to tik dar labiau tave įsimyli. Dvi savaites trukęs konkursas baigėsi pergale. Ir sykiu ga vau pamoką: šok ne siekdama aukštesnio žiuri įvertinimo, o žiūrovui, tada ir komisija atkreips dėmesį, bus palankesnė ir objektyvesnė. O tai, kad esu tarsi užprogramuota eiti per gyvenimą viena ir iki šiol einu pasikliaudama tik savo jė gomis, nesitikėdama pagalbos iš šalies, padeda įveikti daug kliūčių. Kai vos baigusi baleto mo kyklą atvykau į Budapeštą, į Rudolfo Nurejevo
54 konkursą, ir pamačiau, kad teks varžytis su kone dešimtmečiu vyresniais ir jau išsikovoju siais baleto pasaulyje statusą (konkursuose da lyvauja artistai nuo 16 iki 28 metų), iš pradžių kiek sudvejojau savo jėgomis, bet greit pasiti kėjimas sugrįžo ir pavyko konkursą laimėti. Kokiomis aplinkybėmis prieš penkerius metus jūsų kūrybiniame žemėlapyje atsirado Vilniaus vardas? Kai savo šalies Nacionaliniame operos ir ba leto teatre sušokau iš esmės visus klasikinio baleto spektaklių vaidmenis ir pajutau vidi nę tuštumą, ėmiau dairytis į Vakarų Europos teatrus. Tiesa, tuo metu jau buvau priėmusi kvietimą šokti Sankt Peterburgo Marijos te atre, bet nutiko taip, kad nuvykau į Briuselį, kur susirinkę Europos teatrų direktoriai pildė savo trupes naujais nariais. Gavau pasiūlymą dirbti Osle, Helsinkyje ir Varšuvoje. Į pastarą ją pakvietė choreografas Krzysztofas Pastoras, kuris buvo ir tuometinis LNOBT Baleto trupės vadovas. Kai, likus iki L. Minkuso Don Kichoto spektaklio dešimčiai dienų, paaiškėjo, kad reikia solistės, kuri atliktų pagrindinį Kitri vai dmenį, jis pasiūlė tai padaryti man. Štai nuo tada aš Vilniuje. Laimingiausia buvo ta diena, kai nuspren džiau vis dėlto neskristi nei į Oslą, nei į Hel sinkį, nes Vilniuje jaučiuosi taip patogiai, kad nežinau pasaulyje kitos sostinės, kuri garsėtų baroko architektūra, turėtų šitiek žalumos ir kurią galėtum pėščiomis su malonumu apei ti per valandą kitą. Tiesa, pirmuosius dvejus metus kankino traumos, nemokėjau lietuvių kalbos (esu įsitikinusi, kad gyventi šalyje ne kalbant jos kalba – tai stokoti kultūros ir pa garbos kraštui, kuris tave priima), neturėjau nė vienos draugės ar draugo, nors iš prigim ties esu įpratusi būti viena ir dėl to nejaučiu nė mažiausio nepatogumo. Vienišės būsena man net labai priimtina – ar skaityčiau kny gą (tarkim, Tomo Venclovos Vilnius: asmeninė istorija, kurios orientyrai leido dar geriau pažinti Lietuvos sostinę) savo nuomojamame bute netoli teatro, ar, užsimetusi kuprinę, ke liaučiau į Trakus, o gal prie jūros, – visais atve jais man pakaks pačios savęs. Esu introvertė, kuri, susiklosčius aplinkybėms, sumaniai geba suvaidinti ekstravertę. Ir vis dėlto didžiausias malonumas po Vilnių slampinėti naktį, kai jau tiesi esąs vienas mieste su jo architektūra ir istorija. Beje, jei reikėtų rinktis Juodąją jūrą, prie kurios gimiau, ar Baltijos, kurios šaltą grožį patyriau pirmąkart ją išvydusi, rinkčiau si pastarąją, nes niekur kitur neįmanoma tokia stipri meditacija kaip šiaurietiškame Baltijos jūros peizaže, žvelgiant į horizonto liniją.
