F E S T I V A L I S
L N O B T
O P E N
48
2 O 2 1
/
3
Ričardas Šumila, Živilė Baikštytė, Rasa Taučiūtė-Idienė, Juozas Statkevičius
Liepos 2 d. Šliosbergo namas buvo matyti dar geriau, o scenos matomumas sumažėjo dar per 0,5 balerinos. Bet to užteko, kad, sudėjus premjerinį spindesį ir per repeticijas sukaup tus įspūdžius, būtų galima įvertinti antrosios Pachitos sudėties darbą ir kūrybą. Pas de trois gražiai ir subtiliai atliko Gohar Mkrtchyan, H. Ohno ir Ignas Armalis. Pastarasis parodė tvir to, santūraus šokio pavyzdį, pirmosios įterpti nės variacijos būsenų kaitą gerai perteikė Vilija Montrimaitė, ko gero, pirmą kartą matyta kaip klasikinio baleto solistė, antrąją variaciją ryš kiai, su užkrečiama nuotaika šoko K. Matačinai tė, trečiąją – išraiškingai, su polėkiu – Emilija Šumacherytė. Solistai – O. Šaitanova ir Jonas Laucius – šokantys kaip pora įsiminė jau balete Žizel. J. Lauciaus šokis lengvas, sklandus, šokė jas puikiai perteikia savo herojaus pasitikėjimą savimi, nors jo išraiškos kiek šaltokos. Užtat O. Šaitanovos šokyje šilumos, įvairiausių jausmi nių pustonių buvo už du: pasigėrėtinų emocinių detalių buvo kupina jos variacija (kartais vadi nama Etoile, ir solistė šį pavadinimą įtikinamai patvirtino), o kodoje žiūrovus abstulbino jos tvirti sukiniai, ypač – lyg be jokių pastangų vie nas kitą keičiančių viengubų ir dvigubų fouetté pynės. Bolero nuotaiką kartu su orkestru ir korde baletu pamažu kaitino premjeriniuose spekta kliuose dalyvavusi O. Konošenko ir Ernestas Barčaitis, šiame spektaklyje šokęs pirmą kartą. Liepos 3 d. scenos matomumui padidėjus iki aštuonių balerinų, ūpas gerokai pakilo, nes veiksmas ant pakylos beveik netrūkinėjo, ir nebuvo pagundų žvalgytis į kairę ar dešinę. Pachita suspindo kur kas geriau suvokiamais kordebaleto brėžiniais, statmenos, įstrižos li nijos, apskritimai ir pusapskritimiai atsklei dė choreografijos architektoniką, šokėjų eilės
kūrė žavingas pozos ir jos kartotės (kiekvienos kordebaleto artistės – tokios pačios, bet kartu truputį kitokios) perspektyvas. M. Kastorina ir J. Krivickas – bene jauniausi pagrindines parti jas atliekantys trupės solistai – labai gerai nu teikė sklandžiu, geros techninės formos šokiu ir jausminiu jo turiniu. M. Kastorina pasigėrėtinai atliko variaciją, o kodos fouetté suteikė papil domos dramaturgijos, iš scenos galo pamažu artėdama link žiūrovų. Pas de trois grakščiai, su nuotaika šoko K. Matačinaitė, Jade Isabella Longley ir Danielis Dolanas, savitus emocinius niuansus savo variacijose išryškino G. Mkr tchyan, H. Ohno ir O. Konošenko. 2015 m. Greta Gylytė už partiją M. Ravelio ir K. Pastoro Bolero yra pelniusi Auksinį scenos kryžių (kartu su E. Butkumi). Akivaizdu, kad per tiek laiko aukso spindesys neapsiblausė, atnaujintame spektaklyje žaižaravo subtiliais ir tauriais atspalviais. Ryškios G. Gylytės pozos, ypatingas įsiklausymas į muziką, jos emocinę dramaturgiją, tikslus choreografijos niuansų perteikimas argumentavo akylai lyg medžioto jas grobį ją sekančio J. Lauciaus plastiką, kuri buvo laisva, bet nepasidavė paviršiniam, muzi ką iliustruojančiam jausmingumui ir padėjo ar tistui sukurti intriguojančią personažo paslaptį. Iš kordebaleto, įspūdingai akompanuojančio artistams, kartojančio jų judesius, išsiskirian tys atskiri šokėjai ryškino įdomų choreografinį sumanymą, jausmais pulsuojančias kūrinio fak tūras, o jos kartu su hipnotizuojančiu solistų šo kiu kūrė tokią energiją, kuri ilgai neišsisklaido, įsiskverbia į pasąmonę ir yra sužavėti, užburti, pavergti gebančio šokio meno esmė. Pachitą ir Bolero LNOBT Didžiojoje salėje planuojama parodyti 2022 m. balandžio 21, 22 ir 23 d.
