N A U J A S I S
L N O B T
S E Z O N A S
/ Ana Treščina
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teat ras 102-ąjį sezoną žiūrovus džiugins premje romis ir išsiilgtais repertuaro spektakliais, bet labiausiai nori atkreipti dėmesį į tai, jog į sce ną grįžta gyvo ryšio su žiūrovais išsiilgę teatro artistai. „Kurdami LNOBT naujojo sezono reklamos kampaniją, norėjome pažvelgti į teatrą nuo jo puošnaus fasado iki užkulisių, kur stovi at likėjas – toks pats žmogus, kaip ir mes visi. Anksčiau retai kada pagalvodavome, kad po storu grimo sluoksniu yra gyvas žmogus. Jis jaučia, jam skauda. Iki kaulų visiems įgrisęs karantinas buvo iš vėžių išmušanti patirtis. Artistams reikėjo rasti savyje jėgų išgyven ti sunkų laikotarpį, prisitaikyti prie pokyčių, kompensuoti ryšį su žiūrovais. Antroji tema – žiūrovų santykis su aukštuoju menu. Opera ir baletas kiekvienam suteikia galimybę pri siliesti prie kažko aukštesnio, pakylėto. Tai buvo dar viena priežastis apie LNOBT kalbėti ne vien iš paradinės pusės. Aš pats nesu toks didelis šios meno srities žinovas, kad nepra leisčiau nė vienos premjeros, bet mėgstu ap silankyti teatre, nes klasikinė muzika ir šokis man leidžia atitrūkti nuo kasdienių reikalų, bėgimo, susitikimų, pasimėgauti teigiamomis emocijomis“, – pasakojo reklamos agentūros Not Perfect kūrybos vadovas Marius Lukošius. LNOBT naujojo sezono plakatuose – trys prašmatniai nugrimuotų artistų Rafailo Karpio, Olesios Šaitanovos ir Monikos Pleškytės veidai. Storas grimo sluoksnis tarsi kaukė slepia viską, išskyrus odos plotelį po akimi, atsiradusį tarsi nubėgus ašarai. Tai priverčia žiūrovus suvokti, kad vaidmens atlikėjas yra gyvas žmogus. Operos solistas Rafailas Karpis prisiminė, kad karantino suvaržymai bloškė jį iš didelių aukštumų į nerimą. „Buvau neseniai gavęs
Auksinį scenos kryžių kaip Metų solistas, vai dinau daugybėje premjerų. Ypač nuostabi buvo S. Prokofjevo Lošėjo premjera. Pačioje 2020-ųjų pradžioje, Vasario 16-osios proga buvo gastrolės į Airiją, kur turėjau kelis kon certus. Vienas buvo skirtas lietuvių, o kitas – Airijos žydų bendruomenei pristatyti Lietuvos žydų kultūrą. Man buvo ypač smagu, jaučiausi pakylėtas, kad sugebėjau vienose gastrolėse pagerbti savo gimtinės šventę ir savo tautos, bendruomenės tradicijas. Kovo 11-osios proga parodėme miuziklą Lituanica, o po kelių dienų viskas užsidarė. Mūsų teatre turėjo vykti ne mažai spektaklių, nes tai buvo jubiliejinis, šim tasis sezonas. Jie neįvyko. Mes ruošėme seniai nerodytą G. Verdi operą Ernanis, taip pat Manon ir Eugenijų Oneginą su geriausiais mūsų ir užsienio dainininkais. Visa tai neįvyko. Vis tik negaliu pakęsti žmonių, kurie lygina karan tino paskelbimą su karu, nes tai buvo padaryta mūsų visų gerovei. Išgyvenome du totaliai skirtingus karan tinus. Per pirmąjį nebuvo jokių direktyvų ir galimybių, bet ne taip gąsdino skaičiai. Asme niškai man iš pradžių buvo visai neblogai, bet lyg ant sūpynių. Vieną savaitę jauti palengvė jimą, nes nebereikia bėgti strimgalviais kaip anksčiau, kai turėjau daug skirtingų projektų ir ne tik mūsų teatre, kitą užplūsta nerimas, ir tai visiškai pateisinama. Vasarą spėjome nuveikti daug darbų, pabuvome su žiūrovais atvirose erdvėse, o rudenį sumažintose salėse. Per antrąjį karantiną turėjome galimybę dirbti mažesnėmis grupelėmis didesnėse patalpose su tam tikromis taisyklėmis, bet jis buvo la bai skausmingas Lietuvos mastu. Apribojimai įvesti per vėlai, todėl virusas pasiglemžė pa žįstamų žmonių iš akademinės ir artistų ben druomenių, kurie dar būtų galėję gyventi.
11
2 O 2 1
/
3