Miglė Rastenienė (migle_tarp_knygu) rekomenduoja

Ilgėjant vakarams, klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, kyla vis dažniau. Meilės romaną ar trilerį? Šeimos sagą ar fantastinę epopėją? Grožinę ar mokslo populiarinamąją literatūrą? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti. Tikimės, kad ši rubrika padeda nepaklysti spalvingose ir gausiose knygynų ir bibliotekų lentynose.

MIGLĖ RASTENIENĖ

(MIGLE_TARP_KNYGU) REKOMENDUOJA

V. E. SCHWAB. „NEMATOMAS ADĖS LARU GYVENIMAS“

(The Invisible Life of Addie LaRue, 2020. Iš anglų k. vertė Lina Tumienė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2022)

migle_tarp_knygu

Kas nepagalvoja, kad norėtų gyventi amžinai? Būti visad jaunas, nepažeidžiamas, nevaržomai keliauti, pramogauti ir justi gyvenimo laisvę.

To troško ir Adelina. Taip troško, kad sudarė sutartį su pačiu velniu ir gavo amžiną gyvenimą mainais į savo sielą. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei nepakištų šio to gudraus, tamsaus ir kankinamo. Taip, Adė gavo amžiną gyvenimą, iki pati panorės atiduoti sielą velniui, bet ji pasmerkta vienatvei, nes vos tik koks žmogus nuo jos nusisuka, iš karto ją pamiršta. Amžinybė be draugų, mylimojo, pinigų, daiktų (mat ji negali nei dirbti, nei užsidirbti, o sukaupti daiktai vis pradingsta) ir net be namų Adei greitai apkarsta ir tenka gudrybėmis suktis iš padėties, kaip prasimanyti maisto ar rasti, kur nakčiai priglausti galvą.

Autorė labai jautriai aprašo Adės išgyvenimus kaskart išgirstant: „Kas tu tokia?“. Dešimtimis kartų įvykstantys tie patys pasimatymai, pasibaigiantys vis taip pat, skausmas, kai negali ištarti savo vardo, rašyti, piešti ir esi tik pats vienas su savimi. Taip praeina per 300 metų...

Rašytoja tarsi iškelia problemą, ko vertas gyvenimas, jei negali palikti net pėdsako, ir kartu parodo, kas yra amžina.

Pagrindinė veikėja Adė – be galo stipraus charakterio, ryški, o gudrumu prilygstanti net velniui, todėl pabaiga mane tiesiog pritrenkė. Ar įmanoma pergudrauti patį Liuciferį?

Adės ir Liuko (Liuciferio) santykiai verti atskiro paminėjimo. Lygiaverčiai varžovai, tobulai derantys vienas kitam. Kandūs, bet aistros kibirkštimis pagardinti dialogai, tamsa ir tobuli pasimatymai. Tikrai vien dėl šių pasimatymų kartais negalėjau padėti knygos į šalį.

Knyga labai patiko, nors jos apimtis ir nemaža. Skaičiau greitai, lengvai, o istorija tokia, kad tikrai nepasimirš – dar ilgai nešiosiuosi ją mintyse, vis pasvarstydama, ar kiekvieną gyvenimo akimirką išnaudoju prasmingai. Rekomenduoju!

HANYA YANAGIHARA. „MAŽAS GYVENIMAS“

(A Little Life, 2015. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2021)

Būna, perskaitęs knygą turi daug apie ją pasakyti, būna – nelabai ką, o dar būna taip, kad perskaitęs apskritai nebegali kalbėti...

Šioje tikrai nemažos apimties knygoje telpa visas vieno labai gražaus žmogaus gyvenimas. Gyvenimas, kuris tikriausiai būtų be galo gražus ir šviesus, jei ne praeities traumos, verčiančios pagrindinį veikėją Džudą kiekvieną dieną ir naktį kovoti su juodžiausiais vidiniais demonais, kaip knygoje pavadinta – hienomis.

Iš karto galiu pasakyti, kad knyga tikrai ne visiems. Istorija parašyta taip realistiškai ir paveikiai, kad viską išgyveni kartu, pajunti visomis nervų šaknelėmis. Todėl išgyvenantiems sunkų laikotarpį ar linkusiems į depresiją šios knygos skaityti jokiu būdu negalima.

Vaikystės traumos žmogui yra pačios skaudžiausios ir labiausiai paveikiančios jo tolesnį gyvenimą. O čia yra visko: prievartos, nemeilės, žiaurumo, savižalos. Kartais negalėsite toliau skaityti nuo užplūdusių emocijų, protu nesuvoksite ir pyksite, liūdėsite, verksite ir visą laiką klausite: o kas, jei viskas nuo pat pradžių būtų buvę kitaip? Ir ar įmanoma atkurti kažkada sutryptą ir sunaikintą žmogaus vidujybę?

Bet negaliu sakyti, kad šioje knygoje visai nėra šviesos. Yra be galo graži draugystė, pasiaukojimas, kova už artimo sveikatą ir gyvenimą, be galo stipri ir tikra meilė.

Skaitydama „Mažą gyvenimą“ verkiau du kartus. Iš širdies. Nekalbu apie visas kitas emocijas, kurios manęs nepaleis dar kurį laiką. O prie šios knygos, manau, grįšiu visą savo gyvenimą.

Miglė Rastenienė baigė lietuvių filologijos studijas, taip pat papildomai kalbos redagavimo kursus. Knygas skaito nuo vaikystės, visada skaitė daug ir greitai, o dalintis mintimis apie perskaitytas knygas instagrame pradėjo per karantiną, taip bandydama pabėgti nuo neigiamų emocijų ir ieškodama bendraminčių.

(House of Mirth, 1905. Iš anglų k. vertė Emilija Grigulaitė, Vilnius: Svajonių knygos, 2022)

Net sunku apsakyti, kaip man patiko ši knyga, nors jos pradžia nuteikė, kad bus dar vienas kūrinys apie to meto (XX a. pr.) gyvenimo realijas, kad tai – vėl knyga apie aukštuomenės vakarėlius, tingias ir aikštingas damas, siekiančias kuo turtingesnio jaunikio ir lengvesnio gyvenimo, o gražuolė Lili Bart tėra dar viena šių blizgučių medžiotoja.

Iš tikrųjų ši mergina – tragiška asmenybė, auginta pagal išsigimusią to meto vertybių skalę, nežinanti, kaip galima gerai gyventi anapus aukštuomenės rato, tačiau giliai viduje suprantanti, kad visa tai tuščia ir bereikšmiška, ištisai patirianti konfliktą tarp garbės ir pasidavimo, apsupta netinkamų žmonių ir dėl grožio vis patenkanti į kompromituojančias situacijas, apkalbų ir neteisybės pinkles. Po truputį grimzdama į skurdą, Lili balansuoja tarp sveiko proto ir beprotybės, o vienintelis galintis jai padėti žmogus nusigręžia pačiu netinkamiausiu metu.

Labai nepatiko veikėjas Seldenas, bet nenoriu išduoti kodėl, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo. Tegaliu pasakyti, kad jis tikrai tapo vienu mano nekenčiamiausių veikėjų, mat jo deklaruojamos vertybės visiškai prasilenkė su veiksmais.

Skaitydama pykau ant veikėjų, kad nėra čia nei tikrų draugų, nei tikros meilės, tik paviršutiniški savo tikslų siekiantys veidmainiai, o vienintelę tikrą draugę Lili atstumia pati ir nepriima jos pagalbos. Tačiau pabaiga taip „sudaužė“ mane ir atvėrė akis, kad nuoširdžiai sakau: skaitykit ir dėkitės viską į širdį. Klasikos paslaptis ir yra tokia, kad ji aktuali visais amžiais!