Tarp knygu 2022 03

Kovas | 2022

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Diena, kai plyšo dangus ir širdys

1

TEMA / UKRAINIEČIŲ KOVA

Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų atviras kreipimasis į pasaulio bibliotekų bendruomenę „Dėl solidarumo iniciatyvų su Ukrainos žmonėmis“ 2 IFLA pareiškimas dėl Ukrainos

2

Ukrainos bibliotekų asociacijos pareiškimas dėl Rusijos bibliotekininkų profesinių vertybių ir solidarumo

3

Dvi karo savaitės – iš pirmų lūpų

4

Bibliotekos ir apnakvyndina, ir pamaitina

8

Lietuva tiesia pagalbos ranką. Parengė Vaiva Markevičiūtė

11

11

PROJEKTAI

Dovilė Ivanovienė. Atnaujintas „E. paveldo“ portalas tapo naudinga dalijimosi platforma

14

TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Matomi ir nematomi bibliotekose kaupiami duomenys ir jų terminologinė įvairovė 17 NAUJI LEIDINIAI

Povilas Jegorovas. Išleistas iki šiol didžiausias „Esperanto–lietuvių kalbų žodynas“

20

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Loreta Vinclovienė. „Prisiminimai – tai rojus, iš kurio niekas nepajėgia išvaryti“.

Apie Vlado Pupšio asmens fondą Vilniaus universiteto bibliotekoje 21

38

SUKAKTYS

Vaidenė Grybauskaitė. Tvirta lietuvė, mylėjusi savo kraštą ir žmones

25

Vygaudas Juozaitis (11), Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvas (38)

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Richard Van Camp. Pasakojimai – tarsi sparnai, leidžiantys kasdien skraidyti aukštai danguje

28

KĄ SKAITYTI

Simona Maračinskienė (knygineju) rekomenduoja

29

KRONIKA

Žaismingoji pupelė sudygo knygų mugėje. Projekto vykdytojų informacija

31

Donata Baniūnienė. Perdavęs meilę knygai

32

Laimutė Cibulskienė. Varėniškiai mini „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metus 34 Kotryna Kraptavičiūtė. Pasvalyje – pirmasis regione filosofijos centras

35

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

37

IN MEMORIAM

Virginija Danguolė Aputienė [1937 11 07–2022 02 20]

41

Virginija Aputienė apie save MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko kovą. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

43

PIRMAME VIRŠELYJE

Martynas Švarcas. Laisvės paukštis. Šis darbas yra iš atvirosios platformos „Creatives for Ukraine“, kuri sukurta menininkams solidarizuojantis su kovojančia Ukraina.

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ Lina ŠARLAUSKIENĖ

#GYVASŽODIS

Miglė Kartanaitė. Ji kovoja už jūsų laisvę. Paskelbta atvirojoje platformoje „Creatives for Ukraine“.

DIENA, KAI PLYŠO DANGUS IR ŠIRDYS

Išaušęs vasario 24-osios rytas šokiravo pasaulį.

Rusijos agresorius paryčiais užpuolė suverenią Ukrainą. Karas Europoje? Sunku buvo patikėti. Tą ketvirtadienį daugelio galvose sukosi juodžiausios mintys, darbas krito iš rankų. Bet ne ukrainiečiams.

Jie ryžtingai stojo ginti agresoriaus keliais frontais puolamos savo Tėvynės. Kai rašomos šios eilutės, ukrainiečiai kaunasi jau keturios savaitės.

Užpuolikams žaibiškas karas nepavyko. Tuo tarpu bombarduojami Ukrainos miestai be gailesčio verčiami dykyne. Su civiliais gyventojais. Mariupolis pietuose, Černihivas šiaurėje, Charkivas rytuose.

Bet ukrainiečiai tvirtai sako: „Mes nugalėsim!“ Ir Lietuva tiki. Lietuva karštai remia ir stengiasi padėti. Į bibliotekų bendruomenei skirto žurnalo puslapius įsiveržė karas. Neišgalvotas rašytojo plunksnos, neprimenamas istoriko mokslo darbuose, bet tikras. Žudantis vaikus, išskiriantis šeimas. Skaitytojams siūlome Ukrainos bibliotekų darbuotojų pasakojimus apie pirmąsias karo dienas. Žavi jų susitelkimas, organizuotumas, stojiškumas. Kai žmonės gina savo žemę, jiems negali nepasisekti!

1

TEMA / UKRAINIEČIŲ KOVA

Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bibliotekų atviras kreipimasis į pasaulio bibliotekų bendruomenę „Dėl solidarumo iniciatyvų su Ukrainos žmonėmis“ Vasario 24-osios rytą išgirdome šokiruojančią žinią apie Rusijos prieš Ukrainą pradėtą agresiją. Ukrainos žmonės aukoja gyvybes ir didvyriškai gina savo valstybę nuo agresoriaus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių bib­lio­tekų bendruomenės ryžtingai smerkia šiuos Rusijos Federacijos karinius išpuolius ir solidarizuojasi su Ukrainos piliečių troškimu gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir demokratiškoje Ukrainos valstybėje, kurioje būtų vadovaujamasi pamatinėmis europinėmis vertybėmis. Mes remiame Ukrainos piliečių laisvės troškimą ir kviečiame visas Lietuvos, Europos ir pasaulio bib­lio­tekas solidarizuotis su Ukrainos žmonėmis ir kaip tik įmanoma – finansinėmis aukomis, moraliniu palaikymu – prisidėti prie Ukrainos pergalės. Laisvai ir nepriklausomai Ukrainai šiandien mūsų palaikymas yra labai svarbus.

Kreipiamės į tarptautines bib­lio­tekoms atstovaujančias organizacijas, mokslo organizacijas: Europos nacionalinių bib­lio­tekų direktorių konferenciją (CENL), Europos bib­lio­tekų, informacijos ir dokumentų asociacijų biurą (EBLIDA), Tarptautinę bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federaciją (IFLA), Pasaulio nacionalinių bib­lio­tekų direktorių konferenciją (CDNL), Europos mokslinių bib­lio­tekų asociaciją (LIBER), Europos viešųjų bib­lio­tekų nacionalinės valdžios instituciją (NAPLE), „Viešąsias bib­lio­tekas 2030“ („Public Libraries 2030“), Mokslinių leidinių ir akademinių išteklių koaliciją („SPARC Europe“) ir Amerikos bib­lio­ tekų asociaciją (ALA). Kviečiame nedelsiant ir aiškiai pasmerkti Rusijos Federacijos agresiją prieš Ukrainą.

Mes taip pat reikalaujame sustabdyti Rusijos Federacijos narystę visose tarptautinėse bib­lio­tekų organizacijose.

Mus visus vienija bendri tikslai ir vertybės, mes ir toliau įsipareigojame kurti visiems atvirą įtraukią informacinę ir kultūrinę erdvę, kurioje nebūtų vietos dezinformacijai, melui, neapykantai ir karui. Bib­lio­ tekos reiškia laisvę. Bib­lio­tekos – vartai į ateitį.

Visi turime ir galime prisidėti prie to, kad demokratija būtų stipri. Visi atsakingi žmonės turi suprasti, kad, įžūlaus agresoriaus nesustabdžius Ukrainoje, nelaimė grės visiems. Šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ yra aktualus kaip niekada.

Estijos nacionalinės bib­lio­tekos generalinė direktorė Janne Andresoo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas Latvijos nacionalinės bib­lio­tekos generalinis direktorius Andris Vilks 2022 m. kovo 1 d.

IFLA pareiškimas dėl Ukrainos Tarptautinė bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacija (International Federation of Library Associations and Institutions, IFLA) palaiko kolegas Ukrainoje – smerkia visus smurtinius veiksmus ir prisideda prie tarptautinės bendruomenės pareiškimų dėl susidariusios padėties.

Kartu su protestuojančia tarptautine bib­lio­tekų bendruomene IFLA skubiai ragina viso pasaulio bib­ lio­tekas susitelkti, kad būtų skleidžiama tiksli informacija apie šį konfliktą taip palaikant demokratiją ir žodžio laisvę. IFLA taip pat prašo bib­lio­tekų bendradarbiauti su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis ir paremti visus Ukrainos pabėgėlius. Turėtume būti pasirengę ieškoti praktinių sprendimų ir suteikti ukrainiečiams reikiamą pagalbą ir paramą.

IFLA valdyba 2022 m. kovo 1 d.

2

Ukrainos bibliotekų asociacijos pareiškimas dėl Rusijos bibliotekininkų profesinių vertybių ir solidarumo 2022 m. kovo 2 d. Rusijos bib­lio­tekų asociacijos valdyba savo interneto svetainėje paskelbė deklaraciją. Ši deklaracija yra aukščiausio lygio cinizmas ir nekompetencija! Joje skundžiamasi, kad „dėl naujienų srauto sunku dirbti kasdienį darbą ir užsiimti profesine veikla“. Šiuo metu Rusijos Federacija naikina „bendras vertybes: kolekcijas, kultūros paveldą, tą informaciją, kurią privalome perduoti kitoms kartoms“. Kiekvieną dieną sužinome, kad Rusijos bombos ir raketos, paleistos į Ukrainos miestus, suniokojo ar sunaikino vis daugiau universitetų, bib­lio­tekų, kultūros paminklų. Černihive, Charkive, Sumuose...

Jei Rusijos bib­lio­tekų asociacija, deklaracijoje nurodžiusi, kad jai „ypač svarbu padėti išsaugoti bib­lio­tekų, kurioms gresia didelis pavojus, knygų fondus“, tikisi gauti vertingus Ukrainos bib­lio­tekų knygų fondus, tegul žino – šito niekada nebus! Šiandien iš tiesų atėjo „profesinio solidarumo ir paramos laikai“, kaip teigiama deklaracijoje.

Mes Ukrainoje jaučiame ir sulaukiame paramos iš draugų ir kolegų visame pasaulyje. Tūkstančiai bib­lio­tekininkų ir bib­lio­tekų skaitytojų iš įvairių šalių rašo mums, kad yra pasirengę priimti ukrainiečių pabėgėlius, priverstus palikti savo šalį, kad išsaugotų savo gyvybę, šalį užpuolus mirtinai grėsmei – Rusijos bomboms ir tankams. Kaimyninių Europos šalių bib­lio­tekos jau rengia ir pristato specialias programas ir veiklas, kad galėtų padėti Ukrainos pabėgėliams.

Mus palaiko bib­lio­tekos ir bib­lio­tekų asociacijos iš viso pasaulio, jos griežtai smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą ir yra pasibaisėjusios Ukrainos žmonėms keliamu siaubu, mirtimis ir griuvėsiais! Deja, negirdėti nė vieno Rusijos bib­lio­tekininko balso, vadinančio karą „karu“, raginančio savo šalies vadovybę ir kariuomenę sustabdyti šią baisią agresiją.

Ukrainos bib­lio­tekų asociacija kreipėsi į IFLA prezidentę, valdybą ir generalinį sekretorių, prašydama nutraukti bendradarbiavimą su Rusijos Federacijos institucijomis ir jų atstovais.

Deja, atsakymo į savo kreipimąsi negavome. Tačiau mūsų oficialų siūlymą sustabdyti Rusijos bib­lio­tekų ir organizacijų dalyvavimą priimant sprendimus ir įgyvendinant tarptautinius projektus, globojamus IFLA, palaiko ir to paties reikalauja daugybė IFLA narių. Tikimės, kad objektyvumo ir patikimumo principo besilaikanti IFLA valdyba bus sąžininga, pripažins, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, ir priims teisingą sprendimą.

Kreipiamės į visas bib­lio­tekas ir bib­lio­tekininkus ir raginame nutraukti visus profesinius ryšius, nedalyvauti bendruose projektuose su Rusijos Federacijos bib­lio­tekomis, kitomis švietimo ir kultūros įstaigomis bei šių įstaigų atstovais! Rusija turi pajusti savo nepateisinamos agresijos pasekmes visose visuomeninio gyvenimo srityse!

Mes likome savo žemėje, savo šalyje! Mes giname savo nepriklausomybę ir europines vertybes! Dabar Ukraina kovoja su Rusija už visą pasaulį!

Mes laimėsime! Atstatysime viską, ką sunaikino Rusijos kariuomenė, gavusi Putino įsakymą ir tylų Rusijos visuomenės, įskaitant Rusijos bib­lio­tekininkus, sutikimą ir palaikymą!

Išskyrus žmonių gyvybes, kurių sugrąžinti neįmanoma...

Mes nepamiršime ir neatleisime! Šlovė Ukrainai!

2022 m. kovo 5 d.

Iš anglų k. vertė Vaiva Markevičiūtė Paskelbta Ukrainos bib­lio­tekų asociacijos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje

3

TEMA / UKRAINIEČIŲ KOVA

DVI KARO SAVAITĖS – IŠ PIRMŲ LŪPŲ Jau kitą dieną po pasaulį sukrėtusios žinios, kad Rusija užpuolė Ukrainą, „Tarp knygų“ redakcija neabejojo, jog reikia skelbti informaciją iš pirmų lūpų. Nedrąsiai kreipėmės į kolegas ukrainiečius – nuogąstavome, ar jiems rūpės bendrauti, kai užklupo tokia grėsmė... Pirmosios žinutės iš Ukrainos redakciją pasiekė po geros savaitės, be to, informacija iš asmeninio bendravimo pasidalijo šalies bibliotekų, profesinių asociacijų darbuotojai.

Jaroslavos Sošynskajos, Ukrainos bibliotekų asociacijos vykdomosios direktorės, laiškai Danguolei Abazoriuvienei, Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų (SVB) asociacijos prezidentei Vasario 24 d., 1 karo diena Brangi Danguole, brangūs kolegos! Širdingai dėkoju jums už palaikymą.

Karo sąlygomis Ukrainos bib­lio­tekų asociacijos prezidiumas ir vykdomoji taryba kol kas dirba normaliu režimu.

Ukrainos regionuose, kur nevyksta karo veiksmai, bib­lio­tekos arba dirba įprastu būdu, arba pereina prie nuotolinio darbo. Sprendimus priima vietos valdžia.

Prašome, palaikykite mus skleisdami informaciją savo šalyje ir Europos Sąjungoje. Mes visi kartu turime sustabdyti Putino ir Rusijos agresiją! Širdingai Jaroslava Sošynskaja Kovo 7 d., 12 karo diena Brangūs kolegos, dėkojame, kad palaikote. Ką čia galima pasakyti – pas mus vyksta plataus masto karas ir okupantas vis žvėrėja. Maža to, kad bombarduoja civilinę infrastruktūrą, gyvenamuosius namus, ligonines ir t. t., jie dar apšaudo paprastus automobilius, kai šeimos bando ištrūkti. Rusija naudoja „išdegintos žemės“ taktiką. Ir tai vyksta Europos centre 2022 metais. Tai labai baisu.

Aš Kyjive, čia nuolat girdimos oro antskrydžių sirenos ir artilerijos kanonados. Kolegos Charkive beveik neišeina iš slėptuvių. Kolegos Lvive dirba su pabėgėliais, jie tiesiog plūsta.

Mums labai svarbu informacinis palaikymas, tiesos 4

apie karą sklaida kitose šalyse ir mūsų profesinės etikos akcentavimas – turime suteikti prieigą prie objektyvios ir patikimos informacijos.

Skaičiau šiandien ryte kažkieno iš Suomijos įrašą internete, kad bib­lio­tekininkai – pacifistai ir kad rusų bib­lio­tekininkai nekalti dėl to, kad vyksta karas... Be komentarų...

Mes taip pat renkame pinigus kariuomenei: https://bank.gov.ua/en.

Dar kartą labai dėkoju. Слава Україні! Героям слава!

Jaroslava Sošynskaja Danguolė Abazoriuvienė, Pasvalio Mariaus Ka­ tiliškio viešosios bib­lio­tekos direktorė, SVB asociacijos prezidentė: „Savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacija 2014 m. pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir nuo tada glaudžiai bendradarbiauja su Ukrainos bib­ lio­tekų asociacija. Ne kartą lankėmės Kyjive, Lvive, Slavskėje, kolegos iš Ukrainos – Lietuvoje. Bendros konferencijos, susitikimai, gražūs planai ateičiai. Todėl šiandienė situacija negali mūsų nejaudinti. Palaikome nuolatinį ryšį su Ukrainos bib­lio­tekų asociacijos nariais, bendraujame individualiai, visą laiką klausdami, kuo mes galime jiems padėti.

Didžiausias jų prašymas mums – kuo plačiau skleisti žinią apie karo baisumus Ukrainoje, apie sudaužytus žmonių gyvenimus. Svarbiausias jų rūpestis – išsaugoti tai, kas vertingiausia, todėl išliekamąją vertę turintys dokumentai slepiami rūsiuose, kitose saugesnėse vietose. Kitas rūpestis – pagalba kovojantiems už savo laisvę ukrainiečiams. Dar vienas rūpestis – rūpintis moterų, motinų ir vaikų užimtumu, kad nors trumpam primirštų gyvenamą realybę.“

Larysa Luhova Lvivo regioninės vaikų bib­lio­tekos direktorė, Ukrai­ nos bib­lio­tekų asociacijos viceprezidentė 2022 m. kovo 7 d.

Neturime tikslių duomenų, kiek bib­lio­tekininkų jau išvyko iš šalies. Kai kurie buvo priversti išvykti, kad išgelbėtų savo vaikus nuo bombardavimo, kai kurių namus visiškai sugriovė rusų okupantai. Daugelis mūsų kolegų išvyko į Vakarų Ukrainą ir iš karto aktyviai įsitraukė į savanorišką veiklą: padeda vietos bib­ lio­tekininkams, dirba nuotoliniu būdu, pildo interneto išteklius, dalyvauja informaciniame kare prieš priešus.

Deja, bib­lio­tekų pastatai taip pat nukentėjo. Buvo apgadintos centrinė miesto suaugusiųjų ir vaikų bib­lio­teka Černihivo mieste, vaikų bib­lio­teka Starobilske, miesto centrinė bib­lio­teka Severodonecke ir centrinė bib­lio­teka viename iš Charkivo rajonų. Buvo išdaužti bib­lio­tekų langai, apgadinti stogai ir bib­lio­ tekų fondai. Renkame informaciją apie apgriautas bib­lio­tekas iš visų Ukrainos miestų, kuriuose vyksta karo veiksmai, tačiau labai norime, kad apgadintų bib­lio­tekų sąrašas nesitęstų. Mūsų bib­lio­tekose yra daug neįkainojamų kultūros ir literatūros paminklų, ir bib­lio­tekininkai daro viską, kad juos išsaugotų.

Parengtos atitinkamos instrukcijos, bib­lio­tekininkai pagal jas veikia.

Ukrainos bib­lio­tekininkų bendruomenės ir Ukrainos bib­lio­tekų asociacijos narių vardu noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvos kolegoms, visiems Lietuvos žmonėms už vieningą ir galingą paramą bei pagalbą.

Lietuviai išsikovojo nepriklausomybę, todėl geriau nei bet kas kitas žino laisvės ir demokratijos kainą.

Mes taip pat žinome. Ir mes tikrai laimėsime! Слава Україні! Героям cлава! Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!

Simona Žilienė, Vilniaus miesto savivaldybės cen­ trinės bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja: „Vilniaus miesto savivaldybės centrinė bib­lio­teka bendradarbiauja su Kyjivo Lesios Ukrainkos viešąja bib­lio­teka.

Kolegės pranešė nepasitraukusios iš Kyjivo. Būdamos slėptuvėse prie namų, rengia informaciją skaitytojams ir dalijasi ja bib­lio­tekos tinklalapyje bei socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, kaip užimti vaikus, kol tenka būti slėptuvėje. Namuose, sako, pabūna tik tiek, kol neskelbiamas oro pavojus ir pagal komendanto valandos reikalavimus. Bib­lio­tekos direktorė pirmomis dienomis rašė, kad budėtoja, gyvenanti netoli bib­lio­tekos, nueidavo patikrinti patalpų – jaudinosi dėl marodierių. Bib­lio­teka iki šiol (kovo 4 d. duomenimis – Red. past.) nepaliesta bombardavimų, darbuotojos nueina ir gėlių ten palaistyti.

Kyjivo Lesios Ukrainkos viešosios bibliotekos direktorės Olhos Romaniuk slėptuvė.

Olhos Romaniuk feisbuko paskyra

Kolegės tvirtai laikosi. Bib­lio­tekos tinklalapyje ir feisbuke dalinasi informacija, rengia virtualias paskaitas apie meną, apie psichologinę pagalbą ir netgi mums į ukrainiečių kalbą išvertė lankstinuką, kurį rengiamės platinti ukrainiečių pabėgėlių registracijos centre.

Kai siūlėme atvykti pas mus (būtume radę ir darbo), atsisakė: „Čia – mūsų namai, čia turime būti.“ Labai dėkoja už palaikymą. Tikimės, kad kai baigsis karas, galėsime vėl susitikti ir apkabinti.“ 2022 m. kovo 16 d.

Bombų suniokota Černihivo miesto vaikų biblioteka. asociacijos archyvas

Ukrainos bibliotekų

5

Olego Sotskovo, Charkivo valstybinės mokslinės V. Korolenkos bibliotekos darbuotojo, laiškas Jolita Steponaitienei, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorei, Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos pirmininkei 2022 m. kovo 7 d.

Charkivą naikina – bombarduoja istorinį centrą, gyvenamuosius rajonus, cerkves. Bib­lio­tekos, žinoma, uždarytos. Siunčiu mūsų bib­lio­tekos nuotraukų.

Ji yra šalia miesto vykdomojo komiteto, kuris buvo apšaudytas raketomis. Fotografavo apsaugininkai.

Bib­lio­tekos lieka dirbti feisbuke ir instagrame, bet kadangi kiekvieną dieną vyksta apšaudymai, dingsta internetas, elektra, sudėtinga dirbti ir virtualiojoje erdvėje. Štai dabar vėl prasidėjo apšaudymas...

Dėkoju visiems kolegoms lietuviams, visai mums dvasiškai artimai Lietuvai už palaikymą.

Charkivo valstybinė mokslinė V. Korolenkos biblioteka po atakos.

Olego Sotskovo asmeninis archyvas

Virginijos Švedienės, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos suaugusiųjų švietimo veiklų koordinatorės, susirašinėjimo su kolegomis iš Mykolajivo ištraukos Svitlana Vasario 24 d.

Ryte girdėjom šūvius, šiuo metu ruošiamės leistis į rūsį... Labai baisu. Mūsų mieste (Mykolajive – Red. past.) kol kas ramu, bet turime žinių, kad toliau bus mūsų eilė... Labai tikimės kuo greitesnės kitų šalių reakcijos ir viliamės, kad ugnis bus nutraukta. Tuo, kas vyksta, neįmanoma patikėti.

Dmitro Vasario 24 d.

Kiekvieną minutę laukiame prasidedant miesto 6

apšaudymo. Esame susidėję reikalingiausius daiktus, pasirengę išeiti į gatvę.

Ačiū Lietuvai už palaikymą. Būtinai aplankysiu jūsų šalį vieną dieną. Mes dėkingi jums už politinį palaikymą ir karinę pagalbą.

Inna Vasario 24 d.

Ačiū, kad prisimenate mane ir teiraujatės, kaip mes laikomės. Kol kas okupantų kariuomenės pas mus nėra. Mykolajive kol kas ramu. Daug žmonių išvyko vakarinės šalies sienos link. Aš prižiūriu savo seną, labai silpnos sveikatos mamą.

Mūsų armija atremia priešų puolimus frontuose.

Mes žinome, kad mes laimėsime! Meldžiuosi ir pasitikiu Dievu. Pasimelskite ir jūs už mus. Taikos metu būtinai susitiksime!

Svitlana Kovo 9 d.

Mūsų miestą smarkiai bombardavo, todėl su dukrele išvykau į Vokietiją. Kelionė buvo be galo sunki – tris paras keliavome baisiomis sąlygomis, tačiau dabar esame saugios. Kiek ilgai čia būsime ir kaip toliau gyventi, kol kas nežinau, bet tikiu, kad greitai grįšiu namo ir gyvenimas susitvarkys. <...> Palaikau ryšius su visais Mykolajive likusiais kolegomis. Kol kas mūsų mieste nukentėjo tik dvi nedidelės bib­lio­tekos. Mano bib­lio­teka, laimei, kol kas nenukentėjo, tačiau labai dėl jos jaudinuosi, nes ji pačiame miesto centre. Bib­lio­tekos mūsų mieste uždarytos, viešasis transportas beveik nevažinėja. Jei kas iš darbuotojų gyvena visai šalia bib­lio­tekos, kartais ten užeina. Raketų antskrydžiai vyksta kiekvieną dieną. Daug sugriautų pastatų. Sprogusi bomba sugriovė geležinkelio stotį, nukentėjo ir oro uostas. Daug raketų pataikė į gyvenamuosius namus. Mykolajivo rajonas, kuriame stovi mano namas, buvo apšaudomas ypač dažnai.

Labai ačiū už palaikymą ir norą padėti! Mums tai išties labai padeda! Mus labai šiltai pasitiko Lenkija ir Vokietija. Niekada nemaniau, kad kada nors teks atsidurti panašioje situacijoje. Netgi baisiausiame sapne to nesapnavau. Visgi tikiu, kad pasaulis pajėgs sustabdyti šį absurdišką karą, visi ukrainiečiai grįš į savo Tėvynę ir mūsų šalis atgims ir taps dar stipresnė!

Virginija Švedienė: „Su kolegomis iš Mykolajivo miesto M. Kropyvnyckio centrinės bib­lio­tekos susipažinome 2019 m. rugsėjį Lvive, 10-ojo tarptautinio bib­lio­tekų forumo metu, ir iki šiol palaikome draugiškus ryšius. Iki dabar prisimenu jų nuoširdų domėjimąsi Lietuva, jos bib­lio­tekomis, susižavėjimą Lietuvos žmonėmis ir mūsų šalies pasirinktu keliu kurti demokratinę valstybę. Kolegos minėjo, jog jiems aplankyti Lietuvos bib­lio­tekas būtų didžiulis malonumas ir garbė.“

Briuselyje, kitaip nei Lietuvoje, nematyti tiek palaikymo Ukrainai ženklų, šios šalies vėliava plevėsuoja ant nedaugelio pastatų. Monika Straupytė

Monika Straupytė, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos Kultūros vadybos skyriaus l. e. p. vedėja: „Su kolege Simona Montvidaite-Dirmiene kovo 2–3 d. bib­lio­tekos projekto reikalais vykome į Briuselio biblioteką „Muntpunt“.

Su kolegomis aptarėme ir bib­lio­tekų Ukrainoje situaciją. Labai svarbu visomis išgalėmis padėti Ukrainai ir daryti tai, ką gebame geriausiai: didinti žmonių skaitmeninio raštingumo žinias ir padėti atpažinti netikras naujienas, kadangi informacinis karas taip pat vyksta.

Briuselyje, kitaip nei Lietuvoje, nematyti tiek palaikymo Ukrainai ženklų. Vėliavas matėme tik keliose vietose, viena jų – Belgijos parlamente.

Asmeniškai susirašiau su kolege bib­lio­tekininke Viktorija Poljova, gyvenančia Kyjive. Štai jos žinutė: „Dėkojame už palaikymą žodžiais, paramą kariuomenei ir pagalbą pabėgėliams. Šis karas, kai žudomi civiliai, naikinami nekarinės paskirties pastatai, yra beprasmis žiaurus nusikaltimas. Kartu su fiziniu karu egzistuoja ir kibernetinis su netikromis naujienomis, melu, „botais“ ir rusams atkirstu internetu. Mes visi: kariuomenė, nacionalinė policija ir civiliai – kaunamės už savo teritoriją, laisvę ir ateitį kaip nepriklausoma Europos šalis.“ 2022 m. kovo 7 d.

2022 m. kovo 9 d.

Savo namuose priglaudėme vyro giminaites iš Ukrainos – 42 metų mamą ir jos 18-metę dukrą, taip pat jųdviejų šuniuką. Mama dešimt metų dirbo

bib­lio­tekininke Charkive, dukra studijavo dizainą.

Jų kelias į Lietuvą buvo labai sunkus. Charkive liko šios šeimos vyras. Penktadienio, kovo 4-osios, rytą iš Charkivo jiedvi norėjo išvažiuoti traukiniu, bet stotyje buvo tiek žmonių, daugybė mažų vaikų... Į traukinį pavyko įlipti tik devintą vakare. Visą kelią jos sėdėjo ant savo lagamino, nes tiesiog nebuvo vietos. Šeštadienį apie aštuntą ryto jos buvo Kyjive, kita stotelė turėjo būti Lvivas. Jį pasiekė vakare. Už traukinį mokėti nereikėjo. Lvive savanoris palydėjo iki vietos, kur moterys galėjo praleisti naktį, pamiegoti.

Kai pasisakė, kad važiuoja į Lietuvą, savanoris sutiko padėti joms pasiekti Ukrainos ir Lenkijos sieną. Sieną abi kirto pėsčiomis, čia jau laukėme mes su vyru.

Joms labai pasisekė, nes pasienyje teko laukti tik tris valandas. Giminaitės pasakojo, kad jų pažįstami eilėje pasienyje stovėjo ir po šešias valandas, atėję pėsčiomis. O važiuojantys mašinomis žmonės laukia po kelias paras, eilė – apie 50–60 kilometrų. Matyti vaizdai buvo siaubingi, mamytės nešė vaikučius ant rankų, dar tempė lagaminus.

Ukrainos ir Lenkijos pasienyje nuo karo bėgantys žmonės eilėje kartais laukė net po kelias paras. Ilonos Jasinskos asmeninis archyvas

Lietuvoje giminaitės jaučiasi saugios, bet labai jaudinasi dėl palikto vyro ir tėvelio, giminaičių, draugų. Ką toliau veiks Lietuvoje? Dar nekalbėjome, noriu, kad truputį atsigautų nuo viso to košmaro, ir jau tada spręsime. Jos nežino, kokiam laikotarpiui atvažiavo, kartais pagalvoja, kad gal jau ir nebus, kur grįžti...

Džiaukimės tuo, ką turime, kiekvieną dieną kartokime savo šeimos nariams, kaip juos mylime.

Karas – pats baisiausias dalykas.

Ilona Jasinska Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Tribonių filialo vyr. bib­lio­tekininkė 7

TEMA / UKRAINIEČIŲ KOVA Černihivas

BIBLIOTEKOS IR APNAKVYNDINA, IR PAMAITINA

Brovarai

Žytomyras

Kyjivas Ternopilis

Charkivas Poltava

Chmelnyckis

Mykolajivas

Jau pasaulinės koronaviruso pandemijos sąlygomis bibliotekos įrodė, jog geba prireikus greitai persiorientuoti ir veikti taip, kad būtų didelės pagalbininkės tiek mažam, tiek dideliam ar net pačiai valstybei. Rusijos kariuomenei pradėjus veržtis į šalį, Ukrainos bibliotekininkai nesėdėjo sudėję rankų – kiekvieno miesto biblioteka, atsižvelgdama į realias aplinkybes ir savo išgales, ėmėsi veiklos, kuri tuo momentu buvo reikalingiausia vietos žmonėms.

Ukrainos bibliotekų asociacija, nuo pat karo pradžios savo „Facebook“ paskyroje skelbdama žinias iš įvairių šalies miestų, prisidėjo prie padėties agresoriaus niokojamoje valstybėje nušvietimo. Vasario 24 d. ji pranešė, kad „valdyba ir toliau dirbs ir informuos apie aktualius įvykius ir sprendimus. Dėl konkrečių viešųjų bibliotekų veikimo spręs vietos administracija“. Pateikiame ištraukų iš Ukrainos bibliotekų asociacijos paskyros.

2022 m. vasario 27 d.

Bičiuliai!

Mes, bib­lio­tekininkų bendruomenė, užgrūdinta 2014 metų, tikrai žinome, ką reikia šiandien daryti.

Taigi pagalvokime, ką naudingo, be nuotolinio aptarnavimo, galime nuveikti šiuo nelengvu metu: • bib­lio­tekose įrengti prieglaudas pabėgėliams; • organizuoti medikamentų, maisto surinkimo punktus kariuomenei; • prisijungti prie kibernetinių savanorių bendruomenės https://t.me/stoprussiachannel; • skleisti teisingą informaciją apie karą skelbdami nuotraukas ir vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose, platindami tarp savo pažįstamų, draugų, giminių, kolegų kitose šalyse (tarp jų Rusijoje ir Baltarusijoje).

Palaikykime Ukrainos ginkluotąsias pajėgas visais įmanomais būdais!

2022 m. vasario 28 d.

Rusų kariuomenei apšaudžius Černihivo miestą, nukentėjo Černihivo miesto centrinė Mychailos Kociubynskio bib­lio­teka ir miesto Oleksandro Dovženkos vaikų bib­lio­teka, kuri yra šio pastato pirmame aukšte.

Gaila, bib­lio­tekos patalpos labai sugadintos ir nebetinka visavertei veiklai.

Laikykitės kolegos, Ukraina su jumis!

8

2022 m. kovo 1 d.

Bičiuliai! Šiandien, šeštąją Rusijos karo Ukrainoje prieš visą pasaulį dieną, skelbiame būsimos Ukrainos nacionalinės skaitmeninės bib­lio­tekos dokumentų rinkinių formavimo pradžią.

Mes visi dabar darome viską dėl mūsų pergalės: kas užberia žemėmis diversantų paliktas žymes, renka maistą ir medikamentus kariuomenei, bib­lio­tekoje įrengia nakvynės namus, taip pat sušilimo ir maitinimo punktus, kas priima pas save namuose (kur bent kiek saugiau) pažįstamus ir nepažįstamus žmones, padeda mamai su mažais vaikais išvažiuoti į kitą šalį, duoda savo kraujo, kad būtų išgelbėta dar viena gyvybė, gelbsti vertingas savo bib­lio­tekos knygas nuo rusų raketų ir apšaudymų, kas išėjo į kariuomenę ar prisijungė prie teritorinės gynybos, kas iš slėptuvės, aidint sprogimams, „gesina“ melagingas ir žalingas svetaines, kas paprasčiausiai pasakoja tiesą apie karą internetu, telefonu ar kitaip. <....> Kai mes laimėsime, būtinai padarysime tai, ko 30 metų nepavyksta padaryti, – sukursime Ukrainos nacionalinę skaitmeninę bib­lio­teką. Ir tegul pirmos jos kolekcijos būna kolekcijos apie šį karą ir mūsų pergalę!

Mes, bib­lio­tekininkai, turime atlikti savo tiesioginį bib­lio­tekinį darbą, vykdyti savo misiją.

Kreipiamės į visus Ukrainos bib­lio­tekininkus! Rinkite skaitmeninius dokumentus apie šitą karą:

6

Chmelnyckio srities visuotinėje mokslinėje bibliotekoje renkamas maistas, vaistai, higienos priemonės. Ukrainos bibliotekų asociacijos archyvas

Lvivo regioninėje vaikų bibliotekoje rišami maskuojamieji tinklai Ukrainos gynėjams. Ukrainos bibliotekų asociacijos archyvas

Mykolajivo miesto vaikų bibliotekoje žmonės, slėpdamiesi nuo atakų, bando rasti paguodą ir knygose. Ukrainos bibliotekų asociacijos archyvas

• faktus (fotografijos, vaizdo, garso įrašai, bet kas kita) apie rusų agresiją ir mūsų kovą; • plakatus, fotokoliažus, fotokarikatūras, memus, anekdotus, juokelius (liaudies kūryba), kurie demonstruoja mūsų nepaklusnumą, mūsų teisingą įniršį ir mūsų nepakartojamą humorą; • faktus, patvirtinančius bib­lio­tekų bendruomenės, kitų profesinių bendruomenių, kitų pasaulio šalių pavienių piliečių (tai gali būti įvairūs pranešimai jums asmeniškai arba viešojoje interneto erdvėje, nuotraukos, vaizdo įrašai, oficialūs ir neoficialūs) paramą Ukrainai; • feikus, kuriuos apie mus ir mūsų kovą skleidžia priešas, kad mus susilpnintų šiame kare...

Tikriausiai čia toli gražu ne viskas išvardyta. Tai gali būti bet koks dokumentas, kurį jūs rasite, kurį jums perduos ar kurį pats sukursite <...>.

Jei įmanoma, prie kiekvieno failo pridėkite tekstą su pagrindine informacija: autorius, data, vieta, veikiantys asmenys; jūsų vardas ir informacija apie jus, taip pat pateikite trumpą aprašymą (ypač svarbu prie nuotraukų ir vaizdo siužetų). <...> Panašias faktų ir dokumentų rinkimo iniciatyvas kelia daug visuomenės veikėjų ir aktyvistų. Esame tikri, savo surinkta medžiaga jie papildys Ukrainos nacionalinę skait­ meninę bib­lio­teką. <...> Kai kurie dokumentai dubliuosis, bet tai nieko baisaus, juos susisteminsime ir aprašysime po mūsų pergalės! Svarbiausia, kad visi liudijimai apie baisius agresoriaus nusikaltimus ir apie mūsų nacijos, mūsų tautos nepalaužiamumą bei tvirtumą liktų istorijai. <...> 2022 m. kovo 3 d.

Brangūs bičiuliai, dalijamės informacija apie mūsų bib­lio­tekininkų skirtinguose regionuose gynybos fronte atliekamą darbą. Pradedame nuo Mykolajivo srities.

Dauguma srities bib­lio­tekų pervedė savo kovidinius 1000 (kovai su COVID skirtas lėšas – V. G.) mūsų kariuomenės reikmėms <...>.

Daugiau ar mažiau ramesnėse gyvenvietėse bib­lio­ tekos tęsia darbą, teikia interneto ir informacijos prieigą.

Toks pavyzdys gali būti Koblevės ir Bratskės kaimo bendruomenių bib­lio­tekos, Južnoukrajinsko miesto bib­lio­ teka ir jos filialai, Arbuzynkos centrinė bib­lio­teka. <...> Kaimo bib­lio­tekininkai dalyvauja renkant humanitarinę pagalbą (produktus, vaistus, drabužius) mūsų kariams, padeda teritorinės gynybos vyrams. <...> Jevhenivkos kaimo bib­lio­tekos darbuotojai sudėtingomis sąlygomis siuva chalatus gydytojams, Koblevės bib­lio­tekos darbuotojai riša maskuojamuosius tinklus, ruošia maistą mūsų gynėjams.

Berezanės viešosios bib­lio­tekos specialistai savo feisbuko paskyroje skelbia vietos valdžios informaciją, taisykles, kaip elgtis per komendanto valandą, psichologo patarimus, vietos kūrėjų ir literatūros klasikų kūrybą, taip palaikydami gyventojų kovos dvasią. <...> Mes nugalėsim! Šlovė Ukrainai!

9

10 12

2022 m. kovo 5 d.

Dešimtą dieną tęsiasi plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą ir visą civilizuotą pasaulį! Rusija pradėjo naikinti ukrainišką kultūrą ir švietimą: bombarduoja bib­lio­tekas, muziejus, universitetus, mokyklas, taip pat pasaulio pripažintus paminklus – tai yra šiurkštus tarptautinės ir humanitarinės teisės pažeidimas. <...> Todėl kartu su Šalies bib­lio­tekų paramos fondu (Благодійний Фонд Бібліотечна Країна) pradedame fiksuoti pažeidimus, kuriuos patyrė bib­lio­tekos per Rusijos ir Ukrainos karą. Prašome užpildyti specialią formą (https://cutt.ly/YAzrHmo). Šlovė Ukrainai!

2022 m. kovo 7 d.

12-a diena žiaurios ir nepateisinamos rusų agresijos prieš Ukrainos tautą. <...> Daugelis bib­lio­tekų savo knygų saugyklose įrengė slėptuves bendruomenių gyventojams. Ir, skirtingai nei kitose panašios paskirties vietose, čia gana patogu ir jauku, be to, kiek įdomių knygų aplinkui! Čia jums padės išsirinkti knygą pagal jūsų skonį, pasiūlys arbatos, palaikys psichologiškai. <...>

2022 m. kovo 8 d.

Chmelnyckio srities bib­lio­tekos susitelkė dėl pergalės! <...> Chmelnyckio srities visuotinė mokslinė bib­lio­teka per keturias karo dienas surinko ir perdavė per 22 000 grivinų, į surinkimo punktus pristatyta maisto, vaistų ir šiltų drabužių. Į šią veiklą įsitraukė visi regiono bib­ lio­tekininkai. <...> Chmelnyckio miesto centrinės bib­lio­tekos svetainėje skelbiama informacija, kaip civiliai gali įsitraukti į įvairią pagalbą (Як я можу допомогти Україні!; „Kaip aš galiu padėti Ukrainai!“).

Ne mažiau svarbi buvo bib­lio­tekų pagalba supažindinant gyventojus su veiksmais ekstremalios padėties metu. <...> Tarp išplatintos informacijos – Chmelnyckio srities visuotinės mokslinės bib­lio­tekos atmintinių rinkinys „Saugumo abėcėlė“ iš Chmelnyckio srities administracijos svetainės, Ternopilio centrinės bib­lio­tekos brošiūra vaikams „Kaip išsaugoti gyvybę ekstremalios padėties ir karo metu“. Įvairios informacijos apie karo eigą sklaidos sąlygomis tapo svarbu gyventojų gebėjimas atskirti tikrą informaciją apie karo įvykius nuo netikros. Bib­ lio­tekininkai pabrėžia būtinybę savomis viešinimo priemonėmis skleisti tik patikimą iš valdžios institucijų gautą informaciją. <...> Chmelnyckio miesto centrinė bib­lio­teka pasiūlė informacinio raštingumo mokymus. <...> Daug bib­lio­t ekininkų dalyvauja kariuomenei ir teritorinei gynybai teikdami praktinę pagalbą – Chmelnyckio srities visuotinės mokslinės bib­lio­tekos 10

fojė įrengta vieta maskuojamiesiems tinklams rišti. <...> Regiono jaunimo bib­lio­tekos darbuotojai įsitraukė į virtinukų gaminimą, o kaimo įstaigų – į konservavimą ir marinavimą, daug kas frontui skyrė bulvių, miltų ir kitų atsargų. <...> Skaitymas pasirodė aktualus daugeliui pensininkų, namuose atostogaujančių vaikų tėvams, taip pat daugeliui migrantų ir pabėgėlių tėvams bei vaikams, kuriuos Chmelnyckio sritis priėmė nuo pirmųjų karo dienų. <...> Kartu su knygomis bib­lio­tekininkai skaitytojams siūlo virtualias parodas, internetines viktorinas, psichologinius pokalbius su vaikais, patyrusiais baimės jausmą, dėlionių žaidimus ir virtualias pasakas užimant vaikus slėptuvėse, kitas biblioterapijos priemones. <...> Mes dar surinksime visų podoliečių, kurie didvyriškai gynė Gyvačių salą ir Brovarus, Charkivą ir Mykolajivą, Černihivą ir Žytomyrą, vardus, sudarysime bibliografinius sąrašus, rodykles, knygas apie juos.

Amžina šlovė didvyriams!

16 18

2022 m. kovo 11 d.

16-a diena, kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir ukrainiečių tauta didvyriškai priešinasi barbariškai Rusijos agresijai.

Naktį iš kovo 10 į 11-ąją priešo oro antskrydžiai sunaikino Černihivo srities jaunimo bib­lio­teką.

Kai per naujienų laidas pranešama apie raketų ataką ir subombarduotą ligoninę, mokyklą, universitetą, muziejų, bib­lio­teką, belieka su kartėliu paklausti: „Ar tai – strateginis objektas?“ Ir tikrai. Ukrainos bib­lio­tekos diktatoriaus Putino Rusijai iš tiesų yra strateginiai objektai! Juk mūsų bib­lio­tekos yra intelektinės laisvės, bendruomenių aktyvumo centrai, tautinės idėjos, patriotizmo ir europinių vertybių skleidėjos, savišvietos ir tolerancijos įvairiakalbės ir daugiakultūrės erdvės. O Ukrainos bib­lio­tekininkai ir bib­lio­ tekininkės – tikri kariai priešų informacinės atakos sąlygomis.

Ir mes laimėsime!

2022 m. kovo 12 d.

Rusijos kariuomenė apšaudo Charkivą. Nukentėjo Charkivo valstybinė mokslinė V. Korolenkos bib­lio­teka (youtu.be/nWkFbbwmej8). <...> Žūsta žmonės, naikinami miestai, infrastruktūra, kultūros paveldas.

Bet mes atsilaikysime, viską atstatysime ir toliau prisidėsime prie Ukrainos kultūros vystymo.

2022 m. kovo 14 d.

Jau 18-a visos tautos karo diena. Kiekvienas šiame pragare toliau atlieka savo darbą. <...> O viešosios bib­lio­tekos ir toliau lieka pabėgėlių prieglaudomis. Štai Poltavos srities visuotinė mokslinė Ivano Kotliarevskio bib­lio­ teka šiltai pasitiko charkiviečius: aprengė, apavė, pamaitino ir knygų parūpino.

Taigi dirbame dėl pergalės! Šlovė Ukrainai!

Iš ukrainiečių k. vertė Vaidenė Grybauskaitė

„Tarp knygų“ redakcija už bendradarbiavimą dėkoja Ukrainos bib­ lio­tekų asociacijos prezidentei Oksanai Bruj, viceprezidentei Larysai Luhovai, vykdomajai direktorei Jaroslavai Sošynskajai.

TEMA / UKRAINIEČIŲ KOVA

LIETUVA TIESIA PAGALBOS RANKĄ Lietuviai puikiai žino, ką reiškia kovoti dėl savo šalies laisvės ir nepriklausomybės, todėl šiandienė ukrainiečių padėtis mums kaip niekad sava.

Nuo pirmų karo dienų įvairioms organizacijoms, remiančioms Ukrainos kariuomenę bei nuo karo nukentėjusius ir bėgančius žmones, Lietuvos žmonės aukoja pinigus, daiktus, siunčia palaikymo žinutes, organizuoja įvairius paramos renginius.

Lietuvos bibliotekos – ne išimtis.

2022 m. kovo 3 d. Lietuvos apskričių viešųjų bib­ lio­tekų asociacija ir Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­t ekų asociacija išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos valstybės institucijas ir Ukrainos ambasadą Lietuvoje, išreikšdamos solidarumą bei paramą kovojančiai Ukrainai. Šalies viešosios bib­lio­tekos yra pasirengusios teikti nemokamas paslaugas prieglobstį Lietuvoje radusiems Ukrainos gyventojams. „Tarp knygų“ redakcija pasistengė aprėpti, kaip bib­lio­tekų bendruomenė suskubo padėti ukrainiečiams pirmomis karo savaitėmis.

TVIRTA POZICIJA Lietuvos bib­lio­t ekų bendruomenė išreiškė tvirtą pilietinę poziciją – pareiškė esanti solidari su kovojančia Ukraina ir ją remianti. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka iš tarptautinių institucijų, vienijančių pasaulio bib­lio­tekas, pareikalavo skelbti sankcijas agresorei Rusijai ir oficialiai nutraukė turėtas bendradarbiavimo sutartis su Rusijos nacionaline bib­ lio­teka (pasirašyta 2016 m. gruodį), Rusijos valstybine bib­lio­teka (pasirašyta 2004 m. gruodį) ir Baltarusijos nacionaline bib­lio­teka (pasirašyta 2019 m. sausį).

Nacionalinė bib­lio­teka iš šių šalių bib­lio­tekų nepriims knygų į mainų fondą ir nesiųs savo leidinių, neteiks medžiagos skaitmeninimo projektams, nerengs bendrų parodų, nevykdys bendrų mokslo ir leidybos projektų, darbuotojai nevyks į tose šalyse organizuojamas konferencijas, seminarus, nebus palaikomi jokie kiti ryšiai.

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka už pačių pagamintus palaikymo ženkliukus surinktas aukas skyrė ukrainiečių šeimoms.

Jono Lankučio viešosios bibliotekos archyvas

Tolydžio didėjant pabėgėlių iš Ukrainos srautui, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pakvietė įvairių valstybinių įstaigų, tarp jų ir bib­lio­tekų, darbuotojus laikinai vykdyti funkcijas, susijusias su ukrainiečių, besitraukiančių nuo karinių veiksmų, registracija. Pirmieji į šį kvietimą atsiliepė Nacionalinės bib­lio­tekos ir Kauno apskrities viešosios bib­lio­tekos darbuotojai – savanoriauti panoro atitinkamai keturi ir trys bib­lio­tekininkai.

INFORMACIJA – IRGI GINKLAS Vykstant aktyviems karo veiksmams, atsiranda skirtingų įvykių interpretacijų, žmonėms kyla klausimų, kaip vertinti Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje pateikiamą informaciją. Itin svarbu kritiškai vertinti kiekvieną straipsnį ar socialiniame tinkle pamatytą žinutę, nuotrauką, vaizdo įrašą, būtina mokėti atskirti melagienas, nepaskęsti dezinformacijos ir propagandos apsuptyje. Lietuvos bib­lio­tekos internete aktyviai dalijasi šūkiu „Abejok – tikrink faktus – nuspręsk“, kuris skatina būti atidiems ir nepatekti į dezinformacijos spąstus. Žinojimas, kad dezinformacija egzistuoja, ir suvokimas, kad gali tapti jos taikiniu, – pirmas žingsnis siekiant nuo jos apsisaugoti.

Nacionalinės bib­lio­tekos iniciatyva nuo kovo 2 d.

Lietuvos viešųjų bib­lio­tekų skaityklų kompiuterių pradiniuose ekranuose skelbiama informacija apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją, tikrinti šaltinius ir pan.

Nė vienas lankytojas nepradės naudotis kompiuteriu jos nepamatęs. Nacionalinė bib­lio­teka, reaguodama 11

į pranešimus, kad tiek jos skaityklose, tiek kitose šalies viešosiose bib­lio­tekose įrengtais kompiuteriais naudojamasi dezinformacijai skleisti, kviečia lankytojus būti pilietiškus ir aktyviai prisidėti užkertant kelią neapykantą kurstančios informacijos sklaidai.

Pastebėjus, kad bib­lio­tekų kompiuteriais besinaudojantys asmenys galimai daro nusikalstamą veiką, yra prašoma pranešti bib­lio­tekos darbuotojams arba pateikti visą reikiamą informaciją (apibūdinti asmenį, nurodyti kompiuterio vietą skaitykloje ir tikslų darbo juo laiką) el. paštu virtualus.patrulis@policija.lt.

Kauno apskrities viešoji bib­lio­teka savo svetainėje paskelbė sąrašą rekomenduojamų leidinių, padedančių suvokti šių dienų aktualijas ir ugdyti kritinį mąstymą, taip pat pateikė knygų apie Ukrainą ir ukrainiečių rašytojų grožinės literatūros sąrašą, kviesdama visuomenę skaitant pažinti šią drąsią tautą, kovojančią už visų mūsų laisvę.

Ukrainiečių autorių kūrinius skaityti ragina ir kitos bib­lio­tekos. Nacionalinės bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento darbuotojai atrinko turimas knygas ukrainiečių kalba, Paslaugų departamentas parengė ir suaugusiesiems skirtų knygų ekspoziciją, kad būtų patogiau jas visas vienoje vietoje surasti.

Visos šalies bib­lio­tekos platina prašymą gyventojams padovanoti knygų ukrainiečių kalba, kad jos kuo plačiau pasiektų prieglobsčio mūsų šalyje ieškančius pabėgėlius.

Kauno apskrities viešoji biblioteka skaitytojams siūlo rinktis knygas apie Ukrainą ir ukrainiečių rašytojų grožinės literatūros.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvas

MATERIALINĖ PARAMA Visoje Lietuvoje renkama parama daiktais tiek vežti į Ukrainą, tiek padėti į mūsų šalį atvykusiems karo pabėgėliams. Bib­lio­tekininkai prisideda prie nacionalinių paramos akcijų, tačiau ir patys imasi iniciatyvos. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bib­lio­tekos kolektyvas rinko aukas ir nupirko būtiniausių higienos reikmenų moterims, mamoms ir vaikučiams. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bib­lio­tekos bendruomenė už darbuotojų suaukotas lėšas nupirko įvairių medikamentų, tvarsčių, pleistrų, antiseptinių ir higienos priemonių. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos darbuotojai savo surinktą humanitarinę pagalbą: rūbus, avalynę, higienos priemones – perdavė Klaipėdoje veikiančiam ukrainiečių kultūros ir švietimo centrui „Rodyna“.

Paramą daiktais rinko ir Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio, Mažeikių rajono savivaldybės, Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešosios bib­lio­tekos.

Nacionalinė bib­lio­t eka pasiūlė savo mokymo bazę Pakretuonėje (Švenčionių r.) karo pabėgėliams iš Ukrainos apgyvendinti. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bib­lio­teka yra pasirengusi priimti keletą Ukrainos menininkų: vienas kambarys yra skirtas pačioje bib­lio­tekoje Klaipėdoje, kitas – jos padalinyje Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje.

Kaišiadorių rajone nuspręsta karo pabėgėlius 12

Lietuvos bibliotekose renkama parama: drabužiai, avalynė, medikamentai, higienos priemonės. Tarp šių iniciatyvių bibliotekų – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka (nuotr. kairėje) ir Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka (nuotr. dešinėje).

Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas

Vydūno viešosios bibliotekos archyvas

apgyvendinti buvusiose savivaldybės mokyklose. Viena tokių – buvusi Pravieniškių mokykla. Joje paruoštos 37 vietos pabėgėliams. Čia apsigyvensiantiems žmonėms būtinų priemonių į Pravieniškių bib­lio­ teką nešė Pravieniškių ir Rumšiškių bendruomenės žmonės. Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bib­lio­tekos darbuotojai suaukojo pinigų ir už juos Trakuose apsigyvenusiems Ukrainos vaikų globos namų „Perlinka“ globotiniams nupirko buitinių prietaisų: penkis elektrinius šildytuvus, penkis virdulius, penkis plaukų džiovintuvus bei sumuštinių keptuvę. Bib­lio­tekininkai tikisi, kad vaikai čia įsikurs patogiai ir gyvens ramiai.

NEPAMIRŠTAMI SENI DRAUGAI Kai kurios šalies bib­lio­tekos, nuo seno palaikančios ryšius su konkrečiais asmenimis, rūpinasi pagalba, kuri skirta konkrečiai įstaigai konkrečiame mieste.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bib­lio­tekoje prieš kelerius metus savanoriavęs informacinių technologijų specialistas ir nevyriausybinės organizacijos „Kultūros laboratorija“ vadovas Andrijus Tužykovas, jaunuosius klaipėdiečius mokęs programavimo subtilybių, šiuo metu intensyviai teikia pagalbą savo šalies žmonėms. Kartu su kitais savanoriais nuo karo bėgančius tautiečius jis apgyvendina gimtojo Černivcių miesto Vakarų Ukrainoje, visai prie sienos su Rumunija, pagal-

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bibliotekoje buvo rišamas maskuojamasis tinklas Ukrainos kariams.

Jurgio Dovydaičio viešosios bibliotekos archyvas

kliukų ruošinių.) Į šią akciją noriai įsitraukė Klaipėdos rajono gyventojai, įvairios įstaigos, organizacijos: Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“, gėlių ir dovanų salonas „Orchidėja“, Klaipėdos rajono savivaldybės Sporto centras. Ukrainos palaikymą išreiškiančius ženkliukus gamino ir Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji bib­lio­teka.

Kovo 1–4 d. Lietuvos radijas drauge su „Laisvės TV“ prie Rusijos ambasados organizavo protesto akciją prieš karą Ukrainoje „Laisvė šviečia“. Joje nusprendė dalyvauti ir Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos kolektyvas, drauge pasikviesdamas savo skaitytojus. Kadangi dalis bib­lio­ tekos skaitytojų – nematantys arba silpnai matantys, jie buvo pavėžėti ir palydėti. Į kvietimą atsiliepė beveik dvi dešimtys neregių ir silpnaregių vilniečių. Kartu su dvidešimt Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos darbuotojų susidarė solidi komanda, užpildžiusi ne tik bib­lio­tekos autobusiuką, bet ir darbuotojų lengvuosius automobilius. Po renginio skaitytojai dėkojo už galimybę pabūti kartu, skanduoti kartu su protestuotojais, mojuoti vėliavomis ir taip išsakyti savo požiūrį į Ukrainoje vykstantį karą.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešojoje bib­lio­ tekoje buvo rišamas maskuojamasis tinklas Ukrainos kariams. Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bib­lio­tekos darbuotojai prisidėjo prie vilniečių dizainerių Mildos ir Aurimo Kadzevičių inicijuotos palaikymo akcijos „Užriškim karą“ – pastatą prie bib­lio­tekos puošė mėlynomis ir geltonomis juostelėmis.

PIRMIEJI UKRAINIEČIAI BIBLIOTEKOSE Lietuvos aklųjų bibliotekos kolektyvas su skaitytojais dalyvavo protesto akcijoje prieš karą Ukrainoje „Laisvė šviečia“.

Viktoras Kalnikas

bos centre-prieglaudoje. Šiam centrui dabar nuolat trūksta kasdieniams poreikiams reikalingų dalykų. Taigi Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos Klaipėdos skyriaus nariai buvusį kolegą palaiko ne tik morališkai, bet ir finansiškai: apgyvendinimo namams, kuriuose jis savanoriauja, skyrė šešis šimtus eurų, už kuriuos nupirkta įvairių higienos priemonių, maisto kūdikiams, suaugusiesiems, šiltų drabužių, vaistų.

Pasak Andrijaus, dabar visi jų žmogiškieji ir finansiniai ištekliai nukreipti būtent teikti prieglobstį pabėgėliams iš Vidurio bei Rytų Ukrainos ir priešintis Rusijai, turint omenyje ir jos kibernetines atakas. Laikinuose apgyvendinimo namuose žmonės (daugiausia šeimos su vaikais) gali pasišildyti, išgerti arbatos, užkąsti ir pamaitinti vaikus, pernakvoti.

SIMBOLINIAI GESTAI Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Lietuvoje rengiama daugybė palaikymo akcijų. Viešosiose erdvėse pilna simbolinių ženklų su Ukrainos vėliavos spalvomis, dėmesį traukia prie žiniasklaidos priemonių, kultūros įstaigų socialinių tinklų logotipų prišlieta Ukrainos vėliava, kaip kovojančių ukrainiečių palaikymo ženklas. Šalies bib­lio­tekos taip pat įvairiomis priemonėmis reiškia solidarumą su Ukraina. Štai Jono Lankučio viešoji bib­lio­teka gamino palaikymo ženkliukus, kuriuos siūlė įsigyti už savanorišką auką ukrainiečių šeimoms. (Bib­lio­ teka dėkinga Kauno bendrovei „Baltic CMYK“, kuri dovanojo 500 žen-

Lietuvos bib­lio­tekose jau apsilankė pirmieji pabėgėliai iš Ukrainos.

Kovo 9 d. Elektrėnų savivaldybės viešojoje bib­lio­ tekoje lankėsi keletas nuo karo pabėgusių mamų su vaikais. Bib­lio­tekininkai svečių sako laukę su nerimu: daug kalbėtasi, dar daugiau klausytasi – kalbos vis pasisukdavo apie jų šalyje vykstantį karą. Ukrainiečiams aprodytos bib­lio­tekos erdvės, papasakota apie teikiamas paslaugas, išduoti skaitytojo pažymėjimai, paskolinta knygų vaikams. Kovo 10 d. Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bib­lio­tekoje sutiktos ir su bib­lio­ tekų paslaugomis supažindintos Lauksargių globos namuose apsistojusios viešnios iš Kyjivo ir Žytomyro miestų. Šalies bib­lio­tekos ruošiasi svetingai priimti ukrainiečius, suteikti jiems visą reikiamą informaciją apie bib­ lio­tekų paslaugas. Nacionalinėje bib­lio­tekoje pabėgėlio statusą turintiems lankytojams skaitytojo pažymėjimo išdavimo, kopijavimo ir skenavimo paslaugos bus teikiamos nemokamai. Bib­lio­tekose ruošiamos edukacijos ukrainiečių vaikams, kad jie nors trumpam pamirštų patirtą karo siaubą.

Parengė Vaiva Markevičiūtė 13

PROJEKTAI

ATNAUJINTAS „E. PAVELDO“ PORTALAS TAPO NAUDINGA DALIJIMOSI PLATFORMA Dovilė Ivanovienė

Tik kaupti ir saugoti nebepakanka. Skaitmenintas kultūros paveldas neturėtų „dulkėti“ virtualiose lentynose, todėl Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai kartu su partneriais 2018– 2021 m. vykdant projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“ atnaujintas portalas epaveldas.lt kviečia ne tik grožėtis suskaitmenintu kultūros paveldu, bet ir juo naudotis – dalintis su draugais ar kolegomis, integruoti į savo kūrybą ar mokymosi bei tyrinėjimo procesą. „Tarp knygų“ redakcija toliau spausdina straipsnius, kuriais pristatomas modernizuotas portalas (pirma publikacija žurnalo 2022 m. sausio numeryje).

Šių metų vasario 14 d. pradėjo veikti atnaujinto portalo epaveldas.lt platforma. Vartotojus ji pasitinka ne tik visiškai pasikeitusiu estetiniu vaizdu, bet ir moderniomis paslaugomis, kurių paskirtis – užtikrinti interaktyvesnį informacijos apie kultūros turinį pateikimą, lengvesnę paiešką, aktualizuoti skaitmeninį turinį didinant jo sklaidą, kokybę, plėsti skaitmenintų kultūros paveldo objektų fondą ir atverti jį pakartotiniam panaudojimui. Šiandien požiūris, kuriuo vadovaujantis daugiau kaip prieš 15 metų buvo pradėti pirmieji kultūros paveldo skaitmeninimo darbai, kurių vienas pagrindinių tikslų buvo tiesiog sukurti virtualią dokumentinio paveldo platformą, – jau praeitis. Šiuolaikiniai vartotojai, kurie yra pripratę prie socialinių tinklų ir medijų galimybių, nebesitenkina vien bib­lio­tekose, muziejuose, archyvuose saugomų kultūros objektų skaitmenintais vaizdais. Jie nori integralumo, nori patinkamu turiniu dalytis, jį naudoti. Todėl, keičiantis visuomenės poreikiams ir naudojimosi internetu įpročiams, pasikeitė ir atminties institucijų skaitmeninimo filosofija – dabar ji grindžiama duomenų atvėrimu ir pakartotiniu panaudojimu.

14

INTERAKTYVU IR PAPRASTA VALDYTI Modernizuoto „E. paveldo“ veikimo principas primena socialinių tinklų modelį. Čia vartotojai gali ne tik žymėti patiktukus prie patikusių objektų ir dalytis jais su savo draugais ar kolegomis, jie gali kitaip įveiklinti ir įprasminti suskaitmenintus kultūros paveldo objektus.

Viešojoje erdvėje: Nacionalinės bib­lio­tekos internetinėje svetainėje, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, žurnale „Tarp knygų“ – jau buvo pristatytos atnaujinto portalo „E. paveldas“, kuris išlaikė ir senųjų savo versijų funkcionalumą, siūlomos naujos paslaugos. Šiame straipsnyje pateikiame konkretesnių paaiškinimų, kuriuos paskatino portalo naudotojų nuo vasario vidurio pateikti klausimai.

Pirmiausia norime atkreipti portalo „E. paveldas“ naudotojų dėmesį, kad naujomis turinio kūrimo paslaugomis gali naudotis savo tapatybę patvirtinę vartotojai. Paprasčiau tariant, tie asmenys, kurie yra susikūrę paskyrą ibib­lio­teka.lt portale, naudodamiesi LIBIS identifikacijos tinkline paslauga.

Reklaminių leidinių paroda, parengta iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dokumentų.

Arūno Ciesiūno tinklaraštis „Sugrįžusi Lietuva“.

Muzikos klausymasis sekant natas. Nuotraukoje – J. Tallat-Kelpšos „Gailesčio giesmė“ (1920).

Kultūros paveldo objektų vietos susietos su žemėlapiu.

• Personalizuotų virtualių parodų kūrimo ir dalijimosi paslauga. Savo tapatybę patvirtinę portalo naudotojai gali kurti parodas iš epaveldas.lt esančių kultūros paveldo objektų jiems aktualiomis ar patinkančiomis temomis. Savo sukurtomis parodomis, kurios gali būti viešai publikuojamos portalo skiltyje „Parodos“, galima pasidalinti ne tik su kitais portalo lankytojais, bet ir su pažįstamais ar draugais per socialinius tinklus ar el. paštu.

• Tinklaraščių rašymo ir dalijimosi paslauga. O štai mėgstantiems rašyti portalas siūlo išmėginti tinklaraščių kūrimo paslaugą. Ja pasinaudoti taip pat gali tik tapatybę patvirtinę naudotojai.

Tinklaraščio įrašą galima iliustruoti epaveldas.lt esančiais suskaitmenintais objektais, o vėliau juo pasidalinti viešai ar tik su draugais.

• Muzikos ir suskaitmenintų garso įrašų klausymasis. Portale įdiegta programinė įranga, kuri leidžia klausytis muzikos sekant prie kūrinio pateikiamas natas. Naudotojai gali mėgautis klasikine, lietuvių liaudies muzika bei kitais kūriniais, atrasti XX a. ritinėlius pianolai, šelako ir vinilo plokšteles, išleistas įvairiose pasaulio šalyse. Taip pat galima rinktis partitūras, lėtinti ar greitinti grojimo tempą, sekti natas. Ši paslauga ypač aktuali muzikos mokytojams, mokiniams ar studentams.

• Žemėlapių teikimo paslauga. Tapatybę patvirtinę naudotojai pagal geografines koordinates gali vizualiai susieti dabartinius ir istorinius žemėlapius su skaitmenintais ir portale epaveldas.lt pateikiamais kultūros paveldo objektais. Žemėlapių pateikimo paslauga leidžia pasirinkti norimus istorinius žemėlapius ir matyti jų sąsajas su dabartiniu žemėlapiu, taip pat pagal pasirinktus žemėlapius žiūrėti atitinkamos geografinės vietovės ir laikotarpio istorines nuotraukas ar kitus skaitmeninius kultūros paveldo objektus. Be to, naudotojas gali įkelti savo turimas nuotraukas, susijusias su atitinkamu žemėlapiu ir jame nurodytais kultūros objektais. Sukurto žemėlapio nuoroda galima pasidalinti su draugais.

Registruoti naudotojai gali susikurti mėgstamiausių objektų sąrašą, patinkančius objektus pažymėję širdele, greitai ir paprastai valdyti patinkamą turinį. Šie naudotojai gali naršyti po atminties institucijų sukurtas kolekcijas ar apsilankyti virtualiosios realybėse parodose, kurios, net neiškėlus kojos iš namų, leis pasijusti tarsi vaikščiojančiam plačiais galerijos koridoriais ir tyrinėti kultūros lobyną: suskaitmenintus dailės ir grafikos kūrinius, fotografijas, įvairių istorinių laikotarpių kultūrų archeologinių radinių vaizdus, rankraščius ir daugelį kitų objektų.

15

AIŠKIAI NURODYTA, KAS LEIDŽIAMA, KAS – NE Galimybę dalytis ir pakartotinai naudoti suskaitmenintus kultūros paveldo objektus lydi ir atsakomybė, todėl Lietuvos nacionalinė bib­lio­ teka, būdama „Europeanos“ turinio agregatoriumi (pateikėju), dar 2019 m. pradėjo intensyvų turinio atvėrimo procesą, siekdama užtikrinti pakartotinį skaitmenintų kultūros paveldo objektų panaudojimą, o drauge ir autorių teisių apsaugą. Todėl šiandien kiekvienas epaveldas.lt portale esantis objektas yra paženklintas „Creative Commons“ ir „Europeanos“ teisių pareiškimo licencijomis, kurios nustato objekto naudojimo sąlygas. Paprasčiau tariant, licencija portalo naudotojui nurodo leidžiamus ir draudžiamus atlikti veiksmus su objektu, kad nebūtų pažeistos autorių teisės.

Dažniausiai įgudęs vartotojas jau žino ženklinimo reikšmes ir kokios su objektu susijusios teisės jam yra suteiktos, tačiau mažiau žinių turintys portalo naudotojai, spustelėję ant licencijos ženklo, yra nukreipiami į skaitmeninio turinio ženklinimo žinyną, kuriame aprašytos licencijų reikšmės: Objektas yra viešojoje srityje (pu­ blic domain) ir jį galima naudoti be jokių apribojimų.

Objekto kūrėjas leidžia jį naudoti laisvai, be jokių apribojimų.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau reikia nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau, pakeitus ar panaudojus savo kūryboje, privaloma naujai sukurtus objektus skelbti dalijantis tokiomis pačiomis sąlygomis (žymėti ta pačia licencija).

Taip pat reikia nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau negalima jo keisti, modifikuoti, ar kurti išvestinių kūrinių. Reikia nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti be apribojimų, tačiau tik nekomerciniais tikslais ir būtina nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, pakeitus ar panaudojus savo kūryboje, privaloma naujai sukurtus objektus skelbti dalijantis tokiomis pačiomis sąlygomis (žymėti ta pačia licencija). Taip pat reikia nurodyti autorių.

Objektą galima naudoti, tačiau tik nekomerciniais tikslais. Be to, negalima jo keisti, modifikuoti, kurti išvestinių kūrinių. Reikia nurodyti autorių.

16

Objektas yra viešojoje srityje (pu­ blic domain), tačiau jį galima naudoti tik nekomerciniais tikslais.

Objektas yra viešojoje srityje (public domain), tačiau gali būti kitų (ne iš autorių teisių kylančių) apribojimų jį naudoti.

Objektas saugomas autorių teisių.

Galite jį naudoti, tačiau tik edukaciniais tikslais. Kitiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Tai nenustatytų teisių turėtojų kūrinys (kūrinys našlaitis). Galite su juo tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti).

Objektas saugomas autorių teisių.

Galite tik susipažinti (skaityti, žiūrėti, klausyti, analizuoti). Kitiems veiksmams būtinas teisių turėtojo leidimas.

Licencijos padeda sužinoti, ar „E. pavelde“ rastais tekstiniais dokumentais, muzikos ar garso įrašais, nuotraukomis, meno kūriniais galima dalintis, naudoti savo asmeninėje kūryboje ar net komercinėje veikloje.

Daugiau informacijos rasite https://cc.lnb.lt/.

PRIEMONĖ SUDOMINTI KULTŪROS PAVELDU Dalijimasis skaitmenintu kultūros paveldu virtualiojoje erdvėje ar per socialinius tinklus didina ne tik pačių objektų, bet ir jį saugančių atminties institucijų matomumą. Į socialinius tinklus ar kitas platformas patekę konkrečios institucijos kultūros objektai tampa daug lengviau atrandami globalioje interneto paieškoje, taip didėja tinkamai paženklinto objekto sklaida.

Portalo „E. paveldas“ suteikiama galimybė dalytis skaitmenintais objektais – tai puikus būdas sudominti jaunąją kartą kultūros paveldu, įtraukiant į veiklą, kurios veikimo modelį ji puikiai pažįsta ir šioje aplinkoje gerai jaučiasi. Kita vertus, atviras kultūros paveldas gali būti įdomiai bei patraukliai pritaikomas mokymosi ir studijų procesuose, kūrybinių industrijų veikloje ar net verslo sektoriuje. Bene geriausias pavyzdys, kaip kultūros paveldas gali būti panaudojamas komercinėje veikloje, – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos darbai ant įvairios reklaminės atributikos: daugkartinių pirkinių maišelių, marškinėlių, kitų tekstilės ar keramikos gaminių.

Metų pradžioje startavęs ketverius metus vykdyto Nacionalinės bib­lio­tekos projekto pagrindinis rezultatas – atnaujintas epaveldas.lt – pastebimai pasikeitė: šiandien tai – draugiška vartotojui dalijimosi, o ne kaupimo platforma. Kultūros paveldo portalas tapo atviresnis, įdomesnis ir interaktyvesnis šiuolaikiniam vietos ir užsienio vartotojui – „E. paveldas“ turi ir anglišką versiją, kad kitakalbiam asmeniui būtų patogiau domėtis Lietuvos kultūros pasauliu.

TERMINŲ ARUODAS

MATOMI IR NEMATOMI BIBLIOTEKOSE KAUPIAMI DUOMENYS IR JŲ TERMINOLOGINĖ ĮVAIROVĖ Dr. Violeta Černiauskaitė

Tvarus ekonomikos augimas ir visuomenės gerovė vis labiau priklauso ir priklausys nuo duomenų sukuriamos vertės. Skaitmeninėje erdvėje sukuriama vis daugiau duomenų, kuriuos sukaupus ir apdorojus gali atsirasti visiškai naujų vertės kūrimo būdų ir lygmenų. Šis virsmas savo svarba prilygsta pramonės revoliucijos sukeltam virsmui. Bibliotekose taip pat renkami, kuriami, apdorojami ir analizuojami labai įvairūs duomenys. Didžioji jų dalis – išskirtinės nacionalinės ir valstybinės reikšmės atvirieji duomenys. Šios srities terminijos pažinimas yra būtina jų analizės ir valdymo priemonė.

Europos Komisijos baltojoje knygoje „Dirbtinis intelektas. Europos požiūris į kompetenciją ir pasitikėjimą“ konstatuota, kad Europa turi daugybę viešųjų ir pramonės duomenų, kurių potencialas, turint omenyje, kad įvairiuose sektoriuose laukiama didelių duomenų vertės ir kartotinio naudojimo permainų, šiuo metu išnaudojamas nepakankamai1. Pasaulyje skaitmeninėje erdvėje sugeneruojamų duomenų kiekis sparčiai didėja – nuo 33 zetabaitų 2018 m. iki numatomų 175 zetabaitų 2025 metais2.

Ir toliau bus didinamos investicijos į naujos kartos technologijas ir infrastruktūrą, taip pat į skaitmeninius gebėjimus, pavyzdžiui, gebėjimą naudotis duomenimis, kurti Europos duomenynus, kurie sudarytų būtinas sąlygas patikimo, t. y. Europos vertybėmis ir taisyklėmis grindžiamo, dirbtinio intelekto plėtrai. Juk iš esmės dirbtinis intelektas ir yra duomenys bei algoritmai3. „Europos 1

2

3

Baltoji knyga „Dirbtinis intelektas. Europos požiūris į kompetenciją ir pasitikėjimą“ [elektroninis išteklius]. Briuselis, 2020-02-19.

COM(2020) 65 final [žiūrėta 2022 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: https://op.europa.eu/en/publication-detail/-/publication/ ac957f13-53c6-11ea-aece-01aa75ed71a1/language-lt/format-PDF. Europos skaitmeninės ateities formavimas. Prieiga per internetą: https:// ec.europa.eu/info/strategy/priorities-2019-2024/europe-fit-digital-age/ european-data-strategy_lt. „Dirbtinio intelekto (DI) sistemos yra žmonių sukurtos programinės įrangos (taip pat gali būti aparatinės įrangos) sistemos, kurios, joms nustačius sudėtingą tikslą, veikia fiziniu ir skaitmeniniu lygmenimis – įvertina savo aplinką rinkdamos duomenis, aiškina surinktus struktūruotus ir nestruktūruotus duomenis, logiškai analizuoja turimas žinias arba apdoroja pagal tuos duomenis suformuotą informaciją ir priima sprendimą, kokį (-ius) veiksmą (-us) geriausia atlikti, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas.

DI sistemos gali naudoti simbolines taisykles arba išmoktą skaitmeninį modelį, jos taip pat gali koreguoti savo elgesį analizuodamos, kokį poveikį aplinkai padarė jų ankstesni veiksmai.“ Ten pat, p. 17.

duomenų strategijos“ tikslas – sudaryti sąlygas Europai tapti patraukliausia, saugiausia ir dinamiškiausia duomenų ekonomika pasaulyje, kad tie duomenys suteiktų galių priimti geresnius sprendimus ir pagerinti visų Europos piliečių gyvenimą4. Derėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo metu didžiąją dalį pelno iš vertės, sukuriamos duomenimis grindžiamoje ekonomikoje, pasaulyje gauna kelios įmonės, turinčios didžiausią rinkos dalį.

DUOMENŲ RAŠTINGUMAS. KAS TAI? Gebėjimas skaityti, suprasti, kurti ir perduoti duomenis, kaip informaciją, vadinamas duomenų raštingu­ mu. Plačiąja prasme duomenys skiriasi: • savo panaudojimo būdais; • forma (kokybiniai ir kiekybiniai); • struktūra (struktūriniai, nestruktūriniai, pusiau struktūriniai); • šaltiniais, kūrėju (pirminiai, antriniai, tretiniai); • tipu (identifikuojamieji, aprašomieji, metaduomenys).

Akivaizdu, kad daugelyje sričių duomenys pastaruoju metu yra dažniausiai vartojamas terminas labai įvairiuose kontekstuose.

4

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos duomenų strategija“ [elektroninis išteklius]. Briuselis, 202002-19. COM(2020) 65 final [žiūrėta 2022 m. vasario 2 d.]. Prieiga per internetą: https://ec.europa.eu/info/strategy/priorities-2019-2024/ europe-fit-digital-age/european-data-strategy_lt.

17

DUOMENŲ MOKSLUI SKIRTŲ LEIDINIŲ POREIKIS Duomenų tyrėjai pastebi, kad dėl įvairuojančios terminijos išaugusį duomenų srautą vis sunkiau suvaldyti ir analizuoti, o būtent duomenų terminijos pažinimas yra būtina jų analizės ir valdymo priemonė.

Dar itin trūksta duomenų mokslui skirtų informacinių ir enciklopedinių leidinių.

Bib­lio­tekose renkami, kuriami, apdorojami ir analizuojami labai įvairūs duomenys. Didžioji jų dalis – išskirtinės nacionalinės ir valstybinės reikšmės atvirieji duomenys: Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas (atviroji prieiga per interaktyviosios bib­lio­tekos elektroninių paslaugų portalą ibib­lio­teka.lt); bib­lio­tekų, archyvų ir muziejų skaitmeninto kultūros paveldo duomenų bankas „E. paveldas“ su integruotais į Europos Sąjungos kultūros paveldo objektų skaitmeninę platformą „Europeana“ lietuviškais duomenimis. Taip pat kaupiami ir analizuojami unikalūs bib­lio­tekų ir spaudos statistikos duomenys, Lietuvos leidėjų, Tarptautinės universaliosios dešimtainės klasifikacijos (UDK) vertimo į lietuvių kalbą duomenys.

O tarptautiniai bib­lio­tekų statistikos duomenys, patekę į Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) rengiamą Pasaulio bib­lio­tekų žemėlapį, teikia daug lyginamosios analizės įrankių formuojant nacionalines ir tarptautines bib­lio­tekų raidos strategijas5. IFLA 2022 m. sausio 11 d. pareiškime dėl bib­lio­tekų atvirųjų duomenų teigiama, kad tikslūs ir savalaikiai duomenys leidžia ne tik stebėti ir analizuoti pokyčius bib­lio­tekose, bet ir efektyviai juos planuoti6.

DIDŽIŲJŲ IR SUSIETŲJŲ ATVIRŲJŲ DUOMENŲ SVARBA Nuolat auga specialiųjų mokslinės reikšmės duomenų bazių skaičius. Didieji duomenys svarbūs daugumai bib­lio­tekų, kaip mokslinių tyrimų procesų tarpininkėms ir rėmėjoms. Be tarpininkavimo teikiant mokslo duomenų prieigą per leidėjus ir duomenų kaupėjus, bib­lio­tekos taip pat gali teikti jose saugomų panašių duomenų šaltinių prieigą. Bib­lio­tekų perkamos arba prenumeruojamos duomenų bazės galėtų būti interpretuojamos kaip didžiųjų duomenų šaltiniai, kurie galėtų būti analizuojami, vizualizuojami išgaunant paslėptąją jų vertę duomenų mokslo požiūriu.

Ypač vertingi bib­lio­tekų kuriami metaduomenys. Jie padeda suprasti duomenų turinį, jų kilmę ir kontekstą, susieti reikiamus šaltinius ir padaryti juos matomus interneto platybėse. Toks poreikis darosi vis aktualesnis didžiųjų duomenų pasaulyje augant galimai naudingų duomenų kiekiui7.

Library map of the World. Prieiga per internetą: https://librarymap.ifla. org/.

6 IFLA Releases Statement on Open Library Data. Prieiga per internetą: www. ifla.org/news/ifla-releases-statement-on-open-library-data/.

7 A concept data science framework for libraries (Bibliotekoms skirtas koncepcinis duomenų analizės modelis). Parengė IFLA Didžiųjų duomenų specialioji grupė. 2018 m. spalis. Prieiga per internetą: www.ifla.org/files/assets/big-data/publications/a_concept_data_science_ framework_for_libraries.pdf.

Šiuolaikinė aktualija jau yra susietųjų atvirųjų duomenų (linked open data) naujoji paradigma, skatinanti transformuoti bib­lio­tekų duomenų modelius ir modernizuoti arba kurti naujas informacijos sistemas naudojant RDF (išteklių aprašymo) modelį bei semantinio saityno technologijas, grindžiamas OWL (saityno ontologijų kalba), SKOS (paprastoji žinių organizavimo sistema) ar SPARQL (semantinė užklausų kalba duomenų bazėms)8.

Terminas duomenys yra išskirtinis dėl savo apibrėžčių įvairovės. Informacijos ir dokumentavimo procesų kontekste dúomenys (data) – tai formalizuotas informacijos perteikinys, kuris gali būti pakartotinai interpretuojamas ir yra tinkamas komunikacijai, interpretuoti ar apdoroti.

DUOMENŲ TVARKYBA IR LEKSIKOGRAFIJA Tinkama bei laiku atliekama duomenų ir visų su jais susijusių procesų lietuviškos terminijos tvarkyba yra ne mažiau svarbi aktualija, kai vyksta žaibiška duomenų terminijos semantinio lauko anglų kalba plėtra. Primename, kad būtent leksikografinė kontrolė geriausiai užtikrina terminologinių duomenų kokybę.

Gausia duomenų terminija pasižymi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos išleistas „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas“9. Straipsnyje pateikiame tik nedidelę dalį terminų pavyzdžių iš šio žodyno, susiedami jų aiškinimus su tarptautiniu suvestiniu standarto LST ISO 5127:2019 „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas“ tekstu10. Manome, kad šie šaltiniai padės skaitytojams pamatyti ir geriau pažinti bib­lio­tekose kuriamų bei valdomų duomenų įvairovę.

aktyvi̇́eji dúomenys (active data) – duomenys, žymintys virtualius duomenų objektų vienetus, dinamiškai kuriamus naudojant vykdomąjį kodą.

apdoróti dúomenys (processed data) – duomenys, kurie iš neapdorotų duomenų ar ankstesnio etapo duomenų paversti labiau sutvarkytais duomenimis, atliekant duomenų gryninimą, rūšiavimą, susiejimą, tikrinimą ir panašius veiksmus.

8

9

5

18

10

Varnienė-Janssen, Regina; Kuprienė, Jūratė. Strateginė Lietuvos bibliotekų kryptis – susietieji atvirieji duomenys. Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow. 2021, t. 1, Nr. 19, p. 14–34. ISSN 2669-2899 (online). DOI: https://doi.org/10.51740/RT.1.19.2.

Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas: 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba ir anglų–lietuvių kalbų rodykle [elektroninis išteklius] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 536 p. ISBN 978-609-405-220-0.

DOI: https://doi.org/10.51740/mp.52.

LST ISO 5127:2019. Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017 Information and documentation – Foundation and vocabulary). Pakeičia LST ISO 5127:2008. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2019.

413 p.

atsakomýbės dúomenys (statement of responsibility) –

duomenys, perrašomi iš aprašomo ištekliaus ir susiję su asmenimis, atsakingais už intelektinį arba meninį ištekliaus turinį, šį turinį teikiančiais kolektyvais arba asmenimis ar kolektyvais, atsakingais už ištekliaus turinio atlikimą.

atviri̇̀ dúomenys (open data) – duomenys, kurie yra

prieinami ir (arba) matomi kitiems ir kuriuos gali bet kas laisvai naudoti, panaudoti dar kartą, pakartotinai publikuoti ir pakartotinai išplatinti.

autoritètiniai dúomenys (authority data, authorities) –

duomenys, sudaromi siekiant kontroliuoti aprobuotas vardų formas, vardo formų variantus ir identifikatorius, vartojamus kaip kreipties elementai.

bibliogrãfiniai dúomenys (bibliographical data) – duomenys, sukurti ištekliaus ar jo dalies identifikavimo, apibūdinimo ir paieškos tikslais kurioje nors informacinėje sistemoje.

citúoti tinkami̇̀ dúomenys (citable data) – nurodo-

mieji duomenys, kurie yra registruoti ir įvertinta jų kokybė, todėl galima juos naudoti citavimo nuorodoms leidiniuose ir kaip tyrimų objektus.

didi̇́eji dúomenys (big data) – didelio masto duomenų

rinkiniai arba susietieji duomenys, kurių pagrindiniai požymiai yra didelė jų apimtis, didelė įvairovė, didelė (kūrimo ir naudojimo) sparta ir (arba) kintamumas, ir dėl visų šių savybių, norint efektyviai saugoti, apdoroti ir analizuoti šiuos duomenis, reikia didelio masto infrastruktūros.

įslãptinti dúomenys (classified data) – duomenys, prie kurių prieiga apribota įvairiomis administracinėmis priemonėmis, atsižvelgiant į siekiamą duomenų apsaugos ar informacijos apsaugos lygį.

išori̇̀niai dúomenys (extrinsic data) – duomenys apie materialųjį objektą arba dokumentą, kurių neįmanoma gauti iš jo tiesiogiai, bet galima gauti tik iš komunikacijos apie jį. jaũtrūs dúomenys (sensitive data) – duomenys, kurių atskleidimas arba netinkamas naudojimas gali turėti žalingų padarinių.

kintami̇́eji dúomenys (dynamic data) – duomenys, kurių turinys dažnai ir nereguliariais intervalais kinta.

konfidenciãlūs dúomenys (confidential data) – duomenys, prie kurių prieigą turi tik ribotas asmenų skaičius ir kurie skirti ribotam naudojimui.

leidýbiniai dúomenys (publishing statement) – privalomi išteklių identifikuojantys duomenys, kuriuos leidėjas turi nurodyti pagal leidybos standartus.

leidýbos dúomenys (imprint) – duomenys, apimantys išleidimo vietą, leidėją, išleidimo metus ir spausdinimą, kartais dokumento autoriaus teisių apsaugos ženklą. móksliniai dúomenys (science data) – duomenys, kurie yra mokslo veiklos pagrindas arba rezultatas. neapdoróti dúomenys (raw data) – pirminės, tiesio-

ginės formos duomenys tiesiai iš šaltinio, prieš tolesnį apdorojimą.

nuãsmeninti dúomenys (anonymized data) – asmens duomenys, pakeisti taip, kad būtų panaikinta tiesioginė nuoroda į duomenų subjektus.

nuródomieji dúomenys (referable data) – duomenys

(skaitmeniniai arba neskaitmeniniai), kurie yra nuolat saugomi ir nurodomi naudojant pastovų identifikatorių.

pagrindi̇̀niai dúomenys (master data) – duomenys, perteikiantys atitinkamų duomenų objektų turinio ypatybes, kurie yra pastovus tam tikrų kartotinių procesų pagrindas, gali būti pakartotinai naudojami atliekant įvairius veiksmus ir lieka nepakitę ilgesnį laiką.

registrúoti dúomenys (registered data) – duomenys, kurių registravimas atliktas ir kuriems priskirtas identifikatorius ir paprastai metaduomenys, kad būtų lengviau atlikti jų paiešką ir išrinkimą.

savi̇́eji dúomenys (intrinsic data) – duomenys, kuriuos galima gauti tiesiogiai iš materialiojo objekto arba dokumento fizinės formos.

susieti̇́eji dúomenys (linked data) – duomenys, kuriais susiejami prieinami duomenys.

BIB­LIO­TEKOSE GENERUOJAMI DUOMENYS Terminologinis identifikavimas leidžia ne tik tyrėjams efektyviau rinkti ir analizuoti duomenis, bet ir visiems bib­lio­tekų paslaugų vartotojams padaryti juos labiau matomus. Su bib­lio­tekomis taip pat susiję lankytojų veiklos duomenys: skolinimosi, baudų mokėjimo duomenys, vartotojų elgsenos, išteklių naudojimo būdų duomenys. Taip pat kiti duomenys, pavyzdžiui, patalpų temperatūros matavimo duomenys, kuriuos paprastai kuria prietaisai ir sistemos automatinių procesų metu, tiesioginio vaizdo stebėjimo duomenys, kuriuos kuria patalpų stebėjimo ir aplinkosauginės sistemos. Šie duomenys yra gausūs, sparčiai apdorojami, nevienodos vertės, nevienodai patikimi.

Kai kuriuos bib­lio­tekoms svarbius duomenis viešai ir savanoriškai teikia piliečiai, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose. Tokie duomenys yra gausūs ir įvairūs, nevienodai sparčiai apdorojami, nevienodos ir neilgalaikės vertės. Dažniausiai tai būna komentarai bib­lio­tekos „Facebook“, „Twitter“ ar kitose paskyrose.

Dar viena svarbi ekonominė duomenų tikslaus identifikavimo būtinybė susijusi su mašininį vertimą generuojančių programų poreikiu remtis vienoda normine terminija. Ir šiame kontekste Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka jau gali pasidžiaugti – didžiausios pasaulyje JAV Kongreso bib­lio­tekos atliekamas Nacionalinės bib­lio­tekos interneto svetainės turinio archyvavimas leis svariai prisidėti prie atvirųjų duomenų (Open Data) politikos įgyvendinimo ir suteiks gerokai platesnę internetinio turinio prieigą viso pasaulio tyrėjams.

Bib­lio­tekose generuojamų kokybiškų ir patikimų duomenų įvairovė kasdien didėja. Atsižvelgiant į adekvačiai augantį terminologinių duomenų poreikį, Nacionalinėje bib­lio­t ekoje ne tik administruojama terminologinių duomenų bazė, bet ir kaupiami kiti naudingi duomenys apie specialiuosius terminologijos šaltinius bei tyrimus, kurie skelbiami svetainės skyriuje „Terminologijos darbai“ 11, toliau renkama medžiaga BIK terminų žodyno papildymams.

11

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka > Informacijos mokslų specialistams > Norminiai ir teisės dokumentai > Terminologijos darbai.

Prieiga per internetą: www.lnb.lt/informacijos-mokslu-specialistams/ norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/terminologijos-darbai

19

NAUJI LEIDINIAI

IŠLEISTAS IKI ŠIOL DIDŽIAUSIAS „ESPERANTO– LIETUVIŲ KALBŲ ŽODYNAS“ Povilas Jegorovas Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas Žodyno viršelis

Prieš pat tarptautinę Vilniaus knygų mugę iš spaudos išėjo didelės apimties Gedimino Degėsio sudarytas „Esperanto–lietuvių kalbų žodynas“*. Šiuo metu tai – didžiausias ir solidžiausias Lietuvoje išleistas tokio pobūdžio žodynas. Jame yra apie 40 000 žodžių. Žodyno tiražas, palyginti su kitų knygų tiražais, gana didelis – 2000 egzempliorių. Žmonijai vystantis ir žengiant progreso keliu keičiasi ir esperanto kalba. Ilgainiui atsiranda naujų žodžių, kai kurie nueina užmarštin, todėl natūraliai atsiranda vis papildomo ir tobulinamo žodyno poreikis. Šiais metais paties autoriaus išleistas žodynas yra beveik keturis kartus platesnis ir patobulintas 2015 m. G. Degėsio parengtos knygos variantas.

Ir XX a. Lietuvoje buvo išleistas ne vienas šiai kalbai skirtas didesnis ar mažesnis žodynas. Ilgus metus buvo naudojamasi Konstantino Puodėno 1988 m. Vilniuje išleistu „Lietuvių–esperanto ir esperanto–lietuvių kalbų žodynu“. Iš prieškariu pasirodžiusių žodynų paminėtinas didesnės apimties „Esperanto–lietuvių kalbų žodynas“, 1922 m. išleistas Kaune, o vienas pirmųjų buvo 1902 m. Vilniuje pasirodęs nedidukas žodynėlis rusakalbiams.

Naujausias žodynas labiausiai pravers Lietuvos esperantininkams. Veikalas buvo rengiamas vadovaujantis naujausiais leksikografijos principais, remiantis moderniausiais leksikografijos šaltiniais. Jame pateikiami bendrinės ir šnekamosios esperanto kalbos žodžiai bei posakiai. Be to, žodyne yra nemažai specialiųjų terminų, pavyzdžiui, kompiuterijos, teisės, matematikos, filosofijos, psichologijos, teologijos, filologijos, meno, medicinos, biologijos, turizmo sąvokų.

Kartais esperanto kalba pavadinama naująja lotynų kalba. Ir tai išties yra tikslus epitetas. Todėl šis žodynas gali tapti parankiniu tarptautinių žodžių žodynu ir tiems, kurie visiškai nekalba esperantiškai, nes jame surašyta daugybė iš graikų ir romanų kalbų kilusių žodžių. Nemaža dalis specialiųjų terminų pateikiami su platesniais paaiškinimais. * Esperanto–lietuvių kalbų žodynas / sudarė Gediminas Degėsys. Vilnius, 2022. 504 p.

20

Žodynas bus naudingas ir verčiantiems į esperanto kalbą. Jame gausu žodžių su nurodytais sinonimais.

Leidinys iliustruotas esperantininkų judėjimo Lietuvoje akimirkomis. Jį spausdino AB „Spauda“, redagavo Julija Grigėnaitė. Žodyno leidimą rėmė restoranų ir laisvalaikio centras „HBH Palanga“. Knygos kaina – 30 eurų.

ŠIEK TIEK APIE ŽODYNO AUTORIŲ • Dr. Gediminas Degėsys (g. 1980 m. Alytuje) – filosofas, poliglotas, afrikanistas, esperantininkas, poetas ir keliautojas.

• Studijavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete, Laterano universitete Romoje, Asyžiaus teologijos institute. 2006 m. Lietuvos edukologijos universitete įgijo filosofijos magistro laipsnį, 2011 m. VDU apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją „Estetinių principų sklaida Užsachario Afrikos skulptūroje: kritinė analizė“.

• Vilniaus universitete dėstė filosofiją, afrikanistiką, įvairias užsienio kalbas.

• 2001–2020 m. išleido užsienio kalbų (ispanų, italų, prancūzų, suahelių) vadovėlių.

• Iš lietuvių kalbos į esperanto kalbą išvertė ir išleido keletą knygų.

• Esperanto kalba susidomėjo 1993 metais. Dalyvavo pasauliniuose esperantininkų kongresuose Suomijoje, Čekijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Lietuvoje.

• Organizuoja ir veda esperanto kalbos kursus. 2001 m. išleido esperanto kalbos vadovėlį lietuviams.

• Eilėraščių rinktinės „Atradimo akimirkos link“ (2003) autorius.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

„PRISIMINIMAI – TAI ROJUS, IŠ KURIO NIEKAS NEPAJĖGIA IŠVARYTI“

Apie Vlado Pupšio asmens fondą Vilniaus universiteto bibliotekoje

Vladas Pupšys „prie Šyšos šimtamečių ąžuolų“. 1981 m.

Loreta Vinclovienė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

2019–2020 m. Vytautas Pupšys Vilniaus universiteto bibliotekai perdavė šios aukštosios mokyklos alumno, Klaipėdos universiteto docento, savo brolio Vlado Pupšio (1934–2009) archyvą: gausią korespondenciją, šeimos archyvą, daugybę dokumentų, susijusių su įvairiapuse V. Pupšio – mokslininko, Lietuvos Sąjūdžio dalyvio, Klaipėdos krašto istorijos tyrėjo, politinio kalinio, rezistencijos dalyvio – veikla. Iš šio palikimo universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje suformuotas Vlado Pupšio fondas (F339), kurį sudaro 905 saugojimo vienetai, apimantys 1911–2016 metus. Pristatome 2021 m. baigtą tvarkyti šio asmens fondą.

Su vienu skaudžiu būsimo mokslininko gyvenimo tarpsniu visuomenė jau turėjo progą susipažinti.

Septyniolikamečio Vlado Pupšio gyvenimas Taišeto ir Ozerlago ypatingojo režimo lageriuose, pasakojimai apie Sibiro gulaguose sutiktus žmones, nuolatinį sovietų saugumo persekiojimą XX a. šeštajame dešimtmetyje grįžus į tėvynę sugulė į jo atsiminimų knygą „Atsimainymo kalnas“ (2008). Kitą atsiminimų knygą – „Prašau žodžio“ – jau po V. Pupšio mirties iš rankraštinio palikimo1 parengė brolis Vytautas; ji pasirodė 2011 metais. Pasakojimas prasideda šeimos istorija, vaikystės Mažeikiuose prisiminimais. Rankraštyje „Susitikimai“ V. Pupšys atskleidė savo santykį su gyvenimo prisiminimais: „Prisiminimai – tai rojus, iš kurio niekas nepajėgia išvaryti, negali uždrausti į ten 1

nuvykti kada tik nori ir pabūti be vizos neribotą laiką.

Toje šalyje viskas liko kaip buvę <…>“ Vlado Pupšio fondo dokumentai susiję ir su kitais Rankraščių skyriuje saugomais Vilniaus universiteto dėstytojų asmens archyvais. V. Pupšys studijavo su Aleksu Girdeniu, Evalda Strazdaite-Jakaitiene, Albertu Rosinu, Norbertu Vėliumi, Kęstučiu Nastopka, Algimantu Bučiu, Romualdu Ozolu, Irena Žvigaityte-Bučiene, Ipolitu Ledu, Česiumi Cemnolonskiu, Vygandu Račkaičiu, Viliumi Baltrėnu, Algiu Patašiumi, Romu Laurinavičiumi. Šio Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentų kurso atsiminimai yra publikuoti leidinyje „Lituanistai 1957–1962 m.: Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai“ (2014).

Trys atsiminimų sąsiuviniai saugomi F339-504.

21

PAGRINDINIAI GYVENIMO IR VEIKLOS FAKTAI Socialinių mokslų daktaras, kultūros istorikas, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ autorius ir talkininkas Vladas Pupšys gimė 1934 m. gegužės 29 d. Kaune. 1950–1952 m. laisvės kovų dalyvis, 1952–1956 m. politinis kalinys Ozerlage (Taišetas-Čiūna, Irkutsko sritis, Rusija).

Grįžęs iš kalinimo, 1956 m. V. Pupšys baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą ir 1957 m. įstojo į Vilniaus universitetą (stodamas nuslėpė savo teistumą). 1960 m. balandžio 18 d. išbrauktas iš Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės trečio kurso kaip „nesubrendęs politiškai ir negalintis būti šiuo metu tarybiniu studentu“2. 1962 m. buvo grąžintas į lietuvių kalbos ir literatūros specialybės neakivaizdinio skyriaus ketvirtą kursą. Vilniaus universitetą V. Pupšys baigė 1965-aisiais, įgydamas filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1980 m. jis baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto aspirantūrą.

Baigęs aukštojo mokslo studijas, V. Pupšys dešimtmečiams pasinėrė į pedagoginę veiklą.

1966–1972 m. buvo Šilutės neakivaizdinės vidurinės mokyklos vedėjas, 1972–1980 m. – jos direktorius. Nuo 1981-ųjų dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto Pedagogikos katedroje vyriausiuoju dėstytoju. 1989–1990 m. V. Pupšys dalyvavo steigiant Klaipėdos universitetą.

1991–2001 m. – šio universiteto Pedagogikos fakulteto Pedagogikos katedros vedėjas, tame fakultete veikusio muziejaus ir Jano Amoso Komenskio 3 auditorijos kuratorius, 1993– 1997 m. – Klaipėdos universiteto senato narys.

Nuo 1998-ųjų mokslininkas buvo Vokietijos Komenskio draugijos (Deutsche Comenius-Ge­ sellschaft) narys.

V. Pupšys parengė krašto istorijos knygų: „Lietuvininkų žemė“ (1994; su J. Mališausku ir A. Juška), „Klaipėdos medienos“ istorijos puslapiai“ (1998; su V. Lašu). Taip pat jis – mokomosios priemonės „Lietuvos pedagoginė mintis apie dorovinį vaikų auklėjimą XIX a. pab.–XX a. pr. (iki 1914)“ (1985), knygos „Lietuvos mokykla: atgimimo metai (1905–1918)“ (1995), monografijos „J. A. Komenskis ir Lietuva“ (2002) autorius.

Pedagogas paskelbė maždaug 60 straipsnių apie aukštojo mokslo raidą Klaipėdoje, J. A. Komenskį, jo ryšius su Klaipėda.

2

3

22

Iš Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto rašto Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto rektoriui.

Janas Amosas Komenský (1592–1670) – žymus čekų pedagogas, šiuolaikinės pedagogikos kūrėjas.

Vlado Pupšio šeima su giminaičiais. Sėdi Jadvyga Pupšienė su sūnumi Vladu ant kelių, šalia jos mama Pranciška (Grachovskytė) Gustienė. Stovi iš kairės: giminaitis Stasys Janušauskas, Vanda Janušauskaitė, Konstantinas Pupšys, Vlado tėtis. Apie 1938 m.

ŠEIMOS DOKUMENTAI Vlado Pupšio fondą galima vadinti Pupšių šeimos archyvu, nes jame – tėvo Konstantino Pupšio, mamos – mokytojos Jadvygos Pupšienės dokumentai, močiutės Pranciškos Grochovskytės–Gustienės (1864–1950) gyvenimo istorija, jos tėvo Igno Grochovskio, sušaudyto Panevėžyje 1864-aisiais kaip aktyvaus 1863 m. sukilimo dalyvio, stropiai iš archyvų ir spaudos surinkta medžiaga (F339-396, F339-732).

Aptariamame fonde galima susipažinti su K. Pupšio (1907–1973) gyvenimo aprašymais, 1932 m. išduotu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) baigimo diplomu, įvairiais su darbo veikla susijusiais dokumentais. 1941 m., iš Vilniaus traukiantis Raudonajai armijai, mieste civilių gyventojų reikalams tvarkyti ir santykiams su karine valdžia užmegzti buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku išrinktas Vilniaus universiteto docentas Stasys Žakevičius, o laikinuoju susisiekimo reikalų valdytoju paskirtas K. Pupšys4.

1945 m. K. Pupšys ėjo Mažeikių gimnazijos direktoriaus pareigas.

Tarp mamos Jadvygos (Gustaitės) Pupšienės (1910–1994) dokumentų – darbinės veiklos ir interesų liudijimai. Ji 1930 m. baigė Mažeikių valdžios gimnaziją, prieš karą studijavo VDU. 1945–1949 m. J. Pupšienė – Švėkšnos gimnazijos mokytoja. Tarp išlikusių jos rankraščių – „Apie rusų kalbos dėstymo metodus ne rusų mokyklose“, atsiminimai apie Mažeikius, Mažeikių gimnaziją (F339-396, F339-741).

Iš paties V. Pupšio personalijų – asmens dokumentai (F339-528, F339639), Vilniaus universiteto studento liudijimas, Šilutės rajono vakarinės neakivaizdinės mokyklos darbo dokumentai. Jis yra palikęs ir įvairių savo gyvenimo tarpsnių atsiminimų, tarp kurių ir apie karo pabaigą – „Vieną pavasario dieną... (1945 metų gegužės 9-tai atminti)“ su autoriaus pastaba „Apie piemenis, kaip Baltušis, Saja ir kt., tiktai kitaip, savaip“ (F339-188). Gale rankraščio V. Pupšys nurodo „1948–1958. Vilnius“.

MOKSLINIŲ INTERESŲ DOKUMENTAI Vlado Pupšio fonde daug su mokyklos, studijų laikotarpiu susijusių dokumentų: Šilutės ir Švėkšnos mokykliniai sąsiuviniai su dėsčiusių dalyką mokytojų pavardėmis, įvertinimai, perskaitytų knygų, muzikos klausymosi dienoraščiai. Galima susipažinti su V. Pupšio studijų Vilniaus universitete konspektais, užrašais apie kurso draugus, dėstytojus (F339-629), diplominio darbo „Lietuvių literatūrinės kritikos kova už kritinį realizmą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“ medžiaga (F339-696). Tarp fondo dokumentų – ir V. Pupšio disertacijos „Privati lietuviška bendrojo lavinimo mokykla XX a.

4

Brandišauskas V. Siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09). Vilnius, 1996, p. 101.

POLITINĖ VEIKLA

Vladas Pupšys (centre) su kurso draugais. Iš kairės: Aldonas Pupkis, Albertas Rosinas. Iš dešinės: Algis Uzdila, Česlovas Cemnolonskis. 1959 m.

pradžioje (1905–1918)“, 1980 m. apgintos Vilniaus pedagoginiame institute, medžiaga, papildymai, variantai, aspirantūros dokumentai.

Fonde saugomas didelis pluoštas dokumentų, susijusių su V. Pupšio darbu Klaipėdos universitete: J. A. Komenskio tyrimams rinkta medžiaga, apimanti 1952–2002 m. (F339-570–577, F339-734–735, F339-758), dokumentai dėl J. A. Komenskio auditorijos įsteigimo Klaipėdos universitete 1993–1995 m. (F339-589), paskaitoms Klaipėdoje rinkti dokumentai.

V. Pupšio dirbta dėl Lietuvos tautinės mokyklos kūrimo idėjų ir reikalų (F339-194, F339-713, F339-554). Esama istorinių tyrinėjimų: dokumentai, skirti Klaipėdos švietimo istorijai (F339-542), Klaipėdos universiteto istorijai (F339-520–522, F339-506, F339-585, F339-648–651, F339-689, F339-690, F339-722).

V. Pupšys yra surinkęs medžiagos apie pedagogus kalinius ir tremtinius (F339-545), žymiuosius Lietuvos praeities pedagogus K. Skabeiką, A. Jakučionį (F339-565), mokytojus iš Pušaloto Janušauskus, Veroniką Petrauskienę iš Onuškio ir Lietuvos pedagogus partizanus (F339-545). Tarp kultūros istoriko paliktų dokumentų – Lietuvos ir Šilutės krašto švietimo istorija (F339-553), Lietuvos kultūros istorija (F339-657), 1994 m. išleistos knygos „Lietuvininkų žemė“ medžiaga (F339-695).

V. Pupšys aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Fonde saugomi jo surinkti Klaipėdos skyriaus Sąjūdžio dalyvio užrašai, Klaipėdos pedagogų persitvarkymo sąjūdžio dokumentai, datuojami 1988–1992 metais. 1994 m. V. Pupšys tapo Tėvynės sąjungos Klaipėdos Danės skyriaus nariu – yra išlikę su šia veikla susiję jo užrašai.

Besidomintieji 1993 m. Prezidento rinkimais gali susipažinti su V. Pupšio surinkta medžiaga „Mūsų vilties prezidentas – Stasys Lozoraitis“ (1992–1994 m.)

(F339-195), rinkimų į Lietuvos Seimą stebėtojo pastabomis, kurios apima 1992–2001 m. laikotarpį (F339-203).

Fonde yra nemažas pluoštas dokumentų, susijusių su V. Pupšio rezistencine veikla. Tarp jų – dokumentai, surinkti rezistento vardui gauti, labiausiai už Šilutės mokykloje 1950–1952 m. suorganizuotą pilietinio pasipriešinimo organizaciją Laisvojo Lietuvos jaunimo tautinę sąjungą. Išlikę ir prisiminimai, susiję su minėta rezistencine veikla Šilutės mokykloje, įkalinimu ir tremtimi, kalėjime sutiktus asmenis – teisininką ir valstybės veikėją Joną Navaką (1896–1956) ir kitus, lagerio prisiminimai (F339-714, F339-755). „Iki šiol dar niekas neskaičiavo, kiek Lietuvos moksleivių įsijungė į pogrindinę veiklą pokario metais, kiek jų sudėjo jaunas galvas miškuose ir gulaguose, koks šviesus mūsų mokslo, meno ir kultūros židinys išblėso, sutryptas žiauraus okupanto bei jo talkininkų. <...> Jausdami milžinišką atsakomybę už Lietuvos ateitį ir norėdami įamžinti mūsų kuklų indėlį tautos kovoje už Laisvę ir Nepriklausomybę, mes, buvę Šilutės I-osios vidurinės mokyklos moksleivių 1950–1952 metų pogrindinės organizacijos nariai, kviečiame atsiliepti kitų Lietuvos mokyklų buvusius jaunuosius rezistentus“ (F339-334) – tokiais žodžiais V. Pupšys drauge su šilutiškiu bendražygiu Rimvydu Stanciku 1994 m. kvietė į sambūrį burtis buvusius moksleivius, tautinio pasipriešinimo dalyvius.

IKONOGRAFINĖ MEDŽIAGA

Kurso, iš kurio Vladas Pupšys buvo išmestas 1960 m. kaip netinkantis būti tarybiniu studentu, susitikimas. Iš kairės: pirmas – Romualdas Ozolas, šeštas – Aleksas Girdenis, dvyliktas – Ipolitas Ledas; antras iš dešinės – Vladas Pupšys, šeštas – Norbertas Vėlius. Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas, 1978 m.

Vlado Pupšio fonde gausu ikonografinės medžiagos, iš viso – 262 fotografijos. Viena grupė – 1913–2005 m. fotografijos, susijusios su Pupšių ir Gustų šeimų gyvenimu, atspindinčios būsimo pedagogo mokslo metus Švėkšnoje, miestelio istoriją. Kita grupė, kurioje yra 55 fotografijos, – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studento gyvenimo (F339-19–74), aspirantūros akimirkos ar vėliau vykę kurso susitikimai.

23

Įdomu pasklaidyti V. Pupšio kelionių po Lietuvą, ypač vakarinę Mažosios Lietuvos pusę, Šilutės apylinkes, Švėkšną, Rusnę, taip pat Mažeikius, nuotraukas, apimančias 1965–2005 metus.

Galima būtų išskirti susitikimų nuotraukas, tarp kurių paminėtinos užfiksuotos akimirkos 1959 m. su žymia visuomenės veikėja Marcele Kubiliūte (F339-15–18), su Baublių sergėtoju Vytu Bardausku (F339-883), seniausiu Lietuvos savanoriu, kaip byloja V. Pupšio 1994 m. užrašas ant fotografijos, Romualdu Valentukevičiumi (F339-882).

Tarp fondo ikonografinės medžiagos yra V. Pupšio piešinių albumėlis iš Sibiro patirčių ir mokslo metų Švėkšnoje (1948–1966 m. laikotarpis).

KORESPONDENCIJA Atskira fondo dokumentų grupė – korespondencija. Iš gausaus V. Pupšio susirašinėjimo su mama, tėvu, broliu Vytautu sužinome apie aktyvią jo visuomeninę veiklą, drauge laiškuose atspindimi ir to meto kultūriniai įvykiai, Sąjūdžio kūrimasis ir veikla Klaipėdoje, V. Pupšio susirūpinimas Lietuvos tautinės mokyklos kūrimu, kitais pedagogikos klausimais.

Vilniaus universiteto bib­lio­t ekai perduotame archyve yra V. Pupšio susirašinėjimas su užjūrio egzodo rašytoja Ale Rūta dėl Klaipėdos universiteto muziejaus. „Esu baigusi Pedagoginį institutą 1937 metais – pirmąją laidą“ (F339-234), – rašė rašytoja ir persiuntė V. Pupšiui savo buvusių bendramokslių Klaipėdos pedagoginiame institute laiškus – prisiminimus: tapytojo Broniaus Murino, 1935–1939 m.

Klaipėdos pedagoginio instituto lektoriaus, bendrakursių Paulinos Gudaitės, Larisos Kunčinienės, Aldonos Šimulynienės (Jakubaitytės) 1965–1981 m. rašytus laiškus (F339-397). Įdomus susirašinėjimas su Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataru, tolimojo plaukiojimo kapitonu Juozu Karveliu (F339-253, F339-471). Susirašinėta su lagerio, mokslo draugais Eugenijumi Ignatavičiumi, Ipolitu Ledu, Vygandu Račkaičiu.

Klaipėdos universiteto kolegoms (ir ne tik) gali būti įdomi V. Pupšio korespondencija su Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vokietijos mokslininkais dėl dalyvavimo J. A. Komenskiui skirtose konferencijose, seminaruose, dėl abipusių mainų, mokslinių ryšių. *** Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje saugomas Vlado Pupšio fondas papildo čia turimas kitų mokslininkų (pavyzdžiui, kalbininko Alekso Girdenio, filosofo Ipolito Ledo) asmens dokumentų kolekcijas, padeda atkurti studijų meto realijas, įvairias istorines aplinkybes, apimdamas laikotarpį nuo Lietuvos laisvės praradimo iki Atgimimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo, nes V. Pupšys visais gyvenimo laikotarpiais buvo aktyvus Lietuvos pilietis.

24

Laisvojo Lietuvos jaunimo tautinio susivienijimo grupė. Iš kairės: Vytautas Pupšys, Gediminas Bračiulis, Birutė Maskoliūtė, Antanas Šklėrius, Eugenijus Stancikas, Vladas Pupšys. Prie Šilutės I vidurinės mokyklos, 1995 m.

Vladas Pupšys – Klaipėdos universiteto J. A. Komenskio auditorijos tvarkytojas. 2000 m. skyriaus archyvas (visos straipsnio nuotraukos)

V. PUPŠIO SURINKTA MEDŽIAGA, ATSIMINIMAI, UŽRAŠAI APIE KITUS ASMENIS Kelionių po Lietuvą užrašai (F339-511, F339-529).

Surinkta medžiaga apie sutiktas asmenybes (F339-647).

Išrašai iš Vinco Jonuškos dienoraščio (F339-184).

Voldemaro Vytauto Čarneckio giminės istorija. Vlado Pupšio surinkta medžiaga: Eleonora Šaltenytė-Čarneckienė. Aldonos Birutienės atsiminimai.

Stasys Birutavičius-Birutis. Praeitis ir dabartis (F339-699).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie mokytoją Antaną Vokietaitį (1877–1950) (F339-709).

Užrašai apie Joną Navaką (F339-309).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie grafo Tiškevičiaus šeimos nuopelnus Klaipėdos kraštui (F339-716).

Medžiaga apie Šatrijos Raganą, jos kūrybos aktualinimą (F339-717).

Išrašai iš „Juozapas Stakauskas. Vyskupas Paliulionis ir lietuviškas klausimas.

Vyskupo L. Paliulionio byla“. (F339-719).

Rašytojas J. Žilius-Jonila (F339-728).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie kapitoną L. Stulpiną (F339-729). G. Vasiliauskaitės, A. Lučinskienės straipsnis „Pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas Liudas Stulpinas“.

Prof. Kazys Pakštas. „The Baltascandian Confederation“. Vlado Pupšio užrašai apie K. Pakštą. „Antilia“ (F339-733).

Vladas Pupšys. Vytautas Lašas. Apie Mato Grigonio (1889–1971) knygelę „Širdies balsas“ (F339-749).

Vlado Pupšio apie Nataną Eidelmaną surinkta medžiaga, užrašai (F339-757).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie įvykius Ukrainoje; su V. Pupšio pastabomis (F339-759).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie prof. Levą Karsaviną; su V. Pupšio pastabomis (F339-765).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie prelatą Kostą Olšauską (F339-776).

Vlado Pupšio surinkta medžiaga apie Lietuvos katalikų bažnyčios kankinius vyskupus, kunigus: vysk. Mečislovą Reinį, kun. Juozą Zdebskį, vysk. Vincentą Borisevičių (F339-777).

VUB Rankraščių

SUKAKTYS

Ona Girčytė. Kaunas, 1926 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus (LMAVB RSS) Fg.1-3182/1/4

TVIRTA LIETUVĖ, MYLĖJUSI SAVO KRAŠTĄ IR ŽMONES

Vaidenė Grybauskaitė

Vasario 5 d. sukako 120 metų, kai praėjusio šimtmečio pradžioje gimė Ona Girčytė-Maksimaitienė (1902–1999) – pedagogė, istorikė, kartografė, pirmojo lietuviško sieninio istorijos žemėlapio sudarytoja, daug ir nenuilstamai veikusi Lietuvos švietimo ir mokslo srityje, savo darbus skyrusi ir Lietuvos, ir Panevėžio istorijai. Ši veikli ir atkakli moteris buvo viena pirmųjų profesionalių Lietuvos istorikių, įgijusių universitetinį išsilavinimą. Kaip rašė atsiminimuose, ketino gyvenimą skirti darbui su jaunimu provincijoje, tačiau šeštajame savo gyvenimo dešimtmetyje O. Maksimaitienė aktyviai pasinėrė į mokslinę veiklą ir čia darbavosi dar keliasdešimt metų.

Istorikės ir kartografės sukakties proga Lietuvos mokslų akademijos bib­lio­tekos Tado Vrublevskio skaitykloje buvo parengta O. Maksimaitienei skirta paroda.

Vasario 10 d. vykusioje prisiminimų apie mokslininkę popietėje ekspoziciją pristačiusi bib­lio­tekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė teigė, kad šios mokslininkės veikla vis dar lieka nepelnytai užmiršta ir neįvertinta, todėl kvietė iš arčiau pažvelgti į O. Maksimaitienės darbus, susipažinti su biografijos vingiais, atskleidžiančiais, kokia išsilavinusi ir talentinga buvo ši moteris, savo jėgas skyrusi visuomeninei veiklai ir profesijai. Lankytojai parodą galėjo apžiūrėti visą vasarį.

Apie O. Maksimaitienės jubiliejinę sukaktį primenama ir Panevėžio apskrities Gabrielės PetkevičaitėsBitės viešosios bib­lio­tekos portale „Panevėžio kraštas virtualiai“, kuriame publikuojama pedagogės O. Maksimaitienės ir jos auklėtinių atsiminimų, pristatomi nuopelnai Panevėžiui, kuriame du dešimtmečius nuo 1935-ųjų ji mokytojavo ir dirbo kraštotyrinį darbą.

ATKAKLIAI MOKĖSI IR SIEKĖ MOKSLO Savo kelią į mokslą šešiametė Ona Girčytė pradėjo lenkiškoje pradinėje mokykloje Sankt Peterburge, kuriame gimė. Vėliau ji mokėsi privačioje mergaičių gimnazijoje, kur auklėtojos su mokinėmis bendravo prancūziškai, vokiškai, angliškai. Tėvas Jonas Girčys pasirūpino, kad lietuviškai būtų mokoma tikybos.

Kaip per parodos atidarymą teigė R. Sperskienė, Onutės tėvai Sankt Peterburge buvo įsitraukę į lietuvišką veiklą, pas juos lankydavosi kalbininkas Kazimieras Būga, visuomenės veikėjas Augustinas Valdemaras, kunigas Mečislovas Reinys.

Tėvams nusprendus Onutę ir jos jaunesnę seserį leisti mokytis Voronežo lietuviškoje Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje, ją lankyti 1916 m. pradėjusi O. Girčytė turėjo papildomai mokytis, kad išmoktų rašyti lietuviškai. Visą laiką mokėsi labai gerai, tad už mokslą mokėti nereikėjo. Priklausė ateitininkų organizacijai, vakarais dar lankė buhalterių kursus.

25

Kai 1918 m. šeima grįžo į Lietuvą, 1919–1922 m. mergina mokėsi Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Pradžia buvo sunki, teko atskirai mokytis kone visus lietuviškus terminus, ypač matematikos, bet po pusmečio savarankiško darbo visas kliūtis Ona įveikė. Taip pat savarankiškai pramoko lotynų kalbos, kurios anksčiau išvis nesimokė. Tiesa, dar viena kliūtis buvo materialiniai nepritekliai, nes šeima remti nebegalėjo, todėl O. Girčytė už pietus sau ir seseriai padėjo mokytis iš Rusijos grįžusiai mergaitei. Būdama 8 klasėje, dar mokė draugę matematikos, dvi valandas dirbo „Tėvynės sargo“ redakcijoje korespondencijos išnešiotoja.

O. Girčytė suprato išsimokslinimo svarbą. Dar mokydamasi Kauno gimnazijoje, devyniolikametė moksleivių laikraštėlyje Balio Sruogos organizuotoje ekskursijoje po Vakarų Europą: sėdi „Naujoji vaidilutė“ 1921 m. paskelbė pirmą Ona Maksimaitienė su dukra Rimgaile. Panevėžys. 1940 m.

Ona Girčytė, Angelė Asevičiūtė, Alfonsas Kulvinskas, stovi Salomėja Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios savo straipsnelį, kuriame skatino mergaites bibliotekos Onos Maksimaitienės fondas (F88-96) Bačinskaitė. Alpės prie Vienos, 1929 m. vasara. LMAVB RSS Fg.1-3203 šviestis, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, o jau po metų pati įstojo į iš Aukštųjų kursų pertvarkytą universiteto bib­lio­tekos vedėjas Vaclovas Biržiška, Lietuvos universitetą. Pasirinko istoriją, nes šio dalyko konsultavo istorikai Ignas Jonynas, Ivanas Lappo, paskaitas galėjo derinti su raštininkės darbu Švietimo kalbininkas Juozas Balčikonis. Per porą metų, padeministerijoje. Tuo metu universitete dėstė tokios as- dama vyro, kuris buvo susipažinęs su kartografija, ji menybės kaip kalbininkas Jonas Jablonskis, literatūros parengė sieninį Lietuvos istorijos iki XVI a. vidurio istorikas Mykolas Biržiška, pedagogas Jonas Vabalas- žemėlapį, o kampe dar įterpė mažą žemėlapį, apiGudaitis, istorikė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Stu- mantį laikotarpį nuo Stepono Batoro iki 1795 metų. dijuodama O. Girčytė stengėsi gauti stipendiją, o jei ne- Švietimo ministerija iš karto – 1937-aisiais – žemėlapį gaudavo, tai įvairiais būdais pragyvenimui užsidirbdavo. išleido. Už šį darbą O. Maksimaitienė buvo apdova1927 m. mergina apgynė diplominį darbą apie nota Gedimino ordinu. Jos surinkta medžiaga pasikunigaikštį Vaišvilką ir tapo viena pirmųjų istorikių naudojo Adolfas Šapoka, rengdamas spaudai kelių autorių parašytą „Lietuvos istoriją“ (1936).

Lietuvoje, turinčių aukštąjį išsilavinimą.

1944–1948 m. istorikė dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, vadovavo Istorijos ir kraštotyros MYLIMA IR GERBIAMA MOKYTOJA Daugiau kaip 30 metų atidavusi pedagoginei būreliui – daug širdies atiduota kraštotyrinei veiklai. veiklai, O. Girčytė mokytojavo Kaune, Mažeikiuose, Seminarijoje O. Maksimaitienė buvo pakilusi iki direkKėdainiuose: vyresnių klasių mokiniams dėstė istoriją, toriaus pavaduotojų, bet, nesutikusi stoti į komunistų visuomenės mokslus, psichologiją ir logiką. Kėdainių partiją, turėjo atsisakyti šių pareigų.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viegimnazijoje 1929–1935 m. dirbusi jaunoji mokytoja šojoje bib­lio­tekoje saugomi Panevėžio mokytojų semičia susipažino su būsimu vyru Antanu Maksimaičiu (Maksimavičiumi), kuris berniukus mokė gimnastikos. narijos ketvirtos laidos absolventų atsiminimai apie savo Šiame mieste jaunai šeimai gimė duktė Rimgailė ir mokytojus, o juose – šilčiausi ir gražiausi žodžiai apie sūnus Mindaugas. Nuo 1935 m. O. Maksimaitienė O. Maksimaitienę: „Mūsų istorijos mokytoja. Nedidukė, dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Be smulki, visada tvarkinga, santūri. Per jos pamokas klasėje pagrindinio darbo, daug laiko skyrė ir visuomeninei vyraudavo darbinga nuotaika. Kai viena atsakinėdavo, veiklai: dirbo Lietuvos skautų organizacijoje, kaip klausydavom visos, nes mokytoja ne tik tikrindavo žinias, karininko žmona, dalyvavo karininkų šeimų moterų bet visada pataisydavo nesklandų sakinį. Skatino kalbėti aiškiai, suprantamai, taisyklingai. Knygų neturėjom, tad birutiečių draugijoje.

Dirbdama mergaičių gimnazijoje, O. Maksimai- labai atidžiai klausydavom mokytojos pasakojimų.“ (Ištienė ėmėsi darbo, už kurį buvo įvertinta valstybės trauka iš IV laidos (1944–1948 m.) absolventės Paulinos apdovanojimu. Kadangi šalies mokyklose nebuvo Cemnolonskaitės-Juodikienės atsiminimų.) Ne vienas sieninio Lietuvos istorijos žemėlapio, pedagogė auklėtinis prisimena, kad, net ir trūkstant vadovėlių, ėmėsi jį sudaryti. Medžiagą jai teikė Lietuvos (Kauno) istorijos mokytoja išmokydavo puikiai.

26

tema ji parengė ir straipsnių: apie 1863 m. sukilimo vadą Zigmantą Sierakauską, sukilimo eigą Augustavo gubernijoje, sukilėlių organizacijų antspaudus.

Ne vieną dešimtmetį darbavusis Panevėžyje, O. Maksimaitienė daug prisidėjo tyrinėdama miesto istoriją. 1961 m. ji tapo pirmąja istorike, kuri, išanalizavusi rašytinius istorijos šaltinius, nustatė seniausią Panevėžio pradžią minintį dokumentą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 m. rugsėjo 7 dienos raštą Ramygalos klebonui. Būtent nuo šios datos ir skaičiuojama miesto prie Nevėžio istorija. Vėliau savo tyrinėjimus mokslininkė visuomenei pristatė išleisdama knygas „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8‑ojo Panevėžio mergaičių gimnazijos 1944 m. absolvenčių ir pedagogų susitikimas. 1-ojoje eilėje stovi pedagogai O. Maksimaitienė ir dešimtmečio“ (2003).

V. Mockus. Panevėžys. 1969 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Almonijos Marcinkevičiūtės*** Bernadišienės fondas (F92-63) Mokslininkės O. Maksimaitienės gyvenimo nuosNemažai laiko – nuo 1948 iki 1957 m. – O. Maksimaitienė dar dirbo Panevėžio berniukų gimnazijoje, kuri 1950 m. buvo reorganizuota į tatos atsiskleidžia ir jos dienoraščio įraše, darytame mišrią, taigi mokinių išties turėjo daug. Su savo ugdytiniais mokytoja sovietinių 1973-iųjų vasarą Palangoje: „O vis dėlto palaikė ryšį ir vėliau, išvykusi dirbti į Vilnių: noriai vykdavo į susitikimus mums, senajai kartai, reikia būti tvirtiems lietuviams, mylėti savo kraštą ir žmones, duoti, ką gali, kad jauPanevėžyje arba buvusius auklėtinius priimdavo sostinėje.

Savo ilgametę pedagogo patirtį O. Maksimaitienė apibendrino nimas turėtų kuo remtis, atsispirti prieš svetimybių 1993 m. išleisdama „Istorijos mokymo metodiką: iš Lietuvos Respubli- pavojus. Priėjau prie tokios išvados, pabučiavau žemę čia pat ant Naglio kalno ir pasiryžau kiek gakos (1918–1940) metodinio palikimo“. lėdama kurti, rašyti, tyrinėti mūsų praeitį.“ Kaip per VĖLYVA, BET PRODUKTYVI MOKSLINĖ VEIKLA parodos atidarymą pasidalijo į atmintį įstrigusiu vaizSuėjus pensiniam amžiui, 1957 m. lapkričio 14-oji tapo paskutine du sūnus habil. dr. Mindaugas Maksimaitis, mamą jis pedagogės darbo diena. Atsisveikinusi su mokykla, O. Maksimaitienė atmena vis dirbančią, vis prie rašomojo stalo. išvyko į Vilnių ir, kaip teigia R. Sperskienė, įgyvendino savo svajonę – Rankraštinis O. Maksimaitienės palikimas saupradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. Čia gomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, ji dirbo iki 1970 m., o kai Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Juozas Matulis pasiūlė dirbti be atlyginimo, O. Maksimaitienė triūsė viešojoje bib­lio­tekose bei Panevėžio kraštotyros institute dar 26 metus ir savo darbinę veiklą baigė būdama 94 metų – muziejuje. 2000 m. Panevėžyje prie namo Pušalo1996-aisiais. Kad tai nebuvo tradicinė močiutė, patvirtino ir Vrublevs- to g. 20, kuriame 1939–1957 m. gyveno istorikė, kių bib­lio­tekoje surengtoje popietėje dalyvavusi anūkė prof. Sigita atidengta atminimo lenta. Šiame mieste šalia savo Maksimaitytė-Aidietienė: „Visi turėjo močiutes, kurios vakarais sekdavo vyro mokslininkė ir palaidota. pasakas, o mūsų močiutė vis stengėsi ko nors išmokyti, pavyzdžiui, per ŠALTINIAI vasaros atostogas mokė mus lenkų kalbos.“ Astramskas, Arūnas. Onos Maksimaitienės indėlis tiriant Panevėžio praeitį.

Istorijos institute mokslininkei buvo pasiūlyta rengti Lietuvos is- Prieiga per internetą: www.paneveziomuziejus.lt/files/krastieciai/Astramstorijos žemėlapius. Ir šioje srityje ji buvo gana produktyvi – iš viso iki kas%20Maksimaitiene%20Ona.pdf.

1983 m. buvo išspausdinta 19 O. Maksimaitienės sudarytų XIII–XX a.

Marcinkevičienė, Sigita. Prisiminkime istorikę, pedagogę Oną Maksimai­ Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių žemėlapių. tienę. Prieiga per internetą: https://paneveziokrastas.pavb.lt/2022/02/ prisiminkime-istorike-pedagoge-ona-maksimaitiene/.

Vėliau O. Maksimaitienė išleido su kartografija susijusių knygų: „LiePanevėžio šlovės alėja: ž ymiausieji k raštiečiai. Ona Maksituvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991), „Lietuvos maitienė.

Prieiga per internetą: https://paneveziokrastas.pavb.lt/ istorinė geografija ir kartografija: XX a. Lietuvos istorijos žemėlapiai panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/maksimaitiene-ona/. ir jų šaltiniai“ (1995).

Sperskienė, Rasa. Apie O. Maksimaitienę, pirmąją sieninio Lietuvos istorijos Istorikė domėjosi 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje įvykiais, jo vadais. žemėlapio sudarytoją. Prieiga per internetą: https://anchor.fm/lmavb/episodes/Ep--3-12---Apie-O--Maksimaitien--pirmj-sieninio-Lietuvos-istorijosTam buvo skirta ir O. Maksimaitienės 1966 m. apginta disertacija „Sukilėlių emlapio-sudarytoj-e1epqp2. karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863–1864 m. Lietuvoje“, 1969 m.

Ona Maksimaitienė. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per interpasirodžiusi monografija „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“. Šia netą: www.vle.lt/straipsnis/ona-maksimaitiene/.

27

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Balandžio 2-ąją, minint Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, kasmet švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena, kurios tikslas – įkvėpti skaitymo meilę ir atkreipti dėmesį į vaikų knygas. Oficialiu 2022 m.

Tarptautinės vaikų knygos dienos rėmėju tapęs Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Kanados skyrius įgijo teisę parinkti jos temą ir sukurti plakatą, kuriuo naudosis viso pasaulio IBBY skyriai. Šių metų kreipimasis, kurį sukūrė indėnų tličių kilmės rašytojas Richardas Van Campas, puikiai perteikia knygų galią plėsti vaikų akiratį, padėti tobulėti ir kloti tarpusavio supratimo pamatus. Plakato autorė – pripažinta indėnų kri ir metisų dailininkė Julie Flett.

PASAKOJIMAI – TARSI SPARNAI, LEIDŽIANTYS KASDIEN SKRAIDYTI AUKŠTAI DANGUJE

Plakato autorė Julie Flett

RICHARD VAN CAMP Skaitymas yra laisvė. Skaitymas yra įkvėpis.

Skaitymas leidžia pamatyti pasaulį naujomis akimis ir kviečia į kitus pasaulius, kurių nesinorės palikti.

Skaitymas leidžia dvasiai svajoti.

Sakoma, kad knygos – tai draugai visam gyvenimui, ir aš tam pritariu.

Tobula tavo visata auga tik tada, kai skaitai.

Pasakojimai – tarsi sparnai, leidžiantys kasdien skraidyti aukštai danguje, tad ieškok knygų, kurios kalba tavo dvasiai, tavo širdžiai, tavo protui.

Pasakojimai – tai vaistai. Jie gydo. Jie ramina.

Jie įkvepia. Jie moko.

Tebūnie palaiminti pasakojimų kūrėjai, jų skaitytojai ir klausytojai. Tebūnie palaimintos knygos. Jos yra geresnio, šviesesnio pasaulio vaistai.

Mahsi cho. Labai jums ačiū.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba 28

Šiemet Tarptautinę vaikų knygos dieną Lietuvoje minint 30-ą kartą, IBBY Lietuvos skyrius rengė konkursą, kuriuo vaikai drauge su šeimomis ar draugais buvo kviečiami kurti Vaikų knygos dienos plakatą. Sulaukta kelių dešimčių darbų, iš kurių išrinktas laimėtojas ir 3 laureatai. Darbai buvo atsiųsti iš Vilniaus, Ukmergės, Panevėžio, Pakruojo, Klaipėdos, keli pasiekė net iš Islandijos.

Dalyvių amžius – nuo 5 iki 18 metų. Nugalėtoją rinko IBBY Lietuvos skyriaus komisija: be valdybos narių, ir trys žinomos lietuvių iliustruotojos, IBBY Lietuva narės Ieva Lietuviškas plakatas, sukurtas iš konkurso laimėtojos piešinio.

Babilaitė, Aušra Kiudulaitė ir Lina Eitmantytė-Valužienė.

Konkurso laimėtoja tapo 5 metų Smiltė Dekteriovaitė iš Klaipėdos, kuri drauge su mama sukūrė žaismingą ir šventišką piešinį. Iš jo sukurtu plakatu konkurso organizatoriai pasidalino su mokyklomis, bib­lio­tekomis.

Plakatą galima atsisiųsti iš www.ibbylietuva.lt.

Klausimas, kokį skaitinį pasirinkti, turbūt neretai kamuoja ir knygų gurmaną, ir dar tik pradedantįjį skaitytoją. Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką – dalijamės rekomendacijomis, ką skaityti verta ir kuo konkreti knyga gali sužavėti.

SIMONA MARAČINSKIENĖ (KNYGINEJU) REKOMENDUOJA ALINA BRONSKY. „PASKUTINĖ BABOS DUNJOS MEILĖ“ (Baba Dunjas letzte Liebe, 2015. Iš vokiečių k. vertė Vytenė Saunoriūtė. Vilnius: Aukso žuvys, 2019)

Knygineju archyvas

Ant šios plonos vos 132 puslapių knygelės galinio viršelio parašyta, kad jos skaitymas – tai trijų valandų kelionė, tačiau ją savo rankose laikiau daug ilgiau. Nes šiomis dienomis galvoje – chaosas, mintys blaškosi, ranka vis siekia telefono. Dabar, kai Ukrainoje karas, skaityti bet ką kiek liūdniau. Net ir šią knygą, tikrai atskiestą doze man priimtinos ironijos, vis tiek skaičiau jausdama didelį skausmą. Bet joje viskas taip pažįstama ir gyvenimiška, kad net saldu burnoj.

Kaip instagrame rašė Viktorija Lukoševičienė (peledos_skaitiniai), baba Dunja yra kiečiausia Ukrainos baba! O iš tiesų, man rodos, tokių babų ar panašių senučių kiekvienas rastume savo aplinkoje, todėl ji lengvai pamėgstama ir sava.

Baba Dunja – tai moteris, gyvenimo pabaigoje jau su viskuo susitaikiusi (visų pirma – savimi), ją jau mažai kas gali nustebinti. Tai – moteris, atradusi paprastą džiaugsmą kasdienybėje, savo tėvynėje, savo namuose. Tai kas, kad gyvena Černobylio kaimynystėje – mirties zonoje, radiacijos paveiktame kaime!

Tai viena tų skausmingai gražių istorijų apie meilę savai žemei. Net jei, žvelgdamas iš šono, ne viską gali suprasti, net jei pats šį tą darytum kitaip. Gali tiesiog žiūrėti į tą babą ir žavėtis.

Kitokiomis aplinkybėmis galbūt švaistyčiausi savo choleriškais pašūkavimais apie babos Dunjos fainu­ mą, bet dabar su šiek tiek melancholijos ir liūdesio sakau, kad knyga tikrai patiko. Tiesą sakant, vienintelis kūrinio minusas – norėjosi dar. Minusas gana riebus, nes atrodo, kad knygoje palikta per daug kabliukų ir nepapasakotų istorijų... O gal autorė taip ir norėjo?

Kad vis grįžtum mintyse ir bandytum kurti tęsinius? Štai keletas itin įsiminusių citatų, kurios šiandieną skamba itin reikšmingai: „Svarbiausia, kad nekiltų karas. Bet tuo pasirūpins mūsų prezidentas.“ „Aš nebijau mirties. Bet tais momentais, kai prarandu ramybę, vėl prisimenu, kaip būna, kai bijai.“ „Myliu šią žemę, bet sykiu esu laiminga, kad mano vaikai gyvena ne čia.“

ANDRIJ LIUBKA. „KARBIDAS“ (Карбід, 2015. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021)

29

Vis ką nors pradėdavau skaityti ir mintys klaidžiojo.

Supratau, kad šiuo metu Ukrainos tematika, vaikų knygos arba poezija yra tai, kas galbūt padės. Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatytas „Karbidas“ man priminė Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršį“, Johno Steinbecko „Tortilijų kvartalą“ ir „Konservų gatvę“. Dar šiek tiek Šuriką iš Leonido Gaidajaus komedijų. Dėl neeilinių, įspūdingų, apgalvotų ir spalvotų charakterių!

Kontrabanda, mafija, vietos vertelgos, įvairaus plauko nusikaltimai nusikaltimėliai, ir visur tas „nesisuksi – negyvensi“ prieskonis.

Tikriausiai ne vienas esame girdėję (jei tuo metu nebuvome gimę ar dar buvom mažyčiai) apie dešimtąjį dešimtmetį ir „laukinius vakarus“ Lietuvoje, kur nuolat kas nors sprogdavo, kur kiekvienas vertėsi, kaip išmanydamas, kur vis ką nors pašaudavo. Na, jei taip, tai ir Karbido istoriją suprasite kiek geriau.

Karbidas – iš tiesų gal ir naiviai – tiki Ukrainos šviesia ateitimi, pasiekiama bet kokiomis priemonėmis.

Ar jam pavyks?

Smagi, ironiška ir susimąstyti verčianti knyga.

Man gal vietomis pašalinės istorijos buvo ne tokios įdomios, bet, kaip jau sakiau, mintys šiuo metu klaidžioja skaitant bet kokią knygą.

Kelios tobulai šių dienų įvykiams tinkančios citatos: „Nūdien, kai Ukraina išgyveno Euromaidaną, patyrė Rusijos agresiją, kaip tik dabar jai reikia naujos išeities. Buvo langas į Europą, buvo durys, buvo vartai ir sienos. Dabar atėjo laikas kasti tunelį, nes niekas kitas nesuveikė.“ „Jo šalis eurointegruosis, pagaliau taps normali <...>, juk bus atkurtas istorinis teisingumas, kurį kitados pavogė Maskvos orda, ir netrukus didinga šalis grįš į savo istorinę tėvynę – Europą.“ „O šizofreniškas karas su ta beprote Rusija... Kodėl Putinas užvirė šitą košę, kam tūkstančius žmonių nužudė, o milijonus padarė nelaimingus? Kas jį pastūmėjo? Kas privertė?“

Niekas daugiau nešauna į galvą, tik tai, kad skauda iki pat širdies gelmių, ir tai, kad knyga atrodo labai svarbi tam, kad šių vaikų istorija būtų žinoma ir pasakojama.

Skaičiau knygą labai jautriu periodu – glausdama naują gyvybę. Ir norėjos tik glausti ir glausti, ir dėkoti už viską, ką mes šiandien turime. Galvojau, ar skaityti toliau, ar man to reikia? Bet tikrai nesigailiu. Ir rekomenduoju kitiems. Įsiminusi citata: „Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žiemos...“

ALVYDAS ŠLEPIKAS. „MANO VARDAS – MARYTĖ“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011) Skaitant man nuolat skaudėjo širdį. Tiesiog nuolat nepertraukiamai skaudėjo. Apsiverkiau neperskaičiusi nė trečdalio. Beveik pradžioje. Ne dėl vaikų, kaip galima tikėtis, o dėl prievartaujamų moterų. Dėl žmonių sužvėrėjimo.

Atsimenu, istorijos mokytoja sakydavo, kad kare išryškėja didžiausi didvyriai ir bjauriausi niekšai. Ši knyga iš dalies apie juos visus.

O dar daugiau ji apie į karą išėjusių vyrų paliktas moteris, motinas, seneles ir vaikus, bandančius žūtbūt išgyventi. Apie vadinamuosius vilko vaikus (jeigu terminas mažai girdėtas, puslapyje www.vilkovaikai.lt viskas plačiai aprašyta).

30

Simona Maračinskienė – instagrame nuomone apie perskaitytas knygas dalijasi beveik ketverius metus. Apie save Simona pasakoja: „Esu nuolatiniame kelyje ir savo vietos po saule paieškose. Knygos man padeda atitrūkti nuo kasdienybės, įsikvėpti ir augti. Galėčiau vardyti baigtas studijas (nuo istorijos iki dvasinio konsultavimo) ar kursus bei mokymus (tarp jų rastumėt fly jogos trenerės ir dulos). Pastaruoju metu labiausiai esu žmona, dviejų mažučių vaikų mama, jau pusantrų metų sostinės gyvenimą iškeitusi į kaimą.“

KRONIKA

ŽAISMINGOJI PUPELĖ SUDYGO KNYGŲ MUGĖJE

Ugdomuosius užsiėmimus pagal Indrės Zalieckienės knygelę „Kapt kapt kapt“ vedė aktorė Kristina Savickytė.

Vygaudas Juozaitis

Įvairiaspalvės „Knygų starto“ kuprinėlės nuo 2021 m. pabaigos jau sklinda po Lietuvą, atsidurdamos pas naujagimio susilaukusius tėvelius, o šiemet pastarųjų vėl laukė naujiena – ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ „debiutavo“ Vilniaus knygų mugėje. Vasario 24–27 d. Jaunųjų skaitytojų salės Bibliotekų erdvėje įkurtą žaismingą skaitymo kampelį aplankė daugiau nei 400 svečių. Mažiesiems skaitytojams buvo išdalinta dešimtys stebuklingų, nuo skaitymo augančių pupelių, o tėveliams – pluoštai ankstyvojo skaitymo patarimų. „Knygų starto“ naujiena – pagal tą pačią knygelę pastatytas Vėjų teatro spektaklis vaikams iki 3 metų. Jo premjera įvyko Nacionalinėje bibliotekoje. Arūnas Sartanavičius

Visas keturias mugės dienas „Knygų starto“ kampelyje vyko įvairios veiklos. Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistais tėveliai galėjo konsultuotis ankstyvojo skaitymo (0–3 metų vaikams) klausimais ir čia pat gauti rekomenduojamų knygų sąrašus. Pavargusios nuo mugės šurmulio šeimos, išsirinkusios patikusią knygą, jaukiai įsitaisydavo su mažyliais ramiai ją paskaityti. Mažiausiųjų dėmesį itin traukė didžiulio formato „Knygų starto“ lauknešėlio knygelė „Kapt kapt kapt“, kuri neretai pasirodydavo besanti didesnė už smalsius jos vartytojus. Aktorė Kristina Savickytė vedė ugdomuosius užsiėmimus pagal minėtąją Indrės Zalieckienės knygelę.

Paskutinę mugės dieną vyko jau tradicinė tapusi akcija „Tėčiai skaito vaikams“ – susirinkusiesiems vaikų rašytojas Virgis Šidlauskas ir rašytojas, televizijos laidų vedėjas, istorikas Robertas Petrauskas skaitė pasirinktas istorijas. O pirmąją mugės dieną „Knygų starto“ kampelį aplankė projekto globėja Diana Nausėdienė. Čia ji domėjosi tėvelių ankstyvojo skaitymo patirtimis ir iššūkiais.

Dar viena „Knygų starto“ naujiena pirmosiomis knygų mugės dienomis įgyvendinta Nacionalinėje bib­lio­tekoje – čia vyko spektaklio vaikams iki 3 metų, sukurto pagal I. Zalieckienės knygelę „Kapt kapt kapt“, premjera. Vėjų teatro aktoriai Iveta Raulynaitytė ir Lukas Ignatavičius su režisiere Egle Kižaite sukvietė lietaus debesis į bib­lio­tekos Renginių erdvę. Ant „debesų“ su tėveliais susėdę mažyliai stebėjo, kaip kaupiantis lietaus debesims linguoja medžiai, skrieja žaibai, ir išgirdo pagal knygos tekstą kompozitoriaus Pijaus Narijausko sukurtą dainą

(per antrą premjerinį spektaklį iš tikrųjų už lango prapliupo lietus). Šis renginys, kuriame per abi dienas iš viso dalyvavo beveik 30 šeimų, sulaukė puikių atsiliepimų.

Projekto komanda džiaugiasi, kad „Knygų starto“ debiutas Vilniaus knygų mugėje buvo sėkmingas. Šiuolaikiniai tėveliai aktyviai domisi ankstyvojo skaitymo galimybėmis ir jo nauda mažyliams. Dauguma jų buvo girdėję apie projektą, dalis jau turėjo pirmuosius lauknešėlius. Organizatoriai savo ruožtu tikisi, kad, pasitelkus stebuklingąją pupelę, ne tik pavyks plačiai paskleisti žinią apie ankstyvojo skaitymo naudą, bet ir užauginti pirmąją Lietuvoje kartą, kurios skaitymo patirtis prasideda nuo gimimo.

Projekto vykdytojų informacija Skaitymo skatinimo programą koordinuoja ir jos įgyvendinimo stebėseną atlieka Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto vykdytoja – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka. Projekto partneriai: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Tarp­ tautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius.

31

KRONIKA

PERDAVĘS MEILĘ KNYGAI Bibliotekininkų bendruomenei pasitinkant kovo 11 d. minėtas knygotyrininko, bibliotekininko, kultūros istoriko Levo Vladimirovo (1912–1999) 110-ąsias gimimo metines, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka kovo 7-ąją pakvietė į šiai sukakčiai skirtos parodos „Knygų medžiotojui Levui Vladimirovui atminti“ pristatymą ir prisiminimų popietę. Renginyje dalyvavę buvę profesoriaus studentai, A. Mickevičiaus bibliotekos darbuotojai, artimieji prisiminė jo darbus, dalijosi ir asmeniniais prisiminimais apie šią neeilinę asmenybę, išugdžiusią ne vieną bibliotekininkų laidą.

Vienas žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bib­lio­tekininkystės specialistų prof. L. Vladimirovas 1948–1964 m. buvo Vilniaus universiteto bib­lio­tekos, po to šešerius metus, iki 1970-ųjų, – Jungtinių Tautų Dago Hammarskjöldo1 bib­lio­tekos Niujorke direktorius. Vadovaudamas Vilniaus universiteto bib­lio­tekai, L. Vladimirovas ir dėstė šioje aukštojoje mokykloje, buvo Bib­lio­tekininkystės ir mokslinės informacijos katedros (1952–1964 m.), Mokslinės informacijos katedros (1973–1987 m.) vedėjas.

Iš jo parašyto veikalo „Knygos istorija: senovė, viduramžiai, renesansas, XVI–XVII amžius“ (1979) mokėsi ne viena Lietuvos bib­lio­tekininkų karta, o mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje jis yra paskelbęs apie 400. Didžiulis L. Vladimirovo nuopelnas – jo pastangomis iš Rusijos bei Ukrainos Lietuvai grąžinta apie 19 000 retų knygų, tarp jų ir pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (Karaliaučius, 1547), ir vienintelis žinomas Mikalojaus Daukšos parengtas katalikų „Katekizmas“ (Vilnius, 1595).

A. Mickevičiaus bib­lio­tekoje veikiančioje parodoje „Knygų medžiotojui Levui Vladimirovui atminti“ eksponuojamos knygotyrininko parašytos knygos, archyvinės nuotraukos, asmeniniai daiktai. Lankytojai gali pamatyti profesoriaus veiklos įvertinimo ženklus: popiežiaus Pauliaus VI apdovanojimą, Jungtinių Tautų taikos (1974 m.) ir Jungtinių Tautų oficialaus 25-mečio atminimo (1970 m.) medalius, taip pat paties profesoriaus labiausiai brangintą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną (1995 m.).

Parodos kuratorė, A. Mickevičiaus bib­lio­tekos kultūrinių renginių organizatorė Jurga Kauzonienė dėkojo

eksponatų paskolinusiai L. Vladimirovo dukteriai Marijai Kačkuvienei ir anūkui Aleksandrui Vladimirovui.

Per parodos pristatymą Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Retų spaudinių skyriaus vyresnioji bib­ lio­tekininkė ir mokslo darbuotoja dr. Ina Kažuro išsamiau papasakojo apie L. Vladimirovo pastangas XX a. šeštajame dešimtmetyje atgauti vertingų knygų kolekcijas, išvežtas iš Vilniaus universiteto bib­lio­tekos 1832 m. uždarius šią aukštąją, taip pat iš Vilniaus viešosios bib­lio­tekos išvežtas knygas Pirmojo pasaulinio karo metais.

Jau 1953 m. buvo kreiptasi į kitų šalių bib­lio­tekas ieškant išvežtų leidinių, tačiau pirmas bandymas nepavyko. Nepaisydamas nesėkmės, L. Vladimirovas rankų nenuleido. Dėl didelio užsispyrimo ir asmeninės charizmos jam pavyko pasiekti, kad tūkstančiai knygų iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Kyjivo, Charkivo, Odesos bib­lio­tekų grįžtų į namus. Taip buvo sugrąžinta didelė dalis išblaškytos bib­lio­tekos. Ta proga I. Kažuro priminė tuometėse sovietinėse respublikose sklandžiusį šmaikštų perspėjimą, kad „negalima įleisti Vladimirovo į bib­lio­tekų saugyklas, nes jis visur suras „savo“ (Lietuvos – D. B.) knygų“. Drauge mokslo darbuotoja pakvietė apsilankyti Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje, kur balandžio 1 d. ne tik tradiciškai eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas, bet ir veiks kitų grąžintų knygų paroda.

Prisiminimų popietėje dalyvavę profesoriaus artimieji – sūnus Georgijus Vladimirovas, dukra M. Kačkuvienė, anūkai Julija Matulaitė, A. Vladimirovas, proanūkis Martas – pabrėžė išskirtinę L. Vladimirovo meilę knygai, kurią jis perdavė ne tik savo studentams, bet ir daugeliui giminės atstovų.

Švedų politikas, ekonomistas, diplomatas, 1953–1961 m. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.

Donata Baniūnienė

1

32

Mokslininkas ir pedagogas Levas Vladimirovas. Šeimos archyvas

BUVĘ STUDENTAI – APIE SAVO DĖSTYTOJĄ

Profesorius Levas Vladimirovas – daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, „Knygos istorijos“ autorius. Šeimos archyvas

Levui Vladimirovui atminti skirtoje parodoje eksponuojami asmeniniai daiktai, gauti apdovanojimai...

...ir jo parašytos knygos, archyvinės nuotraukos.

L. Vladimirovo amžininkai ir jaunesnės kartos atstovai, kuriems yra tekę bendrauti su mokslininku, prisimena jį kaip neeilinę asmenybę, pralenkusią savo laiką ir sugebėjusią nutiesti tiltus į ateitį.

Prisiminimų popietėje dalyvavusi buvusi L. Vladimirovo studentė Regina Vaišvilienė iš Lietuvos medicinos bib­lio­tekos prisiminė labai svarbų dėstytojo bruožą – su studentais jis bendravo pagarbiai, jeigu šie ko nežinodavo, nepykdavo. „Jūs dar turėsite laiko tai sužinoti, jums priklauso ateitis“, – sakydavo.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bib­lio­ tekoje dirba ne viena buvusi profesoriaus studentė. Daugiau kaip 40 metų bib­lio­tekininke dirbanti Ona Juršėnienė priminė vieną jos studijų laikais pasakytą L. Vladimirovo mintį: „1972 m. man ir kitiems savo studentams jis sakė, jog mūsų laukia įdomūs laikai, nes prasideda informacijos sprogimo amžius. Jo žodžiai buvo pranašiški. Bib­lio­tekininko darbe apdorojami informacijos srautai didėja iki šiol, štai jau penkiasdešimt metų...“ „Studijuodami žinojome, jog mūsų kurso dėstytojas ir „Knygos istorijos“ autorius yra garsus pasaulyje bib­lio­ tekininkas, labai inteligentiškas žmogus, – pasakojo A. Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja Andromeda Žandaravičienė. – Man atrodė, kad praleisti nors vieną jo paskaitą ir neužsirašyti pasakytų žodžių būtų didelė klaida. O vėliau man nusišypsojo laimė ne tik tartis su profesoriumi, kur ieškoti informacijos apie Amerikos bib­ lio­tekų automatizaciją kursiniams ir diplominiam darbui, bet ir pajusti pagarbų požiūrį į jauną, dar labai mažai ką suprantantį studentą.“ Bib­lio­tekos Informacinių išteklių skyriaus vadovė Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė pabrėžė, kad L. Vladimirovas itin išmanė savo dalyką. „Jis buvo savotiška legenda... Po auditoriją vaikščiojo ramiai ir oriai. Knygos istorija buvo jo ,,arkliukas“, bet dėstė mums ir bib­lio­tekų istoriją. Dar žadėjo, kad mes visos ir visi tapsime bib­lio­tekų direktoriais“, – pasakojo skyriaus vadovė. „Atmintyje jis išliko kariškai pasitempęs, kaip tikras senosios, prieškario kartos inteligentas. Visada geranoriškas, pasirengęs padėti, patarti, – prisiminė viešosios bib­lio­tekos vyriausioji bibliografė Zita Tiukšienė. – Profesorius man dėstė knygos istorijos kursą. Paskaitos vykdavo senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose, ilgoje auditorijoje, kurios langai išeidavo į dabartinę Šv. Jono gatvę. Kažkodėl įsidėmėjau būtent tą auditoriją, ir ji man siejasi tik su Levu Vladimirovu.

Dėstydamas knygos istoriją, profesorius atskleidė civilizacijos istoriją. Vladimirovas karo metu buvo sužeistas, todėl kalbėdavo nelabai aiškiai. Dėl šios priežasties stengdavausi atsisėsti pirmame suole, kad gerai suprasčiau. Mums pasakodavo ir apie iš Lietuvos išvežtų knygų sugrąžinimą, ir apie darbą Niujorke, Jungtinių Tautų bib­lio­tekoje. Jau tada ten buvo diegiamos informacinės technologijos, o informacijos sklaidos svarbą profesorius nuolat pabrėždavo. Daugeliu atžvilgių mums, studentams, jis buvo sektinas pavyzdys.“

Mindaugas Masaitis

33

KRONIKA

VARĖNIŠKIAI MINI „LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS“ METUS Šiemet nuo„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, ėjusios 1972–1989 m., leidybos pradžios sukako 50 metų. Šio pogrindinio leidinio iš viso buvo išleistas 81 numeris. 2022-ųjų –„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metų – proga Varėnos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtos dvi parodos: šiam legendiniam leidiniui skirta spaudinių paroda ir ekspozicija vieno iš„Kronikos“ autorių, kunigo Algimanto Keinos 85-osioms gimimo metinėms paminėti.

Rengdami spaudinių parodą, skirtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ metams, bib­lio­tekos specialistai, be kitų leidinių, atrinko Čikagoje (JAV) išleistus visus „Kronikos“ sąsiuvinius (10 tomų). „Kronikoje“ galima rasti ir Varėnos krašto tikinčiųjų teisių suvaržymo atspindį – apie tai rašė Adomas Taraskevičius straipsnyje „Varėnos kraštas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ akiratyje“1. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ pavadinimą parinko ir Bažnyčios aprobatą suteikė vyskupas (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius. Pirmasis „Kronikos“ numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leidinio vyriausiasis redaktorius ir pagrindinis koordinatorius buvo kunigas Sigitas Tamkevičius. „Kronika“, skelbdama Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo faktus, juos liudijančius dokumentus, griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pasirodydamas okupuotoje Lietuvoje, leidinys drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti. Atgimimo metais, Lietuvoje atsiradus laisvai spaudai, „Kronikos“ leidėjų sprendimu leidyba nutraukta. Visa „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ šiuo metu yra suskaitmeninta2.

Bib­lio­tekoje surengta kunigui Algimantui Keinai (1937–2013) skirta periodinės spaudos straipsnių kopijų paroda priminė šio aktyvaus antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, „Kronikos“ bendradarbio, blaivybės puoselėtojo veiklą. Dvasininkas kone ketvirtį amžiaus (1967–1991 m.) tarnavo Varėnos rajone, Valkininkuose.

Būdamas Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas, jis ne tik nuoširdžiai bendravo su vietos žmonėmis, gydė jų dvasines žaizdas, bet ir sovietinės okupacijos sąlygomis sugebėjo suremontuoti bei restauruoti miestelio bažnyčią, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, rūpinosi jų katekizacija. „Daug šviesių ir gražių akimirkų per 23 tarnystės metus prabėgo šiame 1

2

34

Taraskevičius, Adomas. Varėnos kraštas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ akiratyje. Merkio kraštas, 2011, lapkr. 22, 25, 29 ir gruod. 2.

Prieiga per internetą: http://lkbkronika.lt.

nuostabiame Dzūkijos kampelyje. Čia sutikau daugybę uolių, giliai tikinčių parapijiečių“3, – viename savo interviu kalbėjo A. Keina.

Kai kunigas S. Tamkevičius pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, A. Keina tapo vienu iš jos autorių, žinių teikėju ir leidinio platintoju. Jau pirmame „Kronikos“ numeryje plačiai aprašytas Valkininkų klebono persekiojimas. 1970 m. jam buvo skirta 50 rublių bauda „už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą“.

Ne viename „Kronikos“ numeryje buvo pasakojama, kaip kunigas savo veikla trikdo mokinių ateistinį auklėjimą, leidžia nepilnamečiams patarnauti Mišiose. „Valkininkuose buvau labiausiai persekiojamas. Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį, – prieš penkiolika metų pasakojo A. Keina. – Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas.

Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą. Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip kleboną. <...> Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino.“4 Atgimimo metais drauge su bendraminčiais A. Keina aktyviai įsiliejo į Sąjūdžio veiklą. Kunigas tapo svarbiu Lietuvos Bažnyčios gyvenimo metraštininku, sukaupė turtingą filmuotos medžiagos archyvą. 1991–1994 m. A. Keina buvo Vilniaus Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas. Lemtingomis Lietuvai 1991 m. sausio 11–13 dienomis budėjo Lietuvos Respublikos Seime ir Vyriausybėje. Vėliau kunigavo Kaune, Anykščių ir Panevėžio rajonų bažnyčiose.

A. Keina apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2014 m.).

Laimutė Cibulskienė 3 4

XXI amžius, 2012, geg. 4, p. 3.

Nuo Moliakalnio iki Uliūnų: [poklabis su kun. A. Keina]. XXI amžius, 2007, vas. 23, p. 6.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ skirtoje spaudinių parodoje galima rasti ir Varėnos krašto tikinčiųjų teisių suvaržymo atspindžių. Bibliotekos archyvas

KRONIKA

PASVALYJE – PIRMASIS REGIONE FILOSOFIJOS CENTRAS Šių metų vasario 25 d. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje atidarytas Profesoriaus Algio Mickūno filosofijos centras. Šia proga į gimtinę iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko pats Ohajo universiteto profesorius, iš Kriklinių miestelio kilęs Algis Mickūnas ir jo kolega filosofas dr. Žilvinas Svigaris.

Tai – pirma tokia iniciatyva Lietuvos regione. „Nori daug kas. O Pasvalys ir nori, ir daro!“ – prieš renginį sakė nepaliaujantis energija ir gyvenimo džiaugsmu stebinti profesorius, sveikindamas bei primindamas tai, kas svarbiausia, – iš tiesų vykdyti centro veiklą, neleisti jam likti vien knygų lentyna.

Profesorius Algis Mickūnas (centre) ir laisvės karta – jaunieji gimnazistai.

Dainius Vareika

Pasirašius steigimo sutartį, A. Mickūnas tarė: „Ačiū už begalinę garbę skleisti kaimišką žmogaus išmintį.

Nes filosofija – ne dogma, bet visada – diskusija su žmonėmis apie gyvenimą, mūsų vietą pasaulyje, mūsų vertę, garbingumą, atsakomingumą, bendravimą su kitais ir pagarbą kitiems, nes be jos neturime ir pagarbos sau. Tad mano pagarba – jums. Lietuvoje tai yra įvykis – kad gerbiamas žmogaus mąstymas, tiesos poieškis. Nes esame klystantys, o tai reiškia, jog turime pareigą. Jūs priimate galingą atsakomybę – mąstyti. Už tai esu dėkingas.“ Pasvalio bib­lio­tekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė pripažino, kad šią atidarymo šventę lydi džiaugsmas, taip pat – tikėjimas, kad centro veikloje dalyvaus visi, trokštantieji puoselėti filosofinę mintį, o ją palaikys vietos valdžios atstovai, rėmėjai.

Profesoriaus mokinys filosofas Ž. Svigaris patvirtino: „Darysime viską, kas mūsų jėgoms. Ačiū jums

už pirmą žingsnį – taip pat bus ir antras, trečias... Kantas, beveik mūsų tautietis, rašė, kad mąstyti reikia išdrįsti. Nes tikrasis mąstymas keičia gyvenamąjį pasaulį. Ne kiekvienas prisiima šią atsakomybę. Jei sukuriame erdvę, kurioje galime šias sėklas daiginti, galime tikėtis, kad medžiai išaugs galingi, stiprūs, o ne palūžę, vėjo blaškomi.“ „Filosofija dabar atrodo užmiršta, kalba vien politologai. Ypač šiame technologijų amžiuje, kai mąstymas „nueina į šalį“. O kiek kaime buvo filosofų – kaip gražiai mąstė mūsų seneliai! Aš tikiuosi, kad čia pradėsime filosofijos atgimimą“, – renginyje linkėjo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius. A. Mickūno teigimu, kaimo žmonės visais laikais išlaikė sveiką protą, nebuvo sugadinti: „Žinojo, kas gyvenime reikalinga, kaip gerbti savo aplinką, kaimynus, kaip pareikšti savo nuomonę drauge žinant, jog gali klysti. Ši nuostata man buvo viso gyvenimo taisyklė – būti labai paprastam. Juk žmogiškas santykis yra filosofiškas. Filosofas neskraido kažin kur dausose, užmiršęs, kad eina pėsčias per pasaulį.

Filosofavimas – tiesiog žmogaus reikiamybė apklausti save ir džiaugtis, kai kas nors tave pataiso.“ Paskata rajone domėtis filosofija sklis iš bib­ lio­tekos oranžerijos, kurioje įsikūrė centras, o jo atidarymo dieną pokalbiai tęsėsi Pasvalio krašto muziejuje, kur A. Mickūnas ir Ž. Svigaris susitiko su rajono gyventojais, gimnazistais, svečiais ir pačiais artimiausiais profesoriui žmonėmis – krikliniečiais (1933 m. A. Mickūnas gimė keliolika kilometrų nuo Pasvalio esančiame Kriklinių miestelyje).

35

Brazausku, taip pat Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos atstovė Greta Kėvalaitienė.

Svečiai dalijosi šiltu įspūdžiu apie profesorių – stebinančiu jo paprastumu, nuoširdumu, žemiškumu, šmaikštumu, linkėjo Pasvaliui puoselėti A. Mickūno įkvėptą aurą, kviečiančią kalbėtis, diskutuoti.

O centro atidarymo dieną kalbėtasi apie laisvę bei drąsą mąstyti, juk šitai taip svarbu šiandien, kai patiriame didžiulius demokratijos, žmoniškumo Profesorius ir bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė savo parašais patvirtino Profesoriaus Algio Mickūno filosofijos iššūkius. Profesorius drąsino – centro įkūrimą. niekas iš mūsų neturi absoliučios ir neklystančios išminties.

Kiekvienas esame laisvas mąstyti ir pripažinti, jog klystame. Taip pat esame ir atsakingi, kad klaidas taisytume, per nesutarimus nuolat ieškotume išminties. Ne tik filosofinėse diskusijose – ir kasdienybėje, gyvenimo kryžkelėse. Naujajame bib­lio­tekos Filosofijos centre su A. Mickūno pagalba bus siekiama sukurti jaukią, įtraukią erdvę šiems ieškojimams – bus rengiamos paskaitos, filmų peržiūros, parodos.

Renginio dalyviai jau pasiūlė temą kitam susitikimui – padiskutuoti apie jaunimo laisFilosofai Algis Mickūnas (iš kairės) ir Žilvinas Svigaris dėkojo už drąsą mažo miesto bibliotekoje imtis didelių dalykų – kurti vę mokykloje. Turėti galimybę filosofijos centrą.

Prie renginio virtualiai prisijungęs žurnalistas, mokytis yra nuostabi laisvės išraiška. Mokykla, anot bibliografas ir istorikas Sigitas Kanišauskas pripaži- A. Mickūno, yra ir Vakarų civilizacija, taip pat – ir no, jog su kraštiečiu profesoriumi palaikomą ryšį ir Lietuva, Pasvalys. Iš Sokrato tiesos ieškojimo princilietuviškojo Sokrato gebėjimą rasti kelią į kiekvieno po kadaise gimė Platono mokykla. Žmonės pradėjo širdį įprasminti norėjosi jau seniai. Juk A. Mickūnas studijuoti matematiką, kosmologiją, fiziką, moralę. su Pasvalio bib­lio­teka bendradarbiauja jau penkio- Mokydamasis žmogus ima suprasti savo bendruomelika metų, yra dovanojęs jai daugiau nei tūkstantį nę, savo paties ribas. Mes kuriame save mokydamiesi. rankraščių, kelis šimtus knygų. Be to, su rajono Tad kodėl mokykla jaunimui šiandien – lyg kalėjimas? žmonėmis profesorius surengęs ne vieną susitikimą. Ką darome ne taip? Šiandien ypač aktuali – valstybės, Renginyje muziejuje skambėjusios Pasvalio kul- pilietiškumo tema. O be filosofijos, be drąsos aktyviai tūros centro folkloro ansamblio „Rags“ traukiamos prisiimti atsakomybę mąstyti ir taisyti žmogaus padalietuvių liaudies dainos, tarp kurių buvo ir Krikliniuo- rytas klaidas nesame tikri piliečiai.

Atsisveikinta iki kito karto. Nuo šiol Profesoriaus Algio se užrašytų, sužavėjo abu filosofus – juk dainuodami Mickūno filosofijos centras įpareigoja mus visus ieškoti, nuo seno išjaučiame, giedame pasaulį.

A. Mickūną ir bib­lio­teką sveikino rajono Švietimo kurti, nuolat bandyti. Kaip šmaikščiai ir kartu pranašiškai ir sporto skyriaus vedėjas Gvidas Vilys, Lietuvos Res- yra sakęs dažnai dėde Algiu vadinamas A. Mickūnas: publikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės „Nes rytoj gali pakilti kaina arba būti per vėlu.“ komisijos narys Stasys Tumėnas drauge su padėjėju – buvusiu A. Mickūno studentu dr. Nerijumi Kotryna Kraptavičiūtė 36

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ BIRŽAI Eilės Lietuvai. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos Germaniškio padalinyje surengta literatūrinė popietė „Gražiausios eilės Lietuvai“, į kurią susirinko Biržų „Kaštonų“ pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo ir daugiafunkcio centro mokiniai bei darželio grupės vaikai, lydimi savo mokytojų. Renginyje dalyvavo ir keletas ištikimiausių mūsų skaitytojų.

Bib­lio­tekoje vaikai susipažino su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo istorija, klausė bib­lio­tekininkės skaitomų lietuvių poetų sukurtų eilių gimtinei Lietuvai, taip pat patys dalyvavo raiškiojo skaitymo konkurse. Geriausiais skaitovais tapo Edgaras Raižys, Liepa Bėliakaitė ir Austėja Paulaitė. Jie buvo apdovanoti padėkos raštais ir simbolinėmis atminimo dovanėlėmis. Kiti taip pat neliko nuskriausti – sulaukė atminimo dovanėlių ir saldžių prizų. Nuoširdžiai dėkojame visiems renginio dalyviams, juk smagu švęsti kartu!

Evaldas Timukas

JONIŠKIS Savanorystės patirtys. 2021 m. Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešajai bib­ lio­tekai suteikta akreditacija iki 2024 m. priimti Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) programos savanorius. 2021 m. 6 mėnesius pagal šią programą viešojoje bib­lio­tekoje savanoriavo dvi Joniškio „Aušros“ gimnazijos moksleivės – Džedlinga Daškevičiūtė ir Kamilė Čiapaitė. Jų veiklą kuravo bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja Gita Vilčiauskienė. „Džiugu, kad merginos nusprendė pasirinkti savanoriavimo vietą bib­lio­tekoje, nes čia savanoriai gali įgyti įvairių kompetencijų ir žinių – nuo skaitytojų aptarnavimo iki šiuolaikinių technologijų valdymo“, – teigė viešosios bib­lio­tekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė.

Savanorės Džedlinga ir Kamilė mokėsi aptarnauti skaitytojus, išduoti ir priimti knygas (naudodamos 2021 m. modernizuotą LIBIS), taip pat talkino organizuojant renginius: registravo jų dalyvius, fotografavo, padėjo rengti edukacijas vasaros lauko skaitykloje. Savanorės išbandė ir bib­lio­tekos Inovacijų erdvėje esančias naująsias technologijas – mokėsi programavimo, skelbimų maketavimo, nuotraukų redagavimo, 3D spausdinimo, virtualiosios realybės pagrindų.

Karantino metu merginos nuotoliniu būdu kūrė virtualias parodas, dėliones, virtualius edukacinius žaidimus, knygų anotacijas. „Buvo smagu savanoriauti bib­lio­tekoje – vietoje, skatinančioje kūrybiškumą, suteikiančioje naujų žinių ir kompetencijų, kurios, manau, tikrai pravers ateityje“, – teigė D. Daškevičiūtė. „Savanorystė bib­lio­tekoje buvo labai įdomi. Praplėčiau savo informacines žinias, taip pat suvokimą apie knygas ir bib­lio­tekos veiklą, – mintimis dalijosi K. Čiapaitė. – Buvo smagu čia atlikti savanorišką veiklą ne tik dėl naujos veiklos, bet ir dėl malonaus ir pagalbą suteikiančio kolektyvo.“

Atidarymo šventės akcentas – išreikštas palaikymas kovojančiai Ukrainai, renginys prasidėjo „Malda Ukrainai“, kurią atliko Augustė Paulavičiūtė, jai akompanavo Marijus Kučikas.

Ant bib­lio­t ekoje žydinčio medžio nutūpė mėlyni ir geltoni paukšteliai, o renginio svečiai segėjo bib­lio­tekininkų pagamintus ženkliukus su Ukrainos vėliavos spalvomis.

Atsisveikinant su savanorėmis (iš kairės): direktoriaus pavaduotoja G. Vilčiauskienė, K. Čiapaitė, D. Daškevičiūtė, direktorė J. Šimkevičiūtė. Bibliotekos archyvas

Tad kviečiame jaunuolius nuo 14 iki 29 m. atlikti savanorišką veiklą J. Avyžiaus viešojoje bib­lio­tekoje ir gauti pažymėjimą, suteikiantį 0,25 stojamojo balo pripažinimą.

Gita Vilčiauskienė

KLAIPĖDA Klaipėdietiškos knygos rinkimai. Imanuelio Kanto viešosios bib­lio­t ekos „Kauno atžalyno“ padalinyje paskelbta konkurso „Klaipėdos knyga 2021“ pradžia ir pristatyta instaliacija „Metų knyga“. Konkursas vyksta jau 16-ąjį kartą, o šių metų naujovė – audiogidas, kuris lankytojus kviečia susipažinti su konkursui pateiktomis (klaipėdiečių per kalendorinius metus išleistomis) knygomis. Tradiciškai skaitytojai rinks populiariausią, o gražiausią metų knygą išrinks komisija. Šiais metais konkursui „Klaipėdos knyga 2021“ pateikti 34 leidiniai, tarp jų poezijos, prozos, terapinės, dvasinės literatūros knygos, meno albumai, mokslo monografijos. Balsuoti galima nuo kovo 2 d. iki balandžio 24 d.

I. Kanto viešosios bibliotekos direktorė B. Lauciuvienė ragino išrinkti populiariausią knygą. Bibliotekos archyvas

Šventės gidas Linas Zubė visus kvietė drąsiai „nerti į klaipėdietiškų knygų jūrą“, į susirinkusius kreipėsi ir Imanuelio Kanto viešosios bib­lio­tekos direktorė Bronislava Lauciuvienė: „Knygos – įkvėpimo šaltinis ir paguoda, jos mums kalba apie tautos istoriją. Branginkime akimirkas kartu, vertinkime taiką, stenkimės ją išsaugoti. Gyvenimas tęsiasi – rašytojai rašo knygas, leidėjai jas leidžia, o mes, skaitytojai, galime balsuoti ir išrinkti populiariausią!“ Pristatyta instaliacija „Metų knyga“ atskleidžia knygos lengvumą, artumą žmogui, prabangą rankoms ir sielai. Idėjos autoriai – renginio režisie-

GALERIJA. Bibliotekos stende – garbi viešnia

Vygaudas Juozaitis

22-ojoje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stendą aplankė pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė (nuotr. dešinėje). Bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento direktorė Viktorija Pukėnaitė-Pigagienė (nuotr. kairėje) ir generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas jai pristatė stendo idėją, kuria buvo kviečiama pažinti kultūros paveldą gyvai ir virtualiai, bibliotekos leidžiamus mokslinius ir kultūrinius leidinius. D. Nausėdienė pasidžiaugė bibliotekos išleistos Bebos Epštein „Autobiografijos“ sėkme Knygos meno konkurse.

(Nacionalinės bibliotekos informacija)

37

rė Vida Narveišytė, parodų architektas Vladas Balsys. Renginyje dalyvavę Klaipėdos leidėjai, knygų autoriai ir spaudos atstovai turėjo puikią progą pabendrauti, dalytis mintimis ir naujais atradimais.

Renata Rudienė

KUPIŠKIS Apie savanorystės naudą. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje vyko Kupiškio viešosios bib­lio­tekos organizuotas renginys, skirtas Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems Savanorystės metams paminėti. Vis augant savanorystės reikšmei, svarbu paskatinti jaunus žmones domėtis savanoriškomis organizacijomis, įsitraukti ir patiems išbandyti savanorišką veiklą.

Renginį pradėję „Kupos“ draugovės skautai paragino atėjusius Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos trečiokus (mokyt. Vilma Kareivienė) surasti aikštėje paslėptas septynias raides ir iš jų sudėti žodį. Vėliau, vadovės Ingridos Žurauskienės padedami, pasakojo, kokia veikla užsiima, kokią uniformą nešioja, ką reiškia skautų simboliai ir ženklai, kokių priesakų jie laikosi.

Taip pat parodė, kas slepiasi skautiškoje kuprinėje ir kaip reikia rišti vienokį ar kitokį mazgą.

BIRŽUOSE – JONO MEKO METŲ PRADŽIA Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro inicia­ tyva kovo 8 d. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos salėje vyko renginys „Jono Meko „Semeniškių idilių“ garsai ir vaizdai“. Simboliška, nes būtent Biržų bib­lio­teka kartu su Biržų rajono savivaldybe teikė prašymą Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai 2022-uosius paskelbti Jono Meko metais. Gruodžio 24 d. šis garsus menininkas būtų minėjęs 100-ąsias gimimo metines.

2020 m. bib­lio­teka išleido „Semeniškių idilių“ audioknygą, kurią J. Meko pageidavimu įgarsino biržietis Leonidas Čiudaras. „Aš norėčiau, kad šis žmogus įskaiPristatyta vaizdais papildyta audioknyga. Simona Bindariūtė tytų visas mano idiles ant audio“, – taip J. Mekas rašė elektroniniame laiške bib­lio­tekininkei Indrai Drevinskaitei 2019 m. sausio 3 d., likus 20 dienų iki mirties. Šis iš Biržų krašto kilusio garsaus menininko noras buvo įgyvendintas, audioknyga išleista ir 2020 m. pristatyta Biržuose, minint J. Meko pirmąsias mirties metines, taip pat tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, kuri 2020 m. buvo skirta J. Mekui. Garso takelį audioknygai sukūrė Giedrius Žilinskas.

2021–2022 m. bib­lio­tekos darbuotojai – I. Drevinskaitė, Audra Dambrauskienė, Agnas Dagys – kiek­vienai idilei (jų yra 27) pritaikė vaizdą ir taip tarsi „ekranizavo“ audioknygą. Idilių vizualizacijai naudota Semeniškiuose ir kitose Biržų rajono vietose filmuota Šiemet minimas Jono Meko (1922–2019) 100-metis. medžiaga, nuotraukos iš Mekų giminės archyvo, keli autentiški Mekų šeimos Semeniškiuose naudoti buities daiktai, kuriuos paskolino Biržuose gyvenančios J. Meko giminaitės.

Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras kartu su Biržų bib­lio­teka 2022-aisiais dar planuoja kelių renginių ciklą, skirtą J. Mekui, kuris tęsis iki pat metų pabaigos.

Indra Drevinskaitė

PANEVĖŽYS

Jaunieji skautai su vadove I. Žurauskiene (pirma iš dešinės).

Bibliotekos archyvas

Antroje renginio dalyje buvo apdovanoti 24 fotografijų konkurso „Aš – savanoris“ dalyviai.

Konkurso organizatorė Neringa Paukštienė visiems paruošė po atminimo dovanėlę, taip pat diplomus ir prizus geriausiems. Svarbu, kad mokiniai moka pastebėti savanoriškus, naudingus aplinkos tvarkymo, gyvūnų globos, krašto apsaugos, pagalbos artimui ir kitus darbus, kuriais gali užsiimti ir mokyklinio amžiaus vaikai. Džiugu, kad būrelis Alizavos pagrindinės mokyklos mokinių, paskatintų bib­lio­tekininkės Danutės Miknevičienės, sėkmingai konkurse dalyvavo ir laimėjo prizų. Žinoma, negalėjome likti abejingi ir šių dienų aktualijoms, kai Ukraina patiria tikro karo siaubą.

Padedame kaip kas galime. Ukrainos žmonėms pagalbą teikia tiek savanoriškos organizacijos, tiek pavieniai savanoriai. Frazė, kurią turbūt jau moka visi pasaulio žmonės, – Slava Ukraini šį kartą buvo sudėta iš mėlynų ir geltonų raidžių, renginio dalyviams jas laikant rankose, skambėjo ukrainietiška muzika. Palinkėjome didvyriškai ukrainiečių tautai nepalūžti, o mums visiems – solidarumo padedant kovojančiai Ukrainai.

Kupiškio viešosios bibliotekos informacija

38

Dalytasi gerąja patirtimi. 2022 m. kovo 9 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos darbuotojos Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bib­lio­t ekos direktorės Loretos Aleknienės kvietimu atvyko pasidalyti savo patirtimi ir surengė praktinį seminarą „Pasakojimo metodų taikymas įvairioms lankytojų grupėms: Glazgo pasakojimo centro (Škotija) gerosios praktikos pavyzdžiai“. Šis seminaras – tai pagal programos „Erasmus+“ projektą „Tarptautinė kvalifikacija novatoriškoms bib­lio­tekų idėjoms, 3“ rengiamo gerosios patirties perdavimo seminarų ciklo tęsinys.

Pasakojimo menas aprėpia daug žanrų, metodų, stilių ir gali tapti plataus profilio priemone, leidžiančia praturtinti bib­lio­tekų veiklą.

Seminare dalyvavo aštuoniolika Ignalinos bib­ lio­tekos specialistų.

Projekto vadovė ir seminaro vedėja Laima Butkūnienė, skaičiusi pranešimą „Istorijų pasakojimo menas ir metodai – nauja veiklos kryptis Panevėžio regiono bib­lio­tekose“, supažindino dalyvius su G. Petkevičaitės-Bitės bib­lio­tekos ir dvylikos didžiųjų Panevėžio regiono bib­lio­tekų bei jų padalinių veiklomis, kuriant pasakojančių Panevėžio regiono viešųjų bib­lio­tekų tinklą.

Seminaro lektorės pristatė ir praktiškai pademonstravo daug skirtingų pasakojimo metodų.

Greta Kėvelaitienė supažindino su specialiomis pasakojimo technikomis patiems mažiausiems

Mokymų dalyvė praktiškai išbando R. Juzėnienės pristatytą pasakojimo metodą. Laima Butkūnienė

ir jų tėveliams. Virginija Švedienė pasidalino multisensorinio pasakojimo metodo paslaptimis ir aptarė, kaip jis gali būti pritaikytas dirbant su skirtingo amžiaus ir gabumų lankytojų grupėmis. Rūta Juzėnienė pristatė pasakojimo metodą, skirtą diskriminaciją patiriantiems asmenims įtraukti. Istorijų kavinės metodą, kuris leidžia pasitelkiant paprastus daiktus ir asociacijas sukurti istoriją, pristatė lektorė Angelė Mikelinskaitė. Su jaunimu dirbanti Malvina Zimblienė supažindino su pasakojimo meno ir metodų taikymu vyresnių vaikų ir jaunimo auditorijai (10–29 m.). „Tikimės, kad pristatyti pasakojimo metodai ir atskleistos jų pritaikymo galimybės įkvėps dalyvius ieškoti naujų, prasmingų darbo su bib­lio­tekų lankytojais formų“, – seminaro tikslą apibendrino projekto vadovė.

Laima Butkūnienė

*** Diena Vilniaus knygų mugėje. Po pertraukos sugrįžusioje 22–ojoje Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. dalyvavo ir Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji bib­lio­teka, kurios darbuotojus buvo galima sutikti „Bib­lio­tekų erdvėje“. Mugės atidarymo dieną nuveikta tikrai daug: bib­lio­teka pristatė savo išleistą knygą „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“, Knygos meno konkurso apdovanojimų šventėje bib­lio­tekos dailininkė Asta Radvenskienė atsiėmė diplomą už šio leidinio apipavidalinimą, bib­lio­tekininkės Anžela Vasiliauskienė ir Henrieta Slivkienė vedė edukacijas vaikams pagal pasaką „Akmenų sriuba“ ir pagal Ievos Babilaitės bežodę knygą „(Ne)vienas“.

TRUMPAI POPIETĖS, SUSITIKIMAI Panevėžys. Kovo 10 d. Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje surengta popietė „Poezija ir muzika Ukrainai“, skirta palaikyti ir solidarizuotis su šiuo metu karą išgyvenančia šalimi ir jos žmonėmis. Renginio iniciatoriai – Trečiojo amžiaus universiteto Panevėžio fakulteto literatai.

Skaitytojams pristatyta knyga apie Čikagos lietuvius.

Bibliotekos archyvas

Autorė pasakojo, kad didžiąją dalį knygos sudaro jos magistro baigiamasis darbas, apgintas Maltos universitete, vėliau dar papildytas naujais tekstais ir prisiminimais. Ji radviliškiečiams išsamiau pristatė knygos turinį, kūrybos aplinkybes.

Už bib­lio­tekoje surengtą nuotolinį knygos pristatymą ir kraštiečiams skiepijamą patriotiškumo jausmą, gimtojo krašto tradicijų puoselėjimą autorei dėkojo Radviliškio viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja Vida Marcinkienė.

Viešosios bibliotekos informacija

ŠAKIAI Mugėje biblioteka kvietė išbandyti ir virtualų laimės ratą.

Bibliotekos archyvas

Bib­lio­teka didžiuojasi, kad pernai rudenį išleista knyga „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“ Kultūros ministerijos organizuotame Knygos meno konkurse buvo įvertinta grožinės literatūros ir eseistikos kategorijoje ir tapo viena iš 2021 m. išleistų gražiausių metų knygų. Šiemet net šešiasdešimt skirtingų leidėjų pateikė 126 leidinius, iš kurių premijomis ir diplomais buvo pagerbta 21 knyga.

Bib­lio­tekos stendas traukė praeivių akis, kvietė išbandyti virtualų laimės ratą, sudėlioti pasimetusius poetės Elenos Mezginaitės eilių žodžius. Lankytojai už puikiai įveiktas užduotis buvo apdovanoti suvenyrais, be dovanų neliko ir Lietuvos bib­lio­tekos – knygų mugėje jos galėjo atsiimti bib­lio­tekos išleistą knygą „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“ Bib­lio­tekininkių rengtų pasakojimo edukacijų dalyviai ne tik išgirdo įdomią istoriją, bet ir grojo instrumentais, šoko ir žaidė akmenėlių žaidimą.

Taigi atidarymo diena pasipuošė šypsenomis, įspūdžiais ir šiltu bendravimu su mugės lankytojais.

Vaida Žalienė

RADVILIŠKIS Knyga apie išeivius. Kovo 10 d. Radviliškio viešosios bib­lio­tekos konferencijų salėje vyko nuotolinis renginys, skirtas Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Buvo pristatyta Karolinos Ušinskytės knyga apie Čikagos lietuvius „Atgal negrįžę“. Knygoje autorė pateikia daug istorinių faktų, liudijančių tautų pastangas išlikti, pabrėžia esminius tautinio patriotizmo aspektus, supažindina su gyvenimo svetur aktualijomis. K. Ušinskytė yra tekstų kūrėja, išeivijos tyrinėtoja, įvairių kultūrinių projektų koordinatorė ir aktyvistė. Į gyvenimą ji žiūri per smalsumo prizmę ir laiko save pasaulio piliete.

Tačiau, gyvendama ir keliaudama po įvairias šalis, niekada nepamiršta savo lietuviškų šaknų.

Bib­lio­tekoje nutūpė „Aitvaras“. Vasario 16ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Šakiuose dvidešimt penktąjį kartą valstybės ir rajono kultūros srityje nusipelniusiems krašto šviesuoliams buvo įteiktos žalvarinės skulptoriaus Mindaugo Šnipo „Aitvaro“ statulėlės. Šakių rajono savivaldybės apdovanojimą už inovatyvumą ir atvirumą šiemet pelnė ir Šakių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.

Dinamiška, globali, kūrybiška ir informatyvi visuomenės aplinka lemia vis naujus informacijos vartotojų poreikius, o tai skatina bib­lio­teką keistis, kurti naujas paslaugas, ieškoti inovatyvių formų ir būdų reikliam vartotojo poreikiui patenkinti. Šiandien Šakių krašto gyventojus aptarnauja Šakių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka ir 19 jos padalinių. Čia dirbantys bib­lio­tekininkai, jų darbštumas ir užsidegimas užtikrina kokybiškas informacijos, švietimo ir kultūros sklaidos paslaugas.

Sudėtingu pandemijos ir karantino laikotarpiu Šakių bib­lio­teka savo ištikimiausiems skaitytojams inicijavo mobiliąją bib­lio­teką, garsinius skaitymus ligoninėje, pirmoji šalyje pradėjo teikti paslaugą „Bib­lio­teka telefonu“, o edukacijas ir renginius perkėlė į virtualias platformas. Siekiant skatinti rajono gyventojus išmaniai ir saugiai naudotis internetu, Šakių viešojoje bib­lio­tekoje

Pasvalys. Pasvaliečiai pasveikino kraštietį poetą Vladą Braziūną, vasario 17 d. šventusį 70-metį. Susitikimą „Pasvalietiški atsiminimai“ organizavo M. Katiliškio viešoji biblioteka, poetą kalbino kraštietis Viktoras Stanislovaitis, pagal V. Braziūno eiles dainas atliko kanklininkė Agota Zdanavičiūtė.

KNYGOS. PARODŲ PRISTATYMAI Kelmė. Vasario 21 d. Žemaitės viešosios bib­ liotekos Vaikų erdvėje pristatyta Aukštelkės socialinės globos namų grupinio gyvenimo namų gyventojo Romualdo Vasiliausko kompiuteriu kurtų („Paint“ programa) piešinių paroda „Žymūs Lietuvos objektai“. Autorius papasakojo apie kūrybos procesą ir informacijos paiešką.

Panevėžys. Kovo 2 d. Elenos Mezginaitės VB „Židinio“ bibliotekoje pristatyta pirmoji tautodailininkės Robertos Grumadienės knyga „Po trisdešimties metų...“ apie kelionę į Krymo kalnus ir ten sutiktus žmones. Renginys pradėtas tylos minute, skirta žuvusiems Ukrainos kariams.

Zarasai. Rajono savivaldybės viešosios biblio­ tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje Tarptautinės moters dienos proga parengta knygų lentyna apie garsias moteris, kurios tapo mitų ar literatūros herojėmis, formavo stilių ar kūrė meną, savo veikla darė įtaką ir keitė pasaulį.

LIETUVIŲ KALBOS DIENOS Radviliškis. Į vasario 16 d. – kovo 11 d. rengiamas Lietuvių kalbos dienas aktyviai įsitraukė Radviliškio rajono viešoji biblioteka ir jos filialai. Bibliotekoje buvo pristatyta knygų leidybos istorija, surengta viktorina, filialuose vyko gimtajai kalbai skirti rytmečiai, garsiniai skaitymai.

Varėna. Rajono viešosios bibliotekos Matuizų padalinyje apie lietuvių kalbos kilmę, lietuvių autorių vertimus į kitas kalbas kalbėta Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga kalbėta su vertėja Danute Angelina Šaduikiene, iš vokiečių kalbos išvertusios jau 35 knygas.

Trakai. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vyko gimtajai kalbai skirtas kryžiažodžių konkursas, garsiniai pasakų skaitymai ir kūrybinės dirbtuvės, moksleiviams pristatytos naujos lietuviškos knygos. Paluknio padalinyje surengta kryžiažodžių popietė.

Informaciją pateikė Vaida Žalienė, Kotryna Kraptavičiūtė, Danguolė Garnienė, Inesa Dumbravienė, Radviliškio viešoji biblioteka, Vidutė Stadalnykienė, Giedrė Streckienė, Danutė Nekulsian

Už inovatyvumą ir atvirumą pelnytas „Aitvaro“ apdovanojimas.

Bibliotekos archyvas

39

ir jos filialuose buvo organizuojami kontaktiniai ir nuotoliniai skaitmeninio raštingumo mokymai. Šiandien Šakių viešosios bib­lio­tekos Edukacinėje erdvėje lankytojų laukia pažintis su naujausia IT įranga – tai ir programuojamos skraidyklės (dronai), konstruktoriai, 3D spausdintuvas. Lietuvos moksleivių kultūros pažinimo įpročiams ugdyti Šakių viešojoje bib­lio­tekoje, Griškabūdžio, Kriūkų, Kudirkos Naumiesčio, Lekėčių, Lukšių, Plokščių, Sudargo, Žvirgždaičių padaliniuose teikiama kultūros paso paslauga – įvairios edukacijos. 2021 metų pavasarį bib­lio­tekos teikiamų paslaugų sąrašą papildė pabėgimo kambarys „Drakula“. Šakių krašto vaikams bib­lio­teka nuo 2018 m. organizuoja vasaros dienos stovyklas, bendruomenė kviečiama į įvairias šventes, svarbių Lietuvai datų minėjimus, rengiamus ir bib­lio­tekoje, ir netradicinėse erdvėse. Šakių bib­lio­tekoje įgyvendinamos projektinės veiklos suteikia galimybę plėsti teikiamų paslaugų spektrą, įgyvendinti pažangias idėjas, diegti inovacijas, netradicinėmis formomis atskleisti bib­lio­tekos potencialą. Siekiant populiarinti Zanavykijos nematerialų kultūros paveldą, aktualizuoti regiono kultūrinį identitetą, įgyvendintas projektas „Kudirka + Jablonskis. Atgimę hologramose“. Idėja „skaityti“ miestą kaip knygą virto projektu „Įamžinti laike“. Jau šį pavasarį Šakių viešoji bib­lio­teka pakvies miestiečius ir svečius keliauti interaktyviu lankytinų objektų maršrutu.

Kuriant ateities bib­lio­teką nuolatinis noras tobulėti ir keistis, gebėjimas priimti naujoves Šakių rajono savivaldybės viešajai bib­lio­tekai išlieka pamatinėmis vertybėmis.

„SKAITANČIO VAIKO“ SUTIKTUVĖS Kovo 3 d. Radviliškio viešojoje bib­lio­ tekoje vyko išskirtinis renginys – susitikimas su „Skaitančiu vaiku“. Šią dieną vidiniame bib­lio­tekos kiemelyje po nedideliu medeliu apsigyveno mažo berniuko skulptūrėlė, kurią sukūrė radviliškietis dailininkas, skulptorius, pasaulio skulptorių tinklo „Sculpture network“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos narys Martynas Gaubas. Tikimasi, kad ši į delną telpanti „Skaitančio vaiko“ skulptūrėlė prisidės prie turizmo plėtros Radviliškio mieste, nes tai viena mažiausių (8,5 cm aukščio ir 12,5 cm pločio) skulptūrėlių ne tik mūsų mieste, bet ir visoje Lietuvoje, o gal „Skaitančio vaiko“ skulptūrėlė kviečia į rankas paimti knygą.

Bibliotekos archyvas net Europoje.

Viešosios bib­lio­tekos vadovė Violeta Šukaitienė susirinkusiems skulptūrėlės atidengimo ceremonijos dalyviams ir svečiams papasakojo, kaip gimė projekto idėja, skulptūrėlės autoriui M. Gaubui už pagalbą įgyvendinant bib­lio­tekos kūrybines idėjas ir šią gražią bendrystę įteikė padėkos raštą. Radviliškio rajono savivaldybės meras Vytautas Simelis dėkojo skulptoriui M. Gaubui ir visai jo šeimai, kuri savo darbais garsina Radviliškio miestą, taip pat užsiminė apie planus kada nors mieste turėti ir didžiausią skulptūrą.

Viešosios bib­lio­tekos iniciatyva sukurti ir apgyvendinti „Skaitantį vaiką“ šalia bib­lio­tekos, kurioje pats dažnai lankėsi vaikystėje, džiaugėsi ir M. Gaubas.

Praėjusiais metais Radviliškio viešoji bib­lio­teka kvietė radviliškiečius kurti nedidelės apimties legendas apie „Skaitantį vaiką“. Konkursui pateikti legendų tekstai buvo išspausdinti mažoje knygelėje. Renginyje dalyvavo šių legendų autoriai, jiems įteikti legendos pasakotojo pažymėjimai, padėkos raštai, o konkurso nugalėtojai – lietuvių kalbos mokytojai metodininkei Gitanai Abromikienei – diplomas. Mokytoja susirinkusiems perskaitė savo sukurtą legendą. „Skaitantis vaikas“ – tai savotiškas simbolis, kuris primena visiems apie tai, kad buvome maži ir svajojome, buvome nerūpestingi, bet smalsūs, džiaugėmės mažais dalykais. Taip pat šis mažas berniukas kviečia visus apsilankyti bib­lio­tekoje, paimti į rankas patinkančią knygą ir pasinerti į stebuklingą knygų pasaulį. Sakoma, kad šis mažas skaitytojas pildo norus, – tereikia patrinti jo mažą galvelę. Skaitykime ir skaitymo malonumu dalykimės su kitais.

Viešosios bibliotekos informacija

Ingrida Jonuškienė

ŠIAULIAI Senjorų klubo 10-metis. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Bibliografijosinformacijos skyriuje 2012 m. susibūręs Senjorų rankdarbių būrelis išaugo į klubą ir šiemet mini savo veiklos 10-metį. Siekiant paminėti šį jubiliejų ir įamžinti senjorų kūrybinius darbus, buvo parengtas ir išleistas „Bib­lio­tekos senjorų klubo kūrybinių darbų 2022 m. kalendorius“, kurio leidimą parėmė šiaulietis Seimo narys dr. Stasys Tumėnas.

Sumanymas sukurti įvairiapusę Senjorų klubo veiklą atspindintį kalendorių priklauso vienai iš klubo narių – menininkei, socialinių mokslų dr. Irenai Burneckienei. Kiekvieną kalendorinių metų mėnesį puošia vaizdingos moterų kūrybinių darbų, prasmingos veiklos ir įgyvendintų akcijų fotografijos. Įdomios ir čia publikuojamos senjorų mintys apie bendrystę bei patirtis klube. Kalendoriui medžiagą surinko Bibliografijos-informa-

Senjorų kūrybinius darbus pristatantis kalendorius.

Bibliotekos archyvas

40

cijos skyriaus darbuotojos: Rima Giržadienė, Eglė Tarasevičienė ir Eugenija Mačiulienė, maketavo bib­lio­tekos dailininkė Dalia Brazlauskienė.

Renginyje apie Senjorų klubą kalbėjusi ir vaizdinę medžiagą pristačiusi Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja R. Giržadienė akcentavo moterų iniciatyvumą ir geranoriškumą – jų kūrybiniai sumanymai ir darbai kuria grožį ne vien bib­lio­tekoje, bet ir už jos ribų. Bib­lio­tekoje vyresnio amžiaus žmonėms sukurta jaukia erdve ir joje vykstančia prasminga veikla (rankdarbiai, kūrybiniai darbai, edukacijos, knygų aptarimai, susitikimai su įdomiais žmonėmis, dalyvavimas pilietinėse ir gerumo akcijose ir t. t.) pasidžiaugė Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorė Irena Žilinskienė. Seimo narys S. Tumėnas kiekvienam klubo nariui įteikė po kalendorių.

Eugenija Mačiulienė

TRAKAI Sveikinimai Lietuvai. Nuo vasario 17 d. iki kovo 10 d. Trakų viešosios bib­lio­tekos Lentvario padalinyje vyko akcija „Sveikinimai Lietuvai“, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.

Bib­lio­tekos skaitytojai – vaikai, suaugusieji ir jaunimas, išsirinkę knygų, skyrė laiko pamąstymams ir linkėjimams savo šaliai laisvės atgavimo proga.

Iniciatyva „Sveikinimai Lietuvai“ įgijo ypatingą reikšmę šiuo metu vykstančio karo Ukrainoje kontekste. Ne vienas turėjo progą pamąstyti, ką jam asmeniškai reiškia laisvė, ramybė, netgi kasdienė rutina. Tokie kiekvienam savaime suprantami dalykai kaip ramus miegas, maistas, saugi kelionė į

Atvirukų dirbtuvės Rykantų bibliotekoje.

Bibliotekos archyvas

namus, elektra, vanduo ar šiltas būstas, susitikimas vakare su šeimos nariais tapo labiau brangintini.

Savo sveikinimuose Lentvario bib­lio­tekos skaitytojai Lietuvai nuoširdžiai linkėjo ilgo gyvavimo, stiprybės, šviesos, džiaugsmo ir taikos. Būti mylima šalimi, drąsia, išmintinga, žydinčia pavasario žiedais ir žmonių šypsenomis. Svarbu Lietuvai išlikti stipriai ir vieningai, nes tik tokia šalis gali įveikti iškilusius sunkumus ir įvairius išbandymus.

Minint Kovo 11-ąją Rykantų bib­lio­tekoje vyko kūrybinės dirbtuvės vaikams „Atvirukas Lietuvai“.

Mažieji bib­lio­tekos skaitytojai karpė, klijavo, piešė, rašė – gamino sveikinimo atviruką Lietuvai, o visi jų darbeliai sugulė į parodą „Spalvota mano Lietuva“.

Tai pačiai progai skirta lopšelio-darželio „Pasaka“ vaikų piešinių (vad. Diana Šeštokienė) paroda, kurioje atsispindi Lietuvos istorija, jos žmonės, gamta, simboliai, eksponuojama Rūdiškių bib­lio­tekoje.

Jurgita Makaravičienė, Barbara Jocienė, Danguolė Paliulienė

IN MEMORIAM

VIRGINIJA DANGUOLĖ APUTIENĖ [1937 11 07–2022 02 20]

Šių metų vasario 20-ąją netekome ilgametės kolegės, žurnalo „Tarp knygų“ bendradarbės, lietuvių kalbos redaktorės ir stilistės Virginijos Danguolės Aputienės (Niparaitės).

V. Aputienė gimė 1937 m. lapkričio 7 d. Kelmės rajone, Trainaičių kaime, 1955 m. baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą ir neabejodama pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1960 m. gavusi filologo ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo dip­ lomą, ji trumpai dirbo Šalčininkų rajono laikraščio vertėja, nuo 1960 m. spalio iki 1962 m. lapkričio – Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute laborante. Nuo 1963 m. vasario 1 d.

V. Aputienė savo veiklą visam gyvenimui susiejo su lietuvių kalbos redaktoriaus profesija ir darbu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje (anuomet Lietuvos SSR valstybinėje respublikinėje bib­lio­tekoje). Pasak pačios Virginijos, todėl, „kad aplink tiek knygų... ir buvo bendraminčių“.

Dirbdama bib­lio­tekos Leidybos skyriuje (padalinio pavadinimas metams bėgant keitėsi), V. Aputienė 50 metų redagavo žurnalo „Tarp knygų“ (iki 1990 m. vadintas biuleteniu „Bib­lio­tekų darbas“) straipsnius, rengė autorines publikacijas ir vertimus iš užsienio spaudos, daugiausia susijusius su literatūra, spauda, skaitymu, buvo nepakeičiama žurnalo kasmėnesinių Redakcijos skilčių kūrėja. Ji daug prisidėjo ir prie kitų bib­lio­tekos leidinių tekstų tvarkymo, dalyvavo bib­lio­ tekos leidžiamo „Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos

terminų žodyno“ redaktorių kolegijos darbe, buvo reikli ir principinga taisyklingo lietuvių kalbos vartojimo puoselėtoja Nacionalinėje bib­lio­tekoje.

Darbą bib­lio­tekoje V. Aputienė baigė 2014 m. vasario 4 d. Šiandien ir Leidybos skyriuje, ir visoje Nacionalinėje bib­lio­tekoje nebelikę daug V. Aputienę pažinojusių kolegų, tačiau visi, kurie Ją prisimena ar turėjo progos kartu dirbti, galėtų paliudyti Virginiją buvus labai talentinga, taktiška ir kantria redaktore, sugebėdavusia atskleisti teksto privalumus ir stiprybes, įkvėpti žodžiams gyvybės.

V. Aputienė puikiai nusimanė apie lietuvių ir užsienio literatūros pasaulį, buvo ištikima kultūrinės spaudos skaitytoja. Dėl savo erudicijos kolegoms Ji dažnai atstodavo žinynus ir enciklopedijas. Noriai dalydavosi mintimis apie perskaitytas knygas, asmeniniais vertinimais, paprašyta visada pateikdavo literatūros rekomendacijų – ką vertėtų perskaityti, į kokias naujienas atkreipti dėmesį knygynų lentynose.

O kartais imdavo ir tiesiog padovanodavo kolegai galinčią jį sudominti knygą. Šiaip sau, be jokios progos...

V. Aputienė mokėjo ne vieną užsienio kalbą: lenkų, čekų, vokiečių, rusų, anglų. Mokėjo ir lotynų kalbą. Skaitė latvių, prancūzų, švedų kalbomis, net domėjosi japonų hieroglifais. 1971 m. leidykla „Vaga“ išleido mergautine Niparaitės pavarde pasirašytą V. Aputienės iš vokiečių kalbos verstą Nobelio literatūros premijos laureato japono Yasunari Kawabatos romaną „Sniegynų šalis“. Tačiau giliau į vertimo darbą V. Aputienė nepasinėrė, pasirinko visą dėmesį sutelkti į itin atidumo ir kantrybės reikalaujantį redaktoriaus darbą.

V. Aputienė buvo intelektuali, santūri, giliai kritiškai mąstanti, ori ir tarsi nuo kasdienybės šurmulio ir banalybių nutolusi asmenybė. Tačiau Ji visada domėjosi Lietuvos politinio gyvenimo aktualijomis, turėjo aiškias politines nuostatas, buvo nuoširdi Lietuvos patriotė.

Amžinojo poilsio Vilniaus Antakalnio kapinėse Virginija atgulė šalia savo vyro rašytojo Juozo Apučio.

Ilsėkis ramybėje, miela Virginija.

Nuoširdi užuojauta Virginijos Aputienės šeimai: dukrai Vijolei, seserims Ramutei ir Dorai, anūkėms Gabijai, Ūlai, Rusnei, proanūkiams.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos bendruomenė

41

IN MEMORIAM

VIRGINIJA APUTIENĖ APIE SAVE 2014 m. vasario 4 d. baigusi darbą Nacionalinėje bibliotekoje, Virginija Aputienė, kaip buvo žadėjusi, sutiko duoti interviu žurnalui „Tarp knygų“. Vargu ar kas galėtų geriau papasakoti apie Virginiją, atskleisti jos asmenybę, kalbėjimo būdą negu ji pati. Beje, tuomet ji ir suredagavo pokalbio tekstą.

Pateikiame pokalbio su V. Aputiene ištraukas („Tarp knygų“, 2014, Nr. 5). Pasakojimas prasideda nuo vaikystės, gyvenimo pradžios...

V. Aputienė (antra iš kairės) su kolegomis „Bibliotekų darbo“ redakcijoje, 1969 m.

Buvau mergaitė iš vienkiemio, kur senelio statytoj troboj gyveno dvi šeimos, mūsų ir dėdės, per abi aštuoni vaikai. Mama, maža likusi našlaitė, nelankė mokyklos, skaityti rašyti mokėsi iš vyresnių brolių prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pati per vargą siekusi mokslo, mokytojavo įvairiose nepriklausomos Lietuvos pradžios mokyklose, po 1940-ųjų ir priklausomos...

Tėtis ūkininkavo keliolikoje iš uošvio gautų Kochmaniškės hektarų. Didžiavosi buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkiu, gražiai rašė, mokėjo staliaus darbus, buvo padirbęs kone visus mūsų baldus... Labai daug ko iš tėvų gyvenimo nežinau, kaip nežino daugelis to laiko vaikų. O knygų buvo nemažai, ne tik lietuviškų. Ir ant aukšto stovėjo didelė skrynia, dar doklas su prieškariniais žurnalais, vaikiškais ir ne, buvo ir dar senesnės spaudos.

Kavos būdavo išverdama iš ąžuolo gilių, bet iš gražios knygos „Robinzono pėdomis“ žinojau, kad tam tinka cikorijos smulkintos šaknys. Tik kad per daug būtų buvę terlionės, ypač kad tuomet man visai tos kavos nereikėjo... Cikorijos mėlynai žydėjo visais mūsų panamiais patakiais. Tai buvo nuostabios gėlės, gaila, pamerkti netiko.

Ar, kur ir ką studijuot, nesvarsčiau, žinojau nuo pat pradinių klasių. Literatūra atrodė esanti arčiausiai svarbių žmogiškų dalykų. Vilniaus universitete mūsų kursas 1955 m. susirinko didelis, daugiausia iš tiesų lituanistiškas. Tikėjom, kad Lietuvai reikia lituanistų. Džiaugėmės 1956 m. užsidėję tamsraudones universiteto kepures, jos priminė nepriklausomos Lietuvos studentų korporacijas. Rudenį po 1956 m. Vengrijos įvykių ir Vėlinių Rasose buvome gal labiausiai nukentėjęs kursas – buvo pašalintų iš universiteto, buvo suimtų...

Keista, kad pasirinkusiai literatūros, ne kalbos, specialybę, man vis dėlto patiko dėstytojo Z. Zinkevičiaus istorinė gramatika ir ypač K. Ulvydo dėstyta sintaksė. Sintaksė – tartum gramatikos poezija, besiskleidžiantys paslaptingi žodžių ryšiai. Iš dėstytojų didelį įspūdį paliko neišsemiamos energijos, dirbti ir dirbti visus skatinusi Meilė Lukšienė, kurios vadovautos katedros nusiaubimą išgyvenome IV kurse. (Patys daugelis pasijutom kaip tremty, dar ir džiūvėsių neprisiruošę...)

42

„Tarp knygų“ redakcijos archyvas

Su Juozu Apučiu susipažinau taip pat patriotiškoje tautosakos rinkimo ekspedicijoje Žemaitijoje, po trijų kursų. Jis sakė, kad mūsų gyvenimas nebus pilkas. Buvo teisus.

Apsidžiaugiau, kai LNB (Nacionalinei bib­lio­tekai; tuomet vadinta Lietuvos SSR valstybinė respublikinė bib­lio­teka – Red. past.) keliantis iš Kauno į Vilnių Vlado Dautarto dėka patekau į būsimą vilniškę tokio jau tuomet žurnalistiško LNB leidžiamo biuletenio („Bib­lio­tekų darbo“ – Red. past.) redakciją. Joje dirbau ilgai. Šiandien sakyčiau, daug metų viršaus.

Tam darbe, kurį redakcijoje dirbau, būdavo smagu retsykiais pačiai aprašyti, pristatyti kokį kitados itin patikusį autorių, įsimintiną veikalą. Iš tokių buvo apie 1970 m. „Draugystės“ knygyne (sovietmečiu sostinės Gedimino pr. pradžioje įsikūru­ siame knygyne būdavo galima įsigyti kai kurių demokratinių šalių leidyklų knygų – Red. past.) įsigytas Johano Huizingos „Viduramžių ruduo“, LNB skaityklose aptiktas portugalų poetas Fernando Pessoa, švedas, 2012 m. Nobelio laureatas Tomas Tranströmeris, Prahos pavasario laikais atrastas čekas, dabar (dėl politinių priežasčių) pavirtęs prancūzu, Milanas Kundera...

Trikdydavo tekstai, kuriuose žodžių daug, turinio mažai, tuščiažodystė ir štampai, apie klaidas čia nekalbu.

Didelį įspūdį paliko gausių didelių tekstų, vėliau knygų autoriai – iš to bendravimo daug sužinojau, daug supratau ir pajutau. Visų pirma tai profesorius Vladas Žukas, taip pat docentė Genovaitė Raguotienė. Ir leidyboje, ir gretimuose skyriuose, ir kitose bib­lio­tekose buvo žmonių, su kuriais norėdavosi susitikti.

LNB ir ateity, ir praeity būčiau linkėjus būti tikrai nacionalinei palaikant lituanistiką. Ir plačiąja, ir siaurąja prasme.

Lituanistai buvo ir yra Lietuvai reikalingi.

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO KOVĄ 1 d.

Tarptautinė bib­l io­ tekininko apkabinimo diena, skirta padėkoti bib­lio­ tekininkams, prisiminti, kokia svarbi ir įvairią veiklą apimanti yra jų profesija. Tačiau ne kiekvienas gali jaustis patogiai apkabinamas nepažįstamo žmogaus, todėl į šią dieną galima žvelgti kūrybiškai ir dėkingumą Lenkijos bibliotekininkai išreiškė solidarumą su Rusijos karinius veiksmus turinčia išreikšti kitais būdais: paprasčiausiai atlaikyti Ukraina. Iliustracija paskelbta ateiti į savo bib­lio­teką, užsisakyti Ukrainos bibliotekininkų asociacijos FB paskyroje knygą ar kompaktinį diską, palikti teigiamą atsiliepimą apie personalo darbą raštu, internetu, telefonu ar išsakyti tiesiogiai. Tai irgi gali veikti kaip apkabinimas. Ši diena ypač populiari internete – dalijamasi sveikinimais socialiniuose tinkluose „Twitter“ ir „Facebook“; čia ir bib­lio­tekininkai gali vieni kitus apkabinti.

4 d.

Tądien prieš 130 metų, 1892-aisiais, Varėnos rajone gimė kino operatorius Kazys Lukšys (1892–1963). 1914 m. pirmą kartą emigravo į JAV, ten mokėsi elektros mechaniko specialybės, lankė filmavimo kursus. Nuo 1921 m. dažnai filmavo Lietuvoje: lietuvių gyvenimo vaizdus teikė Lietuvos kino teatrams, juos rodė JAV lietuviams. K. Lukšys sukūrė garsinių kino apybraižų („Dariaus ir Kazys Lukšys – vienas pirmųjų lietuvių kino kronikos kūrėjų.

Girėno išleistuvės Čikagoje“, „Gegužinė Dotnuvoje“), o su kitais operatoriais – apie 90 Lietuvos kino kronikos filmų. 1936–1941 m. gyveno Raseiniuose, čia pasistatytame trijų aukštų name buvo įkūręs modernų (su ložėmis ir balkonu) kino teatrą „Romuva“. Per 1940 m. sovietinę okupaciją visas jo šeimos turtas (taip pat filmavimo, fotografavimo ir garso įrašymo aparatūra) buvo konfiskuotas. 1941 m. vėl emigravo į JAV.

4 d.

Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena, tądien minimas Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardadienis. Šv. Kazimieras (1458–1484) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis, dangiškasis Lietuvos globėjas.

Jaunuolis pasižymėjo išmintimi, teisingumu, pamaldumu, rūpinimusi vargšais. Mirė susirgęs džiova, Mugės svečias – Kazimieras su palyda. vos 25-erių. Dėl pamaldumo ir „Tarp knygų“ archyvas doro gyvenimo 1602 m. paskelbtas šventuoju. 1636 m. jo palaikus iš sostinės Šv. Kazimiero bažnyčios perkėlus į Katedrą, pradėti rengti šv. Kazimiero atlaidai, vykdavo procesijos ir vadinamieji „kermošiai“.

Jiems rengti 1827 m. pirkliai išsirūpino privilegiją. Tai galima laikyti šiuo metu ne viename Lietuvos mieste išpopuliarėjusios Kaziuko mugės pradžia. Šiemetės Kaziuko mugės Vilniuje akcentas buvo parama kovojančiai Ukrainai – vyko įvairios labdaros akcijos ir aukcionai.

8 d.

Prieš 145 metus 1877 m.

Telšių apskrities dvarininkų šeimoje gimė Marija PečkauskaitėŠatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, pedagogė, filantropė. Kūrėja į lietuvių prozą įnešė modernėjimo – nuo realistinio išorinio žmogaus vaizdavimo savo žvilgsnį kreipė į jo vidinį pasaulį.

M. Pečkauskaitė mokytojavo privačiai, Vilniuje buvo įsteigusi knygyną, dirbo mokytoja Marijampolės „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje. Daug laiko skyrė visuomeninei veiklai – propagavo Šatrijos Ragana su bičiuliais. Apie 1906 m.

BY-NC-ND Publikuota „E. paveldas“, blaivybę, rūpinosi vaikų globa. Didelį originalas saugomas Maironio literatūros poveikį rašytojos gyvenimui ir kūrybai muziejuje turėjo pažintis su tautinio atgimimo veikėju Povilu Višinskiu, paskatinusiu ją rašyti. Mokytojaudama parašė pirmąsias apysakas „Viktutė“ (1903) ir „Vincas Stonis“ (1906). Pastarąją galima laikyti pirmuoju lietuvių literatūros kūriniu, skirtu paaugliams, turinčiu auklėjamojo romano bruožų. Židikų (Mažeikių r.) miestelyje, kur Šatrijos Ragana gyveno paskutinius 15 metų (čia ir palaidota), veikia memorialinis rašytojos muziejus, yra jos vardu pavadintas parkas.

11 d.

Šią dieną sukako 110 metų, kai gimė bib­lio­tekininkas, knygotyrininkas, kultūros istorikas Levas Vladimirovas (1912–1999).

Per kelis dešimtmečius Vilniaus universiteto profesorius išugdė ne vieną bib­lio­ tekininkų kartą. Dėl savo veiklos iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą grąžinant XIX–XX a. išvežtas vertingas knygas vadintas „knygų medžiotoju“. Jo dėka Lietuvai sugrąžinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547). Tarp parvežtų knygų – Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ (1595), „Postilė“ (1599), Pranciškaus Skorinos leistas „Apaštalas“ (1525), „Ostrogo Biblija“ (1581), Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) ir kiti vertingi leidiniai.

Levas Vladimirovas – vienas žymiausių Lietuvos XX a. informacijos mokslo specialistų.

Šeimos archyvas

* Atrinktos kovo datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

12 d.

Šią dieną prieš 100 metų gimė Jackas Kerouacas (1922–1969) – amerikiečių rašytojas, poetas.

Jis – bytnikų (palūžusios kartos) judėjimo lyderis. Studijuodamas Kolumbijos koledže, susipažino su jam didelę įtaką padariusiais Lucienu Carru, Allenu Ginsbergu, Williamu Burroughsu, Nealu Jackas Kerouacas prieš pasirodant bytnikų – romanui „Kelyje“. Apie Cassady – būsimaisiais bytnikais, „testamentui“ 1956 m. BY-SA (Tom Palumbo) kelionių, kurias savo knygoje aprašė, draugais. Daug keliaudamas po valstijas, J. Kerouacas nuotykius stengėsi aprašyti tikroviškai, vadinamuoju „spontaniniu“ metodu.

1957 m. pasirodęs 10 metų rašytas romanas „Kelyje“ sulaukė milžiniško pasisekimo, tapo tarsi bytnikų testamentu. 1969 m., būdamas vos 47-erių, rašytojas nuo besaikio gėrimo mirė. Lietuvoje knygą, tuomet dar neišverstą nei į rusų, nei į kitas „broliškų“ respublikų kalbas ir stebuklingai prasprūdusią pro cenzūros tinklą, 1972 m. išleido „Vaga“. 25 000 tiražas buvo akimirksniu išpirktas.

18 d.

Prieš 160 metų Virkytuose (Šilutės r.) gimė Jurgis Mikšas (1862 (?)–1903) – Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas.

Mokėsi Tilžės gimnazijoje, dėl aušrininko Andriaus Vištelio-Višteliausko įtakos tapo lietuvininku. Palaikė ryšį su Mažosios Lietuvos visuomenės Jurgis Mikšas, kurio spaustuvėje leista veikėjais Martynu Šerniumi, Geor- „Aušra“. gu Sauerweinu. 1883 m. pradėjus leisti pirmąjį tautinį lietuvių mėnraštį „Aušra“, atsikėlė į Ragainę. Čia mokėsi raidžių rinkėjo amato, tapo vienu svarbiausių „Aušros“ organizatorių. 1884 m. apsigyveno Bitėnuose pas Martyną Jankų ir 1884–1885 m. redagavo „Aušrą“, kaupė šio leidinio bib­lio­teką. 1885 m. su kitais įsteigė „Birutės“ draugiją, buvo jos pirmasis pirmininkas. Kovojo su lietuvininkų germanizacija. Įsigijęs Tilžės spaustuvę, J. Mikšas išspausdino su lietuvybe susijusių leidinių, lietuvių liaudies dainų rinkinių, Mykolo Miežinio „Lietuvišką gramatiką“.

19 d.

Sukako 50 metų, kai tądien 1972 m. pasirodė pirmasis pogrindyje leistas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris.

Idėja leisti „Kroniką“ kilo slaptuose veiklių kunigų susitikimuose, siekiant informuoti laisvąjį pasaulį apie tikrąją Bažnyčios padėtį. Pirmasis leidinio vyriausiasis redaktorius Sigitas Tamkevičius jo leidybą koordinavo iki arešto 1983-iaisiais.

17 metų (iki 1989 m.) pogrindžio sąly- Pirmojo numerio viršelis gomis leista „Kronika“, pasiekusi Vakarus, griovė mitą apie sovietų valdžios humaniškumą, atskleidė jos melą ir nusikaltimus, o svarbiausia – kėlė Lietuvos žmonių laisvės dvasią, atliko svarbų vaidmenį Lietuvos išsilaisvinimo istorijoje. Šiemet trys šio pogrindinio leidinio bendradarbiai Gerarda Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Jonas Boruta buvo apdovanoti Laisvės premija.

21 d.

Pasaulinė poezijos diena. Nuo 2000 m. minima švente UNESCO siekia atkreipti dėmesį į įstabią poetinio žodžio galią pažadinti kūrybinius žmogaus gebėjimus. Šią dieną pasaulyje organizuojami poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, pokalbiai. Ją minėti mėgsta ir šalies viešosios bib­lio­tekos.

Vienas esminių Pasaulinės poezijos dienos tikslų – kalbinės įvairovės skatinimas ir galimybė prabilti poezija įvairiomis kalbomis. Taip pat ši diena skirta poezijos sklaidai, atsigręžimui į poetinių skaitymų tradiciją, poezijos, kaip šiuolaikinio atviro meno, įvaizdžio įtvirtinimui. Kodėl verta skaityti poeziją?

Kad suvoktume pasaulį ir patys save. Nes tai, pasak Kornelijaus Platelio, kalbos inspiruota ar kalba išreikšta suvokimo akimirka, kurioje susilieja pojūčiai, intelektas ir emocija.

Pikist.com

31 d.

Pasaulinė atsarginių kopijų diena, minima nuo 2011 m. Iš pradžių buvo minimas atsarginių kopijų mėnuo, vėliau – tik diena. Ją inicijavo amerikiečių įmonė „Maxtor“, kompiuterių standžiojo disko gamintoja, norėdama paskatinti rūpintis savo duomenų apsauga, daryti atsargines savo duomenų kopijas, jeigu nenorime vieną dieną surinktos informacijos prarasti. Taip gali nutikti sugedus kompiuterio standžiajam diskui, praradus kompiuterį ar jį užkrėtus tam tikru virusu. Duomenų atsarginės kopijos gali būti saugomos prie kompiuterio prijungiamuose išoriniuose standžiuosiuose diskuose arba virtualioje saugykloje – debesyje. Beje, duomenų atsargines kopijas reikia kurti ne tik šią dieną, bet kasdien, tai turi tapti mūsų įpročiu. Ypač šiais neramiais laikais, kai nedraugiškų jėgų kibernetiniai išpuoliai jau nėra retenybė.

44

Pikist.com

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

IN THIS ISSUE First-Hand Information About the Two Weeks of the War

Povilas Jegorovas. The Largest Esperanto–Lithuanian Dictionary to Date Published 4

After Russia invaded Ukraine on 24 February, the Editorial Board of Tarp knygų contacted staff members of Ukrainian libraries in order to get first-hand information about the aggressor’s actions and feature it on the magazine’s pages. In this publication, we present information and photos provided, during the first weeks of the war,

by Ukrainian colleagues and staff members of Lithuanian libraries communicating personally with attacked library staff members in Ukraine as well as by Lithuania’s professional associations.

Libraries as Providers of Provisional Lodging and Meals

8

Since the very beginning of Russia’s invasion into Ukraine, the Ukrainian Library Association, in its Facebook account, provides news from various cities about the situation with libraries (both their buildings and staff ) at various locations attacked by the Russians. The staff are not sitting on their hands. At least during the first weeks of the war, they acted as they considered appropriate in the circumstances: provided trustful information for the public and urged to collect documented evidence about war crimes. As the war was inflaming itself, libraries became places of temporary lodging or the receiving of meals for refugees. We present something of a diary, encompassing eighteen days of the war, by the Ukrainian Library Association, which tells about the strong will of Ukrainians, including people working at Ukraine’s libraries. (Translated from Ukrainian by Vaidenė Grybauskaitė)

Lithuania Lending a Helping Hand

11

It is not unknown for Lithuanians what the fighting for national freedom and independence means, and, therefore, they perfectly understand the resolution of Ukrainians, both soldiers and civilians, not to surrender to the occupants. The Lithuanian authorities, entrepreneurs, and citizens actively support the struggle of Ukrainians by providing their fair share. Lithuanian libraries were also prompted to support the fighting Ukraine. In this publication, we inform about the support (material, informational, and moral) that they provide to Ukrainians struck by atrocities of the war and refugees from that country who settled in Lithuania. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė)

Dovilė Ivanovienė. The Renewed Portal epaveldas.lt: A Useful Sharing Platform

14

Under the 2018/21 project ‘Development of the Virtual Cultural Space Corresponding to the Needs of the Public’, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with partners renewed the cultural heritage portal epaveldas.lt. The publication introduces new services of the upgraded portal meant to ensure more interactive presentation of cultural content information. The operation principle of the modernised portal now reminds of a model applied in social networks: it not only aggregates items but also enables their sharing. The portal is also a convenient platform for foreign users to take interest in the Lithuanian cultural domain, since it has an English version.

Violeta Černiauskaitė. Visible and Invisible Data Aggregated at Libraries and Their Terminological Variety 17 We observe rapid increase of data being generated within the digital space all over the world. Libraries also collect, create, process, and analyse diverse data, the majority of which are open data of exceptional national value. In order to contain and analyse the increasing data flow, it is important to know the terms of the domain of data. In the words of the publication’s author, there still is a serious lack of informational and encyclopaedic publications.

Of importance is also lexicographic control ensuring the quality of terminological data. ‘The Lithuanian–English Dictionary of Librarianship, Information, and Book Science’ published by the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania in 2021 is having, too, its share in the control of the Lithuanian terminology.

20

Since the creation of the Esperanto language, a number of dictionaries of this language have been published in Lithuania, but ‘The Esperanto–Lithuanian Dictionary’ that appeared in 2022 is the largest: it contains about 40,000 words. It has been compiled by following the newest principles of lexicography. The Dictionary’s compiler Dr. Gediminas Degėsys has a legacy of publishing a somewhat smaller dictionary of this language and writing a textbook of Esperanto for Lithuanians.

Loreta Vinclovienė. ‘Reminiscences are a Paradise the Expelling from Which is in Nobody’s Power’

21

In this publication, Loreta Vinclovienė from the Manuscripts Division at the Vilnius University Library introduces the collection of the researcher, participator of the Lithuanian Renaissance movement, investigator of the history of the Klaipėda Region, political prisoner, and participator of the resistance movement Vladas Pupšys that was finished to be organised in 2021. In addition to a family archive, it contains numerous documents related to Pupšys’s political and local history activity as well as reminiscences about Soviet camps in the 50-ies of the 20th century.

Vaidenė Grybauskaitė. A Steadfast Lithuanian Woman Cherishing Her Homeland and Loving People

25

The heading ‘Anniversaries’ tells about the educationist, historian, and cartographer Ona Maksimaitienė (1902–1999), who had an incredibly long professional career. After her more than thirty-year teaching career, she continued as a researcher at the Institute of History for almost other four decades. When hardly thirty-five, she received a national award as the editor of the first Lithuanian historical wall map. The entire long-lasting life of this tiny woman was devoted to her profession (she was one of the first Lithuanian professional women historians with a university degree) and social activities.

Donata Baniūnienė. He Passed Along the Love for Books

32

The 11th of March was the 110th anniversary of one the most famous Lithuanian experts in book science and librarianship of the 20th century the culture historian Levas Vladimirovas (1912–1999).

On this occasion, an exhibition devoted to him was organised by the Vilnius County Adomas Mickevičius Public Library. In 1948–1964, Levas Vladimirovas headed the Vilnius University Library and afterwards, for six years, until 1970, the United Nation’s Dag Hammarskjöld Library in New York. He also taught at Vilnius University.

A great merit of Vladimirovas is his successful effort to bring back to Lithuanis about 19,000 rare books from Russia and Ukraine, a deed earning him a nickname “Book Chaser”.

Kotryna Kraptavičiūtė. The First Philosophy Centre in the Pasvalys Region

35

In February this year, the Professor Algis Mickūnas Philosophy Centre began to operate at the Marius Katiliškis Public Library of Pasvalys, a town in Northern Lithuania. Its opening ceremony was honoured by the presence of the professor himself, who had arrived from the United States. He said ‘Philosophy does not mean a dogma; it invariably is a discussion with people about life, our place in the world, and our worth’ and thanked the Library for ‘taking the responsibility of reasoning’.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Kviečiame užsisakyti žurnalą „Tarp knygų“ 2022 metams.

Prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bib­lio­tekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte II a. (tel. (8 5) 249 7028) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.

Vieno numerio kaina – 2,40 Eur

2022 Nr. 3 (758) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2022 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2022-03-24 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 3 (758) 2022 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2022 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt