Laimutė Cibulskienė. Iš meilės Lietuvai ir gimtajai kalbai

IŠ MEILĖS LIETUVAI

IR GIMTAJAI KALBAI

Laimutė Cibulskienė

Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos bibliografė

Varėnos viešosios bibliotekos Kraštotyros leidinių fondą praturtino tautosakininko, lietuvybės Dainavoje saugotojo ir gaivintojo kunigo Juozo ČaplikoŠimtakojo (1876–1961) knyga „Trakiečių dzūkų dainos“1. Ši knyga įėjo į lietuvių folkloristikos istoriją kaip pirmasis spausdintas dzūkų liaudies dainų tekstų rinkinys. XIX a. Lietuvoje itin susidomėta tautosakos rinkimu. Užrašyti savo krašto dainas sumanė ir klierikas J. Čaplikas. Taip dzūkams jis tapo tuo, kas Mažajai Lietuvai buvo Liudvikas Rėza, Žemaitijai – Simonas Stanevičius, Aukštaitijai – broliai Antanas ir Jonas Juškos, o Suvalkijai – Jonas Basanavičius.

Kunigas kanauninkas J. Čaplikas Vievyje, 1958 m.

J. Čapliko Merkinės (Varėnos r.) parapijoje užrašytos „Trakiečių dzūkų dainos“ buvo išspausdintos 1899 m. JAV periodiniame kultūros žurnale „Dirva“. Tas 4-as žurnalo numeris buvo skirtas Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pasirodymo 300 metų sukakčiai. Gimtąją kalbą išaukštinęs M. Daukšos veikalas „Dirvos“ redaktoriaus bei daugelio lietuviškų knygų leidėjo kunigo Antano Miluko valia buvo sugretintas su dzūkų dainomis – toks sugretinimas suteikė reikšmingumo liaudies dainų rinktinei. Kartu tai buvo atkirtis carinės Rusijos Lietuvoje paskelbtam spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui siekiant parodyti skaitytojui, koks grožis ir išmintis glūdi žodinėje liaudies kūryboje.

Tautosaka Lietuvoje susidomėta ir folkloro kūrinius, kaip savitos kultūros apraiškas, imta užrašinėti tik XIX a. pirmojoje pusėje. Apskritai XIX a. laikomas aktyviausiu tautosakos rinkimo ir skelbimo

laikotarpiu. 1825 m. Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“, 1829 m. Simonas Stanevičius išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“. Vėliau lietuvių tautosakos mokslui didelę reikšmę turėjo brolių Antano ir Jono Juškų veikla. Būtinumą rinkti liaudies dainas nuolat pabrėždavo Jonas Basanavičius ir pats jų daug užrašė. 1902 m. leidėjams jis pateikė dvitomį „Ožkabalių dainos“.

Raginimų užrašinėti žodinę liaudies kūrybą pasirodydavo ir to meto lietuviškoje periodinėje spaudoje. Dažniausiai tautosaka besirūpinantys asmenys ją rinkdavo savo gimtajame arba gyvenamame krašte.

Įsisąmoninęs, kad yra dzūkas iš gražaus Dainavos krašto, kur daug puikių dainų ir pasakų, legendų ir padavimų, vedamas meilės Tėvynei ir pagarbos gimtajai kalbai, jaunas kunigų seminarijos klierikas J. Čaplikas taip pat laisvą laiką skyrė savo krašto tautosakai rinkti. Jo knyga „Trakiečių dzūkų dainos“, pristatanti savitą ir turtingą Dzūkijos krašto tautosaką, patekusi į 1907 m. Vilniuje įsteigtą Lietuvių mokslo draugiją, tapo laisvai prieinama ir mokslininkams. Ja naudojosi daugelis tautosakininkų, tarp jų – J. Basanavičius, Antanas Smetona, Vincas Krėvė. Beje, pastarasis yra nurodęs, kad jaunystėje pradėti rinkti tautosaką jį paraginęs būtent kunigas J. Čaplikas.

DZŪKAS, PRAMYNĘS TAKUS Į MOKSLĄ

Juozas Čaplikas gimė 1876 m. sausio 20 (sausio 6) d. Merkinės valsčiaus Samūniškių kaime, o apie 1883 m. su tėvais persikėlė į Ryliškius Alytaus rajone. Tad tikroji būsimojo tautosakininko, lietuvininko ir kunigo vaikystės bei paauglystės vieta yra Ryliškės.

Tėvas Petras Čaplikas gerai suvokė mokslo svarbą, buvo apsišvietęs, sąžiningas, pamaldus aukštos dorovės žmogus. Šios savybės ir lėmė, kad jis buvo išrinktas Merkinės valsčiaus viršaičiu ir 10 metų ėjo šias pareigas. P. Čaplikas stengėsi, kad jo sūnūs siektų mokslo. „Mano eimas į mokslus Merkines parapijai ir aplinkiniams lietuviams buvo didele naujiena! Lig šio buvo manoma, kad mokytis galėjo tiktai ponelis-dvarininkas, tačiau jokiu budu – kaimiečiai“, – vėliau savo autobiografijoje2 rašė J. Čaplikas. Juozas buvo pirmas iš Merkinės apylinkės kilęs lietuvis, baigęs aukštesnįjį mokslą – Vilniaus kunigų seminariją.

Pradžioje J. Čaplikas mokėsi pas kaimo daraktorių, paskui – liaudies mokykloje Merkinėje, o 1893 m. baigė Suvalkų gimnazijos keturias klases. 1895 m. rudenį įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, sutiko lietuvių iš Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos, susipažino su tų kraštų tarmėmis, papročiais. Čia klierikas apsisprendė prisidėti prie tautosakos rinkimo. Per vasaros atostogas jis keliavo po gimtąsias apylinkes ir užrašinėjo dzūkiškas dainas. Taip kaupėsi būsimoji knyga, kuri 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu buvo išleista Jungtinėse Valstijose.

Merkinės apylinkėse J. Čaplikas užrašė 102 dainas. Jų temos įvairios: ir apie brolelį kareivėlį, ir apie vargstančią martelę, ir apie karčiamos šinkorkėlę. Dainų tekstai atspindi tuometį paprastų žmonių gyvenimą, jų rūpesčius, sielvartus ir džiaugsmus. Knygoje pateikta nemažai senųjų vestuvinių dainų, taip pat yra šiam regionui būdingų kalendorinių apeigų dainų, baladžių. Nors rinkinyje neįamžintos dainininkų pavardės, aplankytų kaimų pavadinimai, ši knyga atspindi reikšmingą Merkinės krašto dainų repertuaro dalį.

Autentiškumo dainų rinkiniui suteikia užrašytuose tekstuose išlaikytos dzūkų tarmės ypatybės. J. Čaplikas ne tik užrašinėjo liaudies dainų tekstus, jam buvo įdomu, kaip gyvena Merkinės krašto žmonės, kokia jų buitis. Jo tekstas „Aprašymas sodžiaus Ryliškių“ buvo išspausdintas 1901 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Tėvynė“ (Nr. 44, 45, 46). KUNIGAS APIE SODIEČIŲ IŠSILAVINIMĄ

(Iš 1901 m. „Tėvynės“; kalba netaisyta, palikta to meto rašyba)

Yra sodžius Vilenskoj gub., Trakų paviete, Merkinės parap. ant 10 viorstų nuo bažnyczios, kuri yra miestelij Merkinėj. Arcziausia stacija geležinkelio yra Varėna, į kurią bus 6,5 mylios. Paprasta žmonių kalba lietuviszka. Keliolika vyrų supranta lenkiszkai ir maskoliszkai. Abelnai senukai vyrai, jei ne moka lenkiszkai arba maskoliszkai, tai nors supranta. Visi seniai kalba poterius lenkiszkai, o lietuviszkai didesnė pusė jaunuomenės. Kalbėdami poterius lietuv. isztaria gerai, ba mokinas jų daugiausiai isz lietuv. knygų. Jaunuomenė mėgsta bažnyczioj melstis ant knygelių lietuviszkų, o seni žmonės ant lenkiszkų. Lietuviszkų maldų knygelės maskoliszkomis litaromis nėr jokios. <...>. Moka skaityt žmonių 40; lietuviszkai moka skaityt žmonių 34; maskoliszkai 7, lenkiszkai 18, vokiszkai vienas: lotyniszkas raides pažįsta 40 (daugiau); maskoliszkas 9; gotiszkas 1. Vyrų moka skaityt 22, o moterų 18, vyrai moka raszyt lietuviszkomis raidėmis 4, maskoliszkomis 5, vokiszkomis vienas. Moterys raszyt ne moka. Vaikus iszmokina lietuviszkai skaityt tėvai, susiedai; pirma mokino „daraktorius“, bet nog 2 metų jau neima, ba bijo vyriausybės. Vaikai iszsimokina raszyt „uczyliszczioj“. Rasztuose žmonės vartoja daugiausiai maskoliszkas raides, o raszo laiszkus visaip: lietuviszkai, maskoliszkai ir lenkiszkai. <...> Pas mus žmonės tamsus, lietuviszkas klausymas suvis yra menkai judinamas <...> .

LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS IR ŠVIETĖJAS

Baigęs kunigų seminariją, J. Čaplikas paskirtas į Žiežmarių (Kaišiadorių r.) parapiją vikaru. Nors buvo 1899-ieji, kunigas J. Čaplikas kalbėjo lietuviškai: klausykloje ir sakykloje, zakristijoje ir klebonijoje. Vaikus taip pat mokė lietuviškai. 1900 m. perkeltas į Valkininkus (Varėnos r.), ir čia neatsisakė savo nuostatų: stiprino parapijos lietuvybę, mokė giesmininkus patriotinių Maironio dainų. Dėl to 1902–1903 m. išsiųstas tarnauti į tolimas Yvijos (Baltarusija, Ašmenos apskr.) ir Sidros (Lenkija) parapijas, kurios kunigui buvo kaip tremtis.

1906 m. liepos 28 d. J. Čaplikas paskirtas Perlojos (Varėnos r.) bažnyčios klebonu. Iki tol šio kaimo bažnyčia 40 metų buvo uždaryta, neliko klebonijos. J. Čaplikas kreipėsi į vyskupą, kad leistų nebaigtą klebonijos pastatą perkelti į kitą vietą, nes ten, kur jis statomas, vieta per žema – bus drėgna. Netrukus vyskupų valdyba pranešė, kad klebonija iš tikrųjų statoma netinkamoje vietoje: prie kelio ir aikštės, vieta nesaugi priešgaisriniu požiūriu. Parapijiečiai neprieštaravo klebonijos perkėlimui ir noriai talkindavo klebonijos statyboje.

Perlojoje J. Čaplikas mokė liaudies švietėjas – daraktores, dalijo joms pieštukus, popierių, grafitines lenteles, ragino, kad šios steigtų lietuviškas mokyklas, mokytų vaikus. Apie kunigo šviečiamąją veiklą byloja ir tokia žinutė ano meto spaudoje: „Rugpjūčio 1 dieną atsisveikinome su gerbiamuoju ir mylimuoju mūsų parapijos klebonu kun. Čapliku. Žmonės lydėjo jį su ašaromis, nes buvo ko ašaroti. Kun. Čaplikas pastatė puikią kleboniją ir pradėjo mūryti naują bažnyčią. Šviesa parapijoje pakilo, dora sustiprėjo. Ačiū gerb. klebonui, ateina 20 egz. laikraščių, daugiau 100 žmonių prisirašė prie „Šv. Kazimiero Draugijos“ ir inkurta „Blaivybės“ draugija. Lydėdami savo numylėtąjį kleboną, tariame jam nuoširdų „ačiū“ ir linkime jam visokių Dievo malonių, kad ir kitoje parapijoje galėtų taip pasekmingai darbuotis.“ („Spindulys“, 1910, Nr. 18).

NEPATOGUS VALDŽIAI VARGŠŲ GYNĖJAS

„Anksčiau esu pasakęs: „man tenka but daugelio darbų – dalykų pradžia“3, – šie J. Čapliko žodžiai labai tinka kunigo veiklai apibūdinti, nes visur jis paliko matomą pėdsaką. 1910–1913 m. klebonaudamas Darsūniškyje (Kaišiadorių r.), J. Čaplikas suremontavo vargšų prieglaudą, mūrines šventoriaus ir parapijos kapinių tvoras, perdažė bažnyčią. 1913–1915 m. buvo Videniškių (Molėtų r.) klebonas.

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Čaplikas buvo pasitraukęs į Rusiją. Grįžęs 1918–1920 m. rūpinosi Ryliškių parapijos įsteigimu. Ryliškiuose, paveldėtoje savo tėvo žemėje, 1918 m. pastatė medinę koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. Kunigui rūpėjo, kad vietiniai galėtų melstis lietuviškai. „Ryliškių koplyčios statymas, apart tikibinės reikšmės, turėjo drauge ir politinę“, – autobiografijoje4 rašė J. Čaplikas. 1929 m. perkeltas į Elektrėnų apylinkes – Kazokiškes, šio kaimo bažnyčioje dirbo 19 metų. Ir čia J. Čaplikas buvo itin aktyvus lietuvybės skatintojas, dekoravo bažnyčios vidų, pastatė naują varpinę, įrengė naujas kapines. Dėl nepalankumo sovietinei valdžiai 1948 m. buvo suimtas ir ištremtas, pateko į sovietinius lagerius. 1955 m. grįžęs į Lietuvą, trumpai klebonavo Babriškėse (Varėnos r.). 1956–1959 m. ėjo Vievio altaristo pareigas.

Vyskupas Teofilius Matulionis kunigui J. Čaplikui 1956 m. suteikė garbės kanauninko titulą. Paskutinė kunigo tarnystės vieta – nuo 1959 m. iki mirties – Akmenio (Varėnos r.) parapijoje. To paties kaimo bažnyčios šventoriuje ir palaidotas.

Paminklas Akmenio bažnyčios šventoriuje skirtas trims kunigams: Juozapui Balčiūnui (1880–1944), Juliui Svirskiui (1879–1960) ir Juozui Čaplikui (1876–1961). Varėnos viešosios bibliotekos archyvas * * *

Dainavos krašto žmonės mena dzūko J. Čapliko darbus. 1999 m. rugsėjo 25 d. Ryliškiuose vyko šventinis renginys, skirtas kunigo rinkinio „Trakiečių dzūkų dainos“ išleidimo šimtmečiui paminėti. Ta proga buvo išleistas Dzūkų kultūros draugijos ir Ryliškių pagrindinės mokyklos parengtas leidinukas ,,Juozo Čapliko-Šimtakojo tautosakos rinkinio „Trakiečių dzūkų dainos“ išleidimo šimtmečio sukaktis, 1899–1999“. Jame išspausdintas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotojos dr. Jurgitos Ūsaitytės pranešimas „Juozo Čapliko-Šimtakojo reikšmė lietuvių folkloristikoje“, taip pat Vygando Čapliko tekstas „Svarbesni Juozo Čapliko-Šimtakojo gyvenimo bruožai bei nuveikti darbai“. O nuo šiol kraštiečio J. Čapliko-Šimtakojo knygą „Trakiečių dzūkų dainos“ Varėnos viešosios bibliotekos lankytojai galės rasti Kraštotyros leidinių fonde.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Juozo Čapliko autobiografija. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Rankraščių skyrius F12-2822

Čaplikas, Kazimieras. Saugojau žmonių gyvybę ir turtą. Kaunas, 2001

Česnulis, Vytautas Valentinas. Senoji Perlojos bažnyčia. Vilnius, 2006 https://etalpykla.lituanistikadb.lt / Kavaliauskienė, Scholastika. Kunigas Juozapas Čaplikas – lietuvybės puoselėtojas, tautosakos rinkėjas ir skelbėjas, knygnešys lt.wikipedia.org/wiki/Juozapas Čaplikas

Juozo ČaplikoŠimtakojo tautosakos rinkinio „Trakiečių dzūkų dainos“ išleidimo šimtmečio sukaktis, 1899–1999 / Dzūkų kultūros draugija, Ryliškių pagrindinė mokykla. Ryliškiai, Alytaus r. [i. e. Vilnius] : [Lietuvos ir Suomijos draugija], 1999. 18, [2] p.