Dalia Greičiutė. Viktoras Miliūnas – Nidos metraštininkas

VIKTORAS MILIŪNAS –

NIDOS METRAŠTININKAS

Dalia Greičiutė

Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorė

Viktoras Miliūnas yra sakęs, kad Lietuvos pamarys jam – lyg antrieji namai. Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos archyvas

Dramaturgas, prozininkas, vertėjas Viktoras Miliūnas (1916–1986) savo gyvenimą su Nida susiejo nuo 1961-ųjų, kai čia įsigijo žvejo namo dalį. Nuo tada visas vasaras leisdavo šiame kurorte, į Vilnių grįždavo tik peržiemoti. Kuršių marios, jūra, Nidos žmonių gyvenimai, jų svajonės ir nesėkmės, dramatiški likimai ir šiokiadieniai – pagrindinės kūrybos temos, kurioms rašytojas buvo ištikimas ketvirtį amžiaus, iki pat savo gyvenimo saulėlydžio. Todėl niekam nekilo klausimų, kodėl prieš septyniolika metų Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas būtent V. Miliūno vardas.

Tokį sprendimą 2005-ųjų lapkritį priėmė Neringos savivaldybės taryba. Norą Neringoje įamžinti vyro, tėvo atminimą pareiškė rašytojo žmona Angelė Miliūnienė ir sūnus Kęstutis Miliūnas. Vienas iš šios idėjos iniciatorių buvo ir žinomas keliautojas, fotografas Paulius Normantas.

PATIKĖTOS VERTYBĖS IR PUOSELĖJAMAS ATMINIMAS

Bibliotekai suteikus V. Miliūno vardą, žmona Angelė ir sūnus Kęstutis mielai padovanojo dalį rašytojo archyvo: rankraščių, knygų, laiškų, nuotraukų. Bibliotekai perduoti ir įdomūs asmeniniai dokumentai: pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto studijų knygelė, Boriso Dauguviečio premijos laureato pirmojo laipsnio diplomas, žvejo mėgėjo bilietas, pensininko pažymėjimas.

Bibliotekininkų ir rašytojo giminaičių draugystė, užsimezgusi bibliotekai suteikus V. Miliūno vardą, tebesitęsia ir šiandien. Nors rašytojo sūnus gyvena užsienyje, atvykęs į Lietuvą, jis visada atvažiuoja į Nidą, apsilanko bibliotekoje. Čia užsuka ir rašytojo anūkas Marius.

V. Miliūno kūrybos propagavimas yra neatsiejama bibliotekos veiklos dalis – čia sukauptos rašytojo knygos, surinkta bibliografija. Lankytojus pasitinka rašytojo atvaizdas – jis žvelgia iš Bronės Mingilaitės-Uogintienės tapyto portreto.

Vasario 16-ąją, rašytojo gimimo dieną, tradiciškai bent trumpam stabtelime ties paminkline prie jo namo Nidoje 1990 m. įrengta lenta. Bibliotekoje kasmet organizuojami V. Miliūnui atminti skirti renginiai. Ypač įsimintini tapo renginiai 2006 m. V. Miliūno 90-ųjų gimimo metinių proga, prisiminimų vakaras, skirtas rašytojo 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai paminėti, 2016-aisiais.

Neringos savivaldybės viešajai bibliotekai V. Miliūno giminaičiai perdavė saugoti dalį rašytojo dokumentinio palikimo: rankraščių, knygų, laiškų, nuotraukų. Vienas dokumentų – V. Miliūno tarnybos Vilniaus valstybiniame dramos teatre liudijimas.

Neringos savivaldybės viešoji biblioteka, 2021-ųjų vasarą parengusi literatūrinį maršrutą po Kuršių neriją su poezijos skaitymais netikėčiausiose miesto vietose, šių metų birželį pakvietė sugrįžti į daugeliui primirštą arba visiškai nežinomą V. Miliūno novelių pasaulį. Namo, kuriame 25 metus gyveno ir kūrė rašytojas, kieme surengtas spektaklis-inscenizacija pagal rašytojo noveles. Vaidinimas nukėlė į sovietinę Nidą, atspindėjo ano meto žmonių linksmybes, gyvenimo būdą, tarpusavio santykius. Inscenizacijos ašimi tapo V. Miliūno novelė „Vestuvės Paryžiuje“.

SAVITO ŽVEJŲ KRAŠTO TRAUKA

Rašytojas yra sakęs: „Mūsų pamarys dabar man lyg antrieji namai. Tai žino žvejai, su kuriais gerai pasižįstu. Tie, kurie bemaž visi tapo ar taps mano apsakymų ir pjesių herojais. Tiesa, tų žvejų, jų žmonų ir vaikų nemažai. Ir nevienadienė mūsų pažintis. Turėjau laiko iš arčiau pažinti nelengvą ir toli gražu ne romantišką žvejų gyvenimą ir darbą.“

Nors ir supamas gražios gamtos, įspūdingų vaizdų, ypatingų garsų ir spalvų, rašytojas labiau matė žmones, fiksavo jų kasdienybę, neidealizuodamas kūrė žvejų portretus. Gal todėl skaitydami V. Miliūno apsakymus, pamariečiai nesunkiai atpažįsta vieni kitus. Nidos metraštininkas – pats tinkamiausias V. Miliūno apibūdinimas. Kaip pats rašytojas yra pripažinęs, iš visos jo kūrybos Nidos gyvenimą vaizduojančios novelės ir apsakymai jam buvo patys svariausi.

Didelę rašytojo meilę ir glaudų ryšį su Nida rodo žurnalisto Broniaus Jauniškio užrašytos V. Miliūno mintys: „Žmonės gaivina. Radau čia kitokį pasaulį. Mane patraukė mažai girdėta, žvejiška kalba. Prūsiškai lietuviška. Nors imk ir visą surašyk į rinkinius. Per ją, regis, geriau išgirdau jūros ošimą, jos šauksmą, gyvastį ir gaivinimą. – Ir žmonės kitokie? <...> – Kai ilgiau pagyvenau, įsižiūrėjau, geriau supratau: ir žmones, ir neskubrią šneką. O kokios moterys!.. Reta dabar tokių! Kiek savitų likimų, dramų, net tragedijų.“ „Kartą pasisiūlęs palydėti, rašytojas prasitarė, kad po pietų beveik nedirba. Daugiausia rytais, kai galva skaidri, – pasakojo B. Jauniškis. – Patraukėme pamariu. Pakeliui pasakojo, kaip tvarkoma, puošiama Nida. Parodė ir tas vietas, kur buvo smėliu užnešti Skruzdynės ir Naglių kaimai. Sakėsi, ypač mėgstąs didžiąsias kopas. Ten pasijuntąs lyg Sacharoje. Koks grožis! Kopos nuo ryto iki vakaro keičia savo šešėlius, vaizdą. Jos teikia įkvėpimo...“

Ne mažiau įdomūs ir klaipėdiečio žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus pasakojimai: „Sutinku kartą Nidoje rašytoją Viktorą Miliūną. O šis nesitveria džiaugsmu: – Tik pagalvok. Išplaukėm su nidiškiais į marias, o viena žvejys ir sako: „Marios kaip palietos.“ Koks nuostabus išsireiškimas. Ramesnių marių, kaip gyvas nemačiau. Jos tikrai kaip palietos. Tokiam poetiškam posakiui išgirsti ištisos savaitės negaila... Taip, taip. Marios kaip palietos...“

Apsilankę Neringoje, daugelis ją pamilsta iš pirmo žvilgsnio. Dažnam ir kokia poetiška metafora iš lūpų išsprūsta, o ką jau kalbėti apie jautrios sielos ir skvarbesnio žvilgsnio rašytoją. Pagavus įkvėpimui, V. Miliūnas sėsdavo prie stalo mažam darbo kambarėly, popieriuje išliedavo mintis ir pastebėjimus.

SU PAMARIU SUAUGĘS NOVELĖS RITERIS

Nidiškis Vytautas Abromavičius užrašė tokius prisiminimus. „1989 metais išėjo lietuvių rašytojų autobiografijų knyga. Joje išspausdintas Viktoro Miliūno „Trečias ir paskutinis interviu su pačiu savimi“: „Spalvingas Lietuvos pakraštys su mariom, kopom ir miškais, spalvingi žvejai, jų pačios ir vaikai prašyte prašėsi: rašyk apie mus... Parašysiu dar septintąją savo apsakymų knygą, dar keletą knygelių vaikams, kuriuos labai myliu, kol jie dar nėra gyvenimo apgadinti, ir tada jau baigsiu draugystę su popieriumi ir plunksna. Jau greit visa tai bus. Kad tik suspėčiau...“

Neparašė, nesuspėjo. Tik liko tuščias darbo kambarėlis sename žvejų name, liko skaidrus šulinys, tos trys

obelys. O šalia to namo Nidoje, Kuverto gatvėje, atsirado paminklinė lenta, išdrožta vietinio tautodailininko Eduardo Jonušo, bylojanti, kad čia 1961–1986 metais gyveno rašytojas Viktoras Miliūnas...“

Šie ir daugelio kitų V. Miliūną pažinojusių žmonių prisiminimai bei pasakojimai atskleidžia rašytojo meilę Nidai, šio krašto reikšmę jo kūrybai. Literatūrologas Petras Bražėnas V. Miliūną pavadino novelės riteriu. Novelių temos – ne tik laiminga, bet ir dramatiška meilė, darbas. Pamaryje, Nidoje, tarp žvejų praleistas ketvirtis amžiaus nepraėjo veltui. „Jis puikiai pažinojo žvejų gyvenimą, jų darbą, buitį ir rūpesčius. Jis taip gerai pažinojo žmogų, kad nepajusdavai, kaip pereina į jo vidinį pasaulį“, – yra sakęs P. Bražėnas.

Rašytojas Mykolas Sluckis taip pat yra sakęs, kad itin daug kūrybinių impulsų V. Miliūnui davė gyvenimas Nidoje, kur jis sutiko daugelį savo apsakymų veikėjų prototipų. Kuršių nerija ir jos gyventojai rašytojui buvo neišsenkamas temų lobynas. Suaugęs su Nida, išgyvenęs džiugių ir liūdnų akimirkų, novelistas jautė nerimą ir dėl jos ateities.

2016 m. bibliotekoje paminėta V. Miliūno 100-oji gimimo metinių sukaktis. Renginyje apsilankė ir rašytojo sūnus Kęstutis Miliūnas. IR „PSICHOLOGAS“, IR PASAKOTOJAS

Dalindamasis mintimis apie tėvą, sūnus Kęstutis Miliūnas prisimena jį buvus įdomų pasakotoją, tikrą Nidos „psichologą“, įgijusį didelį vietos gyventojų pasitikėjimą, – pas jį eidavę pasiguosti, pasitarti, pagalbos paprašyti ar šiaip pasėdėti. Nors, kaip sakė Kęstutis, tėvas iš pradžių labai dvejojęs dėl dalies namo pirkimo Nidoje, bet, galutinį žodį tarus rašytojo žmonai, Kęstutis su tėvu vos pasibaigus mokslo metams atvykdavo į pajūrį. „Mama atvažiuodavo mėnesiui, kai būdavo atostogos, o mes su tėvu Nidoje praleisdavom visą vasarą. Tėvas būdavo nuostabus pasakotojas, mes vaikščiodavome po miškus ir jis pasakodavo įvairiausias istorijas, o aš, vaikas, išsižiojęs jo klausydavau“, – prisimena K. Miliūnas.

Anot rašytojo sūnaus, V. Miliūnas labai mėgdavo svečius, jų netrūkdavo jų bute Nidoje. Tuomet rašytnamiu pramintuose namuose lankydavosi Kazys Saja, Albinas Žukauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Miltinis, kiti šalies intelektualai. Iš rašytojo namų visuomet sklidusi nepaprasta šiluma. Vaišingumu garsėjusio rašytojo namuose mėgdavo lankytis ir Neringos žvejai. Per tas viešnages vietos gyventojai V. Miliūnui ir dovanodavo savo istorijas.

VIKTORO MILIŪNO BIOGRAFIJA

• Gimė 1916 m. vasario 16 d. Blantaire (Škotija) angliakasio ir namų šeimininkės šeimoje. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilkaviškyje. • Pirmas eilėraštis žurnale išspausdintas 1930 m., o pirma autorinė knygelė „Šešios verpėjos“ pasirodė 1935 m. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, 1935–1941 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Taip pat lankė Balio Sruogos teatro seminarą, spaudoje skelbė eilėraščius, apsakymus, apybraižas, išvertė keletą knygų jaunimui. 1940 m. persikėlęs į Vilnių, vaidino Vaidilos, vėliau –

Vilniaus dramos teatre. • Dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, Lietuvos rašytojų sąjungoje. • Išleido apsakymų rinkinius „Pirmoji meilė, arba Nusikaltimas“ (1968), „Juoda upė“ (1970), „Vestuvės Paryžiuje“ (1973), „Meilė ir neapykanta“ (1976), „Žaidimas be taisyklių“ (1981), „Piknikas Grabšto rage“ (1985), „Koncertas muziejuje“ (1985). • Yra išspausdinęs daug straipsnių ir recenzijų apie šalies teatrus ir juose pastatytus spektaklius. Sukūrė nemažai pjesių mažajai scenai (tarp jų – „Sienlaikraštis“, „Neramūs žmonės“, „Savininkėliai“, „Į pakalnę“) ir originalių daugiaveiksmių pjesių („Še tau, kad nori!“, „Vidurdienio debesys“, „Žuvėdros palydi“, „Pasivaikščiojimas mėnesienoje“, „Karuselė“ ir kt.). • Parašė prozos vaikams – šie kūriniai pasižymi poetika, pedagoginiu jautrumu. • Mirė 1986 m. lapkričio 9 d. Vilniuje.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Jauniškis, Bronius. Su žvejais gyvenęs... Tarybinė Klaipėda. 1987, liepos 12 d. Aleknavičius, Bernardas. „Palietų marių“ dienos. Klaipėda. 1991, vasario 16 d. Aleknavičius, Bernardas. Ketvirtis amžiaus – Nidai. Klaipėda. 1994, rugpjūčio 14 d. Abromavičius, Vytautas. Viktoras Miliūnas ir Nida. Klaipėda. 1994, balandžio 15 d. Abromavičius, Vytautas. Apie Nidos metraštininko paskutinę vasarą. Klaipėda. 1995, birželio 10 d. Balikienė, Brigita. Neparašytas romanas: „Trys Viktorai ir Viktorija“. Respublika. 1996, vasario 9 d. Žemgulytė, Paulina. Tylaus rašytojo portretas. Literatūra ir menas. 1996, vasario 24 d. Musteikytė, Dalia. Savo tyla ir gerumu likęs atmintyje. Diena. 1996, vasario 21 d. Jauniškis, Bronius. Metai su rašytojais: atsiminimai. [Vilnius]: [Žurnalistika], 1993, 203 p.