tk 2022 01 by TarpKnygu

Sausis | 2022

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Auginanti atmintis

TEMA / PARLAMENTINĖ BIBLIOTEKA – 30 METŲ

Daiva Janavičienė, Darius Žiemelis. Politinės lyderystės ir kokybiškos informacijos svarba šiandienos pasaulyje

PROJEKTAI

Jolita Steponaitienė, Lina Mačiulienė. Kelionė po Lietuvos kultūrą – patrauklesnė ir inovatyvesnė. Apie modernizuotą portalą „E. paveldas“

POKALBIS

Renaldas Gudauskas: „JAE rodoma didžiulė pagarba klasikinei raštijai, kultūrai, knygai.“ Kalbėjosi Jūratė Bičkauskienė

TERMINŲ ARUODAI

Violeta Černiauskaitė. Žodynų aktualumas: praeities ir ateities įžvalgos

BIBLIOTEKŲ TURTAI

Irmina Abramovienė. Pastangų ir vargų kronika: Zigmo Toliušio atsiminimai

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Jurga Bardauskienė. Fotografija, suvedusi du Klaipėdos krašto metraštininkus 20 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Vijoleta Kuprevičienė, Gita Vilčiauskienė. Tėviškėje Joniškyje likęs J. Avyžius

KĄ SKAITYTI

Ieva Sidaravičiūtė (knygu_miskas) rekomenduoja

28 Lietuvos paviljono „Expo 2020“ organizatorių archyvas (9), Bernardas Aleknavičius (20)

KRONIKA

Prisimename, kodėl esame laisvi

Prezidento akiratyje – ir kultūra. „Tarp knygų“ informacija

Andželika Rimkuvienė. Šiemetė Ievos Simonaitytės premija – į dvejas rankas 35 Leokadija Vaitiekaitienė. Provincijos tango Elenai

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

IN MEMORIAM

Rūta Martinaitienė [1930 05 27–2021 12 14]

Nijolė Bičkauskaitė [1953 01 16–2021 12 29]

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko sausį. Parengė Asta Stirbytė

PIRMAME VIRŠELYJE

Sausio 13-ąją, minint Laisvės gynėjų dieną, Nacionalinės bibliotekos pastatas buvo apšviestas valstybinės vėliavos spalvomis. Vygaudas Juozaitis

REDAKCIJA

Jūratė BIČKAUSKIENĖ (vyr. redaktorė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD

Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ Lina ŠARLAUSKIENĖ

#GYVASŽODIS

Pixabay.com

AUGINANTI ATMINTIS ...kad stabtelėtume, permąstytume, suvoktume ir judėtume į priekį. Šiuos veiksmus galėsite atlikti vartydami pirmąjį šių metų „Tarp knygų“ numerį. Naujausių laikų šalies istorijoje pirmoji lemtinga sausio „stotelė“ – kai, 13-ą dieną minėdami žuvusiųjų už laisvę atminimą, kaskart suvokiame prieš tris dešimtmečius įsiliepsnojusių įvykių svarbą. Jų dalyviai ar liudininkai šį suvokimą laiko savo atsiminimų kertėje, o laisvėje užaugusi karta kaupia savas patirtis, naudodamasi savarankiškos demokratinės valstybės teikiamomis galimybėmis, galbūt net nesusimąstydama, kad Lietuvos žmonės visa tai atgavo ne taip ir seniai... XX a. pradžioje nepriklausoma Lietuva gyvavo viso labo du dešimtmečius. Užtat įdomu bus skaityti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ketinamą išleisti Zigmo Toliušio atsiminimų knygą. Šis žinomas tarpukario Lietuvos teisininkas paliko ryškų pėdsaką šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Įžvalgomis, aprėpiančiomis ir kultūros istoriją, jis dalijasi savo atsiminimuose, kurie kol kas glūdi tik rankraščiuose. Tapę prieinami ne tik tyrėjams, bet ir plačiajai visuomenei, jie primintų nelengvą pastarojo šimtmečio Lietuvos valstybingumo kelią. Mūsų atmintį ir norą suvokti savo kūryba kaskart pažadina rašytojai. Štai, skaitant iš Klaipėdos krašto kilusios Ievos Simonaitytės romanus, prieš akis iškyla savitas lietuvininkų gyvenimas, o Jono Avyžiaus prozoje jautriai nagrinėjamos tautos egzistencijos svetimųjų priespaudos akivaizdoje problemos. Metus neatsitiktinai pradedame šių rašytojų vardais vadinamų bibliotekų darbuotojų straipsniais: 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais, o šį pavasarį sukanka 100 metų, kai Joniškio apylinkėse gimė Jonas Avyžius. Nacionalinė biblioteka taip pat neseniai turėjo progą apmąstyti savo veiklą. Bent jau tą sritį, kuri susijusi su informacijos analize formuojant valstybės politiką. Jau tris dešimtmečius ji vykdo parlamentinės bibliotekos funkciją. Praėjusių metų pabaigoje surengdama tarptautinę konferenciją, Nacionalinė biblioteka turėjo progą įvertinti šios veiklos strategiją ir imtis lyderystės ją tobulinant. „Geriausia sužinoti, ko reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti.“ Perfrazuojant šią Mikės Pūkuotuko, kurio „krikštatėvio“ Alano A. Milne’o 140 metų jubiliejų sausį minėjo pasaulio skaitytojai, išmintį: apsispręskime, kas mums svarbu, brangu, o tada, išsaugoję atmintyje ar širdyje, geriau pažinsime gyvenimo kelio ženklus. 1

TEMA / PARLAMENTINĖ BIBLIOTEKA – 30 METŲ

POLITINĖS LYDERYSTĖS IR KOKYBIŠKOS INFORMACIJOS SVARBA ŠIANDIENOS PASAULYJE Dr. Daiva Janavičienė Dr. Darius Žiemelis

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988 m. Respublikinei bibliotekai suteiktas Martyno Mažvydo vardas, o po metų – nacionalinės bibliotekos statusas. Parlamentinės bibliotekos funkcijas ji ėmė vykdyti jau nepriklausomoje Lietuvoje – jos pavestos 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu ir vėliau įtvirtintos Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatyme. Tad, minėdama parlamentinės bibliotekos 30 metų sukaktį, Nacionalinė biblioteka 2021 m. lapkričio 23–24 d. surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Politinė lyderystė parlamentinėje demokratijoje“. 2

Konferencijoje norėta aptarti įstatymų leidėjų ir apskritai sprendimus priimančių pareigūnų informacinį aprūpinimą (informacijos analizės iššūkius); politinės lyderystės komunikaciją ir filosofiją demokratinio parlamentarizmo kontekstuose; informacijos politikos kaitą; nacionalinių bibliotekų vaidmenį ir patirtis socialinės krizės aplinkybėmis. Greta to konferencijos rengėjai siekė įvertinti, kiek ir kaip Nacionalinė biblioteka prisideda ir gali prisidėti prie šalies pažangos, vykdydama parlamentinės biblio tekos funkciją. Šiems užsibrėžtiems tikslams pasiekti į konferenciją pakviesti mokslininkai iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Lenkijos, Bulgarijos, Latvijos ir Lietuvos. Per dvi tiesioginės konferencijos dienas buvo perskaityta 19 pranešimų.

Vygaudas Juozaitis

SVARBI VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ PARTNERĖ Konferenciją nuotoliniu būdu sveikinusios renginio globėjos, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalbos leitmotyvas – glaudi politinės lyderystės ir kokybiškos informacijos sąveika šiandienos pasaulyje. Politikė konstatavo, jog šiame lauke išskirtinę vietą užima Nacionalinė biblioteka, savo aktyviu tarpinstituciniu bendradarbiavimu tęsianti parlamentinės bibliotekos tradiciją. Į renginį atvykusi Tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) išrinktoji prezidentė, Graikijos bendrosios bib liotekų tarybos pirmininkė Antonia Arahova akcentavo Nacionalinės bibliotekos potencialą tiek rengiant šią konferenciją, tiek demonstruojant sėkmingą atsaką į COVID-19 pandemijos iššūkius. Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis patvirtino Seimo Pirmininkės išsakytus teigiamus vertinimus Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinės bibliotekos Pirmininkė atžvilgiu, pabrėždamas institucijos sociokultūrinę funkciją: „<...> biblioteka, valdanti išsamius ir patikimus informacijos išteklius, yra tapusi svarbia valstybės institucijų partnere kuriant įstatymus, norminius aktus. Galime džiaugtis, kad esame jau ne tik partneriai, bet ir draugai.“ Sveikindamas Vytautas Juozaitis, Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininkas konferencijos dalyvius, kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė esminį informacijos bruožą – kritiką. Ministro teigimu, Nacionalinė biblioteka, kaip parlamentinė biblioteka, politikams ir valstybės tarnautojams teikia kritiškai išanalizuotą informaciją, kuri jiems leidžia išvengti fragmentinio pasaulio matymo, stiprinti demokratinius procesus ir geriau apsiginkluoti informacinėse kovose. Įžanginę konferencijos dalį reziumavo Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius Renaldas Gudauskas, ne tik glaustai apžvelgdamas pagrindines parlamentinės bibliotekos

veiklos kryptis bei funkcijas, bet ir nubrėždamas ateities gaires: „Tie trisdešimt metų intensyvios veiklos ir sėkmingo bendradarbiavimo su svarbiausiomis valstybės institucijomis subrandino mūsų biblioteką naujam kokybiškam proveržiui. Ši jubiliejinė sukaktis – gera proga apmąstyti mūsų strategiją ir imtis lyderystės tobulinant parlamentinę Nacionalinės biblio tekos funkciją. Nors kintanti realybė išbando mus įvairiais sunkiai įsivaizduojamais būdais, mes ir toliau tikime savo gebėjimu visai Lietuvai daryti ilgalaikį ekonominį, socialinį ir kultūrinį poveikį.“ Konferencijoje skaityti pranešimai šiame straipsnyje pristatomi sugrupuoti pagal konferencijos siekius.

ĮSTATYMŲ LEIDĖJŲ INFORMACINIS APRŪPINIMAS Šiai pranešimų teminei grupei priskirtinas Cyrilio Benoît (Paryžiaus politologijos instituto Europos studijų ir lyginamosios politikos centras) pranešimas „Pamąstymai apie administracinės valstybės įstatymų leidėjus šiuolaikinėse Europos demokratinėse šalyse“. Pranešėjas, remdamasis pavyzdžiais iš socialinės politikos ir finansų sferų, atskleidė iššūkius, su kuriais susiduria teisėkūros institucijos, kai su politika susijusios informacijos apdorojimo kompetencijos yra atsidūrusios formaliai nepriklausomų ekspertų (jiems priskiriamos ir labai svarbios sprendimų priėmimo kompetencijos) rankose. Danguolė Bardauskaitė (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (LKA) pranešime „Analitikų centrai ir sprendimų priėmimas Baltijos šalių užsienio ir saugumo politikoje“ dėmesį sutelkė į užsienio ir saugumo politikos srityje veikiančius analitikos centrus Baltijos šalyse. Išaiškėjo, kad šių Baltijos šalių centrų tyrimų mastas, finansinės galimybės ir matomumas skiriasi. Šį skirtumą nulemia tai, kaip konkrečios šalies vyriausybės pareigūnai suvokia analitikų centrų esamą ir pageidaujamą vaidmenį nacionaliniu bei tarptautiniu lygmenimis. Giedrius Česnakas (LKA) pristatė neoklasikinio realizmo teoriniu modeliu grįstą tyrimą „Saugumo burbulas – žinios ir sprendimų priėmimas nacionalinio saugumo klausimais“. Jis parodė, kaip sprendimų nacionalinio saugumo klausimais priėmimą lemia sprendimų priėmėjų suvokimo ir žinių filtrai – „burbulai“. Tai reiškia, kad sprendimai saugumo klausimais priklauso ne tik nuo valstybės materialiosios galios elementų, bet net labiau nuo to, 3

kaip sprendimų priėmėjai suvokia valstybės pozicijas ir tarptautinę aplinką. Ainės Ramonaitės (Vilniaus universitetas (VU) pranešimas „Nacionalinės rinkiminės studijos pasaulyje ir Lietuvoje: vertė sprendimų priėmėjams ir pilietinei visuomenei“ buvo parengtas mokslinio projekto „Lietuvos nacionalinė rinkiminė studija 2020“ pagrindu. Pranešime pagrindinį dėmesį sutelkusi į 2020 m. Seimo rinkimų tyrimo duomenis, tyrėja pademonstravo, kaip Nacionalinės rinkiminės studijos rezultatai gali padėti gerinant politinio atstovavimo kokybę. Politologės teigimu, sprendimų priėmėjams rezultatai leidžia geriau pažinti Lietuvos piliečius: pasitikrinti, kam iš tiesų rinkėjai suteikia mandatą konkrečiuose Seimo rinkimuose – lyderiui, komandai ar konkrečiai politinei programai, pamatyti, kokiems sprendimams rinkėjai teikia prioritetą, ką galvoja tie piliečiai, kurie sąmoningai nusprendžia nedalyvauti rinkimuose, ir kt. Piliečiams savo ruožtu studijos rezultatai suteikia galimybę geriau pažinti savo atstovus ir kandidatus rinkimuose: įvertinti partijų ir konkrečių politikų politines pažiūras ir jų kaitą, partijų vieningumą konkrečiais politiniais klausimais, programinius skirtumus arba jų nebuvimą. Magnus Tomas Kėvišas (Nacionalinė bib lioteka) pranešime „Politinės analizės temos ir objekto pasirinkimas: darbotvarkės, konceptualiniai žemėlapiai ir chronologinės trajektorijos“ aptarė parametrus, kuriais apibrėžiama politinės analizės tematika, temos, objektai bei darbotvarkės sudarymo paradigma. Darbotvarkę gali lemti: 1) ambicija aprėpti visą įmanomą spektrą (sisteminis planavimas), t. y. orientavimasis į vis iškylančias ir nykstančias pragmatinio konteksto aktualijas; 2) principas, pagal kurį darbotvarkę apibrėžia atskirų partijų ar politinių personalijų pageidaujami tvarkaraščiai (užsakovas). Pranešime pristatyti empirinio tyrimo, kuriame lyginama dviejų lietuviškų analitinių centrų produkcija (išankstinė ir retrospektyvinė), rezultatai. Vienas iš tirtų centrų atstovauja viešojo sektoriaus institucijai (Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA), o kitas – nevyriausybinei „idėjų kalvei“ (Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Tyrimo rezultatai parodė, kad viešaisiais ištekliais finansuojamas analitinis darbas (STRATA) yra santykinai mažiau tendencingas kalbant apie išankstinę ar retrospektyvinę orientaciją, o privačiai finansuojamu turiniu (LLRI) daugiausia orientuojamasi į ateities prognozes. 4

POLITINĖS LYDERYSTĖS KOMUNIKACIJA IR FILOSOFIJA Šiai pranešimų teminei grupei priskirtinas Emmos Crewe (Londono universiteto Rytų ir Afrikos studijų mokykla) pranešimas „Parlamentų antropologija: painiavą įveikti bandantys politiniai lyderiai“. Šis pranešimas tapo atskaitos tašku ir savotiškais konferencijos programiniais rėmais. Pranešėja (beje, ką tik išleistos knygos „The Anthropology of Parliaments: Entanglements in Democratic Politics“. London: Routledge Prof. dr. Ainė Ramonaitė (Vilniaus universitetas) (2021) autorė) iškėlė probleminį klausimą: kodėl, nepaisant didžiuliu pagreičiu gausėjančių vadovavimo koncepcijų, vadovai, politikai neįgauna (ar nepasimoko) geresnių vadovavimo įgūdžių? Spręsti šią problemą E. Crewe siūlo identifikuojant priežastis. Problema visų pirma kyla dėl nuolat didėjančio pasaulio ir aplinkos sudėtingumo, kompleksiškumo, nenuspėjamumo, o tai lemia ir sudėtingesnį vadovavimą. Antra priežastis: vadovavimas mokslo bendruomenėje (ir už jos ribų) suvokia- Prof. dr. Emma Crewe (Londono universiteto Rytų ir mas pagal supaprastintas asmenines Afrikos studijų mokykla) savybes ir kultūras, pernelyg optimistinius tobulėjimo receptus; jis yra demonizuojamas arba romantizuojamas. Pranešėjos teigimu, metas apmąstyti vadovavimo interpretacijų ir praktinio įgyvendinimo bendrumus bei skirtumus ir inicijuoti labiau informacija pagrįstus debatus apie tai, kaip vadovai, įskaitant politikus, iš tikrųjų veikia kartu. E. Crewe iškelta politikų vadovavimo problema kiek kitu aspektu išryškėjo ir kituose pranešimuose. Līga Romāne- Līga Romāne-Kalniņa (Latvijos universitetas) Kalniņa (Latvijos universitetas) pranešime „Politinės lyderystės sklaida Baltijos šalių parlamentinės demokratijos kontekste: lingvistinis požiūris“ pateikė kritinę tekstynais pagrįstą diskursinę Baltijos šalių parlamentų vadovų nepriklausomybės laikotarpio kalbų analizę. Pranešėja pateikė duomenų, kad bene svarbiausi Baltijos šalių nacionalinio identiteto elementai parlamentų vadovų viešosiose kalbose buvo tokie raktažodžiai kaip „grįžimas į Vakarus“, „grįžimas į Europą“, „grįžimas į demokratiją“. Būtent tokiu būdu ir buvo kuriama tvarios demokratijos idėja, kaip nacionalinės šių šalių tapatybės dalis. Londono universiteto atstovės iškelta problema konferencijoje išryškėjo ir „praktiniu

Prof. dr. Dainius Žalimas (Vytauto Didžiojo universitetas)

lygmeniu“. Barbara Roskoša ir Ilga Kreituse (Rygos Stradinio universitetas) pranešime „Populistinio lyderio formavimasis: Latvijos parlamento rinkimų atvejo analizė“ pristatė tyrimą apie tai, kaip 2018 m. vykusiuose 13-osios Latvijos Saeimos rinkimuose, pasitelkdami tikslinę idėjų sklaidą ir technologijų teikiamus pranašumus, nugalėjo populistiniai lyderiai. Šie Saeimos rinkimai įrodė populizmo veiksmingumą, tačiau vėliau populistinės partijos, negalėdamos suformuoti vyriausybės ir gauti ministro pirmininko posto, iširo. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, vėl ėmė rastis populistiniai būsimojo 14-ojo parlamento rinkimų lyderiai. Pasak pranešėjų, laimėjimo tikimybę didina ir 13-ąja Saeima nusivylęs elektoratas. Pranešėjos iškėlė retorinį klausimą: ar politiniai subjektai, žiniasklaida ir ypač rinkėjai tinkamai pasirengs ateinantiems parlamento rinkimams, ar jie pasimokys iš 2018 m. Saeimos rinkimų klaidų? Joanna Rak (Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas) pranešime „Kodėl įtakingi politiniai lyderiai pralaimėjo kovą dėl moterų teisių? „Mergaitės už mergaites“ atvejo analizė“ aptarė 2016–2018 m. judėjimo Lenkijoje „Mergaitės už mergaites“ už moterų teisę pasirinkti abortą lyderių nesėkmę. Pasak pranešėjos, galimi politiniai lyderiai (šio judėjimo iniciatoriai) nepasinaudojo galinga visuomenės parama jų iškeltai moterų teises ginančiai iniciatyvai. Protesto judėjimas išsikvėpė, jo tikslai buvo pasiekti tik iš dalies. Politinių lyderių vadovavimo problematiką pranešime „Kiek yra 22 %“ tęsė Bulgarijos mokslininkai Antoaneta Getova ir Kamenas Kovachevas (Sofijos universitetas). Konferencijos vyksmo metu Bulgarija pagal skiepijimo nuo COVID-19 rodiklį užėmė paskutinę vietą Europos Sąjungoje. Tuo metu buvo paskiepyta 22 proc. gyventojų, nors šalyje netrūko visų ES patvirtintų gamintojų vakcinų ir veikė tūkstančiai savanoriško ir neatlygintino skiepijimo centrų. Pranešėjai nurodė, kad bene pagrindinės vangaus skiepijimosi priežastys buvo skatinamųjų kampanijų komunikacijos klaidos ir politikos lyderių požiūris į skiepijimą (pradedant abejingumu ir baigiant aiškiu nepritarimu). Dar dviejų aptartinų šios teminės grupės pranešimų autoriai analizavo politinės ir teisminės valdžios sąveiką. Guillaume’as Tusseau (Paryžiaus politologijos instituto Teisės mokykla) pranešime „Neįmanomas vaidmuo: ministras pirmininkas Prancūzijos konstituci-

nėje sistemoje“ kritiškai apmąstė galimybes nūdienos Prancūzijos penktojoje respublikoje atkurti ministro pirmininko pozicijos politinę galią (toks ambicingas tikslas keliamas penktosios respublikos konstitucijoje). Kliuvinys čia tas, kad, pirma, prezidento mandato trukmė nuo septynerių metų sutrumpinta iki penkerių ir prilyginta Nacionalinės Asamblėjos mandato trukmei. Antra, parlamento rinkimai vyksta praėjus keletui savaičių po prezidento rinkimų. Penkerių metų trukmė (Quinquennat) paradoksaliai prisidėjo prie prezidento pozicijos sustiprinimo ir gerokai susilpnino ministro pirmininko pozicijas. Šią problematiką pratęsė Dainiaus Žalimo (Vytauto Didžiojo universitetas) pranešimas „Politinės ir teisminės valdžios sąveika pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją“. Pagrindinė jo išvada nusakytina taip: deramai politinės ir teisminės valdžių sąveikai svarbi ne tik šių valdžių pagarba Konstitucijai ir vienos kitai, bet ir teisminės valdžios lyderystė teisės viršenybės srityje bei atvirumas visuomenei.

INFORMACIJOS POLITIKOS KAITA Informacijos politikos kaitos problematikai buvo skirti keturi pranešimai. Andrius Šuminas (Nacionalinė biblioteka ir „Vilnius Tech“ (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) pranešime „2020 m. Seimo rinkimų kampanijos ypatybės skirtinguose medijų kanaluose“ pristatė 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimų kampanijos ypatybių apžvalgą. Tyrėjas išanalizavo Seimo rinkimuose dalyvavusių politikų siunčiamas žinutes pagal komunikacijos siekinius ir formas, vizualinės raiškos elementus ir pranešimų tematiką. Taip pat aptarė su COVID-19 pandemijos tema susijusį Seimo rinkiminį turinį ir jo raiškos formas. Liudvika Meškauskaitė (VU) pranešime „Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema COVID-19 pandemijos laikotarpiu: visuomenės informavimo teisinio reguliavimo iššūkiai“ palietė aktualią nūdienos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida problemą. Pranešime parodoma, jog ši problema susijusi ne tik su didėjančiais užsakomosios informacijos srautais, ketvirtosios valdžios susitapatinimu su politinėmis jėgomis, bet ir su teisinio reguliavimo problemomis. Esamos situacijos pagrindimui pranešime pasitelkti visuomeninio transliuotojo, kurio misija demokratinėje visuomenėje yra užtikrinti nuomonių pliuralizmą ir visuomenės susitelkimą bei santarvę, valdymo probleminiai aspektai. 5

Liutauras Ulevičius (VU) pristatė tyrimą „Dezinformaciją skleidžiantys naratyvai Lietuvos politikos lyderių viešoje komunikacijoje COVID-19 pandemijos laikotarpiu“, skirtą politikos lyderių dezinformacijos analizei. Rezultatai atskleidė, kokius pagrindinius melagingus naratyvus nuo 2020 m. sausio plėtojo Lietuvos politikos lyderiai, taip pat kurie iš tų naratyvų tapo vėlesnės politikų sėkmės ar net senų ir naujų visuomeninių judėjimų, politinių partijų populiarumo pagrindu. Arūnas Brazauskas ir Andrius Vaišnys (Nacionalinė biblioteka) pranešime „Medijų politika ir žurnalistikos realybė: kelios išvados apie žiniasklaidos ištvermę pandemijoje“ pristatė 2021 m. kovo–balandžio mėnesiais vykdytą regioninės žiniasklaidos redaktorių empirinį tyrimą. Iš pranešimo paaiškėjo, kokių ekonominių ir vadybinių priemonių ėmėsi regioninė žiniasklaida tam, kad galėtų funkcionuoti COVID-19 pandemijos sąlygomis. Pranešėjų nurodytos pagrindinės priemonės: valstybės parama (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas) ir perėjimas prie skaitmenos.

NACIONALINIŲ BIBLIOTEKŲ VAIDMUO KRIZĖS APLINKYBĖMIS Į šį konferencijos siekį buvo orientuoti trys bib liotekų vaidmens laukui skirti pranešimai renginio pabaigoje. Regina Varnienė-Janssen ir Jūratė Kup rienė (VU) pranešime „Bibliotekos Europos atvirųjų duomenų informacinės politikos kontekste“ pristatė tyrimą, kuriuo siekta nustatyti bibliotekų duomenų ir informacijos pakartotinio naudojimo reikalavimus, taip pat apžvelgiama įvairių šalių bibliotekų patirtis siekiant duomenų sąveikumo su semantiniu saitynu. Pranešime aptarti gerosios patirties pavyzdžiai pasaulio šalių bibliotekose šiuo aspektu. Pranešėjos siekė inicijuoti platesnę diskusiją ne tik tarp bib liotekų bendruomenės, norėta atkreipti ir politikų, atsakingų už kultūros politikos formavimą, dėmesį į tai, kad ir bibliotekų plėtrai skirtame dokumente svarbu strategiškai pagrįsti šalies bibliotekų duomenų valdymo pertvarką susietųjų atvirųjų duomenų

Tarp konferencijos svečių buvo kultūros ministras Simonas Kairys (kairėje) ir IFLA išrinktoji prezidentė Antonia Arahova.

kryptimi, akcentuojant bibliotekų sektoriaus duomenų integralumą. Lietuvos bibliotekų siekį atitikti nūdienos reikalavimus atliepė ir Daivos Janavičienės (Nacionalinė bibl ioteka) pranešimas „Lietuvos bibl iotekininko profesijos transformacijos: profesionalumas ir kompetencijų ugdymas“. Remiantis šiuolaikinio biblio tekininko profesionalumo samprata ir kokybiniu empiriniu tyrimu, buvo pristatytas Lietuvos viešųjų bibliotekų administracijos suvokimas apie biblio tekininko profesionalumą rodančių kompetencijų kaitą, taip pat svarbiausios ugdyti profesionalumą trukdančios kliūtys ir iššūkiai. Nacionalinių bibliotekų vaidmuo socialinių krizių kontekste aptartas Rasos Januševičienės (Nacionalinė biblioteka) pranešime „Lietuvos viešųjų bibliotekų veikla COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės akivaizdoje: siekis užtikrinti žmogaus teises“. Prelegentė, remdamasi pasaulio viešųjų bibliotekų patirtimi ir empirinio tyrimo rezultatais, apibendrino Lietuvos viešųjų bibliotekų pastangas užtikrinti žmogaus teisių įgyvendinimą COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės sąlygomis. Taip pat pateikė rekomendacijų viešosioms bibliotekoms, kaip prisidėti prie nūdienos krizių sukeltų problemų sprendimo šalyje.

VIETOJ PABAIGOS: PLANAI IR PALINKĖJIMAI Dviejų dienų konferencijos darbotvarkė buvo įtempta, diskusijų po pranešimų netrūko. Pirmos dienos mokslinės dalies moderatoriaus funkciją atliko Magnus Tomas Kėvišas, antros dienos – Andrius Vaišnys ir Darius Žiemelis. Džiugino (turint omenyje COVID-19 pandemijos situaciją šalyje) didelis susidomėjimas konferencija: klausytojų buvo ne tik salėje; ją tiesiogiai stebėjo dėl objektyvių priežasčių atvykti negalėjęs santykinai gausus klausytojų skaičius. Visas konferencijos vaizdo įrašas pasiekiamas adresu https://konferencijos.lnb.lt/pb30/. Konferencijos medžiaga bus išleista Nacionalinės bib liotekos mokslo žurnale „Parlamento studijos“. Baigiamajame žodyje Nacionalinės bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento direktorius (taip pat vienas iš konferencijos organizatorių) A. Vaišnys pabrėžė pagrindinį forumo dalyvius vienijantį objektą – informacinį aprūpinimą. Tam reikia ne tik informacinių sistemų veiksnumo, bet pirmiausia – kompetencijų, nekonfliktinės sąveikos su teise, atskirų grandžių darnos. Tad ir konferencijos organizatoriai, sukvietę skirtingų sričių tyrėjus iš įvairių šalių, išreiškė tokio tarpdisciplininio požiūrio poreikį. Dėkodamas visiems prisidėjusiems prie konferencijos rengimo ir jos sklandaus vyksmo, A. Vaišnys palinkėjo, kad šis politinės lyderystės ir informacinio aprūpinimo lauko problematikai skirtas renginys įgytų tęstinumą ir būtų periodiškai rengiamas kaip viena iš Nacionalinės bibliotekos konferencijų.

PROJEKTAI

KELIONĖ PO LIETUVOS KULTŪRĄ – PATRAUKLESNĖ IR INOVATYVESNĖ Apie modernizuotą portalą „E. paveldas“ Jolita Steponaitienė Lina Mačiulienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamentas

Nuo šiol vartotojai, besidomintys Lietuvos kultūros dokumentiniu paveldu, turės naujų galimybių. Didžiausias Lietuvos skaitmeninto kultūros paveldo portalas „E. paveldas“, gyvuojantis jau daugiau nei 15 metų, ne tik nuolat pildomas nauju turiniu, bet dabar gali pasiūlyti vartotojams ir naujų inovatyvių paslaugų. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais baigė įgyvendinti 2018–2021 m. vykdytą projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės plėtra“. Naršymas po portalą „E. paveldas“– tai puiki galimybė susipažinti su gausiomis suskaitmenintų dokumentų kolekcijomis ir kitomis skaitmenintomis kultūros paveldo įdomybėmis, kurios kartais dėl savo unikalumo, medžiagos trapumo ar blogos fizinės būklės ir griežtų saugojimo sąlygų yra neprieinamos plačiajai visuomenei. Šiuo metu portale sukaupta per 280 tūkst. kultūros paveldo objektų. Ir šis skaičius nuolatos didėja – naujus skaitmenintus dokumentus, garso ir vaizdo įrašus Nacionalinė bib lioteka į portalą kelia kartu su 24 partneriais: bib liotekomis, muziejais, archyvais ir kitomis atminties institucijomis.

Atnaujinimo poreikis. Kasdienis technologijų progresas ne tik pasiūlo naujų galimybių, bet formuoja ir naujus įpročius, poreikius bei lūkesčius. Iki šiol veikęs „E. paveldo“ portalas buvo statiškas, orientuotas tik į kultūros paveldo objektų saugojimą, teikė minimalias paslaugas ir jau nebeatitiko šių dienų techninių reikalavimų. Šiuolaikiniam informacijos ir socialinių medijų amžiaus žmogui nebepakanka tik grožėtis suskaitmenintu kultūros paveldu, o ir paveldas neturėtų užsidulkėti virtualiose lentynose, jis turi gyventi „naują gyvenimą“, t. y. būti pakartotinai naudojamas. Ankstesnės portalo versijos neturėjo šių funkcijų, tad, keičiantis visuomenės poreikiams ir skaitmeninio paveldo suvokimui, portalas buvo vis naujinamas. 7

Pakartotinis turinio naudojimas. 2018 m. prasidėjus naujausiam portalo atnaujinimo etapui, buvo siekiama, kad jis taptų įdomesnis, interaktyvesnis ir patrauklesnis naudotojams, pavyzdžiui, suteikdamas jiems galimybę skaitmenintą paveldą naudoti pakartotinai – kurti parodas, kolekcijas, tinklaraščius. Dabar sukurtos naujos paslaugos leidžia portalo „E. paveldas“ naudotojams jame prieinamus objektus įtraukti į pažinimo ir mokymosi procesus, atlikti tyrimus, naudoti savo kūryboje.

SU TURINIU SUSIJUSIOS PASLAUGOS: •

personalizuotų virtualių parodų kūrimo paslauga, leidžianti savo tapatybę patvirtinusiems naudotojams naudotis personalizuotų virtualių parodų kūrimo įrankiu remiantis portale saugomu skaitmenintu turiniu;

•

muzikos iš natų grojimo paslauga, leidžianti sugeneruoti pasirinktų natų garso įrašo perklausą;

•

žemėlapių pateikimo paslauga, kuri leidžia pasirinkti norimus istorinius žemėlapius ir matyti jų sąsajas su esamu žemėlapiu, taip pat pagal pasirinktus žemėlapius žiūrėti atitinkamos geografinės vietovės ir atitinkamo laikotarpio istorines nuotraukas ar kitus skaitmeninius kultūros paveldo objektus;

•

virtualios ir papildytosios realybės ekspozicijų paslauga, leidžianti ne tik peržiūrėti skaitmenintus kultūros paveldo objektus, bet ir „atsidurti“ iš jų sukurtoje virtualioje realybėje.

PASLAUGOS, OPTIMIZUOJANČIOS KOKYBĘ IR VALDYMĄ:

•

naudotojas informuojamas, ar kūrinio autorių teisės yra saugomos ar ne, o jei saugomos – tai kokiomis sąlygomis, paprasčiau tariant, ar kūrinys gali būti pakartotinai naudojamas;

•

paslauga, palengvinanti moksliniams tyrimams reikalingo skaitmeninto kultūros paveldo turinio paiešką ir analizę. Ji leidžia pagal nustatytus kriterijus atrinkti ir įvairiais pjūviais analizuoti turinį, saugomą portale ir susijusiose informacinėse sistemose, iš kurių gaunami įvairių kultūros paveldo objektų metaduomenys;

•

skaitmeninio turinio susiejimo su geografine vieta paslauga leidžia suskaitmenintą turinį portalui teikiančių institucijų atstovams „E. pavelde“ esantiems skaitmenintiems objektams priskirti geografinę vietą nurodančias koordinates;

•

„vieno langelio“ paieškos paslauga: įrašant paieškos tekstą ar norimą rasti frazę, vienoje vietoje gaunamas rezultatas ir apie „E. paveldo“ partnerių teikiamą skaitmeninį turinį.

Reikia pažymėti, kad, modernizavus portalą, suskaitmeninti tekstiniai dokumentai turi atpažįstamą tekstą, kuriame vartotojas gali atlikti paiešką pagal žodį arba frazę. Ir spaudiniai, ir rankraščiai. Atnaujintas „E. paveldo“ portalas ir toliau lieka didžiausiu lietuviško skaitmeninto paveldo masyvu, kuriame tyrinėtojai ar šiaip smalsuoliai ras suskaitmenintų knygų ir periodikos įvairovę: nuo pirmosios lietuviškos knygos iki XIX–XX a. leidinių, Lietuvoje įvairiais istoriniais ir valstybiniais laikotarpiais leistų knygų, Lietuvoje ėjusių periodinių leidinių nuo 1832-ųjų, taip pat lietuvių išeivijos periodinių leidinių, XVII–XX a. pirmosios pusės smulkiosios spaudos (atsišaukimų, valdžios institucijų įsakymų, skelbimų, teatrų, koncertinių afišų, programų, religinės smulkiosios spaudos ir kt.); XIX a. antrosios pusės– XX a. fotografijų, XX a. pirmosios pusės atvirukų. Besidomintieji genealogija ir toliau galės tyrinėti XVI–XX a. pirmosios pusės įvairių parapijų Romos katalikų bažnyčios metrikų aktų knygas, rankraštinį žymių asmenybių palikimą. Čia galima susipažinti su Lietuvos muziejų eksponatais: retų spaudinių kolekcija iš V. Daumanto ir A. Račkaus rinkinių (XV–XX a. pr.); Lietuvos dvarų dokumentų rinkiniu (XVIII–XIX a.); L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinio muziejaus archyvinių dokumentų ir fotografijų rinkiniu; XX a. Lietuvos scenografijos eskizais. Gintaro dirbiniai, Palangos gintaro muziejaus istoriją liudijančios nuotraukos – taip pat prieinami šiame kultūros paveldo portale. Naudojimo sąlygos. Visi por tale esantys objektai yra paženklinti „Creative Commons“ licencijomis, kurios suteikia informaciją apie skaitmeninto objekto naudojimo teises. Skaitmeninto kultūros paveldo objektų ženklinimas licencijomis sukuria palankesnes sąlygas naudoti turinį tiek asmeniniais, tiek komerciniais tikslais ir išvengti portale viešinamų kultūros paveldo objektų naudojimo be jų autorių teisių turėtojų leidimo. Daugiau informacijos apie licencijų reikšmes ir licencijavimo sąlygas galima sužinoti pasinaudojus teisių nustatymo įrankiu – https://cc.lnb.lt/.

POKALBIS

„Expo 2020“ Lietuvos paviljone. Lietuvos paviljono organizatorių archyvas

RENALDAS GUDAUSKAS: „JAE rodoma didžiulė pagarba klasikinei raštijai, kultūrai, knygai“ 2021 m. gruodžio 11–19 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas su dalykiniu vizitu lankėsi Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai; JAE), kur dalyvavo pasaulinėje parodoje „Expo 2020“ ir susitikimuose dėl tarptautinio ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo plėtros galimybių. Parodoje Lietuvos paviljone buvo įrengtas Nacionalinės bibliotekos stendas – specialiai šiam renginiui sukurtas interaktyvus pasakojimas „Kristijonas Donelaitis – Lietuvos Homeras“ su pristatomais jo „Metų“ fragmentais. Gruodžio 14 d. Nacionalinės bibliotekos vadovas dalyvavo diskusijų forume „Apmąstymai apie švietimą permainų pasaulyje“ (angl. Rethinking Education for a World of Change). Vizito dienomis R. Gudauskas susitiko su JAE kultūros ir turizmo departamento vadovais, lankėsi Abu Dabio, Šardžos bibliotekose, taip pat JAE prezidento rūmuose ir jo bibliotekoje.

„Expo 2020“ metu surengtoje diskusijoje „Apmąstymai apie švietimą permainų pasaulyje“ dalyvavo pripažinti savo sričių specialistai. Valstybių, kurioms atstovavo diskusijos dalyviai, geografija įspūdinga: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Naujoji Zelandija, Bahreinas, Jungtinė Karalystė ir Lietuva. Jūs buvote ne tik vienintelis žemyninės Europos atstovas, bet ir apskritai vienintelis bibliotekų atstovas. Būtų įdomu išgirsti, kokie išryškėjo diskusijoje išsakytų aukštųjų mokyklų atstovų, su jaunimo, inovacijų ugdymo programomis dirbančių specialistų minčių sąlyčio taškai? Kokį čia matote galimą, galbūt išskirtinį atminties institucijų, tarp jų ir bibliotekų, vaidmenį? Visų pirma, buvo malonu įsitikinti, kad konceptualiai Lietuvos nacionalinė biblioteka eina teisingu keliu. Man daug metų teko dirbti UNESCO1, kurios prioritetai yra kultūra, švietimas ir mokslas. 1

1997–2007 m. R. Gudauskas buvo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Informacijos, informatikos ir komunikacijos komiteto pirmininkas, 2003– 2007 m. – Vilniaus universiteto UNESCO Tarptautinio žinių ekonomikos ir žinių vadybos centro direktorius, nuo 2014 m. yra UNESCO tarpvyriausybinės programos „Informacija visiems“ tarybos narys ir nacionalinio komiteto pirmininkas, nuo 2017 m. – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys, vykdomojo komiteto narys, 2021–2024 m. – UNESCO Filosofijos ir humanitarinių mokslų tarptautinės tarybos CIPSH (pran. Conseil International de la Philosophie et des Sciences Humaines)) vykdomojo komiteto narys.

Nacionalinė biblioteka šias kryptis yra pasirinkusi kaip savo orientyrus, prie jų dar pridėjome ekonomiką – dėl pastarosios ir atsiradome „Expo 2020“ parodoje. Mūsų bibliotekos šviečiamoji misija – mokymasis visą gyvenimą – ir buvo tas aspektas, kuris yra svarbus visoms institucijoms, dirbančioms švietimo srityje. Kėlėme klausimą apie bibliotekos, kaip socialinės institucijos, perspektyvą plačiame švietimo srities dalyvių lauke. Šiais laikais, kai švietimas dėl modernių technologijų įmanomas ir interneto tinkluose, ne tik pastatuose, biblio tekai jos technologiniai pajėgumai leidžia atlikti panašų į universitetų vaidmenį. Dėl to diskusijoje kalbėta apie tai, kaip visoms su švietimo funkcija šiuolaikinėje žinių visuomenėje, žinių ekonomikoje susijusioms institucijoms susijungti, susivienyti, sustiprinti tą mokymosi visą gyvenimą kontūrą. Kalbant apie pačią diskusiją, norėtųsi paminėti, kaip profesionaliai jai buvo pasirengta. Prieš ją vyko dvi rimtos parengiamosios diskusijos, kuriose mes, dalyviai, susipažinome, aptarėme savo patirtis, todėl viešoje diskusijoje kalbėjomės daug laisviau. Buvo be galo įdomu bendrauti su aukščiausio lygio ekspertais iš viso pasaulio. Gal, bendraudamas su specialistais, institucijų vadovais iš įvairių šalių, pastebėjote, kokia Nacionalinės bibliotekos veikla daro įspūdį tarptautiniu mastu? Pagal tai, kiek Lietuvos nacionalinė biblioteka gavo dėmesio, galiu teigti, kad konceptualiai, savo patirtimis, požiūriu, strategija kitiems esame labai įdomūs. Tikrai ne vieną kartą buvau prašomas parodyti ar papasakoti apie Nacionalinės bibliotekos 2023 m. strategines kryptis. „Expo 2020“ Lietuvos paviljone skaičiau pranešimą apie

Lietuvos paviljone Nacionalinės bibliotekos vadovas pristatė bibliotekos veiklos modelį. Lietuvos paviljono organizatorių archyvas

Pasaulio šalių švietimo ekspertų diskusijoje kalbėta ir apie šiuolaikinį bibliotekų vaidmenį, neatsiejamą nuo šviečiamosios misijos. Lietuvos paviljono organizatorių archyvas

Prof. dr. R. Gudauskas tarp Kultūros ir turizmo departamento vadovų. Kairėje – Lietuvos Respublikos ambasados Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijos Karalystei, Kuveito valstybei ir Bahreino Karalystei patarėja Jūratė Ramoškienė, viduryje – JAE Prezidento rūmų bibliotekos vadovė Shaikha Mohamed Ahmed Al Mehairi. LR ambasados JAE archyvas

Nacionalinės bibliotekos veiklos modelį. Mūsų požiūris tikrai priimtinas ir įdomus ekspertams, institucijų vadovams. Sakau tai ne todėl, kad norėčiau pasigirti. Tiesiog esu ne kartą dalyvavęs švietimo forumuose, bet šis turėjo naują dimensiją – bibliotekų. Jei neklystu, istorijoje tai pirmas kartas, kad bibliotekos atstovas dalyvautų tokio aukšto lygio švietimo forume. Už šią išskirtinę galimybę esu labai dėkingas. Aktyviai dalyvaudamas įvairiuose pasaulinio lygio renginiuose, turite galimybę sėkmingai plėtoti ambicingą Nacionalinės bibliotekos veiklos kryptį – kultūrinę diplomatiją. Gal iš Jungtinių Arabų Emyratų grįžote užmezgęs naujų bibliotekos bendradarbiavimo galimybių? Buvau maloniai priimtas JAE kultūros ir turizmo departamento vadovų, lankiausi Šardžos viešojoje ir Abu Dabio vaikų bibliotekose, Prezidento rūmuose ir jo bibliotekoje Abu Dabyje. Man buvo pristatyti šios bibliotekos darbai leidybos srityje – leidiniai išties įspūdingi. Džiaugiuosi, dovanų

gavome įspūdingą leidinių kolekciją, ji keliauja pas mus į Vilnių. Jaučiau, kad ir Lietuva, ir jos Nacionalinė biblioteka yra gerbiamos ir pripažintos. Galiu teigti, kad tai buvo ne mandagumo vizitas, o dalykinis susitikimas su rimtomis ir įdomiomis diskusijomis. Esu girdėjęs, kad JAE neskuba pasirašyti bendradarbiavimo dokumentų, tačiau grįžusį į Vilnių mane pasiekė žinia, kad Lietuvos ambasada Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasirašė bendradarbiavimo memorandumą su JAE kultūros ir turizmo departamentu. Šis memorandumas – labai konkretus kultūrinės diplomatijos faktas ir oficiali, įteisinta mūsų bendradarbiavimo pradžia. Nacionalinė biblioteka turi ilgą kultūrinės diplomatijos istoriją – su užsienio biblio tekomis buvo bendraujama nuo seno, o nepriklausomybės laikais užmegzti santykiai su įvairiomis užsienio valstybių kultūros institucijomis, ambasadomis. Ypač šie ryšiai sustiprėjo, kai Nacionalinė biblio teka visomis prasmėmis atsivėrė 2016 m. po esminės rekonstrukcijos. Dabar labai kryptingai mezgame kultūrinės diplomatijos santykius. Būdami nacionaline atminties institucija, saugančia valstybės patirtį, atmintį, esame aktyvūs ir dalijamės šia patirtimi bendradarbiaudami su užsienio valstybėmis, jų institucijomis. Minėjote lankęsis Prezidento rūmų (Qasr Al Watan) bibliotekoje. Kas joje padarė didžiausią įspūdį? Vizitas, deja, buvo trumpas, tad spėjau pamatyti tik išskirtiniausius šios bibliotekos kultūros lobius, kolekcijas. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad ši biblioteka įkurta pačiuose Prezidento rūmuose, tad yra labai prabangi. JAE – labai įvairi šalis, turinti įdomią istoriją. Ji neturi nacionalinės bibliotekos, kokią įprastai matome Europoje. Prezidento rūmų biblio teka yra viename iš emyratų – Abu Dabyje, kur sukoncentruotos valstybės ministerijos, taigi yra prilyginama nacionalinei bibliotekai. Man susidarė įspūdis, kad šioje bibliotekoje rodoma didžiulė pagarba klasikinei raštijai, kultūrai, knygai. Tai itin akcentuojama prabangia aplinka. Jeigu svarbiausioje šalies vietoje – Prezidento rūmuose – randama vietos ir knygai, tai turbūt tos valstybės požiūris į knygą, kultūrą ir biblioteką yra itin pagarbus. Ekskursijoje po šią biblioteką mus lydėjo jos vadovė Shaikha Mohamed Ahmed Al Mehairi. Galiu pasakyti, kad ji – tikras autoritetas.

Su didinga JAE Prezidento rūmų biblioteka svečią iš Lietuvos supažindino jos vadovė Shaikha Mohamed Ahmed Al Mehairi. LR ambasados JAE archyvas

Apsilankėte Šardžos viešojoje, taip pat Abu Dabio vaikų bibliotekoje. Mūsų Nacionalinėje bibliotekoje daug dėmesio skiriama mažiesiems lankytojams, nesvetimos kai kurios viešosios bibliotekos funkcijos. Gal, pasižvalgęs po šias bibliotekas, parsivežėte kokią idėją, kurią galima būtų įgyvendinti Lietuvoje? Ar čia vykdoma kultūrinė veikla tokia pat įvairi kaip Lietuvoje? Iš viso lankiausi trijuose emyratuose: Dubajaus, Abu Dabio ir Šardžos. Abu Dabis – reprezentacinis miestas, JAE administracijos centras, o Šardža laikoma JAE kultūros sostine. Abu Dabio vaikų biblioteka yra visiškai savarankiška biblioteka, kurta būtent jaunimui ir vaikams. Manau, tai puikus modelis. Ši biblioteka man kiek priminė Lietuvos nacionalinės bibliotekos dirbtuves PATS SAU. Bibliotekos plotas didžiulis, užmojai dideli, viskas labai integralu, interaktyvu, visur matyti knygos. Jie taip pat turi televizijos studiją. Manau, tokia savarankiška ir stipri vaikų biblioteka atlieka labai svarbų vaidmenį, nes auklėjimas ir švietimas vaikystėje vėliau lemia žmogaus perspektyvą ir ateitį. Akivaizdu, kad visos bibliotekos turi gerą finansavimą, visos pasižymi puikia infrastruktūra. Jų vadovai – išskirtiniai lyderiai. Turiu omenyje, ne tik kaip įstaigos vadovai, išmanantys modernias vadybos kryptis, bet ir kaip kūrybinių procesų generatoriai. 11

Pažintis su JAE kultūros sostine laikomos Šardžos viešąja biblioteka... Su bibliotekos vadove dr. Eman Bushulaibi.

laiko labai įdomiu, svarbiu. Vienas darbuotojų netgi prisipažino, kad biblioteka jam yra svajonių darbas. Galbūt arabų kraštų žmonės su vakariečiais kalbasi atsargiau, tačiau kai požiūriai yra panašūs – pagarba knygai, kultūrai, humanistikai, – ir jie pamato, kad vertybės sutampa, bendravimas tampa nuoširdus, laisvas, virsta bendradarbiavimu. Turiu pasakyti, kad šios pažintys mane praturtino. ...ir joje saugomais vertingiausiais spaudiniais.

Lietuvos paviljono organizatorių archyvas

JAE – musulmonų dominuojama ekonomiškai labai stipri valstybė Arabijos pusiasalyje. Palyginti su kitomis pusiasalio valstybėmis, nuo XXI a. pr. ji aktyviausiai vykdo suartėjimo su Vakarų valstybėmis politiką. Stereotipiškai esame linkę manyti, kad arabų kraštuose moterų padėtis yra sudėtingesnė nei vyrų. Lietuvoje tradiciškai didžiuma kultūros srities darbuotojų yra moterys, bibliotekose jos taip pat sudaro daugumą (net ir tarp bibliotekų vadovų). Jūsų akimis, kokia situacija šiuo klausimu yra JAE? Viso vizito metu nepastebėjau, kad moterys būtų traktuojamos kitaip nei vyrai. Ir Prezidento rūmų bibliotekai, ir Šardžos viešajai bibliotekai vadovauja moterys, tarp darbuotojų taip pat daug moterų. Manyčiau, jog svarbiausia, kad vadovas būtų stiprus, turėtų idėjų, gebėtų jas realizuoti. Teko kalbėti su bibliotekų darbuotojais. Supratau, kad nemažai jų darbą bibliotekoje 12

Grįžkime į Lietuvos paviljoną parodoje „Expo 2020“, kuriame Nacionalinė biblio teka kartu su partneriais inovatyviai pristatė lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį. Kokias matėte lankytojų reakcijas? Kaip užsieniečiai suprato XVIII a. lietuvių realijas? Lietuvos paviljonas yra gausiai lankomas, konceptualus, labai susijęs su mūsų nacionaliniu identitetu. Nacionalinės bibliotekos kartu su partneriais parengtas stendas veikė nepriekaištingai, traukė dėmesį, buvo įdomus. Tai, kad jis buvo įrengtas visos ekspozicijos centre, manau, parodė ir Lietuvos požiūrį į kultūrą. Ar K. Donelaitis parodos lankytojams buvo įkandamas? Aš manau, kad taip. Reikia pramušti tą nežinojimo sieną. Mūsų misija – per kultūrą sudominti valstybe. Šis stendas gali būti precedentas ateityje pristatyti valstybę kitose parodose.

Kalbėjosi Jūratė Bičkauskienė

TERMINŲ ARUODAI

ŽODYNŲ AKTUALUMAS:

PRAEITIES IR ATEITIES ĮŽVALGOS Dr. Violeta Černiauskaitė

Gyvename ne tik intensyviu informacijos, bet ir žinių kaitos laikotarpiu. Šiame greitkelyje privalome turėti ir stabilius įveikto kelio ženklus. Prie tokių svarbių kiekvienos srities žinių raidos rodiklių galima priskirti enciklopedijas ir terminų žodynus. Civilizacijos, ypač mokslo istorijoje žodynai atliko išskirtinį vaidmenį. Jie rodo, kaip vieno ar kito laikotarpio tautos suvokia, skaido ir sistemina pasaulį, taigi perteikia tos visuomenės pasaulio pažinimo lygį ir savitumą1. Terminų žodynai atlieka šią išskirtinę misiją tiksliausiai, nes terminijos būklė ir raida susijusi su tautos kultūrine, politine, ekonomine padėtimi, jos kalbos funkcionavimo mastu įvairiose žmonių veiklos srityse. Nuo to, kaip plačiai vartojami terminai įvairių veiklos sričių reikalams, priklauso jų gausumas. Tokios sritys kaip biologija, medicina ar teisė turi tarptautiniu mastu tvarkomą lotynišką terminiją. Tarptautinę terminiją turi ir bibliotekininkystė.

IŠTAKOS – PRIEŠ TŪKSTANČIUS METŲ Istorinė bibliotekininkystės terminų raida dar laukia smalsių tyrinėtojų, tačiau ir šiandien žinoma faktografija yra įspūdinga. Bibliot ekininkystės ir bibliografijos terminų istorija siekia ne tik senosios Graikijos, bet ir ankstyvuosius Egipto bei Mesopotamijos laikus. Pirmasis šiuo metu žinomas bibliografijos darbas „Džedefgoro pamokymai“ su įvadine informacija apie kūrinį datuojamas 2600 m. pr. Kr.2. Pirmosios bibliografinės nuorodos Egipte aptiktos istorikams gerai žinomame dokumente „Chečio pamokymai“ – 1962 m. pr. Kr. Čia taip pat rasti eiliuoti tekstai su bibliografinėmis žiniomis apie žymiausius Senosios Egipto Karalystės ir Vidurinės Egipto Karalystės darbus. Tokie profesinės veiklos darbų pavyzdžiai atsirado kartu su rašytiniais šaltiniais, būtinybe juos identifikuoti, registruoti, naudoti ir saugoti. 1

Jakaitienė, Evalda. Žodynų istorijos apybraiža. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 8. Černiauskaitė, Violeta. Bibliografijos termino samprata Lietuvoje: raida ir norminimo ypatumai. Bibliotekininkystė’ 97. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1998, p. 55.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad raštijos tvarkymas bibliotekose buvo ir tebėra susijęs su žodynų istorija ir apskritai mokslo žinių klasifikavimu bei sisteminimu. Žinomiausi yra teminiai ar sisteminiai žodžių sąrašai, kuriuos sudarė Aleksandrijos biblio tekos bibliotekininkai – graikų filologas, pirmasis bib liotekos vedėjas Dzenodotas (apie 325–260 a. pr. Kr.) ir graikų filologas, leksikografas ir bibliografas, paskutiniais savo gyvenimo metais taip pat vadovavęs šiai bibliotekai, Aristofanas Bizantietis (apie 257–180 a. pr. Kr.). Dzenodotas sudarė abėcėlinį Homero raštų žodžių sąrašą, sutvarkė raštijos paminklų registravimą ir saugojimą, įtvirtino abėcėlinę klasifikacijos sistemą3. Aristofanas Bizantietis parengė sistemiškai sutvarkytą ne tik sunkių, pasenusių, bet ir tuo laiku vartojamų žodžių žodynėlį4. Pirmojo suvestinio katalogo sudarytojas, poetas ir mokslininkas Kalimachas (310–235 m. pr. Kr.) padovanojo bibliotekininkams ir šiandieną gerai žinomą klasifikacijos lentelių terminą. Jo sudarytame kataloge (Pinakes; išvertus iš graikų k. – lentelės), arba „Žymių kiekvienoje srityje asmenų lentelėse kartu su jų darbų sąrašu“5, aprašyta 90 tūkst. Aleksandrijos bibliot ekos veikalų. Šiandieną mokslininkai pripažįsta, kad, visame pasaulyje paplitus Kalimacho sukurtai sistemai, įsitvirtino Vakarų tradicijai priskiriama visų raštų ir darbų identifikacija pagal autorių, kaip pagrindinį aprašo autoritetinių duomenų elementą6. 3

4 5

Phillips, Heather. The Great Library of Alexandria? Library Philosophy and Practice, 2010, August. Prieiga per internetą: https://digitalcommons.unl. edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1427&context=libphilprac. Jakaitienė, Evalda. Žodynų istorijos apybraiža, p. 128. Brill‘s companion to Callimachus / ed. Benjamin Acosta-Hughes; Luigi Lehnus; Susan A Stephens. Leiden; Boston: Brill, 2011. 231 p. History of Ancient Greek Scholarship: From the Beginnings to the End of the Byzantine Age / ed. Franco Montanari. Leiden; Boston: Brill, 2020.

ŠVIEČIAMOJO AMŽIAUS REIKŠMĖ Per ilgą istorinį laikotarpį susiformavusios lotyniškosios terminų tradicijos ėmė keistis tik Renesanso laikais, kai mokslo ir technikos terminija pradėta kurti nacionalinėmis Europos kalbomis. Beje, bib liotekininkystės istorijoje terminų žodynai išskirtinį vaidmenį atliko tik Šviečiamajame amžiuje (XVII–XVIII a.). Šiuolaikinę bibliotekininkystės ir bibliografijos sampratą Europoje įtvirtino prancūzai gydytojas ir bibliotekininkas Gabrielis Naudé (1600–1653): „Patarimai kuriantiems biblioteką“ (Advis pour dresser une bibliotheque, 1627); Bibliographia politica (1633 Venecijoje, 1645 Prancūzijoje) ir bibliografas, karmelitų vienuolis Louis Jacobas de Saint Charles’is (1608–1670): penkiatomė „Paryžiaus bibliografija“ (Bibliographia Parisina, 1645–1651). Aprašant, registruojant knygas, nuosekliai imtas vartoti bibliografijos terminas (pagal analogiją su žemės aprašymu (geografija), asmens gyvenimo ir veiklos aprašymu (biografija). Formuojantis knygotyros mokslui, XVIII a. bibliografijos terminas pergyvena tris kaitos tendencijas – kai reikšmės buvo tapatinamos su bibliologijos, biblio tekininkystės ir knygotyros sampratomis. Bibliologijos terminas pirmą kartą apibrėžtas Gabrielio Peignot dviejų tomų „Bibliologijos aiškinamajame žodyne“ (Dictionnaire raisonné de Bibliologie, išspausdintas Paryžiuje 1802–1804 metais). Kartais šis žodynas pavadinamas pirmąja specialiąja enciklopedija, kurioje pateikta plačiausia iki tol buvusi knygos mokslo samprata7. Bibliotekininkystės terminą pirmą kartą savo vadovėlyje8 pavartojo šiuolaikinio bibliotekininkystės mokslo pradininku laikomas vokiečių bibliotekininkas Martinas Schrettingeris (1772–1851). Taigi šio termino istorija skaičiuoja jau kelis šimtmečius, kai pradėtos leisti specialios enciklopedijos ir terminų žodynai.

LIETUVIŠKOS TERMINIJOS ETAPAI Šiuo metu bibliotekininkų profesijos istorinis tęstinumas autentiškai ir nuosekliai fiksuojamas daugiakalbės terminijos šaltiniuose. 2017 m. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atlikus Lietuvos bei užsienio specialiosios leksikografijos šaltinių analizę, paaiškėjo, kad tarp 110 identifikuotų bibliotekininkams aktualių šaltinių daugumą sudarė senas tradicijas tęsiantys, kelių redakcijų sulaukę aiškinamieji žodynai ir enciklopedijos. Todėl taip svarbu toliau tyrinėti, rengti ir gerai žinoti šių sričių terminų šaltinių istoriją9. 7

Początki teorii bibliologii. Dictionnaire raisonné de bibliologie (1802–1804) Gabriela Etienneöa Peignota. Analiza i recepcija / Bożena Koredczuk. Wrocław, 2005. 182 p.; Bultmann Lemke, Antje. Gabriel Naude and the Ideal Library. Prieiga per internetą: https://surface.syr.edu/libassoc/280. Schrettinger, Martin. Handbuch der bibliothek-wissenschaft, besonders zum gebrauche der nicht-bibliothekare. Wien, 1834. Bliūdžiuvienė, Nijolė; Černiauskaitė, Violeta. Terminografijos plėtros kryptys Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Terminologija, t. 26 (2019), p. 214. Taip pat prieiga per internetą: http:// lki.lt/terminologija-26/.

Didelį žinomumą bibliotekininkui Gabrieliui Naudé atnešė jo „Patarimai kuriantiems biblioteką“ (Advis pour dresser une bibliotheque, 1627). Publikuota „Europeana“: portretas, Austrijos nacionalinė biblioteka; antraštinis puslapis, Prancūzijos nacionalinė biblioteka

Martinas Schrettingeris laikomas šiuolaikinio bibliotekininkystės mokslo pradininku. Bibliotekų mokslui skirtame vadovėlyje jis įtvirtino bibliotekininkystės terminą. Publikuota „Europeana“: portretas ir vadovėlio antraštinis puslapis, Bavarijos valstybinė biblioteka

Lietuvių bibliotekininkystės terminijos raidoje skirtini keli svarbūs etapai10: 1. Nuo sąvokų lietuvių kalba raštijos šaltiniuose atsiradimo iki 1918 m. Pavyzdžiui, Konstantino Sirvydo parengtame ir 1620 m. Vilniuje išleistame lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyne Dictionarium trium linquarum pavyko identifikuoti per 100 knygų ir skaitybos sąvokų. 2. 1919–1940 m. – profesinės terminijos susiformavimo laikotarpis. 3. 1941– 1986 m. – profesinės terminijos tikslingo formavimo laikotarpis (su rusų k. įtaka). Pavyzdžiui, pirmasis bibliotekininkystės terminų žodynas buvo Izidoriaus Kisino sudarytas bibliotekų ir bibliografinės terminijos lietuvių–rusų kalbų terminų aiškinamasis žodynas (1956 m. pirmas sąsiuvinis). 4. 1986–2000 m. – pirmasis profesinės terminijos reformavimo laikotarpis, susijęs su ideologinių bei kalbinių paradigmų kaita Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Atkuriama lietuviška biblio tekininkų profesinė terminija. 5. Nuo 2001 m. – antrasis profesinės terminijos reformavimo laikotarpis, susijęs su esminiu informacinių technologijų poveikiu globaliems bibliotekų praktinės veiklos ir teorinių sampratų pokyčiams; čia svarbiausią vaidmenį atliko anglakalbiai 10

Ralytė, Auksė; Rimša, Vyautas. Lietuvių bibliotekininkystės terminologijos raida ir tvarkyba: nuo ištakų iki 1989 metų. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1989.

profesinės informacijos šaltiniai bei norminiai dokumentai ir standartai. Minimu terminijos tvarkybos reformavimo laikotarpiu pasirodė šie svarbūs veikalai: aiškinamojo „Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodyno“ keturi sąsiuviniai su 2237 susistemintais terminais (kalbos redaktorius Stasys Keinys), skirtais dokumentų ir leidybos, bibliografijos, katalogavimo bei bibliotekų fondų formavimo bei valdymo sritims11, „Knygotyros“ enciklopedinis žodynas12, „Žurnalistikos enciklopedija“13 ir kiti įvairių sričių terminijos leidiniai, svarbūs šalies savarankiškai mokslo raidai. 1998–2008 m. buvo išleista apie 240 terminų žodynų14, o naujausi leidybos duomenys rodo, kad šiuo metu Lietuvoje publikuojame vos keletą žodynų per metus. Nacionalinėje bibliotekoje kaupiami terminologiniai duomenys ir jų analizė leidžia teigti, kad išgyvename patį intensyviausią technologijų ir specialiųjų žinių kaitos laikotarpį, t. y. sunormintų ir susistemintų terminologinių duomenų poreikis itin aktualus, nes nuolat auga ir kinta profesinės veiklos turinys. Naujos informacinės ir ryšių technologijos ne tik sudaro sąlygas rinkti, saugoti, analizuoti, dalintis sukauptais terminais vis efektyvesniais bei pigesniais būdais, bet ir suteikia plačias bendradarbiavimo galimybes tarptautiniuose terminologijos projektuose bei mokymo programose. Specialiosios terminijos ištekliai yra labai paklausūs, nes mašininio vertimo ar kitų sparčiai besivystančių dirbtinio intelekto programų bei paslaugų rinkoje sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Duomenų ekonomikos požiūriu terminologijos duomenys taip pat tapo itin vertingi dėl jų siejamumo bei daugkartinio panaudojimo kituose šaltiniuose.

PASIRODĖ NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS ŽODYNAS

2015–2020 m. nuosekliai tęsiant bibliotekininkystės ir gretimų sričių terminijos tyrimus Nacionalinėje bibliotekoje, buvo sumanytas „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas“. Kuriant žodyno modelį, siekta mokslo, kultūros visuomenei bei specialistų 11

12 13

Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas. Sąs. 1–4. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1990–1999. Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Alma littera, 1997. Žurnalistikos enciklopedija / [vyriausiasis redaktorius J. V. Urbonas]. Vilnius: Pradai, 1997. Taip pat prieiga per internetą: www.kf.vu.lt/mokslas/leidiniai/ zurnalistikos-enciklopedija. Gaivenytė-Butler, Jolanta. Lietuviškų terminų žodynų leidyba 1998–2008 metais. Terminologija, 2009, t. 16, p. 252.

bendruomenei pateikti profesionalų parengtą ir aukščiausiu lygmeniu aprobuotą aktualų, išsamų dvikalbį specialiosios terminijos išteklių – norminamąjį sisteminį terminų žodyną spausdintine ir skaitmenine formomis. BIK žodyną parengė dr. Nijolė Bliūdžiuvienė ir dr. Vytautas Jonas Valiukėnas, apsvarstė Nacionalinėje bibliotekoje specialiai sudaryta tarpžinybinė Terminologijos komisija, o aprobavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Kol kas tik elektroniniu būdu išleistame terminų žodyne susisteminta 10 000 sunormintų lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba“15. Dvikalbio žodyno formą nulėmė būtinybė susisteminti jau sunormintą specialistų bendruomenei aktualią informacijos lauko terminiją remiantis tarptautinės standartizacijos terminologiniais duomenimis, suformuoti patikimą pagrindą tolesniam terminijos tvarkymui. Šaltinių ir literatūros sąraše suregistruota daugiau kaip 300 išteklių, tarp kurių bent trečdalį sudaro šaltiniai lietuvių kalba. Prioritetą teikiant šiuo metu galiojančių tarptautinių standartų terminijai, jų darninimas su kitų duomenų bazių ir terminų žodynų įvairiakalbe terminija padėjo lietuviškus terminus tvarkyti atsižvelgiant į sukauptą platesnį terminologinių duomenų kontekstą. Pagal patyrusio leksikografo J. V. Valiukėno sukurtą žodyno modelį naudojamas terminų žodynams įprastas dvikalbis abėcėlinis-lizdinis grupavimo būdas. Šalia termino (jo santrumpos) lietuvių kalba teikiamas jo atitikmuo anglų kalba, sudaryta terminų atitikmenų anglų kalba abėcėlinė rodyklė, sinonimijos ryšiai žymimi kableliu, kitos reikšmės atskiriamos kabliataškiu. Geras žodynas turi pasižymėti struktūros griežtumu, kad kiekvienu jo fragmentu būtų galima naudotis kaip tam tikros sistemos elementu. Tokiuose žodynuose laikomasi vieno esminių leksikografijos principų – maksimali informacija pateikiama minimaliomis priemonėmis. Žodynai, žinynai, vadovėliai tampa svarbiais norminamaisiais veikalais, kurie, sparčiai diegiant lietuvių kalbą į informacines technologijas, įgyja ypatingą reikšmę ir vertę. Jų rengimas priskiriamas mokslo taikomiesiems tyrimams. „Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynu“ dar kartą patvirtintas biblio tekininkų profesijos istorinis tęstinumas. Šis atvirosios prieigos dvikalbis žodynas gali būti naudingas esant vertimo, informacijos paieškos, studijų ir edukacijos, mokslinės ir tarptautinės komunikacijos, kitos profesinės veiklos ar savišvietos poreikiui. Elektroninis žodynas PDF formatu prieinamas Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje: Mokslas > Mokslo leidiniai > Metodologijos paskyra, taip pat jį galima atsisiųsti: Informacijos mokslų specialistams > Norminiai ir teisės dokumentai > Terminologijos darbai. Atsiliepimus, pastabas bei pasiūlymus Nacionalinėje bibliotekoje toliau pildomai profesinių terminų duomenų bazei galima siųsti el. paštu V. Černiauskaitei (violeta. cerniauskaite@lnb.lt). 15

Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas: 10 000 lietuviškų terminų su atitikmenimis anglų kalba ir anglų–lietuvių kalbų terminų rodykle: [elektroninis išteklius] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 536 p. ISBN 978-609-405-220-07. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/informacijosmokslu-specialistams/norminiai-ir-teises-dokumentai-bibliotekininkui/ terminologijos-darbai; https://journals.lnb.lt/metodologijos-paskyra/issue/ archive.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

PASTANGŲ IR VARGŲ KRONIKA:

ZIGMO TOLIUŠIO ATSIMINIMAI Irmina Abramovienė

Nepriklausomos Lietuvos veikėjas teisininkas Zigmas Toliušis (1889–1971) paliko ryškų pėdsaką šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Deja, jo asmenybė ir įvairiapusė veikla kol kas nėra sulaukusi platesnio tyrinėjimo. Pagrindiniuose šalies archyvuose saugomas jo rankraštinis palikimas kaip vertingas šaltinis cituojamas tyrėjų straipsniuose teisės ir kultūros istorijos temomis, tačiau kaip visuma iki šiol nėra publikuotas. Z. Toliušio rankraščių visuma – tai keletas tomų atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei žinomus visuomenės veikėjus, meno srities studijos, surinktas lietuvių politinių bylų spaudos draudimo laikais archyvas. Šie tekstai aprėpia platų Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijos laikotarpį. Autorius, būdamas svarbių istorinių įvykių dalyvis ir liudininkas, pasižymi taikliomis įžvalgomis, gebėjimu sisteminti labai įvairią informaciją, puiku kalbos jausmu ir stiliumi, todėl šių atsiminimų vertė tik išauga.

Gausius atsiminimų rinkinius pats Z. Toliušis suskirstė į tris dalis: pirma apima laikotarpį iki 1920 m.; antra – nepriklausomos Lietuvos; trečia – okupacijų laikotarpį. Pastaroji atsiminimų dalis, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, publikuota 1991 metais1. Knygoje pasakojama apie autoriaus bei kitų žymių Lietuvos veikėjų tragiškai susiklosčiusius likimus ir išgyvenimus Sibiro lageriuose. Šiame straipsnyje apžvelgsime Nacionalinės biblio tekos rengiamą publikuoti pirmąją Z. Toliušio atsiminimų dalį, apimančią gyvenimo laikotarpį nuo 1889 m. iki 1920-ųjų. Šie atsiminimai yra keturių dalių: 1) pasakojimas apie vaikystę Miliušių dvare, šeimą; pateikiama istorinių žinių apie buvusius šio dvaro savininkus; iš atsiminimų atsiskleidžia XIX a. pab.–XX a. pr. dvaro bei jo gyventojų kasdienybė, kultūrinė aplinka, kurioje užaugo Z. Toliušis, 2) mokslų Kauno gimnazijoje laikotarpis; pateikiama žinių ne tik apie gimnazijos kasdienybę, švietimo sistemos ypatybes gubernijos mokyklose, bet ir įžvalgiai aprašomas to meto Kauno gyvenimas,

atspindėti istoriniai 1905 m. revoliucijos įvykiai bei jų įtaka autoriaus pasaulėžiūros susiformavimui, 3) studijų Sankt Peterburgo universitete laikotarpis; nušviečiamas Peterburgo lietuvių studentų gyvenimas, kultūrinė veikla, užsimezgusios pažintys su bendraminčiais, 4) darbas Kijeve ir Poltavoje bei išbandymų kupinas gyvenimo Odesoje laikotarpis.

ATSIMINIMAI – TRIJOSE INSTITUCIJOSE Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio tekos rankraštyne2 saugomi atsiminimų rankraščiai ir mašinraščiai, gauti iš autoriaus 1945 m., 1949 m. ir 1969 m. Rankraščiai rašyti liniuotame sąsiuvinyje ant abiejų lapų pusių (106 lapai); daug taisymų, prierašų, įklijų su papildomais įrašais. Mašinraščiai atspausdinti ant plono popieriaus (133 lapai), įrišti į aplanką. Viršutiniame dešiniame kampe – antspaudas: Toliušis Zigmas, Kaunas. Yra keletas įklijų bei pastabų, įrašytų autoriaus ranka; nurodyta data: 1948 m. vasaris, 2

Toliušis, Zigmas. Mano kalėjimai, Vilnius, 1991.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus (LNMMB RKRS) Zigmo Toliušio fondas F66, b. 1–2.

Lietuvos advokatų taryba, 1927 m. Pirmoje eilėje iš dešinės: Andrius Bulota, Simonas Bieliackinas, Petras Leonas, Mykolas Cimkauskas; antroje eilėje iš dešinės: Vladimiras Stankevičius, Mykolas Sleževičius, Zigmas Toliušis. Vilniaus universiteto biblioteka VUB RS, F87, b. 19

Kaunas. Taigi atsiminimai rašyti tuo trumpu gyvenimo laisvėje laikotarpiu – tarp trečiojo ir ketvirtojo suėmimo. Šiame mašinraščio egzemplioriuje nėra ketvirtosios atsiminimų dalies apie gyvenimą Kijeve, Poltavoje ir Odesoje, tik autoriaus ranka pieštuku surašyti tos dalies skyrelių pavadinimai. Šie tekstai – tai tik vienas iš išlikusių atsiminimų variantų. Kitas egzempliorius (mašinraštis) saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve3. Tekstas atspausdintas mašinėle ant rašomojo popieriaus (110 lapų), daug prirašytų autoriaus pastabų, gausu įklijų su papildomu, ranka užrašytu tekstu. Nurodyta ta pati data ir vieta – 1948 m. Kaunas. Šiame egzemplioriuje pasakojimas nutrūksta ties gyvenimo Kijeve laikotarpiu (trūksta skyrelių apie Poltavą ir Odesą). Dar vienas atsiminimų egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne4. Atsiminimus universiteto bibliotekai Z. Toliušis perdavė 1971 metais. Šiame egzemplioriuje, pirmos dalies „Gyvenimo kelio pradžia“ įžangoje, kurioje Z. Toliušis pateikia visų savo atsiminimų ir rankraščių apžvalgą, randame įrašytą datą – „1970 V“. Kadangi autorius mirė 1971 m. rugsėjį, tai leidžia manyti, kad šis tekstas yra vėliausias, su paskutiniais autoriaus darytais papildymais. Atsiminimai atspausdinti ant rašomojo popieriaus mašinėle (230 lapų); rašyta vienoje pusėje, kitoje pusėje priklijuotos tekstą iliustruojančios nuotraukos; pradžioje, viršutiniame dešiniame kampe – antspaudas: Toliušis Zigmas, Kaunas. Mašinraštyje kai kur autoriaus ranka įrašytos pastabos ir įklijuoti lapeliai su tekstą papildančiais užrašais. Visi šie trys Z. Toliušio atsiminimų egzemplioriai kiek skiriasi apimtimi, autoriaus įrašytos pastabos, pataisymai kituose egzemplioriuose nesikartoja, tad atsiminimų visuma atsiskleidžia lyginant kelis teksto variantus. 3 4

LLTI, f. 11, b. 240. VUB RS, F87, b. 15.

Z. Toliušio atsiminimų puslapiai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka LNMMB RKRS, F66, b. 1 (rankraštis); LNMMB RKRS, F66, b. 2 (mašinraštis)

PALIKIMAS – LIETUVOS PRAEIČIAI PAŽINTI

SPALVINGO GYVENIMO FAKTAI

Atsiminimų atsiradimo aplinkybes nurodo kelios lakoniškos eilutės, autoriaus užrašytos pirmosios dalies įžangoje: „Savo atsiminimus pradėjau rašyti antrosios (hitlerinės) okupacijos metu (1941–1944). Tuomet, ypač kai teko slapstytis nuo Gestapo pastangų suimti ir ištremti mane vokiečių lagerin, turėjau daugiau laisvo laiko. Kai nesėdėjau kalėjimuose, rašiau sovietiniais laikais. Tęsiau atsiminimų rašymą Sibiro tremty (1951–1955). Grįžęs iš Sibiro vėl rašiau.“5 Rašydamas prisiminimus, Z. Toliušis niekada nenustojo tikėti, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, net po kalinimų ir tremties patirčių neišsižadėjo demokratinių vertybių bei savo moralinių nuostatų, niekuomet neprarado optimizmo. Vylėsi, kad sukauptas jo rankraštinis palikimas sulauks palankesnių laikų ir kartu su kitais šaltiniais padės pažinti Lietuvos praeitį. Pats autorius į savo rašinius žvelgė kaip į „praeities įvykių, reiškinių, pastangų ir paskirų žmonių bei organizacijų veiklos kroniką“6. Grįžęs iš tremties, Z. Toliušis nuolat buvo KGB akiratyje. Atsitiktinai patyręs, kad bute įrengti mikrofonai ir jo pokalbiai užrašinėjami, pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau tai nepadėjo išvengti persekiojimo. Artimoje aplinkoje, tarp senų bičiulių, buvo net keletas užverbuotų agentų, kurie uoliai pranešdavo saugumui apie kiekvieną pokalbį, teikė žinias apie Z. Toliušio politines nuostatas, stengėsi išsiaiškinti, kokius darbus autorius rašo ir kam juos perduoda saugoti7. Galima nuspėti, jog aplinkybių nepalankumas ir nuogąstavimas, kad rankraščiai gali būti prarasti ar sunaikinti, atsiminimų autorių paskatino tekstus užrašyti keliais egzemplioriais ir atiduoti juos saugoti į skirtingas įstaigas. Juolab kad ne kartą jo bute buvo atliekamos kratos, kurių metu paimti vertingesni daiktai, knygos iš asmeninės bibliotekos bei rankraščiai. Kaip Z. Toliušis rašo, kai kuriuos rankraščius po ilgų pastangų jam pavyko atgauti arba atkurti iš išsaugotų juodraščių, o dalis žuvo8. Autoriaus dukra Erika Toliušytė-Uogintienė apie savo tėvą ir jo palikimą yra rašiusi: „Zigmas Toliušis buvo stipri asmenybė. Jį laužė – nepalaužė, gundė – nesugundė. Atiminėjo, o jis tarsi skruzdė vis atstatinėjo, atkūrinėjo. Savo sąžinės ir įsitikinimų atžvilgiu buvo bekompromisiškas.“9 Sudėtingomis aplinkybėmis užrašyti ir išsaugoti atsiminimai – vertingas lituanistinis šaltinis, svarbus istorikams bei kultūros tyrėjams, neabejotinai įdomus platesnei visuomenei, patraukliai, gyvai pasakojantis apie Lietuvos kultūrai svarbų istorinį laikotarpį.

Z. Toliušis gimė 1889 m. spalio 21 d.10 Girdžių parapijoje, Jurbarko valsčiuje. Jo vaikystė prabėgo Miliušių dvare (Jurbarko r.). Tėvas Juozas Toliušis (1843–1911) buvo išsilavinęs ir apsišvietęs žmogus, turėjo sukaupęs asmeninę bibliot eką, dalyvavo 1863 m. sukilime. Ilgus metus dirbo Miliušių dvaro ūkvedžiu, vėliau – valdytoju. Motina Liudvika Achromavičiūtė-Toliušienė (1861–1933) buvo kilusi iš smulkiųjų bajorų. Kaip atsiminimuose rašo Z. Toliušis, ji pasižymėjo nepalaužiama tvirtybe, su atsidavimu rūpinosi vaikais, jų išsilavinimu. Įdėjo be galo daug pastangų, kad visi penki šeimos vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą. Sankt Peterburgo laikotarpis. 1908 m. baigęs Kauno gimnaziją, Z. Toliušis pasirinko studijas Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Nuo pat pirmo kurso priklausė Peterburgo lietuvių studentų draugijai. Studijuodamas dirbo lietuvių frakcijos Valstybės Dūmoje sekretoriumi. Gyvendamas pas Dūmos atstovą Andrių Bulotą11, susipažino su studentų demokratų grupės veikla. Apie 1910 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Z. Toliušio domėjimąsi politika dar gimnazijoje paskatino 1905 m. revoliucijos įvykiai. Savo atsiminimuose jis rašo: „Revoliucinis sąjūdis Lietuvoje turėjo įtakos į mano politinės pasaulėžiūros bei nusistatymo susiformavimą. Aš pradėjau domėtis politiniais klausimais ir rašinėti straipsnelius. Savo rašinius aš siuntinėjau Vilniun į „Lietuvos Ūkininką“ ir „Lietuvos Žinias“, kur jie nuo 1906–1907 metų ir pradėjo tilpti.12“ Baigęs teisės studijas, Z. Toliušis grįžo į Lietuvą, ketino įsikurti Kaune, tačiau dėl carinės Rusijos nutautinimo politikos teisininko praktika čia užsiimti negalėjo. Atsiminimuose jis rašo: „Caro teisingumo ministras garsus reakcionierius Ščeglovitovas13 buvo išleidęs slaptą aplinkraštį, draudžiantį priiminėti Šiaurės-Vakarų krašte, t. y. Lietuvoje, į teismus lenkų kilmės asmenis. Gi kilmė tuo metu buvo nustatoma pagal tikybą, taigi, visi katalikai buvo laikomi lenkų kilmės žmonėmis.“14 Kijeve, Poltavoje ir Odesoje. 1913–1919 m. Z. Toliušis dirbo Kijevo ir Poltavos teismo įstaigose. Po 1917 m. revoliucijos Ukrainoje įsisiūbavę neramu-

6 7

8 9

Zigmas Toliušis. Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia. VUB RS, F87, b.15, lap. 1. Ten pat, lap. 7. Z. Toliušio operatyvinės įskaitos bylos saugomos KGB dokumentų fonde, Lietuvos ypatingajame archyve: LYA, f. k-30, ap. 1, b. 365, 366. Toliušis, Zigmas. Mano kalėjimai. Vilnius, 1991, p. 36–37, 318–319. Toliušytė-Uogintienė, Erika. Zigmas Toliušis ir jo palikimas Lietuvai. Kauno tiesa, 1989, spal. 22.

Šaltiniuose apie Zigmo Toliušio biografiją gimimo data nurodoma skirtingai: spalio 23 d. arba spalio 30 d. Remiantis Girdžių filijinės RKB 1889 m. gimimo metrikų knyga (Lietuvos valstybės istorijos archyvas – LVIA, f. 1403, ap. 1, b. 5, lap. 136) bei laikinuoju pasu, išduotu Eržvilko valsčiaus viršaičio 1912 m. lapkričio 14 d. (Kauno regioninis valstybės archyvas – KRVA, f. 66, b. 33269, l. 3), – gimimo data spalio 21 d. Andrius Bulota (1872–1941) – teisininkas, tautinio atgimimo veikėjas. 1907–1912 m. Rusijos II ir III Valstybės Dūmos deputatas (nuo Suvalkų gubernijos). Zigmas Toliušis. Mano gyvenimo kelias. Atsiminimai, d. 1. LNB RKRS, F66, b. 2, lap. 69. Ivanas Ščeglovitovas (Иван Григорьевич Щегловитов, 1861–1918) – Rusijos kriminologas, valstybės veikėjas, Rusijos imperijos teisingumo ministras (1906–1915 m.). Paskutinis Rusijos imperijos Valstybės tarybos pirmininkas (1917 m.). Zigmas Toliušis. Mano gyvenimo kelias. Atsiminimai, 1 d. LLTI, f. 11, b. 240, lap. 102.

mai paskatino apsisprendimą grįžti į Lietuvą. Tačiau sudėtinga kelionė užtruko beveik dvejus metus – nuo 1919 m. rudens iki 1921 m. pavasario: „Iš Poltavos mes išvykome vėlybą 1919 m. rudenį, norėdami patekti Sevastopolin, o iš ten Konstantinopolin ir Vakarų Europon. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, iš Sevastopolio nebuvo susisiekimo su užsieniu. Tad mes iš Sevastopolio nuplaukėme Odeson, iš kur tikėjomės pasiekti Vakarus.“15 Nelemtai susiklosčiusios aplinkybės privertė ilgesniam laikui, nei buvo planuota, likti Odesoje. Susirgęs dėmėtąja šiltine, Z. Toliušis ilgą laiką merdėjo ligoninėje, o kai pagaliau atgavo jėgas, paaiškėjo, kad jei bent viena diena anksčiau būtų išėjęs iš ligoninės, būtų spėjęs į laivą, plaukiantį Konstantinopolin. „Išgirsta naujiena <...> ir mano vilčių išvykti Lietuvon žlugimas taip pribloškė mane, kad aš po sunkios ligos nesusilaikiau ir pradėjau raudoti... Dabar mano grįžimas Lietuvon buvo nustumtas į tolimą ateitį ir dar sunkiau realizuojamas, negu kelionės pradžioj, nes buvau nuo Lietuvos žymiai toliau, negu Poltavoje“, – rašė jis savo atsiminimuose16. Vos galimybei pasitaikius, Z. Toliušis išvyko į Maskvą, kur buvo įsikūrusi lietuvių atstovybė. Paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju įgaliotiniu Ukrainoje, teisininkas rūpinosi lietuvių karo pabėgėlių grąžinimu į tėvynę. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo svarbesniųjų bylų tardytoju, vertėsi advokato praktika. Kaip Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas buvo išrinktas į I, II ir III Lietuvos Seimą17.

DAUGELIO DRAUGIJŲ NARYS IR STEIGĖJAS Z. Toliušiui visuomet buvo artima visuomeninė veikla, daug dėmesio jis skyrė labdaros ir kraštotyros, kultūros organizacijoms. Domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai, Panevėžio ir Šiaulių kraštotyros draugijoms, Vilniaus krašte veikusiai švietimo ir kultūros organizacijai „Kultūra“, muzikos ir teatro draugijai „Daina“ (į šios organizacijos veiklą įsitraukė dar mokydamasis gimnazijoje). Buvo vienas iš Kalinių globos draugijos sumanytojų ir steigėjų. Ši draugija rūpinosi kalinių švietimu, materialine ir dvasine parama, globojo ir auklėjo nusikaltusius nepilnamečius, teikė visokeriopą pagalbą kalinių šeimoms (1991 m. draugija atnaujino veiklą ir veikia iki šiol). Z. Toliušis įsitraukė į studentų ir moksleivių šalpos draugijos „Žiburėlis“ veiklą, dirbo Vytauto Didžiojo komitete, kuris rūpinosi kunigaikščio atminimo įamžinimu ir muziejaus rūmų Kaune statyba, priklausė 15

16 17

Zigmas Toliušis. Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia. VUB RS, F87, b. 15, lap. 211. Ten pat, lap. 215. Apie Z. Toliušio veiklą Seimuose ir reikšmingą vaidmenį Valstiečių liaudininkų partijoje plačiau žr. Tamošaitis, Mindaugas. Zigmas Toliušis – valstiečių liaudininkų lyderis. In Girdžiai. Istorijos atodangos, Girdžiai, 2021, p. 586-601.

Šiaurės Lietuvai šelpti komitetui (buvo šios organizacijos iždininkas) bei draugijai Vilniaus kraštui remti. Priklausė Šaulių sąjungos rėmėjų būriui, Kauno masonų ložei „Lietuva“, buvo tarptautinio „Rotary“ klubo narys. Tai tik keletas Z. Toliušio visuomeninės veiklos bruožų, išsamiai apžvelgti jo indėlį į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą reikėtų atskiro rašinio.

SOVIETŲ KALINTAS IR NUTEISTAS TREMTIMI 1940 m. Z. Toliušis buvo suimtas NKVD pareigūnų, apkaltintas priklausymu buržuazinei partijai ir savo veikla rėmus tarptautinę buržuaziją, kuri siekė nuversti komunistinę santvarką. Beveik metus kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Z. Toliušis buvo išlaisvintas. Nuo 1941 m. dirbo teisingumo valdyboje, po metų iš jos atleistas, vertėsi advokato praktika, buvo išrinktas Advokatų tarybos pirmininku. Sužinojęs, kad yra įtrauktas į išvežamųjų į Štuthofo lagerį sąrašus, Z. Toliušis buvo priverstas pasitraukti į pogrindį ir slapstytis (keletą mėnesių gyveno advokato L. Indreikos Uoginiškių ūkyje, vėliau apsistojo nuosavame ūkelyje nuošalioje vietoje Makaronkoje, Jonavos r.). Net ir tokiomis aplinkybėmis nenutraukė aktyvios veiklos, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, dalyvavo organizuojant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Tuo laikotarpiu neapleido ir atsiminimų rašymo. Jų rankraščiai išliko apdairiai paslėpti statinėje ir kartu su kitais vertingais daiktais užkasti klojime. 1944 m. spalį Makaronkoje Z. Toliušis buvo suimtas, vėl įkalintas Kaune. 1945 m. birželį paleistas, tačiau netrukus, 1946 m. liepą, vėl suimtas (jau trečią kartą), apkaltintas dalyvavęs agitacijoje, kuria siekiama nuversti ar susilpninti tarybų valdžią. Uždarytas Kauno kalėjime, vėliau jis perkeltas į Rasų darbo stovyklą Vilniuje. 1947 m. lapkritį kaltinimai Z. Toliušiui panaikinti. Po trejų laisvės metų 1951 m. buvo suimtas dar kartą, nuteistas dešimčiai metų tremties į Krasnojarsko kraštą. Tremties neišvengė ir Z. Toliušio artimieji: sesuo Liuda Raupienė; brolis Izidorius (Dzidas); brolienė Liuda Limantaitė-Toliušienė (po trejų metų Rešiotų lageryje atsidūrė ir jos tėvai Limantai); devynerių metų Dzido sūnus Ramutis; Z. Toliušio pusseserė Valerija Drūkteinienė kartu su 99 metų motina18. Ketveri tremties metai prabėgo Angaroje, kur Z. Toliušis dirbo kertant mišką. Vėliau jis įdarbintas juriskonsultu medžio apdirbimo gamykloje Maklakove. 1955 m. Z. Toliušio skundas Tarybų Sąjungos vyriausiajam prokurorui dėl neteisėto represavimo buvo patenkintas, ištrėmimo terminas pakeistas ir sumažintas iki penkerių metų. Paleistas iš tremties, jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo saulėlydžio gyveno Kaune. 18

Toliušis, Zigmas. Mano kalėjimai. Vilnius, 1991, p. 86, 113, 219, 280–281.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

FOTOGRAFIJA, SUVEDUSI DU KLAIPĖDOS KRAŠTO METRAŠTININKUS

Nors B. Aleknavičiaus pažintis su rašytoja įvyko 1961 m. Kaune, dažniausiai jiedu susitikdavo Priekulėje. 1973 m. liepa

Jurga Bardauskienė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Rašytoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) ir fotožurnalistas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) pelnytai yra laikomi Klaipėdos krašto metraštininkais. Dažnas klaipėdietis, išgirdęs Bernardo vardą, nedvejodamas jį pavadintų uoliuoju Mažosios Lietuvos, arba Baltuoju, metraštininku, nors buvo kilęs iš Zanavykų krašto. Su fotoaparatu ir bloknotu B. Aleknavičius yra skersai išilgai išmaišęs Mažąją Lietuvą. I. Simonaitytės kūryba taip pat skirta Mažajai Lietuvai – jos žmonėms ir per romanų ar apsakymų siužetus atspindimai krašto istorijai. Šiuos du iškilius žmones, kurių draugystė truko bemaž 15 metų, suvedė fotografija. Neįkainojamas šios draugystės palikimas – daugiau nei 500 fotografijų (negatyvų), kuriose užfiksuotos I. Simonaitytės gyvenimo akimirkos nuo 1961 iki 1978 metų. 20

Bernardas Aleknavičius, saugoma Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje

Per ketvertą dešimtmečių priešais B. Aleknavičiaus objektyvą yra buvę šimtai veidų. Daugelio jų šiandien jau nebėra tarp gyvųjų, deja, ir paties fotografijų autoriaus, palikusio ne tik neišdildomą atspaudą mūsų atmintyje, bet ir fotografiją. Turbūt nesuklystume pasakę, jog B. Aleknavičius yra fotografas, daugiausia fotografavęs I. Simonaitytę. Jo 1977 m. rašytojos 80-mečio proga Klaipėdoje surengtoje parodoje eksponuotos fotografijos vėliau plačiai pasklido. B. Aleknavičius, skirtingai nei rašytoja, kuri niekad nesilankė bibliotekoje, buvo ilgametis ir ištikimas bibliotekos draugas, nuolat dalyvavęs jos gyvenime. Per 2007–2020 m. laikotarpį Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekai jis padovanojo visą savo rankraščių ir fotoarchyvą. Taigi bibliotekoje saugoma ir įvairių su I. Simonaityte susijusių fotodokumentų (negatyvų, spaudų, parodų medžiagos). Visos nuotraukos, kuriose įamžinta rašytoja, yra suskaitmenintos ir prieinamos kultūros paveldo portale „E. paveldas“. Taip pat B. Aleknavičius bib liotekai perdavė bylą, kurioje yra dokumentai bei laiškai, susiję su rašytojos namelio Priekulėje statyba 1959–1961 metais.

Nors B. Aleknavičiaus pažintis su rašytoja įvyko 1961 metais Kaune, kai ji ten gyveno, dažniausiai jiedu susitikdavo Priekulėje, pasak rašytojos – „vasaros rezidencijoje“. Fotografijose daugiausia atspindėtas būtent šis periodas. Apie pažintį su I. Simonaityte B. Alek navičius pasakojo: Labai gerai prisimenu datą – pirmą kartą susitikau Ievą Simonaitytę tą dieną, kai gimė mano sūnus 1961 metais. Dirbau tuomet Kauno rajono laikraštyje. Redaktorius pavedė paruošti puslapį gamtos atgimimui – kovo 23 dienai. Kovo 13 dieną su Kauno gamtos apsaugos inspektoriumi einame pas Simonaitytę. Tuomet ji Kaune gyveno. Ji sutiko mus labai šaltai. Pas ją buvo atvažiavusi viešnia iš Priekulės, kur ji anuomet statėsi namuką. Simonaitytės tą dieną nefotografavau, o tik paprašiau, kad ji parašytų ką nors apie gamtą. Ji pažadėjo. Po kelių dienų nueinu pas jąją pasiimti josios rašinio. Perskaičiau ir išsigandau: ji parašiusi tokį vaizdelį, kaip Priekulėje jaunystėje gydė žvirblio nulūžusią kojelę. Aprašė tą žvirblį ir daug visko. O tuomet buvo suplanuoti penki pasisakymai su tam tikrais vaizdeliais – fotografijomis. Tas josios aprašymas būtų užėmęs visą puslapį. Praėjus penkeriems metams, B. Alek navičius susitiko su rašytoja Priekulėje jau pastatytame, kaip fotografas vadino, „namukyje“. Švelniai tariant, statinys, kuriame I. Simonaitytė parašė ne vieną savo kūrinį, turėjo nemenkų trūkumų. Tačiau kol iškilo šis vasarnamis, rašytoja patyrė nemažai vargo.

I. Simonaitytė prie savo vasarnamio Priekulėje (Vingio g. 11) vartelių. 1976 m. rugpjūtis

Su mylimu šuneliu Bulka, kuris lydėdavo rašytoją ir kelionėse. 1966 m.

Prižiūrėti namuko statybą I. Simonaitytė paprašė Joną Kybrancą1. Dar vykstant statyboms, viename laiške ji rašo: Mielas Joneli, buvau – kaip jau žinosi – Priekulėj. Radau košmarą. Stogas!!! Darbininkai užlipo ant stogo, norėjo tvarkyti čerpes. Nieko neišėjo. Atsisakė dirbti. Nė viena čerpė neatitinka kitą. Visos čerpės tokios blogos, kad blogesnės už broką. Paklausk kunigėlį, kuris tuokart jau bus sugrįžęs. Dabar kunigėlis stengsis iš Gelgaudiškių plytinės gauti man čerpių 2500 štukų. Būk jau toks geras ir atlik formalumus. Mickevičiui2 pasakiau tokį žodį, kurį jis prisimins iki amžiaus galo – jei jis dar turi šiokių tokių žmogiškų jausmų. Bet aš abejoju, kad turi. (Iš Ievos Simonaitytės laiško Jonui Kybrancui, Kaunas, 1960) Nors stogas buvo perdengtas naujomis čerpėmis, bet per jį nuolat bėgdavo vanduo. Bet tai nebuvo vienintelė problema. Laiptai, 1

I. Simonaitytė savo vasarnamio balkone. 1967(?) m.

Jonas Kybrancas (1897-06-27 Pėžaičiuose, Klaipėdos aps. – 1967-08-02 Šilutėje) – iš senos lietuvininkų giminės kilęs Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, bankininkas. Priekulės statybos ir remonto kontoros viršininkas

Būdama silpnos sveikatos, rašytoja svečius priimdavo gulėdama lovoje. 1973 m.

Pas rašytoją Priekulėje svečiuojasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. 1973 m.

Su pussesere Marija Mickiene. 1969 m.

I. Simonaitytė artimiems žmonėms lietuvininkams 1969 m. surengė žvakių vakarą.

vedantys į antrą aukštą, į rašytojos darbo kambarį, buvo tokie statūs ir siauri, kad neįgaliam žmogui buvo neįmanoma užsikabaroti. Priekulės vasarnamio statybos istorija ir I. Simonaitytės susirašinėjimas šiuo klausimu puikiai atspindi sovietmečio statybų, darbo etiką, žmonių santykius, socialines problemas, įsigalėjusią korupciją, kuri sovietmečiu buvo savaime suprantamas dalykas. Nepaisant to, kad rašytoja į pagalbą pasitelkė aukščiausius tuomečius pareigūnus – Antaną Sniečkų3, kuriam nuolat skundėsi, Klaipėdos rajono valdžią, kunigus, kurie jai parūpino čerpių, ugniagesius, kurie laistė jos rožes, – 1961 m. baigtu vasarnamiu ji nebuvo patenkinta. Vis dėlto I. Simonaitytė džiaugėsi galėdama vasaras praleisti arčiau savo gimtųjų Vanagų ir gyvendavo ten nuo pavasario iki rudens. Priekulėje ji intensyviai dirbo: rinko medžiagą savo kūriniams, rašė. Prie Minijos vingio gimė ne vienas autobiografinės trilogijos skyrius. Čia buvo parašytos memuarinės „Gretimos istorijėlės“ (1968), kuriamas romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971). Rašė laiškus. B. Aleknavičiaus teigimu, rašytoja dirbdavo 3 Sovietinės komunistų par tijos veikėjas

ilgai, dažnai iki antros ar trečios valandos nakties. Nuobodžiauti Priekulėje jai neteko: lankydavo įvairūs asmenys bei moksleiviai, literatai, rašytojai, o kafiją dažnai gurkšnodavo su sau artimais žmonėmis. Bernardas prisimena 1969 m. organizuotą lietuvininkų „žvakių vakarą“, kur dalyvavo ir jis, žinoma, su fotoaparatu. B. Aleknavičius I. Simonaitytę ne tik fotografavo, bet ir bendravo su ja. Savo prisiminimus yra publikavęs knygoje „Vakarė žvaigždė“ 4 bei įvairiuose straipsniuose periodinėje spaudoje. Be to, ir mums, bib liotekininkams, yra papasakojęs linksmų ir nelabai linksmų nutikimų bendraujant su rašytoja. Šie pasakojimai įrašyti, tačiau dalis jų nugulė užmarštin, nes kartais, aplankiusi Bernardą jo namuose Klaipėdoje, po ranka neturėdavau diktofono, kai jis netikėtai ką nors prisimindavo apie I. Simonaitytę... I. Simonaitytė puikiai suvokė fotografijos išliekamąją vertę, todėl ir fotografams, kaip prisimena Bernardas, nebuvo sunku su ja bendrauti. Kartais rašytoja „parodydavo charakterį“ ir supeikdavo net ir gana išraiškingas nuotraukas, kuriose sau atrodydavusi negraži. Sudėtingą I. Simonaitytės charakterį parodo dar vienas faktas – nuo 1921 iki 1938 m. rašytoja gyveno ir dirbo Klaipėdoje, tačiau po 1945-ųjų, kai miestas buvo grąžintas Lietuvai, uostamiestyje apsilankė tik 1966 metais. Ji buvo išdidi, sakydavo – „niekam nesilenksiu...“ Ir pasistačiusi Priekulėje vasarnamį ilgai laukė, kol bus pakviesta... Tik 1966 m. rugpjūčio 1 d. tuomečio Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus vedėjo Vytauto Kaltenio dėka rašytoja iškilmingai buvo sutikta, kaip tuo metu buvo madinga, Klaipėdos prieigose, prie miesto ženklo. Ta naujai gimusi draugystė su Klaipėda nenutrūko, o nuo 1963 m. Klaipėdoje apsigyvenęs B. Alek navičius, tapdamas savotišku metraštininku, uoliai viską fiksavo ne tik kamera, bet ir plunksna. I. Simonaitytės vasaras Priekulėje B. Aleknavičius vaizdingai aprašė minėtoje knygoje „Vakarė žvaigždė“. Paskutinių gyvenimo metų 1978-ųjų vasarą rašytoja taip pat buvo atvykusi į vasarnamį, bet neilgam. Pablogėjus sveikatai, išvyko į Vilnių, ten rugpjūčio 27 d. ir mirė. 4

Aleknavičius, Bernardas. Vakarė žvaigždė. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998. 159 p.

I. Simonaitytė SSRS žirginio sporto pirmenybėse. Šalia pagalbininkė Domutė Rimaitienė (sėdi rašytojai iš dešinės). Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio hipodromas, 1972 m.

Išlydėtuvės į Vilnių. Nuotraukoje kairėje – kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis. Priekulė, 1966 m.

Rašytojos išlydėtuvės po dar vienos Priekulėje praleistos vasaros. Pirmoje eilėje antras iš kairės – vertėjas, poetas Vladas Nausėdas, antroje eilėje antras iš dešinės – V. Kaltenis. 1967 m.

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

TĖVIŠKĖJE JONIŠKYJE LIKĘS J. AVYŽIUS Vijoleta Kuprevičienė Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja

Gita Vilčiauskienė Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

„Visada teikiau didžiausios reikšmės bibliotekoms, šiandien pamirštoms pragmatiškų valdininkų, skurstančioms, tačiau dirbančioms didžiulį darbą kultūros baruose, restauruojant apgriautą mūsų žmonių dvasinį gyvenimą. Viena tokių yra Joniškio viešoji biblioteka, į kurią įėjau sužvarbęs, o išėjau sušildytas jos darbuotojų entuziazmo ir pasiaukojimo skleisti švietimą žmonių tarpe. Čia dar kartą įsitikinau, kad kultūros žmogaus pasišventimas savo darbui neįvertinamas jokiais pinigais...“ Tokį įrašą rašytojas Jonas Avyžius (1922–1999) paliko Joniškio viešosios bibliotekos Svečių knygoje 1997 metų rudenį. Gimtajame Joniškio krašte rašytojas visuomet buvo populiarus: susitikimai su juo, jo naujų knygų pristatymai vyko rajono bibliotekose, kaimuose ir mokyklose, tokių renginių galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį. Tačiau būtent nuo to apsilankymo 1997-aisiais mūsų biblio teka pajuto ypatingą, išskirtinę rašytojo globą ir dėmesį. Nuo 2004-ųjų biblioteka didžiuojasi galėdama vadintis Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešąja biblioteka. 24

ATMINIMĄ ĮAMŽINANTI VEIKLA Joniškio biblioteka ne vieną dešimtmetį nuosek liai vykdo J. Avyžiaus įamžinimo projektus. Ši veikla Joniškio krašte pradėta 2002-aisiais, minint rašytojo 80-ąsias gimimo metines. Tais metais rašytojo tėviškėje Mėdginuose pastatytas joniškiečio tautodailininko Ryčio Čagaus sukurtas stogastulpis. Įrengti kelio ženklai, žymintys rašytojo gimtosios sodybos vietą, išleistas bukletas „Jonas Avyžius“, kuriame atspindėti rašytojo ryšiai su gimtine. Jono Avyžiaus vardo suteikimo 2004 m. proga bibliotekoje surengtos iškilmės. Į jas atvyko rašytojo žmona Irena Litvinaitė-Avyžienė, tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, buvęs geras rašytojo bičiulis poetas Algimantas Baltakis,

Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos archyvas

literatūros kritikė profesorė Elena Bukelienė, rašytojo artimieji. Naująją bibliotekos iškabą, grojant pučiamųjų orkestrui, atidengė Joniškio rajono meras Edmundas Grigaliūnas. Jau po metų, 2005-aisiais, vykdytas pirmasis bibliotekos projektas, kuriuo siekta įamžinti rašytojo atminimą, – „Ekspedicija Mėdginuose: Jono Avyžiaus vaikystės ir jaunystės takais“. Nufilmuotas gimtasis rašytojo kaimas, užfiksuoti J. Avyžiaus giminių, kaimynų, draugų prisiminimai, pagal juos sukurtas dokumentinis filmas „Jonas Avyžius: vaikystės ir jaunystės takais“. 2006 m. savo 70 metų veiklos ir J. Avyžiaus 85-ųjų gimimo metinių proga biblioteka įgyvendino projektą „Įamžinti kūrėją meno kalba“. Prisidedant Lietuvos kultūros rėmimo fondui, rajono savivaldybei, visuomeninei organizacijai „Konservatyvioji ateitis“, Joniškio „Rotary“ klubui, taip pat privačių asmenų dėka bibliotekos fojė papuošė rašytojui skirtas dailininkės Neringos Vasiliauskaitės vitražas. Viešoji biblioteka turi sukaupusi per 1500 egzempliorių rašytojo asmeninės bibliotekos knygų ir archyvinės medžiagos: nuotraukų, rankraščių kolekciją. Saugomi įdomūs ankstyvieji J. Avyžiaus bandymai: 1936 m., būdamas keturiolikos, sukūrė romaną apie arabų gyvenimą „Kruvinas kerštas“, tekstas surašytas į storą sąsiuvinį. Jaunasis kūrėjas rašė ne tik stambiąją prozą, išlikę nemažai eilėraščių, novelių ir kitokių kūrinėlių. J. Avyžius netgi leido Mėdginų krepšininkų žurnalą. Organizuodavo ir krepšinio turnyrus, yra išlikę jo ranka rašytų skelbimų ir kvietimų į varžybas. I. Avyžienė bibliotekai padovanojo rašytojo darbo kambario baldus, daiktus: rašomąją mašinėlę, akinius, plunksnakočių, stalinį kalendorių, suvenyrų, didelę dalį asmeninės bibliotekos.

Joniškio J. Avyžiaus bibliotekos fojė puošia rašytojui skirtas dailininkės Neringos Vasiliauskaitės vitražas.

Bibliotekoje įrengtoje J. Avyžiaus memorialinėje ekspozicijoje galima apžiūrėti asmeninius rašytojo daiktus, kuriuos bibliotekai padovanojo rašytojo žmona Irena Avyžienė.

„Poezijos pavasario“ svečiai ir J. Avyžiaus sesuo Stanislava (su gėlėmis) Mėdginuose prie stogastulpio rašytojui. 2011 m.

Šiuos daiktus galima apžiūrėti 2010 m. bibliotekoje įkurtoje memorialinėje Jono Avyžiaus ekspozicijoje, ji pristatoma bibliotekos ir miesto svečiams, joje vedamos edukacijos moksleiviams. Kasmet gegužės mėnesį, minint rašytojo gimimo dieną, vyksta tradicinis renginys „Jono Avyžiaus skaitymai“. Ištraukas iš rašytojo kūrinių skaito moksleiviai, jaunieji skaitovai, studentai, aktoriai.

RAŠYTOJO METAI – DUKART Minint rašytojo 90-ąsias gimimo metines, 2012-ieji Joniškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo paskelbti Jono Avyžiaus metais. Buvo surengtos iškilmės, įteikta rajono savivaldybės įsteigta Jono Avyžiaus literatūros premija. Pirmuoju laureatu už novelių romaną „Trys vienatvės“ tapo rašytojas Romualdas Granauskas. Tąkart vieno populiariausių J. Avyžiaus romanų „Sodybų tuštėjimo metas“ ištraukas skaitė ir prisiminimais dalijosi legendinis aktorius Juozas Budraitis, to paties pavadinimo Almanto Grikevičiaus režisuotame filme 1976 m. atlikęs pagrindinį Gedimino Džiugo vaidmenį. Renginį vedė kraštietis Juozas Šalkauskas.

Lankydamasis Joniškio bibliotekoje, J. Avyžius paliko autografą savo knygose. 1997 m.

Nuo 2012 m. rašytojams teikiama Jono Avyžiaus literatūros premija.

Liaudies dainomis džiugino kraštietė solistė Sofija Jonaitytė, labai šiltai apie J. Avyžių kalbėjo artimiausias ir brangiausias jam buvęs žmogus – žmona Irena. Po penkerių metų 2017-uosius biblioteka vėl paskelbė J. Avyžiaus metais. Visus metus buvo įgyvendinamas Lietuvos kultūros tarybos remtas projektas „Gyvenimas – tai nesibaigiantis kūrybos procesas“ (Jonas Avyžius)“ – literatūrinių renginių ciklas, skirtas rašytojo 95-osioms gimimo metinėms. Pelnyti antrąją J. Avyžiaus premiją, kuri teikiama kas penkeri metai jubiliejinių rašytojo gimimo metinių proga, pretendavo septyni kandidatai. Kompetentinga komisija, vadovaujama Šiaulių universiteto profesorės Džiuljetos Maskuliūnienės, 2017 m. laureatu paskelbė Saulių Šaltenį. Jo knygos „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“ atspindi Lietuvos istoriją, žmogaus gyvenimo vingius sudėtingais laikais. Ši tema labai rūpėjo ir J. Avyžiui. Savo romanuose jis kėlė esmines tautos egzistencijos problemas. Į rašytojo jubiliejaus šventę, vykusią Joniškio Raudonojoje sinagogoje, atvyko premijos laureatas S. Šaltenis. Renginį vedė J. Šalkauskas, muzikinę programą atliko aktorius Kostas Smoriginas, turėjęs galimybę „paragauti“ abiejų rašytojų kūrybos: vaidinęs kino filmuose „Riešutų duona“ ir „Sodybų tuštėjimo metas“. S. Šalteniui savivaldybės mecenuojamą J. Avyžiaus premiją įteikė rajono meras Gediminas Čepulis, Joniškio bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė – atminimo dovaną. Renginyje šiltų žodžių bibliotekai negailėjo ir apie savo vyrą prisiminimais dalinosi rašytojo žmona I. Avyžienė. Šventėje dalyvavo Mėdginuose brolio atminimą tebesauganti rašytojo sesuo Adolfina. Joniškio biblioteka parengė J. Avyžiui skirtą stendą. Eksponuoti dėdės autografuotas knygas atvežė dukterėčia Janina. Mato Slančiausko progimnazijos pradinukai paruošė rašytojo pasakos „Juodažvaigždis arkliukas“ pristatymą. Kraštietis dailininkas Sigitas Prancuitis bibliotekai įteikė puikią dovaną – J. Avyžiaus portretą.

NAUJAUSI IR BŪSIMI DARBAI 2020 m. pagal iš dalies Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Interaktyvi lankytojų informavimo sistema“ sukurtas interaktyvus žaidimas „Ar pažįsti rašytoją Joną Avyžių?“, skirtas artimiau susipažinti su rašytojo gyvenimu ir kūryba. Žaidimą galima parsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių bei rasti bibliotekos interneto svetainėje. 2022-aisiais minėsime J. Avyžiaus 100-metį ir Joniškio viešosios bibliotekos 85-ąsias veiklos metines. Laukia įsimintini renginiai ir projektai. Dirbti, puoselėti ir skleisti kraštiečio rašytojo atminimą skatina ir jo žmonos I. Avyžienės išsakyti nuoširdūs padėkos žodžiai: „Man brangi ir sava Joniškio biblioteka, nes tai ir Avyžiaus knygų namai, joje dirbančios, kaip Avyžius vadindavo, „darbščiosios mūsų kultūros bitelės“, pagarbiai ir atsidavusiai saugančios savo žemiečio rašytojo atminimą, svetingai priėmusios didžiąją dalį mūsų bibliotekos, rašytojo knygas, jaukiai įkurdinusios autentišką darbo kambario kampelį. Tai tauriai šviečiantis žiburys, skleidžiantis kultūros šviesą, telkiantis žmones prie knygų, prie dvasinio ir intelektualinio lobyno...“

2020 m. biblioteka sukūrė interaktyvų žaidimą, kurį žaidžiant artimiau susipažįstama su rašytojo gyvenimu ir kūryba.

BIOGRAFIJOS ŠTRICHAI • •

•

• •

•

Jonas Avyžius – vienas žymiausių Lietuvos rašytojų, jo kūryba yra reikšminga Lietuvos kultūros dalis. Gimė 1922 m. gegužės 16 d. Mėdginų kaime Joniškio rajone. Čia prabėgo vaikystė ir jaunystė. Į Mėdginus nuolatos sugrįždavo pabūti ir sušilti po gimtųjų namų stogu. Rašytojas nevengdavo susitikti su jaunystės draugais, kaimynais, mielai lankydavo savo seseris Stanislavą bei Adolfiną, ir dabar tebegyvenančias Mėdginuose. J. Avyžiaus plunksna parašyti žinomi romanai: „Kaimas kryžkelėje“ (1964), „Sodybų tuštėjimo metas“ (4 d., 1970–1989), „Chameleono spalvos“ (1979), „Degimai“ (1982), „Ir išmuš tavo valanda“ (2002, nebaigtas), „Viskas praeina. Neapykanta grūdinti“ (2003). Išleido daugiau nei 20 knygų vaikams. 1996–1999 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys. 1997 m. už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos kultūrai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Mirė 1999 m. liepos 7 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. 27

Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo naujų knygų. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką!

IEVA SIDARAVIČIŪTĖ (KNYGU_MISKAS) REKOMENDUOJA ANNE GLENCONNER. „RŪMŲ DAMA“ (Lady in Waiting, 2019. Iš anglų k. vertė Ieva Sidaravičiūtė. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021)

Knygu_miskas

Prisipažinsiu atvirai – mano verčiamos knygos man pačiai nuoširdžiai patinka retai. Vertėjo santykis su knyga vis dėlto kiek kitoks nei skaitytojo. Jis su knyga ir jos veikėjais praleidžia ne kelias valandas, o kelis mėnesius, tad labai gerai mato visus teksto trūkumus (juos versdamas kartais ir užglaisto), spėja ir pamilti, ir pakeiksnoti personažus. Šįkart norėčiau gal kiek nekukliai pristatyti dvi savo verstas naujienas, kurios man atrodo išties vertos dėmesio. „Rūmų dama“ tikrai patiks visiems, kuriuos sužavėjo amerikiečių ir britų istorinis serialas „Karūna“ (The Crown) apie Jungtinės Karalystės monarchės Elžbietos II valdymą. Tai princesės 28

Margaretos (Elžbietos II sesers) rūmų damos memuarai (seriale ji labai trumpai pasirodo antrame, trečiame ir ketvirtame sezonuose). Nuo vaikystės laiką su princesėmis leidusi knygos autorė iki pat dabar labai lojali karališkajai šeimai, tad pikantiškų faktų ir skandalingų istorijų nesitikėkite, bet jeigu jums įdomu, kaip seriale vaizduojami įvykiai atrodė jų dalyvių akimis, ši knyga puikiai tam tinka. Tiesa, didžiąją knygos dalį Anne pasakoja apie save ir savo šeimą, karalienė daugiau sukiojasi nuošalyje. Kita vertus, būtent epizodus iš autorės gyvenimo verčiau pro ašaras nematydama teksto. Mane iki širdies gelmių sukrėtė ir sujaudino istorija apie tai, kokia visagalė yra motinos meilė. Dar vienas didelis knygos privalumas – intarpai su nuotraukomis! Bent aš jas žiūrinėdama jaučiausi, lyg pati būčiau Glenconnerių šeimos narė, tokie mieli man buvo tie veidai. Ir taip nuoširdžiai graudu žiūrėti į gražuolius vaikučius ir žinoti, kokios tragedijos jų laukia ateityje. Ak, ta gyvenimo tėkmė... Verčiant knygą didžiausias iššūkis buvo lietuviškai įvardyti Anglijos aristokratų titulus, pareigybes, dvarus, drabužius, medžioklės niuansus. Dauguma tokių žodžių į mūsų kalbą yra atėję iš vokiečių ar rusų kalbų, bet juk nerašysi, kad Anglijos karališkajame dvare tarnauja oberštalmeisteris. Teko suktis iš padėties ir ieškoti kitokių sprendimų. Realijoms versti prireikė išties nemažai dėmesio ir laiko. Kai knygoje minimi realūs žmonės, drabužiai ir pastatai, tenka ne vieną valandą sugaišti ieškant, kaip jie iš tikrųjų atrodė, kad nenuklystum į lankas. Versdama skyrių apie Elžbietos II karūnavimą 1953 metais, net kelis kartus peržiūrėjau visą trijų valandų trukmės ceremonijos vaizdo įrašą.

Knygą labai rekomenduoju ir serialo nemačiusiems skaitytojams. Nebūtina mėgti karališkąją šeimą ar itin domėtis jos gyvenimu, kad šie memuarai patiktų. Ir pačios A. Glenconner istorija verta knygos. Žinoma, kai kurie kilmingųjų rūpesčiai ir vargai („vaje, mums iš šešių liko tik penki dvarai“) paprastam žmogui atrodo labai tolimi, bet tuo jie kaip tik gali būti įdomūs. Man tikrai patiko pro rakto skylutę žvilgtelėti, kaip gyvena aristokratai, patiko tiek aikčioti ir stebėtis jų ekstravagancija, tiek pamatyti juos esant paprasčiausiais žmonėmis, kenčiančiais ir mylinčiais taip pat, kaip ir mes visi. Jeigu kada nors esate pavydėję turtų ir kilmės, verta perskaityti šią knygą bent tam, kad kitomis akimis pažvelgtumėte į savo pačių gyvenimą ir ramia širdimi atsidustumėte: „Oi, ne, ačiū, gal nereikia.“

MEG MASON. „REGIS, MAN NE VISKAS GERAI“ (Sorrow and Bliss, 2020. Iš anglų k. vertė Ieva Sidaravičiūtė. Vilnius: Svajonių knygos, 2022)

Graudžiai šmaikšti knyga apie vienos moters gyvenimą, kančias, džiaugsmus, savęs paieškas. Pagrindinė veikėja nėra itin simpatiškas žmogus, bet ji skaudžiai tikra ir artima – bent aš radau nemažai savęs, tad šį tą pasiėmiau ir iš Martai tekusių gyvenimo pamokų. Labai patiko, kaip autorė laviruoja tarp humoro ir jautrumo, lengvai ir paprastai pasakoja apie akmens sunkumo dalykus. Temų romane daug: sudėtingi tėvų ir vaikų, seserų santykiai, santuokos iššūkiai, meilė,

draugystė, bet visos jos gražiai ir įtikinamai susijungia, anaiptol neatrodo, kad autorė vienu metu stengtųsi aprėpti visko per daug. Nors knygos tekstas ir nesudėtingas, jį verčiant būta šiokių tokių iššūkių. Susidūrusi su žodžių žaismu, eilėraščiu ar šiaip sudėtingesne vieta, iš pradžių išsigąstu: atrodo, neįmanoma to perteikti lietuviškai. Bet po truputį pradedi dėlioti, pamėgini vienaip, kitaip, ir po kelių valandų (o kartais ir dienų, dažniausiai – valantis dantis) staiga šauna išganinga mintis. Suradus taiklų vertimą, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Vis dėlto pasitaiko, kad tinkamas sprendimas taip ir neateina. Tada tenka nuleidus galvą susitaikyti su pralaimėjimu ir rašyti aiškinamąją išnašą. Šioje knygoje tokių neišsprendžiamų rebusų, laimei, nepasitaikė. Visus iššūkius įveikiau pernelyg nenutoldama nuo originalo, labai tuo džiaugiuosi! Versdama itin susigyvenau su romano veikėjais – Marta, Patriku ir visa pakvaišusia jų šeima. Ryškūs, įsimintini personažai, mano galva, ir yra stipriausia knygos dalis. Geriausiai ją apibūdina tekste pateikta nuostabi Virginios Woolf citata: „Didysis apreiškimas nenušvito. Didysis apreiškimas turbūt niekada nenušvinta. Tačiau buvo juk kasdienių mažų stebuklų, nušvitimų, staigiai tamsoje brūkštelėtų degtukų; štai vienas jų.“ Čia nebus įspūdingų siužeto posūkių ar atomazgos, tačiau skaityti verta dėl tų tamsoje vis nušvintančių degtukų, vieno sakinio ar net vieno žodžio, pataikančio tiesiai į širdį ar šiaip – tiesiog sukeliančio šypseną.

Ieva Sidaravičiūtė – vertėja. Knygas verčia jau dešimt metų, ypač didžiuojasi savo verstomis Daphne du Maurier „Prancūzo įlanka“ (Frenchman’s Creek) ir Deborah Feldman „Neortodoksiška“ (Unorthodox). Pastaroji netgi buvo įtraukta į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudarytą 2020 metų geriausių verstinių knygų sąrašą humanitarinės literatūros kategorijoje.

KRONIKA

PRISIMENAME, KODĖL ESAME LAISVI Lietuvoje minint Laisvės gynėjų dieną, kasmet sausio 13-ąją valstybės institucijos, švietimo ir kultūros įstaigos dalyvauja simbolinėje akcijoje„Atmintis gyva, nes liudija“ ir 8 valandą ryto savo languose uždega vienybės bei atminimo žvakutes. Ir šiemet šalies miestų bei rajonų bibliotekų ir jų filialų languose suspindusi žvakių šviesa kvietė prisiminti laisvės gynėjus, susimąstyti, kokią kainą sumokėjome gindami savo nepriklausomybę. Minėdamos šią dieną, bibliotekos organizavo ir daugiau renginių: kvietė gyventojus į 1991-ųjų sausio įvykiams skirtas spaudinių, fotografijų parodas, rengė diskusijas, prisiminimų vakarus, rodė istorinę atmintį gaivinančią vaizdinę medžiagą. NACIONALINĖ BIBLIOTEKA 31-ą kartą minėdama Laisvės gynėjų dieną, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka savo pastato kolonas nušvietė valstybinės vėliavos spalvomis, tęsdama tradiciją prisidėjo prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir languose uždegė žvakutes. Tądien pilietinės iniciatyvos „Neužmirštuolė“ aktyvistai kvietė į bibliotekoje vykusią diskusiją su laisvės gynėjais, krašto apsaugos savanorių pajėgų kariais ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais apie šių tarnybų veiklą saugant bei ginant Lietuvą ir jos sienas, Sausio 13-osios įvykius, dabarties iššūkius ir kylančias naujas grėsmes. Laisvės gynėjų dienai buvo skirtas ir bibliotekos Valstybingumo centro kartu su interneto dienraščiu „Bernardinai.lt“ bei leidykla „Tyto alba“ surengtas moksleivių eseistikos konkursas „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų“, sulaukęs 36 konkurso kriterijus atitinkančių darbų. (Geriausi konkurso darbai publikuojami dienraštyje „„Bernardinai.lt“.) Kas nematė, galėjo apžiūrėti lemtingus įvykius primenančią virtualią parodą „Sausio 13-oji ir Nacionalinė bib lioteka“, kurioje eksponuojamos tuomečio Nacionalinės bibliotekos darbuotojo fotografo Rolando Ginaičio tų dienų įvykius atspindinčios nuotraukos, pateikiami bibliotekos darbuotojų atsiminimai, pristatomos partnerių ir kolegų telegramos, laiškai, neramiojo 1991 m. sausio dienomis pasiekę Nacionalinę biblioteką. Palaikymo žodžiai skriejo iš Maskvos bibliotekų asociacijos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) bibliotekų draugijos, Suomijos mokslinių bibliotekų vadovų, Estijos nacionalinės bibliotekos. „Lenkiame galvas ir esame su Jumis, minint sovietų agresorių nužudytas nekaltas aukas“, – rašė Estijos vaikų ir jaunimo bibliotekos darbuotojai. „Tikime demokratijos pergale“, – palaikė Rusijos valstybinės istorijos bibliotekos direktorius Michailas Afanasjevas iš Maskvos. (Vaidenė Grybauskaitė) 30

Bibliotekos Valstybingumo erdvėje įrengtame ekrane buvo demonstruojamas fotografo Rolando Ginaičio nuotraukų koliažas Sausio 13-osios tema.

Atminimo žvakutės Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento languose. Vygaudas Juozaitis

KAUNAS

PRIENAI

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Laisvės gynėjų dieną, kaip ir kasmet, minėjo prisijungdama prie akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ – 8 val. ryto centrinės bibliotekos languose sužibo atminimo žvakelės. Bibliotekos padaliniai mėlynavo neužmirštuolėmis, taip pat degė simbolines žvakes.

Ašmintoje sužibo ne tik bibliotekos, bet ir viso daugiafunkcio centro langai. Bibliotekos archyvas

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka ir jos padaliniai švintantį Sausio13-osios rytą pasitiko ne tik žvakelių šviesomis languose – Šilavoto bibliotekininkės parengė literatūrinę kompoziciją, kvietė į atsiminimų popietes, filmų peržiūras, kartu su folkloro ansambliu „Obelėlė“ Pakuonyje buvo dainuojamos prie TV bokšto skambėjusios dainos. (Jūratė Anankienė)

ŠALČININKAI Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir jos filialų languose sužibo vienybės ir atminimo žvakutės, skirtos 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiems Lietuvos nepriklausomybę gynusiems piliečiams pagerbti. Bibliotekoje ta proga parengta knygų valstybingumo tema paroda. (Olga Mažeiko) Neries padalinyje eksponuotos laisvės gynėjui Titui Masiuliui skirtos knygos, surengta jo kelionių fotografijų paroda. Bibliotekos archyvas

Bibliotekos Neries padalinyje sausio mėnesį veikia laisvės gynėjo Tito Masiulio fotografijų paroda „Laisvės ir kalnų šauksmas“. Joje užfiksuotos Tito kelionių po kalnus akimirkos. Nuotraukas išsaugojo jo mama Vitalija Krivickienė. T. Masiulis 1987–1988 m. su turistų grupe ir kurso draugais keliavo į Fanų kalnus (Tadžikijoje), o 1990 m. pavasarį slidinėjo Karpatų kalnuose (Ukrainoje), nepaleisdamas iš rankų fotoaparato FED-2. Jo fotografijos ne tik atspindi kalnų didybę bei gamtos grožį, bet ir skatina susimąstyti apie amžinąsias vertybes. T. Masiulis žuvo 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje prie televizijos bokšto gindamas Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 2022 m. vasario 6 d. jam būtų sukakę 60. (Monika Straupytė)

Sausio 13-osios rytas Butrimonių bibliotekos lange.

Bibliotekos archyvas

ŠIAULIAI Minint Laisvės gynėjų dieną, ant Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos pastato sužibo neužmirštuolės simbolis. Visą sausio mėnesį bibliotekoje vyko edukaciniai renginiai „Valstybingumo kelias. Atgimimo laikotarpis Šiauliuose“ (dokumentinio filmo apie Atgimimo laikotarpį Šiauliuose peržiūra ir virtuali viktorina Sausio 13-osios tema). Istorijos žinias galima pasitikrinti ir bibliotekos parengtame virtualiame uždavinyne „Sausio 13-osios reliktai“. (Eglė Kazimieraitienė)

Ant bibliotekos sienos nušvito įspūdinga projekcija – neužmirštuolės žiedas.

Bibliotekos archyvas

TELŠIAI Sausio 13 diena 8 valanda. Vienybės, atminimo ir pergalės žvakutės Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos languose. Laisvės gynėjų dienai bibliotekoje parengta knygų apie Lietuvos kelią į laisvę paroda. (Loreta Gedeikienė)

Bibliotekos archyvas

TRAKAI Trakų viešoji biblioteka kartu su visa Lietuva dešimčiai minučių languose uždegė žvakutes. Biblio tekoje nuo pat ryto dideliame ekrane buvo demonstruojami filmai iš LRT mediatekos: „Sausio 13-osios įvykių kronika“, „1990-ųjų sausio 13-osios aukų laidotuvės“, apybraiža „Mes nugalėjom“. Lankytojai ir svečiai buvo kviečiami atminimo stende „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“ prie Lietuvos žemėlapio ir Sausio 13-osios įvykius įamžinusių kraštiečių nuotraukų prisegti po neužmirštuolę. Tai padarė ir Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, Trakų seniūnė Vilma Puišienė. Neužmirštuolės ženkliukai buvo prisegti visiems tądien apsilankiusiems bibliotekoje. Vyko Jaunųjų konservatorių lygos diskusija Sausio 13-osios tema. Džiugu, kad atmintis gyva ir perduodama iš kartos į kartą, primindama mūsų laisvės kainą. (Irena Jocienė) 32

Tądien kiekvienas galėjo prie Lietuvos žemėlapio prisegti neužmirštuolę.

Bibliotekos ekrane nuo pat ryto buvo rodomi filmai Sausio 13-osios tema. Bibliotekos archyvas

UKMERGĖ Dar netekėjo saulė, dar tik vos vos brėško, kai sausio 13 d. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojai prie savo pastato kėlė Vyčio vėliavą. Šalia jau esančios Trispalvės. Dailininkė Kristina vis spragsėjo fotoaparatu, languose iš lėto viena po kitos žiebėsi Vilties žvakelės. Pirmojo aukšto fojė ankstyvieji bibliotekos lankytojai galėjo stabtelėti ties skambančiais Lietuvai, mūsų Laisvei ir jos Gynėjams skirtais poezijos posmais: kompiuterio ekrane sukosi virtualios dokumentų parodos, skirtos Laisvės gynėjų dienai, kadrai, šiek tiek virpėdami skambėjo bibliotekininkių Vilmos ir Žanetos balsai. Daugiau kaip trisdešimt metų bibliotekos merginos vis skaito žuvusių Laisvės gynėjų pavardes, skaito mūsų didžiavyriams skirtas eiles... Tyliai lašėjo žvakelių vaškas ties žuvusiųjų nuotraukomis. Mylime. Didžiuojamės. Turime į ką atsiremti. Iki vėlyvos nakties prie bibliotekos pastato tyliai, jaukiai šnarėjo mūsų Lietuvos vėliavos. (Rasa Griškevičienė)

Kristina Darulienė

UTENA Sausio 13-osios rytą Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos languose taip pat švietė žvakučių šviesa, o kiek anksčiau – 11 d. biblioteka pakvietė lankytojus į Sausio 13-osios įvykius pažvelgti tuomečio jaunuolio akimis, išgirsti gyvą istorijos liudijimą. Kraštietis pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis pasakojo, kad tą dieną jis, septyniolikametis, draugui pasiūlius, autobusu išvažiavo iš dabartinės Utenio aikštės į Vilnių. Kaip vėliau paaiškėjo, į istorinę kelionę – tuomet nė neįtarė, kas jo laukia ir kaip pasikeis gyvenimas. Vilniuje autobusą pasitiko šaukiančių žmonių minia. Pamatęs žmonių jūrą, vaikinas pajuto, kad čia – jo vieta. Per Sausio įvykius, kęsdamas šaltį, bet vedamas tikėjimo ir meilės tėvynei, kartu su tūkstančiais žmonių jis saugojo parlamentą. Renginyje bibliotekoje A. Gaiževskis dalijosi prisiminimais apie kario gyvenimą, tarnybą Lietuvos kariuomenėje, pristatė savo knygą „Tarp dangaus ir žemės. Taip gimsta kariai, 1991– 1992“ (2021). Pasak autoriaus, knygoje aprašomas laikotarpis kariams buvo labai sunkus, nebuvo psichologų ir reikėjo mokėti susitaikyti su netektimis patiems. Tačiau visus draugus, pulkininko teigimu, galima nešiotis širdyje, visi jie yra tarp dangaus ir žemės, būtent todėl knyga taip ir pavadinta. A. Gaiževskis dėkojo valstybei, kuri suteikė galimybę ją ginti ir kurti istoriją kartu. Susitikimo svečias priminė, kad dabar didžiausia atsakomybė tenka jaunimui, jiems teks iškovotą laisvę išlaikyti. (Beatričė Navarskaitė) Pulkininkas A. Gaiževskis (centre) su susitikime dalyvavusiais Utenos šaulių Žalčio 909-osios kuopos nariais. Bibliotekos archyvas

KRONIKA

PREZIDENTO AKIRATYJE – IR KULTŪRA 2022 m. sausio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su kultūros sektoriaus atstovais išgryninti šiandien aktualių kultūros sektoriaus temų, kurios vėliau galėtų būtų sprendžiamos ministerijų lygmeniu. Susitikime aptarti kultūros finansavimo, jos prieinamumo regionuose klausimai, tvarios kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas. Susitikimas su Prezidentu vyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. Į jį pakviesti kultūros įstaigų vadovai, nevyriausybinio kultūros sektoriaus atstovai, kultūros asociacijų vadovai. Kaip Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos atstovas, susitikime dalyvavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Į renginį atvyko ir kultūros ministras Simonas Kairys, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis. Šalies vadovas akcentavo, kad kultūra yra valstybės ir visuomenės savitumo, savivertės, ekonominės pažangos ir socialinės gerovės garantas, ir šią sampratą būtina stiprinti konkrečiais darbais ir valstybės įsipareigojimais bei pakankamu dėmesiu. Prezidentas pabrėžė, kad, neapčiuopę viso kultūros sektoriaus potencialo, negalėsime pasiekti stiprios, teisingos ir inovatyvios Lietuvos ateities vizijos perspektyvų. Susitikime aptarti kultūros politikos formavimo ir teisėkūros principai. „Turime toliau siekti, jog sprendi-

Susitikime su Prezidentu Gitanu Nausėda (kairėje), be kitų asmenų, dalyvavo ir (iš kairės) kultūros ministras Simonas Kairys, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Susitikimas vyko Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. kanceliarija

Lietuvos Respublikos Prezidento

mai kultūros politikoje būtų priimami juos grindžiant įrodymais, tyrimais ir analize, o teisėkūros iniciatyvos kultūros srityje turi būti ambicingos, apčiuopiančios kultūros sektoriaus potencialą, nukreiptos į ateitį ir prog ramuojančios pokytį“, – teigė Prezidentas. Pasak G. Nausėdos, būtina ir toliau stiprinti, telkti ir sinchronizuoti analitines kompetencijas, nes tik koordinuojama veikla leis aiškiai identifikuoti kultūros sektoriaus kuriamą vertę – tiek kultūrinę, tiek ekonominę. Kalbėta ir apie nuolatinę kultūros lauke veikiančių šalies asociacijų, institucijų veiklą varžančią problemą – jų finansinę situaciją, nenutylint pastarųjų poros metų pasaulinės problemos – COVID-19 pandemijos sektoriui daromos įtakos ir žalos. Prezidentas su kultūros bendruomenės atstovais taip pat aptarė kultūros prieinamumo regione ir kultūrinės atskirties mažinimo klausimus. Lietuvos kultūros centrų asociacijos vadovas Romas Matulis pasidžiaugė, kad pagaliau apie regionus kalbama su regionais. Pasak jo, šalies regionuose labiausiai stokojama jaunų kultūros darbuotojų. O pritraukti čia juos sunkiau ne tik dėl palyginti nedidelių atlyginimų, bet ir dėl to, kad dirbant ir kuriant regione reikia būti tvirtam, pasikliauti savo jėgomis. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacijos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius vėliau džiaugėsi, kad susitikime kultūros ministras akcentavo Nacionalinės bibliotekos svarbą ir galimą vaidmenį būsimuose didelio masto kultūros informacinių technologijų projektuose. „Niekam nekilo abejonių, kad bibliotekų lyderystė yra akivaizdi, – kalbėjo prof. dr. R. Gudauskas. – Po trumpo pokalbio su Prezidentu susidarė įspūdis, kad Lietuvos bibliotekų situacija, kalbant apie atliekamus darbus, jų mastą ir kokybę, yra gera. Susitikime pajutau, kad Nacionalinė biblioteka yra gerbiama, esame laikomi pakankamai pajėgiais ir stipriais. Bibliotekos vykdomi darbai ir pasiekimai leidžia mums gerai jaustis ne tik bibliotekų, bet ir nacionalinės kultūros lauko kontekste.“ Prezidento Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė vyriausioji patarėja Jolanta Karpavičienė tikino, kad susitikimas buvo turiningas, aprėpiantis strateginius klausimus. „Kultūra yra tai, kas turi kelti visų savivertę, Lietuvos ateitis neįmanoma be kultūros“, – teigė J. Karpavičienė. Prezidentūra skelbia, kad tokius susitikimus ketinama rengti periodiškai. Po susitikimo kultūros ministras S. Kairys pabrėžė, jog stengiamasi, kad kultūra būtų svarbi viešosios politikos dalis. Pasak jo, politikai domisi kultūra, ir šis susitikimas – puikus to įrodymas. O kalbant apie finansavimą, ministras žadėjo, kad greitu metu Kultūros ministerija pateiks Seimui ne vieną įstatymą, kuris bus aktualus ne vienai kultūros įstaigų šakai.

„Tarp knygų“ informacija

KRONIKA

ŠIEMETĖ IEVOS SIMONAITYTĖS PREMIJA – Į DVEJAS RANKAS Kasmet nuo 1987-ųjų sausio, artėjant rašytojos Ievos Simonaitytės gimtadieniui, įteikiama jos vardu pavadinta literatūrinė premija už meniškai vertingus kūrinius, literatūros priemonėmis atskleidžiančius Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos gyvenimą ir humanistines tradicijas arba įamžinančius I. Simonaitytės bei kitų šio krašto šviesuolių atminimą. Šiemet minimos 125-osios rašytojos gimimo metinės. Nors I. Simonaitytės gimtadienis yra sausio 23 d., šventinis jau 35 metus teikiamos premijos laureatų pagerbimo renginys Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje šiemet įvyko sausio 27 dieną.

„Premijai sudaryta komisija darbą pradėjo dar pernai, atrinkdama 12 leidinių, išleistų per pastaruosius dvejus kalendorinius metus, kurie savo turiniu pristato ir atskleidžia Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos gyvenimą ir humanistines tradicijas. Pateiktos knygos buvo aiškių žanrų – albumai, istoriniai romanai, poezijos rinktinės, publicistika. Visos jos kalba apie vertingus Klaipėdos krašto gyvenimo faktus, prikelia žmones, asmenybes, kviečia grožėtis gamta, pažinti stichijas, istorijos vingius“, – pasakojo komisijos pirmininkė, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib liotekos direktoriaus pavaduoja Kristina Kundrotienė. 36-ąją Ievos Simonaitytės premiją komisija nusprendė skirti ne vienam kūrėjui – laureatėmis tapo dviejų knygų autorės. Premija skirta poetei Daivai MolyteiLukauskienei už poezijos knygą „Kaligrafijos eskizai“ (2021), o žurnalistei Jurgai Petronytei ir muziejininkei Sondrai Simanaitienei – už knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ (2020).

POEZIJOS KNYGA D. Molytės-Lukauskienės „Kaligrafijos eskizai“ – tai knyga, kurioje prigimtinė dzūkiška autorės šiluma sugyvena su antrąja gimtine tapusia Klaipėda bei visu pamario ir pajūrio kraštu. Knyga, pilna pustomo smėlio, vėjų, kuršiškų papročių bei poetinės kasdienybės, ir pati atrodo kaip smėlyje išrašyti svarbūs žodžiai, pasakojantys apie mylimą kraštą ir apie moters pasaulį šiuolaikinio miesto erdvėje. „lyg lauktų žinios šioj pakrantėj kur irstosi dangumi sparnuoti kuršių laivai o gal snūduriuoja po žaliais marių vandenimis apaugę pasakojimais ir padavimais susivynioja į tinklus užkloja triukšmą sugaudo juoduosius sparnuočius supainioja naktį su karščiu alsuojančia diena“ (Ištrauka iš eilėraščio be pavadinimo, poezijos knyga „Kaligrafijos eskizai“)

Knygos dizainerė Edita Namajūnienė

D. Molytė-Lukauskienė I. Simonaitytės premiją laimėjo antrą kartą. Asmeninis archyvas

D. Molytė-Lukauskienė – poetė, rašytoja, dailininkė, kuri jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena bei kuria Klaipėdoje ir Nidoje. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, kultūros ir meno projektų vertinimo ekspertė, Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros ir meno tarybos narė. Parašė ir pati iliustravo penkias poezijos knygas bei dvi pasakas vaikams: „Natiurmortas su gudobelės šaka“, „Persodintos gėlės“, „Kaip kiras gintarus rinko“ ir kt. Daugiau nei 15-os tarptautinių literatūros ir meno projektų dalyvė. D. Molytės-Lukauskienės poezija versta į rusų, lenkų, baltarusių, vokiečių kalbas. Rašytojos kūriniai pelnė dešimtis apdovanojimų, tarp jų – jau antrą kartą laimėta Ievos Simonaitytės premija (pirmą kartą premiją laimėjo 2014 m. už poezijos rinktinę „Baltojo kiro giesmynai“).

POPULIARIOJI PUBLICISTIKA

Dizainerė Lina Ličkienė

S. Simanaitienės ir J. Petronytės „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ – populiarioji publicistika, atsiminimai. Knygoje pasakojamos istorijos, nutikusios senosiose miesto kapinėse iki 1985 m. Kapinės, kadaise buvusios miesto pakraštyje, šiandien yra Skulptūrų parkas, atsidūręs Klaipėdos miesto centre, apsuptas gyvenamųjų namų ir įvairių įstaigų. Senieji klaipėdiečiai ligi šiol šią vietą vadina kapinėmis. Jaunoji karta, nežinanti šios teritorijos istorijos, mato čia parką – laisvalaikio, poilsio ir pramogų zoną. Šį leidinį galima vadinti vienu iš būdų pažvelgti į jautrią uostamiesčio teritoriją iš skirtingų požiūrio taškų, užmegzti skirtingų kartų, tautybių, įsitikinimų klaipėdiečių dialogą. Knyga primena ir įamžina, o daugelį supažindina su svarbiais Klaipėdai faktais, istorijos žingsniais ir pokyčiais, kurie neišvengiami miestui, tautai augant. „Sujungti Klaipėdos žmones, kartu ieškoti

būdų, kaip įprasminti mūsų dvasinės ir materialinės kultūros vertybes, buvo vienas svarbiausių šios knygos tikslų“, – sako viena iš knygos autorių J. Petronytė. S. Simanaitienė gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 2008 m. dirba Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui. Nuo 2019 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2003–2005 m. kultūros almanacho „Baltija“ viena sudarytojų, o pastaraisiais metais – projektų vadovė. Keturių knygų, straipsnių kultūros temomis autorė, edukacijų ir ekskursijų kūrėja, įvairių kultūros renginių, projektų, performansų iniciatorė ir organizatorė. Asmeninio tinklaraščio „Klaipėdos kultūros apžvalgos. Sondra Simana“ apžvalgininkė. J. Petronytė – žurnalistė, teatrologė. Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bei teatrologijos studijas. Daugiau kaip dešimt metų dirba dienraštyje „Vakarų ekspresas“, yra ilgametė kultūros priedo „Kultūros uostas“ sudarytoja ir straipsnių autorė. Jurga Petronytė (kairėje) ir Sondra Simanaitienė įvertintos už populiariosios publicistikos knygą. Vita Jurevičienė

I. Simonaitytės premija – gražus tiek bibliotekos vardo, tiek Klaipėdos krašto istorijos bei kultūros įprasminimas, dėmesys tiems, kurie siekia visa tai išsaugoti. Premiją inicijuoja ir apdovanojimus organizuoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Premijos vertė – 2 tūkst. eurų, ją skiria kultūros mecenatas Rimantas Cibauskas. Pirmoji premija buvo įteikta rašytojui Romui Sadauskui už romaną „Ežerėnų papartis“. Daugiau informacijos apie Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją – http://premija.isvb.lt/.

Andželika Rimkuvienė 36

KRONIKA

PROVINCIJOS TANGO ELENAI

Elena Mezginaitė.

Algimantas Aleksandravičius

Didžiąją gyvenimo dalį poetė Elena Mezginaitė praleido Panevėžyje: dirbo žurnalistinį darbą, vadovavo literatų būreliui, organizavo literatūrinį konkursą „Lino žiedas“. Eidama pro miesto biblioteką, Elena tikrai negalėjo pagalvoti, kad kada nors ši įstaiga bus pavadinta jos vardu. Bibliotekai 2020 m. suteiktas poetės vardas ne tik teikia garbės, bet ir įpareigoja puoselėti bei skleisti jos kūrybą. Todėl, minėdama poetės 80-metį, Panevėžio Elenos Mezginaitės biblioteka stengėsi suburti draugėn jos kūrybos gerbėjus, visus ją pažinojusius ir nepažinojusius.

Nepaisant įvairių apribojimų dėl COVID-19 pandemijos, bibliotekai 2021 m. pavyko įgyvendinti net tris projektus: „Knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“ leidyba ir sklaida“ (rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba (LKT) ir UAB „Kupiškėnų mintys“), „Provincijos tango Elenai“ (rėmė LKT), „Išvyniok mane kaip rankšluostį“ (rėmė Panevėžio miesto savivaldybė) ir gana plačiai paminėti poetės jubiliejų. E. Mezginaitės gyvenime buvo trys stotelės – Rokiškis, Kupiškis ir Panevėžys, todėl ir jubiliejinę sukaktį minėjome kartu su kolegomis (partneriais) iš Rokiškio Juozo Keliuočio (plačiau – „Tarp knygų“, 2021 m., Nr. 12, p. 21 – Red.) bei Kupiškio rajono savivaldybės viešųjų bibliotekų ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos. Apskrities biblioteka mums dovanojo pasportuotų nuotraukų iš E. Mezginaitės asmeninio albumo. 32 neretušuotos, niekur nepublikuotos fotografijos, kuriose užfiksuoti patys įvairiausi poetės gyvenimo momentai, sukrito į unikalią parodą „Tik atspindys vandeny (E. Mezginaitei – 80)“. Ji dalimis buvo eksponuojama aštuoniose miesto bibliotekose. Pagal šią parodą buvo sukurtas literatūrinis maršrutas „Išlikusi poezijos skambėjime“, kvietęs pakeliauti po miesto bibliotekas ir artimiau susipažinti su poetės gyvenimu ir kūryba. Prasidėjęs G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Elenos Mezginaitės kertėje, maršrutas baigėsi Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje, kur keliautojų laukė interaktyvus žaidimas ir prizai. Literatūrinį maršrutą įveikė 76 panevėžiečiai ir miesto svečiai, taip pat trys Panevėžio „Vilties“ progimnazijos klasės. Spalio 31-ąją, poetės gimimo dieną, šalia viešosios bibliotekos atidarant atminimo suolelį, ant kurio prisėdus galima pasiklausyti E. Mezginaitės eilėraščių, bib

liotekos direktorė Loreta Breskienė kalbėjo: „Suoliukas kuklus, bet tvirtas, kaip ir pati Elena, o šalia pasodinome šermukšnį, nes man Elenos poezija asocijuojasi su rudeniu. Kitą gimtadienį jis pasipuoš raudonomis uogomis.“ Bibliot ekoje tąkart skambėjo bardo Ričardo Mikalajūno, gitaros virtuozo Gintaro Šulinsko bei kompozitoriaus Alvydo Jegelevičiaus atliekama meninė kompozicija „Vėlų rudenį maži ateinam“. „Baltą lino gyvenimą“ dainavo jau visi dalyviai, o renginyje dalyvavusi E. Mezginaitės dukra Milda Juodiškytė dovanojo bibliotekai savo pačios pieštą mamos portretą. Ne viename bibliotekos organizuotame renginyje buvo dalijamasi poetę pažinojusiųjų atsiminimais. E. Mezginaitę ir Stankūnų šeimą siejo nuoširdi draugystė. Dainininkas Sigitas Stankūnas Eleną vadino „Aukštaitijos žvaigžde“. Susitikime su Parko bibliotekos

Knygos meninio sprendimo autorė dailininkė Asta Radvenskienė

Suoliuko E. Mezginaitei atidarymo akimirka. Pirma iš kairės – bibliotekos direktorė Loreta Breskienė, trečias iš dešinės – miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas.

lankytojais jis dalijosi savo prisiminimais, tad vakaras buvo pilnas poezijos, muzikos ir šilumos. „Šaltinėlio“ bibliotekos languose buvo eksponuojami Panevėžio suaugusiųjų dailės studijos „IN“ tapybos darbai, įkvėpti E. Mezginaitės poezijos. Daugelis panevėžiečių Eleną puikiai prisimena kaip kuklią, paprastą, tačiau drąsią ir stiprią moterį, nuoširdžiai bendraujančią, šėliojančią ir kartu giliai, skausmingai išgyvenančią – tai atsispindi jos poezijoje. „Jeigu būčiau sveiku protu rinkusis, ką rašyti, poezija būtų likusi paskutinėje vietoje...“ – rašė poetė 1986 m. tarsi norėdama pasakyti, kad poezija – ne pirmo būtinumo produktas, ne kiekvienam „įkandama“. Tačiau Elenos eilėraščiai ir šiandien skamba aštriai ir prasmingai, o tai, kad per tris dešimtis jų yra virtę dainomis – pats tikriausias to patvirtinimas. Panevėžiečiai gerai prisimena E. Mezginaitę ir kaip žurnalistę. Vien per keturiasdešimt gyvenimo ir darbo Panevėžyje metų ji parašė daugiau kaip 1000 publikacijų, tarp jų – kelios dešimtys interviu su įvairiais žmonėmis. 32 pokalbiai su žinomais šviesuoliais, kultūros žmonėmis sugulė į naujausią Panevėžio E. Mezginaitės viešosios bibliotekos išleistą knygą „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas...“ (sudarytojos Sandra Voveriūnienė ir Gitana Navagruckienė). Būtent pokalbiai, o ne sausi interviu. Anot knygos redaktorės Nomedos Simėnienės, jie – kaip džiazas, gyvi, pulsuojantys, atspindintys laiko dvasią, tačiau skambantys ir šiandien. Knygos sutiktuvėse dalyvavę knygos „herojai“ – Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Enrikas Kačinskas, Julius Tamošiūnas, dailininkas Povilas Šiaučiūnas, renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė – prisiminė ne tik tuos laisvus, neįpareigojančius pokalbius, kartais su pafilosofavimais, kartais su pašmaikštavimais (jų buvę ne vienas), bet ir pačią Eleną kaip asmenybę: „padūkusią, besiblaškančią ir kartu gilią, su skausmingai užaštrinta pasaulėjauta“ (E. Kačinskas, E. Pažemeckaitė). Be jau minėtų žmonių, knygoje rasime E. Mezginaitės pašnekesius su aktoriais Algimantu 38

Minint poetės jubiliejų bibliotekoje apsilankė bardas Ričardas Mikalajūnas ir gitaristas Gintaras Šulinskas. Vaida Žalienė

Masiuliu, Stasiu Petronaičiu, poetais Valdemaru Kukulu, Jonu Strielkūnu, filosofu Arvydu Šliogeriu ir kitomis iškiliomis asmenybėmis. Knyga, drįstu teigti, pavykusi ne tik savo turiniu. Ji iliustruota pašnekovų nuotraukomis, kurias dovanojo fotomenininkai Algimantas Aleksandravičius, Stanislovas Bagdonavičius, Saulius Saladūnas, Gintaras Lukoševičius. Meninis dailininkės Astos Radvenskienės sprendimas – laikraštinės iliustracijos, teksto išdėstymas stulpeliais, citatų iškėlimas, knygos viršelio apipavidalinimas – suteikia knygai išskirtinumo. Leidinys buvo pristatytas ne tik panevėžiečiams, bet ir mūsų partnerių Rokiškio J. Keliuočio bei Kupiškio rajono savivaldybės viešųjų bibliotekų lankytojams, taip pat Panevėžio pataisos namuose. Mums talkino bardas R. Mikalajūnas, aktoriai Olita Dautartaitė ir E. Kačinskas, Panevėžio kolegijos dabartiniai ir buvę studentai. Švęsti poetės jubiliejų kvietėme ir jaunimą. Moksleivių konkursui „Ex libris. Elenai Mezginaitei – 80“ buvo pateikti 46 darbai, kurių autoriai – Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Pristatydamas konkursantų darbus, šios mokyklos mokytojas Henrikas Mazūras pasakojo, kad E. Mezginaitė dėl savo veržlumo, laisvės pojūčio buvo labai mėgstama jaunų žmonių, todėl dalyviai noriai įsitraukė į kūrybos procesą: piešė, poetės eilėse ieškojo simbolikos, idėjų, dvasingumo. Jubiliejai ateina ir praeina, bet lieka gyva atmintis, žmonių atsiminimai ir liudijimai. Bibliotekos interneto svetainėje sukūrėme E. Mezginaitės erdvę, kurioje yra poetės biografija, kūrybos, atminimo įamžinimo momentai, galima pavartyti ir naująją knygą. Čia galima parašyti ir savo atsiminimus apie poetę, pasidalyti įspūdžiais iš susitikimų, įkelti nuotraukų. Kviečiame kartu kurti Elenos Mezginaitės erdvę ir puoselėti jos atminimą.

Leokadija Vaitiekaitienė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ KAUNAS

IŠSKIRTINIS SUSITIKIMAS

Knygos pagal emocijas. Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje įkurta pirmoji Lietuvoje „Emocijų biblioteka“ yra ir viena iš keturių pirmųjų tokių bibliotekų Europoje, kai skaitytojai kviečiami rinktis knygas pagal jų sukeliamas emocijas. Šioje netradicinėje bibliotekoje galima rasti pusę tūkstančio knygų vaikams ir suaugusiesiems. Bibliotekų lentynose knygos dažniausiai suskirstytos pagal autorių pavardes arba tematiką, tačiau bibliotekininkai pastebėjo, kad rinkdamiesi knygas skaitytojai dažnai vadovaujasi emocijomis ir rekomendacijomis. Ši nauja bibliotekos koncepcija į pirmą vietą iškelia skaitytojo patirtį ir knygos keliamas emocijas. „Emocijų bibliotekoje“ suteikiama galimybė rinktis knygas pagal penkias bazines emocijas: džiaugsmą, nuostabą, liūdesį, pyktį ir baimę. Meilė įtraukta kaip šeštoji emocija, kadangi daugelyje knygų ji vaidina labai svarbų vaidmenį. Pažymėtos emocijos leidžia lengvai išsirinkti knygą, kurios tuo metu skaitytojui reikia. Rinktis galima ir bibliotekos interneto svetainėje, ir specialiai bibliotekoje įrengtose lentynose. Skaitytojai gali pakeisti knygos vietą lentynoje, jei ji jiems kelia kitokią emociją nei pažymėta. Specialų 500 knygų sąrašą „Emocijų biblio tekai“ sudarė biblioterapijos specialistai, Lietuvos biblioterapijos asociacijos nariai, bibliotekininkai. Kiekviena sąraše esanti knyga įvertinta emocijoms suteikiant balus nuo 1 iki 10. Pateikiamos ir rekomendacijos kur, kada knygą geriausia skaityti, kam ji skirta, koks knygos sudėtingumas ar skaitymo trukmė. „Emocijų bibliotekoje“ įvairaus amžiaus skaitytojai gali rasti knygų lietuvių ir anglų kalbomis.

Ar atspėsite? Koks vaikų ir jaunimo rašytojas Lietuvoje, ko gero, mėgstamiausias ir labiausiai skaitomas? Ką sakot? Vytautas Račickas? Taip, jūs visiškai teisūs. Nei knygynuose, nei biblio tekų lentynose šio rašytojo knygos neužsiguli, nors yra išleidžiamos dideliais tiražais. V. Račicką visada galima sutikti Vilniaus knygų mugėse, o jo stendas pastebimas jau iš tolo – taip apgultas vaikų, mokytojų, mamų ir tėčių, senelių, kad net paties rašytojo nematyti. Dalindamas autografus, rašytojas nori pabendrauti, paklausti Jaunųjų rūdiškiečių susitikimas su mylimu rašytoju. nuomonės apie savo naujausią kūrinį, įsiklausyti į aktualius pasiūlymus. Taip dažnai kyla idėjų naujiems kūriniams. Galbūt čia ir slypi populiarumo paslaptis? „Esu realistas, todėl rašydamas ne į lempą žiūriu, o į gyvenimą“, – sako ir pats rašytojas. Su „Zuikos padūkėlio“, „Nippės“, garsiosiomis „Šlepetės“ serijomis užaugo ne viena karta, o pats rašytojas – tikrai dažnas svečias šalies mokyklose ir bibliotekose. Mums truputį gėda, nes Rūdiškių bib liotekoje V. Račickas lankėsi pirmą kartą, bet užtat proga buvo išskirtinė – jubiliejinė! 1952 m. sausio 1 d. Keblonyse (Anykščių r.) gimęs rašytojas šiemet švenčia labai gražią sukaktį – 70 metų! Sausio 14 d. susitikimui su rašytoju jo kūrybos gerbėjai Trakų rajono savivaldybės viešosios biblio tekos Rūdiškių padalinyje ruošėsi labai atsakingai, netgi parengė kūrybinių darbų parodą „Šlepetė“, kurią apžiūrėti galima iki sausio 31 d. Kiekvienoje šlepetėje šalia jos autoriaus vardo puikuojasi ir rašytojo autografas, tad vaikai turės prisiminimą visam gyvenimui. Pats susitikimas buvo šviesus ir linksmas, jame buvo skaitomos ištraukos iš naujausių knygų, o klausimų-atsakymų valandėlės metu vaikų rankos vis kilo ir kilo į viršų, laikas, kaip kometa, pralėkė kosminiu greičiu. Vaikų ir jaunimo skyriuje parengtoje paro doje „Kiekvienas turi savo nosį“ pristatomos V. Račicko knygos (tik tos, kurios tilpo!). Beje, rašytojas atidžiai ją apžiūrėjo, perskaitęs pavadinimą, šyptelėjo ir pagyrė, nes „kiekvienam turėti savo nosį“ reiškia turėti savo stilių. Atsisveikindami pasižadėjome, kad tai tikrai ne paskutinis susitikimas.

Pagal emocijas suskirstytos knygos vaikams.

Bibliotekos

Vykdant projektą, buvo organizuojami biblio terapijos užsiėmimai, susitikimais su rašytojais. Planuojama šiuos renginius tęsti ir 2022 m. Tarptautinis projektas „Europos „Emocijų bib liotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos lėšomis. Projekto vykdytojas – „Love for Livres“, Prancūzija. Partneriai ir rėmėjai Lietuvoje: Birštono viešoji biblioteka, Lietuvos biblioterapijos asociacija, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, leidykla „Tyto alba“.

Monika Straupytė

V. Račickas skaitė ištraukas iš savo knygų.

Bibliotekos

Augame skaitydami ir kurdami. Šiandien ne vienas iš mūsų išgyvena nerimą, stresą, ypač tai jaučia vaikai ir paaugliai. Viena iš priemonių, galinti nuraminti mintis ir jausmus, – kūrybinis rašymas. Tai ir saviraiškos būdas, ir terapija, padedanti geriau pažinti save, suteikianti galimybę tobulėti. Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka nuo šių metų rugsėjo iki gruodžio mėnesio vykdė rajono vaikams ir paaugliams skirtą projektą „Augame skaitydami ir kurdami“. Jį įgyvendinant buvo organizuoti susitikimai ir kūrybinės dirbtuvės su garsiais Lietuvos rašytojais, taip pat vyko moksleivių kūrybinių darbų konkursas. Projektu buvo siekiama lavinti mokinių vaizduotę, gebėjimą išreikšti ir kitiems perteikti savo mintis, ugdyti rašymo, komunikacijos gebėjimus. Kauno rajono mokiniai susitiko su šiais populiariais vaikų ir jaunimo rašytojais: Ilona Ežerinyte, Igne Zarambaite, Selemonu Paltanavičiumi, Kotryna Zyle, Vytautu V. Landsbergiu, Tomu Dirgėla. Kūrybinėse dirbtuvėse rašytojai mokiniams pasakojo apie kūrybinį rašymą, dalijosi kūrybine patirtimi ir žiniomis, skatino smalsumą ir vaizduotę, kūrė trumpas istorijas ir net filmo pradžios scenarijų. Mokiniai kūrybinių darbų konkursui galėjo atsiųsti savo poezijos, prozos, esė tekstus, die-

Danguolė Paliulienė

Susitikimas su rašytoju S. Paltanavičiumi.

Bibliotekos

noraščių puslapius ar laiškus. Sulaukta apie 40 kūrinių – rašinėlių ir eilėraščių. Kai kurie kūrybiniai darbai, projekto organizatorių nuomone, galėtų tapti puikių ir intriguojančių knygų pradžiomis. Visus sukurtus tekstus galima rasti bibliotekos svetainės rubrikoje „Jaunųjų rašytojų kūryba“ ir bibliot ekos „Facebook“ paskyroje. Nuotolinėje kūrybinių darbų apdovanojimo šventėje, vykusioje gruodžio 6 d., buvo paskelbti įdomiausių ir kūrybiškiausių tekstų autoriai, prisimintos gražiausios projekto akimirkos.

Visi konkurse dalyvavę mokiniai gavo padėkos raštus ir leidyklos „Alma littera“ įsteigtus prizus. Projektą „Augame skaitydami ir kurdami“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kauno rajono savivaldybė.

Vaiva Steponaitienė, Aušra Liaukevičienė

KLAIPĖDA Stebuklai iš vilnos. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka gruodžio mėnesį buvo pripildyta džiaugsmingo šurmulio. Priešventiniu laikotarpiu įgyvendintos visai šeimai skirtos kūrybinės idėjos, puoselėtos tradicijos, užmegzti tarpusavio ryšiai, žmonės vieni kitiems negailėjo gerų žodžių ir palinkėjimų.

Vilnos edukaciją veda O. Graužinienė (centre).

Algimantas Jarukaitis

Net dvi dienas nuo ryto iki vakaro bibliotekos erdvė tapo atvira tiems, kas domisi etnografija ir ieško natūralumo – kartu su menininke Oksana Graužiniene surengtose dirbtuvėse „Švenčių šiluma iš mūsų rankų“ buvo galima sužinoti vilnos vėlimo paslapčių, išgirsti naudingų patarimų, išmokti kurti kalėdines dekoracijas. Buvo veliama natūrali lietuviška vilna, simbolizuojanti natūralumą, prisilietimą prie gamtos. Bibliotekai svarbus kiekvienas bendruomenės narys ir jo indėlis, tad visų dirbtuvių dalyvių sukurtos dekoracijos tapo bendros kompozicijos dalimi ir papuošė biblioteką. Pasak menininkės, dirbtuvių dalyviams svarbu ne tik ko nors išmokti, bet ir kartu, sujungiant tradicijų puoselėjimą ir šiuolaikinio dekoro elementus, jaukiai pabūti. Vilnos pasaulis yra be galo platus, čia daug galimybių – net kuriant daug metų galima vis atrasti kažką nauja, nustebinti save ir kitus.

Loreta Liutkutė

MAŽEIKIAI Krašto kultūros istorijai pažinti. 2021 m. Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka vykdė Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės finansuojamą projektą „Atverk kodą – pažink Mažeikių krašto kultūros istoriją“. Jo tikslas – papildyti 2020 m. bibliotekos interneto svetainėje sukurtą interaktyvų žemėlapį nauja informacine ir vaizdine medžiaga apie Lietuvai nusipelniusius, su Mažeikių kraštu susijusius kultūros šviesuolius, taip pat jų atminimo ženklus pažymėti QR kodais. 2020 m. (įgyvendinant projektą „Interaktyvus Mažeikių krašto kultūrinis žemėlapis: atrask, pažink, kurk, dalinkis“) viešosios bibliotekos interneto svetainėje sukurtame žemėlapyje pažymėtos devynių garsiausių kraštiečių rašytojų atminimo

Kraštiečių kūrybą pristato solistai B. Ignatavičiūtė, M. Rojus, pianistė I. Maknavičienė. Janina Dambrauskaitė

įamžinimo vietos Žemaitijoje, pateiktos objektų nuotraukos, taip pat išsami rašytojo biografija. 2021 m. žemėlapis papildytas nauja informacija apie dvylika kitų Mažeikių krašto kultūros asmenybių. Tai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, aktorė, operos solistė Morta Grikšaitė-Vaičkienė, švietėjas, lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Rokas Ivinskis, rašytojas, dailininkas Paulius Jurkus, kompozitorius, dirigentas Konradas Kaveckas, dailininkas Boleslovas Klova ir kompozitorius Vytautas Klova, režisierius Juozas Miltinis, skulptorius Bronius Pundzius, kalbininkas Adomas Šoblinskas, režisierius, aktorius Juozas Vaičkus. Iš viso žemėlapyje pateikta 21 kraštiečio biografija, 119 aprašymų apie atminimo įamžinimo ženklus visoje Žemaitijoje, 642 nuotraukos, 40 objektų mūsų rajone skirti QR kodai, kurie, kai tik leis gamtos sąlygos, bus pritvirtinti prie specialių stovelių šalia atminimo įamžinimo ženklų. Išmaniuoju įrenginiu nuskenavus kodą, nuoroda nukreips į internetiniame žemėlapyje pateiktą informaciją. Kuriant virtualų žemėlapį organizuotos išvykos į Žemaitijos vietas, susijusias su mūsų kraštiečių gyvenimu ir veikla, fotografuoti jų atminimo ženklai, žemėlapis papildytas nuotraukomis ar filmuota medžiaga. 2021 m. keliauta lietuviškų kalendorių pradininko Lauryno Ivinskio gyvenimo keliais po Žemaitiją, aplankytos 36 skirtingos vietovės Telšių, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Akmenės, Kelmės, Šiaulių rajonuose. Dar viena su šiais projektais susijusi veikla – tai renginiai, pristatantys mūsų kraštiečius. 2021 m. paminėtas poeto Vytauto Mačernio 100-metis, bibliotekoje skambėjo aktoriaus Algirdo Latėno aukštaitiškai skaitomos Antano Vienažindžio eilės ir giesmės, surengtas kompozitorių Vytauto Klovos ir Konrado Kavecko muzikos vakaras. Apie Tirkšliuose gimusių šių muzikos korifėjų gyvenimą ir kūrybą pasakojo Mažeikių kultūros centro mišraus choro „Draugystė“ vadovas Ričardas Grušas. Kasmet atsiranda vis naujų atminimo ženklų, tad šių projektų veikla bus tęsiama. Pasitelkdami išmaniąsias technologijas ir populiarindami kraštiečių veiklą, jų atminimo įamžinimą, tikimės paskatinti jaunimą labiau domėtis krašto kultūros ištakomis.

Dangira Undžienė

PANEVĖŽYS Prisimintos iškilios krašto moterys. Žiemišką 2021 m. gruodžio 7-osios rytą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka jau penktą kartą pakvietė į tradicinę konferenciją „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Renginį organizavo Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka

ir Panevėžio švietimo centras. Konferenciją pradėjo bibliotekos direktorė Loreta Breskienė, ją moderavo Panevėžio švietimo centro direktorė Asta Malčiauskienė. Buvo prisimintos septynios iš Panevėžio kilusios ar mieste gyvenusios, dirbusios žymios moterys. Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė nuotoliniu būdu pristatė kruopščiąją kalbininkę doc. Juliją Žukauskaitę (1906–2002). Ji yra „Akademinės lietuvių kalbos gramatikos“ (t. 2, 1971) viena iš autorių, dalyvavo rengiant spaudai Jono Bretkūno „Rinktinius raštus“ (1983). Apie Panevėžyje, Ramygalos gatvėje, gyvenusią nusipelniusią provizorę Eleną Mariją Puzinaitę (1921–2013), kurios 100-ąsias gimimo metines minėjome, papasakojo istorikė, publicistė Joana Viga Čiplytė. Paįstrietės, ilgametės Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkės Stasės Mikeliūnienės pranešimą apie Panevėžyje gimusią, tačiau šaknis į Anykščių žemę įleidusią muziejininkę, literatę, kraštotyrininkę Teresę Mikeliūnaitę (1928–1984) perskaitė bibliotekos Abonemento vedėja Sandra Voveriūnienė. T. Mikeliūnaitės, nuo 1960 m. dirbusios Anykščių Antano Baranausko ir Antano Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus direktore, rūpesčiu buvo įkurtas Arklio muziejus Niūronyse, pradėtos rengti „Bėk, bėk, žirgeli“ šventės.

Pranešimus skaito S. Voveriūnienė (iš kairės) ir G. Kėvelaitienė. Vaida Žalienė

Gydytoją Moniką Aliną Gudelienę-Greičiūnienę (1926–2005) nuotoliniu būdu pristatė Panevėžio kolegijos lektorė Ramunė Liucija Palinauskienė. Gydytoja pediatrė buvo ir Panevėžio medicinos mokyklos direktorė, išugdė didelį būrį medicinos darbuotojų. Klaipėdos universiteto profesorė, poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė pristatė savo mamos Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės (1925–2020) asmenybę, padovanojo bibliotekai mamos knygų. Apie poetės Elenos Mezginaitės (1941–2005) gyvenimo Kupiškyje laikotarpį, 1962–1965 m. čia užsimezgusias draugystes, darbą ir kūrybą pasakojo Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bib liotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė. Buvo parodytos dar nematytos E. Mezginaitės jaunystės nuotraukos, saugomos su poete draugavusios kupiškietės Eugenijos Stančikaitės-Urbonienės šeimos archyve. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė pristatė moteris, dariusias įtaką teatrologės

ir vertėjos iš prancūzų kalbos Joanos Laimutės Rapšytės (1938–2000) asmenybei – tai jos mama, pedagogė Julija Rapšienė, mokytoja Irena Moigytė ir prancūzų rašytojos Marguerite Duras, Françoise Sagan, kurių kūrinius jai teko versti. Penktoji konferencija buvo išties moteriška – šįkart pranešimus apie žymias krašto veikėjas skaitė vien moterys.

Vaida Žalienė

ŠAKIAI Apie Liorentų šeimą ir aviaciją. Palydint 2021 metus, Šakių rajono savivaldybės viešojoje biblio tekoje pasitiktas informacinis-biografinis leidinys „Liorentų būtasis laikas“, skirtas pirmajai Lietuvos lakūnei ir parašiutininkei Antaninai Liorentaitei ir karo lakūnui, aviacijos pulkininkui leitenantui Jonui Liorentui atminti. Tai Šakių krašto šviesuoliai, palikę ryškų pėdsaką šalies istorijos puslapiuose. Renginyje Žvirgždaičių bibliotekos Vaikų ir jaunimo klubo (vad. Asta Baubonienė) nariai pristatė poetinę kompoziciją „Skrydis – didžiausias atpildas“, išraiškingu žodžiu supažindino su aviacijos pradininkų Liorentų biografijos vingiais. „Tikiuosi, kad ši knyga bus dar vienas leidinys, reprezentuojantis iškilius mūsų krašto žmones“, – rankose laikydama naująjį bibliotekos parengtą spaudinį, kalbėjo direktorė Kristina Lebedžinskienė. Knygos sudarytojos – bibliografė Ingrida Jonuškienė ir Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė. Leidinio viršelyje – mėlyname fone pavaizduotas būsimo paminklo Liorentams Žvirgždaičiuose maketas. Šakių krašto menininko Algimanto Vorevičiaus skulptūrinė kompozicija simbolizuoja paukštį-lėktuvą, bandantį atsiplėšti nuo žemės. Siekiant įprasminti išskirtinių Lietuvai asmenybių atminimą, knygoje „Liorentų būtasis laikas“ pristatoma pirmoji Lietuvoje moteris lakūnė ir parašiutininkė A. Liorentaitė ir sudėtingas plk. ltn. J. Liorento bei jo šeimos gyvenimas. Liorentai, nublokšti toli nuo gimtinės, iki mirties gyveno Čikagoje. Abu aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių įvairių organizacijų gyvenime. Pateikiama informacija ir apie kitus Liorentų šeimos narius. Leidinys pagrįstas archyviniais dokumentais, jais pasidalijo Vytauto Didžiojo karo, Vinco Kudirkos, Zanavykų muziejai. Brangių atsiminimų kertes ir senų šeimos albumų puslapius atvėrė A. Liorentaitės dukterėčia Kunigunda Bukantienė.

Ingrida Jonuškienė

UTENA Bibliotekos jubiliejus. 2021 m. lapkričio pabaigoje Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka atšventė savo 90-metį. Per ilgus veiklos metus bibliotekoje keitėsi darbuotojai, vadovai, veiklų ratas plėtėsi, biblioteka tapo viena lankomiausių ir reikšmingiausių institucijų regione. Renginio vedėjas Linas Bražionis, pateikęs keletą bibliotekos istorijos faktų, istorinės kelionės estafetę perdavė direktorei Vidai Garunkštytei. Ji priminė bibliotekos kaitą, laimėtus projektus, ankstesnius vadovus ir garbius bičiulius. Jubiliejaus proga pasveikinti bibliotekos darbuotojų susirinko gausus būrys svečių. Sveikinimus pradėjęs Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas darbuotojus pradžiugino padėkomis ir neeiline dovana – 5000 eurų čekiu. Kultūros ministerijos

GERIAUSI VILNIAUS REGIONO BIBLIOTEKININKAI Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje jau šeštą kartą įteikti Vilniaus regiono biblio tekininko konkurso „Riešutas“ apdovanojimai. Išrinkta geriausia 2021 m. regiono bibliotekininkė, bibliotekos vadovė ir išskirtinių rezultatų pasiekusi bibliotekos komanda. Konkurse dalyvavo bibliotekininkai iš 13 Alytaus ir Vilniaus apskričių viešųjų bibliotekų, kandidatus vertino Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešo- Geriausia tapo Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos komanda. Nuotraukoje antra iš dešinės – Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus sios bibliotekos Regiono bibliotekų bibliotekos direktorė Emilija Banionytė. Mindaugas Masaitis taryba. Šis konkursas – tai puiki proga bibliotekoms įvertinti savo ir kolegų pasiekimus, pasidžiaugti nuveiktais darbais ir pasiektais rezultatais. Konkurso „Riešutas 2021“ laureatais tapo Šalčininkų, Širvintų ir Ukmergės bibliotekų darbuotojai. Geriausia Vilniaus regiono vadove pripažinta Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Olga Mažeiko. Apdovanojimas jai skirtas už bibliotekos infrastruktūros Geriausia Vilniaus regiono bibliotekos vadovė Olga Mažeiko (kairėje) ir geriausia bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. gerinimą, kolektyvo telkimą, biblio tekos įvaizdžio tobulinimą. „Dėkoju Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai už konkurso organizavimą, nes tai labai motyvuoja dirbti toliau ir eiti į priekį. Dėkoju Šalčininkų bibliotekos kolektyvui, nes be jų nebūtų šitų pasiekimų“, – sakė O. Mažeiko. Geriausia Vilniaus regiono bibliotekininke tapo Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir vaikų literatūros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Lolita Pliukštienė. Apdovanojimas jai atiteko už kūrybines iniciatyvas, naujų idėjų, rengiant projektus, įgyvendinimą, šiuolaikiškų vaikų užimtumo veiklų organizavimą, patrauklių erdvių skaitytojams kūrimą. „Man patinka mano darbas, esu laiminga galėdama save realizuoti. Labai svarbus atgalinis ryšys, kai po renginių girdžiu padėkas ir matau mokytojų, vaikų, tėvų reakcijas, tai yra didelė paskata eiti pirmyn“, – po renginio sakė geriausios bibliotekininkės titulą laimėjusi širvintiškė. Geriausia komanda pripažinta Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bib liotekos projekto „10 miestelių“ komanda. Apdovanojimas skirtas už dvejus metus vykdyto ir didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusio projekto „Dešimt miestelių“ įgyvendinimą, jo metu organizuotas įvairias turiningas veiklas. Šventiniame renginyje padėkos raštu pagerbta Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Aistė Palinauskienė už prenumeruojamų užsienio duomenų bazių EBSCO ir „Naxos“ panaudos proveržį 2021 metais.

Donata Baniūnienė

atstovė Gražina Lamanauskienė darbuotojams įteikė kultūros ministro Simono Kairio padėkos raštus. Jos teigimu, A. ir M. Miškinių viešoji biblio teka yra viena stipriausių viešųjų bibliotekų tinklo bibliotekų, ugdanti savo bendruomenę ir besirūpinanti savo vartotoju, garsėjanti iniciatyvumu, veiklumu, netradiciniais renginiais ir sprendimais. Sveikinimo žodžius tarė Seimo narys Edmundas Pupinis, Seimo nario Gintauto Palucko sveikinimą ir atminimo dovanas perdavė jo padėjėjas, rajono tarybos narys Paulius Čyvas, kalbėjo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, kolegos iš artimiausių rajonų (Molėtų, Zarasų, Ignalinos), bibliotekos kaimynai – Utenos švietimo centras, su kuriais biblioteka dalijasi erdvėmis ir pagalba. Visi jie džiaugėsi ir didžiavosi bendryste su Utenos biblioteka. Šventėje džiugu buvo matyti ir bibliotekos draugus – keramiką, Lietuvos puodžių karalių Vytautą Valiušį, visai bibliotekos bendruomenei

Koncertuoja M. K. Čiurlionio kvartetas.

Bibliotekos

pažįstamą aktyvų renginių lankytoją, buvusį radijo žurnalistą Romualdą Valančiūną, Utenos kultūros centro, Kraštotyros muziejaus, švietimo ir socialinės globos įstaigų, vietinės valdžios ir žiniasklaidos atstovus. Jubiliejaus minėjimas baigėsi Lietuvos nacionalinės filharmonijos valstybinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvarteto koncertu.

Beatričė Navarskaitė

IN MEMORIAM

RŪTA MARTINAITIENĖ [1930 05 27–2021 12 14] Rūta Martinaitienė (Ašmantavičiūtė) gimė Vilkaviškio rajono Juškų kaime. 1943 m. baigė Vilkaviškio pradžios mokyklą. 1943 m. apsigyveno pas tetą Kaune, 1950 m. baigė Kauno 5-ąją mergaičių gimnaziją. Nuo 1951 m. neakivaizdiniu būdu mokėsi Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) N. Krupskajos kultūros institute, 1955 m. mokslus baigė ir įgijo bibliografo specialybę. 1951 m. liepos 20 d. R. Martinaitienė pradėjo dirbti Lietuvos SSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje. Nuo 1953 m. paskirta Sisteminio sektoriaus vedėja, nuo 1956 m. – Metodinio skyriaus metodininke. Bibliotekininkams skaitė sisteminio katalogavimo organizavimo kursą, parengė instrukcijų ir metodinių nurodymų tuometėms masinėms bibliotekoms, teikė metodinę pagalbą kaimo, rajoninėms ir kitoms biblio tekoms. 1960 m. paskirta Leidinių grupinės medžiagos tvarkymo sektoriaus vedėja. Nuo 1963 iki 1986 m., kai išėjo užtarnauto poilsio, buvo Meno ir vaizdinės literatūros skyriaus vedėja. 1963 m. Respublikinei bibliotekai iš Kauno persikrausčius į Vilnių, joje įkurtas specializuotas meno literatūrai skirtas skyrius ilgą laiką buvo vienintelis toks visoje Lietuvoje. Vadovaujamas R. Martinaitienės, skyrius pradėjo rengti įvairios tematikos knygų ir dailės reprodukcijų parodas (per metus – apie 30). Tuo tikslu ant bibliotekos sienų buvo sumontuoti specialūs stendai, ilgainiui ekspozicijų erdvėje savo darbų parodas pradėjo rengti ir dailininkai. R. Martinaitienė atsakingai ėjo jai skirtas pareigas, buvo disciplinuota, pareiginga. Už puikų darbą buvo apdovanota įvairiais SSRS kultūros ministerijos garbės raštais, kultūros žymūno ženklu. R. Martinaitienę, bibliotekoje išdirbusią net 35 metus, kolegos prisimena kaip patyrusią specialistę, savo srities profesionalę, taip pat aktyvią visuomenininkę, dalyvavusią ir bibliotekos moterų vokalinio ansamblio „Ramuva“ veikloje. Reiškiame nuoširdžią užuojautą R. Martinaitienės artimiesiems, visiems ją pažinojusiems. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bendruomenė

NIJOLĖ BIČKAUSKAITĖ [1953 01 16–2021 12 29]

Kodėl ta mažytė kelio atkarpa vardu GYVENIMAS? Kodėl tas ženklas kryžkelėj vadinasi MIRTIS? Juk visa tai – kelionė ir kelionė – be pabaigos ir be pradžios. Paskui – tapk debesiu, žuvim, paparčiu, belskis į juodą žemės plutą – lietaus lašu, pelenais, žole... Nes visa tai – kelionė ir kelionė, tiktai savęs nereikia klausti – kur. (Janina Degutytė)

2021-ųjų pabaigoje, gruodžio 29 d., netekome kolegės, ilgametės Lietuvos nacio nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos Nijolės Bičkauskaitės. Skaudi ir netikėta buvo ši žinia. N. Bičkauskaitė gimė 1953 m. sausio 16 d. Lazdijų rajone, Janėnų kaime. 1976 m. baigė Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą, įgijo bibliotekininko ir bibliografo specialybę ir visą gyvenimą liko jai ištikima. Baigusi mokslus, 1976–1993 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos profsąjunginėje bibliotekoje, 1994 m. įsidarbino Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje tęsė darbinę veiklą iki 2019 m. Visus tuos 25 metus ji išdirbo Bibliotekininkystės skaitykloje, rūpinosi profesinių publikacijų ir informacijos išteklių sklaida. Pažinojome Nijolę kaip nuoširdų, pareigingą, sąžiningą žmogų. Ji visada pirmiausia galvodavo apie kitus, dosniai apdalindama juos šiluma, draugiškumu ir meile. Tai buvo orus, garbingas ir patikimas žmogus, brandi asmenybė, prisiimanti atsakomybę už savo sprendimus, veiksmus ir jų pasekmes. Mes ilgimės išėjusiųjų ten, iš kur nebegrįžtama. Jaučiamės vieniši ir sutrikę, regėdami, kaip traukiasi artimų žmonių ratas, su kuriais dalinomės gyvenimu, bendryste ir viltimi, kad kartu viską galima ištverti. Mirtis pažadina jausmus. Ateina suvokimas, kokie brangūs mums tie žmonės, kurie ką tik mus paliko. Tik tada suprantame, kad daug ko svarbaus nepasakėme ir tokios progos jau nebeturėsime. Liūdime su visais mylėjusiais Nijolę ir ją pažinojusiais. Bendradarbiai

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO SAUSĮ 1 d.

Tapo tradicija metų pradžioje minėti Pasaulinę taikos dieną. Jos pradžia laikomas prieš 55 metus, 1967-ųjų gruodį, popiežiaus Pauliaus VI paskelbtas laiškas su raginimu pasaulio žmonėms pirmąją metų dieną minėti kaip taikos šventę. Pirmąkart tai įvyko 1968 m. Taip katalikų šventė pamažu tapo, galima sakyti, visuotine švente. Kasmet skelbiama ir jos potemė. 2020-aisiais tai buvo Viltis, kuri turėjo palaikyti žmoniją kovojant su COVID-19 pandemija. Šiais metais pasaulis iš popiežiaus Pranciškaus išgirdo apie švietimo, darbo ir kartų dialogo siekį, kuris turėtų būti ilgalaikę taiką palaikanti Šveicarijoje Pasaulinės taikos dienos iniciatoriaus popiežiaus priemonė. Pauliaus VI garbei išleista sidabrinė moneta su jo atvaizdu.

3 d.

Šią dieną prieš 130 metų gimė anglų rašytojas ir kalbininkas Johnas Ronaldas R. Tolkienas (1892–1973), plačiajai visuomenei pirmiausia žinomas kaip mitologizuotos fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ (pasirodė 1954–1956) autorius. Įdomu, kad šio kūrinio rašymas užtruko keliolika metų, nes J. R. R. Tolkienas aktyviai dirbo ir akademinį darbą – dėstė anglų kalbą J. R. R. Tolkienas. XX a. 5-asis ir literatūrą, rašė mokslinius straipsnius dešimtmetis. Tuo metu rašytojas trilogiją tik buvo pradėjęs. ir knygas. Pradėtas kaip kito populiaraus romano „Hobitas“ tęsinys, ilgainiui iš paprastos pasakos vaikams jis išsirutuliojo į solidžią fantastinę epopėją, patrauklią ir suaugusiųjų auditorijai. „Žiedų valdovas“ yra išverstas beveik į 40 kalbų (taip pat ir lietuvių), pagal jį statomi filmai. Knyga tapo įkvėpimu kuriant muziką, stalo ir kompiuterinius žaidimus, apskritai padarė didelę įtaką popkultūrai. 2015 m. BBC paskelbtame 100 geriausių britų romanų sąraše trilogijai skirta 26-a vieta.

3 d.

Prieš 150 metų Pasvalio r. gimė Jonas Vileišis (1872– 1942) – vasario 16 d. Lietuvos Neprik lausomybės Akto signataras. Gausioje šeimoje augo šeši broliai ir trys seserys. Vyriausias brolis inžinierius tiltų statytojas Petras labiau siejamas su Vilniumi, o 21 metais jaunesnis teisininkas Jonas – su Kaunu. 1921–1931 m. jis buvo Kauno burmistras, pertvarkęs miestą į europinę sostinę. O iki tol J. Vileišis aktyviai prisidėjo prie periodinių leidinių 2017 m. Kauno Laisvės alėjoje iškilo leidybos: bendradarbiavo „Varpe“, buvo paminklas pirmajam miesto burmistrui vienas „Lietuvos ūkininko“ steigėjų, J. Vileišiui (skulpt. K. Balčiūnas). BY-SA (Stanislovas01) įsteigė „Lietuvos žinias“. 1918–1919 m. laikotarpiu buvo antrosios ir ketvirtosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybių ministras, atitinkamai – vidaus reikalų ir finansų. Kaip žurnalistams yra sakiusi jauniausia J. Vileišio duktė Rita VileišytėBagdonienė, „mūsų šeimoje Lietuva visada buvo pirmoje eilėje“.

9 d.

Šią dieną prieš 25 metus Lietuvos nacionalinėje bib liotekoje atidengtas Martyno Mažvydo paminklas, dabar jau tapęs vienu iš bibliotekos simbolių. Paminklo, kurį sukūrė skulptorius Gediminas Jokūbonis, atidengimo diena pasirinkta neatsitiktinai – 1997 m. sausio 8 d. suėjo 450 metų nuo pirmosios spausdintos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – išėjimo. Sukaktis tomis dienomis bibliotekoje paminėta surengiant ir mokslinę konferenciją – 9-uosius „Mažvydo skaitymus“.

Skulptorius G. Jokūbonis paminklo atidengimo dieną.

18 d.

Ar žinojote, kad viso pasaulio vaikų pamėgtas personažas Mikė Pūkuotukas po kelerių metų švęs 100 metų jubiliejų, o didelį jo „krikštatėvio“ Alano A. Milne’o (1882–1956) jubiliejų – 140 metų – skaitytojai mini šį mėnesį. Šis anglas pagal išsilavinimą – matematikas, tačiau dar studijų laikais susidomėjo rašymu. Beveik dešimtmetį dirbo satyriniame žurnale „Punch“ („Niuksas“). Iki 1926 m., kai pasirodė apysaka „Mikė Pūkuotukas“, kurią kūrė galvodamas apie savo sūnų Christopherį ir kurios veikėjai buvo mažylio mėgstami pliušiniai žaislai, A. A. Milne’as buvo jau gana žinomas dramaturgas, bet viską nustelbė meškiuko (pradinis jo vardas buvo Edvardas) šlovė. Vėliau pasirodę A. A. Milne’o romanai ir kiti kūriniai taip nesudomino skaitytojų. O originalūs Christopherio žaislai iki šiol „susitinka“ su skaitytojais Niujorko viešojoje bibliotekoje.

A. A. Milne’as su sūnumi Christopheriu Robinu ir Mike Pūkuotuku, 1926 m. Fotografas Howardas Costeris

Viena iš pirmo „Mikės Pūkuotuko“ leidimo (1926) iliustracijų. Autorius E. H. Shepardas

* Atrinktos sausio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

24 d.

Tarptautinė edukacijos diena – labai jauna Jungtinių Tautų paskelbta šventė, šiemet ji minima tik ketvirtą kartą. Šia diena siekiama priminti švietimo vaidmenį stiprinant taiką pasaulyje ir tvarų vystymąsi. Šiųmetės Edukacijos dienos tema – „Besikeičiantis kursas, transformuojamas švietimas“, o tikslas – atgaivinti įprastą visavertį ugdymo procesą, kuris dėl koronaviruso pandemijos 2020–2021 m. patyrė didelį sukrėtimą. Lietuvos bibl iot ekos mielai mini šią dieną, įvairaus amžiaus lankytojams rengdamos įvairiausias edukacijas.

25 d.

Pusiaužiemio šventė – kalendoriaus diena, žyminti virsmą į naują būseną. Su ja siejami įvairūs būsimų orų stebėjimai: pavyzdžiui, buvo tikima, kad priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Esą 25-ą dieną iš žiemos miego atsibunda meška (barsukas, ežys) ir apsiverčia ant kito šono. Jeigu meška apsidairiusi pamato savo ilgą šešėlį, tai pavasaris dar toli, todėl ji vėl gulasi ir užmiega. Tuomet ir pavasaris būna vėlyvas, o antroji žiemos pusė – šaltesnė. JAV ir Kanadoje panaši Švilpiko diena – tik ji švenčiama vasario pradžioje ir siejama su 40 po Kalėdų praėjusių dienų. Sakoma, kad dar senovės Romoje toks prog nozuotojas būdavo ežys, Tokia šventė rengiama ir Šiaurės Amerikoje. Švilpiko o Vokietijoje – barsukas. diena Pensilvanijoje, 2005 m. BY-SA (Aaron Silvers)

28 d.

27 d.

Šį mėnesį minimas dar vieno anglų rašytojo, pasaulyje labiau žinomo vaikams skirtais kūriniais, jubiliejus. Prieš 190 metų gimė fantastinių apysakų „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Alisa Veidrodžio karalystėje“ autorius Charlesas Lutwidge'as Dodgsonas (slapyvardis Lewisas Carrollas (1832–1898). Per palyginti neilgą gyvenimą jis pasireiškė ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip matematikos, logikos, L. Carrollo autoportretas, 1857 m. filosofijos veikalų autorius, profesorius. Didelis pastoriaus L. Carrollo pomėgis buvo fotografija (jis sukūrė nemažai žinomų žmonių portretų), taip pat šachmatai. Jis buvo ir Aiškiaregystės tyrimų draugijos, kurios tyrinėjimų objektas – parapsichologija, narys, taip pat išradėjas. Pavyzdžiui, sugalvojo stenografavimo tamsoje naudojant specialų trafaretą būdą – niktografiją. Arba pasiūlė parlamento rinkimų sistemą, žinomą kaip Dodgsono metodas.

27 d.

Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną ji minima todėl, kad tądien 1945 m. buvo išlaisvinti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos kaliniai. Šią Jungtinių Tautų paskelbtą dieną valstybės kviečiamos minėti 6 mln. per holokaustą nužudytų žydų ir milijonų kitų nacizmo aukų atminimą ir šviečiamąja veikla užkirsti kelią tokiems reiškiniams atsirasti ateityje. Holokaustą tiria ir jo aukų įamžinimu rūpinasi 1953 m. Jeruzalėje įkurtas institutas „Yad Vashem“ („Amžinas vardas“). Jo struktūroje veikia ir komisija, skirianti Pasaulio tautų teisuolio vardą asmenims nežydams, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusiems žydus. Iki šiol jį yra gavę daugiau kaip 900 lietuvių (esama duomenų, kad žydus nuo nužudymo gelbėjo daugiau kaip 2700 Lietuvos gyventojų, tarp jų 168 kunigai). Beje, Lietuvos žydų genocido aukų atminimas mūsų šalyje minimas rugsėjo Grupė Vengrijos žydų, atgabentų į Aušvico stovyklą, 1944 m. vasara. BY-SA (Ernstas Hofmannas arba Bernhardas Walte) 23-iąją.

Sukanka 150 metų, kai dabartiniame Šilutės r. gimė Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964) – vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Po mokslų Kauno kunigų seminarijoje ir Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje jis tapo teologijos ir bažnytinės teisės specialistu. 1917 m. dvasininkas išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. K. S. Šaulys buvo vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir veiklus jos narys. Katalikiškų socialinės rūpybos, švietimo draugijų „Saulė“, „Motinėlė“ narys, bendradarbiavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1944 m. liepą emigravo iš Lietuvos. Po metų apsigyveno BY-SA (fotografas nežinomas, saugoma Lugane (Šveicarija), kur, būdamas 92 metų, mirė, o palaidotas Romos Verano kapinių lietuvių koplyčioje.

K. S. Šaulys Lietuvos nacionaliniame muziejuje)

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Daiva Janavičienė, Darius Žiemelis. The Importance of Political Leadership and High-Quality Information in Today’s World 2

Jurga Bardauskienė. Photography That has Brought Together Two Chroniclers of the Klaipėda Region 20

On 23–24 November 2021, on the occasion of the 30th anniversary of its performing the function of a parliamentary library, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania held the international research conference ‘Political Leadership in a Parliamentary Democracy’. The conference gathered researchers from the United Kingdom, France, Poland, Bulgaria, Latvia, and Lithuania, who, over the course the conference’s two days, delivered 19 reports. The publication presents the main messages of the reports.

There are two creators who undoubtedly are considered chroniclers of the Klaipėda Region: one of them has recorded the history of the Klaipėda Region in fiction and the other, in his photographs. Jurga Bardauskienė from the Klaipėda County Ieva Simonaitytė Public Library tells about the almost fifteen-year long friendship of the writer Ieva Simonaitytė (1897–1978) and the local historian and photographer Bernardas Aleknavičius (1930–2020). The publication also presents rare photographs of Simonaitytė which have been donated to the Library by their author Bernardas Aleknavičius.

Jolita Steponaitienė, Lina Mačiulienė. A Journey Across Lithuania’s Culture: Now More Attractive and More Innovative 7 The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania together with partners have finished a project for providing new opportunities for access to digitised cultural heritage and modernising the cultural heritage information system. Professionals from the National Library’s Information Resources Department introduce new services of the upgraded portal epaveldas.lt, the content contributors of which are 24 memory institutions (libraries, museums, and archives).

Renaldas Gudauskas: ‘The United Arab Emirates Have Great Esteem for Classical Literary Texts, Culture, and the Book’

On 11–19 December 2021, the Director General of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Prof. Dr. Renaldas Gudauskas visited Dubai, United Arab Emirates, where he participated at the discussion ‘Rethinking Education for a World of Change’ organised during the World Expo 2020. In his interview for Tarp knygų, the Director General speaks about the impression that he got from his visits to libraries of Abu Dhabi and Shardjah as well as evaluates the place of the institution over which he presides not only within the domain of libraries but also within that of education and culture in general. (Interviewed by Jūratė Bičkauskienė)

Violeta Černiauskaitė. The Currency of Dictionaries: Insights into the Present and Future

An exceptional role in the history of civilisation, in particular in that of science, has been played by dictionaries. They demonstrate how nations perceive the world during certain time periods and thus convey the level of a certain society’s knowledge of the world. This exceptional mission is best performed by terminology dictionaries. In this publication, the senior researcher and expert at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Violeta Černiauskaitė briefly surveys the history of the librarianship terminology, presents stages in the development of the Lithuanian librarianship terminology, and introduces ‘Lithuanian–English Dictionary of Librarianship, Information and Book Science’ recently published by the National Library.

Irmina Abramovienė. A Chronicle of Endeavour and Trouble: Reminiscences of Zigmas Toliušis 16 A marked imprint on Lithuania’s political and social life of the first half of the 20th century has been left by the lawyer Zigmas Toliušis (1889–1971). In his written legacy, he presents accurate insight into the events at that time as well as recalls his contemporaries: politicians, lawyers, writers, and well-known social figures. The publication’s author introduces Toliušis’s reminiscences covering the period from 1889 until 1920, which are preserved at the Rare Books and Manuscripts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. They make up more than 200 handwritten and type written lists. Noteworthy is the fact that it is not the only variant of Toliušis’s reminiscences: other copies were handed over by the author to the archives of the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore and the Vilnius University Library.

Vijoleta Kuprevičienė, Gita Vilčiauskienė. Jonas Avyžius Staying at His Home, Joniškis

For two decades, the Joniškis District Municipality Public Library has been taking dedicated effort to foster the memory of the writer Jonas Avyžius (1922–1999). The reason for this is not only the fact that the Library was named after Avyžius in 2004 but also that people of the Joniškis Region are actually fond of their landsman and regard his legacy. The publication’s authors point out the projects for Avyžius and his creative work implemented by the Library. Visitors take interest in a fragment of Avyžius’s workroom with authentic furniture, typewriter, penholders, desk diary, and part of his personal library.

Recollecting the Beginnings of Our Freedom

When commemorating the Freedom Defender’s Day on 13 January every year, public institutions and educational and culture establishments participate in a symbolic campaign ‘Memory Survives Because It Testifies’: at eight o’clock in the morning, solidarity and memory candles are being lit in their windows. This coverage tells about how the buildings of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Kaunas City Municipality Vincas Kudirka Public Library, the Prienai District Municipality Justinas Marcinkevičius Public Library, the Telšiai District Municipality Karolina Praniauskaitė Public Library, the Šalčininkai District Municipality Public Library, the Ukmergė District Municipality Vladas Šlaitas Public Library, the Utena A. and M. Miškinis Public Library lit up on that day. The Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library and the Trakai District Municipality Public Libraries sent us photos about how the memory of those who perished on 13 January was honoured by the Neužmirštuolė (‘Forget-Me-Not’) Campaign.

Culture is Also on the Radar of the President

Earlier this year, the President of the Republic of Lithuania Gitanas Nausėda met representatives of the culture sector: chief executives of cultural establishments and associations as well as representatives of non-governmental organisations. The businesslike talk covered issues regarding the financing of culture and its accessibility in regions as well as the development of sustainable culture policy and its implementation. The meeting’s participants included high officials from the Seimas and the Government of the Republic of Lithuania responsible for cultural policy.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ. Kviečiame užsisakyti žurnalą „Tarp knygų“ 2022 metams. Prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose. Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte II a. (tel. (8 5) 249 7028) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt. Vieno numerio kaina – 2,40 Eur

2022 Nr. 1 (756) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2022 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2022-01-26 6 leidyb. apsk. l. Tiražas 460 egz. Spausdino bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BOOKS) No 1 (756) 2022 Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Monthly. Published in Lithuanian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2022 Address: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius, Lithuania Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt

tk 2022 01

Articles inside

Leokadija Vaitiekaitienė. Provincijos tango Elenai

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

Andželika Rimkuvienė. Šiemetė Ievos Simonaitytės premija – į dvejas rankas

Prisimename, kodėl esame laisvi

Prezidento akiratyje – ir kultūra. „Tarp knygų“ informacija

Ieva Sidaravičiūtė (knygu_miskas) rekomenduoja

Violeta Černiauskaitė. Žodynų aktualumas: praeities ir ateities įžvalgos

kultūrai, knygai.“ Kalbėjosi Jūratė Bičkauskienė

Jurga Bardauskienė. Fotografija, suvedusi du Klaipėdos krašto metraštininkus

kokybiškos informacijos svarba šiandienos pasaulyje

Irmina Abramovienė. Pastangų ir vargų kronika: Zigmo Toliušio atsiminimai

Vijoleta Kuprevičienė, Gita Vilčiauskienė. Tėviškėje Joniškyje likęs J. Avyžius

patrauklesnė ir inovatyvesnė. Apie modernizuotą portalą „E. paveldas“

Auginanti atmintis