Irmina Abramovienė. Pastangų ir vargų kronika: Zigmo Toliušio atsiminimai

PASTANGŲ IR VARGŲ KRONIKA:

ZIGMO TOLIUŠIO ATSIMINIMAI

Irmina Abramovienė

Nepriklausomos Lietuvos veikėjas teisininkas Zigmas Toliušis (1889–1971) paliko ryškų pėdsaką šalies politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Deja, jo asmenybė ir įvairiapusė veikla kol kas nėra sulaukusi platesnio tyrinėjimo. Pagrindiniuose šalies archyvuose saugomas jo rankraštinis palikimas kaip vertingas šaltinis cituojamas tyrėjų straipsniuose teisės ir kultūros istorijos temomis, tačiau kaip visuma iki šiol nėra publikuotas. Z. Toliušio rankraščių visuma – tai keletas tomų atsiminimų, istorinių apybraižų, memuarų apie savo amžininkus – politikus, advokatus, rašytojus bei žinomus visuomenės veikėjus, meno srities studijos, surinktas lietuvių politinių bylų spaudos draudimo laikais archyvas. Šie tekstai aprėpia platų Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijos laikotarpį. Autorius, būdamas svarbių istorinių įvykių dalyvis ir liudininkas, pasižymi taikliomis įžvalgomis, gebėjimu sisteminti labai įvairią informaciją, puiku kalbos jausmu ir stiliumi, todėl šių atsiminimų vertė tik išauga.

Gausius atsiminimų rinkinius pats Z. Toliušis suskirstė į tris dalis: pirma apima laikotarpį iki 1920 m.; antra – nepriklausomos Lietuvos; trečia – okupacijų laikotarpį. Pastaroji atsiminimų dalis, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, publikuota 1991 metais1 . Knygoje pasakojama apie autoriaus bei kitų žymių Lietuvos veikėjų tragiškai susiklosčiusius likimus ir išgyvenimus Sibiro lageriuose.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Nacionalinės bibliotekos rengiamą publikuoti pirmąją Z. Toliušio atsiminimų dalį, apimančią gyvenimo laikotarpį nuo 1889 m. iki 1920-ųjų. Šie atsiminimai yra keturių dalių: 1) pasakojimas apie vaikystę Miliušių dvare, šeimą; pateikiama istorinių žinių apie buvusius šio dvaro savininkus; iš atsiminimų atsiskleidžia XIX a. pab.–XX a. pr. dvaro bei jo gyventojų kasdienybė, kultūrinė aplinka, kurioje užaugo Z. Toliušis, 2) mokslų Kauno gimnazijoje laikotarpis; pateikiama žinių ne tik apie gimnazijos kasdienybę, švietimo sistemos ypatybes gubernijos mokyklose, bet ir įžvalgiai aprašomas to meto Kauno gyvenimas, atspindėti istoriniai 1905 m. revoliucijos įvykiai bei jų įtaka autoriaus pasaulėžiūros susiformavimui, 3) studijų Sankt Peterburgo universitete laikotarpis; nušviečiamas Peterburgo lietuvių studentų gyvenimas, kultūrinė veikla, užsimezgusios pažintys su bendraminčiais, 4) darbas Kijeve ir Poltavoje bei išbandymų kupinas gyvenimo Odesoje laikotarpis.

ATSIMINIMAI – TRIJOSE INSTITUCIJOSE

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne2 saugomi atsiminimų rankraščiai ir mašinraščiai, gauti iš autoriaus 1945 m., 1949 m. ir 1969 m. Rankraščiai rašyti liniuotame sąsiuvinyje ant abiejų lapų pusių (106 lapai); daug taisymų, prierašų, įklijų su papildomais įrašais. Mašinraščiai atspausdinti ant plono popieriaus (133 lapai), įrišti į aplanką. Viršutiniame dešiniame kampe – antspaudas: Toliušis Zigmas, Kaunas. Yra keletas įklijų bei pastabų, įrašytų autoriaus ranka; nurodyta data: 1948 m. vasaris,

Lietuvos advokatų taryba, 1927 m. Pirmoje eilėje iš dešinės: Andrius Bulota, Simonas Bieliackinas, Petras Leonas, Mykolas Cimkauskas; antroje eilėje iš dešinės: Vladimiras Stankevičius, Mykolas Sleževičius, Zigmas Toliušis. Vilniaus universiteto biblioteka VUB RS, F87, b. 19

Kaunas. Taigi atsiminimai rašyti tuo trumpu gyvenimo laisvėje laikotarpiu – tarp trečiojo ir ketvirtojo suėmimo. Šiame mašinraščio egzemplioriuje nėra ketvirtosios atsiminimų dalies apie gyvenimą Kijeve, Poltavoje ir Odesoje, tik autoriaus ranka pieštuku surašyti tos dalies skyrelių pavadinimai.

Šie tekstai – tai tik vienas iš išlikusių atsiminimų variantų. Kitas egzempliorius (mašinraštis) saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve3. Tekstas atspausdintas mašinėle ant rašomojo popieriaus (110 lapų), daug prirašytų autoriaus pastabų, gausu įklijų su papildomu, ranka užrašytu tekstu. Nurodyta ta pati data ir vieta – 1948 m. Kaunas. Šiame egzemplioriuje pasakojimas nutrūksta ties gyvenimo Kijeve laikotarpiu (trūksta skyrelių apie Poltavą ir Odesą).

Dar vienas atsiminimų egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne4. Atsiminimus universiteto bibliotekai Z. Toliušis perdavė 1971 metais. Šiame egzemplioriuje, pirmos dalies „Gyvenimo kelio pradžia“ įžangoje, kurioje Z. Toliušis pateikia visų savo atsiminimų ir rankraščių apžvalgą, randame įrašytą datą – „1970 V“. Kadangi autorius mirė 1971 m. rugsėjį, tai leidžia manyti, kad šis tekstas yra vėliausias, su paskutiniais autoriaus darytais papildymais. Atsiminimai atspausdinti ant rašomojo popieriaus mašinėle (230 lapų); rašyta vienoje pusėje, kitoje pusėje priklijuotos tekstą iliustruojančios nuotraukos; pradžioje, viršutiniame dešiniame kampe – antspaudas: Toliušis Zigmas, Kaunas. Mašinraštyje kai kur autoriaus ranka įrašytos pastabos ir įklijuoti lapeliai su tekstą papildančiais užrašais.

Visi šie trys Z. Toliušio atsiminimų egzemplioriai kiek skiriasi apimtimi, autoriaus įrašytos pastabos, pataisymai kituose egzemplioriuose nesikartoja, tad atsiminimų visuma atsiskleidžia lyginant kelis teksto variantus.

Atsiminimų atsiradimo aplinkybes nurodo kelios lakoniškos eilutės, autoriaus užrašytos pirmosios dalies įžangoje: „Savo atsiminimus pradėjau rašyti antrosios (hitlerinės) okupacijos metu (1941–1944). Tuomet, ypač kai teko slapstytis nuo Gestapo pastangų suimti ir ištremti mane vokiečių lagerin, turėjau daugiau laisvo laiko. Kai nesėdėjau kalėjimuose, rašiau sovietiniais laikais. Tęsiau atsiminimų rašymą Sibiro tremty (1951–1955). Grįžęs iš Sibiro vėl rašiau.“5

Rašydamas prisiminimus, Z. Toliušis niekada nenustojo tikėti, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę, net po kalinimų ir tremties patirčių neišsižadėjo demokratinių vertybių bei savo moralinių nuostatų, niekuomet neprarado optimizmo. Vylėsi, kad sukauptas jo rankraštinis palikimas sulauks palankesnių laikų ir kartu su kitais šaltiniais padės pažinti Lietuvos praeitį. Pats autorius į savo rašinius žvelgė kaip į „praeities įvykių, reiškinių, pastangų ir paskirų žmonių bei organizacijų veiklos kroniką“6 .

Grįžęs iš tremties, Z. Toliušis nuolat buvo KGB akiratyje. Atsitiktinai patyręs, kad bute įrengti mikrofonai ir jo pokalbiai užrašinėjami, pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau tai nepadėjo išvengti persekiojimo. Artimoje aplinkoje, tarp senų bičiulių, buvo net keletas užverbuotų agentų, kurie uoliai pranešdavo saugumui apie kiekvieną pokalbį, teikė žinias apie Z. Toliušio politines nuostatas, stengėsi išsiaiškinti, kokius darbus autorius rašo ir kam juos perduoda saugoti7 .

Galima nuspėti, jog aplinkybių nepalankumas ir nuogąstavimas, kad rankraščiai gali būti prarasti ar sunaikinti, atsiminimų autorių paskatino tekstus užrašyti keliais egzemplioriais ir atiduoti juos saugoti į skirtingas įstaigas. Juolab kad ne kartą jo bute buvo atliekamos kratos, kurių metu paimti vertingesni daiktai, knygos iš asmeninės bibliotekos bei rankraščiai. Kaip Z. Toliušis rašo, kai kuriuos rankraščius po ilgų pastangų jam pavyko atgauti arba atkurti iš išsaugotų juodraščių, o dalis žuvo8 .

Autoriaus dukra Erika Toliušytė-Uogintienė apie savo tėvą ir jo palikimą yra rašiusi: „Zigmas Toliušis buvo stipri asmenybė. Jį laužė – nepalaužė, gundė – nesugundė. Atiminėjo, o jis tarsi skruzdė vis atstatinėjo, atkūrinėjo. Savo sąžinės ir įsitikinimų atžvilgiu buvo bekompromisiškas.“9 Sudėtingomis aplinkybėmis užrašyti ir išsaugoti atsiminimai – vertingas lituanistinis šaltinis, svarbus istorikams bei kultūros tyrėjams, neabejotinai įdomus platesnei visuomenei, patraukliai, gyvai pasakojantis apie Lietuvos kultūrai svarbų istorinį laikotarpį.

5 Zigmas Toliušis. Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia. VUB

RS, F87, b.15, lap. 1. 6 Ten pat, lap. 7. 7 Z. Toliušio operatyvinės įskaitos bylos saugomos KGB dokumentų fonde,

Lietuvos ypatingajame archyve: LYA, f. k-30, ap. 1, b. 365, 366. 8 Toliušis, Zigmas. Mano kalėjimai. Vilnius, 1991, p. 36–37, 318–319. 9 Toliušytė-Uogintienė, Erika. Zigmas Toliušis ir jo palikimas Lietuvai. Kauno tiesa, 1989, spal. 22.

Z. Toliušis gimė 1889 m. spalio 21 d.10 Girdžių parapijoje, Jurbarko valsčiuje. Jo vaikystė prabėgo Miliušių dvare (Jurbarko r.). Tėvas Juozas Toliušis (1843–1911) buvo išsilavinęs ir apsišvietęs žmogus, turėjo sukaupęs asmeninę biblioteką, dalyvavo 1863 m. sukilime. Ilgus metus dirbo Miliušių dvaro ūkvedžiu, vėliau – valdytoju. Motina Liudvika Achromavičiūtė-Toliušienė (1861–1933) buvo kilusi iš smulkiųjų bajorų. Kaip atsiminimuose rašo Z. Toliušis, ji pasižymėjo nepalaužiama tvirtybe, su atsidavimu rūpinosi vaikais, jų išsilavinimu. Įdėjo be galo daug pastangų, kad visi penki šeimos vaikai įgytų aukštąjį išsilavinimą.

Sankt Peterburgo laikotarpis. 1908 m. baigęs Kauno gimnaziją, Z. Toliušis pasirinko studijas Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Nuo pat pirmo kurso priklausė Peterburgo lietuvių studentų draugijai. Studijuodamas dirbo lietuvių frakcijos Valstybės Dūmoje sekretoriumi. Gyvendamas pas Dūmos atstovą Andrių Bulotą11, susipažino su studentų demokratų grupės veikla. Apie 1910 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Z. Toliušio domėjimąsi politika dar gimnazijoje paskatino 1905 m. revoliucijos įvykiai. Savo atsiminimuose jis rašo: „Revoliucinis sąjūdis Lietuvoje turėjo įtakos į mano politinės pasaulėžiūros bei nusistatymo susiformavimą. Aš pradėjau domėtis politiniais klausimais ir rašinėti straipsnelius. Savo rašinius aš siuntinėjau Vilniun į „Lietuvos Ūkininką“ ir „Lietuvos Žinias“, kur jie nuo 1906–1907 metų ir pradėjo tilpti.12“

Baigęs teisės studijas, Z. Toliušis grįžo į Lietuvą, ketino įsikurti Kaune, tačiau dėl carinės Rusijos nutautinimo politikos teisininko praktika čia užsiimti negalėjo. Atsiminimuose jis rašo: „Caro teisingumo ministras garsus reakcionierius Ščeglovitovas13 buvo išleidęs slaptą aplinkraštį, draudžiantį priiminėti Šiaurės-Vakarų krašte, t. y. Lietuvoje, į teismus lenkų kilmės asmenis. Gi kilmė tuo metu buvo nustatoma pagal tikybą, taigi, visi katalikai buvo laikomi lenkų kilmės žmonėmis.“14

Kijeve, Poltavoje ir Odesoje. 1913–1919 m. Z. Toliušis dirbo Kijevo ir Poltavos teismo įstaigose. Po 1917 m. revoliucijos Ukrainoje įsisiūbavę neramu-

10 Šaltiniuose apie Zigmo Toliušio biografiją gimimo data nurodoma skirtingai: spalio 23 d. arba spalio 30 d. Remiantis Girdžių filijinės RKB 1889 m. gimimo metrikų knyga (Lietuvos valstybės istorijos archyvas –

LVIA, f. 1403, ap. 1, b. 5, lap. 136) bei laikinuoju pasu, išduotu Eržvilko valsčiaus viršaičio 1912 m. lapkričio 14 d. (Kauno regioninis valstybės archyvas – KRVA, f. 66, b. 33269, l. 3), – gimimo data spalio 21 d. 11 Andrius Bulota (1872–1941) – teisininkas, tautinio atgimimo veikėjas. 1907–1912 m. Rusijos II ir III Valstybės Dūmos deputatas (nuo Suvalkų gubernijos). 12 Zigmas Toliušis. Mano gyvenimo kelias. Atsiminimai, d. 1. LNB RKRS, F66, b. 2, lap. 69. 13 Ivanas Ščeglovitovas (Иван Григорьевич Щегловитов, 1861–1918) –

Rusijos kriminologas, valstybės veikėjas, Rusijos imperijos teisingumo ministras (1906–1915 m.). Paskutinis Rusijos imperijos Valstybės tarybos pirmininkas (1917 m.). 14 Zigmas Toliušis. Mano gyvenimo kelias. Atsiminimai, 1 d. LLTI, f. 11, b. 240, lap. 102.

mai paskatino apsisprendimą grįžti į Lietuvą. Tačiau sudėtinga kelionė užtruko beveik dvejus metus – nuo 1919 m. rudens iki 1921 m. pavasario: „Iš Poltavos mes išvykome vėlybą 1919 m. rudenį, norėdami patekti Sevastopolin, o iš ten Konstantinopolin ir Vakarų Europon. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, iš Sevastopolio nebuvo susisiekimo su užsieniu. Tad mes iš Sevastopolio nuplaukėme Odeson, iš kur tikėjomės pasiekti Vakarus.“15

Nelemtai susiklosčiusios aplinkybės privertė ilgesniam laikui, nei buvo planuota, likti Odesoje. Susirgęs dėmėtąja šiltine, Z. Toliušis ilgą laiką merdėjo ligoninėje, o kai pagaliau atgavo jėgas, paaiškėjo, kad jei bent viena diena anksčiau būtų išėjęs iš ligoninės, būtų spėjęs į laivą, plaukiantį Konstantinopolin. „Išgirsta naujiena <...> ir mano vilčių išvykti Lietuvon žlugimas taip pribloškė mane, kad aš po sunkios ligos nesusilaikiau ir pradėjau raudoti... Dabar mano grįžimas Lietuvon buvo nustumtas į tolimą ateitį ir dar sunkiau realizuojamas, negu kelionės pradžioj, nes buvau nuo Lietuvos žymiai toliau, negu Poltavoje“, – rašė jis savo atsiminimuose16. Vos galimybei pasitaikius, Z. Toliušis išvyko į Maskvą, kur buvo įsikūrusi lietuvių atstovybė. Paskirtas Lietuvos Respublikos nepaprastuoju įgaliotiniu Ukrainoje, teisininkas rūpinosi lietuvių karo pabėgėlių grąžinimu į tėvynę. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo svarbesniųjų bylų tardytoju, vertėsi advokato praktika. Kaip Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas buvo išrinktas į I, II ir III Lietuvos Seimą17 .

DAUGELIO DRAUGIJŲ NARYS IR STEIGĖJAS

Z. Toliušiui visuomet buvo artima visuomeninė veikla, daug dėmesio jis skyrė labdaros ir kraštotyros, kultūros organizacijoms. Domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija, priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai, Panevėžio ir Šiaulių kraštotyros draugijoms, Vilniaus krašte veikusiai švietimo ir kultūros organizacijai „Kultūra“, muzikos ir teatro draugijai „Daina“ (į šios organizacijos veiklą įsitraukė dar mokydamasis gimnazijoje). Buvo vienas iš Kalinių globos draugijos sumanytojų ir steigėjų. Ši draugija rūpinosi kalinių švietimu, materialine ir dvasine parama, globojo ir auklėjo nusikaltusius nepilnamečius, teikė visokeriopą pagalbą kalinių šeimoms (1991 m. draugija atnaujino veiklą ir veikia iki šiol).

Z. Toliušis įsitraukė į studentų ir moksleivių šalpos draugijos „Žiburėlis“ veiklą, dirbo Vytauto Didžiojo komitete, kuris rūpinosi kunigaikščio atminimo įamžinimu ir muziejaus rūmų Kaune statyba, priklausė

15 Zigmas Toliušis. Pastangų ir vargų kronika. Gyvenimo kelio pradžia. VUB

RS, F87, b. 15, lap. 211. 16 Ten pat, lap. 215. 17 Apie Z. Toliušio veiklą Seimuose ir reikšmingą vaidmenį Valstiečių liaudininkų partijoje plačiau žr. Tamošaitis, Mindaugas. Zigmas Toliušis – valstiečių liaudininkų lyderis. In Girdžiai. Istorijos atodangos, Girdžiai, 2021, p. 586-601. Šiaurės Lietuvai šelpti komitetui (buvo šios organizacijos iždininkas) bei draugijai Vilniaus kraštui remti. Priklausė Šaulių sąjungos rėmėjų būriui, Kauno masonų ložei „Lietuva“, buvo tarptautinio „Rotary“ klubo narys.

Tai tik keletas Z. Toliušio visuomeninės veiklos bruožų, išsamiai apžvelgti jo indėlį į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą reikėtų atskiro rašinio.

SOVIETŲ KALINTAS IR NUTEISTAS TREMTIMI

1940 m. Z. Toliušis buvo suimtas NKVD pareigūnų, apkaltintas priklausymu buržuazinei partijai ir savo veikla rėmus tarptautinę buržuaziją, kuri siekė nuversti komunistinę santvarką. Beveik metus kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Kilus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Z. Toliušis buvo išlaisvintas.

Nuo 1941 m. dirbo teisingumo valdyboje, po metų iš jos atleistas, vertėsi advokato praktika, buvo išrinktas Advokatų tarybos pirmininku. Sužinojęs, kad yra įtrauktas į išvežamųjų į Štuthofo lagerį sąrašus, Z. Toliušis buvo priverstas pasitraukti į pogrindį ir slapstytis (keletą mėnesių gyveno advokato L. Indreikos Uoginiškių ūkyje, vėliau apsistojo nuosavame ūkelyje nuošalioje vietoje Makaronkoje, Jonavos r.). Net ir tokiomis aplinkybėmis nenutraukė aktyvios veiklos, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, dalyvavo organizuojant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Tuo laikotarpiu neapleido ir atsiminimų rašymo. Jų rankraščiai išliko apdairiai paslėpti statinėje ir kartu su kitais vertingais daiktais užkasti klojime. 1944 m. spalį Makaronkoje Z. Toliušis buvo suimtas, vėl įkalintas Kaune. 1945 m. birželį paleistas, tačiau netrukus, 1946 m. liepą, vėl suimtas (jau trečią kartą), apkaltintas dalyvavęs agitacijoje, kuria siekiama nuversti ar susilpninti tarybų valdžią. Uždarytas Kauno kalėjime, vėliau jis perkeltas į Rasų darbo stovyklą Vilniuje. 1947 m. lapkritį kaltinimai Z. Toliušiui panaikinti. Po trejų laisvės metų 1951 m. buvo suimtas dar kartą, nuteistas dešimčiai metų tremties į Krasnojarsko kraštą. Tremties neišvengė ir Z. Toliušio artimieji: sesuo Liuda Raupienė; brolis Izidorius (Dzidas); brolienė Liuda Limantaitė-Toliušienė (po trejų metų Rešiotų lageryje atsidūrė ir jos tėvai Limantai); devynerių metų Dzido sūnus Ramutis; Z. Toliušio pusseserė Valerija Drūkteinienė kartu su 99 metų motina18 .

Ketveri tremties metai prabėgo Angaroje, kur Z. Toliušis dirbo kertant mišką. Vėliau jis įdarbintas juriskonsultu medžio apdirbimo gamykloje Maklakove. 1955 m. Z. Toliušio skundas Tarybų Sąjungos vyriausiajam prokurorui dėl neteisėto represavimo buvo patenkintas, ištrėmimo terminas pakeistas ir sumažintas iki penkerių metų. Paleistas iš tremties, jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo saulėlydžio gyveno Kaune.