Jurga Bardauskienė. Fotografija, suvedusi du Klaipėdos krašto metraštininkus

FOTOGRAFIJA, SUVEDUSI

DU KLAIPĖDOS KRAŠTO METRAŠTININKUS

Nors B. Aleknavičiaus pažintis su rašytoja įvyko 1961 m. Kaune, dažniausiai jiedu susitikdavo Priekulėje. 1973 m. liepa

Bernardas Aleknavičius, saugoma Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje

Jurga Bardauskienė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Rašytoja Ieva Simonaitytė (1897–1978) ir fotožurnalistas, kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius (1930–2020) pelnytai yra laikomi Klaipėdos krašto metraštininkais. Dažnas klaipėdietis, išgirdęs Bernardo vardą, nedvejodamas jį pavadintų uoliuoju Mažosios Lietuvos, arba Baltuoju, metraštininku, nors buvo kilęs iš Zanavykų krašto. Su fotoaparatu ir bloknotu B. Aleknavičius yra skersai išilgai išmaišęs Mažąją Lietuvą. I. Simonaitytės kūryba taip pat skirta Mažajai Lietuvai – jos žmonėms ir per romanų ar apsakymų siužetus atspindimai krašto istorijai. Šiuos du iškilius žmones, kurių draugystė truko bemaž 15 metų, suvedė fotografija. Neįkainojamas šios draugystės palikimas – daugiau nei 500 fotografijų (negatyvų), kuriose užfiksuotos I. Simonaitytės gyvenimo akimirkos nuo 1961 iki 1978 metų.

Per ketvertą dešimtmečių priešais B. Aleknavičiaus objektyvą yra buvę šimtai veidų. Daugelio jų šiandien jau nebėra tarp gyvųjų, deja, ir paties fotografijų autoriaus, palikusio ne tik neišdildomą atspaudą mūsų atmintyje, bet ir fotografiją. Turbūt nesuklystume pasakę, jog B. Aleknavičius yra fotografas, daugiausia fotografavęs I. Simonaitytę. Jo 1977 m. rašytojos 80-mečio proga Klaipėdoje surengtoje parodoje eksponuotos fotografijos vėliau plačiai pasklido.

B. Aleknavičius, skirtingai nei rašytoja, kuri niekad nesilankė bibliotekoje, buvo ilgametis ir ištikimas bibliotekos draugas, nuolat dalyvavęs jos gyvenime. Per 2007–2020 m. laikotarpį Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekai jis padovanojo visą savo rankraščių ir fotoarchyvą. Taigi bibliotekoje saugoma ir įvairių su I. Simonaityte susijusių fotodokumentų (negatyvų, spaudų, parodų medžiagos). Visos nuotraukos, kuriose įamžinta rašytoja, yra suskaitmenintos ir prieinamos kultūros paveldo portale „E. paveldas“. Taip pat B. Aleknavičius bibliotekai perdavė bylą, kurioje yra dokumentai bei laiškai, susiję su rašytojos namelio Priekulėje statyba 1959–1961 metais.

Nors B. Aleknavičiaus pažintis su rašytoja įvyko 1961 metais Kaune, kai ji ten gyveno, dažniausiai jiedu susitikdavo Priekulėje, pasak rašytojos – „vasaros rezidencijoje“. Fotografijose daugiausia atspindėtas būtent šis periodas.

Apie pažintį su I. Simonaityte B. Aleknavičius pasakojo: Labai gerai prisimenu datą – pirmą kartą susitikau Ievą Simonaitytę tą dieną, kai gimė mano sūnus 1961 metais. Dirbau tuomet Kauno rajono laikraštyje. Redaktorius pavedė paruošti puslapį gamtos atgimimui – kovo 23 dienai. Kovo 13 dieną su Kauno gamtos apsaugos inspektoriumi einame pas Simonaitytę. Tuomet ji Kaune gyveno. Ji sutiko mus labai šaltai. Pas ją buvo atvažiavusi viešnia iš Priekulės, kur ji anuomet statėsi namuką. Simonaitytės tą dieną nefotografavau, o tik paprašiau, kad ji parašytų ką nors apie gamtą. Ji pažadėjo. Po kelių dienų nueinu pas jąją pasiimti josios rašinio. Perskaičiau ir išsigandau: ji parašiusi tokį vaizdelį, kaip Priekulėje jaunystėje gydė žvirblio nulūžusią kojelę. Aprašė tą žvirblį ir daug visko. O tuomet buvo suplanuoti penki pasisakymai su tam tikrais vaizdeliais – fotografijomis. Tas josios aprašymas būtų užėmęs visą puslapį.

Praėjus penkeriems metams, B. Aleknavičius susitiko su rašytoja Priekulėje jau pastatytame, kaip fotografas vadino, „namukyje“. Švelniai tariant, statinys, kuriame I. Simonaitytė parašė ne vieną savo kūrinį, turėjo nemenkų trūkumų. Tačiau kol iškilo šis vasarnamis, rašytoja patyrė nemažai vargo.

I. Simonaitytė prie savo vasarnamio Priekulėje (Vingio g. 11) vartelių. 1976 m. rugpjūtis

Su mylimu šuneliu Bulka, kuris lydėdavo rašytoją ir kelionėse. 1966 m.

Prižiūrėti namuko statybą I. Simonaitytė paprašė Joną Kybrancą1 . Dar vykstant statyboms, viename laiške ji rašo: Mielas Joneli, buvau – kaip jau žinosi – Priekulėj. Radau košmarą. Stogas!!! Darbininkai užlipo ant stogo, norėjo tvarkyti čerpes. Nieko neišėjo. Atsisakė dirbti. Nė viena čerpė neatitinka kitą. Visos čerpės tokios blogos, kad blogesnės už broką. Paklausk kunigėlį, kuris tuokart jau bus sugrįžęs. Dabar kunigėlis stengsis iš Gelgaudiškių plytinės gauti man čerpių 2500 štukų. Būk jau toks geras ir atlik formalumus. Mickevičiui2 pasakiau tokį žodį, kurį jis prisimins iki amžiaus galo – jei jis dar turi šiokių tokių žmogiškų jausmų. Bet aš abejoju, kad turi. (Iš Ievos Simonaitytės laiško Jonui Kybrancui, Kaunas, 1960)

Nors stogas buvo perdengtas naujomis čerpėmis, bet per jį nuolat bėgdavo vanduo. Bet tai nebuvo vienintelė problema. Laiptai,

Būdama silpnos sveikatos, rašytoja svečius priimdavo gulėdama lovoje. 1973 m.

Su pussesere Marija Mickiene. 1969 m. Pas rašytoją Priekulėje svečiuojasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. 1973 m.

vedantys į antrą aukštą, į rašytojos darbo kambarį, buvo tokie statūs ir siauri, kad neįgaliam žmogui buvo neįmanoma užsikabaroti.

Priekulės vasarnamio statybos istorija ir I. Simonaitytės susirašinėjimas šiuo klausimu puikiai atspindi sovietmečio statybų, darbo etiką, žmonių santykius, socialines problemas, įsigalėjusią korupciją, kuri sovietmečiu buvo savaime suprantamas dalykas. Nepaisant to, kad rašytoja į pagalbą pasitelkė aukščiausius tuomečius pareigūnus – Antaną Sniečkų3, kuriam nuolat skundėsi, Klaipėdos rajono valdžią, kunigus, kurie jai parūpino čerpių, ugniagesius, kurie laistė jos rožes, – 1961 m. baigtu vasarnamiu ji nebuvo patenkinta.

Vis dėlto I. Simonaitytė džiaugėsi galėdama vasaras praleisti arčiau savo gimtųjų Vanagų ir gyvendavo ten nuo pavasario iki rudens. Priekulėje ji intensyviai dirbo: rinko medžiagą savo kūriniams, rašė. Prie Minijos vingio gimė ne vienas autobiografinės trilogijos skyrius. Čia buvo parašytos memuarinės „Gretimos istorijėlės“ (1968), kuriamas romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971). Rašė laiškus. B. Aleknavičiaus teigimu, rašytoja dirbdavo

ilgai, dažnai iki antros ar trečios valandos nakties. Nuobodžiauti Priekulėje jai neteko: lankydavo įvairūs asmenys bei moksleiviai, literatai, rašytojai, o kafiją dažnai gurkšnodavo su sau artimais žmonėmis. Bernardas prisimena 1969 m. organizuotą lietuvininkų „žvakių vakarą“, kur dalyvavo ir jis, žinoma, su fotoaparatu.

B. Aleknavičius I. Simonaitytę ne tik fotografavo, bet ir bendravo su ja. Savo prisiminimus yra publikavęs knygoje „Vakarė žvaigždė“4 bei įvairiuose straipsniuose periodinėje spaudoje. Be to, ir mums, bibliotekininkams, yra papasakojęs linksmų ir nelabai linksmų nutikimų bendraujant su rašytoja. Šie pasakojimai įrašyti, tačiau dalis jų nugulė užmarštin, nes kartais, aplankiusi Bernardą jo namuose Klaipėdoje, po ranka neturėdavau diktofono, kai jis netikėtai ką nors prisimindavo apie I. Simonaitytę...

I. Simonaitytė puikiai suvokė fotografijos išliekamąją vertę, todėl ir fotografams, kaip prisimena Bernardas, nebuvo sunku su ja bendrauti. Kartais rašytoja „parodydavo charakterį“ ir supeikdavo net ir gana išraiškingas nuotraukas, kuriose sau atrodydavusi negraži.

Sudėtingą I. Simonaitytės charakterį parodo dar vienas faktas – nuo 1921 iki 1938 m. rašytoja gyveno ir dirbo Klaipėdoje, tačiau po 1945-ųjų, kai miestas buvo grąžintas Lietuvai, uostamiestyje apsilankė tik 1966 metais. Ji buvo išdidi, sakydavo – „niekam nesilenksiu...“ Ir pasistačiusi Priekulėje vasarnamį ilgai laukė, kol bus pakviesta... Tik 1966 m. rugpjūčio 1 d. tuomečio Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus vedėjo Vytauto Kaltenio dėka rašytoja iškilmingai buvo sutikta, kaip tuo metu buvo madinga, Klaipėdos prieigose, prie miesto ženklo. Ta naujai gimusi draugystė su Klaipėda nenutrūko, o nuo 1963 m. Klaipėdoje apsigyvenęs B. Aleknavičius, tapdamas savotišku metraštininku, uoliai viską fiksavo ne tik kamera, bet ir plunksna.

I. Simonaitytės vasaras Priekulėje B. Aleknavičius vaizdingai aprašė minėtoje knygoje „Vakarė žvaigždė“. Paskutinių gyvenimo metų 1978-ųjų vasarą rašytoja taip pat buvo atvykusi į vasarnamį, bet neilgam. Pablogėjus sveikatai, išvyko į Vilnių, ten rugpjūčio 27 d. ir mirė.

I. Simonaitytė SSRS žirginio sporto pirmenybėse. Šalia pagalbininkė Domutė Rimaitienė (sėdi rašytojai iš dešinės). Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio hipodromas, 1972 m.

Išlydėtuvės į Vilnių. Nuotraukoje kairėje – kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis. Priekulė, 1966 m.