BIBLIOTEKŲ TURTAI
SUSTABDYTOS VAIKYSTĖS AKIMIRKOS SENOJOJE FOTOGRAFIJOJE
M. Kadisson. Mstislavo Dobužinskio vaikų Veros, Vsevolodo ir Rostislavo portretas. Sankt Peterburgas, [XX a. pr.].
Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių Dalia Tarailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius
XIX a. padaryta daug atradimų, įvyko reikšmingų pokyčių mene, literatūroje. Ypač svarbūs pasikeitimai vyko mokslo srityje. Fotografija – vienas iš žinomiausių išradimų, padariusių perversmą žmogaus vaizduotėje ir suteikusių galimybę kurti tvarius objektų vaizdus. Nors į Lietuvą ji „įžengė tyliai ir kukliai“1, tačiau gana gerai įsitvirtino ir pasklido. Pasitelkiant fotoobjektyvą, tapo įmanoma fiksuoti realų vaizdą ir jį atkurti, matyti save ne dailininko vaizduotės patobulintame paveiksle, o fotografo pagautą momentinį savo atvaizdą, tokį, koks tuo metu iš tiesų buvo. Tai buvo epocha, keitusi požiūrį ir į pačią vaikystę, kuri vis labiau atsiskleidė su jai būdingais ypatumais. Vaikui, kaip atskiram visuomenės nariui, buvo spausdinamos knygos, žurnalai, kuriami nauji žaislai, drabužiai – jis tampa daugelio menininkų privilegijuotu objektu, į vaiką žiūrima kaip į savo unikalų pasaulį turintį herojų2. Šeimoje dažniau buvo investuojama į patį vaiką, jo poreikius, ateitį. „Ne išimtis ir vaikų fotografija, kuri vystėsi kartu su vis didesniu vaidmeniu, skiriamu vaikui, ypač pasiturinčių dvarininkų ar miestiečių šeimose. Tai buvo unikalus būdas užfiksuoti artimo žmogaus vaizdą palikuonių atmintyje“3. Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940. Vilnius: Austėja, 1995, p. 18. Urba, Kęstutis. Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 55. 3 Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Portreto metamorfozės. In Fotografijos slėpiniai II. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2006, p. 104. 1
2
Tuo laikotarpiu dauguma šeimos nuotraukų virsta potencialiais kolekcionavimo objektais, kartu joms tenka ir kitas vaidmuo – būti istorinių, etnografinių ar sociologinių tyrinėjimų objektais4. Fotografijos greitai tampa ir privilegijuotomis šeimos švenčių liudininkėmis, įamžina svarbias individo gyvenimo akimirkas. Prancūzų rašytojas Roland’as Barthes’as apie senąją fotografiją, jos reikšmę nūdienos kartoms rašė, kad „<...> dingusios būtybės fotografija <...> kaip uždelsti žvaigždės spinduliai“5, kurie mus pasiekia iš praeities. Panašią mintį išsakė ir amerikiečių rašytoja Susan Sontag, teigusi, kad „fotografija yra tariama būtis ir drauge nebūties ženklas“6, nes nuotraukos Jonas, Irène. L‘interprétation des photographies de famille par la famille. Prieiga per internetą: cairn.info/revue-sociologie-de-l-art-2009-1page-53.htm. 5 Barthes, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją. [Vilnius]: Kitos knygos, [2020], p. 98. 6 Sontag, Susan. Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 25. 4
19
