Gerda Putnaitė. Vilnos kambarys aštriais kampais

Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos (AVBA) 2020 m. pradėta iniciatyva „Biblioteka visiems“ yra sunkaus ir ilgo darbo vykdant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos strateginio veiklos plano priemonę „Aprūpinti bibliotekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga ir priemonėmis“ tęsinys. AVBA narės žurnalo puslapiuose pristato straipsnių ciklą „Skaitytojas, auginantis biblioteką“ (skelbta „Tarp knygų“ 2021 m. Nr. 7–8; Nr. 9; Nr. 10). Šiame numeryje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka pristato savo patirtį stengiantis patenkinti kuo įvairiausių individualių poreikių turinčių vartotojų reikmes.

VILNOS KAMBARYS AŠTRIAIS KAMPAIS

„Vilnos kambario“ aplinka padeda edukacijų dalyviams atsipalaiduoti ir kurti. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Gerda Putnaitė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

Dalyvaujantis projekte šuo Kuršis, tarsi gyvas vilnos kamuoliukas, kurį vaikai gali liesti ir kalbinti. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Susėdame ratu ant minkšto vilnonio kilimo ir pasaulis už jo ribų ištirpsta. Šiame rate kažkas nutiks. Nežinios jauduliukas kutena pilvą. Akys šokčioja veidais, užkliūva už netoliese išdėliotų įvairių formų vilnos objektų. Edukatorė Inga pradeda pokalbį. Supažindina su ypatingu svečiu – gauruotu šunimi, kurio vardas Kuršis. Jis moka sudėti, atimti. Ir nors kartais suklysta, visai neliūdi. Edukatorė pakviečia išsirinkti po vieną vilnos objektą ir pradėti savo pasakojimą: kas tai per objektas, kas jam nutinka, kur ir kada vyksta veiksmas. Prasideda magiško atsivėrimo laikas. Delnuose šildoma vilnos abstrakcija po truputį įgauna formą, nukelia į prisiminimus, dilgčiodama išjudina vaizduotę. Minkštos istorijos gimsta „Vilnos kambaryje“. Tai – kūrėjų dueto Linos Jaruševičiūtės ir Ingos Norkūnienės bendras meninis edukacinis projektas, startavęs 2019 m. ir įgyvendinamas kartu su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka.

Menininkė Lina sukūrė 11 netaisyklingos formos vilnos objektų, kurie naudojami edukacijos metu. „Vilnos kambarys“ keliauja po šalies bibliotekas, muges, festivalius, kitus renginius. Edukaciniuose užsiėmimuose dažniausiai dalyvauja vaikai. Edukacija ypač tinka individualių poreikių turintiems vaikams, nes padeda atsipalaiduoti, atsiverti ir kurti.

Kiekvienas edukacijos dalyvis vis kitoks. Vienam reikia greičio, veiksmo, lytėjimų, kitam, atvirkščiai,

daugiau erdvės, ramesnio tempo, laiko pagalvoti. Skirtumai trikdo, kartais akimirkai išmuša iš vėžių, tačiau pasakojamų istorijų gijos ilgėja. Pasibaigus individualių istorijų kūrimo etapui, pereinama prie bendros skulptūros formavimo. Kiekvienas vilnos objektas randa savo vietą bendrame kūrinyje, jam priskiriamas tam tikras vaidmuo.

Pasibaigus edukacijai, visi trikdžiai nublanksta ir lieka tik šviesios emocijos, bendrumo jausmas, lengvumas, nes buvai išgirstas ir priimtas. Kai kurie dalyviai džiaugiasi, kad, pešiodami vilnos objektus, galėjo išlieti energijos perteklių ir taip nusiraminti. Kitiems neišdildomą įspūdį palieka šuo Kuršis – didelis gyvas vilnos kamuoliukas, kurį galima liesti, maigyti ar kalbinti.

Individualių poreikių turintys skaitytojai patiria frustraciją, atsidūrę jiems nepritaikytoje aplinkoje, negalėdami perskaityti juos dominančios knygos ar dalyvauti renginyje. Aplinkiniams irgi nėra lengva, nes kartais pritrūksta žinių, patirties ir neaišku, kaip reaguoti į tokių vartotojų neįprastą elgesį. Teiraujamės, kaip Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos bibliotekininkams pavyksta suvaldyti suintensyvėjusį bendravimą su įvairią negalią turinčiais žmonėmis. Savo patirtimi, atradimais ar išgyvenimais pasidalijo bibliotekos Regiono bibliotekų ir kultūros vadybos skyriaus kultūros programų vadovė Daiva Nakrošienė ir Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Arina Jackutė.

D. Nakrošienė su negalią turinčia auditorija artimiau susidūrė įgyvendindama vasaros stovyklos veiklas su Vaida Butaute bei edukaciją „Vilnos kambarys“ su menininke L. Jaruševičiūte ir kūrybininke I. Norkūniene, taip pat ir kituose renginiuose. A. Jackutė organizuoja Vokiškų leidinių bibliotekos veiklą, yra prisidėjusi prie gestų kalbos kursų, renginių klausos ir regos negalią turintiems asmenims organizavimo.

BIBLIOTEKOS PRITAIKYMAS PRIE „KITOKIO PASAULIO“

Būtinybė pritaikyti bibliotekos erdves įvairių gebėjimų žmonėms suvokta jau prieš kelerius metus. Nors procesas nėra toks greitas, kaip norėtųsi, vis dėlto pakeitimai daromi nuolat. Patekimo į biblioteką ir judėjimo viduje kliūčių vis mažiau, o tai pritraukia daugiau negalią turinčių skaitytojų. Arina: Situacija dirbant su negalią turinčiais lankytojais nuolat gerėja, mažėja baimės, didėja pasitikėjimas savo jėgomis bei vienų kitais. Neįgalieji, manau, irgi drąsiau užeina į biblioteką su palyda arba netgi vieni. Labai smagu, kad bibliotekoje sumontuotos plačios savivėrės durys, į vidų gali laisvai patekti ir judėjimo negalią turintys lankytojai su vežimėliais. Liftu patogu pasiekti visus aukštus. Naujasis bibliotekos komplekso pastatas atviras ir prieinamas visiems lankytojams.

Periodikos skaitykloje turime skaitymo aparatą „Sara“, skirtą neregiams ir silpnaregiams. Jis padeda šiems asmenims skaityti, o tiksliau klausytis teksto iš laikraščių, žurnalų ar knygų. Tekstas padedamas ant aparato, nuskenuojamas ir iškart skaitomas. Jį galima įrašyti į laikmeną, parsinešti namo ir vėl klausytis per savo turimą įrangą. Tekstai skaitomi net trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir anglų. Skaitymo greitį galima reguliuoti. Iki pandemijos šia paslauga buvo intensyviai naudojamasi. Pastebėjau, ypač dažnai ateidavo viena neregė (iš prigimties) studentė. Daiva: Pradėjusi organizuoti veiklas negalią turintiems skaitytojams, buvau nustebusi, kad tiek daug „kitokio pasaulio“ gyvenimo detalių nežinojau. Nežinojau, kaip padėti susiorientuoti neregiui, bendrauti su kurčiuoju, kaip juos kviesti į renginius, kokios jų kompiuterinio raštingumo žinios, kaip turi būti parengta bibliotekos interneto svetainė, nežinojau daug daug ko. O šiuo atveju labai svarbu nuolat bendrauti, palaikyti per renginius ir projektus užsimezgusį ryšį, kad geriau žinotume vieni kitų poreikius, neįsigytume nereikalingos įrangos ir neeikvotume tuščiai laiko bei išteklių. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Gerdos Putnaitės nuotr.

TRAUKIA RENGINIAI, DĖMESYS AR TIESIOG ERDVĖS

Arina: Mano patirtis rodo, kad kurtieji labai mažai skaito. Jie turi juos globojančias Klaipėdos kurčiųjų jaunimo ir senjorų „Bičiulių“ organizacijas, tad bibliotekose dažniau lankosi kitais tikslais – pabūti su visais, pabendrauti. Pas mus senjorams buvo organizuojami informacinio raštingumo kursai. Turėjome subūrę kurčiųjų muzikos grupę „Muzikavimo džiaugsmas“, kuriai vadovavo muzikos pedagogas Linas Švirinas. Aš prisidėjau prie jos veiklos organizavimo. Anksčiau net nebuvau pagalvojusi, kad kurtieji gali groti, o tuo labiau dainuoti, – tai buvo labai įdomi patirtis. Neregiai ir silpnaregiai mieste turi specializuotą aklųjų biblioteką – Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos filialą, tad ir jie naudotis leidiniais iš mūsų bibliotekos fondų neturi didelio poreikio, bet mielai lankosi renginiuose, bibliotekos erdvėse.

Mūsų biblioteka organizuoja ekskursijas po Klaipėdos miestą regos negalią turintiems asmenims. Pasakojimui iliustruoti naudojami maži 3D spausdintuvu sukurti architektūros statinių modeliai, kuriuos neregintieji gali liesti ir taip „pamatyti“, apie ką pasakojama. Teko vesti ekskursijas ir skirtingą negalią turintiems žmonėms. Sunku buvo emociškai suvaldyti protinę negalią turinčius ekskursantus, jiems reikėjo individualaus dėmesio. Taigi supratau, kad kiekvienos negalios grupei reikia atskiro dėmesio.

Daiva: Prisipažinsiu, iš pradžių organizuojant renginius buvo nelengva susiorientuoti, ką, kaip ir kada reikia padaryti, kad mūsų bendravimas su individualių poreikių turinčiais žmonėmis būtų sklandus, kad jiems būtų patogu dalyvauti mūsų siūlomose veiklose. Vis dėlto kaskart vis įsitikindavau, kad tai – viena draugiškiausių ir nuoširdžiausių auditorijų.

Arina: Visuomenėje daug mitų dėl neįgaliųjų. Nuo vaikystės buvome skatinami juos užjausti, padėti, globoti. Realybė yra šiek tiek kitokia – jie visai nenori gailesčio, jie nori būti laikomi „kaip visi“, viską daryti kartu ir būtinai patys. Teko iš jų pačių išgirsti, kad netgi specialusis ženklinimas (skirtas neįgaliesiems) juos erzina. Jie nenori lifto neįgaliesiems. Jiems reikia lifto, kuriuo galėtų keltis ir jie, ir kiti žmonės.

Daiva: Kartą neįgali renginio iniciatorė paprašė: „Tik jokio gailesčio mums.“ Bet kai ėmiau reikalauti kaip ir iš kitų renginio organizatorių, kilo nepasitenkinimas. Supratau, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą: nenuolaidžiauti, bet būti itin dėmesingam ir jautriam.

Įgūdžiai, įgyti bibliotekoje surengtuose gestų kalbos kursuose, labai padeda darbuotojams bendrauti su kurčiaisiais. Viktorijos Ivanauskaitės nuotr.

Ekskursijos po Klaipėdą buvo organizuojamos įvairią negalią turintiems žmonėms, kuriems reikia skirtingo dėmesio. Ingridos Valotkienės nuotr.

Kurčiųjų muzikos grupės „Muzikavimo džiaugsmas“ dalyviai nustebino savo gebėjimu ne tik groti, bet ir dainuoti. Arinos Jackutės nuotr.

TRUKDO IŠANKSTINIS NUSISTATYMAS IR NEŽINOJIMAS

Prieš pradedant bendrauti su kitokių gebėjimų žmonėmis, geriau pasiruošti, nes kai kurie dalykai gali šokiruoti. Jei pasiruošti ar iš anksto gauti informacijos nėra galimybės, tuomet padeda atviras pokalbis ir tiesūs klausimai, kaip geriau būtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Daiva: Su kiekviena veikla skleidėsi vis nauji bendravimo niuansai. Sužinojau, kad kai bendrauji su kurčiuoju, akių kontaktą turi palaikyti su juo, o ne su gestų kalbos vertėju. Prisimenu, kaip kartą „susimoviau“ – užsiplepėjau su vertėju. Tas pats galioja bendraujant ir su neregiu – turi kreiptis į jį, o ne į palydovą. Šiandien tokių klaidų nebepadaryčiau. Sužinojau, išmokau. Nors nemoku gestų kalbos, žinau, kad galiu daug ką užrašyti ant popieriaus, pasitelkti savo mimikas ir gestus. Elgesio taisyklių galima išmokti, bet svarbiausia – neprarasti žmoniškumo ar jį... atrasti.

Arina: Su negalią turinčiais skaitytojais susiduriu kasdieniame darbe aptarnaudama lankytojus, bibliotekos renginiuose, ekskursijose po biblioteką. Be abejo, teko nugalėti nemažai savo baimių, kol bendravimas tapo paprastas. Tiesą sakant, vis dar tenka su jomis kovoti, kovoti su užplūstančiomis emocijomis. Įgyjant daugiau praktinės patirties bei teorinių žinių, bendrauti darosi lengviau. Todėl mielai dalyvauju bibliotekos organizuojamuose mokymuose, pati ieškau informacijos, kaip elgtis konkrečioje situacijoje su vienokią ar kitokią negalią turinčiais asmenimis. Labai pasiteisino bibliotekoje organizuoti gestų kalbos kursai. Sklandžiai kalbėti, žinoma, neišmokome – tam reikia daug asmeninio įdirbio, bet sutrikimą bendraujant su kurčiaisiais tikrai sumažinome.

Dalyvaudama įvairiose veiklose sužinojau, kad neregiai nemėgsta staigių prisilietimų, jie nori patys veikti. Kurtieji, priešingai, mėgsta trinktelėti per petį, čiupti už rankos, prieiti arčiau, nes tik taip jie gali atkreipti dėmesį. Kurtieji iš pradžių gali pasirodyti tiesmukiški, nes jie neturi kaip išreikšti kai kurių mandagumo ženklų, pavyzdžiui, nesikreipia „jūs“, jiems visi yra „tu“ – nuo kūdikio iki profesoriaus. Valgydami, gerdami nevengia garsų, jiems tai normalu. Tačiau jų bendravimas labai nuoširdus. Kai visa tai sužinai, dar teoriškai pasidomi, toks elgesys nebešokiruoja.

Bendraujant su neįgaliu asmeniu baugu įžeisti, nesuprasti tiksliai, ko jis nori, baugu sukelti erzelį ar netgi pyktį. Kai pasiseka to išvengti, labai smagu širdyje. Apskritai, kai pasiseka gerai aptarnauti neįgalų vartotoją, apima džiaugsmas, sustiprėja tikėjimas savimi. Tiesiog būna gera.

Daiva: Išmokau susivokti, kaip reikia kalbėti, atpažinti, koks yra pašnekovo poreikis. Nebesibaiminu, kad pasakysiu ar padarysiu ką nors ne taip. Matau, kaip neįgaliems renginių ir projektų dalyviams svarbu būti savarankiškiems, laisvai bendrauti. Norėčiau, kad šios mūsų draugystės nenutrūktų pasibaigus projektams, kad nauji biblioteką atradę mūsų draugai joje ir toliau lankytųsi, atrastų savo nišą, naudingų veiklų, būtų drąsūs siūlydami pokyčius.

TIKROSIOS GALIOS IR NEGALĖJIMAI

Daiva: Bendravimas su neįgaliaisiais pakeitė mano suvokimą apie tikrąsias galias ir negalias. Pavyzdžiui, mes bibliotekoje negalime įrengti lifto kultūros paveldo saugomame pastate, negalime išmokti naujos gestų kalbos ir pritaikyti kiekvieno renginio įvairią negalią turintiems dalyviams. O mūsų bičiuliai geba puikiai dainuoti, kurti performansus, pasakoti istorijas, laimėti „Knygosūkį“, nes perskaitė daugiau knygų, būti daug paslaugesni už bibliotekos darbuotojus.

Mane labiausiai nustebino, kaip mūsų naujieji partneriai moka leisti laisvalaikį, kiek daug teigiamų emocijų patiria iš paprastų dalykų, tarpusavio susitikimų. Karaokės ir šokių vakare mane pakerėjo jų laisvės siautulys ir džiaugsmo pliūpsniai. Seniai neteko patirti nieko panašaus – belieka dar kartą įsitikinti, kad gėris ir grožis slypi paprastuose dalykuose.

Arina: Buvo labai įdomu sužinoti, kad neregiai garsą priima daug greičiau, ne veltui daugelis jų turi labai gražų balsą ir absoliučią klausą. Jie beveik visada klausosi labai greitai skaitomo teksto, o tai visas jusles turinčiam žmogui yra beveik neįmanoma. Įdomu ir tai, kad kurčiųjų regos laukas yra daug platesnis ir intensyvesnis. Dėl šios aplinkybės jie paprastai labai gerai vairuoja. Per paskaitą sužinojau, kad besilaukiančioms moterims labai naudinga mokytis gestų kalbos, o mažiems vaikams lavėja ir intensyvėja smegenų darbas, kalbos vystymasis.

Daiva: Mes dažnai suprimityviname kitokių poreikių žmogaus galimybes. Stebiuosi, kaip puikiai jaunimas valdo šiuolaikines technologijas. Bibliotekoms dažnai net nuperkame per seną techninę įrangą – jaunimas jau turi naujausią techniką ir programas namuose. Todėl taip ir pabrėžiu kalbėjimosi svarbą, tai padėtų pažinti vieniems kitus, žinotume, kaip galime kurti geresnes aplinkas.

SĖKMINGO BENDRAVIMO PATARIMAI

Daiva: Viena taisyklė – būti draugiškam ir kalbėtis atvirai. Jei ko nors nežinai ar nemoki, bičiuliai, kitaip galintys žmonės, padės susivokti. Didžiausia klaida – drovėtis ir slėpti savo nežinojimą. Manau, geriausia yra klausti: kaip galėčiau pasitarnauti? Visiems turiu vieną palinkėjimą: „Pirmiausia įlipk į kito batus ir pagyvenk jo gyvenimą, o tada spręsk, kas ir kaip.“

Arina: Nors minėti kitokių poreikių asmenims skirti projektai jau baigėsi, iki šiol palaikome ryšius su jų dalyviais. Jau labiau asmeninius, nebe dalykinius. Visada smagu tiesiog susitikti gatvėje ar pasidžiaugti jų pasiekimais virtualiojoje erdvėje. Vis dar gaunu kvietimus į kurčiųjų organizuojamus renginius. Labai dažnai, jeigu tik tinka laikas, susigundau juose dalyvauti.

Bendrauti padeda savitvarda, nuolatinis domėjimasis, patirties kaupimas. Be abejo, kolegų palaikymas, keitimasis patirtimi. Trys kertiniai sėkmingo bendravimo dalykai – tolerancija, kantrybė, pasitikėjimas.

Primename, kad interneto svetainėje www. bibliotekavisiems.lt paskelbtas bibliotekininkų manifestas – įsipareigojimas padaryti bibliotekas prieinamas visiems. Ši virtuali erdvė skirta informacijos sklaidai apie bibliotekų erdvių, paslaugų pritaikymą individualių poreikių turintiems skaitytojams.