Kęstutis Šapoka. Dailininko Vinco Kisarausko rankraščius atvertus

DAILININKO VINCO KISARAUSKO RANKRAŠČIUS ATVERTUS

Dr. Kęstutis Šapoka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkastyrėjas

Dailininko Vinco Kisarausko (1934–1988) archyvas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, visų pirma svarbus didele dailininko surinktų originalių ekslibrisų kolekcija. Tačiau ne mažiau įdomus, nors ir ne toks gausus, yra jo rankraščių, mašinraščių, įvairiomis progomis rašytų 1972–1983 m., archyvas. V. Kisarauskas buvo ne tik vienas ryškiausių vėlyvojo sovietmečio dailininkų eksperimentatorių, tačiau ir intelektualas, reiškęsis ir kaip dailės kritikas, dailėtyrininkas, XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Lietuvos knygų ženklų1, lietuviškų knygų leidybos2, Vilniaus krašto verbų tyrinėtojas3 .

V. Kisarausko rašytinių dokumentų archyvas yra įdomus tiek kaip paties dailininko gyvenimo, kūrybinės ir tiriamosios veiklos liudijimas, tiek kaip ano meto sociokultūrinės terpės plačiąja ir siaurąja prasme atspindys. Šiuose tekstuose itin ryški anuometinė kasdienybė – galime susidaryti įspūdį apie kultūros sistemos sąrangą (ypač viešai nedeklaruotus – biurokratinius – jos aspektus). Kartu iškyla ir pati epocha platesne prasme – ano meto dailininkų jausenos ir įsivaizdavimai, savitai suprantamas tautiškumas dailėje sovietinės ideologijos fone.

V. Kisarauskas rašė recenzijas apie vyresnių ir jaunesnių kolegų kūrybą, dalis jų buvo publikuota ano meto spaudoje. Pažymėtini jo tekstai apie tapytojų Jono Švažo4, Antano Gudaičio, Jono Daniliausko5 kūrybą

1 „Trupiniai apie exlibrisus“ [Medžiaga XIX a. pab. – XX a. 1-os pusės Lietuvos knygų ženklų tyrinėjimams]. 1975. Vinco

Kisarausko fondas, F137-6 (15/13890), Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas. 2 „19 a. antroji pusė...“ [Lietuviškų knygų leidyba 19 a. 2-je pusėje]. V. Vinco Kisarausko fondas, F137-11 (15/13918),

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas. 3 „Vilniaus verbos“ [Straipsnis ir paruošiamoji medžiaga]. 1977.V. Vinco Kisarausko fondas, F137-8 (15/13912), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas. 4 „Tapytojo šiokiadieniai ir šventės: straipsnis [apie dail. Joną

Švažą ir jo kūrybą]“. 1975.V.6. Vinco Kisarausko fondas, F1375, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas. 5 „Didelio kelio pradžioje“ [Apie tapytoją Joną Daniliauską]. 1976.XI. Vinco Kisarausko fondas, F137-7 (15/13903), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas. ar atskirus paveikslus, Augustino Savicko automonografijos recenzija6, atsiminimai apie Antaną Gedminą.

Kai kurios recenzijos traktuotinos kaip menotyrinės daugiau ar mažiau griežtąja žodžio reikšme, tačiau kai kuriuose tekstuose justi ano meto socialinis ir netgi ideologinis fonas platesne prasme, kurio dailininkas negalėjo aptarinėti tiesiogiai.

„UŽPIRKTOS“ KOLEKCIJOS

Pažymėtinas V. Kisarausko 1972 m. tekstas, tarsi kandus feljetonas, apie vieno internato „dailės kūrinių kolekciją“ ir A. Gudaičio vieną paveikslą joje, taip pat to paveikslo sukūrimo istoriją. V. Kisarauskas pasakoja apie Trakų mokykloje-internate, į kurią jis atvyko su Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato mokiniais į praktiką, aptiktą „dailės kolekciją“. Čia kliūva ne tiek patiems paveikslams, kiek biurokratinei sistemai, kuri dailės kūrinių pirkimą paverčia formalumu, būdu „praplauti“ valstybės pinigus, nes tai liudija ne tik nupirktos kolekcijos paveikslų abejotini atrankos kriterijai, anot V. Kisarausko, itin žemas kolekcijos meninis lygis, tačiau ir pačios kolekcijos baisi būklė. Beje, kliūva netgi pripažintiems klasikams, kurie, V. Kisarausko nuomone, gana brangiai „prakiša“ prastesnius savo kūrinius (citatų kalba netaisyta): Pasirodo, 1960 m. atidarant

6 „Tapytojo automonografija“ [Apie tapytojo A. Savicko autobiografinę knygą (Savickas A. Беспокойное путешествие.

Москва, 1977]. 1978. Vinco Kisarausko fondas, F13710 (15/13971, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

V. Kisarauskas (klūpo viduryje ir laiko ant portfelio baltą ryšulį) tarp Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklosinternato Dailės skyriaus mokytojų. 1985 m. Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137- 421.

V. Kisarauskas (viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės) tarp Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato Dailės skyriaus mokytojų ir absolventų švenčiant mokytojo P. Mazūro jubiliejų. 1985 m. Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137-421.

šią mokyklą-internatą buvo masiškai per dailės kombinatą užpirkta „meno“ šios mokyklos papuošimui, taip sakant meną sujungti su liaudimi. Daugumoje tai blogi, pasenę, labai nekokie paveikslai, parduoti pravalant dirbtuves arba specialiai tam užpirkimui nutapyti, kaip V. Karatajaus didžioji drobė, daug nevargstant norint neblogai užsidirbti. Tuo metu V. Karatajus buvo savo šlovės zenite, tapybos sekcijos biure ir suprantama ta galimybė realizuoti tokį didelį paveikslą.7

V. Kisarauskas aprašo ir toje kolekcijoje aptiktus aukštesnio meninio lygio kūrinius, kurių vienas tapytas A. Gudaičio – „Vidudienio“ antras variantas. V. Kisarauskas, kaip profesionalas, neromantizuoja kolegos kūrinių, analizuoja blaiviai ir kritiškai, nebijodamas pasakyti, kad antras variantas, tapytas kaip užsakymas, yra kiek „sausesnis“ nei pirmasis. Tačiau vis tiek profesionalus ir vis tiek jaudinantis, kadangi A. Gudaitis iki „chaltūrų“ nenusirisdavo.

7 „Maža istorija apie A. Gudaičio paveikslo „Vidurdienis“ II-rą variantą“. 1972. Vinco Kisarausko fondas, F137-2 (15/9219), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 1.

Tačiau svarbu tai, jog V. Kisarauskas, tarsi tiesiog analizuodamas paveikslo (ir jo paruošiamųjų eskizų) formalią struktūrą, geba įpinti netgi ideologinių dalykų, pavyzdžiui, užsiminti apie vadinamojo kulto laikotarpio gniuždančią atmosferą: <...> tuo labiau, kad tie jo pirmi nutapyti eskizai būdavo labai šviesūs, plono dažų sluoksnio, net saldoki, dar reiškėsi kulto laikotarpio įpročiai, to perdėto šviesumo, pigaus optimizmo, spalvos anemiškumo įpročiai. <...> Etapinė drobė. Kiek čia dar daug vadinamo kulto laikų piešiniškumo, detalizavimo, paslėpto, įkalto sukaustymo, paviršutiniškumo ir palaidumo, išorinio optimizmo.8

„PAIMK IR NUTAPYK KAIP JIE NORI“

1982 m., rašydamas atsiminimus apie „Minties“ leidyklos buvusį vyr. redaktorių Antaną Gedminą, V. Kisarauskas lyg tarp kitko nupasakoja pjudymą dėl jo sukurtų iliustracijų Juliaus Janonio knygai „Poklius tykoja kas dieną“ (1960) „formalizmo“ ir kartu tarsi keliais štrichais nupiešia visą ano meto fantasmagorišką ideologinės priežiūros ir represavimo atmosferą: Kitą kartą, po eilinių priekaištų, pamokymo ir nepasitenkinimo mano lankais spaudoje, prie centrinio knygyno susitikęs mane A. Gedminas besišnekant pareiškė – o tu paimk ir nutapyk kaip jie nori, įrodyk, kad gali! – ką jam galėjau atsakyti. Pirma – kad tai nelengva. Kai dirbi pagal savo reikalavimus, savo norus ir uždavinius, staiga pradėti [neaiškus žodis] pagal parodinio komiteto, Pr. Gudyno ar kurio nors kritiko skonį yra labai sunku ir kartu kuo tai žemina. Jeigu nesugeba įvertinti, atrasti ką tai gero tame ką darai tikrai įsitikinęs, iš širdies, pagal natūralų savo pašaukimo balsą, tad kodėl turi būti įvertinta ką padarysi meluodamas, ne pagal save, o pagal kokį tai visuomeninį etaloną?9

TAUTIŠKUMAS DAILĖJE

Apskritai V. Kisarausko rankraščiuose ir mašinraščiuose epochos ideologinis fonas vienaip ar kitaip juntamas visada. Jis itin savitai „apžaidžiamas“, pavyzdžiui, dailininko tekstuose, skirtuose Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Turint omenyje ano meto atmosferą ir XX a. 6-ajame dešimtmetyje prasidėjusį ideologinį puolimą, pridengtą kaip „dailėtyrinį“, prieš M. K. Čiurlionį, V. Kisarausko tekstus galima priskirti specifinei tautiškumo dailėje kvaziideologinei tendencijai, būdingai beveik visai sovietmečio (kūrybinei) inteligentijai.

Visą sociokultūrinį naratyvą, susijusį su M. K. Čiurlioniu, galime traktuoti kaip universalizuotą mūsų tautinės kultūros politikos vaizdinį. Taigi, tai, kas buvo pasakoma apie M. K. Čiurlionio kūrybą, neišvengiamai atspindėjo ideologines konkretaus laikmečio nuostatas: M. K. Čiurlionis – vienas labiausiai tyrinėtų ir populiarintų Lietuvos dailininkų. Skaitant įvairių laikų

8 Ten pat, p. 3, 4. 9 „Einu gatve ir...“ [Atsiminimai apie dail. Antaną Gedminą]. 1982.

VI–VII. Vinco Kisarausko fondas, F137-12 (15/13920), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 6.

Žibuntas Mikšys. Ekslibrisai Vincui Kisarauskui. Paryžius, iki 1976 m. 100 × 70 mm (1), 70 × 70 mm (2), 60 × 70 mm (3). Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137-352. Visos iliustr. iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo. tekstus apie M. K. Čiurlionį, juntamas „epochų alsavimas“. Menotyrininkų ir žurnalistų tekstai, muziejininkų kuriamos parodų koncepcijos ir net parodų salių adresai atspindi tų metų idėjas ir kultūrinių skonių kaitą.10 V. Kisarauskas, gindamas M. K. Čiurlionio kūrybą nuo jai kadaise primestos „diletantizmo“ etiketės, vėlgi turėjo nutylėti pagrindinę – sumenkinti TSRS tautinės mažumos kūrėjo vertę – priežastį: <...> jie nesupranta vieno ir pagrindinio, kad tas vadinamas

Čiurlionio „diletantizmas“ yra jo laisvė, jo kūrybos, jo mąstymo, jo genialumo laisvė. <...> Tas vadinamas diletantizmas, kuriuo yra kaltinamas Čiurlionis, tėra tik nedidelė dalis jo visos kūrybinės visumos, būtent technikinis paveikslų išpildymas. 11 Ideologiškai angažuotu galime vadinti V. Kisarausko bandymą pagrįsti M. K. Čiurlionio kūrybos tautiškumą „spalvos“ koncepcija. Būtent per „spalvos“ koncepciją M. K. Čiurlionio kūryba V. Kisarauskui tampa „tautinės tradicijos“ atspirties tašku tarpukario nepriklausomoje (buržuazinėje) Lietuvoje, konkrečiai „Ars“ grupės kūryboje: Čiurlionis yra toli nuo materialaus gamtos apčiuopimo, kelio į meną per sumaterialintą pasaulio medžiagos supoetinimą, tos medžiagos privertimą tapti daugiau negu medžiaga, atskleidžiant materijos struktūras ir įtampą, kas dominuoja Viralto graviūrose. Mikalojui Konstantinui viskas yra nuspalvinta keista trapumo ir tirpimo spalva, tirpimo, kuris greičiau jaučiamas negu liečiamas pirštais. Savo laiką atitikusią formą – dekonstruotą muzikinę-peizažinę konstrukciją Čiurlionis pripildo dvasinės erdvės ir jeigu jo paveiksluose yra materialus atskirų daiktų įtikinamumas (aukso juostelė apie galvą, debesys, vanduo, tolumos ar perspektyvos iliuzija ir t. t.) tai tik tam, kad paveikslas aplamai neiširtų, tam, kad iliuzija, vizija, ta dvasinė erdvė turėtų realų įtikinamumą <...>. Jį toliau pratęsė Arsininkai. Mąstymas per spalvą. 12

10 Andriušytė-Žukienė, Rasa. M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 16. 11 „Mintys apie dail. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą“. 1973–1977. Vinco Kisarausko fondas, F137-4, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 4. 12 Ten pat, p. 2, 3.

V. Kisarausko tekstų, skirtų M. K. Čiurlioniui, stilius varijuoja nuo griežtai dailėtyrinių iki pasaulėžiūrinių argumentų ir net asmeniškų pastebėjimų, impresijų. Todėl juos galima iš dalies suvokti kaip čiurlionišką gyvenimo ir kūrybos (psicho)erdvėlaikį atkartoti bandančią ne vien tekstinę, tačiau ir apskritai paties V. Kisarausko asmenybinę struktūrą: Myliu tas vėjuotas, pilnas nerimo ir įtampos dienas. Skaisčioje saulėje, ritmingai ūžiant ežero bangomis, pritariančiomis mano minčių žingsniui, vaikščiojau prie Baltųjų Lakajų, galvodamas apie Čiurlionį. Man padėjo debesys ir pušys, žaluma, vaiski saulės šviesa, ir džiaugsmingas gyvenimo jutimas. Plati ramuma išsidriekusi dvasioje. <...> Ežerų geltonai oranžinės gelmės, plaukia girgždėdama irklais valtis, virš valties garbanoti ir didybės pilni išsirikiavo debesys, žėrėdami auksiniais kraštais ir šviesdami liepsnojančiais bokštais milžiniškoje vasaros erdvėje. Virš ežero nutilusio – įsiklausiusio į tą tylą, virš tų lėtai, be pastangų judančių debesų kliokia laikas.13

Tačiau, ko gero, svarbiausia yra tai, kad šiame mąstymo ir rašymo modelyje „logiška“ menotyrinė, nors netiesiogiai – ir kontrideologinė – argumentacija perauga į savitas subjektyvias impresijas, tarsi kartodama M. K. Čiurlionio dailės kūrinių „dvasinę logiką“ (kaip ją suprato V. Kisarauskas ir daugelis ano meto dailininkų), tarsi būtų dubliuojamas M. K. Čiurlionio (kūrinių?) psichoegzistencinis modelis, tarsi būtų bandoma (įsi)gyventi jame.

V. Kisarausko rankraščiai ir mašinraščiai įdomūs ne vien faktiškąja (dokumentine) plotme. Šiuos tekstus, varijuojančius nuo analitinių, dailėtyros, dailės kritikos, socialinių apybraižų iki atsiminimų ir spontaniškų poetinių pastebėjimų žanro, galima, o galbūt ir reikėtų traktuoti kaip visumą, kurioje susisluoksniuoja bent keletas sociokultūrinių lygmenų. Juose regime ne tik ano meto socioideologinę ir kultūrinę aplinką, tačiau pats (ap)mąstymų objektų pasirinkimas, V. Kisarausko mąstymo forma taip pat atveria metaistorinę – laikmečio mentaliteto, mintijimo būdų genezės – plotmę.