Birutės Valečkaitės komentaras

VIENO PARODOS

EKSPONATO ISTORIJA

Kažkada jaunystėje mane stebino vyresnių bibliotekininkų teiginiai, kad didžiosiose šalies bibliotekose verta turėti ir saugoti knygą, net jei per 100 metų ja susidomi tik vienas skaitytojas. Tada buvau gana skeptiškas dėl tokių teiginių, o dabar apie vieną tokią knygą papasakosiu.

Kai Bažnytinio paveldo muziejuje buvo rengiama paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“1, parodos kuratorė Birutė Valečkaitė sumanė demonstruoti vitrinoje leidinius apie šv. Dominyko gyvenimą ir veiklą. Po ilgokų paieškų tą vienintelę knygą apie šį šventąjį ji rado Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Į Nacionalinės bibliotekos inventorines knygas ji įrašyta 1998 metais, kam priklausė iki tol – nežinoma.

Deja, dėl blogos būklės knygos nebuvo galima nei skolinti, nei eksponuoti. Tad, kaip paprastai būna tokiu atveju, kreiptasi pagalbos į restauratorius. Nacionalinės bibliotekos aukštos kvalifikacijos dokumentų restauratoriai dažnai kviečiami pagelbėti parodų rengėjams. Tiek pačioje bibliotekoje, tiek ir išvežant dokumentinius eksponatus į parodas kitose šalyse ir taip demonstruojant mūsų eksponatų kokybę ir gerą estetinį vaizdą.

Eksponatus ar leidinius tūkstančiais skaičiuojantys muziejų ir bibliotekų fondų saugotojai dažniausiai mano, kad jų turimi dokumentai, ypač retai naudojami, dar nenusipelnė restauratorių dėmesio, o per nuolatinius fondų perstumdymus, papildymus,

Iki restauravimo leidinys buvo apiplyšęs ir sunykęs.

Per 400 metų knygos niekas nebuvo atsivertęs ir skaitęs. nurašymus antro gyvenimo sulaukia tik akivaizdžiai labiausiai pažeisti dokumentai. Visai kitaip galvoja parodų rengėjai, norintys ekspozicijose rodyti švarius, nepažeistus ir estetiškai atrodančius leidinius.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad leidinį „Šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino įkūrėjo, gyvenimas“ (Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora) vadinti knyga būtų keblu: jis neturėjo viršelio nei priešlapių (o tai yra svarbūs apsauginiai knygos elementai). Leidinio lapų blokas buvo sudarytas iš palaidų nesusiūtų lankų, o lankai – nesupjaustyti. Taigi šio leidinio per 400 metų niekas nebuvo atsivertęs ir skaitęs! Leidinys buvo apiplyšęs ir sunykęs ne dėl dažno skaitymo, o dėl netinkamo laikymo ir nerūpestingo saugojimo vietos keitimo.

Pagaliau po 400 metų išmušė šios knygos valanda. Be šifrus kitados užrašiusios bibliotekininkės, Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorė Solveiga Sprindienė buvo ta, kuri knygą apžiūrėjo ir įvertino jos būklę. Per ilgą laiką leidinio lapai paplyšo, susiglamžė, apdulkėjo. Buvo akivaizdu, jog restauravimo darbai būtini. Taigi nuo dokumento lapų pašalintos dulkės, prilipę šapeliai; po to purviniausieji lapai išplauti vandens vonelėse. Specialiu restauraciniu popieriumi – naudojant grąžinamumu pasižyminčių klijų tirpalus – sutvirtinti įplyšimai, atkurti trūkstami fragmentai. Popieriaus deformacijos pašalintos lapus padėjus tarp specialių audinių bei lentelių ir suspaudus mechaniniame prese. Vėliau ištiesinti lapai susiūti į bloką.

Tiesa, ruošiantis perduoti knygą parodos rengėjams, kilo klausimas, ar nereikėtų įrišti dokumentą į kietą viršelį. Fondų saugotojo žodis restauratoriams dažniausiai būna lemiamas, taip atsitiko ir šį kartą – bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus specialistų prašymu įrišimo atsisakyta. Siekiant išsaugoti pirmapradį knygos vaizdą, jos lankai tebuvo surinkti ir susiūti į bloką, o tolesniam saugojimui pagamintas kartoninis aplankas, kuriame knyga bus laikoma iš parodos grįžusi į saugyklų lentyną.

Algirdas Plioplys

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vadovas

2021 m. rugpjūčio 6 d. buvo minimas Pamokslininkų ordino įkūrėjo šv. Dominyko (Domingo de Caleruega, apie 1174–1221) gimimo dangui (mirties) 800 metų jubiliejus. Ši proga tapo paskata Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje surengti parodą, kurioje būtų pristatyti dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys šv. Dominyko atvaizdai. Ruošiantis parodai atkreiptas dėmesys ir į šv. Hiacintą (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257), pirmąjį lenkų kilmės dominikoną, Lietuvoje ir Lenkijoje neretai vaizduotą kartu su ordino įkūrėju. Be to, parodą nuspręsta papildyti eksponatais, kurie atspindėtų tekstų reikšmę abiejų šventųjų vaizdavimo tradicijos susiformavimui ir geriau atskleistų aštuonis šimtmečius besitęsiančią atmintį.

Vienas iš parodos „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ eksponatų – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma knyga „Šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino įkūrėjo, gyvenimas“ (Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora)1. Šis leidinys parengtas pagal Antverpene (dab. Belgija) gyvenusio dominikono Mikalojaus Jansenijaus (Nicolaas arba Nicolaus Janssenius-Boy, 1592–1634)2 parašytą šv. Dominyko biografiją3 . Pirmą kartą išleista lotyniškai 1612 m., knyga tapo labai populiari, 1622 m. jau buvo perleista devynis kartus trimis kalbomis4. 1626 m. pasirodė leidimas lenkų kalba, parengtas garsaus pamokslininko, dominikono Fabiano Birkowskio (Fabianus Bircovius,

1 Janssenius, Nicolaus. Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora. [Iš lotynų į lenkų k. vertė Fabian Birkowski].

W Krakowie: w drukarni Andrzeia Piotrkowczyka, 1626, 166 p. 2 Mikalojus Jansenijus ir jo broliai Kornelijus (Cornelius Janssenius-

Boy, m. 1627), Dominykas (Dominicus Janssenius-Boy, m. 1647) bei

Leonardas (Leonardus Janssenius-Boy, m. 1663) buvo Pamokslininkų ordino nariai, žinomų teologinių veikalų autoriai ir vertėjai. Antverpene

Mikalojus Jansenijus dėl savo iškalbos ir balso garsėjo kaip teologas ir pamokslininkas. Mirė 1634 m. vykdydamas misiją Frederikstade, Danijoje (dab. Frydrichštatas, Vokietija). Parengė šias knygas: Vita S. P. Dominici

Ordinis Praedicatorum fundatoris (1612, olandų k. 1622); Scholia et animadversiones in Apologiam de vita et morte Joannis Duns Scoti Ordinis S.

Franscisci (1622); Defensio fidei Catholicae Apostolicae Romanae, opposita

Oppositioni necessariae Joh. Mulleri Lutherani Praedicantis Hamburgensis (1631); Beneficia Fratribus Praedicatoribus D. Virgine collecta (1632);

Antonio de Molinos veikalą Instructio Sacerdotum: Ex SS. Patribus Et

Ecclesiae Doctoribus Concinnata, Opus Sane Aurem (1618).

Boy-Janssenius, Nicolaas // Biographisch woordenboek der Nederlanden, bevattende levensbeschrijvingen van zodanige personen, die zich op eenigerlei wijze en ons vaderland hebben vermaard gemaakt, 3 leidimas, t. 2. Sudarytojas Abraham Jacob van der Aa. Haarlem: J. J. Van Brederode, 1855, p. 1127–1128 [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: https://books.google.it/books?id=xcI5AAAAcAAJ&pg=PA1127&dq=B oy+Nicolaas+Janssenius&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwih9c_5w7rzAhW nQ_EDHc5QDVkQ6AF6BAgJEAI#v=onepage&q=Boy%20Nicolaas%20

Janssenius&f=false 3 Vita S. P. Dominici Ordinis Praedicatorum fundatoris. Auctore R. P. F. Nicolao

Ianssenio ejusdem Ordinis, in Conventu Antverpiensi. Antverpiae: Apud

Henricum Aertssium, 1612, 297 p. 1622 m. leidimas suskaitmenintas

Bavarijos valstybinėje bibliotekoje (Bayerische Staatsbibliothek)

Miunchene. Prieiga per internetą: www.digitale-sammlungen.de/en/ view/bsb11288142?page=6,7 4 Janssenius, Nicolaas,1634 // OCLC WorldCat Identities [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://worldcat.org/identities/ viaf-200325378/ 1566–1636)5. Knyga išleista Krokuvoje, 1576 m. įkurtoje Andrzejaus Piotrkowczyko (Andreas Petricovius, m. 1620) spaustuvėje, 1609 m. pelniusioje įkūrėjui karaliaus tipografo ir servitoriaus titulą bei privilegiją spausdinti oficialius Seimo dokumentus. Po įkūrėjo mirties spaustuvę valdė jo sūnus, filosofijos ir teisės mokslų daktaras, Krokuvos universiteto profesorius A. Piotrkowczykas jaunesnysis (m. 1645)6 .

Knygą parodai nuspręsta pasiskolinti kaip eksponatą, pasakojantį apie šv. Dominyko atminimą Abiejų Tautų Respublikoje XVII a. pirmojoje pusėje. M. Jansenijaus ir F. Birkowskio vardai aiškiai rodo, kad leidinys susijęs su Pamokslininkų ordino atminties tradicija. Veikiausiai ir su ordino veikla Lietuvoje, nutraukta XIX a. uždarius visus Lietuvos dominikonų provincijos vienuolynus. Tikėtina, kad parodai Nacionalinės bibliotekos paskolinta knyga galėjo priklausyti vienam iš jų.

Svarbi ir knygos pradžioje esanti graviūra. Iš visų biografijoje aprašytų šventojo gyvenimo įvykių vienintelei leidinio iliustracijai buvo pasirinkta XV a. antrojoje pusėje atsiradusi legenda apie šv. Dominyko regėtą Švč. Mergelės Marijos viziją ir jos metu gautą rožinio maldos vėrinį7 . Tai parodo, kaip knygos išleidimo metu buvo paplitęs pamaldumas Rožinio Dievo Motinai, nurungęs šv. Dominyko kanonizacijos proceso liudininkų parodymuose ir ankstyvuosiuose biografiniuose tekstuose užrašytus pasakojimus.

Dokt. Birutė Valečkaitė

Bažnytinio paveldo muziejus, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas

5 Fabianas Birkowskis studijavo Krokuvos universitete, nuo 1587 m. jame dėstė filosofiją. 1592 m. įstojo į dominikonų ordiną, pamokslavo Krokuvos dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje. Karaliaus Žygimanto Vazos prašymu kartu su karališkuoju dvaru persikėlė į Varšuvą, buvo paskirtas sosto įpėdinio

Vladislovo Vazos dvaro pamokslininku. Buvo žinomas kaip puikus oratorius, amžininkų vadintas Sarmatijos auksažodžiu. Lietuvių kalba publikuotas jo 1629 m. Krokuvoje išleistas pamokslas „Apie šventuosius atvaizdus, kaip jie turi būti gerbiami“ (Gyvas žodis, gyvas vaizdas. Fabijono Birkowskio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: pamokslo faksimilė, vertimas ir studija. Sudarytoja

Tojana Račiūnaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, 256 p.).

F. Birkowskio rašytus laidotuvių pamokslus nagrinėjo Viktorija Vaitkevičiūtė (Vaitkevičiūtė, Viktorija. Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 18. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 188–210.)

Schwertner, Thomas. Fabian Birkowski. The Catholic Encyclopedia, Vol. 2. New

York: Robert Appleton Company, 1907 [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: www.newadvent.org/cathen/02578b.htm 6 Andrzej Piotrkowczyk // Poczet krakowski [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.].

Prieiga per internetą: www.poczetkrakowski.pl/tomy/show_article,andrzejpiotrkowczyk-687.html 7 Šis pasakojimas neminimas nei kanonizacijos proceso liudininkų parodymuose, nei ankstyvuosiuose šv. Dominyko gyvenimo aprašymuose. Regėjimas buvo aprašytas tik 1475 m. dominikono Alano de Rupe (arba Alain de la Roche (apie 1428–1475) tekste. Manoma, kad šis rožinio maldos platintojas ir pirmųjų rožinio brolijų steigėjas sumaišė savo ordino įkūrėją su jo bendravardžiu kartūzu šv. Dominyku iš Prūsijos, kuris pasiūlė meditacijas apmąstant Jėzaus gyvenimą pagal penkiolika Šventojo Rašto ištraukų, po kiekvienos kartojant dešimt „Sveika,

Marija“ maldų. Dėl A. de Rupe ir jo sekėjų veiklos rožinio atsiradimą tapo įprasta sieti su brolijas globojusiais dominikonais ir jų ordino įkūrėju. Maldos reikšmę ypač padidino po 1571 m. laimėto Lepanto mūšio dominikono popiežiaus šv. Pijaus V paskelbta Pergalės Dievo Motinos šventė, vėliau pervadinta Rožinio

Švč. Mergelės Marijos vardu.

Klinkhammer, Karl Joseph. Die Entstehung des Rosenkranzes und seine ursprüngliche Geistigkeit. In 500 Jahre Rosenkranz, 1475 Köln 1975. Kunst und

Frömmigkeit im Spätmittelalter und ihr Weiterleben. Köln: Erzbischöfliches

Diözesan-Museum Köln, 1975, p. 37–41; O. P., Reginald Martin. The Battle of

Lepanto and the Holy Rosary. Dominican Friars Province of the Most Holy Name of Jesus. Paskelbta 2018 m. spalio 3 d. Prieiga per internetą: https://opwest.org/ lepanto/