Nacionalinė „Pasaulio atmintis“: sąrašas ilgėja. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

NACIONALINĖ „PASAULIO ATMINTIS“: SĄRAŠAS ILGĖJA

Iškilmingame renginyje į Nacionalinį registrą nuo 2021 m. įtrauktų dokumentų saugotojams įteikti tai patvirtinantys liudijimai. Martyno Aleksos nuotr. UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, kuriame iki šių metų buvo 74 dokumentinio paveldo objektai, papildė dar 9 išskirtinės vertės dokumentai. UNESCO Nacionalinio komiteto nariai ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai penkiems iš jų suteikė regioninę, keturiems – nacionalinę reikšmę.

Dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol nebuvo žinoma, konvoliutas, rastas tvarkant memorialinį Konstantino Jablonskio fondą.

Šių metų spalio 8 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vykusiame iškilmingame Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos posėdyje, skirtame Lietuvos narystės UNESCO 30-mečiui paminėti, į Nacionalinį registrą nuo 2021 m. įtrauktų dokumentų ar jų kolekcijų saugotojams buvo įteikti šį faktą patvirtinantys liudijimai.

Pasak Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ pirmininko prof. dr. Rimvydo Laužiko, į registrą įrašomi dokumentai turi atitikti tam tikrus kriterijus. Svarbu objekto sukūrimo laikas, vieta, autorius, turinys ir reikšmė lituanistikai. Tai gali būti dokumentai, liudijantys svarbius istorijos įvykius, susiję su reikšmingais istoriniais asmenimis, svarbūs mūsų istorijai ir praeities suvokimui arba unikalūs, reti istorijos šaltiniai. Dokumentai turi būti originalūs, reikšmingi pasaulio, regiono ar krašto istorijai, raidai. „Tarp knygų“ redakcija trumpai pristato naujuosius Nacionalinio registro dokumentus.

Dviejų inkunabulų konvoliutas (į vieną knygą įrišti 1497 ir 1500 m. Prahoje čekų kalba išleisti du Čekijos karalystės

teisiniai dokumentai), saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Tai dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol nebuvo žinoma, konvoliutas. Vrublevskių bibliotekoje tvarkant memorialinį akademiko Konstantino Jablonskio fondą, aptikti ir atpažinti du XV a. čekiški inkunabulai. Išsiaiškinta, kam dokumentai priklausė, kaip ilgai jie galėjo būti nepastebėti. Šis radinys labai pradžiugino čekų knygotyrininkus ir bibliografus, nes inkunabulas „Artikule sněmovni z roku 1497“ bibliografijose pateikiamas kaip dingęs nuo 1820 metų.

Saldžiausiojo Marijos vardo arkibroli-

jos narių knyga, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

XVII a. įsteigta Saldžiausiojo Marijos vardo arkibrolija buvo viena pirmųjų tokių brolijų katalikų pasaulyje. 1671 m. kovo 8 d. per iškilmingą ceremoniją ji buvo įvesta į Vilniaus katedrą, o jos

nariai registruoti tam skirtoje knygoje, naudotoje net iki 1938 m., t. y. kiek išvis brolija gyvavo. Prieš 350 metų veiklą pradėjusiai arkibrolijai priklausė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, didikai, Bažnyčios hierarchai, vienuoliai bei paprasti tikintieji. Jų pavardės iki šių dienų liko įrašytos puošniame albume.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas „Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai“ (1817) – pirmasis išlikęs Prūsijos lietuviams protestantams skirtas lietuviškas spaudinys, parengtas ne akademinio ar dvasinio elito, kaip buvo įprasta XVI–XVIII a., o sparčiai besiplečiančio religinio surinkimininkų sąjūdžio dalyvių iš liaudies, žemiausio socialinio sluoksnio. 1817 m. antros laidos surinkimininkų giesmynas laikomas bibliografine retenybe, yra vienintelis žinomas egzempliorius Lietuvoje ir pasaulyje. Su šiuo giesmynu prasidėjo naujas protestantų literatūros raidos etapas.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ šal-

tiniai, saugomi Kauno arkivyskupijos muziejuje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Šią kolekciją sudaro pirminiai šaltiniai, iš kurių gimė „Kronikos“ numeriai. Tai – rankraščiai, mašinraščiai, laiškai ir nuotraukos, Lietuvos Romos katalikų memorandumas (1971 m.), kurį pasirašė 17 tūkst. tikinčiųjų, kiti originalūs dokumentai. „Kronika“ – tai unikalus 17 metų (1972–1989 m.) pogrindyje leistas periodinis leidinys, kartu ir išsamus susistemintas to laikotarpio istorijos šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir visuomenės tarpusavio santykius, gynęs ne tik katalikų tikėjimą, bet ir lietuvių kalbos bei tautos teises, visam pasauliui parodęs, kokiomis sąlygomis Sovietų Sąjungos pavergtoje Lietuvoje gyveno tikinčiųjų bendruomenė.

Tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraš-

tinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Gydytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) rankraštinį palikimą sudaro keturi atsiminimų tekstai ir du trumpi literatūriniai kūriniai. Pirmuosius savo atsiminimus D. Grinkevičiūtė užrašė Kaune, pabėgusi iš tremties 1949–1950 m. Slėpdama rankraštį, jį įkišo į stiklainį ir užkasė tėvų sode. Stiklainis su užrašais žemėje pragulėjo 40 metų ir atsitiktinai atrastas praėjus keleriems metams po autorės mirties – 1991-aisiais. Kitas – rusiškai rašytas – dokumentas buvo perduotas rusų disidentui Andrejui Sacharovui, 1979 m. jis publikuotas užsienyje, vėliau išverstas ir į lietuvių bei anglų kalbas. Tekstas „Lietuviai prie Laptevų jūros“, 1987 m. D. Grinkevičiūtės perduotas rašytojui Kaziui Sajai ir 1988 m. publikuotas, ne tik sukrėtė lietuvių visuomenę, bet ir turėjo atgarsį pasaulyje. Tremtinės atsiminimai yra vertingas XX a. vidurio Lietuvos istorijos šaltinis, intelektualinio pasipriešinimo sovietų sistemos vykdytai prievartai pavyzdys.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas, davęs pradžią naujam protestantų literatūros raidos etapui.

Dalios Grinkevičiūtės ketvirtas tekstas „Gimtojoj žemėj“, apimantis 1954–1979 m. laikotarpį, yra ne tiek apie tremtį, kiek apie persekiojimą, kurį ji patyrė dirbdama gydytoja Laukuvoje.

Miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną

Vytautienę, saugoma Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

XV–XVI a. miniatiūra – unikalus paveldo objektas dėl retų Lietuvos valdovų atvaizdų.

Kazimiero Kristupo Daukšos rankraštinė gramatika iki 1953 m. buvo laikoma dingusia.

Lietuvos valdovų miniatiūra sukurta XV a. pab.–XVI a. pr. ir yra rankraštinės to meto knygos dalis. Atvaizdas yra unikalus paveldo objektas dėl ypač retų išlikusių šių Lietuvos valdovų ankstyvųjų portretinių atvaizdų. Miniatiūroje Vytautas Didysis pavaizduotas su pirmąja žmona Ona, Eišiškių kunigaikščio Sudimanto dukterimi. Tai yra ir seniausias žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovės atvaizdas. Vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso epochų sandūros piešinyje Lietuvos valdovai pavaizduoti visu ūgiu ir lyg šokantys. Jie vilki to meto Vakarų Europoje būdingus drabužius.

Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikos „Trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“

rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas. Tai pirmoji lietuviškai parašyta lietuvių kalbos gramatika. Parašymo data neaiški, tačiau galima spėti, kad tai – XIX a. ketvirtojo ar penktojo dešimtmečių darbas. Jos autorius – kalbininkas ir mokytojas Kazimieras Kristupas Daukša (1795–1865). Gramatika parašyta XIX a. vid. šiaurės panevėžiškių tarme. Ši rankraštinė gramatika buvo žinoma, ji minima Vaclovo ir Mykolo Biržiškų darbuose, tačiau iki 1953 m. laikyta dingusia. Ją surado Marija Šlapelienė tarp savo vyro Jurgio Šlapelio saugotų dokumentų.

Atvirukas-sveikinimas šv. Velykų proga ant

beržo tošies, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Atviruką-sveikinimą šv. Velykų proga ant beržo tošies 1956 m. pagamino Anatalija Grinevičiūtė, kalėjusi Intos pataisos darbų moterų lageryje. Jis buvo nusiųstas Intos pataisos darbų vyrų lageryje kalėjusiam Kostui Kovaliukui. 1958 m. kovo 3 d. bute Intoje, kuriame gyveno K. Kovaliukas, sovietinio saugumo pareigūnai, surengę kratą, atviruką paėmė. Vėliau jis pridėtas prie antros A. Grinevičiūtei iškeltos bylos, todėl išliko labai geros būklės.

Broniaus Krivicko literatūrinės veiklos ar-

tefaktai, saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Vienas iš dokumentų, liudijančių mokytojo, filosofo, poeto, kario Broniaus Krivicko (1919–1952) literatūrinę veiklą, yra rankraštis, išsaugotas išskobtoje pliauskoje ir keturis dešimtmečius išgulėjęs jo žmonos Marijos Ziemelytės kaimyno namuose. Buvo atrastas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir perduotas muziejui. Kitas dokumentas – B. Krivicko pirmasis eilėraščių rinkinys, išleistas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio bunkeryje, autoriui dirbant partizanų spaudos redaktoriumi. Rinkinyje – satyrinė poema „Po Stalino saule“, sonetai ir vertimai. Rinkinys įrištas į latviško bloknoto su sovietine atributika viršelį.

Atvirukas, pridėtas prie A. Grinevičiūtei iškeltos bylos, išliko labai geros būklės.

Rankraščio, keturis dešimtmečius slėpto išskobtoje pliauskoje, fragmentas. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos nuotraukos