2021 11

Lapkritis | 2021

ŠIAME NUMERYJE GYVAS ŽODIS

Ten, kur įdomu ir jauku, ir laukiami visi 1 ĮVYKIS

Vilniuje – reikšmingi Abiejų Tautų Respublikos dokumentai . „Tarp knygų“ ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų informacija 2 Pirmą kartą istorijoje: biblioteka pasaulinėje parodoje. Parengė Rasa Bataitytė 5 TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ

2

Gerda Putnaitė. Vilnos kambarys aštriais kampais 7 TERMINŲ ARUODAS

Dalia Jaskonienė. Ar visi vartotojai yra skaitytojai? 11 TYRĖJUI ĮDOMU

Algirdas Plioplys. Vieno parodos eksponato istorija Birutės Valečkaitės komentaras

14

NAUJI LEIDINIAI

Tomas Petreikis. Tautos suvienijimo istorija: Domo Kauno „Martynas Jankus“ 17 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Dalia Tarailienė. Sustabdytos vaikystės akimirkos senojoje fotografijoje.

Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių 19 ŽMOGUS IR LAIKAS

Kęstutis Šapoka. Dailininko Vinco Kisarausko rankraščius atvertus

24

5

SUKAKTYS

Laura Juchnevič. Laiškas bibliotekininkui. Minint Lietuvos bibliotekininkų draugijos 90-metį

27

KĄ SKAITYTI

Rusnė Šeputytė (knygu_upe) rekomenduoja

29

KRONIKA

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė.

Nacionalinė biblioteka įsigijo dvi lituanistines senąsias knygas 30 Nacionalinė „Pasaulio atmintis“: sąrašas ilgėja. Parengė Vaidenė Grybauskaitė 31 Daina Sutkevičienė. Šimtmetis ant Kukučio sparnų 34 Laima Kutiščeva. Dešimt miestelių 36 Pavadinimo rėmus išaugusi Klaipėdos knygų mugė. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos informacija 38 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko lapkritį. Parengė Vaidenė Grybauskaitė

PIRMAME VIRŠELYJE

43

„Expo 2020“ Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai) Lietuvos paviljone pristatomas Nacionalinės bibliotekos ir partnerių kūrinys „Kristijonas Donelaitis – Lietuvos Homeras“. Tai puikus pavyzdys, kaip technologijos gali tapti tarpininkėmis tarp tradicinių rankraščių, dokumentinio paveldo ir naujosios tikrovės. Plačiau apie tai skaitykite 5–6 p. „Expo 2020“ Lietuvos paviljono organizatorių nuotr.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Mąstytojas“ (1910).

Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

7

39

Mindaugo Kaminsko (2), „Expo 2020“ Lietuvos paviljono organizatorių (5), Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (7) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

GYVAS ŽODIS

TEN, KUR ĮDOMU IR JAUKU, IR LAUKIAMI VISI Irmanto Gelūno nuotr.

Lapkritis, artėjančios žiemos nuojauta, turbūt daugeliui yra tas metas, kai mažiausiai norisi kišti nosį iš namų – daug geriau nubusti be žadintuvo, užsivilkti jaukius naminius drabužius, pasiruošti mėgstamos arbatos ar kavos ir skaityti, skaityti.

Paskui – gal ir aplankyti bib­lio­teką. Čia visada kiekvienas atrasime ką nors sau. Arba artimiesiems.

Tikrai džiugi ir pasididžiavimą įkvepianti žinia, kad Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka pirmąkart istorijoje dalyvauja Dubajuje vykstančioje tarptautinėje parodoje „Expo 2020“ – čia pristatomas interaktyvus projektas „Donelaitis – Lietuvos Homeras“ domina parodos dalyvius ir gauna gerų atsiliepimų. Šis išskirtinis įvykis itin reikšmingas bib­lio­tekos plėtojamai kultūros diplomatijai.

Bet ne mažiau svarbus, nors dažnai nematomas, kasdienis bib­lio­tekininkų triūsas, kad visi lankytojai čia pasijustų svarbūs ir laukiami svečiai. Šiame žurnalo numeryje pasakojame, kaip sekasi bendrauti su įvairaus amžiaus visokių poreikių, taip pat negalių turinčiais lankytojais Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bib­lio­tekoje.

Publikacija atliepia gruodžio pradžioje minimą Tarptautinę žmonių su negalia dieną, ir tokių pavyzdžių, kai pirmiausia atsigręžiame į labiausiai stokojančius dėmesio, šilumos ir gero žodžio, galėtume vardinti be galo.

Knygos ir spaudiniai gyvi kaip žmonės – kai yra skaitomi, nepamirštami, permąstomi. O kartais jie dar ir keliauninkai – antai pirmą kartą į Lietuvą atvy-

ko du itin svarbūs dokumentai – Gegužės 3-iosios Konstitucija, dažnai vadinama pirmąja Europoje, ir Abipusių garantijų įstatymas (Tarpusavio įžadas).

Skubėkime su jais pasimatyti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, kur veikia dviejų prezidentų Gitano Nausėdos ir Andrzejaus Dudos atidaryta tarptautinė paroda „Kad Tėvynė gyvuotų.

Lietuva ir Lenkija 1791 m. Konstitucijos epochoje“.

Dar viena knyga, tyliai išgyvenusi 400 metų, bet taip nė karto ir nebuvusi atversta, pagaliau mums prabilo. Kaip Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomas „Šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino įkūrėjo, gyvenimas“ buvo paruoštas kelionei į parodą Bažnytinio paveldo muziejuje – išsamiai šiame numeryje.

Atidaus skaitymo ir įsiskaitymo vertos ir kitos publikacijos.

Profesoriaus Domo Kauno monografiją „Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“ pirmiausia turėtų pastebėti Klaipėdos krašto gerbėjai. Čia ne tik išsamiai atskleidžiamas vieno žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų gyvenimas – knygą galima skaityti ir kaip šios tautos dalies integracijos istoriją. Faksimilės ir archyvinės nuotraukos padės įsivaizduoti gyvąją aplinką, miestus ir miestelius, pajusti architektūros ir gyvensenos savitumus, geriau suprasti Mažosios Lietuvos gyventojus.

Jaukus pasakojimas apie fotografiją ir Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas senas nuotraukas pažadins praėjusio laiko prisiminimus ir išėjusių žmonių ilgesį.

Tad pasiruoškite mėgstamo karšto gėrimo, jaukiai įsitaisykite ir skaitykite.

ĮVYKIS

VILNIUJE – REIKŠMINGI ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS DOKUMENTAI Mindaugo Kaminsko nuotraukos

Spalio 19 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzejus Duda atidarė tarptautinę parodą „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. Konstitucijos epochoje“. Tai įspūdinga XVIII a. pabaigos istorijos kontekstus pristatanti paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m.

Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir spalio 20 d. Tarpusavio įžado priėmimo 230-osioms metinėms paminėti. Šie du reikšmingi dokumentai Lietuvoje eksponuojami pirmą kartą.

Per parodos atidarymą Lietuvos ir Lenkijos vadovai pabrėžė, kad šios dvi valstybės šiandien, kaip ir XVIII a., susiduria su agresyviai nusiteikusių kaimyninių šalių išpuoliais. Todėl, kaip teigė Prezidentas A. Duda, turime mokytis iš protėvių, sukūrusių modernią teisinę valstybę, prisiminti per šimtmečius kartu susiformavusią kultūrinę tapatybę. Prezidento G. Nausėdos teigimu, priėmę Gegužės 3-iosios Konstituciją ir Tarpusavio įžadą, „lietuviai ir lenkai anuomet nubrėžė valstybės modernizacijos kryptį, klojo europietiškomis vertybėmis grįstus pilietinės bendruomenės pamatus, sureikšmino visuomenės gerovės, patriotizmo ir piliečių meilės Tėvynei kategorijas“.

Parodoje – apie 200 eksponatų iš daugiau nei 40-ies valstybinių ir privačių kultūros institucijų – muziejų, bib­lio­tekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Reikšmingiausi čia du neįkainojami dokumentai. Gegužės 3-iosios Konstitucija, dažnai vadinama pirmąja Europos Konstitucija – ją prieš 230 metų, 1791 m. gegužės 3 d., priėmė Abiejų Tautų Respublikos Seimas. Šis dokumentas saugomas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje ir saugyklą palieka tik ypatingomis progomis. Antras 2

Išskirtinę tarptautinę parodą Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai (trečias iš kairės) ir Lenkijos Respublikos Prezidentui Andrzejui Dudai (pirmas iš kairės) pristatė Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas (antras iš kairės).

itin reikšmingas dokumentas – Abipusių garantijų įstatymas (Tarpusavio įžadas). Jis Respublikos Seime priimtas 1791 m. spalio 20 d. Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „šis įstatymas papildė, patikslino ir netgi tam tikra prasme pakoregavo pačios Gegužės 3-iosios Konstitucijos

valstybingumo tradicijos pabaigą, savotiškas senosios Lietuvos valstybės testamentas. Daug aistrų kėlė ir vertinimus lėmė tai, jog Lietuvos vardas šioje Konstitucijoje minimas vos vieną kartą – valdovo titulatūroje“, – aiškina V. Dolinskas. Prieš keliasdešimt metų lenkų teisės istorikas, Varšuvos universiteto profesorius Juliuszas Bardachas turbūt pirmasis iškėlė aikštėn Abipusių garantijų įstatymą – jį aktualizavo, atkreipė dėmesį į jo juridinę svarbą, pabandė įsivaizduoti, kokią reikšmę jis galėjo turėti. Pasak V. Dolinsko, reikia kalbėti tariamąja nuosaka, nes ir Gegužės 3-iosios Konstitucija, ir Abipusių garantijų įstatymas tegaliojo vos iki metų, galima tik numanyti, ką jie galėjo reikšti tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. „Šiandien, daugelio istorikų teigimu, Abipusių garantijų įstatymas yra netgi reikšmingesnis dokumentas už Gegužės 3-iosios Konstituciją, jei kalbame apie Lietuvos ir Lenkijos santykius Abiejų Tautų Respublikoje – jame abiejų šalių santykiai apibrėžti gana aiškiai, – pasakoja Valdovų rūmų muziejaus direktorius. – Reikia omenyje turėti to meto kontekstą: tuomečiai Lietuvos politiniai lyderiai nenoromis Gegužės 3-iosios Konstitucija, dažnai vadinama pirmąja Europos Konstitucija.

nuostatas. Lietuva, sutikdama daugiau prerogatyvų deleguoti bendroms institucijoms, gavo paritetinio atstovavimo galimybę ir iš esmės tapo lygiaverčiu Lenkijos partneriu Abiejų Tautų Respublikoje.“ Pasirengimas šiai parodai ir eksponatų atvežimo į Lietuvą derinimas vyko apie metus. Valdovų rūmų muziejus su Vyriausiuoju senųjų aktų archyvu Varšuvoje bendradarbiauja jau daugiau nei 15 metų, todėl Lenkijos muziejininkai ar archyvarai noriai skolina ypatingus egzempliorius, žinodami, kad jie bus eksponuojami tinkamomis sąlygomis. „Šie dokumentai surašyti rašalu ant popieriaus, jie turi išlikti sveiki, ryškūs šimtmečius ar tūkstantmečius. Šiais metais ir Gegužės 3-iosios Konstitucija, ir Abipusių garantijų įstatymas jau buvo eksponuoti Varšuvos karališkojoje pilyje. Tokie dokumentai per metus gali būti rodomi viešai tik tris ar keturis mėnesius, taigi, norėdami juos įtraukti į savo parodą, turėjome užtikrinti, kad jie bus tinkamai, ne per ryškiai, apšviesti“, – pasakoja V. Dolinskas. Dokumentai į Vilnių atvežti specialiu, muziejinėms vertybėms skirtu transportu, kuriame palaikomas reikiamas mikroklimatas ir kitos sąlygos.

Vertingą krovinį iki Valdovų rūmų muziejaus durų per Lenkijos teritoriją lydėjo apsaugos tarnybos ekipažai, Lietuvoje – policija. „Šie dokumentai mūsų šalyje eksponuojami tik dabar, nes jų svarba suvokta tik prieš kelis dešimt­ mečius – iki tol Abipusių garantijų įstatymas buvo laikomas tik vienu iš daugelio ir nebūtinai esminių dokumentų, priimtų Ketverių metų seime, o Gegužės 3-iosios Konstitucija, Lenkijoje laikoma nacionaline relikvija, Lietuvoje buvo traktuojama kaip dokumentas, liudijantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

Abipusių garantijų įstatymas (Tarpusavio įžadas), papildęs, patikslinęs ir netgi tam tikra prasme pakoregavęs Gegužės 3-iosios Konstitucijos nuostatas.

Parodoje pateikiama apie 200 eksponatų iš daugiau nei 40-ies valstybinių ir privačių kultūros institucijų – muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

3

Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą parodoje eksponuojamas kaip ne mažiau svarbus už patį originalą.

pritarė Gegužės 3-iosios Konstitucijai, tačiau savo sutikimą laikė geros valios ženklu, tam tikra nuolaida Lenkijos atžvilgiu siekiant bendro gėrio. Tuo tarpu Abipusių garantijų įstatymas buvo akivaizdus Lenkijos geros valios gestas Lietuvai, taip pat tam tikras kompromisas: remiantis įstatymu, Lietuva gavo netgi daugiau teisių federacinėje Respublikoje, nei turėjo po Liublino unijos, buvo traktuojama beveik kaip lygiavertė Lenkijos partnerė.“ Taigi, į Konstituciją ir Abipusių garantijų įstatymą žvelgiant kompleksiškai, vertinant šiuos du juridinius aktus kartu, galima susidaryti gerokai labiau objektyvų vaizdą apie XVIII a. pabaigos reformas ir jų įtaką Lietuvos valstybingumo ateičiai. Šie du dokumentai ir kiti XVIII a. antrosios pusės eksponatai šiandienos žmogui gali būti puikus tarptautinių santykių pavyzdys. V. Dolinsko teigimu, iš tos epochos ir jos dokumentų galime pasimokyti kalbėtis, susitarti, ieškoti kompromisų.

Vilniuje eksponuojama paroda nėra tokia pat, kokia prieš kelis mėnesius buvo surengta Varšuvoje.

Dalis netgi iš Lenkijos atvežtų eksponatų Varšuvos

Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamus itin vertingus dokumentus Valdovų rūmų muziejuje galima apžiūrėti iki 2022 m. sausio 16 d.

4

karališkojoje pilyje nebuvo rodomi. Valdovų rūmų muziejaus parodoje pabrėžiami lietuviškieji aspektai, atskleidžiama Lietuvos valstybės raidos specifika ir aktualijos, pristatomos Lietuvos istorinės asmenybės, veikusios to meto valstybėje. Prie lituanistinio parodos praturtinimo itin prisidėjo keturios daugelio Valdovų rūmų istorinių parodų, kuriose būna eksponuojami rašytiniai dokumentai, partnerės: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­teka, Vilniaus universiteto bib­lio­teka, Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka. Nors Nacionalinės bib­lio­tekos šiai parodai paskolinti dokumentai nėra valstybinio masto aktai ir paskolintų objektų šįkart nėra daug, tačiau jie itin svarbūs bandant parodyti to meto Lietuvos raidos savitumą, mikropasaulį, bajorijos požiūrį į reformas. „Iš Nacionalinės bib­lio­tekos parodoje eksponuojama Žemaitijos kašteliono Mykolo Gorskio užrašų knyga. Joje yra informacijos apie įvairias to meto Abiejų Tautų Respublikos politikos aktualijas, vertinamas Lietuvos bajorijos akimis, – pasakoja V. Dolinskas. – Vienas pačių įdomiausių eksponatų, į kurį ekskursijose atkreipia dėmesį ir muziejaus direktoriaus pavaduotoja bei parodos kuratorė prof. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, yra Šiaulių pavieto bajorų seimelio dalyviams pristatytų maisto produktų iš Viekšnių sąrašas, išlaidų apskaita, 1792 m. ruošiantis švęsti Gegužės 3-iosios Konstitucijos pirmąsias metines. Jį skaitant galima įsivaizduoti, kaip buvo švenčiama ši proga, kaip puotauta, koks svarbus įvykis tai buvo, kiek paramos Konstitucija Lietuvoje sulaukė.“ Paroda Valdovų rūmų muziejuje veiks iki 2022 m. sausio 16 d. Parodą lydi plati edukacinių, mokslinių ir kultūrinių renginių programa.

„Tarp knygų“ ir Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų informacija

ĮVYKIS

PIRMĄ KARTĄ ISTORIJOJE: BIBLIOTEKA PASAULINĖJE PARODOJE Nuo spalio 1 d. Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai) vyksta pasaulinė paroda „Expo 2020“. Šiųmečio renginio tema „Sujunkime protus, kurkime ateitį“. Ši paroda, pagal prestižą lyginama su olimpinėmis žaidynėmis ir kitais svarbiausiais pasauliniais renginiais, yra puiki proga šalims pristatyti stiprybes, talentus, pademonstruoti siekį prisidėti prie globalių sprendimų, megzti naujus bei plėtoti jau esamus tarptautinius ryšius ekonomikos, mokslo ir kultūros srityse.

Lietuva „Expo 2020“ pristato pasiekimus gyvybės mokslų, lazerių, atsinaujinančios energetikos, žiedinės ekonomikos ir kitose pažangiausiose srityse. Ir – pirmą kartą bibliotekų istorijoje – tokiame renginyje dalyvauja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tai bene pirmas kartas šalies kultūros istorijoje, kai pasauliniame renginyje nacionalinei rašytinei kultūrai atstovauja atminties institucija.

Vienas iš jos prisistatymo akcentų – interaktyvus pasakojimas „Kristijonas Donelaitis – Lietuvos Homeras“.

Jo „Metų“ fragmentai atgyja virtualioje multimedijų realybėje, o moderni kūrinio vizualizacija atliepia pagrindinę „Expo 2020“ temą „Sujunkime protus, kurkime ateitį“. Bendradarbiaujant Nacionalinei bib­lio­tekai ir jos partneriams Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Vilniaus dailės akademijai, Nacionalinei kultūrinių-kūrybinių industrijų asociacijai, šiuolaikinių interaktyvių technologijų įmonei „HoPro“ ir kūrybinei grupei „Orse“, „Expo 2020“ lankytojai turi galimybę susipažinti su mūsų grožinės literatūros pradininku ir išgirsti svarbiausio jo kūrinio ištraukas devyniomis kalbomis.

Nacionalinės bib­lio­tekos generalinio direktoriaus patarėja Irma Leščinskaitė pabrėžia, kad pasaulinė paroda – puiki proga į tarptautines erdves nešti be galo svarbų Nacionalinės bib­lio­tekos lobyną – sukauptą didžiulį intelektinį kultūrinį kapitalą, do-

kumentinį paveldą, archyvus, kultūrines, istorines žinias. Vizualiai įveiklinant šios bib­lio­tekos fondų, archyvų medžiagą, stengiamasi ją iškelti, atverti ir konvertuoti į šiuolaikines meno formas, sukurti kultūros produktus, kurie laiduotų tų neįkainojamų vertybių šiuolaikiškesnę sklaidą ir didesnį patrauklumą visuomenei.

Nacionalinės bib­lio­t ekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė džiaugiasi, kad bib­lio­t eka ne tik išryškino neribotas lietuvių literatūros sklaidos galimybes, bet ir pademonstravo savo, kaip nacionalinės kultūros institucijos, misiją aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, siekti jį integruoti į pasaulio kultūrinius kontekstus.

Susidomėjimą mūsų bib­lio­tekos projektu liudija ir parodos erdvėje prie Donelaičio stendo besi5

Įspūdingame „Expo 2020“ Lietuvos paviljone eksponuojamas Nacionalinės bibliotekos ir partnerių kūrinys. „Expo 2020“ Lietuvos paviljono organizatorių nuotraukos

‫سيتيالينود سَنويتسِرك‬

‫مساوملا‬

‫عيبرلا حارفأ‬

Skaitmenintos „Metų“ faksimilės įtaisytos ekspozicijos dėžėje. Virš jos besisukanti rotorinė holograma sklaido tekstinę kompoziciją ir projektuoja erdvinius vaizdus. Animuojami teksto, piešinių, tapybos miniatiūrų, vaizdo ištraukų, raidžių, žodžių fragmentai įsilieja į vientisą kompoziciją. Rašto grafinės kompozicijos jungiamos su garso sistemomis. Išlaikomi bei parodomi ranka rašyto teksto, šrifto ir kaligrafijos akcentai. Lankytojai prie eksponuojamo kūrinio gali pasirinkti, kokia kalba išklausyti „Metų“ ištrauką.

būriuojantys lankytojai, ir geri jų įspūdžiai bei atsiliepimai.

Visa tai itin svarbu ir vertintina kaip valstybės kultūrinio kapitalo didinimas tvirtinant šalies, jos bendruomenės narių pozicijas socialiniame lauke, sukuriant galimybes būti geriau matomiems, atpažįstamiems, sudaro pagrindą tarpkultūrinei komunikacijai, kultūrinei diplomatijai plėtoti. Šįkart pasirinkta pristatyti mūsų klasiką per raštus ir tekstus įvairiomis kalbomis. Jau anksčiau Donelaičio svarbiausias kūrinys ar jo ištraukos buvo išverstos į 18 kalbų, tarp jų į graikų ir japonų, tik pastarųjų garsinių įrašų nebuvo. Specialiai šiam projektui „Metų“ ištrauka išversta į arabų kalbą.

Ankstesnių parodų patirtis rodo, kad tarp lankytojų itin daug japonų ir kinų, tad pirmiausia atrinkti „Metų“ vertimai į šias kalbas. Taip pat į anglų, vokiečių, italų. Be abejo, graikų – Homero tautiečių. Nepraleistas neseniai atliktas vertimas į ispanų kalbą. Žinoma, būtinai lietuviškas.

Dalyvavimas „Expo 2020“ svarbus ir Nacionalinės bib­lio­tekos kultūrinei diplomatijai. Nacionalinės bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas ne kartą yra akcentavęs, kad jo vadovaujamai bib­lio­tekai, kaip valstybinei institucijai, itin aktuali tarptautinė veikla, integracija, plėtra, konkurencingumas, idėjų apykaita, informacijos mainai. Ši sritis nuolat plėtojama ir stiprinama.

6

‫ملاعلا ذقوت اًتدعاص سمشلا تئاج و‬ ‫كحضت درابلا ءاتشلا لامعأ ًاتطقسم و‬ ‫ديلجلا ليقارع و دربلا ططخ تلطبأ و‬ ‫مدعنا و ةوغرك جلثلا باذ ناكم لك يف و‬ ‫اهئايحإل لوقحلا دسم ئفادلا وجلا و‬ ‫اهتوم نم ةفلتخملا باشعألا ىدان و‬ ‫اهمون نم موقتل تاريجشلا تضقيتسا و‬ ‫اهسابل هنايدو و فيرلا باضه تدقف و‬ ‫ًايكاب تام فيرخلا ةئادر يف نم‬ ‫ًامئان ءاتشلا تاب ةريحبلا قمع ًانطاق نم‬ ‫ًادقار ناك ءاتشلا لوط هرحس تحت وأ‬ ‫فيصلا اوبحريل اجاوفأ اوجرخ مهلك‬ ‫دربلا دومج نم سومنلا و ناذرجلا تبحسنا‬ ‫ًاضيأ موبلا و قيعاقعلا و نابرغلا‬ ‫ئفدلا حدمت دولخلا و اهدالوأ عم نارئفلا‬ ‫ثيغاربلا عيطق عم ضوعابلا و قبلا و بابذلا‬ ‫ديدج نم انبعتتل ناكم لك يف تعمجت‬ ‫نيحالفلا و ةداسلا غدلتل اههاوفأ تحتف و‬ „Metų“ ištrauką į arabų kalbą specialiai projektui išvertė Vincentas Sadunas.

Gruodžio 12–18 d. parodos „Expo 2020“ Lietuvos paviljone per teminę savaitę „Knowledge and Learning“ R. Gudauskas pakviestas skaityti pranešimą. Taip pat numatyta aptarti Lietuvos nacionalinės ir Dubajaus bib­lio­tekų bendradarbiavimo galimybes.

Tikimasi, kad, kaip ir ankstesnėse, šioje parodoje apsilankys daugiau nei 25 mln. svečių. „Expo 2020“ veiks iki 2022 m. kovo 31 d.

Lietuva oficialiai šiose parodose dalyvauja nuo 1937ųjų, o atgavusi nepriklausomybę nepraleido nė vienos ir iš viso yra dalyvavusi jau trylikoje. Šios parodos vyksta nuo 1851 metų. Dabar jos rengiamos kas penkeri metai ir trunka šešis mėnesius. „Expo“ dalyvauja dauguma pasaulio valstybių.

Parengė Rasa Bataitytė

TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ (IV) Lietuvos apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos (AVBA) 2020 m. pradėta iniciatyva „Bib­lio­teka visiems“ yra sunkaus ir ilgo darbo vykdant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos strateginio veiklos plano priemonę „Aprūpinti bib­lio­tekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga ir priemonėmis“ tęsinys.

AVBA narės žurnalo puslapiuose pristato straipsnių ciklą „Skaitytojas, auginantis bib­lio­teką“ (skelbta „Tarp knygų“ 2021 m. Nr. 7–8; Nr. 9; Nr. 10). Šiame numeryje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bib­lio­teka pristato savo patirtį stengiantis patenkinti kuo įvairiausių individualių poreikių turinčių vartotojų reikmes.

VILNOS KAMBARYS AŠTRIAIS KAMPAIS

„Vilnos kambario“ aplinka padeda edukacijų dalyviams atsipalaiduoti ir kurti. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Gerda Putnaitė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka

kurio vardas Kuršis. Jis moka sudėti, atimti. Ir nors kartais suklysta, visai neliūdi. Edukatorė pakviečia išsirinkti po vieną vilnos objektą ir pradėti savo pasakojimą: kas tai per objektas, kas jam nutinka, kur ir kada vyksta veiksmas. Prasideda magiško atsivėrimo laikas. Delnuose šildoma vilnos abstrakcija po truputį įgauna formą, nukelia į prisiminimus, dilgčiodama išjudina vaizduotę. Minkštos istorijos gimsta „Vilnos kambaryje“. Tai – kūrėjų dueto Linos Jaruševičiūtės ir Ingos Norkūnienės bendras meninis edukacinis projektas, startavęs 2019 m. ir įgyvendinamas kartu su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąja bib­lio­teka.

Dalyvaujantis projekte šuo Kuršis, tarsi gyvas vilnos kamuoliukas, kurį vaikai gali liesti ir kalbinti. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Susėdame ratu ant minkšto vilnonio kilimo ir pasaulis už jo ribų ištirpsta. Šiame rate kažkas nutiks.

Nežinios jauduliukas kutena pilvą. Akys šokčioja veidais, užkliūva už netoliese išdėliotų įvairių formų vilnos objektų. Edukatorė Inga pradeda pokalbį.

Supažindina su ypatingu svečiu – gauruotu šunimi,

Menininkė Lina sukūrė 11 netaisyklingos formos vilnos objektų, kurie naudojami edukacijos metu. „Vilnos kambarys“ keliauja po šalies bib­lio­tekas, muges, festivalius, kitus renginius. Edukaciniuose užsiėmimuose dažniausiai dalyvauja vaikai. Edukacija ypač tinka individualių poreikių turintiems vaikams, nes padeda atsipalaiduoti, atsiverti ir kurti.

Kiekvienas edukacijos dalyvis vis kitoks. Vienam reikia greičio, veiksmo, lytėjimų, kitam, atvirkščiai, 7

daugiau erdvės, ramesnio tempo, laiko pagalvoti.

Skirtumai trikdo, kartais akimirkai išmuša iš vėžių, tačiau pasakojamų istorijų gijos ilgėja. Pasibaigus individualių istorijų kūrimo etapui, pereinama prie bendros skulptūros formavimo. Kiekvienas vilnos objektas randa savo vietą bendrame kūrinyje, jam priskiriamas tam tikras vaidmuo.

Pasibaigus edukacijai, visi trikdžiai nublanksta ir lieka tik šviesios emocijos, bendrumo jausmas, lengvumas, nes buvai išgirstas ir priimtas. Kai kurie dalyviai džiaugiasi, kad, pešiodami vilnos objektus, galėjo išlieti energijos perteklių ir taip nusiraminti.

Kitiems neišdildomą įspūdį palieka šuo Kuršis – didelis gyvas vilnos kamuoliukas, kurį galima liesti, maigyti ar kalbinti.

Individualių poreikių turintys skaitytojai patiria frustraciją, atsidūrę jiems nepritaikytoje aplinkoje, negalėdami perskaityti juos dominančios knygos ar dalyvauti renginyje. Aplinkiniams irgi nėra lengva, nes kartais pritrūksta žinių, patirties ir neaišku, kaip reaguoti į tokių vartotojų neįprastą elgesį.

Teiraujamės, kaip Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos bib­lio­tekininkams pavyksta suvaldyti suintensyvėjusį bendravimą su įvairią negalią turinčiais žmonėmis. Savo patirtimi, atradimais ar išgyvenimais pasidalijo bib­lio­tekos Regiono bib­lio­tekų ir kultūros vadybos skyriaus kultūros programų vadovė Daiva Nakrošienė ir Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bib­lio­ tekininkė Arina Jackutė.

D. Nakrošienė su negalią turinčia auditorija artimiau susidūrė įgyvendindama vasaros stovyklos veiklas su Vaida Butaute bei edukaciją „Vilnos kambarys“ su menininke L. Jaruševičiūte ir kūrybininke I. Norkūniene, taip pat ir kituose renginiuose. A. Jackutė organizuoja Vokiškų leidinių bib­lio­tekos veiklą, yra prisidėjusi prie gestų kalbos kursų, renginių klausos ir regos negalią turintiems asmenims organizavimo.

Labai smagu, kad bib­lio­tekoje sumontuotos plačios savivėrės durys, į vidų gali laisvai patekti ir judėjimo negalią turintys lankytojai su vežimėliais. Liftu patogu pasiekti visus aukštus. Naujasis bib­lio­tekos komplekso pastatas atviras ir prieinamas visiems lankytojams.

Periodikos skaitykloje turime skaitymo aparatą „Sara“, skirtą neregiams ir silpnaregiams. Jis padeda šiems asmenims skaityti, o tiksliau klausytis teksto iš laikraščių, žurnalų ar knygų. Tekstas padedamas ant aparato, nuskenuojamas ir iškart skaitomas.

Jį galima įrašyti į laikmeną, parsinešti namo ir vėl klausytis per savo turimą įrangą. Tekstai skaitomi net trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir anglų. Skaitymo greitį galima reguliuoti. Iki pandemijos šia paslauga buvo intensyviai naudojamasi. Pastebėjau, ypač dažnai ateidavo viena neregė (iš prigimties) studentė.

Daiva: Pradėjusi organizuoti veiklas negalią turintiems skaitytojams, buvau nustebusi, kad tiek daug „kitokio pasaulio“ gyvenimo detalių nežinojau.

Nežinojau, kaip padėti susiorientuoti neregiui, bendrauti su kurčiuoju, kaip Gerdos Putnaitės nuotr. juos kviesti į renginius, kokios jų kompiuterinio raštingumo žinios, kaip turi būti parengta bib­lio­tekos interneto svetainė, nežinojau daug daug ko. O šiuo atveju labai svarbu nuolat bendrauti, palaikyti per renginius ir projektus užsimezgusį ryšį, kad geriau žinotume vieni kitų poreikius, neįsigytume nereikalingos įrangos ir neeikvotume tuščiai laiko bei išteklių.

BIBLIOTEKOS PRITAIKYMAS PRIE „KITOKIO PASAULIO“

TRAUKIA RENGINIAI, DĖMESYS AR TIESIOG ERDVĖS

Būtinybė pritaikyti bib­lio­tekos erdves įvairių gebėjimų žmonėms suvokta jau prieš kelerius metus.

Nors procesas nėra toks greitas, kaip norėtųsi, vis dėlto pakeitimai daromi nuolat. Patekimo į bib­ lio­teką ir judėjimo viduje kliūčių vis mažiau, o tai pritraukia daugiau negalią turinčių skaitytojų.

Arina: Situacija dirbant su negalią turinčiais lankytojais nuolat gerėja, mažėja baimės, didėja pasitikėjimas savo jėgomis bei vienų kitais. Neįgalieji, manau, irgi drąsiau užeina į bib­lio­teką su palyda arba netgi vieni.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

8

Arina: Mano patirtis rodo, kad kurtieji labai mažai skaito. Jie turi juos globojančias Klaipėdos kurčiųjų jaunimo ir senjorų „Bičiulių“ organizacijas, tad bib­lio­tekose dažniau lankosi kitais tikslais – pabūti su visais, pabendrauti. Pas mus senjorams buvo organizuojami informacinio raštingumo kursai. Turėjome subūrę kurčiųjų muzikos grupę „Muzikavimo džiaugsmas“, kuriai vadovavo muzikos pedagogas Linas Švirinas. Aš prisidėjau prie jos veiklos organizavimo. Anksčiau net nebuvau pagalvojusi, kad kurtieji gali groti, o tuo labiau dainuoti, – tai buvo labai įdomi patirtis. Neregiai ir silpnaregiai mieste turi specializuotą aklųjų bib­lio­ teką – Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos Klaipėdos filialą, tad ir jie naudotis leidiniais iš mūsų bib­lio­tekos fondų neturi didelio poreikio, bet mielai lankosi renginiuose, bib­lio­tekos erdvėse.

Mūsų bib­lio­teka organizuoja ekskursijas po Klaipėdos miestą regos negalią turintiems asmenims. Pasakojimui iliustruoti naudojami maži 3D spausdintuvu sukurti architektūros statinių modeliai, kuriuos neregintieji gali liesti ir taip „pamatyti“, apie ką pasakojama. Teko vesti ekskursijas ir skirtingą negalią turintiems žmonėms. Sunku buvo emociškai suvaldyti protinę negalią turinčius ekskursantus, jiems reikėjo individualaus dėmesio.

Taigi supratau, kad kiekvienos negalios grupei reikia atskiro dėmesio.

Daiva: Prisipažinsiu, iš pradžių organizuojant renginius buvo nelengva susiorientuoti, ką, kaip ir kada reikia padaryti, kad mūsų bendravimas su individualių poreikių turinčiais žmonėmis būtų sklandus, kad jiems būtų patogu dalyvauti mūsų siūlomose veiklose. Vis dėlto kaskart vis įsitikindavau, kad tai – viena draugiškiausių ir nuoširdžiausių auditorijų.

Arina: Visuomenėje daug mitų dėl neįgaliųjų. Nuo vaikystės buvome skatinami juos užjausti, padėti, globoti. Realybė yra šiek tiek kitokia – jie visai nenori gailesčio, jie nori būti laikomi „kaip visi“, viską daryti kartu ir būtinai patys. Teko iš jų pačių išgirsti, kad netgi specialusis ženklinimas (skirtas neįgaliesiems) juos erzina. Jie nenori lifto neįgaliesiems.

Jiems reikia lifto, kuriuo galėtų keltis ir jie, ir kiti žmonės.

Daiva: Kartą neįgali renginio iniciatorė paprašė: „Tik jokio gailesčio mums.“ Bet kai ėmiau reikalauti kaip ir iš kitų renginio organizatorių, kilo nepasitenkinimas. Supratau, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą: nenuolaidžiauti, bet būti itin dėmesingam ir jautriam.

Įgūdžiai, įgyti bibliotekoje surengtuose gestų kalbos kursuose, labai padeda darbuotojams bendrauti su kurčiaisiais. Viktorijos Ivanauskaitės nuotr.

Ekskursijos po Klaipėdą buvo organizuojamos įvairią negalią turintiems žmonėms, kuriems reikia skirtingo dėmesio. Ingridos Valotkienės nuotr.

TRUKDO IŠANKSTINIS NUSISTATYMAS IR NEŽINOJIMAS

Prieš pradedant bendrauti su kitokių gebėjimų žmonėmis, geriau pasiruošti, nes kai kurie dalykai gali šokiruoti. Jei pasiruošti ar iš anksto gauti informacijos Kurčiųjų muzikos grupės „Muzikavimo džiaugsmas“ dalyviai nustebino savo gebėjimu ne tik groti, bet ir nėra galimybės, tuomet padeda atviras dainuoti. Arinos Jackutės nuotr. pokalbis ir tiesūs klausimai, kaip geriau būtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Daiva: Su kiekviena veikla skleidėsi vis nauji palydovą. Šiandien tokių klaidų nebepadaryčiau. Subendravimo niuansai. Sužinojau, kad kai bendrauji žinojau, išmokau. Nors nemoku gestų kalbos, žinau, su kurčiuoju, akių kontaktą turi palaikyti su juo, o ne kad galiu daug ką užrašyti ant popieriaus, pasitelkti su gestų kalbos vertėju. Prisimenu, kaip kartą „susi- savo mimikas ir gestus. Elgesio taisyklių galima moviau“ – užsiplepėjau su vertėju. Tas pats galioja išmokti, bet svarbiausia – neprarasti žmoniškumo bendraujant ir su neregiu – turi kreiptis į jį, o ne į ar jį... atrasti.

9

Arina: Su negalią turinčiais skaitytojais susiduriu kasdieniame darbe aptarnaudama lankytojus, bib­lio­t ekos renginiuose, ekskursijose po bib­lio­teką. Be abejo, teko nugalėti nemažai savo baimių, kol bendravimas tapo paprastas. Tiesą sakant, vis dar tenka su jomis kovoti, kovoti su užplūstančiomis emocijomis. Įgyjant daugiau praktinės patirties bei teorinių žinių, bendrauti darosi lengviau. Todėl mielai dalyvauju bib­lio­ tekos organizuojamuose mokymuose, pati ieškau informacijos, kaip elgtis konkrečioje situacijoje su vienokią ar kitokią negalią turinčiais asmenimis. Labai pasiteisino bib­lio­t ekoje organizuoti gestų kalbos kursai. Sklandžiai kalbėti, žinoma, neišmokome – tam reikia daug asmeninio įdirbio, bet sutrikimą bendraujant su kurčiaisiais tikrai sumažinome.

Dalyvaudama įvairiose veiklose sužinojau, kad neregiai nemėgsta staigių prisilietimų, jie nori patys veikti. Kurtieji, priešingai, mėgsta trinktelėti per petį, čiupti už rankos, prieiti arčiau, nes tik taip jie gali atkreipti dėmesį. Kurtieji iš pradžių gali pasirodyti tiesmukiški, nes jie neturi kaip išreikšti kai kurių mandagumo ženklų, pavyzdžiui, nesikreipia „jūs“, jiems visi yra „tu“ – nuo kūdikio iki profesoriaus. Valgydami, gerdami nevengia garsų, jiems tai normalu. Tačiau jų bendravimas labai nuoširdus. Kai visa tai sužinai, dar teoriškai pasidomi, toks elgesys nebešokiruoja.

Bendraujant su neįgaliu asmeniu baugu įžeisti, nesuprasti tiksliai, ko jis nori, baugu sukelti erzelį ar netgi pyktį. Kai pasiseka to išvengti, labai smagu širdyje. Apskritai, kai pasiseka gerai aptarnauti neįgalų vartotoją, apima džiaugsmas, sustiprėja tikėjimas savimi. Tiesiog būna gera.

Daiva: Išmokau susivokti, kaip reikia kalbėti, atpažinti, koks yra pašnekovo poreikis. Nebesibaiminu, kad pasakysiu ar padarysiu ką nors ne taip. Matau, kaip neįgaliems renginių ir projektų dalyviams svarbu būti savarankiškiems, laisvai bendrauti. Norėčiau, kad šios mūsų draugystės nenutrūktų pasibaigus projektams, kad nauji bib­ lio­teką atradę mūsų draugai joje ir toliau lankytųsi, atrastų savo nišą, naudingų veiklų, būtų drąsūs siūlydami pokyčius.

TIKROSIOS GALIOS IR NEGALĖJIMAI

Daiva: Bendravimas su neįgaliaisiais pakeitė mano suvokimą apie tikrąsias galias ir negalias.

Pavyzdžiui, mes bib­lio­tekoje negalime įrengti lifto kultūros paveldo saugomame pastate, negalime išmokti naujos gestų kalbos ir pritaikyti kiekvieno renginio įvairią negalią turintiems dalyviams. O mūsų bičiuliai geba puikiai dainuoti, kurti performansus, pasakoti istorijas, laimėti „Knygosūkį“, nes perskaitė daugiau knygų, būti daug paslaugesni už bib­lio­tekos darbuotojus.

10

Mane labiausiai nustebino, kaip mūsų naujieji partneriai moka leisti laisvalaikį, kiek daug teigiamų emocijų patiria iš paprastų dalykų, tarpusavio susitikimų. Karaokės ir šokių vakare mane pakerėjo jų laisvės siautulys ir džiaugsmo pliūpsniai. Seniai neteko patirti nieko panašaus – belieka dar kartą įsitikinti, kad gėris ir grožis slypi paprastuose dalykuose.

Arina: Buvo labai įdomu sužinoti, kad neregiai garsą priima daug greičiau, ne veltui daugelis jų turi labai gražų balsą ir absoliučią klausą. Jie beveik visada klausosi labai greitai skaitomo teksto, o tai visas jusles turinčiam žmogui yra beveik neįmanoma. Įdomu ir tai, kad kurčiųjų regos laukas yra daug platesnis ir intensyvesnis. Dėl šios aplinkybės jie paprastai labai gerai vairuoja. Per paskaitą sužinojau, kad besilaukiančioms moterims labai naudinga mokytis gestų kalbos, o mažiems vaikams lavėja ir intensyvėja smegenų darbas, kalbos vystymasis.

Daiva: Mes dažnai suprimityviname kitokių poreikių žmogaus galimybes. Stebiuosi, kaip puikiai jaunimas valdo šiuolaikines technologijas. Bib­lio­ tekoms dažnai net nuperkame per seną techninę įrangą – jaunimas jau turi naujausią techniką ir programas namuose. Todėl taip ir pabrėžiu kalbėjimosi svarbą, tai padėtų pažinti vieniems kitus, žinotume, kaip galime kurti geresnes aplinkas.

SĖKMINGO BENDRAVIMO PATARIMAI

Daiva: Viena taisyklė – būti draugiškam ir kalbėtis atvirai. Jei ko nors nežinai ar nemoki, bičiuliai, kitaip galintys žmonės, padės susivokti. Didžiausia klaida – drovėtis ir slėpti savo nežinojimą. Manau, geriausia yra klausti: kaip galėčiau pasitarnauti?

Visiems turiu vieną palinkėjimą: „Pirmiausia įlipk į kito batus ir pagyvenk jo gyvenimą, o tada spręsk, kas ir kaip.“ Arina: Nors minėti kitokių poreikių asmenims skirti projektai jau baigėsi, iki šiol palaikome ryšius su jų dalyviais. Jau labiau asmeninius, nebe dalykinius. Visada smagu tiesiog susitikti gatvėje ar pasidžiaugti jų pasiekimais virtualiojoje erdvėje.

Vis dar gaunu kvietimus į kurčiųjų organizuojamus renginius. Labai dažnai, jeigu tik tinka laikas, susigundau juose dalyvauti.

Bendrauti padeda savitvarda, nuolatinis domėjimasis, patirties kaupimas. Be abejo, kolegų palaikymas, keitimasis patirtimi. Trys kertiniai sėk­ mingo bendravimo dalykai – tolerancija, kantrybė, pasitikėjimas.

Primename, kad interneto svetainėje www. bib­lio­tekavisiems.lt paskelbtas bib­lio­tekininkų manifestas – įsipareigojimas padaryti bib­lio­tekas prieinamas visiems. Ši virtuali erdvė skirta informacijos sklaidai apie bib­lio­tekų erdvių, paslaugų pritaikymą individualių poreikių turintiems skaitytojams.

TERMINŲ ARUODAS

AR VISI VARTOTOJAI YRA SKAITYTOJAI? Dalia Jaskonienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji metodininkė

Bibliotekininkystės terminija intensyviai vystosi, praturtėja naujais terminais. Terminijos tyrimai yra nuoseklus, specialių kalbos kompetencijų ir dalyko žinių valdymo procesas. Šios veiklos rezultatai dažniausiai matomi terminų žodynų ar enciklopedijų leidiniuose. Vis dėlto daugelis svarbių terminų kūrimo, vertimo, svarstymo, standartizavimo ir kitų terminografijos ypatumų ar net atradimų lieka nepastebėti. Terminologinių tyrimų medžiaga apima ne tik terminą ar jo atitikmenis kitomis kalbomis bei apibrėžtis, terminologinė ekspertizė apima labai plačius termino kontekstinius duomenis ir net metaduomenis su nuorodomis į šaltinius, sinonimus, vartojimo pavyzdžius.

Didžiausią įtaką pastarųjų metų bib­lio­tekininkystės terminijos raidai turėjo itin padidėję šios srities standartų bei teisės dokumentų srautai: Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO), Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) standartų ir gairių, kitų tarptautinių organizacijų dokumentų vertimai sudaro greičiausiai kintančių terminologinių duomenų aibę. Bib­lio­tekose generuojami sudėtingi teoriniai ir technologiniai procesai, todėl dalykinės terminijos tvarkyba itin reikalinga bib­lio­tekininkams ir bib­lio­tekų paslaugomis besinaudojančiai visuomenei.

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bib­ lio­tekai rengiant „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų

žodyną“, buvo sukaupta daug vertingos profesinių terminų kontekstinės medžiagos, kai kurie terminai ne kartą svarstyti bib­lio­tekos tarpžinybinės Terminologijos komisijos. Skaitytojams siūlome dalį apibendrintų diskusijų dėl terminų skaitytojas ir vartotojas terminografijos bei standartizacijos ypatumų.

SKIRTIS – DĖL INFORMACINĖS APLINKOS POKYČIŲ Tradiciškai asmenys, kurie naudojasi bib­lio­teka, vadinami skaitytojais. Bib­lio­tekos skaitytojas – bib­lio­ tekoje užsiregistravęs asmuo, turintis teisę naudotis bib­lio­tekos paslaugomis1. Viešojoje erdvėje plačiai 1

Bendrosios naudojimosi biblioteka taisyklės. Tarp knygų, 1998, Nr. 1, p. 7–9.

11

paplitęs terminas skaitýtojas. Tačiau informacinių technologijų plėtra, įvairių dokumentų rūšių atsiradimas suformavo požiūrį, kad informaciją galima suvokti ne tik skaitant, bet, pavyzdžiui, ir klausantis ar žiūrint. Sunku būtų skaitytojais laikyti tuos asmenis, kurie atėjo į bib­lio­teką pasiskolinti plokštelių ar vaizdo įrašų arba pasinaudoti duomenų bazėmis. Taip paplito kitas terminas – vartótojas arba informãcijos vartótojas. Tokio termino vartosena yra logiška, nes asmuo bib­lio­tekos paslaugomis gali naudotis ne tik bib­lio­tekoje, bet ir nuotoliniu būdu, ir naudotis įvairaus formato dokumentais.

Nederėtų atsisakyti ir termino skaitýtojas. Jis neprarado aktualumo, tiesiog šis terminas – jau ne standartizuotos veiklos ir rodiklių objektas. Jis vartotinas ypač tuomet, kai kalbama apie skaitymą. Bib­lio­ tekose žodis skaitymas turėtų būti plačiai vartojamas, kaip ir terminas skaitytojas. Skaitymo skatinimas išlieka tarp svarbiausių bib­lio­tekos uždavinių. Bib­ lio­tekininkystėje skaitytojai skirstomi į tipines grupes pagal: skaitymo interesus ir motyvus, apsiskaitymą, lankymosi bib­lio­tekoje dažnį bei tikslus, įvairių literatūros rūšių ir žanrų pomėgį, interpretavimą, amžių ar lytį2.

Norisi pacituoti Greit Riverio (JAV) regioninės bib­ lio­tekos vykdomąją direktorę Karen Pundsack, kuri teigia, kad ,,užuot apsiriboję vienu terminu, turėtume apsvarstyti, kaip dažniausiai aptariami ir vartojami terminai atspindi mūsų tikslus ir tikslines gyventojų grupes, kuriems teikiame paslaugas. Svarbu žodžiai, kuriuos vartojame, apibūdindami jiems teikiamas paslaugas. Mūsų paslaugos atspindi bendruomenės poreikius; mūsų terminologija turėtų atspindėti tai, kaip mes vertiname žmones, kuriems tarnaujame, ir tikslus, kurių siekiame.“3

NAUJI SKAITYTOJŲ IR NESKAITYTOJŲ TIPAI

Terminai vartótojas ir skaitýtojas yra įtraukti į „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbos žodyną“. Jame pavyko suformuoti gana solidžią sunormintų terminų grupę su šiais žodžiais4. 1 lentelėje pateikti terminai, susiję su žodžiu skaitytojas. Terminai su šiuo žodžiu visuomenei yra gana gerai žinomi. Štai vienas iš jų – skaitýtojo pažymė́jimas (arba skaitytojo bilietas), kuris apibrėžiamas kaip informacijos ir dokumentavimo organizacijos išduodamas identifikavimo dokumentas, pagal kurį asmuo atpažįstamas kaip leidimą turintis informacijos vartotojas.

Bibliotekininkystės ir informacijos studijų vadovas / ats. redaktorė ir sudarytoja Audronė Glosienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009. p. 518.

3 Pundsack, Karen. Customers or Patrons? How You Look at Your Library’s Users Affects Customer Service. Prieiga per internetą: http:// publiclibrariesonline.org/2015/03/customers-or-patrons-how-you-lookat-your-librarys-users-affects-customer-service/ 4 Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 630 p.

2

12

1 lentelė skaitýtojas reader bibliotèkos skaitýtojas library reader skaitýtojų klùbo narỹs

skaitýtojų skaĩčius readership skaitýtojo láiškas reader’s letter skaitýtojų aptarnãvimas

reader club member

reader’s service

skaitýtojų klùbas readers club

skaitýtojų aptarnãvimo pósistemis readers service subsystem skaitýtojo pažymė́ jimas reader’s ticket

skaitýtojų kartà readers‘ generation

Įdomus yra literatūrologų požiūris į skaitytoją.

Jie pateikia net keletą skaitytojų tipų: pavyzdžiui, empirinis skaitytojas. Empiriniu vadinamas realus istorinis skaitytojas – komunikacijos akto subjektas, skaitymo proceso dalyvis. Sąvoka vartojama literatūros mokslo teorijose, kur analizuojamos tekstų suvokimo problemos. Didžioji sąvokų dalis kuria abstrakčius teorinius skaitytojų modelius (idealusis, implikuotasis, modelinis, numatomasis, informuotasis, postuluojamas skaitytojas, archiskaitytojas etc.), atskiriamus nuo empirinio skaitytojo5. „Internetiniame bib­lio­tekų ir informacijos mokslų žodyne“ (Online Dictionary for Library and Information Science, ODLIS) skaitytojas apibūdinamas taip: tai – asmuo, kuris tyliai skaito sau (ar dėl savęs) arba garsiai kitiems iš knygos ar kito rašytinio ir spausdintinio šaltinio ar elektroninės laikmenos, kurioje rodomas tekstas. Čia taip pat pateikiama naujų terminų, pavyzdžiui, naujas suaugęs skaitytojas (new adult reader); terminas apibūdina suaugusį asmenį, kuris neseniai išmoko skaityti, dažniausiai dalyvaujantį suaugusiųjų raštingumo programose.

Viešosios bib­lio­tekos bando patenkinti tokius naujų suaugusiųjų skaitytojų poreikius, parinkdamos literatūrą pagal jų skaitymo lygį. Kitas naujas terminas – neskaitytojas (nonreader): tai – asmuo, kuris negali skaityti dažniausiai dėl psichinės ar fizinės negalios ar blogų skaitymo įgūdžių, toks asmuo yra nusprendęs neskaityti, todėl neįgijęs šio įpročio ar neturi motyvacijos. Kai kuriems neskaitytojams leidinius – žurnalus, vaizdų romanus, komiksų knygas – patinka tiesiog vartyti.

INFORMACIJOS PASLAUGOMIS BESINAUDOJANTYS ASMENYS Vartotojas. Potencialus vartotojas. Registruotasis vartotojas. Aktyvus vartotojas. O gal nevartotojas?

Kokį terminą geriausia vartoti, kai apibūdiname asmenį, kuris naudojasi šiuolaikine bib­lio­t eka.

Kuris tinkamiausias, tiksliausias? Kodėl tai svarbu?

5

Lietuviškų literatūros mokslo terminų žodynas. Prieiga per internetą. www. avantekstas.flf.vu.lt/lt/skaitytojas#

Terminą vartótojas galima rasti beveik visuose ISO standartuose, apibrėžiančiuose bib­lio­tekų veiklą ar terminiją, bet vienas iš pagrindinių yra LST ISO 5127:2019 „Informacija ir dokumentavimas.

Pagrindai ir aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017)“, kuriame pateikti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuoti terminai su apibrėžtimis. Kiti bib­lio­tekoms aktualūs standartai yra LST ISO 11620:2015 „Informacija ir dokumentavimas. Bib­lio­tekos veiklos rodikliai (tapatus ISO 11620:2014)“ ir LST ISO 2789:2013 „Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bib­lio­tekų statistika (tapatus ISO 2789:2013)“.

Kai kurių sunormintų terminų grupė su žodžiu vartótojas pateikta 2 lentelėje.

2 lentelė vartótojas user, patron aktyvùsis vartótojas active user autorizúotas vartótojas authorized user duomenų̃ vartótojas data user ̀ is vartótojas galuti̇ n end user informãcijos vartótojas information user ̀ is vartótojas išori̇ n external user registrúotasis vartótojas registered user

laikinàsis vartótojas temporary user naujàsis informãcinės sistèmos vartótojas first-time user of information system neregistrúotasis vartótojas non-registered user ̀ is vartótojas nuotoli̇ n remote user pasyvùs vartótojas inactive user patýręs vartótojas expert user potencialùsis informãcijos vartótojas potential user of information tárpinis vartótojas intermediate user

Terminai registrúotasis vartótojas, aktyvùsis aboneñtas, aktyvùsis vartótojas dažniausiai vartojami bib­lio­tekų statistikoje. Bib­l io­tekų praktinėje veikloje terminas registrúotasis vartótojas yra plačiai paplitęs. Tai yra vienas svarbiausių bib­lio­tekos veiklos statistikos rodiklių, parodantis, kiek realiai aptarnautinų bib­lio­tekos gyventojų naudojasi bib­lio­tekos paslaugomis vietoje ar už jos ribų. Nacionalinei bib­lio­tekų statistikai renkamas toks rodiklis kaip registruotųjų vartotojų skaičius. Pavyzdžiui, 2020 m. šalies savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose buvo 540 285 registruotieji vartotojai: iš jų perregistruotųjų – 433 430, naujai registruotų vartotojų – 106 855.

Terminai aktyvùsis abonen᷉ t as ir aktyvùsis vartótojas nėra paplitę viešojoje erdvėje, nors statistikos standarte LST ISO 2789:2013 (tapatus ISO 2789:2013) yra vartojami. Kai kuriose bib­lio­tekose (ypač aukštojo mokslo institucijų) priklausymas institucijai savaime reiškia registraciją bib­lio­tekoje,

taigi čia registruotųjų vartotojų skaičius yra lygus aptarnautinų asmenų skaičiui. Norint sužinoti, kiek iš tikrųjų aptarnautinų asmenų naudojasi bib­lio­teka, atsirado terminai aktyvùsis vartótojas ir aktyvùsis aboneñtas. Aktyvùsis vartótojas yra toks registruotas vartotojas, kuris apsilankė bib­lio­tekoje ar pasinaudojo bib­lio­tekos paslaugomis per ataskaitinį laikotarpį, o aktyvùsis aboneñtas – toks registruotas vartotojas, kuriam per ataskaitinį laikotarpį išduotas bent vienas dokumentas.

Terminas potencialùsis vartótojas apibūdina asmenį, kuris ateityje galėtų tapti bib­lio­t ekos vartotoju ir naudotis jos paslaugomis. Standarte LST ISO 2789:2013 „Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bib­lio­t ekų statistika (tapatus ISO 2789:2013)“ tuo tikslu vartojamas terminas aptarnáutini ãsmenys (viešųjų bib­lio­tekų atveju paprastai tai yra teisiškai nustatytos teritorijos (savivaldybė) bendruomenė; jei kalbėsime apie aukštojo mokslo institucijų bib­lio­t ekas – visas akademinis ir profesionalusis personalas bei studentai). Šiuo ir kitais atvejais tą pačią sąvoką galima įvardyti keliais visiškai skirtingos darybos terminais. BIK terminų žodyne pateikiami dažniausiai vartojamų terminų sinonimai kartu su nuoroda į rekomenduojamą vartoti terminą.

Pavyzdžiui, tikslìniai ãsmenys žr. tikslìnė gyvéntojų grùpė.

Terminai kaip antai patýręs vartótojas, tárpinis vartótojas, galutìnis vartótojas apibūdina vartotojų tipus. Patýręs vartótojas apibūdinamas kaip informacijos vartotojas, turintis didelę naudojimosi informacinėmis paslaugomis patirtį; tárpinis vartótojas – tai informacijos vartotojas, kuris naudojasi prieinamais duomenimis ar informacija ne savo reikmėms, o padėdamas kitiems asmenims arba organizacijoms; galutìnis vartótojas apibrėžiamas kaip informacijos vartotojas, besinaudojantis informacinių paslaugų konkrečių paieškų galutiniais rezultatais, kad patenkintų savo informacinius poreikius. *** Nacionalinės bib­lio­t ekos terminologai yra pasirengę su žurnalo skaitytojais pasidalinti sukaupta kontekstine terminijos medžiaga, pakonsultuoti terminų taisyklingumo požiūriu ar plačiau paaiškinti termino apibrėžtį. Kontekstinė medžiaga itin svarbi kuriant ar tikslinant terminų apibrėžtis, renkant ir tvarkant bib­lio­tekų ar spaudos statistikos rodiklius, atliekant veiklos vertinimo analizę. Standartizuota bib­lio­tekininkų terminija turi privalumų – lietuviška terminija plėtojama bendroje tarptautinės profesinės terminijos sistemoje. Tiek terminologai, tiek bib­lio­ tekininkai yra suinteresuoti, kad profesinė kalba būtų taisyklinga ir visiems suprantama.

13

TYRĖJUI ĮDOMU

VIENO PARODOS EKSPONATO ISTORIJA Kažkada jaunystėje mane stebino vyresnių bibliotekininkų teiginiai, kad didžiosiose šalies bibliotekose verta turėti ir saugoti knygą, net jei per 100 metų ja susidomi tik vienas skaitytojas. Tada buvau gana skeptiškas dėl tokių teiginių, o dabar apie vieną tokią knygą papasakosiu.

Kai Bažnytinio paveldo muziejuje buvo rengiama paroda „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ 1 , parodos kuratorė Birutė Valečkaitė sumanė demonstruoti vitrinoje leidinius apie šv. Dominyko gyvenimą ir veiklą. Po ilgokų paieškų tą vienintelę knygą apie šį šventąjį ji rado Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Į Nacio­ nalinės bib­lio­tekos inventorines knygas ji įrašyta 1998 metais, kam priklausė iki tol – nežinoma.

Deja, dėl blogos būklės knygos nebuvo galima nei skolinti, nei eksponuoti.

Tad, kaip paprastai būna tokiu atveju, kreiptasi pagalbos į restauratorius. Nacionalinės bib­lio­tekos aukštos kvalifikacijos dokumentų restauratoriai dažnai kviečiami pagelbėti parodų rengėjams.

Tiek pačioje bib­lio­tekoje, tiek ir išvežant dokumentinius eksponatus į parodas kitose šalyse ir taip demonstruojant mūsų eksponatų kokybę ir gerą estetinį vaizdą.

Eksponatus ar leidinius tūkstančiais skaičiuojantys muziejų ir bib­lio­tekų fondų saugotojai dažniausiai mano, kad jų turimi dokumentai, ypač retai naudojami, dar nenusipelnė restauratorių dėmesio, o per nuolatinius fondų perstumdymus, papildymus, Paroda, kuriai eksponatus paskolino ir keletas šalies muziejų, bibliotekų bei privačių kolekcininkų, veikia 2021 m. rugpjūčio 17 d.–2022 m. sausio 8 d.

1

14

Nacionalinės bibliotekos restauratorių prikeltas naujam gyvenimui bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugotas leidinys apie šv. Dominyką šiuo metu eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje. Algirdo Plioplio nuotr.

Iki restauravimo leidinys buvo apiplyšęs ir sunykęs.

Per 400 metų knygos niekas nebuvo atsivertęs ir skaitęs.

nurašymus antro gyvenimo sulaukia tik akivaizdžiai labiausiai pažeisti dokumentai.

Visai kitaip galvoja parodų rengėjai, norintys ekspozicijose rodyti švarius, nepažeistus ir estetiškai atrodančius leidinius.

Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad leidinį „Šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino įkūrėjo, gyvenimas“ (Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora) vadinti knyga būtų keblu: jis neturėjo viršelio nei priešlapių (o tai yra svarbūs apsauginiai knygos elementai).

Leidinio lapų blokas buvo sudarytas iš palaidų nesusiūtų lankų, o lankai – nesupjaustyti. Taigi šio leidinio per 400 metų niekas nebuvo atsivertęs ir skaitęs!

Leidinys buvo apiplyšęs ir sunykęs ne dėl dažno skaitymo, o dėl netinkamo laikymo ir nerūpestingo saugojimo vietos keitimo.

Pagaliau po 400 metų išmušė šios knygos valanda. Be šifrus kitados užrašiusios bib­lio­tekininkės, Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos dokumentų restauratorė Solveiga Sprindienė buvo ta, kuri knygą apžiūrėjo ir įvertino jos būklę. Per ilgą laiką leidinio lapai paplyšo, susiglamžė, apdulkėjo. Buvo akivaizdu, jog restauravimo darbai būtini. Taigi nuo dokumento lapų pašalintos dulkės, prilipę šapeliai; po to purviniausieji lapai išplauti vandens vonelėse. Specialiu restauraciniu popieriumi – naudojant grąžinamumu pasižyminčių klijų tirpalus – sutvirtinti įplyšimai, atkurti trūkstami fragmentai.

Popieriaus deformacijos pašalintos lapus padėjus tarp specialių audinių bei lentelių ir suspaudus mechaniniame prese.

Vėliau ištiesinti lapai susiūti į bloką.

Tiesa, ruošiantis perduoti knygą pa­ rodos rengėjams, k ilo k lausimas, ar nereikėtų įrišti dokumentą į kietą viršelį.

Fondų saugotojo žodis restauratoriams dažniausiai būna lemiamas, taip atsitiko ir šį kartą – bib­lio­t ekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus specialistų prašymu įrišimo atsisakyta. Siekiant išsaugoti pirmapradį knygos vaizdą, jos lankai tebuvo surinkti ir susiūti į bloką, o tolesniam saugojimui pagamintas kartoninis aplankas, kuriame knyga bus laikoma iš parodos grįžusi į saugyklų lentyną.

Algirdas Plioplys

Fondų saugotojų prašymu restauruotas leidinys įrištas nebuvo, siekiant išsaugoti jo pirmapradį vaizdą.

Kristinos Lukoševičienės nuotraukos

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­ lio­tekos Informacijos išteklių departamento Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vadovas

15

KNYGA „ŠV. DOMINYKO, PAMOKSLININKŲ ORDINO ĮKŪRĖJO, GYVENIMAS“

2021 m. rugpjūčio 6 d. buvo minimas Pamokslininkų ordino įkūrėjo šv. Dominyko (Domingo de Caleruega, apie 1174–1221) gimimo dangui (mirties) 800 metų jubiliejus. Ši proga tapo paskata Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje surengti parodą, kurioje būtų pristatyti dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantys šv. Dominyko atvaizdai.

Ruošiantis parodai atkreiptas dėmesys ir į šv. Hiacintą (Jacek Odrowąż, apie 1183–1257), pirmąjį lenkų kilmės dominikoną, Lietuvoje ir Lenkijoje neretai vaizduotą kartu su ordino įkūrėju. Be to, parodą nuspręsta papildyti eksponatais, kurie atspindėtų tekstų reikšmę abiejų šventųjų vaizdavimo tradicijos susiformavimui ir geriau atskleistų aštuonis šimtmečius besitęsiančią atmintį.

Vienas iš parodos „Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“ eksponatų – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje saugoma knyga „Šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino įkūrėjo, gyvenimas“ (Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora)1. Šis leidinys parengtas pagal Antverpene (dab. Belgija) gyvenusio dominikono Mikalojaus Jansenijaus (Nicolaas arba Nicolaus Janssenius-Boy, 1592–1634)2 parašytą šv. Dominyko biografiją3.

Pirmą kartą išleista lotyniškai 1612 m., knyga tapo labai populiari, 1622 m. jau buvo perleista devynis kartus trimis kalbomis4. 1626 m. pasirodė leidimas lenkų kalba, parengtas garsaus pamokslininko, dominikono Fabiano Birkowskio (Fabianus Bircovius,

Janssenius, Nicolaus. Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora. [Iš lotynų į lenkų k. vertė Fabian Birkowski].

W Krakowie: w drukarni Andrzeia Piotrkowczyka, 1626, 166 p.

2 Mikalojus Jansenijus ir jo broliai Kornelijus (Cornelius JansseniusBoy, m. 1627), Dominykas (Dominicus Janssenius-Boy, m. 1647) bei Leonardas (Leonardus Janssenius-Boy, m. 1663) buvo Pamokslininkų ordino nariai, žinomų teologinių veikalų autoriai ir vertėjai. Antverpene Mikalojus Jansenijus dėl savo iškalbos ir balso garsėjo kaip teologas ir pamokslininkas. Mirė 1634 m. vykdydamas misiją Frederikstade, Danijoje (dab. Frydrichštatas, Vokietija). Parengė šias knygas: Vita S. P. Dominici Ordinis Praedicatorum fundatoris (1612, olandų k. 1622); Scholia et animadversiones in Apologiam de vita et morte Joannis Duns Scoti Ordinis S. Franscisci (1622); Defensio fidei Catholicae Apostolicae Romanae, opposita Oppositioni necessariae Joh. Mulleri Lutherani Praedicantis Hamburgensis (1631); Beneficia Fratribus Praedicatoribus D. Virgine collecta (1632); Antonio de Molinos veikalą Instructio Sacerdotum: Ex SS. Patribus Et Ecclesiae Doctoribus Concinnata, Opus Sane Aurem (1618).

Boy-Janssenius, Nicolaas // Biographisch woordenboek der Nederlanden, bevattende levensbeschrijvingen van zodanige personen, die zich op eenigerlei wijze en ons vaderland hebben vermaard gemaakt, 3 leidimas, t. 2. Sudarytojas Abraham Jacob van der Aa. Haarlem: J. J. Van Brederode, 1855, p. 1127–1128 [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: https://books.google.it/books?id=xcI5AAAAcAAJ&pg=PA1127&dq=B oy+Nicolaas+Janssenius&hl=lt&sa=X&ved=2ahUKEwih9c_5w7rzAhW nQ_EDHc5QDVkQ6AF6BAgJEAI#v=onepage&q=Boy%20Nicolaas%20 Janssenius&f=false 3 Vita S. P. Dominici Ordinis Praedicatorum fundatoris. Auctore R. P. F. Nicolao Ianssenio ejusdem Ordinis, in Conventu Antverpiensi. Antverpiae: Apud Henricum Aertssium, 1612, 297 p. 1622 m. leidimas suskaitmenintas Bavarijos valstybinėje bibliotekoje (Bayerische Staatsbibliothek) Miunchene. Prieiga per internetą: www.digitale-sammlungen.de/en/ view/bsb11288142?page=6,7 4 Janssenius, Nicolaas,1634 // OCLC WorldCat Identities [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: http://worldcat.org/identities/ viaf-200325378/ 1

16

1566–1636)5. Knyga išleista Krokuvoje, 1576 m. įkurtoje Andrzejaus Piotrkowczyko (Andreas Petricovius, m. 1620) spaustuvėje, 1609 m. pelniusioje įkūrėjui karaliaus tipografo ir servitoriaus titulą bei privilegiją spausdinti oficialius Seimo dokumentus. Po įkūrėjo mirties spaustuvę valdė jo sūnus, filosofijos ir teisės mokslų daktaras, Krokuvos universiteto profesorius A. Piotrkowczykas jaunesnysis (m. 1645)6.

Knygą parodai nuspręsta pasiskolinti kaip eksponatą, pasakojantį apie šv. Dominyko atminimą Abiejų Tautų Respublikoje XVII a. pirmojoje pusėje. M. Jansenijaus ir F. Birkowskio vardai aiškiai rodo, kad leidinys susijęs su Pamokslininkų ordino atminties tradicija. Veikiausiai ir su ordino veikla Lietuvoje, nutraukta XIX a. uždarius visus Lietuvos dominikonų provincijos vienuolynus. Tikėtina, kad parodai Nacionalinės bib­lio­tekos paskolinta knyga galėjo priklausyti vienam iš jų.

Svarbi ir knygos pradžioje esanti graviūra. Iš visų biografijoje aprašytų šventojo gyvenimo įvykių vienintelei leidinio iliustracijai buvo pasirinkta XV a. antrojoje pusėje atsiradusi legenda apie šv. Dominyko regėtą Švč. Mergelės Marijos viziją ir jos metu gautą rožinio maldos vėrinį7.

Tai parodo, kaip knygos išleidimo metu buvo paplitęs pamaldumas Rožinio Dievo Motinai, nurungęs šv. Dominyko kanonizacijos proceso liudininkų parodymuose ir ankstyvuosiuose biografiniuose tekstuose užrašytus pasakojimus.

Dokt. Birutė Valečkaitė Bažnytinio paveldo muziejus, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas Fabianas Birkowskis studijavo Krokuvos universitete, nuo 1587 m. jame dėstė filosofiją. 1592 m. įstojo į dominikonų ordiną, pamokslavo Krokuvos dominikonų Švč. Trejybės bažnyčioje. Karaliaus Žygimanto Vazos prašymu kartu su karališkuoju dvaru persikėlė į Varšuvą, buvo paskirtas sosto įpėdinio Vladislovo Vazos dvaro pamokslininku. Buvo žinomas kaip puikus oratorius, amžininkų vadintas Sarmatijos auksažodžiu. Lietuvių kalba publikuotas jo 1629 m. Krokuvoje išleistas pamokslas „Apie šventuosius atvaizdus, kaip jie turi būti gerbiami“ (Gyvas žodis, gyvas vaizdas. Fabijono Birkowskio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: pamokslo faksimilė, vertimas ir studija. Sudarytoja Tojana Račiūnaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, 256 p.).

F. Birkowskio rašytus laidotuvių pamokslus nagrinėjo Viktorija Vaitkevičiūtė (Vaitkevičiūtė, Viktorija. Baroko žmogaus paveikslas laidotuvių pamoksluose: tarp tikrovės ir idealybės. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 18. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 188–210.)

Schwertner, Thomas. Fabian Birkowski. The Catholic Encyclopedia, Vol. 2. New York: Robert Appleton Company, 1907 [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: www.newadvent.org/cathen/02578b.htm 6 Andrzej Piotrkowczyk // Poczet krakowski [žiūrėta 2021 m. spalio 8 d.].

Prieiga per internetą: www.poczetkrakowski.pl/tomy/show_article,andrzejpiotrkowczyk-687.html 7 Šis pasakojimas neminimas nei kanonizacijos proceso liudininkų parodymuose, nei ankstyvuosiuose šv. Dominyko gyvenimo aprašymuose. Regėjimas buvo aprašytas tik 1475 m. dominikono Alano de Rupe (arba Alain de la Roche (apie 1428–1475) tekste. Manoma, kad šis rožinio maldos platintojas ir pirmųjų rožinio brolijų steigėjas sumaišė savo ordino įkūrėją su jo bendravardžiu kartūzu šv. Dominyku iš Prūsijos, kuris pasiūlė meditacijas apmąstant Jėzaus gyvenimą pagal penkiolika Šventojo Rašto ištraukų, po kiekvienos kartojant dešimt„Sveika, Marija“ maldų. Dėl A. de Rupe ir jo sekėjų veiklos rožinio atsiradimą tapo įprasta sieti su brolijas globojusiais dominikonais ir jų ordino įkūrėju. Maldos reikšmę ypač padidino po 1571 m. laimėto Lepanto mūšio dominikono popiežiaus šv. Pijaus V paskelbta Pergalės Dievo Motinos šventė, vėliau pervadinta Rožinio Švč. Mergelės Marijos vardu.

Klinkhammer, Karl Joseph. Die Entstehung des Rosenkranzes und seine ursprüngliche Geistigkeit. In 500 Jahre Rosenkranz, 1475 Köln 1975. Kunst und Frömmigkeit im Spätmittelalter und ihr Weiterleben. Köln: Erzbischöfliches Diözesan-Museum Köln, 1975, p. 37–41; O. P., Reginald Martin. The Battle of Lepanto and the Holy Rosary. Dominican Friars Province of the Most Holy Name of Jesus. Paskelbta 2018 m. spalio 3 d. Prieiga per internetą: https://opwest.org/ lepanto/ 5

NAUJI LEIDINIAI

TAUTOS SUVIENIJIMO ISTORIJA: Domo Kauno „Martynas Jankus“ Dr. Tomas Petreikis

Profesorius Domas Kaunas solidžioje monografijoje „Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“ (2021)1 ryžosi atskleisti vieno žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų Martyno Jankaus (1858–1946) gyvenimo istoriją. Profesorius ne kartą yra nagrinėjęs M. Jankaus palikimą įvairiais aspektais, skaitęs pranešimus konferencijose, jis – vienas iš Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose įkūrimo entuziastų. Sukaupta patirtis ir įdirbis nulėmė, kad naujosios knygos herojaus paveikslas išniro ne staiga, bet žengiant apgalvotu keliu.

Knygnešių epocha mums buvo dosni ne vien išaugusia lietuviškų knygų leidybos apimtimi, bet ir asmenybėmis, kūrusiomis nepriklausomos Lietuvos viziją.

Rusijos ir Vokietijos imperijų perskirti lietuviai šimtus metų neturėjo nuolatinių kontaktų, vedusių į tautos susijungimą. Nebuvo tam ir tinkamų politinių sąlygų, kultūros aplinkybių, kad atskirtos tautos dalys jaustų tikrą brolybę. Po 1863 m. sukilimo keturiasdešimt metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas suartino Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvius. Didžiojoje Lietuvoje buvo knygų ir spaudos laukiantys skaitytojai, kūrė ir gyveno rašytojai, buvo kaupiamos leidybai reikalingos lėšos, veikė spaudos kontrabandos tinklas.

Mažoji Lietuva turėjo modernų ir ganėtinai prieinamą poligrafijos įmonių tinklą. Nors Rusija ir stengėsi sutrukdyti lietuviams spausdinti knygas kaimyninėje Vokietijoje, vokiečiai gynė savo įmonių interesus. Nacionalizmas ir sekuliarizacija pamažu keitė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų bendradarbiavimo sąlygas. Besiformuojanti lietuvių inteligentija ėmė aiškiai suvokti, kad šiuo laiku sprendžiama tautos ateitis. Neatsitiktinai Bitėnuose (dab. Pagėgių sav.) sužibo spaustuvininko M. Jankaus figūra: patriotiškas lietuvis, pasaulietinių pažiūrų apsukrus verslininkas, emocingas tautiškumo kibirkščių skleidėjas.

D. Kauno monografijoje M. Jankaus paveikslas tapomas trimis rakursais: asmuo, knygos veikėjas ir politikas. Gausi ir gerai išlikusi spausdintinė, rankraš1

Kaunas, Domas. Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021. 879, [1] p.: iliustr., faks., portr. ISBN 978-609-07-0630-5

Dail. Jurga Januškevičiūtė-Tėvelienė.

tinė bei ikonografinė medžiaga, nuo seno šiam asmeniui rodomas institucinis dėmesys suteikė galimybę knygos autoriui įsižiūrėti į tikrąjį savo herojaus veidą.

Knygoje jis gana sodrus ir kontrastingas, nepagražintas, nors ir heroizuotas. Tai – ne trūkumas, o skolos sugrąžinimas Mažosios Lietuvos lietuviui.

Istorinių asmenybių kilmės klausimas įprastai nagrinėjamas vertinant santykį su autochtoniškumu.

17

Mažosios Lietuvos aplinkoje žiūrima ir į asmens, ir jo šeimos narių atsparumą germanizacijai. Germanizacija sparčiai tirpdė vietos lietuvių bendruomenę, todėl, bandant suvokti lemtingų apsisprendimų motyvus, gręžiamasi į genealogiją. Ne kartą M. Jankus turėjo užduoti klausimą sau – kas tie Jankai? To reikalavo savivoka, dalyvavimas lietuvių tautinio atgimimo judėjime. Politiniai oponentai ieškojo genealoginių „nuodėmių“. Šį klausimą sprendžia ir knygos autorius, atskleisdamas Jankų vyriškosios linijos genealogiją iki XVIII amžiaus. Nauji genealoginiai tyrimai paneigė Vaižganto paskleistą ir dėl politinių motyvų prigijusį mitą, kad M. Jankaus protėviai buvę iš Žemaitijos. Tai buvo vietiniai lietuviai, kurie net ir kalbine prasme atstovavo ne vakarų žemaičių, o vakarų aukštaičių klaipėdiškių tarmei. Tarpukariu Lietuvai politiškai bandant įsisavinti Klaipėdos kraštą patogu buvo šia linkme konstruoti ir viso regiono žemaitiškumo naratyvą, nepaisant vietos lietuvių tapatybės.

Mūsų sąmonėje M. Jankaus, kaip lietuvių spaudos kūrėjo, stereotipas ryškus – spaustuvininkas, leidėjas, spaudos platinimo organizatorius, rašytojas, rengėjas ir periodinės spaudos bendradarbis. Jo palikimui priskiriama kelios dešimtys kūrinių, kuriuos jis pasirašė savo pavarde arba slėpdamasis net po 51 slapyvardžiu. Visos šios M. Jankaus veiklos vienokiu ar kitokiu lygmeniu jau yra pastebėtos Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos rengėjų. D. Kaunas į šią veiklą įsitraukė prieš keliasdešimt metų, todėl kiekvienas naujai atsiradęs ar išryškėjęs M. Jankaus spaudinys savaimingai atguldavo ir į profesoriaus būsimų darbų portfelį.

Monografijoje aptariama visa M. Jankaus leidybinė, spaustuvinė ir kūrybinė veikla, pradedant pirmaisiais spaudiniais 1879 m. ir baigiant galutiniu spaustuvės uždarymu 1923-iaisiais. M. Jankus nesukūrė spaudos dinastijos, bet jo įmonė spausdino arba bandė spausdinti reikšmingiausius to meto tautinės minties žurnalus, tokius kaip „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“ ar „Tetutė“. Tautinės minties spaudos leidyba buvo sėkminga, nors spaustuvininkas net 27 kartus baustas dėl pažeidimų, ne kartą buvo iškeltos bylos, bausmę teko atlikti ir kalėjime.

Dėl M. Jankaus verslumo spaustuvei netrūko užsakymų. Mokėta organizuoti platinimą, prireikus imtasi ir plunksnos, rašyta, kompiliuota, versta ir t. t. Šių dienų leidėjai pasakytų, kad tai buvo žmogus orkestras.

M. Jankui reikėjo laviruoti tarp tautų teisės ir imperinės teisės: ginti Vokietijos lietuvių interesus, skatinti tautinius procesus Didžiojoje Lietuvoje, bet kartu vengti skaudžių pasekmių – spaustuvės uždarymo, ilgalaikio įkalinimo. Išlikę spaustuvės archyviniai dokumentai leido monografijos autoriui pažvelgti į įmonės kasdienybę, verslo santykių dinamiką. Rusijoje 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, visiškai pasikeitė šios spaudos verslo aplinka. Tai buvo pergalė, kurios siekė M. Jankus ir jo bendražygiai, bet 18

kartu šie pokyčiai pribaigė aušrininko įmonę. Legalizavus spaudą, nelegalių užsakymų būta vis mažiau, o legalūs dėl logistikos aplinkybių aušrininko įmonei nebuvo dažni. M. Jankaus spaustuvė smuko akyse.

Galiausiai Pirmasis pasaulinis karas ir M. Jankaus šeimos tremtis prie Volgos visus sumanymus nutraukė.

Karui pasibaigus, į Bitėnus grįžęs aušrininkas dar bandė stotis ant kojų, bet 1922–1923 m. Šilutėje su partneriais įsigyta F. V. Sieberto spaustuvė veiklos neišplėtojo, ją teko parduoti. Politikos verpetas, kuris M. Jankų pagavo dar Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidė naujų darbų prasmę.

Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare, Versalio taikos sutartis nulėmė Klaipėdos krašto atsiradimą. M. Jankui tai buvo tiesioginis kelias į didžiąją politiką. Tai suprato ir jis pats, ir atgimusios Lietuvos politinis elitas. Politinė aušrininko biografijos dalis anksčiau nebuvo taip ryškiai regima ir akcentuojama – D. Kaunas žengia gana drąsų žingsnį. Knygoje jis vertina M. Jankaus prisiimtą valstybingumo egzaminą. Aušrininko pasirinkimas aktyviai dalyvauti Klaipėdos krašto ir Lietuvos susijungimo procese, taip pat suvienijant lietuvių tautą suteikė jam politinio lyderio kepurę. Tuo metu, kai ją užsidėjo, M. Jankus jau buvo įžengęs į septintąją dešimtį.

Sėkmingai išsprendus Klaipėdos krašto klausimą, M. Jankus nepriklausomoje Lietuvoje tapo žinomas kaip Mažosios Lietuvos patriarchas. Jo materialiniu aprūpinimu ir atminimu rūpinosi valstybės vadovai, jis ne kartą apdovanotas ordinais, populiarus buvo kariuomenės akyse. Bitėnuose sustodavo ištisos ekskursijos, norėdamos susitikti su krašto įžymybe.

Garsusis Mažosios Lietuvos spaustuvininkas buvo antras žmogus po Jono Basanavičiaus, kuris Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune 1939 m. stebėjo savo paminklo atidengimą. Tuo metu šis paminklas žvelgė tiesiai į Simono Daukanto biustą, tarsi simboliškai liudydamas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos akių kontaktą. Sovietmečiu M. Jankaus tėviškėje Bitėnuose 1981 m. įkurtas jo vardu pavadintas muziejus, veikiantis ir šiomis dienomis.

Monumentalusis D. Kauno „Martynas Jankus“ gali būti skaitomas ir kaip Mažosios Lietuvos enciklopedija, trumpa šios tautos dalies integracijos istorija, pateikta per ryškiausio jos politinio atstovo asmenį.

Leidinys gausiai iliustruotas M. Jankaus spaudos faksimilėmis, archyvinėmis nuotraukomis. Tai leidžia įsivaizduoti šio aušrininko gyvąją aplinką, miestus ir miestelius, pajusti architektūros ir gyvensenos savitumus, prisiliesti prie Mažosios Lietuvos gyventojų psichologinio paveikslo kanono. Galiausiai suprasti, kaip asmuo veikia istoriją, kaip istoriniai procesai suka savo tėkmės ratą, keisdami tautų istoriją.

D. Kauno knyga ne tik liudija šio krašto istoriją, kartu ji kviečia skaitytojus į Bitėnus, kuriuose gimė ir buvo perlaidotas Vokietijos Flensburgo mieste miręs šios istorijos herojus.

BIBLIOTEKŲ TURTAI

SUSTABDYTOS VAIKYSTĖS AKIMIRKOS SENOJOJE FOTOGRAFIJOJE

M. Kadisson. Mstislavo Dobužinskio vaikų Veros, Vsevolodo ir Rostislavo portretas.

Sankt Peterburgas, [XX a. pr.].

Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių Dalia Tarailienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

XIX a. padaryta daug atradimų, įvyko reikšmingų pokyčių mene, literatūroje. Ypač svarbūs pasikeitimai vyko mokslo srityje. Fotografija – vienas iš žinomiausių išradimų, padariusių perversmą žmogaus vaizduotėje ir suteikusių galimybę kurti tvarius objektų vaizdus. Nors į Lietuvą ji „įžengė tyliai ir kukliai“1, tačiau gana gerai įsitvirtino ir pasklido. Pasitelkiant fotoobjektyvą, tapo įmanoma fiksuoti realų vaizdą ir jį atkurti, matyti save ne dailininko vaizduotės patobulintame paveiksle, o fotografo pagautą momentinį savo atvaizdą, tokį, koks tuo metu iš tiesų buvo.

Tai buvo epocha, keitusi požiūrį ir į pačią vaikystę, kuri vis labiau atsiskleidė su jai būdingais ypatumais.

Vaikui, kaip atskiram visuomenės nariui, buvo spausdinamos knygos, žurnalai, kuriami nauji žaislai, drabužiai – jis tampa daugelio menininkų privilegijuotu objektu, į vaiką žiūrima kaip į savo unikalų pasaulį turintį herojų2. Šeimoje dažniau buvo investuojama į patį vaiką, jo poreikius, ateitį. „Ne išimtis ir vaikų fotografija, kuri vystėsi kartu su vis didesniu vaidmeniu, skiriamu vaikui, ypač pasiturinčių dvarininkų ar miestiečių šeimose. Tai buvo unikalus būdas užfiksuoti artimo žmogaus vaizdą palikuonių atmintyje“3.

Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940. Vilnius: Austėja, 1995, p. 18.

Urba, Kęstutis. Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 55.

3 Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Portreto metamorfozės. In Fotografijos slėpiniai II. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2006, p. 104.

1

2

Tuo laikotarpiu dauguma šeimos nuotraukų virsta potencialiais kolekcionavimo objektais, kartu joms tenka ir kitas vaidmuo – būti istorinių, etnografinių ar sociologinių tyrinėjimų objektais4. Fotografijos greitai tampa ir privilegijuotomis šeimos švenčių liudininkėmis, įamžina svarbias individo gyvenimo akimirkas. Prancūzų rašytojas Roland’as Barthes’as apie senąją fotografiją, jos reikšmę nūdienos kartoms rašė, kad „<...> dingusios būtybės fotografija <...> kaip uždelsti žvaigždės spinduliai“5, kurie mus pasiekia iš praeities. Panašią mintį išsakė ir amerikiečių rašytoja Susan Sontag, teigusi, kad „fotografija yra tariama būtis ir drauge nebūties ženklas“6, nes nuotraukos Jonas, Irène. L‘interprétation des photographies de famille par la famille.

Prieiga per internetą: cairn.info/revue-sociologie-de-l-art-2009-1page-53.htm.

5 Barthes, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją. [Vilnius]: Kitos knygos, [2020], p. 98.

6 Sontag, Susan. Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 25.

4

19

žadina prisiminimus, svajones. Jose saugome kažką, ko jau netekome, o fotografijose slypinčias emocijas ir patirtis galime vėl išgyventi. Senoji fotografija sukuria išsisklaidžiusių šeimos narių buvimo iliuziją, ji nutiesia naujus santykio su nūdienos karta kelius ir tartum tampa vizualia komunikacijos su praėjusia epocha išraiška.

Tas ryšys ypač atsiskleidžia laiko išblukintose portretinėse nuotraukose, išlikusiose senuose albumuose.

Į FOTOATELJĖ – ŠEIMOS AR ASMENINIO PORTRETO

Studija „Modern“. Nežinomo berniuko portretas. Kaunas,

XIX a. antrojoje pusėje, [XX a. pr.].

Broliai Čyžai. Nežinomų vaikų portretas. Vilnius, [XIX a. pab.]. įsisteigus fotografijos studijoms, gyventojams atsirado galimybė užsisakyti šeimos ar asmenines fotografijas. Susirinkę giminės, šeimos nariai vykdavo įsiamžinti pas miesto fotografą.

Pirmieji fotografai dažniausiai kūrėsi centrinėse miestų ar miestelių gatvėse, palankiausiose komercijai vietose7.

Fotostudijas jie įsirengdavo paviljonuose ar privačiuose namuose su dideliais langais, įstiklindami ir stogus, kad į patalpą patektų kuo daugiau šviesos. Tuo laikotarpiu dominavo studijinė portretinė fotografija, nes buvo patogiau fotografuoti pačioje fotoateljė8.

Broliai Butkovskai. P. Matulionio vaikų portretas.

Vilnius, [XIX a. pab.-XX a. pr.].

Petras Ločeris. Moters su mergaite portretas. Biržai, [XX a. pr.].

Portretas buvo populiariausias ir bene kūrybiškiausias fotošrifto įrašais apie gautus apdovanojimus, fotoateljė grafijos žanras. Jis atliko ir įvaizdžio kūrimo vaidmenį, adresu, fotografo pavarde. nes nuotraukoje atsispindėjo ir portretuojamo asKaip rašo lietuvių fotografiją tyrinėjęs Jonas Nemens socialinis statusas, profesija, religinė konfesija9. krašius, „šeimos fotografija buvo kaip talismanas, kaip Klientai galėdavo užsisakyti vizitinę ar kabinetinę relikvija, sauganti ir puoselėjanti amžinąsias šeimos fotografiją. Populiarios buvo carte de visite nuotrauvertybes“11. Jose galima įžvelgti ir idealizavimo mokos (105 × 65 mm), užklijuotos ant kartono. Vėliau mentų, nes daugelis asmenų norėjo nuotraukose miestų fotoateljė vis dažniau buvo daroma dvigubai matyti tobulą, pagražintą savo atvaizdą. Fotografijos didesnio formato – cabinet portrait (160 × 110 mm) kritikas Skirmantas Valiulis ir fotografijos istorikas nuotraukų, kurios taip pat buvo klijuojamos ant karStanislovas Žvirgždas apie fotostudijų darbą pateikia tono kortelių10. Pastarųjų nugarėlė būdavo puošiama tokias pastabas: „Net ir kukliausiai įrengtoje fotoateljė fotografo firminio ženklo litografija, su įmantraus dirbdavo keletas darbuotojų. Vienas jų – „pozeris“. Jis <...> pasodindavo ar pastatydavo klientą <...>, kad 7 Kaminskas, Petras; Nekrašius, Jonas. Šiaulių fotografija ir fotografai (1863–1918): katalogas. Šiauliai: [Titnagas]: P. Kaminskas, 2019, p. 5. pastarojo veide neatsirastų nuobodulio išraiška“12.

8 Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 80.

9 Ten pat, p. 83.

10 Kaminskas, Petras; Nekrašius, Jonas. Op. cit., p. 5.

20

Nekrašius, Jonas. Vaikas senojoje lietuvių ikonografijoje ir fotografijoje (nuo XV a. iki XX a. penktojo dešimtmečio). Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 5 (2007). Šiauliai, 2008, p. 364.

12 Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Op. cit., p. 106.

11

GIMINĖS ISTORIJĄ PASAKOJANTYS ALBUMAI

Visuomenės veikėjos Felicijos Bortkevičienės fotoalbumai. [XIX a. pab.-XX a. pr.]. Nuotr. V. Juozaičio.

Fotoalbumas „carte de visite“ formato nuotraukoms saugoti. [XIX a.]. Nuotr. V. Juozaičio.

Brolių Čyžų fotokortelių reversai su stilizuotais įrašais. [XIX a. pab.].

Todėl būdavo parenkama tam tikra poza, apšvietimas, dekoracija (butaforinės kolonos, tvorelės, dekoratyvinis stalelis, puošni kėdė, knygos, gėlės).

Fotografas tartum sukurdavo teatro mizansceną. Nepaisant pagrindinio „režisieriaus“ sumanymo ar tėvų noro matyti tam tikros nuotaikos savo atžalą, vaikas dažniausiai rodydavo tuo metu apėmusią jauseną: baimę, liūdesį, džiaugsmą ar rimtį.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose asmenų archyvuose taip pat esama senų albumų, nuotraukų, pasakojančių giminės istoriją. Vaikystės fotografija yra neatsiejama šeimos portreto dalis.

Jose buvo stengiamasi užfiksuoti pozityvias gyvenimo akimirkas ir kartu sukelti nenutrūkstamą prisiminimų virtinę – ankstyvosios kūdikystės, krikštynų, Pirmosios Komunijos, paauglystės. Į senas šeimos nuotraukas galima žiūrėti įvairiais aspektais. „Fotografiją keičia kontekstas, kuriame ji yra regima“13, – rašė amerikiečių rašytoja ir filmų kūrėja Susan Sontag.

Nuotraukas galime vertinti meniniu aspektu, beveik kaip etnografinį objektą, konkrečios epochos liudytoją arba jose apčiuopti šeimos istorijos ištakas. Į Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomus šeimos albumus sugulė mėgėjų ir profesionalių gerai žinomų fotografų darytos nuotraukos. Pastarųjų fotografų pavienių darbų pavyzdžių galima rasti Stanislovo Kazimiero Kosakovskio, Felicijos Bortkevičienės, Vaitiekaus Ivanavičiaus, Mstislavo Dobužinskio, Piotro Veriovkino, Prano Mašioto ir kitų asmenų fonduose.

Jų autoriai – ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje dirbę fotostudijų atstovai, bet ir sėkmingai provincijoje darbavęsi ir nuotraukų kokybe nenusileidę fotografai Berelis Abramavičius, Jokūbas Goras, Jankelis Girša Arnsonas, Boleslovas Zatorskis, S. Šmuilovas ar žymus dvarų fotostudijų atstovas S. K. Kosakovskis. Žymiausias XIX a. antrosios pusės Vilniaus fotografas portretistas buvo Aleksandras Strausas. 1857 m. baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją, jis grįžo į Vilnių ir dėstė piešimą Bajorų institute. Jo, kaip dailininko, profesinės žinios atsiskleidė ir fotografijoje.

A. Strausas daugiau dėmesio skyrė ne dekoracijoms, o portreto kompozicijai, paties fotografuojamo asmens veido išraiškai, jo vidinei būsenai atskleisti.

Savo profesinę patirtį perdavė mokiniams, iš kurių žinomiausi – tapytojas Stanislovas Filibertas Fleris, 1884 m. Vilniuje įkūręs savo fotoateljė, ir broliai Čyžai. Keletą šių meistrų darytų vaikystės nuotraukų pavyzdžių galima rasti ir dailininko M. Dobužinskio, buvusio Kauno ir Vilniaus generalgubernatoriaus P. Veriovkino fonduose.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus carte de vizite formato fotografijoms, kartu „atsirado ir jas saugoti pritaikyta laikmena – fotoalbumai su storo kartono lapais ir patogiomis išpjovomis mažų matmenų portretams“14. Šio formato nuotraukų gausu ir žinomos visuomenės veikėjos, spaudos darbuotojos F. Bortkevičienės šeimos albumuose. Greta 13 14

Sontag, Susan. Op. cit., p. 100.

Vaitkuškis: grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija. Sudarytoja ir tekstų autorė Jolita Mulevičiūtė.

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2015, p. 57.

21

meistrų A. Strauso, S. F. Flerio ar Vaclovo Zatorskio nuotraukų – vaikų ir suaugusiųjų portretai, daryti Lietuvos provincijos fotografų Moisiejaus Buchalterio iš Marijampolės, I. Mulco iš Anykščių, panevėžiečio Mečislovo Puchačiausko. Deja, dauguma šiose nuotraukose užfiksuotų asmenų yra neidentifikuoti. Fotografo skiriamųjų ženklų įspaudai, palikti kortelės averse ar reverse, liudija tik nuotraukos autorystę ir vietovę.

DIDELĖ DALIS – SAVAMOKSLIAI AMATININKAI

Lietuvos provincijoje dirbę fotografai nekėlė sau ypatingų iššūkių. Fotografuojamam asmeniui jie dažniausiai pasiūlydavo standartinę klasikinę pozą, todėl skirtingų fotografų darytos nuotraukos netekdavo išskirtinumo. Menotyrininkė Margarita Matulytė vaizdžiai apibūdino provincijoje veikusių fotografų darbus: „Jų fotografijos – kaip ir anuomet vos ne ant kiekvienos palangės augintos pelargonijos – su specifiniu kvapu, nelepios, kartais dar ir žydinčios.

Toks paprastas, kartais naivus žvilgsnis į supantį pasaulį <...>“15 Didelė dalis Lietuvos miestelių fotografų buvo savamoksliai, tačiau jų vadinti mėgėjais negalima, nes fotografija kartais buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis16. Tiesą sakant, ne visada provincijos fotografai galėdavo pragyventi iš savo amato, ypač veiklos pradžioje. Apie tai savo laiške knygnešiui Mykolui Račkui užsimena savamokslis fotografas Edvardas Vilutis iš Svėdasų: „<...> ant vasaros vėl dirbsiu savo darbą. Aš turėčiau ir žiemą darbą, bet neturiu kur fotografuoti, dar neprisigyvenau kur fotografuoti, neturiu pasistatęs paviljoną. Bet kad dievas duos sveikatos ir gerą pasisekimą, tai su laiku viską prisigyvensiu.“17 Kai kurie provincijos fotografai darbštumu ir atsidavimu fotografijai išsiskyrė iš kitų Lietuvos fotografų18. Štai Petras Ločeris Biržuose net ėmėsi fotografinių medžiagų gamybos. 1928 m. jis įsigijo nuosavą namą, kuriame įsirengė fotoateljė, joje jau naudodamas ir elektros apšvietimą. Studijoje buvo dviejų rūšių dekoracijos: „<...> vienos dekoracijos pakraščiuose buvo nupiešti kažkokių medžių guotai, gilumoje matyti ūkanotas peizažas <...> kitoje dekoracijoje buvo nupiešta du trečdalius ploto užimanti grotesko ornamentais dekoruota siena, kurios kairėje pusėje stovėjo gėlių girliandomis apvyta kolona <...>“19 Nacionalinės bib­lio­tekos Kipro Bielinio fonde esanti nuotrauka, kurioje klasikine portreto tradicija užfiksuota moteris su mergaite, – akivaizdus P. Ločerio naudotų dekoracijų atspindys su fotografo pavardės ir vietovės įspaudu pačioje nuotraukoje.

Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Lietuvos fotografijos istorija: tradicijos ir modernybė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 60.

Ten pat, p. 63.

17 Vilutis, Edvardas. Laiškas Mykolui Račkui. 1922.XII.28. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, RKRS F63-439, lap.1–2.

18 Juodakis, Virgilijus. Op. cit. p. 135.

19 Ten pat, p. 69.

15

16

22

Kosakovskių šeimos portretas. Vaitkuškis, 1897.

Paulina Mongirdaitė. Sofija Tiškevičienė su vaikaičiais Palangos naujųjų rūmų vestibiulyje. Palanga, 1907.

Komercinė fotografija plėtota ir Raseiniuose, Telšiuose. Iš Šiauliuose XIX a. pab.–XX a. pr. dirbusių fotografų paminėtini J. G. Arnsonas ir B. Zatorskis.

Tuo metu jų fotostudijose jau dirbo du meistrai ir du pameistriai, o fotografijos meistriškumo žiniomis jie dalijosi su savo keturiais mokiniais20. J. G. Arnsonas nebuvo savamokslis. Fotografo amato jis mokėsi Karaliaučiuje, 1879–1882 m. padirbėjęs Jurbarke ir Tauragėje, 1884 m. jis atvyko fotografuoti į Šiaulius.

1896 m. pradžioje iš Kauno į Šiaulius atsikėlė žinomas fotografas B. Zatorskis – dvarininkas, miesto dūmos narys, leidėjas21. Savo veiklą jis plėtojo iki 1910 metų. Šiaulių centre fotostudiją nuosavame name buvo įsirengęs ir fotografas S. Š. Šmuilovas. 1908 ir 1909 m. jis dalyvavo parodose Rostove ir Maskvoje, kur jo darbai buvo įvertinti aukso ir sidabro medaliais22.

Kaminskas, Petras; Nekrašius, Jonas. Op. cit., p. 9.

Ten pat, p. 9.

22 Ten pat, p. 10.

20 21

IR MOTERS FOTOGRAFĖS, IR GRAFO DARBAI

Netvarkytame Nacionalinės bib­lio­tekos nuotraukų pluoštelyje buvo rasta ir identifikuota moters su grupe vaikų nuotrauka. Paaiškėjo, kad bib­lio­tekos fonduose turime gerai žinomos pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės darytą nuotrauką. Meninės fotografijos studiją Palangoje fotografė atidarė apie 1889 metus. Portretuojamiems asmenims ji sugebėdavo sukurti jaukią aplinką, vengdama kurti nenatūralų žmogaus įvaizdį. P. Mongirdaitė ne kartą yra fotografavusi Sofiją Tiškevičienę ir jos šeimos narius.

Identifikuotoje nuotraukoje kaip tik ir užfiksuota grafienė S. Tiškevičienė su savo vaikaičiais Palangos naujųjų dvaro rūmų vestibiulyje. 1907 m. darytų nuotraukų yra du variantai23, atspausti keliais egzemplioriais.

Nemažas pluoštas fotografijų saugoma žymaus dvarų fotostudijų atstovo grafo S. K. Kosakovskio archyviniame palikime. Būdamas neabejingas naujovėms, grafas domėjosi vienu įspūdingiausių XIX a. išradimų – fotografija. Su ja susipažino dar vaikystėje, su tėvais keliaudamas po Vakarų Europos šalis. Po 1890-ųjų Vaitkuškio dvare (Ukmergės r.) jis įsteigė savo fotoateljė ir sukūrė daug nuotraukų iš savo šeimos gyvenimo kasdienybės bei švenčių, padarė suaugusiųjų ir vaikų portretų.

Grafas sukaupė didelį fotoarchyvą – manytina, net 75 albumus, kurių išlikę 6724, vienas jų saugomas ir Nacionalinėje bib­lio­tekoje.

S. K. Kosakovskis 1901 m. pirmą kartą dalyvavo fotografijos parodoje Varšuvoje. Ten eksponavo 65 fotografijas, už jas buvo apdovanotas sidabro medaliu25. Grafas mėgo ne tik pats fotografuoti, į fotografavimą jis įtraukdavo ir kitus šeimos narius. Pačiu didžiausiu pagalbininku jis laikė iš Voluinės į Vaitkuškio dvarą atvykusį Jozefą Krajevskį. Manytina, kad didelės dalies Vaitkuškyje darytų nuotraukų autorystę galima priskirti ir šiam S. K. Kosakovskio padėjėjui.

TRADICIJA – PIRMOSIOS KOMUNIJOS NUOTRAUKOS

Prieškario Lietuvoje buvo populiari sakralinė fotografija, kurioje fiksuotos krikščionių Pirmosios Komunijos akimirkos. Šiose nuotraukose galima pajausti šios sakralios akimirkos iškilmingumą, rimtį, dvasingumą ir matyti religinės kultūros simbolius bei atributus, pabrėžiančius svarbų vaikystės gyvenimo etapą krikščioniškoje ikonografijoje26.

Klietkutė, Jolanta. Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus. Kretinga: [Šv. Antano dienos centras], 2015, p. 77.

Grafų Kosakovskių albumas. Sudarytoja Eglė Lukaševičiūtė. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 13.

25 Ten pat, p. 16.

26 Nekrašius, Jonas. Vaikas senojoje lietuvių ikonografijoje ir fotografijoje (nuo XV a. iki XX a. penktojo dešimtmečio). Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 5 (2007). Šiauliai, 2008, p. 368.

23

24

Moisiejus Napelbaumas. Mergaitės pirmosios komunijos apdaru portretas. Minskas, [1900].

Dėmesį patraukia Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomame Liolių dvaro (Kelmės r.) savininko Vaitiekaus Ivanavičiaus archyve išlikusi įdomi baltarusių fotografo Moisiejaus Napelbaumo daryta Pirmosios Komunijos nuotrauka. Ji atspindi tokio pobūdžio fotografijoms būdingą stilių: nuoseklus apšvietimas, kuklus rekvizitas ir ypatingas dėmesys portretuojamo asmens rankoms. Ši nuotrauka 1901 m. Minske pelnė bronzos, o 1902 m. Vilniuje – sidabro medalį.

Nuotraukose užfiksuotų sakralių vaikystės momentų esama operos solistės Antaninos Dambrauskaitės, tarpukariu Lietuvos universitetuose dirbusio prancūzų kalbos dėstytojo Albert’o Prioult, matematiko Juozo Stoukaus ikonografiniame palikime.

Senoji fotografija „fiksuoja ir atskleidžia įvairius gyvenimo momentus, visiškai nejučia formuoja požiūrį ar stebina savo pavidalų kaita, užburia sustabdytų akimirkų spalvomis“27. Ji žadina prisiminimus, kurie yra mūsų tapatumo dalis, turi tą ypatingą gebėjimą nukelti kelis dešimtmečius ar net daugiau nei šimtmetį atgal į praeitį, tarsi savaime užmegzdama ryšį su dabartiniu stebėtoju ir tapdama neatskiriama mūsų vizualinio paveldo dalimi.

27

Jarutytė, Andrė. Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien. Fotografija, 2002, Nr. 2, p. 43.

23

ŽMOGUS IR LAIKAS

DAILININKO VINCO KISARAUSKO RANKRAŠČIUS ATVERTUS Dr. Kęstutis Šapoka Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausiasis metodininkas-tyrėjas

Dailininko Vinco Kisarausko (1934–1988) archyvas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, visų pirma svarbus didele dailininko surinktų originalių ekslibrisų kolekcija. Tačiau ne mažiau įdomus, nors ir ne toks gausus, yra jo rankraščių, mašinraščių, įvairiomis progomis rašytų 1972–1983 m., archyvas. V. Kisarauskas buvo ne tik vienas ryškiausių vėlyvojo sovietmečio dailininkų eksperimentatorių, tačiau ir intelektualas, reiškęsis ir kaip dailės kritikas, dailėtyrininkas, XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Lietuvos knygų ženklų1, lietuviškų knygų leidybos2, Vilniaus krašto verbų tyrinėtojas3.

V. Kisarausko rašytinių dokumentų archyvas yra įdomus tiek kaip paties dailininko gyvenimo, kūrybinės ir tiriamosios veiklos liudijimas, tiek kaip ano meto sociokultūrinės terpės plačiąja ir siaurąja prasme atspindys. Šiuose tekstuose itin ryški anuometinė kasdienybė – galime susidaryti įspūdį apie kultūros sistemos sąrangą (ypač viešai nedeklaruotus – biurokratinius – jos aspektus). Kartu iškyla ir pati epocha platesne prasme – ano meto dailininkų jausenos ir įsivaizdavimai, savitai suprantamas tautiškumas dailėje sovietinės ideologijos fone.

V. Kisarauskas rašė recenzijas apie vyresnių ir jaunesnių kolegų kūrybą, dalis jų buvo publikuota ano meto spaudoje. Pažymėtini jo tekstai apie tapytojų Jono Švažo4, Antano Gudaičio, Jono Daniliausko5 kūrybą „Trupiniai apie exlibrisus“ [Medžiaga XIX a. pab. – XX a. 1-os pusės Lietuvos knygų ženklų tyrinėjimams]. 1975. Vinco Kisarausko fondas, F137-6 (15/13890), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

2 „19 a. antroji pusė...“ [Lietuviškų knygų leidyba 19 a. 2-je pusėje]. V. Vinco Kisarausko fondas, F137-11 (15/13918), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

3 „Vilniaus verbos“ [Straipsnis ir paruošiamoji medžiaga].

1977.V. Vinco Kisarausko fondas, F137-8 (15/13912), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

4 „Tapytojo šiokiadieniai ir šventės: straipsnis [apie dail. Joną Švažą ir jo kūrybą]“. 1975.V.6. Vinco Kisarausko fondas, F1375, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

5 „Didelio kelio pradžioje“ [Apie tapytoją Joną Daniliauską].

1976.XI. Vinco Kisarausko fondas, F137-7 (15/13903), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

1

24

ar atskirus paveikslus, Augustino Savicko automonografijos recenzija6, atsiminimai apie Antaną Gedminą.

Kai kurios recenzijos traktuotinos kaip menotyrinės daugiau ar mažiau griežtąja žodžio reikšme, tačiau kai kuriuose tekstuose justi ano meto socialinis ir netgi ideologinis fonas platesne prasme, kurio dailininkas negalėjo aptarinėti tiesiogiai.

„UŽPIRKTOS“ KOLEKCIJOS

Pažymėtinas V. Kisarausko 1972 m. tekstas, tarsi kandus feljetonas, apie vieno internato „dailės kūrinių kolekciją“ ir A. Gudaičio vieną paveikslą joje, taip pat to paveikslo sukūrimo istoriją. V. Kisarauskas pasakoja apie Trakų mokykloje-internate, į kurią jis atvyko su Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato mokiniais į praktiką, aptiktą „dailės kolekciją“. Čia kliūva ne tiek patiems paveikslams, kiek biurokratinei sistemai, kuri dailės kūrinių pirkimą paverčia formalumu, būdu „praplauti“ valstybės pinigus, nes tai liudija ne tik nupirktos kolekcijos paveikslų abejotini atrankos kriterijai, anot V. Kisarausko, itin žemas kolekcijos meninis lygis, tačiau ir pačios kolekcijos baisi būklė. Beje, kliūva netgi pripažintiems klasikams, kurie, V. Kisarausko nuomone, gana brangiai „prakiša“ prastesnius savo kūrinius (citatų kalba netaisyta): Pasirodo, 1960 m. atidarant 6

„Tapytojo automonografija“ [Apie tapytojo A. Savicko autobiografinę knygą (Savickas A. Беспокойное путешествие. Москва, 1977]. 1978. Vinco Kisarausko fondas, F13710 (15/13971, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas.

Tačiau svarbu tai, jog V. Kisarauskas, tarsi tiesiog analizuodamas paveikslo (ir jo paruošiamųjų eskizų) formalią struktūrą, geba įpinti netgi ideologinių dalykų, pavyzdžiui, užsiminti apie vadinamojo kulto laikotarpio gniuždančią atmosferą: <...> tuo labiau, kad tie jo pirmi nutapyti eskizai būdavo labai šviesūs, plono dažų sluoksnio, net saldoki, dar reiškėsi kulto laikotarpio įpročiai, to perdėto šviesumo, pigaus optimizmo, spalvos anemiškumo įpročiai. <...> Etapinė drobė.

Kiek čia dar daug vadinamo kulto laikų piešiniškumo, detalizavimo, paslėpto, įkalto sukaustymo, paviršutiniškumo ir palaidumo, išorinio optimizmo.8

„PAIMK IR NUTAPYK KAIP JIE NORI“

V. Kisarauskas (klūpo viduryje ir laiko ant portfelio baltą ryšulį) tarp Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklosinternato Dailės skyriaus mokytojų. 1985 m. Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137- 421.

V. Kisarauskas (viršutinėje eilėje ketvirtas iš kairės) tarp Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato Dailės skyriaus mokytojų ir absolventų švenčiant mokytojo P. Mazūro jubiliejų. 1985 m. Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137-421.

šią mokyklą-internatą buvo masiškai per dailės kombinatą užpirkta „meno“ šios mokyklos papuošimui, taip sakant meną sujungti su liaudimi. Daugumoje tai blogi, pasenę, labai nekokie paveikslai, parduoti pravalant dirbtuves arba specialiai tam užpirkimui nutapyti, kaip V. Karatajaus didžioji drobė, daug nevargstant norint neblogai užsidirbti. Tuo metu V. Karatajus buvo savo šlovės zenite, tapybos sekcijos biure ir suprantama ta galimybė realizuoti tokį didelį paveikslą.7 V. Kisarauskas aprašo ir toje kolekcijoje aptiktus aukštesnio meninio lygio kūrinius, kurių vienas tapytas A. Gudaičio – „Vidudienio“ antras variantas. V. Kisarauskas, kaip profesionalas, neromantizuoja kolegos kūrinių, analizuoja blaiviai ir kritiškai, nebijodamas pasakyti, kad antras variantas, tapytas kaip užsakymas, yra kiek „sausesnis“ nei pirmasis. Tačiau vis tiek profesionalus ir vis tiek jaudinantis, kadangi A. Gudaitis iki „chaltūrų“ nenusirisdavo.

1982 m., rašydamas atsiminimus apie „Minties“ leidyklos buvusį vyr. redaktorių Antaną Gedminą, V. Kisarauskas lyg tarp kitko nupasakoja pjudymą dėl jo sukurtų iliustracijų Juliaus Janonio knygai „Poklius tykoja kas dieną“ (1960) „formalizmo“ ir kartu tarsi keliais štrichais nupiešia visą ano meto fantasmagorišką ideologinės priežiūros ir represavimo atmosferą: Kitą kartą, po eilinių priekaištų, pamokymo ir nepasitenkinimo mano lankais spaudoje, prie centrinio knygyno susitikęs mane A. Gedminas besišnekant pareiškė – o tu paimk ir nutapyk kaip jie nori, įrodyk, kad gali! – ką jam galėjau atsakyti. Pirma – kad tai nelengva. Kai dirbi pagal savo reikalavimus, savo norus ir uždavinius, staiga pradėti [neaiškus žodis] pagal parodinio komiteto, Pr. Gudyno ar kurio nors kritiko skonį yra labai sunku ir kartu kuo tai žemina. Jeigu nesugeba įvertinti, atrasti ką tai gero tame ką darai tikrai įsitikinęs, iš širdies, pagal natūralų savo pašaukimo balsą, tad kodėl turi būti įvertinta ką padarysi meluodamas, ne pagal save, o pagal kokį tai visuomeninį etaloną?9

TAUTIŠKUMAS DAILĖJE

Apskritai V. Kisarausko rankraščiuose ir mašinraščiuose epochos ideologinis fonas vienaip ar kitaip juntamas visada. Jis itin savitai „apžaidžiamas“, pavyzdžiui, dailininko tekstuose, skirtuose Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai. Turint omenyje ano meto atmosferą ir XX a. 6-ajame dešimtmetyje prasidėjusį ideologinį puolimą, pridengtą kaip „dailėtyrinį“, prieš M. K. Čiurlionį, V. Kisarausko tekstus galima priskirti specifinei tautiškumo dailėje kvaziideologinei tendencijai, būdingai beveik visai sovietmečio (kūrybinei) inteligentijai.

Visą sociokultūrinį naratyvą, susijusį su M. K. Čiurlioniu, galime traktuoti kaip universalizuotą mūsų tautinės kultūros politikos vaizdinį. Taigi, tai, kas buvo pasakoma apie M. K. Čiurlionio kūrybą, neišvengiamai atspindėjo ideologines konkretaus laikmečio nuostatas: M. K. Čiurlionis – vienas labiausiai tyrinėtų ir populiarintų Lietuvos dailininkų. Skaitant įvairių laikų 8

7

„Maža istorija apie A. Gudaičio paveikslo „Vidurdienis“ II-rą variantą“. 1972. Vinco Kisarausko fondas, F137-2 (15/9219), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 1.

9

Ten pat, p. 3, 4. „Einu gatve ir...“ [Atsiminimai apie dail. Antaną Gedminą]. 1982.

VI–VII. Vinco Kisarausko fondas, F137-12 (15/13920), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 6.

25

Žibuntas Mikšys. Ekslibrisai Vincui Kisarauskui. Paryžius, iki 1976 m. 100 × 70 mm (1), 70 × 70 mm (2), 60 × 70 mm (3). Vinco Kisarausko dokumentų fondas, F137-352. Visos iliustr. iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo.

tekstus apie M. K. Čiurlionį, juntamas „epochų alsavimas“. Menotyrininkų ir žurnalistų tekstai, muziejininkų kuriamos parodų koncepcijos ir net parodų salių adresai atspindi tų metų idėjas ir kultūrinių skonių kaitą.10 V. Kisarauskas, gindamas M. K. Čiurlionio kūrybą nuo jai kadaise primestos „diletantizmo“ etiketės, vėlgi turėjo nutylėti pagrindinę – sumenkinti TSRS tautinės mažumos kūrėjo vertę – priežastį: <...> jie nesupranta vieno ir pagrindinio, kad tas vadinamas Čiurlionio „diletantizmas“ yra jo laisvė, jo kūrybos, jo mąstymo, jo genialumo laisvė. <...> Tas vadinamas diletantizmas, kuriuo yra kaltinamas Čiurlionis, tėra tik nedidelė dalis jo visos kūrybinės visumos, būtent technikinis paveikslų išpildymas.11 Ideologiškai angažuotu galime vadinti V. Kisarausko bandymą pagrįsti M. K. Čiurlionio kūrybos tautiškumą „spalvos“ koncepcija. Būtent per „spalvos“ koncepciją M. K. Čiurlionio kūryba V. Kisarauskui tampa „tautinės tradicijos“ atspirties tašku tarpukario nepriklausomoje (buržuazinėje) Lietuvoje, konkrečiai „Ars“ grupės kūryboje: Čiurlionis yra toli nuo materialaus gamtos apčiuopimo, kelio į meną per sumaterialintą pasaulio medžiagos supoetinimą, tos medžiagos privertimą tapti daugiau negu medžiaga, atskleidžiant materijos struktūras ir įtampą, kas dominuoja Viralto graviūrose. Mikalojui Konstantinui viskas yra nuspalvinta keista trapumo ir tirpimo spalva, tirpimo, kuris greičiau jaučiamas negu liečiamas pirštais. Savo laiką atitikusią formą – dekonstruotą muzikinę-peizažinę konstrukciją Čiurlionis pripildo dvasinės erdvės ir jeigu jo paveiksluose yra materialus atskirų daiktų įtikinamumas (aukso juostelė apie galvą, debesys, vanduo, tolumos ar perspektyvos iliuzija ir t. t.) tai tik tam, kad paveikslas aplamai neiširtų, tam, kad iliuzija, vizija, ta dvasinė erdvė turėtų realų įtikinamumą <...>. Jį toliau pratęsė Arsininkai. Mąstymas per spalvą.12 Andriušytė-Žukienė, Rasa. M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus Aureus, 2004, p. 16. „Mintys apie dail. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą“.

1973–1977. Vinco Kisarausko fondas, F137-4, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondas, p. 4.

12 Ten pat, p. 2, 3.

10

11

26

V. Kisarausko tekstų, skirtų M. K. Čiurlioniui, stilius varijuoja nuo griežtai dailėtyrinių iki pasaulėžiūrinių argumentų ir net asmeniškų pastebėjimų, impresijų.

Todėl juos galima iš dalies suvokti kaip čiurlionišką gyvenimo ir kūrybos (psicho)erdvėlaikį atkartoti bandančią ne vien tekstinę, tačiau ir apskritai paties V. Kisarausko asmenybinę struktūrą: Myliu tas vėjuotas, pilnas nerimo ir įtampos dienas. Skaisčioje saulėje, ritmingai ūžiant ežero bangomis, pritariančiomis mano minčių žingsniui, vaikščiojau prie Baltųjų Lakajų, galvodamas apie Čiurlionį. Man padėjo debesys ir pušys, žaluma, vaiski saulės šviesa, ir džiaugsmingas gyvenimo jutimas. Plati ramuma išsidriekusi dvasioje. <...> Ežerų geltonai oranžinės gelmės, plaukia girgždėdama irklais valtis, virš valties garbanoti ir didybės pilni išsirikiavo debesys, žėrėdami auksiniais kraštais ir šviesdami liepsnojančiais bokštais milžiniškoje vasaros erdvėje. Virš ežero nutilusio – įsiklausiusio į tą tylą, virš tų lėtai, be pastangų judančių debesų kliokia laikas.13 Tačiau, ko gero, svarbiausia yra tai, kad šiame mąstymo ir rašymo modelyje „logiška“ menotyrinė, nors netiesiogiai – ir kontrideologinė – argumentacija perauga į savitas subjektyvias impresijas, tarsi kartodama M. K. Čiurlionio dailės kūrinių „dvasinę logiką“ (kaip ją suprato V. Kisarauskas ir daugelis ano meto dailininkų), tarsi būtų dubliuojamas M. K. Čiurlionio (kūrinių?) psichoegzistencinis modelis, tarsi būtų bandoma (įsi)gyventi jame.

V. Kisarausko rankraščiai ir mašinraščiai įdomūs ne vien faktiškąja (dokumentine) plotme. Šiuos tekstus, varijuojančius nuo analitinių, dailėtyros, dailės kritikos, socialinių apybraižų iki atsiminimų ir spontaniškų poetinių pastebėjimų žanro, galima, o galbūt ir reikėtų traktuoti kaip visumą, kurioje susisluoksniuoja bent keletas sociokultūrinių lygmenų.

Juose regime ne tik ano meto socioideologinę ir kultūrinę aplinką, tačiau pats (ap)mąstymų objektų pasirinkimas, V. Kisarausko mąstymo forma taip pat atveria metaistorinę – laikmečio mentaliteto, mintijimo būdų genezės – plotmę.

13

Ten pat, p. 14.

SUKAKTYS

LAIŠKAS BIBLIOTEKININKUI Minint Lietuvos bibliotekininkų draugijos 90-metį Dr. Laura Juchnevič Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė

Apie ką šiuolaikinis bibliotekininkas galėtų pasikalbėti su Asirijos karaliaus Ašurbanipalo molinių dantiraščio lentelių bibliotekos raštininku, senovės graikų mokslininku ir poetu Kalimachu1 (apie 305–240 pr. Kr.), vienuoliais skriptoriais ar su spausdintinėmis knygomis dirbančiais knygininkais?

Ką galėtume papasakoti apie šiuolaikinius bibliotekos informacijos vartotojus bei jų poreikius Shiyali Ramamritai Ranganathanui (1892–1972), pasiūliusiam principą „kiekvienam skaitytojui – jo knyga, kiekvienai knygai – jos skaitytojas“? Ar Vaclovas Biržiška (1884–1956) pritartų dabar Lietuvos bibliotekose vykdomoms veikloms? Kiek istorijų galėtume pasidalinti su šiuolaikinių Lietuvos bibliotekininkų mokytojais, kurių tarp mūsų jau nėra? Įkūrimo 90-metį mininti Lietuvos bib­lio­tekininkų draugija (LBD) bendruomenės narius pakvietė pasidalinti mintimis apie bib­lio­tekininko profesijos transformacijas, evoliuciją ar revoliuciją, technologijų ir informacijos gausos įtaką bib­lio­tekininko darbui ir rutinai, knygos ieškančio skaitytojo ir informacijos vartotojo poreikius bei lūkesčius. Taip pat prisiminti asmenybes, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai padarė jiems įtaką, sukritikuoti ar padėkoti tiems, kurie lėmė asmeninius profesinius pasirinkimus, tęsti idėjas ir darbus tų, kurie buvo įkvėpimas. Pasirinkta raiškos forma – laiškai, kviečiantys diskutuoti ir polemizuoti su istoriniais bib­lio­tekininkais ar įkvepiančiomis asmenybėmis, kurios yra prisilietusios prie bib­lio­ tekininkystės pasaulyje ar Lietuvoje, pavyzdžiui, laiškas Johannui Wolfgangui von Goethe’ei (1749–1832), Adomui Bernardui Mickevičiui (1798–1855), Marceliui Proustui (1871–1922), Vaclovui Biržiškai (1884–1956), Fridai Kahlo (1907–1954), Umberto Eco (1932–2016), Audronei Glosienei (1958–2009) ir kt.

1

Vadovavo Aleksandrijos (Egiptas) bibliotekai, pagal dalykinę sistemą surašė jos knygas; laikomas bibliotekos katalogo išradėju.

Lietuvos bib­lio­tekininkų draugijos nariai, nusprendę dalyvauti netradicinėje diskusijoje apie profesiją per laiškus, nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d. iki lapkričio 28 d. dalyvavo keturių etapų konkurse „Laiškas bib­lio­tekininkui“. Po kiekvieno etapo skelbti nugalėtojai, kuriems atiteks rėmėjų UAB „Asseco Lietuva“ ir MB „Nieko“ įsteigti prizai – „Lenovo IdeaTab M10“ planšetiniai kompiuteriai.

Per konkursinį laikotarpį buvo sulaukta 20 laiškų iš visos Lietuvos bib­lio­tekininkų. Ypač aktyviai dalyvavo viešųjų bib­lio­t ekų kaimiškų vietovių filialų darbuotojai, mokyklų bib­lio­t ekininkai, LBD senjorai. Dauguma laiškų buvo dedikuota Lietuvoje ar Lietuvai veikusioms istorinėms asmenybėms, bib­lio­tekininkystės srities mokslininkams, pirmosios LBD nariams, bib­lio­tekininkams praktikams: baronui Eugenijui Renė (1830–1895), Vincui Ruzgui (1890–1972), Pranui Razmukui (1908–2002), Levui Vladimirovui (1912–1999), Chuanui Viktorui Spitriui (1931–2006), Romualdui Vytautui Rimšai (1937–2019), Vitai Mozūraitei (1960–2014) ir kt.

27

Konkursui pateiktus laiškus vertino penkių narių komisija, kurią sudarė LBD tarybos nariai ir konkurso rėmėjų atstovai. Vadovaujantis konkurso nuostatais, buvo vertinama pasirinkto turinio ir formato atitiktis, idėjos naujumas ir originalumas, temos atskleidimas ir baigtumas, kalbinė raiška ir (arba) vizualumas.

Laiškų autoriai akcentavo laiko padarytus pokyčius bib­lio­tekininkų bendruomenei ir profesijai, bib­lio­ tekininkystės pagrindų svarbą veiklų tęstinumui, bib­lio­tekininko misijos pamatus, dalinosi savo įspūdžiais ir nuoširdžiais prisiminimais.

LAIŠKAS ROMUALDUI VYTAUTUI RIMŠAI

Konkurso I etapo nugalėtoja tapo Molėtų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos darbuotoja Jolanta Matkevičienė. Ji parašė laišką R. V. Rimšai, pirmajam 1989 m. atkurtos LBD pirmininkui. Šis laiškas išsiskyrė asmeniškumu. Jį skaitydamas pasijunti lyg būtum įžengęs į dviejų žmonių privataus bendravimo erdvę ir stebėtum jų susietas profesinio gyvenimo linijas iš šalies: „<...> Mielas Knygos broli, kaip smagu ir vėl su Jumis susisiekti... mintimis, rašant laišką elektroninėje erdvėje. Prisimenant Jūsų elektroninio pašto adresą, kuris šiandien tampa tiltu. <...>“ Būtent šiame laiške atsiskleidžia jo autorės ir jau išėjusio bib­lio­tekininko bendri interesai išsaugoti bib­ lio­teką kaip organizaciją ir knygą kaip tos organizacijos pamatinę vertybę: „<..> Mūsų bib­lio­tekos veidas labai pasikeitė nuo Jūsų paskutinio apsilankymo. Vilniaus architektai patobulino ir sukūrė naujas erdves, kad galėtų laisvai ir jaukiai jaustis įvairių amžiaus grupių bib­lio­tekos lankytojai. Šįmet jau antrus metus vyksta projektas, kai rašytojai bib­lio­tekos kvietimu važiuoja kūrybinių atostogų į Molėtus. Bib­lio­teka tampa įvairiapusišku kultūros židiniu. Kaimuose, kai nebeliko pieninių, felčerių ir paštų, bib­lio­teka atstoja visus tris punktus ir dar daugiau, ypač dabar, kai žmogui reikia turėti galimybių pasą. <...> Greitą mirtį periodinei spaudai ir popierinei knygai žadėję pranašai, regis, kiek paskubėjo, nes ji vis dar gyva, o pandemija parodė, ką žmonės buvo primiršę.<...>“ Ir tai, su kuo R. V. Rimša susidūrė darbinėje veikloje – technologijų įsigalėjimą bib­lio­tekininko darbo procesuose. Vis dėlto svarbu išlaikyti pusiausvyrą:„<...> Mokslas, žinoma, negali stovėti vietoje, jis juda į priekį, bet technologijų bumas augina besaikį vartotoją, o tai jau kelia grėsmę.

Todėl bib­lio­teka šioje situacijoje turi elgtis išmintingai“, – primena p. Jolanta.

LAIŠKAS LEVUI VLADIMIROVUI

Konkurso II etapo nugalėtoja tapo Rasa Dambrauskienė iš Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bib­lio­tekos. Savo laišką ji skyrė L. Vladimirovui – dėstytojui, knygos istorijos puoselėtojui ir didžiam bib­lio­tekininkui. R. Dambrauskienė dalinasi šviesiais prisiminimais, kviečia atminti ryškią bib­lio­tekininkystės istorijos asmenybę, pasakoja, kokią įtaką žymusis bib­ lio­tekininkas padarė jos profesiniam tapatumui.

28

Vienas iškiliausių Lietuvos bib­lio­tekininkystės vardų L. Vladimirovas autorės laiške pristatomas kaip supratingumu bei išmintimi spindinti asmenybė: „Žiema. Vaikai mėtosi sniego gniūžtėmis. Kelios minkštai pataiko į pilkšvą Levo paltą. Levas atsisuka ir valiūkiškai nusišypso vaikams pro savo mažus ūselius. Jis niekada nepyko – suprato: vaikai žaidžia, džiaugiasi žiema, į tą džiaugsmą įtraukė ir jį, jau solidaus amžiaus ir daug mačiusį, pergyvenusį sudėtingas epochas bib­lio­tekininką, knygų mylėtoją ir puoselėtoją. <...>“ R. Dambrauskienė prisipažįsta, kad nuoširdumas, mokslininko išmintis ir dėstytojo autoritetas įkvėpė bib­lio­tekininkų kartas dirbti ir nuolat tobulėti: „<...> Žinias, kurias gavau iš Jūsų apie knygos kelią, bib­lio­tekų istoriją nuo seniausių laikų, panaudoju iki šiol. Nes pasakodamas knygos istoriją Jūs papasakojote visos civilizacijos, viso pasaulio istoriją. Tas žinias panaudoju ne tik bib­lio­tekos darbe, bet ir dirbdama gide ir gyvai skleisdama iš širdies į širdį tai, ką Jūs perdavėte. Tos žinios manyje užsiliko jau trisdešimt penkerius metus... Ir visada išliksiu bib­lio­tekininke.“

LAIŠKAS VITAI MOZŪRAITEI

Konkurso III etapo nugalėtoja tapo Vitalija Valaikė iš Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos bib­lio­tekos, ji parašė laišką Vitai Mozūraitei – dėstytojai, vaikų skaitybos, vaikų ir mokyklų bib­lio­tekų, vaikams skirtos literatūros ir knygų, bib­lio­tekininko etikos kodekso ekspertei.

Autorės laiškui būdingas aiškus profesinis tapatumas. V. Valaikė savo kelio pasirinkimą sieja su stiprios asmenybės įtaka: „<...> gal dėl to, kad sugebėdavote išjudinti mūsų vidines plokštes ir sukelti mumyse mažus žemės drebėjimus, būtent Jus atsimenu geriausiai iš visų tų keliolikos mums dėsčiusių dėstytojų.<...>“ Bib­lio­tekininko, kaip specialisto, formavimuisi ypač svarbus sutiktų profesionalų rodomas pavyzdys, jų gebėjimas perteikti įgytas patirtis ir atskleisti profesijos spalvas.

Kalbant apie bib­lio­tekininko, kaip profesijos, prestižą ir reikalingumą, būtina atkreipti dėmesį ir bib­lio­tekininkų rengimo būtinybę, kurią p. Vitalija perteikia nuoširdaus studento akimis: „<...> Lyg į mus žvelgtų pati Merė Popins. Ne veltui Jūsų dėstomi dalykai visuomet buvo susiję su vaikų knygomis ir bib­lio­tekomis. <...> Aš pamenu, kad kartą į paskaitą atsinešėte daugybę vaikiškų knygelių. <...> jos skleidė garsus, atvertus puslapį iššokdavo paveikslėliai, jos turėjo akis, buvo atrakinamos spynele, jos labiau priminė žaislus nei knygas. Ir mes, studentai, jau besimatuojantys suaugusiųjų gyvenimo batus, staiga čiumpame tas knygutes, džiaugiamės it vaikai, žaidžiame, rodome vienas kitam... <...> Tai bent anotaciją jai parašysiu! <...>“ Laiško autorė, dėkodama V. Mozūraitei, teigia, kad būtent ji buvo tas autoritetas, kuris parodė profesinį kelią: „<..> Jei pradėjusi studijas dar nebuvau tikra, ar tęsiu šį profesinį kelią, tai po Jūsų paskaitų norėjau bent jau pabandyti. O šiandien aš – mokyklos bib­lio­tekininkė ir būtent čia mano vieta, tarp vaikų, tų vaikiškų knygų, klegesio, juoko.“ *** LBD paskelbtas konkursas, kurio rezultatai bus pristatyti ir visų keturių etapų nugalėtojai apdovanoti gruodžio 2 d. renginio „Biržiškos skaitymai“ (Klaipėda) metu, paskatino bib­lio­tekininkus įsitraukti į bendruomenės diskusiją profesijos prestižo tema, pristatyti žymius bib­lio­ tekininkus ir įtraukti LBD bendruomenę į draugijos 90-mečio minėjimo veiklas. Nors šventiniai metai baigiasi, profesijos identiteto klausimai vis dar yra aktualūs. Daugelių atsakymų teks ieškoti istorijoje ir prisimenant autoritetus – kiekvieno dalyvio parašytas laiškas tampa papildoma medžiaga tolesnėms bib­lio­tekininko profesijos rakto paieškoms.

RUSNĖ ŠEPUTYTĖ (KNYGU_UPE) REKOMENDUOJA HEATHER MORRIS. „CILKOS KELIAS“

Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti?

Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką!

COLLEEN HOOVER. „MES DEDAME TAŠKĄ“

(Cilka’s Journey, 2019. Iš anglų k. vertė Gabrielė GailiūtėBernotienė. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2020)

(It Ends With Us, 2016. Iš anglų k. vertė Laima Pacevičienė.

Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2017)

Šios autorės knyga „Aušvico tatuiruotojas“ buvo labai gera. Bet ši... nepakartojama!

Cilka Klei – viena iš nedaugelio, ištvėrusių pragarą. Būdama vos šešiolikos, mergina ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Tačiau grožis Cilką „išgelbsti“ – ja susidomi vyresnysis karininkas Švarchuberis, paskiria mirtininkų bloko viršininke ir, žinoma, Knygu_upe nuotraukos paverčia savo lovos verge.

Koks jausmas kasdien stebėti, kaip būriai moterų lipa į lavonų pilną sunkvežimį, o tau belieka stovėti šalia susisupusiai į šiltus kailinius, gyventi šiltame kambarėlyje, sočiai valgyti, kai šalia karaliauja mirtis.

Skaitant atrodė, kad pažįstu Cilką. Kad gyvenu su ja tame pačiame barake. Kartu slepiu maistą, gydau ligonius, kenčiu prievartą. Svarstau, kas liks gyvas, o kas – ne. Kada į baraką įsiverš sargybiniai. Viskas taip skaudžiai tikroviška, kad spaudžia širdį.

Ir pykau, ir verkiau, ir bijojau. Pradėdama kiekvieną skyrių mąsčiau: o jeigu?.. Kas mirs dabar?.. Ir lengviau atsikvėpdavau, kai mano baimės nepasiteisindavo. Tokio siaubo, koks aprašomas knygoje, niekam, net didžiausiam priešui, nelinkėčiau. Su pirmąja knyga autorė tik apšilo. O šioje – pasiekė aukštumas.

Lilės gyvenimas – ne iš lengvųjų. Ar žinote, ką reiškia augti su smurtaujančiu tėvu ir jam pasipriešinti nesugebančia motina? Tikiuosi, kad ne. O Lilė žino. Nieko nuostabaus, kad per tėvo laidotuves mergina stovėjo akmeniniu veidu ir netruko po jų atversti švarų gyvenimo lapą. Netikėtai į jos gyvenimą įsiveržia vyras – iš koto verčiantis gražuolis, šiek tiek arogantiškas, pasakiškai turtingas, visiškai pametęs galvą dėl Lilės. Atrodo, viskas klojasi puikiai: gėlių parduotuvė sulaukia pasisekimo, mylimas vyras ir geriausia draugė pašonėje.

Tačiau lyg iš niekur nieko išdygsta pirmoji Lilės meilė... Ar čia tiks posakis, kad sena meilė nerūdija?

Buvau susidūrusi su „skaitymo bloku“ – knygą rinkausi kelias valandas, nes niekas netraukė, nedomino. Ir staiga – šviesa tunelio gale! Ši knyga taip įtraukė, kad buvo sunku padėti į šoną.

Skaudu. Iš dalies pažįstama. Ir labai labai stipru. Su kiekvienu puslapiu vis labiau supranti – kad ir koks dabartinis gyvenimas pilkas ir prastas, privalai judėti pirmyn, antraip bus tik blogiau.

Labai rekomenduoju – tiek vyrams, tiek moterims. Nors ir buvo skaudu skaityti, nors ir verkiau, bet tikrai nesigailiu.

C. Hoover mane išmokė, kad geriau gyventi vienai, bet laimingai nei su demonu (nors ir mylimu) po vienu stogu.

Rusnė Šeputytė – dešimtokė, aktyvi knygų skaitytoja. „Vaikystėje galėdavau valandų valandas klausytis tėvų sekamų pasakų, o vėliau, išmokusi skaityti, vargiai atsiplėšdavau nuo knygų. Šis įprotis liko iki šiol“, – pasakoja Rusnė.

29

KRONIKA

NACIONALINĖ BIBLIOTEKA ĮSIGIJO DVI LITUANISTINES SENĄSIAS KNYGAS Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, gavusi finansinę paramą iš Lietuvos kultūros tarybos, įsigijo dvi šalies kultūros istorijai ypač reikšmingas senąsias XVII ir XVIII a. knygas. Abi jos papildo Nacionalinėje bibliotekoje kaupiamą bei saugomą lituanistinių dokumentų archyvą.

Pirma knyga – vokiečių teisininko, istoriko, valstybės veikėjo Samuelio von Pufendorfo (1632–1694) Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo valdymo 1654– 1660 m. istorijos „Histoire du regne de Charles Gustave Roy de Suede“ (Niurnbergas, 1697) vertimas iš lotynų į prancūzų kalbą. Šioje knygoje aprašytas ir karas tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos, tad nemažai vietos skirta Lietuvai. Knyga gausiai iliustruota puošniais vario raižiniais: Švedijos karaliaus aplinkos ir karvedžių portretais, mūšių scenomis, joje pateikiami istoriniai miestų vaizdai, planai, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėlapiai su vaivadijų herbais – iš viso 244 iliustracijos.

Iš lituanistinės tematikos graviūrų paminėtinos šios: Sandomiro mūšis 1656 m. kovo 24 d.; antrasis Sandomiro mūšis 1656 m. kovo 25 d.; Lietuvos Brastos apsiaustis 1657 m. gegužės 11 d.; Mintaujos ir Duobelės 1659 m. fortifikacijos planai; Karaliaučiaus fortifikacijos planas. Iš visų graviūrų išsiskiria apie 4,5 metro iliustracija, vaizduojanti karaliaus laidotuves, su fone pateikiama Stokholmo panorama. Graviūrų autorius – švedų karo inžinierius, dailininkas ir kartografas Erikas Jönssonas Dahlberghas (1625–1703). Ši knyga yra svarbus LDK istorijos šaltinis.

Veikalas įrištas dviem tomais, antrąjį sudaro vien iliustracijos. Anksčiau jis priklausė Škotijos grafų Galloway’ų giminei – pirmo tomo kietviršio vidinėje pusėje išlikęs šios giminės ekslibrisas. Tokia pati knyga saugoma ir Vilniaus universiteto bib­lio­tekoje.

Antra knyga – tai Būdviečių (vok. Budwethen, nuo 1946 m. Malomožaiskojė, Kaliningrado sritis, Rusija) parapijos liuteronų kunigo, istoriko Theodoro Lepnerio (1633–1691) etnografinis veikalas vokiečių kalba „Der Preusche Littauer“, išleistas 1744 m. Gdanske.

Veikalas buvo parašytas 1690 m. Jis laikomas pirmuoju spausdintu etnografiniu veikalu apie Prūsijos lietuvius, nes kito prūsų istoriko – Mato Pretorijaus (apie 1635–1704) – kūrinys lotynų kalba „Deliciae Prussicae“ („Prūsijos įdomybės“, rašytas apie 1670–apie 1695 m.) liko rankraščiu.

Penkiolikos skyrių veikale Lepneris aprašė XVII a.

Mažosios Lietuvos lietuvių darbus, pastatus, drabužius, valgius bei gėrimus, ypač papročius, nemažai vietos skyrė svarstymams apie kalbas, pabrėždamas lietuvių 30

„Histoire du regne de Charles Gustave Roy de Suede“ antraštinis puslapis ir Lenkijos Karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, parengtas 1655–1660 m. karo su Švedija metu. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

„Der Preusche Littauer“ antraštinis puslapis ir leidinio iliustracija, kurioje vaizduojama Mažosios Lietuvos lietuvių šeima tradiciniais drabužiais, kai kurie darbo įrankiai, apyvokos reikmenys, net muzikos instrumentai.

kalbos išskirtinumą, pateikė lietuvių kalbos žodynėlį, taip pat aptarė religinę lietuvių raštiją. Lepnerio knygoje yra specialus skyrius apie muzikos instrumentus. Veikale pateikiama lietuvių valstiečių šeimos iliustracija: tėvai, sūnus ir duktė tradiciniais drabužiais, joje pavaizduoti ir kai kurie darbo įrankiai, apyvokos reikmenys bei muzikos instrumentai. Beje, nuo 2011 m. šis Lepnerio veikalas prieinamas ir lietuvių kalba1.

Lietuvoje kol kas yra žinomi dar du šios 1744 m. išleistos knygos egzemplioriai – Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekose. Pastarosios bib­lio­tekos egzempliorius yra be minėtos iliustracijos. Nacionalinės bib­lio­tekos įsigytas egzempliorius yra puikios būklės. Paminėtina, kad jis įrištas kartu su vokiečių istoriko Gottfriedo Opitzo knyga „Merkwürdige Nachrichten von seinem Leben...“ (Vroclavas, Leipcigas, 1748, [d. 1]). Konvoliuto pirmoje knygoje, antraštiniame lape, manoma, yra Saksonijos herbo spaudas.

Abi įsigytos knygos yra svarbus LDK istorijos, literatūros šaltinis, drauge tai – įdomūs eksponatai rengiant parodas bei edukacijas.

Viktorija Vaitkevičiūtė Verbickienė 1

Lepneris, Teodoras. Prūsų lietuvis / parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011.

KRONIKA

NACIONALINĖ „PASAULIO ATMINTIS“: SĄRAŠAS ILGĖJA

Iškilmingame renginyje į Nacionalinį registrą nuo 2021 m. įtrauktų dokumentų saugotojams įteikti tai patvirtinantys liudijimai. Martyno Aleksos nuotr.

Dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol nebuvo žinoma, konvoliutas, rastas tvarkant memorialinį Konstantino Jablonskio fondą.

Šių metų spalio 8 d. Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vykusiame iškilmingame Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos posėdyje, skirtame Lietuvos narystės UNESCO 30-mečiui paminėti, į Nacionalinį registrą nuo 2021 m. įtrauktų dokumentų ar jų kolekcijų saugotojams buvo įteikti šį faktą patvirtinantys liudijimai.

Pasak Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ pirmininko prof. dr. Rimvydo Laužiko, į registrą įrašomi dokumentai turi atitikti tam tikrus kriterijus. Svarbu objekto sukūrimo laikas, vieta, autorius, turinys ir reikšmė lituanistikai. Tai gali būti dokumentai, liudijantys svarbius istorijos įvykius, susiję su reikšmingais istoriniais asmenimis, svarbūs mūsų istorijai ir praeities suvokimui arba unikalūs, reti istorijos šaltiniai. Dokumentai turi būti originalūs, reikšmingi pasaulio, regiono ar krašto istorijai, raidai. „Tarp knygų“ redakcija trumpai pristato naujuosius Nacionalinio registro dokumentus.

Dviejų inkunabulų konvoliutas (į vieną knygą įrišti 1497 ir 1500 m. Prahoje čekų kalba išleisti du Čekijos karalystės teisiniai dokumentai), saugomas Lietuvos mokslų akademijos

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, kuriame iki šių metų buvo 74 dokumentinio paveldo objektai, papildė dar 9 išskirtinės vertės dokumentai. UNESCO Nacionalinio komiteto nariai ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai penkiems iš jų suteikė regioninę, keturiems – nacionalinę reikšmę.

Vrublevskių bib­lio­t ekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Tai dviejų inkunabulų, apie kuriuos iki šiol nebuvo žinoma, konvoliutas. Vrublevskių bib­lio­tekoje tvarkant memorialinį akademiko Konstantino Jablonskio fondą, aptikti ir atpažinti du XV a. čekiški inkunabulai. Išsiaiškinta, kam dokumentai priklausė, kaip ilgai jie galėjo būti nepastebėti. Šis radinys labai pradžiugino čekų knygotyrininkus ir bibliografus, nes inkunabulas „Artikule sněmovni z roku 1497“ bibliografijose pateikiamas kaip dingęs nuo 1820 metų.

Saldžiausiojo Marijos vardo arkibrolijos narių knyga, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­l io­t ekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

XVII a. įsteigta Saldžiausiojo Marijos vardo arkibrolija buvo viena pirmųjų tokių brolijų katalikų pasaulyje. 1671 m. kovo 8 d. per iškilmingą cereArkibrolijai priklausiusių XVII a. Lenkijos ir moniją ji buvo įvesta į Lietuvos didikų pavardės, įrašytos puošnioje Vilniaus katedrą, o jos knygoje, išliko iki šių dienų.

31

nariai registruoti tam skirtoje knygoje, naudotoje net iki 1938 m., t. y. kiek išvis brolija gyvavo. Prieš 350 metų veiklą pradėjusiai arkibrolijai priklausė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, didikai, Bažnyčios hierarchai, vienuoliai bei paprasti tikintieji. Jų pavardės iki šių dienų liko įrašytos puošniame albume.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas, davęs pradžią naujam protestantų literatūros raidos etapui.

Kristijono Endrikio Mertikaičio giesmynas „Wiſſokies Naujes Gieſmes arba Ewangelißki Pſalmai“ (1817) – pirmasis išlikęs Prūsijos lietuviams protestantams skirtas lietuviškas spaudinys, parengtas ne akademinio ar dvasinio elito, kaip buvo įprasta XVI–XVIII a., o sparčiai besiplečiančio religinio surinkimininkų sąjūdžio dalyvių iš liaudies, žemiausio socialinio sluoksnio. 1817 m. antros laidos surinkimininkų giesmynas laikomas bibliografine retenybe, yra vienintelis žinomas egzempliorius Lietuvoje ir pasaulyje. Su šiuo giesmynu prasidėjo naujas protestantų literatūros raidos etapas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ šaltiniai, saugomi Kauno arkivyskupijos muziejuje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Lietuvos Romos katalikų memorandumas (1971 m.), kurį pasirašė 17 tūkst. tikinčiųjų.

32

Šią kolekciją sudaro pirminiai šaltiniai, iš kurių gimė „Kronikos“ numeriai. Tai – rankraščiai, mašinraščiai, laiškai ir nuotraukos, Lietuvos Romos katalikų memorandumas (1971 m.), kurį pasirašė 17 tūkst. tikinčiųjų, kiti originalūs dokumentai. „Kronika“ – tai unikalus 17 metų (1972–1989 m.) pogrindyje leistas periodinis leidinys, kartu ir išsamus susistemintas to laikotarpio istorijos šaltinis, atskleidžiantis Bažnyčios ir visuomenės tarpusavio santykius, gynęs ne tik katalikų tikėjimą, bet ir lietuvių kalbos bei tautos teises, visam pasauliui parodęs, kokiomis sąlygomis Sovietų Sąjungos pavergtoje Lietuvoje gyveno tikinčiųjų bendruomenė.

Tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje; suteiktas regioninės reikšmės statusas.

Gydytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) rankraštinį palikimą sudaro keturi atsiminimų tekstai ir du trumpi literatūriniai kūriniai. Pirmuosius savo atsiminimus D. Grinkevičiūtė užrašė Kaune, pabėgusi iš tremties 1949–1950 m. Slėpdama rankraštį, jį įkišo į stiklainį ir užkasė tėvų sode. Stiklainis su užrašais žemėje pragulėjo 40 metų ir atsitiktinai atrastas praėjus keleriems metams po autorės mirties – 1991-aisiais. Kitas – rusiškai rašytas – dokumentas buvo perduotas rusų disidentui Andrejui Sacharovui, 1979 m. jis publikuotas užsienyje, vėliau išverstas ir į lietuvių bei anglų kalbas.

Tekstas „Lietuviai prie Laptevų jūros“, 1987 m.

D. Grinkevičiūtės perduotas rašytojui Kaziui Sajai ir 1988 m. publikuotas, ne tik sukrėtė lietuvių visuomenę, bet ir turėjo atgarsį pasaulyje. Tremtinės atsiminimai yra vertingas XX a. vidurio Lietuvos istorijos šaltinis, intelektualinio pasipriešinimo Dalios Grinkevičiūtės ketvirtas tekstas „Gimtojoj žemėj“, apimantis 1954–1979 m. laikotarpį, yra ne sovietų sistemos vykdytai tiek apie tremtį, kiek apie persekiojimą, kurį ji patyrė prievartai pavyzdys. dirbdama gydytoja Laukuvoje.

Miniatiūra, vaizduojanti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Didįjį ir jo žmoną Oną Vytautienę, saugoma Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

XV–XVI a. miniatiūra – unikalus paveldo objektas dėl retų Lietuvos valdovų atvaizdų.

Kazimiero Kristupo Daukšos rankraštinė gramatika iki 1953 m. buvo laikoma dingusia.

Lietuvos valdovų miniatiūra sukurta XV a. pab.–XVI a. pr. ir yra rankraštinės to meto knygos dalis. Atvaizdas yra unikalus paveldo objektas dėl ypač retų išlikusių šių Lietuvos valdovų ankstyvųjų portretinių atvaizdų. Miniatiūroje Vytautas Didysis pavaizduotas su pirmąja žmona Ona, Eišiškių kunigaikščio Sudimanto dukterimi.

Tai yra ir seniausias žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovės atvaizdas. Vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo renesanso epochų sandūros piešinyje Lietuvos valdovai pavaizduoti visu ūgiu ir lyg šokantys. Jie vilki to meto Vakarų Europoje būdingus drabužius.

Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikos „Trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“ rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bib­ lio­tekoje; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Tai pirmoji lietuviškai parašyta lietuvių kalbos gramatika. Parašymo data neaiški, tačiau galima spėti, kad tai – XIX a. ketvirtojo ar penktojo dešimtmečių darbas. Jos autorius – kalbininkas ir mokytojas Kazimieras Kristupas Daukša (1795– 1865). Gramatika parašyta XIX a. vid. šiaurės panevėžiškių tarme. Ši rankraštinė gramatika buvo žinoma, ji minima Vaclovo ir Mykolo Biržiškų darbuose, tačiau iki 1953 m. laikyta dingusia. Ją surado Marija Šlapelienė tarp savo vyro Jurgio Šlapelio saugotų dokumentų.

Atvirukas-sveikinimas šv. Velykų proga ant beržo tošies, saugomas Lietuvos ypatingajame archyve; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Atviruką-sveikinimą šv. Velykų proga ant beržo tošies 1956 m. pagamino Anatalija Grinevičiūtė, kalėjusi Intos Atvirukas, pridėtas prie A. Grinevičiūtei iškeltos bylos, išliko pataisos darbų labai geros būklės. moterų lageryje. Jis buvo nusiųstas Intos pataisos darbų vyrų lageryje kalėjusiam Kostui Kovaliukui.

1958 m. kovo 3 d. bute Intoje, kuriame gyveno K. Kovaliukas, sovietinio saugumo pareigūnai, surengę kratą, atviruką paėmė. Vėliau jis pridėtas prie antros A. Grinevičiūtei iškeltos bylos, todėl išliko labai geros būklės.

Broniaus Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai, saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“; suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Vienas iš dokumentų, liudijančių mokytojo, filosofo, poeto, kario Broniaus Krivicko (1919–1952) literatūrinę veiklą, yra rankraštis, išsaugotas išskobtoje pliauskoje ir keturis dešimtmečius išgulėjęs jo žmonos Marijos Ziemelytės kaimyno namuose. Buvo atrastas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir perduotas muziejui. Kitas dokumentas – B. Krivicko pirmasis eilėraščių rinkinys, išleistas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio bunkeryje, autoriui dirbant partizanų spaudos redaktoriumi. Rinkinyje – satyrinė poema „Po Stalino saule“, sonetai ir vertimai.

Rinkinys įrištas į latviško blok­n oto su sovietine atributika viršelį.

Rankraščio, keturis dešimtmečius slėpto išskobtoje pliauskoje, fragmentas. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos nuotraukos

Parengė Vaidenė Grybauskaitė 33

KRONIKA

ŠIMTMETIS ANT KUKUČIO SPARNŲ Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka savo veiklos šimtmetį spalio 15 d. vainikavo šventiniu renginiu „Biblioteka šimtmečio rate“. O įvairūs jubiliejiniai renginiai ir parodos vyko visus metus. Kadangi šiemet minėtos ir poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013), kurio vardu pavadinta viena seniausių Raseinių miesto kultūros įstaigų, 85-osios gimimo metinės, daug dėmesio skirta ir šiam iškiliam kraštiečiui atminti. savo erdvę paversti dar patrauklesne ir naudingesne ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Birželio 7 d. bib­lio­tekoje įvyko konkurso dalyvių piešinių paroda ir nugalėtojų apdovanojimai.

Likus lygiai šimtui dienų iki bib­lio­tekos jubiliejaus, liepos 7 d., vyko šventinis darbuotojų susibūrimas Maironio tėviškėje Bernotuose.

Drauge buvo pristatytas raseiniškių indėlis šalies bib­ lio­tekose įgyvendinant proPrie bibliotekos atidengta skulptoriaus Algimanto Šlapiko akmens skulptūra, įamžinanti poeto, eseisto Marcelijaus jektą „Prisijungusi Lietuva“.

Martinaičio kūrybą ir jo personažą Kukutį. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos nuotraukos Rugpjūčio 13-osios pavakarę bib­lio­tekos Šiluvos filialo bib­lio­tekininkė ir Bib­lio­tekos darbuotojai jau pavasarį parengė Šiluvos bendruomenė „Aušrinė“ organizavo baidarių kilnojamąją parodą „Tolstantis Jurbarko vieškeliu“, žygį, skirtą Raseinių bib­lio­tekos 100-mečiui paminėti. skirtą M. Martinaičiui atminti. Dabar ji keliauja po Žygio dalyviai žinias apie bib­lio­teką galėjo pasitikrinti rajono miestelius ir kaimus, o vėliau galbūt pasieks šventinėje viktorinoje. Rugsėjo 17 d. įvyko šventinis ir kaimyninių rajonų bib­lio­tekas. Mums šiais metais renginys jauniesiems skaitytojams „Knygų vaikai“. ypač svarbu buvo įamžinti Marcelijaus ir Algirdo Dainuojančių ir kuriančių knygų vaikams rašytojų Martinaičių gimtinę – balandžio 1-ąją, minint M. Mar- ketvertukas Benas Bėrantas, Justinas Žilinskas, Tomas tinaičio 85-ąsias gimimo metines, Paserbenčio kaime Dirgėla ir Virgis Šidlauskas neleido nuobodžiauti nė atidengtas ir pašventintas koplytstulpis ir paminklinis vienam. O bib­lio­tekos erdvę papuošė lankytojų kurti akmuo (žr. Tarp knygų, 2021 m. Nr. 4, p. 35–36). šimtas kukučių, ant savo sparnų nešančių M. MartiVisus metus bib­lio­tekos Knygos muziejuje veikia naičio kūrybos eilutes. bib­lio­tekininkų parengta ekspozicija „Senoji Lietuvos Spalio viduryje vykusi bib­lio­tekos jubiliejinius knyga. Istoriją liudijantys puslapiai“. Joje eksponuo- metus užbaigusi šventė įeis į istoriją. Niekas nesistejami seniausi, vertingiausi bib­lio­tekos fonduose bėjo, kad ten, kur Kukutis, orai mūsų nelepina. Tad saugomi XVII–XX a. I pusės leidiniai. skulptoriaus Algimanto Šlapiko akmens skulptūra, Kovo–balandžio mėnesiais įvairaus amžiaus rajono įamžinanti poeto, eseisto, visuomenės veikėjo, Raseimoksleivius kvietėme dalyvauti piešinių konkurse nių rajono garbės piliečio M. Martinaičio kūrybą bei „Mano svajonių bib­lio­teka“. Sulaukėme net 187 nuos- gerai visiems žinomą jo personažą Kukutį, nutūpusį tabių darbų. Dalyvavo vaikai iš visų rajono mokyklų. šios skulptūros viršuje, atidengta pučiant stipriam Smagu žinoti, kad mamos ir tėčiai, mokytojai, dailės vėjui ir dulksnojant lietučiui. Skulptūros atidengistudijų vadovai su vaikais ne tik piešė, bet ir kalbėjo mas – tai baigiamasis Raseinių rajono kultūros centro apie bib­lio­teką, kaip įdomių užsiėmimų ir susitikimų projekto „Algirdo ir Marcelijaus Martinaičių kūrybos erdvę. Gavome neįtikėtinai daug naujų idėjų, kaip dienos Raseinių krašte“ akcentas. Bib­lio­teka buvo šio 34

projekto partnerė, projekto autorius – Raseinių rajono kultūros centro darbuotojas Arūnas Kazlauskas.

Per baigiamąjį jubiliejinį renginį ant sienos keitėsi bib­lio­tekos ir jos filialų veiklos akimirkos, renginių nuotraukos.

Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis įteikė padėkas bib­ lio­tekos direktorei bei darbuotojams už gerą ir atsakingai atliekamą bib­lio­tekinį darbą, skaitymo kultūros puoselėjimą, gyventojų telkimą ir bendruomeniškumą Raseinių M. Martinaičio viešąją biblioteką iškilia proga sveikino Lietuvos nacionalinės Martyno skatinančių renginių organizavimą. PalinMažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. kėjimus bib­lio­tekos darbuotojams skyrė ir mero pavaduotojas Kęstutis Užemeckas, Komunikacijos, kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Judita Radavičienė. Šventiniame renginyje dalyvavo ir sveikinimo žodžius tarė Lietuvos nacio­ nalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Lietuvos bib­l io­t ekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė, Lietuvos Respublikos Seimo nario Arvydo Nekrošiaus patarėja Skaidrutė Žuvelaitienė.

Ilgametė bibliotekos direktorė Gražina Janonienė dėkojo už sveikinimus ir džiaugėsi tokia ilga ir Kultūros ministerijos padėkomis apgražia Raseinių bibliotekos istorija. dovanota ne tik bib­lio­tekos direktorė, bet ir nusipelnę darbuotojai: Skaitytojų aptarnavimo pilietis Česlovas Kenstavičius ir Regina Petreikienė. skyriaus vyr. bib­lio­tekininkas Jonas Brigys ir Informa- Pagyrų bib­lio­tekininkams ir jų atliekamiems darbams, cinių technologijų ir vaikų literatūros skyriaus vedėja įgyvendinamiems projektams negailėjo ir daugelio Jolanta Gudeikytė. Už vadovavimą įstaigai beveik Raseinių miesto įstaigų, įmonių ir visuomeninių orketuriasdešimt metų bib­lio­tekos kolektyvas dėkojo ganizacijų atstovai.

Vakaro svečius savo balsais žavėjo profesionalių ilgametei direktorei Gražinai Janonienei. vokalisčių ansamblis „Inmezzo“. Šventinis renginys Nuoširdžių linkėjimų bib­lio­tekos darbuotojams skyrė ir kaimyninių Kauno apskrities, Kelmės, Jur- baigėsi skanaujant rajono savivaldybės dovanotą, barko bib­lio­tekų vadovės. Visa ko geriausio linkėjo bib­lio­tekos atvaizdu puoštą tortą, aptariant gražias ir didelę atminimo dovaną įteikė Raseinių garbės bib­lio­tekos veiklas, dalijantis prisiminimais.

Raseinių bib­lio­tekos atlikti darbai yra svarūs ir prasmingi, tačiau negalime sustoti vietoje ir leisti sau atsipūsti. Šiandien, atversdami naujo veiklos šimtmečio lapą, norime dar kartą padėkoti visiems, kurie prisidėjo kuriant bib­lio­tekos istoriją ir kurie dalyvauja jos veiklose. Tik dėl bib­lio­tekoje dirbusių, dirbančių ir kuriančių žmonių ji yra reikšmingas Raseinių krašto kultūros židinys ir šviesos nešėja. Išvydę, koks gausaus bičiulių, bendraminčių ir aktyvių skaitytojų būrys susirinko į šimtmečio šventę, pasijutome svarbūs ir reikalingi.

Daina Sutkevičienė Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos kolektyvas. Darbuotojai šventinę dieną tikino pajutę, kad jų darbas pastebimas ir vertinamas.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos direktorė

35

KRONIKA

DEŠIMT MIESTELIŲ Ukmergės kraštas gražus savo gamta, vaizdingais piliakalniais, istorija, o gyventojai mielai puoselėja etninės kultūros tradicijas, neužmiršta savo tarmės, liaudies dainų. Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji bib­lio­teka 2020–2021 m. vykdė projektą „Dešimt miestelių“. Tarp projekto veiklų buvo numatyta organizuoti renginių ciklus kaimo gyventojų, ypač jaunimo, aktyvumui ir pilietiškumui skatinti; liaudies tradicijoms bei kultūros savitumui išsaugoti; sveikai gyvensenai ir aktyviam poilsiui propaguoti.

Praėjusį rugsėjį Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filiale įvyko viso projekto veiklas vainikuojantis Padėkos renginys (dėkavonės). Puikūs orai leido jam vykti ne tik viduje, bet ir lauko terasoje. Vlado Šlaito viešosios bib­lio­tekos direktorei Rasai Griškevičienei savo ir rajono mero vardu buvo smagu dėkoti projekto partneriams – Ukmergės kraštotyros muziejui, Ukmergės kultūros centrui (UKC), Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kolektyvui, atlikėjams, seniūnijoms, bendruomenėms, darbuotojams ir visiems kitiems.

Baigiamajame renginyje skambėjo Vlado Šlaito, Alfo Pakėno, Romo Railos, Margaritos BliukytėsAdomavičienės eilių posmai, savo poeziją skaitė Genovaitė Krogertaitė-Aniūnienė. Pakilią nuotaiką dovanojo kraštiečiai atlikėjai: dainų atlikėjų iš Taujėnų trio (Nijolė Janulienė, Jolanta Janickienė ir Jurgita Levickienė); užulėniškis Antanas Bernotas gitara atliko savo kūrybos dainų; UKC Žemaitkiemio skyriaus kolektyvas parengė kraštą pristatančią programą (meno vadovė Alė Ališauskienė), kurioje skambėjo armonikos akordai, talaluškų posmai, o su savo seserimi Daiva Šermukšniene A. Ališauskienė atliko lyriškus romansus, pritardamos sau ukulėle; per UKC Pabaisko skyriaus šeimyninio ansamblio „Sesulės“ (vadovas Marius Mikučionis) pasirodymą darniai skambėjo mūsų kolegės Paulinos Vasylienės ir jos dukrų atliekamos dainos. Klausytojus pakylėjo UKC Veprių skyriaus instrumentinio ansamblio „Intermezzo“ (vadovas Edvardas Ratautas) atliekama klasikinė muzika ir tartum kvietė suktis valso žingsneliais...

Vasarą rajone vykusiose projekto veiklose kartu su kultūros įstaigomis, vietos bendruomenėmis prisilietėme prie liaudiškos muzikos, kalbos. Šiuose renginiuose buvo pristatyti rajone kuriantys žmonės, o jų yra nemažai.

Per daugybę etnokultūrinių „Arbatos vakarų“ prisistatė vietos dainų ir muzikos atlikėjai, tarmiškai buvo 36

Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filiale vyko baigiamasis projekto renginys. Jurgitos Mačiulienės nuotraukos

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė (kairėje) ir vyriausioji metodininkė Laima Kutiščeva teikia padėkas atlikėjams.

Ukmergės kultūros centro Žemaitkiemio skyriaus meno vadovė Alė Ališauskienė (centre) ir jos vadovaujamas kolektyvas parengė kraštą pristatančią programą.

skaitomos eilės. Surengta įvairių parodų: Pabaisko miestelyje – žolininkės Giedrės Radzevičiūtės žolelių arbatų ir Alfonsos Bielskienės siuvinėtų paveikslų; Šventupės dvare pristatyta rečioniškės Anelės Stancikienės tapybos darbų; Dainavoje veikė paroda „Mokyklos istorija ir jos archyvas“ bei UKC tautinių juostų, karpinių, sodų fotografijų parodos; Taujėnuose – Rūtos Dūdienės rankdarbių paroda; Lyduokiuose rodyta skulptoriaus Algirdo Vagonio medžio darbų

Metas Vitas. Mūšios miško (A. Svarinsko) parkas.

Toma Razvadauskaitė. Siesikų pilis.

ekspozicija. Aplankytas Pabaisko mokyklos muziejus, kuriame gausu etnografinių eksponatų.

Birželio–liepos mėnesiais įgyvendinta nemažai kraštotyrinių veiklų: vykta prie Berzgainių, Mateikiškių, Sukinių, Veprių piliakalnių, prisiminti padavimai apie juos, apvaikščiotos gražiausios Žemaitkiemio, Pabaisko, Veprių seniūnijų vietos. Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotojas Audrius Matulaitis supažindino su išlikusiais XVI a. Siesikų pilies fragmentais, surengė ekskursiją po pilį. Apžiūrėtos Šešuolių ir Žemaitkiemio bažnyčios, prisimintas Vlado Šlaito gimtasis namelis su jame įrengtu atminimo kambariu.

Jaunimui buvo pasiūlyta dalyvauti fotografijų konkurse „Po savo krašto dangum“ – dalyviai teikė savo nuotraukose užfiksuotus Ukmergės krašto gamtos vaizdus bei reikšmingus objektus. Darbai buvo vertinami už meniškumą, originalumą ir kokybę. Aukščiausius komisijos balus pelnė Tomos Razvadauskaitės ir Meto Vito fotografijos, žiūrovų simpatijas laimėjo Adelė Varnaitė, komisijos paskatinamąjį prizą gavo Vaiva Mačiulytė.

Deltuvoje jaunieji krašto gyventojai turėjo galimybę dalyvauti nemokamose šokių (solo jazz) pamokose, kurias vedė profesionali šokėja Eglė Ragelskis. Rugpjūtį piešėme ant puodelių Valuose, Vidiškių seniūnijoje vyko edukacija „Iš močiučių skrynių“, Žemaitkiemyje vyko „Šlaitinės“, kurių metu pristatyta V. Šlaito kūryba.

Didelio susidomėjimo sulaukė projekto „Dešimt miestelių“ lėšomis išleistas Dainiaus Vyto fotografijų to paties pavadinimo leidinys. Puošniame 64 puslapių albume atspindimi gražiausi Ukmergės krašto vaizdai. Fotografijų albumas buvo dalijamas per projekto renginius.

Prezidento Antano Smetonos dvaro rūmuose Padėkos renginio metu veikė paroda „Iš fotografijų albumo – Užugirio kiemas sovietmečiu“.

Vieno renginių dalyvė pasakė: „Etno – tai mes visi.“ Ir tai tiesa, nes mes meistraujame, neriame, sodiname, drožiame, piešiame, dainuojame, grojame ir dar daug kitokių veiklų sumąstome. Džiaukimės tuo, ką turime, ir perduokime iš kartos į kartą įgūdžius, darbus, kūrybą. Įgyvendindami projekto „Dešimt miestelių“ veiklas, Ukmergės krašto gyventojams padėjome pajusti bendrystę, pasiūlėme naują požiūrį į savo gimtinę, gero laisvalaikio renginių. Krašto bendruomenės atmintyje liko nepakartojamos tų renginių akimirkos.

Ačiū visiems, kurie savo darbais ar buvimu, palaikymu prisidėjo prie Vlado Šlaito viešosios bib­lio­tekos projekto „Dešimt miestelių“ įgyvendinimo.

Laima Kutiščeva Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bib­lio­tekos vyriausioji metodininkė

Toma Razvadauskaitė. Pilis rūke.

Projekto veikloms iš ES Kaimo plėtros fondo skirta 12 331,58 Eur, iš jų 5 proc. partnerių lėšos. Projekto part­ neriai: Ukmergės rajono savivaldybės administracija, Ukmergės kraštotyros muziejus, Ukmergės kultūros centras.

37

KRONIKA

PAVADINIMO RĖMUS IŠAUGUSI KLAIPĖDOS KNYGŲ MUGĖ

Devintą kartą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos spalio 1–2 dienomis organizuota Klaipėdos knygų mugė jau kelerius metus yra tituluojama tarptautiniu kultūros festivaliu. Pastebimai plečiasi ir tampa vis įvairesnė jos kultūrinių renginių programa, kasmet knygų mugė suburia vis daugiau žmonių, ateinančių tikrai ne vien dėl to, kad pigiau įsigytų knygų.

Šiais metais Klaipėdos knygų mugėje per dvi dienas organizuota kone 50 renginių, sulaukta maždaug šimto dalyvių ir kelių tūkstančių svečių.

Ir visa tai – didėjant koronaviruso susirgimų skaičiui ir galiojant reikalavimui turėti galimybių pasą. Ar vien patrauklus leidyklų asortimentas galėtų suburti tiek žmonių?

Vargu.

Per šių metų tarptautinį kultūros festivalį, be knygų pristatymų, susitikimų su rašytojais, mugės lankytojų laukė parodos, performansai, koncertai, diskusijos, edukacijos.

Programos spektras – itin Šiemetės Klaipėdos knygų mugės vėliavnešys – fotomenininkas E. Jurčys. Gedimino Juškos nuotr. platus ir spalvingas, peržengiantis bib­lio­tekos ribas, jau mažai susijęs vien tik su naujausios leidyklų produkcijos pristatymu.

Dar vienas knygų mugės pokytį liudijantis reiškinys – festivalio veido pasirinkimas. Ne pirmą kartą apie knygos šventę komunikuojama pasitelkiant žinomo kūrėjo, menininko kūrybą ir asmenybę, sujungiant skirtingas meno ir kūrybos sritis. Prieš kelerius metus mugės žinutę skleidė žinomas aktorius, režisierius, performansų meistras Benas Šarka. Šiais metais pasirinkta JAV gyvenančio lietuvių fotomenininko Edžio Jurčio asmenybė. Šį menininką galima pavadinti savotiška jungiančia grandimi, festivalį vienijančiu subjektu – devintosios knygų mugės pagrindiniu vizualiniu akcentu pasirinkta fotografo nuotrauka, beje, inspiravusi ir šių metų festivalio šūkį „Įveik paviršių“. E. Jurčys tapo puikiu mugės vėliavnešiu ir ambasadoriumi – surengtoje neoficialioje spaudos konferencijoje į Lietuvą grįžusį fotografą kalbino daugybė vietos ir nacionaliniu mastu dirbančių 38

Edžio Jurčio nuotr.

Festivalis pradėtas aktorių trupės „Emotion“ muzikiniu spektakliu „Tabulas musica“. Gerdos Putnaitės nuotr.

žiniasklaidos atstovų, tad žinia apie šių metų temą ir renginius pasklido dar plačiau.

Baigiamasis šiemetės Klaipėdos mugės akcentas – spalio 8 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaryta ir iki lapkričio 7 d. veikusi personalinė E. Jurčio paroda „Būties nerimas“.

Spalio 20 d. bib­lio­tekoje dar pristatytas Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos išleistas išsamiai E. Jurčio kūrybą pristatantis leidinys – fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“.

Jame pateikiama išsami menininko biografija, publikuojami jo sukurtų fotografijų ciklai nuo kūrybos pradžios (1973 m.) iki šių dienų.

Taip žingsnis po žingsnio įgyvendinama ir viešai deklaruojama Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos misija ir ateities perspektyva – siekiama tapti ir tampama vieta, kurioje ne vien tik skolinamos knygos, bet ir kuriamas traukos centras, skatinamas bendruomeniškumas, suteikiama galimybė tobulėti, pažinti įvairias meno formas.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bib­lio­tekos informacija

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ BIRŽAI Dėmesys krašto kūrėjams. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji bib­lio­teka šiais metais įgyvendino du Biržų kraštui reikšmingus projektus, skatinusius iš naujo pažinti žymius kraštiečius ir puoselėti jų atminimą.

epizodai. „Tai ištisa praėjusio šimtmečio istorija, kuri bus išsaugota ateities kartoms“, – džiaugėsi L. Prunskienė.

Abu projektus iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Biržų rajono savivaldybė.

Simona Bindariūtė JONIŠKIS

Susitikimas su vertėjais T. Taškausku, P. Gasiuliu, I. Varnaite.

Bibliotekos nuotr.

Pirmas tęstinis projektas „Neparašyti tekstai“ buvo skirtas prisiminti Biržų krašto rašytojų, vertėjų, partizanų Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno kultūrinę savastį, skatinti nūdienos jaunų žmonių kūrybinį potencialą, sudominti ir vertėjo darbu. Rengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose gimė moksleivių poezijos ir esė tekstai, kai kuriems tai buvo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai. Vasarą bib­lio­teka jaunuosius kūrėjus kvietė susitikti kūrybiniuose skaitymuose Gataučiuose, M. Indriliūno gimtojoje sodyboje-muziejuje. Čia vykusioje šventėje „Matyk pasaulį brolio akimis“ jaunuoliai dalijosi savo kūrybos tekstais, turiningai bendravo. „Smagiausia, kad dabartinių šeimininkų altruistiškai puoselėjamoje Mamerto Indriliūno tėviškėje, bib­lio­tekai įgyvendinant projektus, nesiliauja kultūrinis–švietėjiškas gyvenimas. Vasaromis Gataučiuose skamba jaunų žmonių kūrybinis žodis, dainos, kaip ir tada, kai čia rinkdavosi tarpukario Lietuvos studentijos šviesuomenė“, – sakė projekto vadovė Liuda Prunskienė.

Rugsėjį įvyko baigiamasis projekto renginys – susitikimas su kraštiečiais vertėjais, kuriame šios veiklos patirtimi gyvai dalijosi Irena Varnaitė ir Povilas Gasiulis. Renginį vedė poetas, vertėjas Tomas Taškauskas. Gimnazistų ir jaunųjų vertėjų darbams publikuoti buvo sukurtas tinklaraštis „Neparašyti tekstai“, kuriame savo kūryba jaunuoliai dalijasi iki šiol, tikimės, kad tai darys ir ateityje. Įgyvendinant kitą bib­lio­tekos projektą „Biržų krašto siluetai“ buvo galima sužinoti, kad Suosto kaimas nėra vien tik knygnešio Jurgio Bielinio gimtinė, tai ir poeto, vertėjo, partizano Broniaus Krivicko namai. Vienos projekto veiklų – literatūrinės kelionės – leido iš kitos pusės pažvelgti į žymius Biržų kraštiečius, pakeliauti jų gimtaisiais takais. Paskutinė ketvirtoji, pavadinta „Palatvės didžiavyrių pėdomis“, įvyko simbolinę Mokslo ir žinių dieną, rugsėjo 1-ąją. Patirta, kad apie daugelį vietų dabar byloja tik tušti laukai...

Vykdant projektą išleista ir Biržų garbės piliečio Algirdo Butkevičiaus kraštotyrinių apybraižų knyga „Biržų krašto siluetai“, kurioje pateikiami žymių krašto žmonių gyvenimo ir kūrybos

„Audruvės“ 45-metis. Joniškio krašto kūrybinė bendruomenė mini brandžią sukaktį – rajono literatų klubo „Audruvė“ 45-metį. Vienas seniausių literatų klubų Lietuvoje buvo įkurtas 1976 m. lapkričio 13 d. Visus kuriančius literatus, literatūros mėgėjus ir skaitytojus tuomet subūrė žurnalistė, tautodailininkė, Joniškio garbės pilietės vardą pelniusi Aniceta Krajinienė. Per tą laiką pasirodė šeši Joniškio literatų kūrybos almanachai „Audruvė“, išleisti 25 Joniškio literatų klubo laikraščio „Audruviškis“ numeriai. Šiuo metu klubui vadovauja Alina Jonaitienė.

Audruviškiai turi savo himną, vėliavą, emblemą (klubo emblemos ir pavadinimo sumanytojas – literatas, dailininkas Viktoras Žilinskas). Aktyvi ir įvairiapusė klubo veikla viešinama klubo „Facebook“ paskyroje.

Joniškiečiai kūrėjai aktyviai dalyvauja įvairiuose literatūriniuose konkursuose, yra pelnę daugybę apdovanojimų. Tradicija tapo kasmet Miesto dienos proga organizuoti literatūrines popietes, švęsti klubo gimtadienius, rengti vasaros kūrybines stovyklas. Klubas 2003 metais įsteigė „Viensparnio angelo“ nominaciją. Ji kasmet teikiama už aktyvią kūrybinę veiklą, Joniškio krašto garsinimą. Graži draugystė Joniškio literatų klubą siejo su Lietuvos rašytojų sąjungos nariais – šviesaus atminimo Jolita Skablauskaite, Juozu Jaru ir

Literatų klubo lediniai. Bibliotekos nuotr.

Ona Mikalauskiene, kurios dėka buvo užmegzti kūrybiniai ryšiai su Kauno rašytojais, Kauno Maironio literatūros muziejumi. „Audruvės“ literatai draugauja su Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešąja bib­ lio­teka, kurioje pristatomos literatų knygos, organizuojami bendri renginiai. Bib­lio­tekos Informacijos ir kraštotyros skyriuje yra parengtas kraštotyros segtuvas apie literatų klubą „Audruvė“, knygų fonduose kaupiamos literatų išleistos knygos. „Audruvės“ 45-mečio proga viešosios bib­lio­tekos skaitykloje parengta literatūros paro­ da. Virtualią parodą, skirtą Joniškio literatams, galima pažiūrėti viešosios bib­lio­tekos interneto svetainėje, o socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje – ir sukurtą filmuką.

Dalia Norvaišienė KAZLŲ RŪDA Įgyvendintas projektas. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji bib­lio­teka nuo 2021 m. vasario iki lapkričio vykdė Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės iš dalies finansuotą projektą „Jurgio Dovydaičio pamokos 2021“.

Projekto tikslas ir bib­lio­tekos švietėjiška misija – populiarinti šį legendinį tautosakos rinkėją, pabrėžti jo darbų reikšmę ir vertę.

GALERIJA. Rudens šventė

Bibliotekos nuotr.

Trakai. Pirmąjį spalio šeštadienį Trakų VB Lentvario miesto biblioteka pakvietė skaitytojus į kartu su Lentvario kultūros rūmais organizuojamą rudens šventę „Derliaus sūkury“. Biblioteka ir šiemet dalyvavo kuriant jau tradiciniu tapusį rudens gėrybių kilimą: iš margaspalvių lapų, gėlių ir uogų buvo sudėliotas arbatos puodelis. Šventės svečius biblioteka kvietė užsukti ir į pramogų kupiną kiemelį, kuriame siūlė gaminti ženkliukus, išbandyti 3D akinius, spręsti galvosūkius. (Erika Jočytė)

39

TRYS DIENOS SU ŽEMAITE

Baigiamajame renginyje koncertavo krašto folkloro ansambliai.

Ingos Žilionytės nuotr.

Įgyvendinant projektą organizuoti edukaciniai renginiai, susitikimai su tautosakos atlikėjais (tarp jų su profesionalais, aktoriais), rinkėjais, tyrinėtojais. Buvo skatinama drauge mokytis liaudies dainų, pasinerti į mįslių, pasakų, papročių pasaulį. Sukurtos kilnojamoji ir virtuali parodos, skirtos Jurgiui Dovydaičiui, išplėtė galimybes geriau pažinti šį mūsų krašto tautosakos rinkėją.

Projekto sklaida apėmė visus Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje gyvenančius žmones, ypač daug dėmesio skirta vaikams, jaunimui, socialinę, kultūrinę atskirtį patiriantiems žmonėms, dalis renginių vyko kaimo vietovėse.

Spalio 15 d. bib­lio­tekoje vykusiame baigiamajame projekto renginyje „Nepralenktas tautosakininkas Jurgis Dovydaitis“ bib­lio­tekos direktorė Vilija Šemetienė pasidžiaugė sėkmingai įgyvendinto projekto rezultatais, perdavė J. Dovydaičio dukters Danutės Dovydaitytės-Mažeikienės padėką už tėvo atminimo saugojimą, jo darbų vertinimą.

Kultūros žurnalistė Karina Metrikytė, apžvelgusi prasmingą Jurgio Dovydaičio veiklą, savo pranešimą iliustravo dokumentinio filmo „Jurgis Dovydaitis. Palikimas“ fragmentais. Prisiminimais apie savo dėdę Jurgį pasidalijo Rimantas Dovydaitis.

Renginyje koncertavo mūsų krašto dainininkai, susibūrę į folkloro ansamblius „Sūduonia“ (vad. Daina Ciegienė), „Vabalkšnė“ (vad. Žibutė Labutienė), taip pat modernaus folkloro grupė „Zobalda“ (vad. Daina Ciegienė), linksmais prisiminimais iš vaikystės dalijosi, tėvelio pasaką sekė pasakotoja iš Plutiškių Janina Šermukšnienė.

Vakaras baigtas neoficialiu Kazlų Rūdos himnu – visiems žinoma Jauniaus Vyliaus daina „Vo kieno žali sodai?“.

Aldona Lukoševičienė NERINGA Turiningas susitikimas. Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021 – šiemet mini ir savo įkūrimo 60-metį. Tad tarsi dovana buvo susitikimas su rašytoju Laimonu Iniu, į kurį vėjuotą spalio pavakarę neringiškius ir miesto svečius pakvietė Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji bib­lio­teka ir Neringos muziejai. Autorius pristatė naujausias savo knygas – romaną „Sakmė apie apaštalų laivą“, kuriame tikri įvykiai susipina su tariamais, gausu filosofinių apmąstymų, nagrinėjamos dievoieškos, kuršininkų likimo ir kitos temos. Knyga „Dangaus šulinys“ – tai Žemaitijos mitologijos eskizai, mažai žinomi istorijos ir garsenybių biografijų epizodai.

Autorius taip pat pristatė fragmentus iš rašomos knygos apie Mažąją Lietuvą „Aštuoni Kuršmarių vėjai“, joje – sakmės, padavimai apie

40

Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji bib­lio­t eka įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Kelmės rajono savivaldybės finansuotą projektą „Trys dienos su Žemaite“, skirtą rašytojos Žemaitės 100-osioms mirties metinėms paminėti. Projektas prasidėjo rugsėjo pradžioje, kai kelmiškis dailininkas Andrius Seselskas ant bib­lio­tekos lauko sienos nupiešė rašytojos Piešinio ant sienos autorius Andrius Seselskas. Žemaitės portretą. Didžiulis lietuvių klasikės portretas žvelgia į Kelmės gyventojus ir tarsi ragina stabtelti, bib­lio­tekos lentynose surasti tokią knygą, kurią norėtųsi perskaityti.

Spalio 14-oji buvo vaikų diena su Žemaite. Dauguma rajono bendrojo lavinimo mokyklų organizavo Žemaitės kūrybos vaikams skaitymus, susipažino su rašytojos asmenybe, o į Žemaitės viešąją bib­ Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas. Rolando Kančausko lio­teką atvykę mokiniai dalyvavo nuotraukos edukacijoje „Žemaitės lekcijos vaikams“. Spalio 21-ąją, antrąją dieną su Žemaite, įvyko 8-ieji Žemaitės skaitymai, juose perskaityti šie pranešimai: „Žemaitės kelias į literatūros istoriją 1905–1918 metais“ (dr. Ramunė Bleizgienė), „Žemaitės kūryba Latvijoje: vertimai ir vertinimai“ (doc. dr. Vigmantas Butkus), „Laimės nutekėjimo moterys: artimos ir tolimos“ (Žemaitės literatūrinės premijos laureatė Renata Šerelytė), „Paskutiniai Žemaitės gyvenimo mėnesiai ir jos atminimo įamžinimas Marijampolėje“ (Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus muziejininkė Valė Klesevičienė). Pristatyta ir fotografijų paroda „Čia praėjo Žemaitė.

Kelmės kraštas“, kurioje eksponuojamos nuotraukos iš tų rajono vietovių, kur gyveno Julijos ir Lauryno Žymantų šeima (Ušakiai, Pasmalkys, Kerbed­laukis, Labūnavėlė, Užventis, Ušnėnai) arba jau viena Julija (Graužikai, Šilo Pavėžupis). Ištraukas iš Žemaitės apsakymų žemaičių dounininkų tarme skaitė Alytaus miesto teatro aktorius Vaidas Praspaliauskas.

Spalio 28-oji, trečioji diena su Žemaite, buvo skirta jaunimui. Rajono mokyklų vyresniųjų klasių mokiniai ir Kelmės profesinio rengimo centro moksleiviai dalyvavo Žemaitės kūrybos skaitymo akcijoje. Vakare vyko Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“, kuriame plėtojant moteriškumo temą pristatomos žinomos Lietuvos moterys: Barbora Radvilaitė, Bona Sforca, Felicija Bortkevičienė, Dalia Grybauskaitė ir, žinoma, Žemaitė.

Nijolė Kančauskienė

senuosius baltų dievus, taip pat biografiniai etiudai apie Mažosios Lietuvos kultūros asmenybes. Pristatyme dalyvavo XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Dėkojame LNOBT orkestro solistui Andriui Pleškūnui (altas) už muzikavimą, svečiams – už gražius žodžius apie mūsų kraštą, rašytojui – už naują knygą Neringos tema.

Dalia Greičiutė

PAGĖGIAI

Pagerbtas Vydūno atminimas. Šiemet sukanka 30 metų, kai rašytojas, filosofas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storostas) iš Vokietijos amžinojo poilsio sugrįžo į Tėvynę – 1991 m. spalio 19 d. jis buvo perlaidotas Bitėnų kapinaitėse. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji bib­lio­teka, Martyno Jankaus muziejus ir savivaldybės administracija spalio 22 d. kvietė Mažosios Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojus pagerbti šio visame pasaulyje žymaus šviesuolio atminimą.

Prie Vydūno žymiąja fraze „Spindulys esmi begalinės šviesos“ paženklintų Bitėnų kapinai-

Prie Vydūno kapo Bitėnų kapinėse. Astos Andrulienės nuotr.

čių vartų Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė perskaitė 1991 m. išleisto „Pamario“ straipsnį, kuriame apžvelgiamos Vydūno perlaidojimo Mažosios Lietuvos šviesuolių panteone – Bitėnų kapinaitėse – iškilmės ir svarba.

Prie šio šviesuolio kapavietės susirinkus bib­ lio­tekos darbuotojams, savivaldybės atstovams, krašto kultūros ir raštijos veikėjams, apie Vydūno pasaulėvokos bruožus, puoselėtų vertybių reikšmę, jo idėjų sklaidą Pagėgių krašte kalbėjo

mero pavaduotojas Edgaras Kuturys, bib­lio­tekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė, Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojas Petras Skutulas (vienintelis iš susirinkusiųjų dalyvavęs 1991 m.

Vydūno palaikų perlaidojimo ceremonijoje), Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė. Vydūno šviesos nuskaidrinta atminimo popietė pratęsta Martyno Jankaus muziejuje.

Sonata Nognienė PALANGA Metraštis „Palangos langai“. Palanga 2021 m. mini kurorto grąžinimo Lietuvai 100-mečio jubiliejų. Tad etnokultūros metraščio „Palangos langai“ antrąjį numerį Palangos viešoji bib­lio­teka skyrė šiai sukakčiai paminėti (metraštis – tai Palangos miesto etninės kultūros plėtros programos priemonė).

Latvijos karo muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjas dr. Krišs Kapenieks, pasinaudojęs gausia Latvijos ir Lietuvos archyvų medžiaga, publikacijoje „Palangos valsčius Laisvės kovų laikotarpiu (1918–1920)“ pasakoja apie istorinius įvykius Latvijoje ir jos sudėtyje buvusį Palangos valsčių. Tai vertingas straipsnis, nes iki šiol latvių istoriografijoje nebuvo publikacijų, skirtų šiai temai. Palangos kurorto muziejaus direktorė Virginija Paluckienė pristato taip pat nenagrinėtą temą – „Palangos savivaldos raida 1921–1940 m.“ Straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai Palangos vietinės valdžios formavimo bruožai, savivaldybininkai, jų tautinė priklausomybė, išsilavinimas.

Pirmą kartą publikuojami Palangos valsčiaus ir miesto tarybų bei valdybų narių sąrašai, tikslūs burmistrų kadencijų laikotarpiai.

Metraštyje pateikiamas lenkų istoriko, geografo, profesoriaus Stanisławo Karwowskio (1848–1917) leidinio „Połąga i Kretynga“ (1913) vertimas į lietuvių kalbą. Tai vienas pirmųjų spaudinių, kuriame rasime įvairios informacijos apie Palangą.

Nematerialaus krašto kultūros paveldo skyriuje publikuojami Monikos Grigūnienės straipsniai apie palangiškių tautosaką ir kulinarinį paveldą, dr. Auksės Noreikaitės straipsnis „Gyvenimas Palangos ir Rucavos paribyje“, palangiškės kraštotyrininkės Emilijos Adiklienės (1906–1993) rankraščiai apie Palangos krašto siuvėjus Praną Vainorą ir Bronę Vitkienę.

Taip pat spausdinamos žurnalisto Vytauto Žeimanto publikacijos apie Palangos oro uosto įkūrimą, kurorto spaudą 1886–1940 m., Palangos

ir Šventosios vardų paminėjimą Lietuvos ir kitų kraštų žemėlapiuose.

Susirinkusių krašto kultūrai ir istorijai neabejingų miestelėnų būriui metraštį pristatė bib­lio­tekos direktorius Kęstutis Rudys, kalbėjo prof. habil. dr. Vladas Žulkus, Virginija Paluckienė, Mikelis Balčius, dr. Auksė Noreikaitė.

Bronislava Spevakovienė PLUNGĖ 10 klubo veiklos metų. Spalio 23 d. paminėtas Plungės miesto bib­lio­tekos jaunųjų knygos bičiulių klubo „Išminties upeliukas“ 10-metis, surengta šventė „Kelionė į praeitį ir atgal“. Klubo istorikai Augustė Vasiliauskaitė, Joris Makarevičius ir Neimantas Bieliauskas pristatė pačias įsimintiniausias akimirkas iš klubo gyvenimo ir veiklos.

Pirmiesiems klubo nariams, kurie dabar jau yra studentai, malonu buvo prisiminti, kaip 2011 m. spalio 19 d. bib­lio­tekininkės Ritos Jundulienės sukviesti vaikai nusprendė įkurti Jaunųjų knygos bičiulių klubą. Tą pačią dieną buvo išrinktas ir klubo pavadinimas, kurio autorė Ugnė Jonauskaitė tapo pirmąja klubo prezidente. Per 10 klubo gyvavimo ir veiklos metų atsirado visų laukiami tradiciniai renginiai: istorinės viktorinos, akcijos „Kviečiu į savo bib­lio­teką“, „Knygų Kalėdos“, teatralizuoti Metų knygos pristatymai, išradingi Šiaurės šalių literatūros savaitės renginiai, beglobiams gyvūnams paremti skirta knygų loterija. Bet labiausiai visų laukiama šventė būna klubo gimtadienis, jo metu priimami nauji nariai. Būsimieji nariai turi visus metus aktyviai dalyvauti klubo veikloje, o šventės dieną įveikti įvairius išbandymus ir prisiekti ištikimybę klubui. Tada jiems įteikiami nario pažymėjimai, ženkleliai. Šventės dieną klubo gretas papildė 17 naujų narių, tad šiuo metu klubas vienija net 88 jaunuosius knygos bičiulius.

J. Makarevičius, A. Vasiliauskaitė ir N. Bieliauskas primena klubo istoriją. Bibliotekos nuotr.

Akivaizdu, kad klubo veikla nebūtų tokia įdomi ir turininga be ilgamečių rėmėjų, bičiulių, draugų ir tėvelių, rajono valdžios paramos ir pagalbos. Dėkojame jiems už pasiūlymus ir idėjas, dovanotas nuostabias kelionių akimirkas, įdomius susitikimus, prasmingus prizus. Smagu, kad mūsų bib­lio­teka yra vieta, kurioje gera visiems – ir suaugusiesiems, ir vaikams.

Rita Jundulienė RASEINIAI Naujas „Rasupio“ numeris. Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos darbuotojai pasistengė, kad į bib­lio­tekos 100-mečio renginį atskubėję svečiai galėtų išsinešti dovanų – ketvirtąjį krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Rasupis“ numerį. Savivaldybės tarybos nariams padidinus finansavimą, šiemet padidėjo žurnalo apimtis ir tiražas, buvo galima pasikviesti įvairių autorių, pateikti įdomių istorinių įžvalgų.

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila atverčia mažai žinomus Šiluvos istorijos puslapius, analizuoja bažnyčios ir parapijos – dviejų artimų, bet daug kur nesutampančių sąvokų – nepagrįstą tapatinimą. Dr. Vytenis Almonaitis ieško Paliepių ištakų ir tikslina enciklopedijose užfiksuotus šių vietovių istorijos faktus, o dr. Tomas Petreikis kviečia susimąstyti, ar Raseinių miestas gali turėti pretenzijų

GALERIJA. Poetės Elenos Mezginaitės jubiliejus

Bibliotekos nuotr.

Panevėžys. Spalio 31-ąją panevėžietė poetė Elena Mezginaitė būtų šventusi 80-ąjį jubiliejų. Ta proga šalia Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos pastatytas suolelis su įmontuota specialia įranga, leidžiančia prisėdus pasiklausyti poetės eilių. Septyniolika eilėraščių įgarsino Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė. Suolelis pastatytas įgyvendinant projektą „Provincijos tango Elenai“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba. (Vaida Žalienė)

41

MARIAUS KATILIŠKIO SKAITYMAI

į savąją sostinės interpretaciją, ragina mažiau žvalgytis į kaimynus ir imtis kurti senosios Žemaitijos sostinės komunikacijos strategiją.

Kai kuriuos straipsnius inspiravo istorinės sukaktys, tam tikro laikotarpio iššūkiai: 1831 m. sukilimo aidai, jau ketvirtą kartą į Raseinius bandanti sugrįžti dominikonų vienuolija, skaudi 1940–1941 m. sovietinių represijų atmintis, kruvina 1941 m. vasara. Rubrikoje „Mūsų krašto paveldo gintarai“ galima susipažinti su dviem iškiliomis asmenybėmis – XX a. Lietuvos mokslininku biologu Pranciškumi Baltrumi Šivickiu (1882–1968) ir dailininku Antanu Samuoliu-Samulevičiumi (1899–1942).

Dr. Akvilė Rėklaitytė rubrikoje „Kukučio baladžių paraštėse“ atskleidžia naujas poeto M. Martinaičio kūrybos briaunas, pabrėžia jo siekį savo kūryboje užfiksuoti svarbią žmonijos patirties dalį. Kultūros centro darbuotojo Arūno Kazlausko straipsnis skatina tikėti, kad po rugsėjo savaitgalį Kalnujų bažnyčios griuvėsiuose nuskambėjusios muzikinio spektaklio „Odė Kukučio prisikėlimui“ premjeros Kukučio dvasia jau niekada iš Kalnujų nepasitrauks.

Netrūksta dėmesio ir jubiliejų mininčiai bib­ lio­tekai, jos veiklai ir pokyčiams per paskutinįjį dešimtmetį. Vyriausiojo bib­lio­tekininko Jono Brigio straipsnyje pateikiami įdomūs faktai apie dabartinio bib­lio­tekos pastato (anksčiau buvusio kultūros centro) statybą, su ja susijusias sėkmes ir nesėkmes. Kaip visada žurnalo puslapiuose galima rasti krašto kūrėjų darbų, „Raseinistikos“ naujienas, kultūros kroniką.

Daina Sutkevičienė ŠIAULIAI Dar daugiau paslaugų. Šiaulių miesto savivaldybės viešoji bib­lio­teka 2021 m. įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos ir miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą projektą „Lietaus vaikai po bib­lio­tekos skėčiu“, kurio tikslas yra didinti paslaugų prieinamumą autizmo spektro (ASS) ir kitų kalbos, komunikacijos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims. Jau kurį laiką pietinėje miesto dalyje esančių padalinių – „Aido“ filialo, Skaitytojų aptarnavimo ir Bibliografijos-informacijos skyrių – duris puošia spalvota dėlionė „Bib­lio­teka visiems“, nurodanti, kad bib­lio­teka tampa vis atviresnė ir draugiškesnė.

Projektas pradėtas „Aido“ filialo kiemelyje vasarą surengta švente, kurioje dalyvavo Šiaulių „Spindulio“ ugdymo centro vaikai, muzikinę

42

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji bib­ lio­teka šių metų spalio 8 d. jau 25-ą kartą pakvietė į rašytojui Mariui Katiliškiui skirtus literatūrinius skaitymus, tradiciškai rengiamus rašytojo gimtadieniui paminėti. Šiemet jie buvo ypatingi – skaitymų klausytojams duris atvėrė atnaujintas M. Katiliškio atminimo kambarys, įkurtas bib­lio­t ekos ketvirtame aukšte.

Atnaujintas Mariaus Katiliškio atminimo kambarys.

2021 m. Mariaus Katiliškio skaitymams Tomos Mikalajūnaitės nuotr. pavadinti pasirinkta citata iš romano „Užuovėja“ – „Mes ir vėl susitinkam, mano jaunų dienų auksiniai debesys“ – simboliškai sugrąžino į jaunojo M. Katiliškio laikus Pasvalyje. Čia gyvendamas 1941–1944 m. jis pagaliau galėjo atsidėti literatūrai ir kūrybai, o savo pirmąją knygą „Seno kareivio sugrįžimas“ parašė dirbdamas Pasvalio centrinės bib­lio­tekos vedėju.

Skaitymų dieną priešais bib­lio­teką Vytauto Didžiojo aikštėje šurmuliavo Pasvalio Klėties teatro aktoriai, skambėjo aktorių skaitomos ištraukos iš romanų „Miškais ateina ruduo“, Jame laukia įdomios užduotys ir dėlionės. Dainiaus „Išėjusiems negrįžti“, rašytojo jaunystės ir Vareikos nuotr. vėlesnio laikotarpio novelių. Bib­lio­tekoje apie M. Katiliškio paskutinę gyvenimo stotelę – Čikagos priemiestyje įsikūrusį Lemontą (JAV) – priminė ten gyvenančios lietuvės kraštietės ir Pasvalio bib­lio­tekos bičiulės Živilės Ramašauskienės atsiųstas filmuotas reportažas.

Atnaujinto M. Katiliškio kambario atidaryme jį įrengusios MB „Ekspomūza“ direktorė Giedrė Švėgždaitė-Randienė pasvaliečiams pristatė naujoves: interjere grafiškai atvaizduotas vingiuotas rašytojo kelias nuo ūkininko arklo iki rašytojo plunksnos, nuo karo draskomos Lietuvos iki Šaltojo karo paveiktos JAV. Prisėdus ant suoliukų galima klausytis M. Katiliškio kūrinių garsinių įrašų, dėlioti dėliones ir spręsti interaktyviuose ekranuose pateikiamas užduotis. Viena jų – sudėlioti rašytojo tėviškėje Katiliškių kaime jo paties sodintos ir iki šiol tebežaliuojančios vinkšnos fotografiją. Kambaryje eksponuojami daiktai, priklausę pačiam rašytojui ir dovanoti jo žmonos Zinaidos Nagytės-Katiliškienės (poetė Liūnė Sutema, 1927–2013), kurių pargabenimu į Lietuvą rūpinosi bib­lio­tekos bičiulių Živilės ir Žilvino Ramašauskų šeima.

Atidaryme ekskursiją surengusi bib­lio­tekininkė Toma Mikalajūnaitė kvietė lankytojus užsisakyti ir edukaciją, įtrauktą į Kultūros paso programą „Išėjęs sugrįžti: rašytojas Marius Katiliškis“.

Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos informacija

nuotaiką kūrė dienos centro „Goda“ „Spalvų orkestras“ (vad. Ilona Būdavaitė). Įgyvendinant projektą bib­lio­tekoje vyko įvairūs edukaciniai užsiėmimai, sensoriniai skaitymai. Bendradarbiaujant su aktore Jūrate Levickaite, Šiaulių apskrities P. Višinskio bib­lio­tekos darbuotojomis ir panaudojant įvairias vizualines, taktilines, sensorines priemones, pasitelkiant pojūčius (regą, klausą, lytėjimą, uoslę), mažieji bib­lio­tekos lankytojai buvo mokomi suprasti skaitomo teksto prasmę.

Vienas svarbiausių projekto rezultatų – bib­ lio­tekoje įrengta nedidelė sensorinė erdvė. „Naujoje, jaukioje aplinkoje, pasitelkiant šviečiančius stiklo molbertus, šviečiančius smėlio staliukus ir šviečiančią lentą, vyksta kūrybiniai užsiėmimai vaikams. Terapinių šviesų ir garsų edukacijos padeda skatinti vaikų smalsumą, vaizduotę ir kūrybiškumą“, – apie naują bib­lio­ tekos erdvę pasakojo „Aido“ filialo vedėja Zita Rugaitienė.

Kaip dirbti su ASS ir kitų kalbos, komunikacijos ir elgesio sutrikimų turinčiais asmenimis, kaip vesti sensorinius skaitymus vaikams, sužinota mokymuose, kuriuos vedė lektorė edukatorė Rūta Norkūnė (VšĮ „Idėjų karalystė“). Nagrinėtos

Sensoriniai skaitymai su J. Levickaite. Bibliotekos nuotr.

temos – „Autizmo spektro sutrikimas ir bib­lio­ teka: misija įmanoma“ ir „ASS ir edukacija bib­lio­ tekoje: sensoriniai skaitymai“. „Net ir pasibaigus projektui, veiklos nenutrūks, šeimos, auginančios šiuos ypatingus vaikus, visada bus laukiamos bib­lio­tekoje. Ir toliau bendrausime su Šiaulių „Spindulio“ ugdymo centro pedagogais, asociacija „Lietaus vaikai“, – teigė Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, viena iš projekto „Lietaus vaikai po bib­lio­tekos skėčiu“ iniciatorių Laimutė Šileikienė.

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO LAPKRITĮ 6 d.

Prieš 115 metų, 1906-aisiais, Miesto salės rūmuose (dabartinė Lietuvos nacionalinė filharmonija) įvyko kompozitoriaus Miko Petrausko operos „Birutė“ premjera. Ši diena laikoma lietuvių nacionalinės operos gimimo diena. „Birutę“ pastatė lietuvių muzikos ir teatro mėgėjų draugija „Vilniaus kanklės“, kompozitorius ją parašė pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio dviejų veiksmų to paties pavadinimo melodramą. Vėliau „Birutė“ buvo pastatyta Čikagoje, Brukline, Bostone ir kitur. Mi1928 m. Bostone išleisto nint 100-metį, 2006 m. lapkričio 6 d. „Birutė“ vėl leidinio „Birutė: dviejų skambėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos veiksmų liaudies opera“ viršelis. salėje (orkestruota Teisučio Makačino). Lietuvos radijo fonduose yra išlikę vos keli operos fragmentai, visa opera nebuvo įrašyta. 2009 m. išleista operos „Birutė“ kompaktinė plokštelė „Mikas Petrauskas. Birutė“ (įrašų kompanija „Cantus firmus“).

8 d.

Šią dieną prieš 90 metų Kaune gimė Jurgis Mačiūnas (1931– 1978) – lietuvių dailininkas avangardistas, „Fluxus“ judėjimo pradininkas. Vaikystę praleido Lietuvoje, 1944 m. su šeima pasitraukė į vakarus, gyveno Vokietijoje, 1948 m. persikėlė į JAV, studijavo menus.

1960 m. atidarė galeriją „A / G“ 1962 m. subūrė menininkų grupę, rengė „Fluxus“ festivalius Europoje, Amerikoje. Sukūrė objektų, videofilmų, surengė hepeningų, performansų, leido grupės leidinius. Atmetė vartotojiškai visuomenei būdingą komercinį meno pobūdį, jo elitiškumą, pabrėžė atsitiktinumo svarbą. 2007 m. Vilniaus savivaldybė už beveik 13 mln. litų įsigijo J. Mačiūno kolekciją. 2018 m. Lietuvos nacionalinėje bib­lio­tekoje buvo eksponuojama paroda „Fluxus“ avilys“, kurioje pristatyta Vilniuje įsteigto Jono Meko vizualiųjų menų cen- 2016 m. Lietuvoje išleistas pašto įamžinantis „Fluxus“ trui priklausanti „Fluxus“ kolekcijos dalis ženklas, pradininką J. Mačiūną (dail. Tomas Dragūnas). (dokumentai, artefaktai).

10 d.

– Pasaulinė mokslo diena taikai ir vystymuisi, ją minėti kasmet nuo 2020-ųjų skatina UNESCO. Norima pabrėžti mokslo svarbą ir aktualumą mūsų gyvenime, kuo plačiau į diskusijas įtraukti visuomenę.

Taip pat siekiama pabrėžti mokslininkų vaidmenį skleidžiant žinias apie nuostabią, UNESCO plakatas. bet trapią mūsų planetą. Klimato kaitai tampant vis rimtesne grėsme, šiemet UNESCO kvietė diskutuoti apie klimato kaitai pasirengusių bendruomenių kūrimo svarbą, ragino įsitraukti įvairias organizacijas ir institucijas, žiniasklaidą. Lietuvoje, minint šią dieną, siekiama supažindinti su mokslo naujovėmis, skatinti jaunimą domėtis mokslo pasiekimais. Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslų akademija šią dieną rengia mokslo raidai skirtas konferencijas, mokyklose organizuojamos įvairios tiriamosios veiklos.

11 d.

Šią dieną sukako 200 metų, kai Maskvoje gimė Fiodoras Dostojevskis (1821–1881) – rusų literatūros klasikas, vienas žymiausių pasaulio romanistų. Mokėsi namie, pensio­nuose, 1843 m. baigė Sankt Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Nuo 1847 m. dalyvavo M. Petraševskio draugijos, kurios nariai domėjosi Rusijos reformavimo galimybėmis, veikloje. Carinei valdžiai ją apkaltinus sąmokslu, 1849 m. suimtas ir nuteistas mirti; prieš pat egzekuciją mirties bausmė pakeista katorga. Nuo 1844 m. gyveno iš literatūrinio darbo. Daug keliavo, 1867 m. lankėsi ir Vilniuje. Iki šiol pagal šio klasiko romanus kuriami filmai, statomi spektakliai. Beveik visą jo kūrybą galime skaityti lietuviškai, tačiau vertimai gana seni, tik iš naujo išleidžiami: praėjusio amžiaus pabaigoje buvo išversti „Demonai“, prieš 11 metų – „Užrašai iš pogrindžio“, o „Nusikaltimas ir bausmė“ – vos ne prieš šimtą metų. 2006 m.

Vilniuje ant namo, kur buvo apsistojęs F. Dostojevskis, atidengta memorialinė lenta (skulpt. Romu- Lietuvos nacionalinės bibliotekos F. Dostojevskio 200-osioms metinėms skirtos parodos plakatas. aldas Kvintas).

13 d.

Prieš 215 metų 1806-aisiais Vilniuje gimė Emilija Pliaterytė (1806–1831), 1830–1831 m. sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d’Ark. Su pusbroliu Cezariu Pliateriu Dusetų apylinkėse suorganizavo 200 raitų šaulių, 60 raitininkų, kelių šimtų dalgiais ir medžiokliniais šautuvais ginkluotų pėstininkų sukilėlių būrį. Dalyvavo mūšiuose prie Daugpilio, Zarasų, Ukmergės apylinkėse, kautynėse ties Maišiagala. Paskirta 25 pėstininkų (pirmojo lietuviško) pulko vade. 1831 m. liepą sukilėlių kariuomenei traukiantis į Prūsiją, su savo adjutante Marija Rašanavičiūte ir C. Pliateriu mėgino prasiveržti į Lenkijos karalystę. Susirgusi mirė, palaidota Kapčiamiestyje. Didvyre laikoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Baltarusijoje. Jos drąsa ir meilė tėvynei įkvėpė įvairių sričių menininkus, jos vardu pavadintos gatvės, jaunimo organizacijos, mokyklos. Kapčiamiestyje veikia Emilijos Pliaterytės muziejus.

Georg Benedikt Wunder. Emilija Pliaterytė 1831 m. sukilime. XIX a.

* Atrinktos lapkričio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

14 d.

Gimė Jurga Ivanauskaitė (1961– 2007), dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės ir scenografo, dailininko Igorio Ivanovo dukra, – garsi XX–XXI a. lietuvių rašytoja, dailininkė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė (2005 m.). Šiemet lapkričio 14 d. jai būtų sukakę 60 metų. 1985 m. J. Ivanauskaitė baigė Lietuvos dailės institutą (grafiką). Tais pačiais metais debiutavo novelių rinkiniu „Pakalnučių metai“. Romanas „Ragana ir J. Ivanauskaitė. Vilnius, 2004 m. lietus“ (1993), anuomet vadintas Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. skandalingiausiu, kartu yra daugiausiai į užsienio kalbas verstas rašytojos kūrinys. J. Ivanauskaitė ne tik kūrė prozą, eseistiką, eiles, bet ir tapė, fotografavo, rengė parodas, keliavo, buvo aktyvi akcijų dėl Tibeto laisvės dalyvė. Domėjimasis budizmu, kelionės po Indiją tapo viena svarbiausių jos kūrybos (1996–2004) temų. 2008 m. Vilniuje, Aguonų gatvėje, atidarytas J. Ivanauskaitės skverelis, 2009 m. čia pastatyta Ksenijos Jaroševaitės sukurta skulptūra, įkūnijanti Jurgos mėgstamiausią augintinį – katiną.

21 d.

– Pasaulinė sveikinimosi diena. Ši šventė minima nuo 1973 m., ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makomakai, netyčia susitikę Nebraskoje, apsidžiaugė ir nusprendė šiuo džiaugsmu pasidalinti su kitais.

Sveikinimosi papročiai, išreiškiami ne tik žodžiais, įvairiose pasaulio šalyse gali būti labai skirtingi, kitų tautų atstovams net nesuprantami.

Europiečiai dažniausiai spaudžia ranką (kartais apsikabina). Japonijoje norint pasisveikinti nusilenkiama, indai sveikindamiesi sudeda delnus prieš save, keistai sveikinasi maoriai – trinasi nosimi. Sveikinimosi papročiai gali kisti, jie priklauso nuo kultūros, tradicijų, mados, net to laiko iššūkių.

Pavyzdžiui, per karantiną žmonės pradėjo ir jau įprato sveikintis kitaip – prigijo pasisveikinimas prisiliečiant alkūnėmis ar bakstelint kumščiais, siūloma sveikintis prie širdies pridėjus ranką ar „Royalty free“ (pikist.com) nuotr. tiesiog linktelint galva.

23 d.

Prieš 170 metų Ožkabaliuose (Bartninkų vlsč.) gimė Jonas Basanavičius (1851–1927) – Vasario 16-osios Akto signataras, gydytojas, mokslininkas. 1873 m. baigė Marijampolės gimnaziją, įstojo į Maskvos universitetą, iki 1879 m. mokėsi Istorijos ir filologijos, vėliau Medicinos fakultete. 1883 m. parengė pirmuosius mėnraščio „Aušra“ numerius, iki 1886 m. buvo vienas pagrindinių bendradarbių. 1879–1905 m. gyveno Bulgarijoje, dirbo gydytoju. Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje. Tapo doroviniu tautos autoritetu, dalyvavo visose svarbiausiose akcijose, kur buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams. 1992 m. įsteigta valstybinė Basanavičiaus premija. Įdomu, kad 1939 m. Birštone pastatytas J. Basanavičiaus biustas (skulptorius Antanas Aleksandravičius) išliko nenugriautas per visą sovietmetį.

2018 m. Vilniuje, minint patriarcho 167-ąsias gimimo metines, po ilgų ginčų dėl vietos parinkimo pagaliau priešais buvusius Miesto salės rūmus iškilmingai atidengta Paminklas J. Basanavičiui Vilniuje.

BY-SA (Stanislovas) nuotr.

J. Basanavičiaus skulptūra.

23 d.

Prieš 140 metų Margiuose (dabartiniai Naudžiai; Vilkaviškio apskr.) gimė Petras Rimša (1881–1961).

Vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptorių, grafikas, medalistas, Lietuvių dailės draugijos vienas įkūrėjų ir narys (nuo 1907), pirmosios lietuvių dailės parodos vienas organizatorių ir dalyvis. Skulptūra „Lietuvos mokykla“ Mokėsi P. Velionskio studijoje Var- Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje BY-SA (Pofka) nuotr. šuvoje, Dailės mokykloje Paryžiuje, Krokuvos dailės akademijoje, Dailės skatinimo draugijos mokykloje Sankt Peterburge. Keliavo, gyveno įvairiuose miestuose ir šalyse. Nuo 1924 m. (su pertraukomis) gyveno Kaune. P. Rimša išgarsėjo kaip patriotinės simbolikos skulptūrų „Artojas“ (1907 m.), „Lietuvos mokykla 1864–1904“, „Skausmas“ (1916 m.) ir kt. autorius. Buvo ryškiausias to laikotarpio medalių kūrėjas Lietuvoje. Iš jų žymesni: „Vilnius – Lietuvos sostinė“ (1923), „Gedimino sapnas“ (1925), „Vytauto 500 metų jubiliejaus“ (1930), „400 metų lietuviškai knygai“ (1947). Jo kūrinių turi Bostono muziejus, Vatikano ir Lietuvos muziejai.

28 d.

Šią dieną prieš 110 metų gimė Beatričė Grincevičiūtė (1911–1988), unikali XX a. lietuvių dainininkė (sopranas). Pirmoji lietuvių kamerinė dainininkė. B. Grincevičiūtės muzikiniam išprusimui įtakos turėjo Ilguvos dvaro, E. Młynarskio (B. Grincevičiūtės tetėno) aplinka ir globa. Turėjo regėjimo negalią, pasaulį suvokė pasitelkdama klausą, uoslę, lytėjimą. Nuo 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją, nuo 1943 m. rengė solo koncertus (debiutas Kauno konservatorijoje). Lietuvos filharmonijos, Lietuvos radijo solistė. Repertuarą (daugiau kaip 1000 kūrinių) sudarė lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, XVIII–XX a. klasikų kamerinė muzika. Turėjo savitą lyrišką, šviesaus tembro balsą, subtilų meninį skonį, fenomenalią muzikinę atmintį, įgimtą absoliučiąją ir spalvinę klausą. Nuo 1991 m. rengiami Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursai, nuo 1994 m. Vilniuje veikia B. Grincevičiūtės memorialinis butas-muziejus Beatričės namai.

44

B. Grincevičiūtė. B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ archyvo nuotr.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

IN THIS ISSUE Significant Documents of the Polish–Lithuanian Commonwealth Now in Vilnius

2

Tomas Petreikis. The History of the Nation’s Consolidation: ‘Martynas Jankus’ by Domas Kaunas

17

On 19 October, the Palace of the Grand Dukes of Lithuania hosted the opening of the international exhibition ‘To Keep the Homeland Alive: Lithuania and Poland in the Epoch of the 1791 Constitution’ devoted to the 230th anniversary of the Constitution of the Polish–Lithuanian Commonwealth of 3 May 1791 and the Mutual Assurance of the Two Nations of 20 October of the same year. These two important documents, preserved in Poland, are for the first time exhibited in Lithuania. Thea Constitution of the 3rd of May is often referred to as Europe’s first constitution. The Mutual Assurance of the Two Nations, to quote the Director of the Museum Vydas Dolinskas, ‘supplemented, refined, and, to some extent, adjusted provisions of the Constitution of the 3rd of May itself’. That epoch and its documents can teach today’s people the art of communication, negotiation, and compromise.

2021 saw the publication of the solid monograph ‘Martynas Jankus: tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas’ (Martynas Jankus: a Consolidator of the Nation and Creator of the Lithuanian Press) by Prof. Domas Kaunas about the life of one of the most famous cultural and political figures of Lithuania Minor the printer Martynas Jankus (1856–1946). He was a Lithuanian patriot, smart entrepreneur, and ardent promoter of the national spirit possessing secular world outlook.

The monograph presents a three-dimensional portrait of Jankus (as a person, a book personage, and a politician), which is fairly intense, rich in contrast, and unadorned, though with heroic qualities.

For the First time in History: a Library in a World Expo

The 19th century was rich in discoveries and major developments in art and literature. One of the most important inventions is photography, which caused a breakthrough in the human imagination and allowed creating sustainable images of objects. In Lithuania, it gained solid roots and became fairly popular. The 19th century was also a time period that witnessed change in the attitude towards children: they began to be perceived as self-contained members of the society and as a target audience for publishers and manufacturers of dedicated books, magazines, toys, and clothing. That was also the time when child photography, an integral part of the art of family portrait, was on the rise. Photographers attempted to capture life’s positive moments and awaken a range of one’s reminiscences: those of infancy, christening, the First Communion, adolescence, etc. The publication surveys personal albums and photographs preserved at the Rare Books and Manuscript Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania.

5

Among the participants of the World Expo 2020 in Dubai (United Arab Emirates), for the first time in the library history there is the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. One of the highlights of its exposition is the interactive narrative ‘Kristijonas Donelaitis: Homer of Lithuania’. Fragments of Donelaitis’s poem Metai (‘The Seasons’) are revived as part of multimedia reality, and the state-of-the-art visualisation of this literary work pertains to the main theme of Expo 2020 ‘Connecting Minds, Creating the Future’. This world exhibition offers a real opportunity to open up internationally our most precious treasury, the documentary heritage. (Prepared by Rasa Bataitytė)

Gerda Putnaitė. A Sharp-Cornered Woollen Room

7

We continue the series of publications ‘The reader nurturing the library’. It is devoted to the initiative by the Association of Lithuanian County Public Libraries ‘Library for All’ having the purpose to make all Lithuania’s libraries accessible to all visitors regardless of their demands. In this issue, the Klaipėda County Ieva Simonaitytė Public Library introduces its experience in its efforts to satisfy the needs of users with a wide variety of demands.

Dalia Jaskonienė. Are All Users Readers?

11

Nowadays the librarianship terminology is undergoing intensive development. As regards terminology studies, their results are apparent in vocabularies of terms and encyclopaedias that are published. However, numerous significant peculiarities and even discoveries within the field of the creation, translation, standardisation, and discussing of terms remain unnoticed. Materials of terminology studies deal not only with terms, their definitions, and their equivalents in other languages but also very ample contextual data and even metadata of terms with references to sources, synonyms, and usage examples.

Extensive contextual material on professional terms was accumulated during the process of the making of ‘The Lithuanian-English Dictionary of Librarianship, Information, and Book Science Terms’ at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. This publication presents some generalised discussions regarding terminographic and standardisation characteristics of the terms ‘reader’ and ‘user‘.

The History of an Exhibit

14

This publication is about the book ‘The Life of Saint Dominic, the Founder of the Order of Preachers’ (Zywot wyznawce swiętego Dominika, zakonu kaznodzieyskiego fundatora) preserved at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. Algirdas Plioplys speaks about its restoration before handing it over to the Church Heritage Museum to be exhibited there. The book was tattered because of improper preservation and change of storage places, had neither cover nor endpapers; its block consisted of loose uncut gatherings not sewn together. The book is based on Saint Dominic’s biography written by the Dominician Nicolaas, or Nicolaus Janssenius Boy (1592–1634), who lived in Antwerp (modern Belgium). It was published for the first time in Latin in 1612 and afterwards became very popular; 1626 saw its publication in the Polish language. Birutė Valečkaitė introduces the book’s content.

Dalia Tarailienė. Suspended Childhood Moments: From the Collections of the National Library 19

Kęstutis Šapoka. Listing Over Vincas Kisarauskas’s Manuscripts

24

The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania preserves the archive of the artist Vincas Kisarauskas (1934–1988), which, above all, is significant because of its collection of original ex libris that had been accumulated by the artist himself. But of no less interest, though not so abundant, is the archive of his manuscripts and typescripts produced on various occasions in 1972–1983. Vincas Kisarauskas was one of the most prominent Lithuanian experimenting artists of the Soviet era as well as an intellectual expressing himself in the fields of art criticism and art studies. All this is reflected in his manuscripts and typescripts.

Laura Juchnevič. A Letter to a Librarian. Commemoration of the 90th Anniversary of the Lithuanian Librarians Association

27

The Lithuanian Librarians Association, on the occasion of its 90th anniversary, invited community members to share their thoughts about transformations and the evolution or revolution of the librarian’s profession; the impact of the abundance of technologies and information on the librarian’s work and routine; and demands and expectations of readers searching for a needed book and of information users. To this end, an original technique was chosen: letters inviting to discuss and dispute with famous librarians of the past or inspiring personalities who had played a role in librarianship in Lithuania and abroad.

Twenty letters were produced by librarians from all over Lithuania; the majority of them were dedicated to historical personalities who were doing their deeds in Lithuania or were devoting them to it, librarianship researchers, members of the first Lithuanian Librarians Association, and expert librarians.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji skulptoriaus Juozo Zikaro metai.

J. Zikaras. „Mąstytojas“ (1910). Bronza, matmenys: 46 x 54 x 50 cm.

Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

2021 Nr. 11 (754) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-11-25 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 11 (754) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt