Dalia Tarailienė. Sustabdytos vaikystės akimirkos senojoje fotografijoje. Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių

SUSTABDYTOS VAIKYSTĖS AKIMIRKOS

SENOJOJE FOTOGRAFIJOJE

M. Kadisson. Mstislavo Dobužinskio vaikų Veros, Vsevolodo ir Rostislavo portretas. Sankt Peterburgas, [XXa. pr.].

Iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos rinkinių

Dalia Tarailienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyrius

XIX a. padaryta daug atradimų, įvyko reikšmingų pokyčių mene, literatūroje. Ypač svarbūs pasikeitimai vyko mokslo srityje. Fotografija – vienas iš žinomiausių išradimų, padariusių perversmą žmogaus vaizduotėje ir suteikusių galimybę kurti tvarius objektų vaizdus. Nors į Lietuvą ji „įžengė tyliai ir kukliai“1 , tačiau gana gerai įsitvirtino ir pasklido. Pasitelkiant fotoobjektyvą, tapo įmanoma fiksuoti realų vaizdą ir jį atkurti, matyti save ne dailininko vaizduotės patobulintame paveiksle, o fotografo pagautą momentinį savo atvaizdą, tokį, koks tuo metu iš tiesų buvo.

Tai buvo epocha, keitusi požiūrį ir į pačią vaikystę, kuri vis labiau atsiskleidė su jai būdingais ypatumais. Vaikui, kaip atskiram visuomenės nariui, buvo spausdinamos knygos, žurnalai, kuriami nauji žaislai, drabužiai – jis tampa daugelio menininkų privilegijuotu objektu, į vaiką žiūrima kaip į savo unikalų pasaulį turintį herojų2. Šeimoje dažniau buvo investuojama į patį vaiką, jo poreikius, ateitį. „Ne išimtis ir vaikų fotografija, kuri vystėsi kartu su vis didesniu vaidmeniu, skiriamu vaikui, ypač pasiturinčių dvarininkų ar miestiečių šeimose. Tai buvo unikalus būdas užfiksuoti artimo žmogaus vaizdą palikuonių atmintyje“3 .

1 Juodakis, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija: 1854–1940. Vilnius:

Austėja, 1995, p. 18. 2 Urba, Kęstutis. Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016, p. 55. 3 Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Portreto metamorfozės. In

Fotografijos slėpiniai II. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2006, p. 104.

Tuo laikotarpiu dauguma šeimos nuotraukų virsta potencialiais kolekcionavimo objektais, kartu joms tenka ir kitas vaidmuo – būti istorinių, etnografinių ar sociologinių tyrinėjimų objektais4. Fotografijos greitai tampa ir privilegijuotomis šeimos švenčių liudininkėmis, įamžina svarbias individo gyvenimo akimirkas. Prancūzų rašytojas Roland’as Barthes’as apie senąją fotografiją, jos reikšmę nūdienos kartoms rašė, kad „<...> dingusios būtybės fotografija <...> kaip uždelsti žvaigždės spinduliai“5, kurie mus pasiekia iš praeities. Panašią mintį išsakė ir amerikiečių rašytoja Susan Sontag, teigusi, kad „fotografija yra tariama būtis ir drauge nebūties ženklas“6, nes nuotraukos

4 Jonas, Irène. L‘interprétation des photographies de famille par la famille.

Prieiga per internetą: cairn.info/revue-sociologie-de-l-art-2009-1page-53.htm. 5 Barthes, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją. [Vilnius]: Kitos knygos, [2020], p. 98. 6 Sontag, Susan. Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 25.

žadina prisiminimus, svajones. Jose saugome kažką, ko jau netekome, o fotografijose slypinčias emocijas ir patirtis galime vėl išgyventi. Senoji fotografija sukuria išsisklaidžiusių šeimos narių buvimo iliuziją, ji nutiesia naujus santykio su nūdienos karta kelius ir tartum tampa vizualia komunikacijos su praėjusia epocha išraiška. Tas ryšys ypač atsiskleidžia laiko išblukintose portretinėse nuotraukose, išlikusiose senuose albumuose.

Į FOTOATELJĖ – ŠEIMOS AR ASMENINIO PORTRETO

XIX a. antrojoje pusėje, įsisteigus fotografijos studijoms, gyventojams atsirado galimybė užsisakyti šeimos ar asmenines fotografijas. Susirinkę giminės, šeimos nariai vykdavo įsiamžinti pas miesto fotografą.

Pirmieji fotografai dažniausiai kūrėsi centrinėse miestų ar miestelių gatvėse, palankiausiose komercijai vietose7 . Fotostudijas jie įsirengdavo paviljonuose ar privačiuose namuose su dideliais langais, įstiklindami ir stogus, kad į patalpą patektų kuo daugiau šviesos. Tuo laikotarpiu dominavo studijinė portretinė fotografija, nes buvo patogiau fotografuoti pačioje fotoateljė8 . Portretas buvo populiariausias ir bene kūrybiškiausias fotografijos žanras. Jis atliko ir įvaizdžio kūrimo vaidmenį, nes nuotraukoje atsispindėjo ir portretuojamo asmens socialinis statusas, profesija, religinė konfesija9 .

Klientai galėdavo užsisakyti vizitinę ar kabinetinę fotografiją. Populiarios buvo carte de visite nuotraukos (105 × 65 mm), užklijuotos ant kartono. Vėliau miestų fotoateljė vis dažniau buvo daroma dvigubai didesnio formato – cabinet portrait (160 × 110 mm) nuotraukų, kurios taip pat buvo klijuojamos ant kartono kortelių10. Pastarųjų nugarėlė būdavo puošiama fotografo firminio ženklo litografija, su įmantraus 7 Kaminskas, Petras; Nekrašius, Jonas. Šiaulių fotografija ir fotografai (1863–1918): katalogas. Šiauliai: [Titnagas]: P. Kaminskas, 2019, p. 5. 8 Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 80. 9 Ten pat, p. 83. 10 Kaminskas, Petras; Nekrašius, Jonas. Op. cit., p. 5.

Studija „Modern“. Nežinomo berniuko portretas. Kaunas, [XXa. pr.]. Petras Ločeris. Moters su mergaite portretas. Biržai, [XXa. pr.]. šrifto įrašais apie gautus apdovanojimus, fotoateljė adresu, fotografo pavarde. Kaip rašo lietuvių fotografiją tyrinėjęs Jonas Nekrašius, „šeimos fotografija buvo kaip talismanas, kaip relikvija, sauganti ir puoselėjanti amžinąsias šeimos vertybes“11. Jose galima įžvelgti ir idealizavimo momentų, nes daugelis asmenų norėjo nuotraukose matyti tobulą, pagražintą savo atvaizdą. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas apie fotostudijų darbą pateikia tokias pastabas: „Net ir kukliausiai įrengtoje fotoateljė dirbdavo keletas darbuotojų. Vienas jų – „pozeris“. Jis <...> pasodindavo ar pastatydavo klientą <...>, kad pastarojo veide neatsirastų nuobodulio išraiška“12 . 11 Nekrašius, Jonas. Vaikas senojoje lietuvių ikonografijoje ir fotografijoje (nuo XV a. iki XX a. penktojo dešimtmečio). Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 5 (2007). Šiauliai, 2008, p. 364. 12 Valiulis, Skirmantas; Žvirgždas, Stanislovas. Op. cit., p. 106.

Broliai Čyžai. Nežinomų vaikų portretas. Vilnius, [XIXa. pab.]. Broliai Butkovskai. P. Matulionio vaikų portretas. Vilnius, [XIXa. pab.-XXa. pr.].

Visuomenės veikėjos Felicijos Bortkevičienės fotoalbumai. [XIXa. pab.-XXa. pr.]. Nuotr. V. Juozaičio.

Fotoalbumas „carte de visite“ formato nuotraukoms saugoti. [XIXa.]. Nuotr. V. Juozaičio.

Brolių Čyžų fotokortelių reversai su stilizuotais įrašais. [XIXa. pab.].

Todėl būdavo parenkama tam tikra poza, apšvietimas, dekoracija (butaforinės kolonos, tvorelės, dekoratyvinis stalelis, puošni kėdė, knygos, gėlės). Fotografas tartum sukurdavo teatro mizansceną. Nepaisant pagrindinio „režisieriaus“ sumanymo ar tėvų noro matyti tam tikros nuotaikos savo atžalą, vaikas dažniausiai rodydavo tuo metu apėmusią jauseną: baimę, liūdesį, džiaugsmą ar rimtį.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose asmenų archyvuose taip pat esama senų albumų, nuotraukų, pasakojančių giminės istoriją. Vaikystės fotografija yra neatsiejama šeimos portreto dalis. Jose buvo stengiamasi užfiksuoti pozityvias gyvenimo akimirkas ir kartu sukelti nenutrūkstamą prisiminimų virtinę – ankstyvosios kūdikystės, krikštynų, Pirmosios Komunijos, paauglystės. Į senas šeimos nuotraukas galima žiūrėti įvairiais aspektais. „Fotografiją keičia kontekstas, kuriame ji yra regima“13, – rašė amerikiečių rašytoja ir filmų kūrėja Susan Sontag. Nuotraukas galime vertinti meniniu aspektu, beveik kaip etnografinį objektą, konkrečios epochos liudytoją arba jose apčiuopti šeimos istorijos ištakas.

Į Nacionalinėje bibliotekoje saugomus šeimos albumus sugulė mėgėjų ir profesionalių gerai žinomų fotografų darytos nuotraukos. Pastarųjų fotografų pavienių darbų pavyzdžių galima rasti Stanislovo Kazimiero Kosakovskio, Felicijos Bortkevičienės, Vaitiekaus Ivanavičiaus, Mstislavo Dobužinskio, Piotro Veriovkino, Prano Mašioto ir kitų asmenų fonduose. Jų autoriai – ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje dirbę fotostudijų atstovai, bet ir sėkmingai provincijoje darbavęsi ir nuotraukų kokybe nenusileidę fotografai Berelis Abramavičius, Jokūbas Goras, Jankelis Girša Arnsonas, Boleslovas Zatorskis, S. Šmuilovas ar žymus dvarų fotostudijų atstovas S. K. Kosakovskis.

Žymiausias XIX a. antrosios pusės Vilniaus fotografas portretistas buvo Aleksandras Strausas. 1857 m. baigęs Sankt Peterburgo dailės akademiją, jis grįžo į Vilnių ir dėstė piešimą Bajorų institute. Jo, kaip dailininko, profesinės žinios atsiskleidė ir fotografijoje. A. Strausas daugiau dėmesio skyrė ne dekoracijoms, o portreto kompozicijai, paties fotografuojamo asmens veido išraiškai, jo vidinei būsenai atskleisti. Savo profesinę patirtį perdavė mokiniams, iš kurių žinomiausi – tapytojas Stanislovas Filibertas Fleris, 1884 m. Vilniuje įkūręs savo fotoateljė, ir broliai Čyžai. Keletą šių meistrų darytų vaikystės nuotraukų pavyzdžių galima rasti ir dailininko M. Dobužinskio, buvusio Kauno ir Vilniaus generalgubernatoriaus P. Veriovkino fonduose.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus carte de vizite formato fotografijoms, kartu „atsirado ir jas saugoti pritaikyta laikmena – fotoalbumai su storo kartono lapais ir patogiomis išpjovomis mažų matmenų portretams“14. Šio formato nuotraukų gausu ir žinomos visuomenės veikėjos, spaudos darbuotojos F. Bortkevičienės šeimos albumuose. Greta

13 Sontag, Susan. Op. cit., p. 100. 14 Vaitkuškis: grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija. Sudarytoja ir tekstų autorė Jolita Mulevičiūtė.

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Kaunas: Nacionalinis M. K.

Čiurlionio dailės muziejus, 2015, p. 57.

meistrų A. Strauso, S. F. Flerio ar Vaclovo Zatorskio nuotraukų – vaikų ir suaugusiųjų portretai, daryti Lietuvos provincijos fotografų Moisiejaus Buchalterio iš Marijampolės, I. Mulco iš Anykščių, panevėžiečio Mečislovo Puchačiausko. Deja, dauguma šiose nuotraukose užfiksuotų asmenų yra neidentifikuoti. Fotografo skiriamųjų ženklų įspaudai, palikti kortelės averse ar reverse, liudija tik nuotraukos autorystę ir vietovę.

DIDELĖ DALIS – SAVAMOKSLIAI AMATININKAI

Lietuvos provincijoje dirbę fotografai nekėlė sau ypatingų iššūkių. Fotografuojamam asmeniui jie dažniausiai pasiūlydavo standartinę klasikinę pozą, todėl skirtingų fotografų darytos nuotraukos netekdavo išskirtinumo. Menotyrininkė Margarita Matulytė vaizdžiai apibūdino provincijoje veikusių fotografų darbus: „Jų fotografijos – kaip ir anuomet vos ne ant kiekvienos palangės augintos pelargonijos – su specifiniu kvapu, nelepios, kartais dar ir žydinčios. Toks paprastas, kartais naivus žvilgsnis į supantį pasaulį <...>“15

Didelė dalis Lietuvos miestelių fotografų buvo savamoksliai, tačiau jų vadinti mėgėjais negalima, nes fotografija kartais buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis16. Tiesą sakant, ne visada provincijos fotografai galėdavo pragyventi iš savo amato, ypač veiklos pradžioje. Apie tai savo laiške knygnešiui Mykolui Račkui užsimena savamokslis fotografas Edvardas Vilutis iš Svėdasų: „<...> ant vasaros vėl dirbsiu savo darbą. Aš turėčiau ir žiemą darbą, bet neturiu kur fotografuoti, dar neprisigyvenau kur fotografuoti, neturiu pasistatęs paviljoną. Bet kad dievas duos sveikatos ir gerą pasisekimą, tai su laiku viską prisigyvensiu.“17

Kai kurie provincijos fotografai darbštumu ir atsidavimu fotografijai išsiskyrė iš kitų Lietuvos fotografų18. Štai Petras Ločeris Biržuose net ėmėsi fotografinių medžiagų gamybos. 1928 m. jis įsigijo nuosavą namą, kuriame įsirengė fotoateljė, joje jau naudodamas ir elektros apšvietimą. Studijoje buvo dviejų rūšių dekoracijos: „<...> vienos dekoracijos pakraščiuose buvo nupiešti kažkokių medžių guotai, gilumoje matyti ūkanotas peizažas <...> kitoje dekoracijoje buvo nupiešta du trečdalius ploto užimanti grotesko ornamentais dekoruota siena, kurios kairėje pusėje stovėjo gėlių girliandomis apvyta kolona <...>“19 Nacionalinės bibliotekos Kipro Bielinio fonde esanti nuotrauka, kurioje klasikine portreto tradicija užfiksuota moteris su mergaite, – akivaizdus P. Ločerio naudotų dekoracijų atspindys su fotografo pavardės ir vietovės įspaudu pačioje nuotraukoje.

15 Matulytė, Margarita; Narušytė, Agnė. Lietuvos fotografijos istorija: tradicijos ir modernybė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, p. 60. 16 Ten pat, p. 63. 17 Vilutis, Edvardas. Laiškas Mykolui Račkui. 1922.XII.28. Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, RKRS F63-439, lap.1–2. 18 Juodakis, Virgilijus. Op. cit. p. 135. 19 Ten pat, p. 69. Kosakovskių šeimos portretas. Vaitkuškis, 1897.

Paulina Mongirdaitė. Sofija Tiškevičienė su vaikaičiais Palangos naujųjų rūmų vestibiulyje. Palanga, 1907.

Komercinė fotografija plėtota ir Raseiniuose, Telšiuose. Iš Šiauliuose XIX a. pab.–XX a. pr. dirbusių fotografų paminėtini J. G. Arnsonas ir B. Zatorskis. Tuo metu jų fotostudijose jau dirbo du meistrai ir du pameistriai, o fotografijos meistriškumo žiniomis jie dalijosi su savo keturiais mokiniais20. J. G. Arnsonas nebuvo savamokslis. Fotografo amato jis mokėsi Karaliaučiuje, 1879–1882 m. padirbėjęs Jurbarke ir Tauragėje, 1884 m. jis atvyko fotografuoti į Šiaulius. 1896 m. pradžioje iš Kauno į Šiaulius atsikėlė žinomas fotografas B. Zatorskis – dvarininkas, miesto dūmos narys, leidėjas21. Savo veiklą jis plėtojo iki 1910 metų. Šiaulių centre fotostudiją nuosavame name buvo įsirengęs ir fotografas S. Š. Šmuilovas. 1908 ir 1909 m. jis dalyvavo parodose Rostove ir Maskvoje, kur jo darbai buvo įvertinti aukso ir sidabro medaliais22 .

Netvarkytame Nacionalinės bibliotekos nuotraukų pluoštelyje buvo rasta ir identifikuota moters su grupe vaikų nuotrauka. Paaiškėjo, kad bibliotekos fonduose turime gerai žinomos pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės darytą nuotrauką. Meninės fotografijos studiją Palangoje fotografė atidarė apie 1889 metus. Portretuojamiems asmenims ji sugebėdavo sukurti jaukią aplinką, vengdama kurti nenatūralų žmogaus įvaizdį. P. Mongirdaitė ne kartą yra fotografavusi Sofiją Tiškevičienę ir jos šeimos narius. Identifikuotoje nuotraukoje kaip tik ir užfiksuota grafienė S. Tiškevičienė su savo vaikaičiais Palangos naujųjų dvaro rūmų vestibiulyje. 1907 m. darytų nuotraukų yra du variantai23, atspausti keliais egzemplioriais.

Nemažas pluoštas fotografijų saugoma žymaus dvarų fotostudijų atstovo grafo S. K. Kosakovskio archyviniame palikime. Būdamas neabejingas naujovėms, grafas domėjosi vienu įspūdingiausių XIX a. išradimų – fotografija. Su ja susipažino dar vaikystėje, su tėvais keliaudamas po Vakarų Europos šalis. Po 1890-ųjų Vaitkuškio dvare (Ukmergės r.) jis įsteigė savo fotoateljė ir sukūrė daug nuotraukų iš savo šeimos gyvenimo kasdienybės bei švenčių, padarė suaugusiųjų ir vaikų portretų. Grafas sukaupė didelį fotoarchyvą – manytina, net 75 albumus, kurių išlikę 6724, vienas jų saugomas ir Nacionalinėje bibliotekoje.

S. K. Kosakovskis 1901 m. pirmą kartą dalyvavo fotografijos parodoje Varšuvoje. Ten eksponavo 65 fotografijas, už jas buvo apdovanotas sidabro medaliu25. Grafas mėgo ne tik pats fotografuoti, į fotografavimą jis įtraukdavo ir kitus šeimos narius. Pačiu didžiausiu pagalbininku jis laikė iš Voluinės į Vaitkuškio dvarą atvykusį Jozefą Krajevskį. Manytina, kad didelės dalies Vaitkuškyje darytų nuotraukų autorystę galima priskirti ir šiam S. K. Kosakovskio padėjėjui.

TRADICIJA – PIRMOSIOS KOMUNIJOS NUOTRAUKOS

Prieškario Lietuvoje buvo populiari sakralinė fotografija, kurioje fiksuotos krikščionių Pirmosios Komunijos akimirkos. Šiose nuotraukose galima pajausti šios sakralios akimirkos iškilmingumą, rimtį, dvasingumą ir matyti religinės kultūros simbolius bei atributus, pabrėžiančius svarbų vaikystės gyvenimo etapą krikščioniškoje ikonografijoje26 .

23 Klietkutė, Jolanta. Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas

Stropus. Kretinga: [Šv. Antano dienos centras], 2015, p. 77. 24 Grafų Kosakovskių albumas. Sudarytoja Eglė Lukaševičiūtė. Kaunas:

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004, p. 13. 25 Ten pat, p. 16. 26 Nekrašius, Jonas. Vaikas senojoje lietuvių ikonografijoje ir fotografijoje (nuo XV a. iki XX a. penktojo dešimtmečio). Acta humanitarica universitatis

Saulensis. T. 5 (2007). Šiauliai, 2008, p. 368. Moisiejus Napelbaumas. Mergaitės pirmosios komunijos apdaru portretas. Minskas, [1900].

Dėmesį patraukia Nacionalinėje bibliotekoje saugomame Liolių dvaro (Kelmės r.) savininko Vaitiekaus Ivanavičiaus archyve išlikusi įdomi baltarusių fotografo Moisiejaus Napelbaumo daryta Pirmosios Komunijos nuotrauka. Ji atspindi tokio pobūdžio fotografijoms būdingą stilių: nuoseklus apšvietimas, kuklus rekvizitas ir ypatingas dėmesys portretuojamo asmens rankoms. Ši nuotrauka 1901 m. Minske pelnė bronzos, o 1902 m. Vilniuje – sidabro medalį.

Nuotraukose užfiksuotų sakralių vaikystės momentų esama operos solistės Antaninos Dambrauskaitės, tarpukariu Lietuvos universitetuose dirbusio prancūzų kalbos dėstytojo Albert’o Prioult, matematiko Juozo Stoukaus ikonografiniame palikime.

Senoji fotografija „fiksuoja ir atskleidžia įvairius gyvenimo momentus, visiškai nejučia formuoja požiūrį ar stebina savo pavidalų kaita, užburia sustabdytų akimirkų spalvomis“27. Ji žadina prisiminimus, kurie yra mūsų tapatumo dalis, turi tą ypatingą gebėjimą nukelti kelis dešimtmečius ar net daugiau nei šimtmetį atgal į praeitį, tarsi savaime užmegzdama ryšį su dabartiniu stebėtoju ir tapdama neatskiriama mūsų vizualinio paveldo dalimi.