Istorija
Brastos – tiltai po vandeniu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Per upes, ežerų sąsiaurius ar pelkes natūraliai susiformuodavo seklios brastos, kurias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojai naudodavo kaip savitus „tiltus“. Pirmieji duomenys apie jas mus pasiekia iš XIV a. dokumentų. Liudijama, kad vienais atvejais brastų gylis siekdavo iki kulkšnių, kitais atvejais – iki šlaunų. Šių seklumų dugnas būdavo tvirtas, neklampus. Iškilę akmenys būdavo nurenkami arba išdedami taip, kad sugultų kuo lygiau ir neapsunkintų perėjimo, o važiuojant vežimais, nesudaužytų ratų.
74
2021/2 LIETUVOS KELIAI
rastos buvo senosios sausumos kelių „kryžkelės“ – persikėlimų vietos per upes ir vandens telkinių susiaurėjimus. Vienos link galėjo vesti keli keliai, kurie, persikėlus į kitą krantą, vėl išsišakodavo savo kryptimis. XIV a. Vokiečių ordino karo maršrutų į Lietuvą aprašymuose (vegeberichtuose) minima, kad neretai maršrutai driekdavosi upių pakraščiais iki brastų. To pavyzdys – vadinamasis senasis „Neries kelias“. Ilgainiui, XVI a. ir vėliau, prekybinių vandens kelių – upių – pakrantėse susiformuodavo specialūs keliukai ir takai. Jie atsirasdavo todėl, kad pasroviui iki jūros uostų nuplukdytus prekinius laivus – strugus ir vytines – atgal už prie jų pririštų lynų tempdavo upių pakraščiu ėję žmonės.
Didelis senųjų brastų privalumas – jos buvo nesunaikinami „tiltai“, kurių nesugriaudavo net gamtos stichijos. Kadangi virš vandens pastatytus tiltus dažnai nunešdavo arba apgadindavo pavasario ledonešiai, o remontas kainuodavo brangiai, brastos buvo daug pigesnis įrenginys. Kartu brastos buvo daug tvirtesnės persikėlimų per upes vietos, per kurias keldavosi tūkstantinės kariuomenės. Mediniai tiltai sunkiai atlaikydavo tokias apkrovas. Dėl to brastos turėjo strateginę reikšmę ir net būdavo saugomos. Kronikininkas Hermanas Vartbergietis rašė, kad 1373 m., Vokiečių ordino kariuomenei žygiuojant į Aukštaitiją, Lietuvos kunigaikščio Kęstučio kariuomenė neleido persikelti per brastą per Nerį, todėl riteriai nusiaubė žemes tik vienoje upės pusėje.
