Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką! Žurnalo puslapiuose dalinsimės rekomendacijomis, kurios, tikimės, padės atrasti pačias įdomiausias, labiausiai įtraukiančias, užburiančias ar kvapą gniaužiančias knygas.
PATRICIJA TILVIKAITĖ IR GABRIELĖ ŠILOBRITAITĖ (book.duo) REKOMENDUOJA DAPHNE DU MAURIER. „PRANCŪZO ĮLANKA“ (Frenchman’s Creek, 1941. Iš anglų k. vertė Ieva Sidaravičiūtė. Vilnius: Svajonių knygos, 2021) Daphne, Daphne... Perskaičiusi jau tris tavo knygas galiu drąsiai teigti, kad kopi į mano mėgstamiausių rašytojų viršūnę, o kai kitą kartą kas nors užduos klausimą iš serijos „Su kokiu mirusiu žmogumi norėtum pavakarieniauti?“, tu tikrai atsidursi prie mano staliuko. Nes „Rebeka“ ir „Mano giminaitė Reičelė“ įrodė, kad be didelių pastangų sugebi panardinti į gotikinę atmosferą ir išlaikyti tą nieko gero nežadančią nuojautą, o „Prancūzo įlanka“ atskleidžia tave visiškai kitokiomis, tačiau ne ką mažiau įspūdingomis spalvomis – kaip motiną, įsimylėjusią moterį, nuotykių ieškotoją. Kaip svajotoją. Kūrinys, mano manymu, gerokai pralenkęs savo laiką – ne tik dėl jame aiškiai matomų feminizmo užuominų ar tiek daug prasmės, paslėptos tarp eilučių, bet ir dėl beprotiškai subtilaus, tačiau balsu juoktis verčiančio humoro, švelniai karikatūriškų personažų, puikiai pabrėžiančių to meto (kartais ir šiandienos, neapgaudinėkim savęs) visuomenės ydas ir sienas, tarp kurių būdavo įspraudžiamos moterys. Siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nenustebinsiantis, tačiau knyga duoda kur kas daugiau, nei žada anotacija. Gali užčiuopti laisvės troškimą, besigalynėjantį su pareiga ir meile savo vaikams, tą įkalinimo jausmą, kurį ir tada, ir dabar, tikiu, jaučia ne viena moteris, kuri paskubėjo, buvo priversta, kuri mano, kad nėra kito kelio, kad nėra prasmės priešintis. Ir tą meilę. Dievaži, ta meilė čia tokia nuostabi, necukruota, subtili ir visomis prasmėmis klasikinė. Kurios virsmą stebėti stebuklinga, o kiekvieno tarp dviejų įsimylėjusių žmonių išsakyto žodžio norisi įsikibti ir pasilaikyti dar sekundę ilgiau. Autorė geba balansuoti tarp panardinimo į magiškąjį Kornvalį, dvaro gyvenimo atskleidimo ir puikių veikėjų portretų. Kūrinys nė akimirką neprailgsta, o jį vainikuoja tobula pabaiga. Pasakojimas
„Book.duo“ nuotraukos
atsidūrė mano rankose pačiu tinkamiausiu metu, kai reikėjo visiško pabėgimo, o čia ir svajingai dūsavau, ir kikenau sau panosėje. Lyg to nebūtų gana, viską į dar didesnes aukštumas pakelia Ievos Sidaravičiūtės vertimas, kuris, kaip ir Daphne’ės pasakojimas, plaukia visiškai natūraliai ir užburia kalbos turtingumu bei dinamiškumu. Linkiu atrasti „Prancūzo įlanką“ ir visai kitokią Daphne’ę – sąmojingą, romantišką ir tuo pat metu draskomą neįmanomų pasirinkimų. Žinau, kad į įlanką dar grįšiu. Ir, Daphne, mes tikrai dar susitiksim. 31
