Rasa Bataitytė. „Smagiausi buvo pokalbiai“: dedikacija Gražinai Landsbergienei

„SMAGIAUSI BUVO POKALBIAI“

Dedikacija Gražinai Landsbergienei

Rasa Bataitytė

Gegužės pabaigoje pasirodė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista Mato Baltrukevičiaus knyga „Gražina tarp Landsbergių“1. Joje – Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.

Ką galima naujo pasakyti apie asmenybę, kai, atrodo, apie ją jau pasakyta viskas? Kažin ar rastume Lietuvoje žmogų, neturintį nuomonės apie prof. V. Landsbergį – ją susidaręs kiekvienas: nuo baimingos pagarbos žmogui, praėjusio amžiaus pabaigoje atvedusiam Lietuvą į nepriklausomybę, iki apmaudo už „sugriautus kolūkius“. Užduotis atrodo ne iš lengvųjų, bet M. Baltrukevičius imasi jos drąsiai ir jam pavyksta.

Šiuo atveju knygos autorius turi kelis pranašumus. Pirmiausia, M. Baltrukevičius yra jaunas politikos mokslų absolventas, Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovas, priklausantis kartai, gimusiai jau po Atgimimo, tad praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiuose nedalyvavusiai, tik žinančiai apie juos iš vadovėlių ir vyresniųjų pasakojimų. Antra, autorius iškart atsiriboja nuo politikos. Žinoma, kalbėdamasis su šios šeimos atstovais, paties žodžio „politika“ neišvengsi, bet interviu tik užsimenama, kaip prof. V. Landsbergio įsitraukimas į politiką pakeitė šeimos gyvenimą ir apie pašnekovų planus kada nors joje dalyvauti arba ne. O trečias ir, galima sakyti, svarbiausias pranašumas – M. Baltrukevičius pašnekovams klausimus užduoda neformaliai, klausinėja itin susidomėjęs, nuoširdžiai, dėmesingai išklauso ir nekupiūruodamas minčių perteikia skaitytojams. Dėl to skaityti labai įdomu, ypač V. Landsbergio ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės pasakojimus.

Taip ir įsivaizduoji tas lėtas paauglio Vytauto vasaras su knyga Kačerginės altanoje, sesers Alenos specialiai užsiprašytą knygų spintą (o vos prieš dešimtmetį kitą Vaižgantas buvo rašęs, kad lietuviams, deja, dar nežinomas toks baldas), kuri iki šiol stovi šeimos vasarnamyje ir sesers knygų joje išlikę. Ir skaitė ano meto gimnazistai bei studentai ne tik sunkiasvorę klasiką, bet ir tuometį popsą – meilės ir nuotykių romanus.

Man asmeniškai buvo įdomu, kokios knygos ir žmonės formavo asmenybę, drąsiai vedusią Lietuvą į nepriklausomybę praėjusio šimtmečio pabaigoje. Dabar mums viskas prieinama, tad jau ne taip lengva įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų, kad po trupinį iš citatų tuomečiuose žurnaluose susigraibytum naujausias Vakarų filosofų mintis ir susidarytum bent apytikrį minties už geležinės uždangos vaizdą. Paskui – tas profesoriaus gebėjimas laiku neįkyriai patarti vaikams, ką iš tiesų verta paskaityti. Kad ir vyresniajai dukrai Jūratei perskaičius Aleksandro Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ – ne tiesmukai kritikuoti sovietinį romantizmą, o subtiliai papasakoti apie mūsų pokario partizanus.

Atidaus skaitymo ir įsiskaitymo vertas ponios Gražinos pasakojimas. Pristatydama knygą Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje užsiminiau, kad jos gyvenimas atspindi visą mūsų modernios valstybės istoriją: tarpukariu pasiturinčių verslininkų duktė gimnazistė, paskui – Sibiro tremtinė, pianistė, sunkiais fiziniais darbais žalojanti muzikanto rankas, sovietinėje Lietuvoje – koncertmeisterė ir muzikos pedagogė, kuriai vis primenama „jos vieta“, vėl nepriklausomoje Lietuvoje – pirmoji šalies dama, nuolat sukanti galvą, kaip aukščiausio lygio vizituose išsiversti su skurdžiais drabužiais ir nepadaryti gėdos šaliai. Man ponios Gražinos gyvenime įspūdingiausia tai, kad ji, būdama ištikima vyro pagalbininkė

Gintaro Česonio nuotrauka Gražina tarp Landsbergių

Pauliaus Lileikio nuotrauka

Matas Baltrukevičius

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė. Viršelio nuotraukos autorius Paulius Lileikis

Gražina tarp Landsbergių

ir laikydama visus keturis namų kampus, sugebėjo nepaskęsti buityje, neužsižaisti su garderobais, visą gyvenimą lavinosi, augo profesiškai ir skaitė, skaitė. Jei nebuvo kito laiko, tai nors vonioje, lygindama skalbinius.

Ir knygos autorius M. Baltrukevičius, paklaustas, kuri iš kalbinamų asmenybių buvusi įdomiausia, nedvejodamas nurodo ponią Gražiną. „Apie profesorių Landsbergį visgi visi norintieji gali susirasti begalę informacijos straipsniuose ir knygose. Daugeliui žmonių jis atrodo puikiai pažįstamas. Aišku, apie ponią Gražiną taip pat galime rasti įvairios medžiagos, bet tikrai ne tiek daug. Savo gyvenime ji buvo verta žymiai daugiau prožektorių šviesos, negu gavo.

Labiausiai gal palietė mūsų susitikimai paskutinę jos gyvenimo vasarą (2019aisiais – R. B.). Ponia Gražina jautė, kad liko nedaug. Ir tiesiog norėjo, kad kai kurie dalykai būtų užrašyti, išliktų. Tai jau buvo kitoks mūsų santykis negu pradžioje. Pasikviesdavo ir kalbėdavo. O aš stengdavausi nepertraukti ir netgi be reikalo neklausinėti, tik paskui kuo tiksliau viską perteikti. Ponia Gražina labai nemėgo pritempinėjimo, minčių perdirbimo, ko praeityje ne kartą buvo patyrusi iš žurnalistų“, – dalijasi rašymo užkulisiais M. Baltrukevičius.

Autorius džiaugiasi išėjusia knyga (rengimo procesas – nuo pirmo interviu iki išleidimo – truko daugiau negu trejus metus) ir tuo, kad „pavyko įgyvendinti pirminį sumanymą ir užrašyti istoriją, kuri pačiam atrodo svarbi“.

M. Baltrukevičius šios knygos rašymo nevadina juodu darbu: „Sunkiausia turbūt buvo tai, kad visas procesas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Žinoma, smagiausia dalis buvo patys pokalbiai, bet ir jų transkribavimas bei redagavimas yra teikiantys malonumą darbai.“

Klausiu Mato, ar buvo dalykų, kurie nustebino. Jis patvirtina, kad tokių buvę nemažai, bet konkretizuoti atsisako: „Kokio vieno labai išskirti turbūt negalėčiau. Manau, kad daugelis vietų, kurios nustebins skaitytojus, bus tos pačios, dėl kurių nustebau ir aš.“ „Tai gal jau galite įvardyti, ką reiškia būti Landsbergiu, iš Landsbergių?“ – spiriu pašnekovą. „Nesu Landsbergis nei iš Landsbergių. Bet klausinėdamas supratau, kokį vis dėlto didelį emocinį krūvį neša ši pavardė. Vieniems ji lemdavo kartais galbūt nepelnytai gerus pažymius mokykloje. Kitiems nesėkmę kviečiantis taksi ar nemalonias replikas. Patirčių spektras gali būti labai įvairus“, – daro išvadą knygos autorius.

Skaitytojams, ypač jaunimui, geriau susigaudyti tarp minimų įvykių, asmenybių padės leidinyje publikuojamas Landsbergių ir Ručių genealoginis medis, pateikiami išsamūs paaiškinimai.

M. Baltrukevičius atkreipia dėmesį, kad klausimas, ką paaiškinti knygoje, buvęs labai svarbus, dėl to tartasi ne su vienu kolega. Galiausiai prieita prie bendros išvados, kad geriau paaiškinti per daug negu per mažai. „Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas įsitikinęs, kad galbūt kada nors ši knygelė sudomins ir užsienio auditoriją, kuriai lietuviškas kontekstas svetimas. Pagaliau knygos gyvena ilgą gyvenimą. Tad tai, kas mums aišku, nebūtinai bus taip aišku skaitantiesiems po kelių dešimtmečių“, – neabejoja autorius.

M. Baltrukevičius teigia šią Nacionalinės bibliotekos išleistą knygą pirmiausia vadinantis dėkingumo ženklu Landsbergių šeimai už įstaigai padovanotą šeimos biblioteką. Prof. V. Landsbergio asmeninės bibliotekos rinkinys buvo perduotas Nacionalinei bibliotekai 2017 metais. Valstybingumo centre saugomoje kolekcijoje šiuo metu daugiau nei septyni tūkstančiai knygų, periodikos, natų, kartografijos, elektroninių leidinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų ir kitomis kalbomis, garso ir vaizdo įrašų. Tai – leidiniai šiuolaikinės politikos, diplomatijos, lietuvių kompozitorių, muzikologijos, tautosakos temomis, taip pat čiurlioniana ir meno albumai.

Tad, jei perskaičius M. Baltrukevičiaus knygą kiltų noras pratęsti pažintį su Landsbergiais, ateikite į Nacionalinę biblioteką bent pavartyti knygų, kurias jie skaitė, kurios padėjo jiems formuotis ar kitaip buvo svarbios.

M. Baltrukevičiaus knygą „Gražina tarp Landsbergių“ galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos Informacijos ir registracijos punkte (II a., Gedimino pr. 51, Vilnius) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.