2021 06

Birželis | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Birželio spalvos 1 ĮVYKIS

Vaidenė Grybauskaitė. Palangos vasaros rezidencijai – 55-eri 2 STATISTIKA 2020

Eglė Dikavičienė. Šalies bibliotekų veikla pasikeitusiomis sąlygomis 4 PROJEKTAI

Aušra Marija Narbutė. Pasakojimo meno meistrystė leis pažinti nematytą bibliotekos pusę 11

18, 41

NAUJI LEIDINIAI

Rasa Bataitytė. „Smagiausi buvo pokalbiai“: dedikacija Gražinai Landsbergienei 14 TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Akcentologijos galia ir įrankiai 16 SUKAKTYS / VYTAUTO MAČERNIO METAI

Simonas Granskas. Egzistencijos prasmė laikinumo akivaizdoje

18

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Julita Švėgždavičienė, Loreta Gedeikienė ir Ieva Sigita Naglienė.

Karolinos Praniauskaitės atminimas Telšiuose 21 VINCENTO SLADKEVIČIAUS METAI

Irena Andrukaitienė. „Tai buvo ne tremtis, o dievo palaima“ 24 GEROJI PATIRTIS

21

Ugdantys asmenybę, formuojantys požiūrį ir suteikiantys pramogą: skaitymo skatinimo projektai Prancūzijoje. Parengė Guoda Mankevičiūtė 28 KĄ SKAITYTI

Patricija Tilvikaitė ir Gabrielė Šilobritaitė (book.duo) rekomenduoja 31 KRONIKA

Knyga – šių metų vasaros desertas! „Tarp knygų“ informacija 33 Roma Kišūnaitė. Jungiantys knygų tiltai: geriausių 2020 m. vaikų ir paauglių knygų apdovanojimai 34 Apie ribas, arba kultūros paveldas ir neformalusis suaugusiųjų švietimas bibliotekoje. Parengė Virginija Liutikaitė 37 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

39

IN MEMORIAM

Rimgailė Vitalija Galickienė [1950 08 28–2021 05 27] 42 Rasa Navickaitė [1961 07 23–2021 05 22] 42 MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko birželį. Parengė Asta Stirbytė

PIRMAME VIRŠELYJE

Ir šią vasarą jau 55-ą sezoną Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitykla Palangoje rūpinasi skaitytojų laisvalaikiu.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Savanoriai“ (XX a. 3–4 deš.). Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

43

40 Vidos Ragauskienės (18, 41), Telšių rajono savivaldybės K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos (21), Radviliškio rajono viešosios bibliotekos (40) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS

BIRŽELIO SPALVOS

Parodos „Rainių tragedija: atmintis gyva“ atidarymas Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus kiemelyje.

Martyno Ambrazo nuotr.

Daugelis nekantriai laukiame vasaros, o tuomet planuojame poilsį: gal keliones po dar neaplankytas Lietuvos vietas, gal susidedame krūvelę knygų, kurių niekaip nespėjome perskaityti. Redakcija pagalvojo apie jus!

Tikimės, kad, perskaitę straipsnį apie Vytauto Mačernio, kurio gimimo 100 metų sukaktį minėjome birželio pradžioje, kūryboje atsiskleidžiančius išgyvenimus, sumanysite užsukti į Žemaitijos nacionaliniame parke esantį gimtąjį poeto Šarnelės kaimą Žemaičių Kalvarijos pašonėje, kur jis ir palaidotas, o mėgstamas jauniausio lietuvių literatūros klasiko vietas įamžina „Akmeninės vizijos“. Gal, susidomėję šiemet šimtmetį švenčiančios Telšių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos darbuotojų pasakojimu, kaip jie puoselėja pirmosios lietuvių literatūroje minimos moters kūrėjos – Karolinos Praniauskaitės, kurios vardu bib­lio­teka didžiuojasi kone ketvirtį amžiaus, atminimą, pasišausite patikrinti, kaip laikosi poetei skirtas rožynas Telšiuose, o tada nepatingėsite nukakti į apylinkėse esantį Džiuginėnų kaimą, kur menamoje K. Praniauskaitės tėviškėje, šalia seno ąžuolo, pastatytas koplytstulpis su informaciniu stendu.

Jei jau būsite Žemaitijoje, verta pasmalsauti, kaip sekasi Plungės viešajai bib­lio­tekai, įsikūrusiai XIX a. pilaitėje – kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro laikrodinėje, plėtoti savo veiklą kultūros paveldo pastate.

Norėdami paįvairinti skaitytojų pasirinkimą žvalgantis po skaitinių vasaros meniu, suteikiame galimybę patarti arba bent pareikšti savo nuomonę apie skaitytinus ar... neskaitytinus leidinius instagramo knygų apžvalgininkams. Dalyvaujantieji populiariojoje akcijoje „Vasara su knyga“ šiame numeryje taip pat ras naudingos informacijos. Kad skaitymo skatinimo programomis ir išradingumu jas organizuojant bei įgyvendinant Lietuva niekuo nenusileidžia Vakarų Europos valstybėms, įsitikinsite susipažinę su analogiškomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Šioje kultūros ir meno vertybių nestokojančioje valstybėje vykdomos labai panašios kaip ir Lietuvoje ankstyvojo skaitymo nuo pirmųjų gyvenimo dienų, skaitymo vaikams, jaunimui iniciatyvos, tik, suprantama, kitais pavadinimais.

Vis dėlto birželio šviesių spalvų nuotaikų skalėje yra ir tamsių brūkšnių, palikusių gilų skausmingą rėžį tautos atmintyje. Šį mėnesį minėjome dvi liūdnas datas, susijusias su sovietų okupacija. Prieš 80 metų birželio 14-ąją prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų tremtis į atokias Rusijos teritorijas, o po dešimties dienų iš pafrontės vietovių besitraukiantys sovietų represinių institucijų pareigūnai ir vietiniai jų talkininkai miškelyje netoli Telšių brutaliai „atsikratė“ keleto dešimčių Lietuvos patriotų, kalintų miesto kalėjime. Birželio viduryje šiai sukakčiai atminti Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka kartu su partneriais Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus kiemelyje Vilniuje pakvietė į parodą „Rainių tragedija: atmintis gyva“, kuri tragedijos dieną buvo perkelta į pačius Telšius.

Jei jau būsite Šiaurės vakarų Lietuvoje, nuo čia netoli ir pajūris, kur daugiau kaip pusę amžiaus jūsų ištikimai laukia Nacionalinės bib­lio­tekos Palangos vasaros skaitykla su turininga kultūrine veikla. O gal susidomėsite šiaurinio šalies pakraščio miesteliu, įsikūrusiu Lietuvos ir Latvijos pasienyje, jei paklausime, kas gali būti bendra tarp Nemunėlio Radviliškio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus?

Taigi parengėme jums spalvingą vasaros numerį.

Tiesa, nepamiršę dar „suskaičiuoti viščiukų“: nors liaudies išmintis sako, kad jie skaičiuojami rudenį, bib­lio­tekininkai tai mėgsta daryti „Tarp knygų“ vasaros numeriuose. Skaičių mėgėjams – 2020 m. šalies bib­ lio­tekų tinklo statistika.

1

ĮVYKIS

PALANGOS VASAROS REZIDENCIJAI – 55-ERI

Ąžuolų ir klevų pavėsyje įsikūrusi ramybės oazė skaitytojų laukia sezono metu – birželio–rugpjūčio mėnesiais.

Kiekvieną birželį Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaitykla kurorto gyventojus bei svečius kviečia į išskirtinę erdvę ąžuolo paunksnėje. Šis pačiame miesto centre nuo 1966-ųjų vasaromis duris atveriantis kultūros židinys traukia užsukti ir turiningai praleisti laisvalaikį ištikimus lankytojus ir ne tik. Šių metų birželio 17 d. surengtoje šventėje iškilmingai atidarytas jau 55-asis Nacionalinės bibliotekos Palangos vasaros skaityklos sezonas.

Šventinį renginį pradėjo Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos instrumentinis ansamblis, susirinkusiuosius sveikino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Palangos miesto savivaldybės mero pavaduotojas Rimantas Mikalkėnas, kurorto viešosios bib­lio­tekos direktorius Kęstutis Rudys. Prisiminimais dalijosi architekto Albino Čepio sūnėnas Viktoras Čepys, ilgametės bib­lio­tekos darbuotojos Sandra Kuliešienė ir Vanda Kliučininkienė, gražia draugyste ir bendradarbiavimu džiaugėsi Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Rasa Daukšienė, skaityklai, kurioje „išaukštintas ir žmogus, ir knyga“, gyvuoti linkėjo architektė Rūsna Vaineikytė.

Renginį vedė Nacionalinės bib­lio­tekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausioji tyrėja Silvija Stankevičiūtė.

Palangos skaityklos istorija prasidėjo, kai koplyčioje ant Birutės kalno 1965 m. buvo įkurta laikraštinė, kuri po metų perkelta į naują iš medžio ir stiklo pastatytą skaityklą miesto centre, Vytauto gatvėje. Architektas ir dailininkas Albinas Čepys (1917–1989) įkūnijo modernią idėją – nuo gatvės triukšmo atitraukta lengvutė stiklinė vasaros skaitykla, vaizduojanti judesyje sustingusią bangą, pastatyta aplink šimtametį ąžuolą. Šiandien šis pastatas yra tapęs ne tik išskirtiniu Palan2

gos ženklu – nuo 2014 m. statinys įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Tais pačiais metais prie skaityklos atidengta memorialinė lenta pastato projekto autoriui atminti (skulpt. Petras Baronas). „Kaip neprisiminsi mūsų to meto miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio, kuris suprojektavo pastatą ir įpūtė jam dvasią gyventi. Žmonės, kurie nuo senų laikų atvažiuoja į Palangą, ateina ir į pamėgtą skaityklą. Nuolat lankoma skaitykla yra tarsi senosios ir naujosios Palangos simbolis. Kurortas keičiasi, statomi nauji gražūs statiniai, bet šis kuklus, tačiau puikus ir svetingas pastatas kviečia maloniai praleisti laiką“, – sveikindamas su 55-uoju gimtadieniu ir dėkodamas skaityklos

Sezono atidarymo renginio nuotaiką kūrė skaityklos draugai – Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos instrumentinis ansamblis.

Palangos miesto savivaldybės mero pavaduotojas Rimantas Mikalkėnas (kairėje), sveikindamas su skaityklos sukaktimi, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vadovui Renaldui Gudauskui įteikė Palangos miesto herbą.

Renginyje padėkota 25 metus skaitykloje dirbančiai ilgametei Nacionalinės bibliotekos darbuotojai, skaityklos siela vadinamai Vandai Kliučininkienei.

Ištikimi lankytojai ir svečiai išgirdo įdomių istorijų apie skaityklos įkūrimą ir vėlesnius jos veiklos laikotarpius. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

darbuotojams bei Nacionalinės bib­lio­tekos vadovams, kalbėjo vicemeras R. Mikalkėnas.

Daugelis vyresnės kartos palangiškių bei atostogautojų mena ir daugiau kurorto architekto A. Čepio darbų – tai Palangos vasaros parodų paviljonas, „Šachmatinė“, alaus baras „Ąsotis“. Deja, kai kurie jau nugriauti arba neatpažįstamai rekonstruoti.

Daugiau nei pusę amžiaus gyvuojanti Nacionalinės bib­lio­tekos Palangos vasaros skaitykla išgyveno įvairių periodų. „Prieš 30 metų buvo gan sudėtingas laikotarpis. Prakiuręs stogas leido vandenį, o privatizacijos keliai ir klystkeliai galėjo visaip pasisukti. Kad pastatas liktų bib­lio­tekai,

veiksmų ėmėsi tuometis jos direktorius Vladas Bulavas, prisidėjo ir Palangos valdžia. Šiandien turite nuostabų kampelį, išsaugotą nuostabų objektą“, – susirinkusiesiems lemtingą periodą priminė Palangos viešosios bib­lio­tekos direktorius K. Rudys. Jis prisiminė ir savo jaunystės laikus, kai skaitykla jo kartos jaunuoliams buvo tapusi savotiškais namais, nes čia galėjai rasti tuo metu itin paklausių literatūrinių žurnalų „Inostrannaja literatura“ („Užsienio literatūra“), „Naš sovremennik“ („Mūsų amžininkas“), o skirti pasimatymą šioje vietoje buvo prestižas: aplinkui – knygos ir žurnalai, veikė jauki kavinukė.

Džiaugdamasis skaityklos 55-uoju gimtadieniu Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius R. Gudauskas susirinkusiuosius pasveikino ir su šiemet minima visai šaliai svarbia Palangos grąžinimo Lietuvai šimtmečio sukaktimi. Jis dėkojo atsidavusiems ir profesionaliems bib­lio­tekos darbuotojams už kūrybišką darbą, pabrėžė, kad prie sėkmingos veiklos prisidėjo užmegzti tiesioginiai bendradarbiavimo ir partnerystės ryšiai ne tik su kurorto ir aplinkinių savivaldybių menininkais, valdžios institucijomis, bet ir su Palangos bendruomene. Prie skaityklos populiarumo prisidėjo ir 25 metus čia dirbanti ilgametė Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotoja, skaityklos siela vadinama V. Kliučininkienė. Jai renginyje buvo įteiktas padėkos raštas. „Žinome, kad esame mėgstami ir reikalingi. Į mūsų ir partnerių organizuojamus renginius noriai ir gausiai renkasi palangiškiai ir kurorto svečiai.

Pasižadame dar daug metų visus džiuginti savo veiklomis“, – kalbėjo R. Gudauskas.

O jų šiemet siūloma labai įvairių, kaip teigė renginio vedėja, skirtų ir protui, ir sielai. Šeimos su vaikais kviečiamos dalyvauti orientaciniame žaidime apie kurortą, įvairiose dirbtuvėse, priimti komandos PATS SAU „kūrybinės dėžutės iššūkį“, tapyti ant akmenėlių, piešti fraktalus. Lankytojų lauks knygų pristatymai, perklausų ir pokalbių apie muziką popietės, kūrybinio ir terapinio rašymo dirbtuvės. Jaukią aplinką skaitykloje kurs Vilniaus dailės akademijos studentų sukurti vitražai, Palangos Stasio Vainiūno ir Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklų mokinių kūrybos darbai. Birželį čia veikia Jokūbo Zovės (Vilnius) kaligrafijos, liepą veiks Leonardo Skirpsto (Palanga) fotografijų paroda, rugpjūtį lankytojai galės apžiūrėti tarptautinę ekspoziciją „12 pasaulių. Šiuolaikiniai čekų knygų vaikams iliustruotojai“. Kas be ko, turiningam laisvalaikiui skirtos ir naujų knygų, laikraščių bei žurnalų lentynos.

55-ąjį sezoną pradėjusiai ramybės, poilsio ir skaitymo oazei – Nacionalinės bib­lio­tekos Palangos vasaros skaityklai palinkėta dar ilgai gyvuoti, sulaukti dar daugiau skaitytojų ir, žinoma, saugoti neatsiejamą jos dalį – senolį ąžuolą, padedantį kurti ypatingą skaityklos aurą.

Vaidenė Grybauskaitė 3

STATISTIKA 2020

ŠALIES BIBLIOTEKŲ VEIKLA PASIKEITUSIOMIS SĄLYGOMIS Eglė Dikavičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji metodininkė

Kultūros sektorius – muziejai, dramos ir kino teatrai, bibliotekos – labiausiai nukenčia nuo socialinio atsiribojimo priemonių, kurias verčia taikyti jau daugiau kaip metus pasaulį sekinanti COVID-19 pandemija. Dėl įprastą gyvenimą paralyžiuojančių Vyriausybės sprendimų 2020 m. neišvengiamai mažėjo pajamos, todėl kilo pavojus šio sektoriaus finansiniam tvarumui. Nepakankamas finansavimas neigiamai paveikia tiek miestus, tiek regionus, kuriuose kultūros ir kūrybos sektorius sudaro pelno nesiekiančios organizacijos, vietos kultūros židiniai bei viešųjų bibliotekų padaliniai. Tačiau plačiai prieinamos pažangios technologijos leido masiškai gaminti turinį ir nedelsiant jį skleisti per atvirąsias platformas, socialinius tinklus ir turinio bendruomenes (pvz., „Youtube“). Tai pakeitė kultūros paslaugų kūrimo ir vartojimo būdus.

Dėl karantino taikomos socialinio ribojimo priemonės ypač išryškino kultūros svarbą žmonių gerovei ir psichikos sveikatai. Dalis kultūros įstaigų, pavyzdžiui, muziejai ar bib­lio­tekos, pastebėjo padidėjusią kultūrinio turinio srauto paklausą. Daugelis viešųjų paslaugų teikėjų auditoriją pritraukiantį turinį nemokamai perkėlė į internetą, o tai, manytina, ateityje gali atverti duris daugeliui naujovių. Kultūros įstaigos, tarp jų ir atminties institucijos, tampa ne pasyvios auditorijos platforma, o aktyvaus tiesioginio dalyvavimo erdvėmis.

Iš statistinių 2020 m. bib­lio­tekų veiklos ataskaitų matyti, kad šios paslaugos pranašumais labiausiai naudojasi didžiosios šio sektoriaus įstaigos (Nacionalinė, centrinės savivaldybių, apskričių bib­lio­tekos).

Norint plačiau naudotis šiomis galimybėmis, reikia panaikinti skaitmeninių įgūdžių trūkumą bib­lio­ tekų sektoriuje ir gerinti skaitmeninę prieigą už didmiesčių teritorijų ribų, drauge atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninė prieiga nepakeičia gyvos kultūrinės patirties.

Dėl pandemijos sutrikus ekonominiam gyvenimui, valstybės stengiasi mažinti išlaidas, o tai kelia grėsmę kultūros įstaigoms ir tiesiogiai – bib­lio­ tekoms. Pastarosios savo ruožtu, siekdamos gauti reikalingą paramą, turi tinkamai pagrįsti susidaran4

čią žalą, juolab kad finansavimo priemones sunku pritaikyti įmonėms, pagrįstoms nematerialiuoju turtu. Šiuo tikslu bib­lio­tekos kasmet teikia metinius veiklos rodiklius, kurie atspindi jų veiklų ir tinklo kaitą šalyje.

Lietuvos bib­lio­tekų taryba, atsižvelgdama į susidariusią ekstremaliąją situaciją ir į aplinkybę, kad naujos bib­lio­tekų veiklos statistinių ataskaitų formos projektas dar vis svarstomas, priėmė nutarimą1 į senos statistinių ataskaitų formos rodiklį, teikiant 2020 m. ataskaitas, skyriuje „Virtualių apsilankymų skaičius“ įtraukti virtualių apsilankymų kultūros renginiuose, mokymuose ir edukacijose skaičių (vaizdo medžiagą bib­lio­tekos skelbia socialiniuose tinkluose).

MAŽIAU KAIMO FILIALŲ IR SPECIALIŲJŲ BIB­LIO­TEKŲ 2020 m. šalies bib­lio­tekų tinklą, remiantis pateiktų ataskaitų duomenimis, sudarė 2304 bib­lio­tekos, arba 61 bib­lio­teka mažiau negu 2019 metais. Ataskaitiniais metais šį skaičių sudarė trys pagrindinės šių įstaigų grupės: Kultūros ministerijos valdymo sričiai pavaldžios 7 bib­lio­tekos2, 60 savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų su 1161 filialu (2019 m. – 1172) ir Švietimo, Virtualių lankytojų apskaita bibliotekose: www.lnb.lt/media/public/ bibliotekininkui/statistika/Virtualiu_apsilankymu_apskaita.pdf.

2 Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 5 apskričių bibliotekos ir Lietuvos aklųjų biblioteka.

1

mokslo ir sporto ministerijos kuruojamų įstaigų tinklo 1043 (2019 m. – 1091) bib­lio­tekos, iš kurių: 12 nevalstybinių aukštojo mokslo įstaigų ir 9 bendrojo ugdymo įstaigų bib­lio­tekos; į bendrą 2020 m. šalies bib­lio­tekų tinklo skaičių įeina 16 specialiųjų ir tiek pat muziejų struktūroje esančių bib­lio­tekų.

Penkioms šalies apskričių viešosioms bib­lio­ tekoms, kaip ir 2019 m., priklausė 1 filialas bei 5 paslaugų punktai. Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos tinklą, kaip ir prieš metus, sudarė 5 filialai ir iki 123 padaugėję (2019 m. – 88) paslaugų punktai.

Savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų tinklas per metus irgi pakito. 2020 m. jį sudarė 1161 filialas (2019 m. – 1172), 56 paslaugų punktai (2019 m. – 52) ir 3 mobiliosios bib­lio­tekos (2019 m. – 4). Kaimo vietovėse veikė 1030 filialų (per metus uždaryti 9 filialai), miestuose – 9 vaikų ir 122 miesto filialai (per metus uždaryti 2 filialai), tačiau 4 vienetais išaugo paslaugų punktų skaičius.

Didžiausiu ataskaitiniais metais uždarytų filialų skaičiumi išsiskiria Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji bib­lio­teka: 2020 m. joje likviduoti Ančiškių, Anglininkų, Pučiakalnės, Ramongalių, Rinkuškių ir Šukionių filialai, arba 24 proc. 2019 m. šioje savivaldybėje veikusių kaimo filialų. 2020 m. uždarytas Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešosios bib­lio­tekos Darginių filialas, o Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bib­lio­tekoje 2020 m. veiklos ataskaitų neteikė likviduotos Vidsodžio ir Stulgių bib­lio­tekos ir iki pernai viešojoje bib­lio­tekoje veikęs Kelmės specialiosios mokyklos padalinys. 2020 m. likviduota Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bib­lio­tekos vaikų bib­lio­teka „Papartis“. Mobiliųjų bib­lio­tekų paslaugomis gyventojai galėjo naudotis Varėnos, Pasvalio ir Lazdijų rajonuose.

2020 m. šalyje buvo 50 savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų (SVB) filialų, aptarnaujančių mokyklų bendruomenes (2019 m. – 51), tai sudarė 4,3 proc. visų SVB tinklo filialų. Sujungtų su mokyklomis filia­ lų kasmet mažėja dėl vykdomos švietimo įstaigų tinklo reformos. 2020 m. kartu su bib­lio­tekomis buvo uždarytos 59 bendrojo ugdymo įstaigos, mokyklų uždarymas vyko beveik pusėje šalies savivaldybių. Švenčionių savivaldybėje iš 8 bendrojo ugdymo įstaigų buvo uždarytos keturios, arba 50 proc., Kazlų Rūdos – iš 9 likviduotos penkios, arba 56 proc., Biržų rajone iš 12 likviduotos šešios ir t. t.

Ataskaitiniais metais traukėsi ir specialiųjų bib­lio­ tekų tinklas3. Nustojo veikti Kelių ir transporto tyrimo instituto, Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamento ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro bib­lio­tekos. Šio tinklo bib­lio­tekos sparčiai nyksta: 2017 m., iki Lietuvos technikos bib­lio­tekos panaikinimo, šalyje veikė 32 specialiųjų tipui priskiriamos bib­lio­tekos, o per pastaruosius ketverius metus jų sumažėjo 50 procentų.

3

Specialiųjų bibliotekų tinklą sudaro valdžios institucijų, techninės, medicinos ir žemės ūkio bibliotekos.

BENDRO DOKUMENTŲ FONDO POKYČIAI

2020 m. bendrą šalies bib­lio­tekų dokumentų fondą sudarė 49 187 587 fiz. vnt. įvairaus tipo dokumentų, per metus šis rodiklis sumažėjo 0,71 proc.

(2019 m. – 49 539 445 fiz. vnt.). Šalyje 1000 gyventojų4 teko 17 604 bib­lio­tekose saugomi dokumentai, arba 1 gyventojui – 17,6 fiz. vnt. (2019 m. – 17,73 fiz. vnt.), o 1 bib­lio­tekose registruotam vartotojui – 47,36 fiz. vnt. (2019 m. – 43,73 fiz. vnt.).

0

10 000 000

Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančių

11 875 711 11 710 415

Švie�mo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų

Muziejų

30 000 000

10 944 119 10 848 931

Savivaldybių viešųjų

Specialiųjų

20 000 000

25 016 608 24 989 147 1 199 226 1 132 983 494 809 497 178

Dokumentų fondas 2019 m.

Dokumentų fondas 2020 m.

1 diagrama. Skirtingo pavaldumo įstaigų bib­lio­tekų dokumentų fondo pokyčiai (fiz. vnt.) 2019–2020 m.

Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančių bib­lio­tekų dokumentų fondų dydis 2020 m. buvo 10 848 931 fiz. vnt. ir sudarė 22 proc. viso šalies bib­ lio­tekų fondo (žr. 1 diagr.). Vienam šiose bib­lio­tekose registruotam vartotojui vidutiniškai teko 161,4 fiz. vnt. (2019 m. – 128,2 fiz. vnt.) dokumentų. Savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose sukomplektuota ir saugoma 23,8 proc. viso šalies dokumentų fondo, arba 11 710 415 fiz. vnt. Jose vienam registruotam vartotojui teko 24 fiz. vnt. (2019 – 22 fiz. vnt.) dokumentų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuruojamų įstaigų bib­lio­tekose 2020 m. buvo sukaupta 50,8 proc., arba 24 989 147 fiz. vnt. šalies dokumentų fondo.

Reikia paminėti, kad pastarojoje bib­lio­tekų grupėje 39,8 proc. (9 951 833 fiz. vnt.) dokumentų priklausė švietimo įstaigų bib­lio­tekoms5, vienam registruotam vartotojui jose teko 31,57 fiz. vnt. (2019 m. – 31,31 fiz. vnt.) dokumentų. Kita Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuruojamų įstaigų dokumentų dalis – 60,2 proc. (15 037 314 fiz. vnt.) dokumentų – buvo saugoma valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyk­lų bei mokslo įstaigų bib­lio­tekose, kuriose vienam registruotam vartotojui vidutiniškai teko po 94 fiz. vnt. dokumentų (2019 m. – 91 fiz. vnt.).

2020 m. bendra šalies bib­lio­tekų dokumentų fondo sudėtis buvo tokia: 89,18 proc. knygų ir serialinių 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 794 100 nuolatinių gyventojų. https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2020/salies-gyventojai/ gyventoju-skaicius-ir-sudetis 5 Bendrojo lavinimo, neformaliojo ugdymo, pedagogų švietimo centrų, vaikų globos namų ir profesinių mokyklų bibliotekos.

4

5

leidinių (2019 m. – 89,13 proc.), 8,54 proc. elektroninių dokumentų (2019 m. – 8,04 proc.), 1,95 proc. spausdintinių natų (2019 m. – 1,97 proc.), 1,9 proc. rankraščių (2019 m. – 1,83 proc.), 1,37 proc. garso ir vaizdo dokumentų (2019 m. – 1,39 proc.), 0,77 proc. vaizdo dokumentų, 0,57 proc. mikrokopijų, 0,13 proc. kartografijos. Kaip ir 2019 m. 1,02 proc. viso šalies bib­lio­tekų fondo sudarė dokumentai skaitmeninėse laikmenose. Šalies bib­lio­tekų fondo dydžio kaitą nulemia įsigytų ir iš saugyklų pašalintų dokumentų santykis (žr. 2 diagr.). 2020 m. bib­lio­t ekos nurašė 2 770 984 fiz. vnt. pasenusių, susidėvėjusių, praradusių aktualumą dokumentų, arba 16,48 proc. mažiau nei prieš metus. 2019 m. buvo nurašyta 6,45 proc. metų pradžioje turėto fondo, o 2020-aisiais atsisakyta 5,59 proc. šalies bib­lio­tekose sukaupto dokumentų fondo. Švie�mo įstaigų Profesinių mokyklų Aukštųjų mokyklų Valdžios ins�tucijų Mokslo ins�tutų Žemės ūkio Medicinos Techninių LMA Vrublevskių Kitų kultūros įstaigų Muziejų Savivaldybių viešosiose Apskričių viešosiose Lietuvos aklųjų Lietuvos nacionalinėje 0%

10 % 20 % 30 % 40 % 50 % 60 % 70 % 80 % 90 % 100 % Gauta

Nurašyta

Savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose registruotų vartotojų skaičius sudarė 47 proc. visų šalies bib­ lio­tekose užsiregistravusių vartotojų, 45,76 proc. – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžiose įstaigose, 6,47 proc. – Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančiose bib­lio­tekose. Vienai savivaldybių viešajai bib­lio­tekai vidutiniškai teko po 400 registruotų vartotojų, vienai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų bib­lio­tekai po – 456, vienai specialiajai – 433, o vienai Kultūros ministerijai pavaldžiai bib­lio­tekai vidutiniškai – 9601 registruotas vartotojas.

Kadangi vienas vartotojas tuo pačiu metu gali būti registruotas skirtingų tinklų bib­lio­tekose, norint išsiaiškinti, kokią nuolatinių gyventojų skaičiaus dalį sudaro bib­lio­tekų vartotojai, tikslingiausia remtis savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų apskaitos duomenimis. 2020 m. šio tinklo bib­lio­tekose buvo registruoti 488 056 vartotojai ir tai sudarė 17,47 proc. nuolatinių gyventojų (2019 m. – 19,34 proc.). Tai – mažiausias šio santykio rodiklis per pastaruosius dvylika metų (žr. 3 diagr.). Per minėtą laikotarpį SVB registruotų vartotojų procentas tarp nuolatinių šalies gyventojų krito 21,28 proc., arba vidutiniškai po 1,77 proc. per metus, nors 2019 m. šių duomenų mažėjimo tempai beveik nesiskyrė nuo gyventojų mažėjimo spartos ir per dvylika metų sumenko 12,85 proc. Pažymėtina, kad nuolatinių šalies gyventojų nuo 2009-ųjų sumažėjo 12,24 proc., arba vidutiniškai po 1,02 proc. per metus.

3 500 000 3 000 000

2 diagrama. Naujai gautų ir nurašytų dokumentų santykis įvairių tipų bib­lio­tekose 2020 m.

2020 m. bib­lio­tekos saugyklas papildė 1 233 163 fiz. vnt. dokumentų (2019 m. – 1 116 304 fiz. vnt.), t. y. 10,5 proc. daugiau negu prieš metus. Ataskaitiniais metais gauti nauji leidiniai sudarė 2,51 proc. viso šalies bib­lio­tekų fondo (2019 m. – 2,25 proc.). 1000 šalies gyventojų teko 441,35 fiz. vnt. gautų dokumentų (2019 m. – 399,5 fiz. vnt.), o vienam registruotam vartotojui teko 1,19 fiz. vnt. (2019 m. – 0,99 fiz. vnt.) dokumentų. 2020 m. išaugusius dokumentų gyventojams rodiklius lėmė ne tik didesnis gautų dokumentų skaičius, bet ir per metus 8,33 proc. sumažėjęs bib­lio­ tekose registruotų vartotojų skaičius.

REGISTRUOTŲ VARTOTOJŲ IR DARBUOTOJŲ SANTYKIS 2020 m. šalies bib­lio­tekose registruoti buvo 1 038 504 vartotojai (2019 m. – 1 132 901). Pažymėtina, kad 47,93 proc. ataskaitiniais metais registruotų vartotojų sudarė vaikai ir besimokantis jaunimas (2019 m. – 48,72 proc.). Nauji 2020 m. registruoti vartotojai sudarė 18,62 proc. visų registruotų vartotojų (2019 m. – 20,52 proc.).

6

2 500 000 2 000 000 1 500 000 1 000 000

19,53 % 19,47 %

19,37 %

19,57 %

19,68 %

19,51 %

19,41 %

19,32 %

500 000 0

2009

2010

2011

2012

2013

Nuola�niai gyventojai

2014

2015

19,28 %

19,36 %

2016

2017

SVB registruo� vartotojai

3 diagrama. SVB registruotų vartotojų procentinė dalis skaičiuojant nuo nuolatinių šalies gyventojų 2009–2020 m.

2020 m. šalies bib­lio­tekose dirbo 6260 darbuotojų (2019 m. – 6441): iš jų 4976 profesionalieji bib­ lio­tekininkai (2019 m. – 5144), 793 kvalifikuoti specialistai (2019 m. – 757), 491 techninis darbuotojas (2019 m. – 540). Per metus bendras darbuotojų skaičius sumažėjo 181, arba 2,81 proc. Didžiausias darbuotojų mažėjimas pastebimas tarp profesionalių bib­lio­tekininkų – 168 (–3,27 proc.) ir techninių darbuotojų – 49 (–9,07 proc.), tačiau kvalifikuotų specialistų skaičius per metus išaugo 4,76 proc.,

17,47 % %

19,34 %

2018

2019

2020

arba 36 darbuotojais. Palyginti su 2019 m. pateiktais duomenimis, pernai 19,23 proc. sumažėjo muziejų ir kt. kultūros įstaigų bib­lio­tekose dirbančių darbuotojų, 17,39 proc. – specialiųjų, 4,94 proc. – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kuruojamų, 1,81 proc. – Kultūros ministerijos valdymo sričiai priskiriamų bei 1,18 proc. – savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų darbuotojų.

1000 šalies gyventojų 2020 m. teko 1,78 dirbančio profesionalaus bib­lio­tekininko (2019 m. – 1,84).

2020 m. duomenimis, 1000 bib­lio­tekose registruotų vartotojų teko 4,79 profesionalaus bib­lio­tekininko (2019 m. – 4,54). Sumažėjus registruotų vartotojų skaičiui, vienam bib­lio­tekininkui aptarnauti tenkantis lankytojų skaičius irgi kito, tačiau netolygiai, pvz., Švietimo sporto ir mokslo ministerijos įstaigų bib­ lio­tekose vienam profesionaliajam bib­lio­tekininkui tenkantis aptarnaujamų registruotų vartotojų skaičius nuo 2019 m. augo 4 proc., o Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančiose bib­lio­tekose sumažėjo 22 proc. (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Vartotojų skaičiaus ir dokumentų išduoties pokyčiai 1 bib­lio­tekininkui 2019–2020 m.

Bib­lio­tekų grupės

Kultūros ministerijos valdymo srities Savivaldybių viešosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų Specialiosios Muziejų ir kt. kultūros įstaigų

Vartotojų skaičius 1 bib­lio­tekininkui

Pokytis (proc.)

Dokumentų išduotis, tenkanti Po1 profesionaliajam kytis bib­lio­tekininkui (proc.)

2019 m. 2020 m.

2019 m.

2020 m.

128

99

–22

4452

2806

–37

222

202

–9

5888

4332

–26

252

261

4

3644

2276

–38

194

165

–15

2466

2248

–9

44

53

21

929

68

–93

FIZINES DOKUMENTŲ IŠDUOTIS LENKIANTYS EL. ATSISIUNTIMAI 2020 m. ankstyvą pavasarį, pradėjus siausti COVID-19 pandemijai, bib­lio­tekos, kaip ir didelė dalis vartotojus aptarnaujančių įstaigų, buvo priverstos mažinti darbo apimtis, uždaryti skaityklas, riboti vartotojų patekimą į pastatus, perkelti dalį veiklų į virtualias erdves. Balandžio–kovo mėnesiais bib­lio­ tekų vartotojams buvo suteikta galimybė pasiskolintus dokumentus grąžinti per savitarnos aparatus, o knygų išdavimas, kontaktinis informacijos teikimas, gyvų renginių organizavimas ir kitos įprastos bib­lio­ tekų lankytojams veiklos tapo neprieinamos. Šios būtinosios priemonės stipriai pakoregavo bib­lio­tekų veiklos 2020 m. statistinius rodiklius. Pvz., dokumentų išduotis, tenkanti vienam bib­lio­tekininkui, palyginti su 2019 m. duomenimis, pastebimai sumažėjo visų tipų bib­lio­tekose (žr. 1 lent.).

2020 m. iš šalies bib­lio­tekų saugyklų vartotojams buvo išduota 16 631 825 fiz. vnt. dokumentų, arba 32,49 proc. mažiau nei prieš metus. 2019 m. vienam šalies gyventojui teko vidutiniškai po 8,82 fiz. vnt. bib­lio­tekose išduotų dokumentų, o pernai šis skaičius sumažėjo iki 5,95 fiz. vnt. dokumentų. 2020 m. bib­ lio­tekose vienam registruotam vartotojui vidutiniškai buvo išduota po 16 leidinių, o 2019-aisiais – po 21,75 fiz. vnt., arba 26,44 proc. daugiau.

Nors fizinių dokumentų išduočių per metus pastebimai sumažėjo, užtat rekordiškai išaugo vartotojų atsisiųstų dokumentų kiekiai naudojantis bib­lio­tekų teikiamomis elektroninėmis paslaugomis. Palyginti su 2019 m. duomenimis, iš bib­lio­tekų svetainių vartotojai atsisiuntė 21 279 470 dokumentų ir 22 070 919 įrašų turinio vienetų. Per metus atsisiųstų dokumentų skaičius išaugo 53,61 proc., o įrašų – 22,69 proc. Bendras abiejų dokumentų tipų atsisiuntimų rodiklis 2,6 karto viršijo fizinių išduočių skaičių. Vienam šalies gyventojui 2020 m. vidutiniškai teko 15,5 atsisiųsto dokumento ar įrašų turinio vieneto (2019 m. – 11,39). Skaičiuojant, kiek atsisiuntimų teko vienam registruotam vartotojui, tai vidutiniškai – po 41,74 atsisiųsto elektroninio turinio vienetų (2019 m. – 28,11). Reikia pažymėti, kad, naudojantis elektroninėmis paslaugomis, vartotojų atsisiųsti elektroninio turinio vienetų rodikliai, tenkantys 1 vartotojui, per metus išaugo visų tipų bib­lio­tekose (žr. 2 lent.).

2 lentelė. Vienam registruotam vartotojui tenkantis atsisiųstų turinių vienetų pokytis 2019–2020 m.

Bib­lio­tekų grupės

Kultūros ministerijos valdymo srities Savivaldybių viešosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų Specialiosios

Atsisiųstų el. turinio vienetų skaičius, tenkanPokytis tis 1 registruo(proc.) tam vartotojui 2019 m.

2020 m.

89

121

36

5

9

87

43

64

49

37

53

44

NAUDOJIMASIS BIB­LIO­TEKŲ ELEKTRONINĖMIS PASLAUGOMIS

Atkreiptinas dėmesys, kad, analizuojant atskirų bib­lio­tekų grupių rodiklius, bendri šalies bib­lio­tekų vartotojų naudojimosi elektroninėmis paslaugomis duomenys skiriasi (žr. 3 lent.). Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančiose bib­lio­tekose vartotojų naudojimasis bib­lio­tekų interneto tinklais sumažėjo 91 proc., tačiau vartotojų apsilankymai svetainėse iš savo kompiuterių išaugo 45 proc., nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų bib­lio­tekose šis rodiklis krito 55 proc. Stebina viešųjų bib­lio­tekų interneto kreipčių skaičius, kuris 26 proc. viršija 2019 m. pateiktus rodiklius, ir 69 proc. išaugęs atsiųstų elektroninio turinio vienetų kiekis.

7

Bendrame šalies bib­lio­tekų kontekste savivaldybių viešųjų bib­lio­ tekų elektroninių paslaugų rodikliai atrodo patys sėkmingiausi. Tačiau būtina pabrėžti, kad įvairių tinklų įstaigų uždaviniai ir tikslai skiriasi.

Viešai visiems gyventojams prieinamos bib­lio­tekos daug dėmesio skiria savo svetainių pritaikymui neįgaliems asmenims ir prieigai per mobiliuosius įrenginius. Bib­lio­tekos skatinamos publikuoti lankytojams aktualų ir tvarkingai išdėstytą turinį. Dažna svetainė turi versijas kitomis kalbomis, pvz., rusų, anglų ir kt. Specializuotos bib­lio­tekos, tokios kaip švietimo įstaigų, specialiosios, taikosi prie pagrindinių įstaigų tikslų (ugdymo, švietimo), tad bib­lio­tekos jose yra tik sudedamoji tokių įstaigų dalis, dažnai informacija apie jose teikiamas paslaugas ir veiklą integruojama į bendrą įstaigos interneto svetainę ir ne visi duomenys gali būti priskiriami bib­lio­tekų rodikliams.

4 lentelė. Fizinių apsilankymų pokyčiai šalies bib­lio­ tekose 2019–2020 m.

3 lentelė. Elektroninių paslaugų pokytis įvairių tinklų bib­lio­tekose 2019–2020 m.

RENGINIAI IR MOKYMAI ORGANIZUOTI VANGIAU

Bib­lio­tekų grupės Kultūros ministerijos valdymo srities Savivaldybių viešosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų Specialiosios Muziejų ir kt. kultūros įstaigų

Interneto seansų Atsisiųstų dokumentų Virtualių apsilankymų Pokytis Pokytis Pokytis skaičius ir įrašų skaičius skaičius (proc.) (proc.) (proc.)

2019 m. 2020 m.

2019 m. 2020 m.

2019 m. 2020 m.

1 155 515 102 392

–91

7 617 030 8 159 750

7

1 882 513 2 720 446

45

1 864 955 2 342 576

26

2 696 991 4 546 988

69

2 783 838 4 830 618

74

7 686 293 7 915 187

3

21 154 081 30 274 414

43

13 357 863 5 954 766

–55

134 193

130 737

–3

374 033

369 237

–1

167 852

119 888

–29

2355

811

–66

928

0

–100

1054

1653

57

Nors bendras virtualių apsilankymų skaičius bib­lio­tekų svetainėse nuo 2019 m. sumažėjo 25 proc., 2020 m. šis rodiklis buvo 7,7 proc. didesnis nei fizinių apsilankymų bib­lio­tekose skaičius (žr. 4 diagr.).

Virtualūs apsilankymai Fiziniai apsilankymai

25 000

20 000

15 000

10 000

Bib­lio­tekų grupės

Kultūros ministerijos valdymo srities Savivaldybių viešosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų Specialiosios

Apsilankymų per metus vidurkis Pokytis Pokytis 1 registruotam (proc.) (proc.) vartotojui 2019 m. 2020 m.

2019 m. 2020 m.

Apsilankymų per metus vidurkis 1 šalies gyventojui

0,59

0,03

–94,92

19,2

13,85

–27,86

3,45

2,36

–31,59

17,85

13,54

–24,15

3,53

1,81

–48,73

19,9

10,67

–46,38

0,02

0,01

–50

4,6

3,83

–16,74

2020 m. šalies bib­lio­tekų patalpose organizuota 24,45 proc. renginių mažiau nei prieš metus. Iš 67 847 renginių 30 974 sudarė įvairios parodos. Beveik 69 proc. visų renginių 2020 m. buvo organizuoti savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose ir jų padaliniuose.

Vartotojų mokymams, kaip naudotis bib­lio­tekų teikiamomis paslaugomis, kompiuterine įranga ir kt., 2020 m. buvo skirtos 139 937 val., arba 11,28 proc. mažiau nei 2019 metais. Vidutiniškai vienam šalies gyventojui šių mokymų teko 3 min., arba vienam registruotam vartotojui – vidutiniškai 8 min. 2020 m. tik savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų tinklo vartotojams skiriamo mokymų laiko rodiklis augo, kitose bib­lio­ tekų grupėse per metus sumažėjo (žr. 5 lent.).

5 lentelė. Vartotojų mokymams skirto laiko pokyčiai 2019–2020 m.

Bib­lio­tekų grupės Kultūros ministerijos valdymo srities Savivaldybių viešosios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų Specialiosios

Registruotų vartotojų mokyPokytis mams skirtas laikas (min.) (proc.)

2019 m.

2020 m.

8,33

7,57

–9,12

10,81

12,91

19,43

5,8

3,3

–43,10

2,83

2,64

–7

5 000

LĖŠOS DIDESNĖS PAGAL VISUS RODIKLIUS 2019 m.

2020 m.

0

4 diagrama. Virtualių ir fizinių apsilankymų bib­lio­tekose pokyčiai 2019–2020 m.

Kaip jau minėta, dėl anksčiau išvardytų priežasčių, 2020 m. fiksuotas rekordiškai kritęs fizinių apsilankymų bib­lio­tekose rodiklis.

2020 m. duomenimis, šalies bib­lio­tekos sulaukė 40,41 proc. mažiau fizinių lankytojų nei prieš metus. 2019 m. bib­lio­tekose apsilankyta 21 236 123 kartus, o 2020 m. – 12 654 722 kartus. Apsilankymų bib­ lio­tekose vienam gyventojui ataskaitiniais metais vidutiniškai teko po 4,53 karto (2019 m. – 7,6), o registruotam vartotojui – po 12,19 karto (2019 m. – 18,74).

8

2020 m. šalies bib­lio­t ekoms skirtos lėšos 16,27 proc. buvo didesnės nei 2019 metais (žr. 5 diagr.). Kultūros ministerijos valdymo sričiai priklausančių bib­lio­tekų 2020 m. lėšos – 30 814 812 Eur, – per metus išaugusios 27,77 proc., sudarė 29,43 proc. visų bib­lio­tekoms ataskaitiniais metais skirtų lėšų, o savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų gauta suma sudarė 43,69 proc. bendros šalies bib­lio­tekoms skirtos lėšų sumos ir nuo 2019 m. išaugo 14,87 procento. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų bib­lio­tekų lėšos nuo 2019 m. padidėjo 7,92 proc. ir tik specialiųjų bib­lio­tekų tipui priklausančių 2020 m. gautos lėšos, palyginti su 2019 m. duomenimis, sumenko 2,87 procento.

Analizuojant šalies bib­ 2020 m. steigėjų bib­lio­ 0 50 000 000 100 000 000 150 000 000 lio­tekų deklaruotas 2020 m. tekoms skiriamos lėšos – 90 066 708 Gauta lėšų (iš viso) išlaidas, atkreiptinas dėme88 040 191 Eur – per metus 104 721 112 sys, kad išlaidos dokumenišaugo 14 proc.; iš jų 3 992 672 77 226 153 Iš biudžeto tams įsigyti per metus išaugo 88 040 191 Eur skirta dokumentams įsi(steigėjo, valstybės lėšos) 30,79 procento. Reikia pažygyti, arba 10,23 proc. daugiau 3 621 967 Dokumentams įsigy� 3 992 672 mėti, kad per metus padidėjo nei 2019 m.; periodikos pre908 753 išlaidos visų dokumentų tipui numeratai – 931 447 Eur, arba Periodikos prenumeratai 931 447 įsigyti. Iš 8 290 302 Eur šiam 2,50 proc. daugiau nei prieš 944 624 tikslui išleistos sumos knyUž mokamas paslaugas metus. Vienam šalies gyven697 696 goms buvo skirta 66,52 proc., tojui iš bib­lio­tekų steigėjų lėšų 11 413 198 Programų, projektų lėšos periodikos prenumeratai – prenumeratai ir dokumentams 15 621 262 2019 m.

1,23 proc., elektroniniams įsigyti vidutiniškai buvo skirta 2020 m.

Fizinių, juridinių 482 733 361 963 dokumentams – 19,44 proc., 1,76 Eur (2019 m. – 1,62 Eur), asmenų parama neelektroniniams (kitiems) – vienam bib­lio­tekose registruo5 diagrama. Šalies bib­lio­tekų gautų lėšų pokytis eurais 1,86 proc. dokumentams įsitam vartotojui vidutiniškai teko 2019–2020 m. gyti skirtų išlaidų. Vienam šalies gyventojui 2020 m. bib­lio­tekų išlaidų 4,74 Eur (2019 m. – 4 Eur). dokumentams įsigyti suma vidutiniškai sudarė 2,97 Eur (2019 m. – Kadangi įvairių tipų šalies bib­lio­tekų dokumentų 2,27 Eur). Pažymėtina, kad bib­lio­tekų išlaidos dokumentams įsigyti fondo komplektavimo tikslai ir uždaviniai skiriasi, buvo 68,36 proc. didesnės nei steigėjų šioms išlaidoms skirtos lėšos. analizuojant pagal įstaigų priklausomybės grupes, 2020 m. kultūros ministro įsakymu „Dėl valstybės biudžeto lėšų, skirtų lėšos dokumentams įsigyti ir prenumeruoti ryškiai savivaldybių ir apskričių viešosioms bib­lio­tekoms 2020 metais dokuskiriasi. Pavyzdžiui, vienam registruotam Kultūros mentams įsigyti, paskirstymo“ šio tipo bib­lio­tekoms papildomai buvo ministerijai pavaldžių bib­lio­tekų vartotojui 2020 m. skirta 2 296 000 Eur6, o įsakymu „Dėl duomenų bazių centralizuotos vidutiniškai teko 8,57 Eur, savivaldybių viešųjų bib­lio­ prenumeratas bib­lio­tekose finansavimo 2020 metais“7 Lietuvos natekų – 1,92 Eur, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai cionalinei Martyno Mažvydo bib­lio­tekai pervesta 74 720 Eur skirti pavaldžių įstaigų – 7,05 Eur, o specialiųjų bib­lio­tekų centralizuotai lietuviškų duomenų bazių prenumeratai ir 41 280 Eur vartotojui – 6,84 Eur naujiems dokumentams ir perio­ Lietuvos mokslinių bib­lio­tekų asociacijai, kuri buvo įpareigota šalies dikos prenumeratai skirtų lėšų. viešosioms bib­lio­tekoms įgyti ir paskirstyti užsienio duomenų bazių Ataskaitiniais metais vykdomų programų ir projekprenumeratą. tų lėšos bib­lio­tekų biudžetą papildė 15 621 262 Eur Ataskaitiniais metais deklaruotos išlaidos išaugo pagal visus atasir nuo 2019 m. išaugo 36,87 proc., tačiau 25 proc. kaitose pateikiamus rodiklius. Palyginti su 2019 m. teiktais duomenisumažėjo fizinių, juridinių asmenų parama. mis, daugiau nei 100 proc. išaugo išlaidos automatizacijai, kompiute2020 m. bib­lio­t ekų išlaidos per metus išaurinei, programinei įrangai bei jos palaikymui; pusantro karto didesnė go 20,54 proc. ir sudarė 107 364 602 Eur; iš jų nei 2019 m. suma skirta pastatų bei sklypų priežiūrai.

72 028 488 Eur, arba 67,09 proc. visų išlaidų, buvo skirta darbo užmokesčiui (žr. 6 diagr.). Nuo 2019 m. darbo užmokesčiui skirtos lėšos išaugo 18,20 proc.

Vidutiniškai vienam šalies bib­lio­tekose viso etato ekvivalentu dirbančiam darbuotojui 2020 m. teko 13 082 Eur, arba 1090 Eur (bruto) per mėnesį (2019 m. – 955 Eur).

14 320

Kitos išlaidos Automa�zacijai: kompiuterinei, programinei įrangai

9018

Sklypams, pastatams, priestatams

3708 8290

Dokumentams įsigy�

72 028

Darbo užmokesčiui

107 365

Išlaidos (iš viso)

120 000

80 000

40 000

0

2020 m.

2019 m.

Tūkstančiai

6 diagrama. Šalies bib­lio­tekų išlaidų pokytis eurais 2019–2020 m.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

• 2020 m. šalies bib­lio­tekų tinklas per metus sumažėjo 61 bib­lio­teka, arba 2,58 procento.

• 2020 m. bendras šalies bib­lio­tekų dokumentų fondas sumažėjo 0,71 procento. 1000 šalies gyventojų teko 17 604 bib­lio­tekose saugomi dokumentai, arba 1 gyventojui – 17,6 fiz. vnt. dokumentų.

• Ataskaitiniais metais šalies bib­lio­tekose buvo registruoti 1 038 504 vartotojai, arba 8,33 proc. mažiau nei prieš metus.

• Įvairių šalies bib­lio­tekų tinklų steigėjų 2020 m. skirtų lėšų dokumentams įsigyti ir periodikos prenumeratai bendra suma buvo 8,68 proc. didesnė nei 2019 metais.

• Bendrosios 2020 m. bib­lio­tekų išlaidos dokumentams įsigyti per metus išaugo 30,79 procento. Vienam šalies gyventojui šių išlaidų suma vidutiniškai sudarė 2,97 Eur (2019 m. – 2,27 Eur).

Išsamūs 2020 m. bib­lio­tekų statistiniai duomenys pateikiami Lietu­ vos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos svetainėje www.lnb.lt (Informacijos mokslų specialistams – Bib­lio­tekų statistika – Bib­lio­tekų statistiniai duomenys). http://savb.lt/wp-content/uploads/2020/05/Isakymas-del-lesu-paskirstymodokumentams-2019.pdf.

7 https://lrkm.lrv.lt/uploads/lrkm/documents/files/%C4%AEsakymas_DB.pdf.

6

9

Pagrindiniai Lietuvos bib­lio­tekų 2020 m. statistiniai rodikliai Jose:

KULTŪROS MINISTERIJA (eil. 2 + 3 + 4 + 5 + 7 + 8) Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka Lietuvos aklųjų biblioteka Apskričių viešosios bibliotekos Savivaldybių viešosios bibliotekos (eil. 5a + 5b + 5c + 5d) Viešosios (centrinės) bibliotekos (VB) VB miesto filialai VB vaikų filialai VB kaimo filialai iš jų VB filialai, sujungti su mokyklų bibliotekomis Muziejų bibliotekos Kitų kultūros įstaigų bibliotekos Mokslo įstaigų bibliotekos (eil. 9a + 9b) Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Mokslo institutų bibliotekos Specialiosios bibliotekos (eil. 11 + 12 + 13 + 14) Valdžios institucijų bibliotekos. Iš jų: valdymo institucijų bibliotekos Krašto apsaugos ministerijai pavaldžios bibliotekos Techninių bibliotekų tinklas (iš viso) techninės bibliotekos Medicinos bibliotekų tinklas (iš viso). Iš jų: Lietuvos medicinos biblioteka sveikatos priežiūros įstaigų bibliotekos Žemės ūkio bibliotekų tinklas (iš viso) Iš viso 2020 m. (eil. 1 + 10) ŠVIETIMO, MOKSLO IR SPORTO MINISTERIJA (eil. 9 + 17 + 20 + 21) Aukštųjų mokyklų bibliotekos (eil. 18 + 19) universitetų bibliotekos (eil.18a + 19a) kolegijų bibliotekos (eil.18b + 19b) Valstybinių aukštųjų mokyklų bibliotekos. Iš jų: universitetų bibliotekos kolegijų bibliotekos Nevalstybinių aukštųjų mokyklų bibliotekos. Iš jų: aukštųjų mokyklų bibliotekos kolegijų bibliotekos Profesinių mokyklų bibliotekos Švietimo įstaigų bibliotekos (eil. 22 + 26 + 27 + 28) Bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekos (iš viso) (eil. 22a + 22b + 22c + 22d) Progimnazijų bibliotekos (eil. 23a + 24a) Gimnazijų bibliotekos (eil. 23b + 24a + 25a) Pagrindinių mokyklų bibliotekos (eil. 23c + 24b) Pradinių mokyklų bibliotekos (eil. 23d) Savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekos (iš viso) (eil. 23a + 23b + 23c + 23d) Progimnazijų bibliotekos Gimnazijų bibliotekos Pagrindinių mokyklų bibliotekos Pradinių mokyklų bibliotekos Valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų bibliotekos (iš viso) (eil. 24a + 24b + 24c) Gimnazijų bibliotekos Pagrindinių mokyklų bibliotekos Nevalstybinių bendrojo ugdymo mokyklų bibliotekos (iš viso) (eil. 25a) Gimnazijų bibliotekos Neformaliojo vaikų švietimo (muzikos, dailės, meno) mokyklų bibliotekos Pedagogų švietimo centrų bibliotekos Vaikų globos namų bibliotekos Iš viso šalyje 2020 m. (eil. 15 + 16)

10

Eil. Nr.

Bibliotekų skaičius

dokumentų fondas (fiz. vnt.)

vartotojų skaičius

dokumentų išduotis (fiz. vnt.)

0 1 2 3 4 5 5a 5b 5c 5d 6 7 8 9 9a 9b 10 11 11a 11b 12 12a 13 13a 13b 14 15 16 17 17a 17b 18 18a 18b 19 19a 19b 20 21 22 22a 22b 22c 22d 23 23a 23b 23c 23d 24 24a 24b 25 25a 26 27 28 29

1 1245 1 1 5 1221 60 122 9 1030 49 16 1 4 1 3 16 7 1 6 2 2 6 1 5 1 1261 1043 36 17 19 24 12 12 12 5 7 56 947 880 151 389 259 81 843 151 358 253 81 28 22 6 9 9 59 7 1 2304

2 23 065 457 6 456 857 260 360 4 131 714 11 710 415 3 612 299 2 074 167 134 346 5 889 603 471 971 497 178 8933 4 340 205 3 717 084 623 121 1 132 983 115 282 6105 109 177 63 092 63 092 642 307 589 898 52 409 312 302 24 198 440 24 989 147 10 697 109 9 770 478 926 631 10 439 332 9 601 900 837 432 257 777 168 578 89 199 1 094 792 8 857 041 8 432 418 1 538 859 4 546 966 2 066 472 280 121 7 937 869 1 538 859 4 074 896 2 043 993 280 121 442 350 419 871 22 479 52 199 52 199 396 417 23 132 5074 49 187 587

3 556 356 13 653 3246 50 309 488 056 157 257 143 751 11 334 175 714 12 479 855 237 9187 8987 200 6925 1971 145 1826 598 598 4074 2818 1256 282 563 281 475 223 150 779 114 253 36 526 140 450 111 103 29 347 10 329 3150 7179 26 995 288 262 276 240 77 513 131 514 51 407 15 806 262 956 77 513 118 619 51 018 15 806 7826 7437 389 5458 5458 11 585 392 45 1 038 504

4 5 12 387 914 7 559 721 478 395 247 964 111 402 33 850 1 307 396 648 991 10 478 053 6 607 972 3 287 727 2 194 788 2 902 243 1 824 811 227 952 125 227 4 060 131 2 463 146 287 464 224 564 7178 18 062 5490 2882 70 855 23 001 62 988 21 382 7867 1619 94 414 26 553 23 389 8562 955 0 22 434 8562 345 1300 345 1300 70 090 16 133 25 256 5705 44 834 10 428 590 558 12 482 328 7 586 274 4 149 497 5 068 448 1 327 414 1 695 864 995 933 1 367 279 331 481 328 585 1 278 502 1 531 181 955 998 1 226 983 322 504 304 198 48 912 164 683 39 935 140 296 8977 24 387 217 655 196 682 2 533 573 3 152 901 2 444 838 3 073 720 627 851 798 154 1 225 464 1 585 465 444 946 546 161 146 577 143 940 2 287 654 2 962 192 627 851 798 154 1 069 911 1 475 544 443 315 544 554 146 577 143 940 125 640 70 016 124 009 68 409 1631 1607 31 544 41 512 31 544 41 512 82 160 76 676 4075 1005 2500 1500 16 631 825 12 654 722

lankytojų skaičius

profesionalūs darbuotojai 6 3111 255 40 381 2419 1013 327 30 1049 67 15 1 105 96 9 42 6 1 5 1 1 32 26 6 3 3153 1823 465 389 76 446 379 67 19 10 9 90 1163 1122 208 554 279 81 1064 208 502 273 81 45 39 6 13 13 39 2 0 4976

Bibliotekų, turinčių kompiuterius, skaičius iš jų su Iš viso interneto prieiga 7 8 1235 1232 1 1 1 1 5 5 1213 1210 60 60 122 122 9 9 1022 1019 49 49 14 14 1 1 4 4 1 1 3 3 11 11 6 6 0 0 6 6 2 2 2 2 2 2 1 1 1 1 1 1 1246 1243 972 972 36 36 17 17 19 19 24 24 12 12 12 12 12 12 5 5 7 7 56 56 876 876 826 826 144 144 376 376 240 240 66 66 792 792 144 144 346 346 236 236 66 66 25 25 21 21 4 4 9 9 9 9 43 43 6 6 1 1 2218 2215

PROJEKTAI

PASAKOJIMO MENO MEISTRYSTĖ LEIS PAŽINTI NEMATYTĄ BIBLIOTEKOS PUSĘ Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastatas (Respublikos g. 14) prieš rekonstrukciją, apie 1995 m. (nuotr. viršuje), ir išplėsti bibliotekos rūmai po rekonstrukcijos. Bibliotekos nuotraukos

Aušra Marija Narbutė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė

Istorijas bibliotekose pasakoja ne vien knygos. Įtraukiančiomis istorijomis būna apipinti ir jų pastatai ar vykdomos veiklos sukurti produktai. Norėdami šioms istorijoms suteikti gyvybės ir savo lankytojams tapti dar artimesni, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai dalyvavo pasakojimo meno mokymų projekte „Pasakojimo meistrystė Lietuvos bibliotekų auditorijoms“. Šių mokymų metu dešimt bibliotekos darbuotojų kūrė pasakojimo metodais pagrįstas ekskursijas, kurios suteiks lankytojams galimybę pažinti dar nematytą bibliotekos pusę. Šiame straipsnyje bibliotekininkės dalijasi įgyta patirtimi. Šiuo visus metus (2020 m. birželio 1 d.–2021 m. gegužės 31 d.) trukusiu projektu siekta prisidėti prie pasakojimo meistrystės (angl. storytelling) populiarinimo tarp Lietuvos bib­lio­tekininkų bendruomenės ir plačiosios visuomenės. G. Petkevičaitės-Bitės bib­ lio­tekoje rengtos kūrybinės dirbtuvės, projekto partnerių – profesionalių lektorių iš Latvijos ir Švedijos vedami mokymai suteikė vertingų žinių, netikėtų atradimų ir įkvėpimo. Įgyta pasakojimo meistrystės patirtimi bib­lio­tekos darbuotojos pasidalys su viso Panevėžio regiono kolegomis.

„Pasakojimo menas labai populiarus visame pasaulyje, tad smagu, kad po truputį skinasi kelią ir Lietuvoje.

Labai džiaugiuosi, kad mūsų bib­lio­teka aktyviai gilinasi į šią sritį. Pasakojimas daiktams ar pastatams gali suteikti skirtingas reikšmes ir taip didinti jų vertę“, – sako Vaikų literatūros skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkėmetodininkė Šarūnė Leikienė. Jos teigimu, pasakotojas yra tik įrankis istorijai perteikti, o vaizdiniai, reaguojant į tai, ką girdi, tarsi filmas užgimsta klausytojo vaizduotėje.

Būtent šis gyvas ryšys, reakcijos, vaizduotės stimuliavimas yra labai svarbūs šiuolaikiniam žmogui ir pasiilgti.

11

Juozo Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bib­lio­tekininkė Angelė Mikelinskaitė pabrėžia senas pasakojimo žanro tradicijas. „Pasakojimas – tai bendruomenės sutelkimo būdas, kuriame paties pasakotojo vaidmuo yra išskirtinis ir svarbus. Ne mažiau svarbi ir pasakojimo vieta, nes joje vyksta veiksmas, joje pasakotojas ne tik pasakoja istoriją, bet ir kuria tos vietos tapatybę“, – sako A. Mikelinskaitė. Šiuolaikiniam žmogui pasakojimas – socialinio ir kultūrinio ugdymo priemonė, kūrybiškumo skatinimo būdas, o organizacijoms tai – saugomų kultūros vertybių pristatymas, auditorijos įtraukimo ir ryšio su ja stip­ rinimo priemonė.

SIEKIS – NESTANDARTINĖS, PATRAUKLIOS EKSKURSIJOS

Šių metų kovo–gegužės mėnesiais buvo surengtos keturios mokymų sesijos, o vėliau projekto lektorės savo įžvalgomis ir patarimais padėjo bib­lio­ tekininkams rengti pasakojimo menu praturtintas temines bib­lio­tekos ekskursijas.

Per projekto mokymus įgytas žinias dalyviai panaudos kurdami nematytas keturias temines ekskursijas apie Panevėžio apskrities bib­lio­tekos istoriją ir senovinį jos pastatą, apie rašytoją ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, apie bib­lio­tekos teikiamas paslaugas. Iki šiol bib­ lio­tekoje vykdavo įvairios ekskursijos, tačiau tokių dar niekada nebuvo. Nors vis dar vyksta kūrybinis procesas, bib­lio­tekininkai nė neabejoja, kad pasakojimo metodais paremtos ekskursijos prisidės prie G. Petkevičaitės-Bitės bib­lio­tekos matomumo. „Mano nuomone, tokių ekskursijų Panevėžyje, net ir pačioje Lietuvoje nėra labai daug.

Pasisėmusios žinių iš profesionalių pasakotojų, galime sukurti tokią paslaugą ir būti tokia vieta, į kurią pirmiausia norės ateiti į miestą atvykęs žmogus. O entuziazmu švytintys pasakotojų veidai leis kurti atviros bib­lio­tekos įvaizdį“, – sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė.

Jau ne vienus metus bib­lio­tekoje ekskursijas vedanti kultūrinių reginių koordinatorė Vida Mikelevičiūtė tikisi, kad šios ekskursijos bus patrauklios lankytojams ir prisidės prie bib­lio­tekos įvaizdžio gerinimo. „Gyvenu Panevėžyje nuo gimimo ir jau daugiau kaip 40 metų dirbu bib­lio­tekoje. Man įdomi ir sava tiek gimtojo miesto, tiek bib­lio­tekos istorija. Tikiu, kad daugeliui būtų tikrai įdomu daugiau sužinoti apie bib­lio­teką, jos istoriją, architektūrą. Be to, svarbu informuoti bendruomenę ir apie inovatyvias bib­lio­tekos veiklas, nes daugeliui ji vis dar asocijuojasi tik su knygų išdavimu“, – sako ji.

Mokymuose dalyvavusi Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyriausioji bib­lio­tekininkė Ilona Mažylytė žada, kad tai bus nestandartinės, patrauklios ekskursijos: „Lankytojai išgirs įdomiomis detalėmis intriguojančių pasakojimų apie bib­lio­teką, jos istoriją, pačią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.“ Projekto vadovė Laima Butkūnienė tikisi, kad ekskursijos bus parengtos iki šių metų pabaigos. „Dabar rengiama metodika regiono bib­lio­tekininkams, ja dalinsimės profesiniuose renginiuose“, – sakė ji.

PASAKOTOJU GIMSTAMA AR TAMPAMA?

Ar pasakoti gali būti išmokstama? „Vis dar ieškau savyje pasakotojos. Kuo daugiau gilinuosi į pasakojimo meną, tuo daugiau išlaisvinu vaizduotę, pagaunu save ieškant istorijų kasdienybėje.

Per vieną užduotį, lektorės paskatinta, tiesiog pasitelkiau vaizduotę, ir pasakojimas su mano fantazijos intarpais gimė tarsi savaime.

Buvau nustebinta ir patenkinta rezultatu. Manau, norint tapti įtaigiu pasakotoju, svarbiausia džiaugtis tuo, ką darai, būti atviram priimti naujas patirtis ir siekti geriausio rezultato“, – sako Regiono bib­lio­tekų strateginės plėtros skyriaus vyriausioji metodininkė Rūta Juzėnienė.

O štai A. Mikelinskaitė tvirtai tiki, kad pasakoti išmokstama: „Reikia turėti istoriją, žinoti pasakojimo struktūrą, metodus bei priemones, kurios padeda įtraukti klausytoją, prikaustyti jo dėmesį. Taip pat svarbu mokėti sudėlioti pasakojimo seką, gebėti pasinaudoti aplinka, joje esančiais daiktais ar ženklais.“ Jos teigimu, pasakotojas turi pasižymėti ir aktoriaus gabumais: aiškiai kalbėti, pasakoti ramiai, įtaigiai, bet nenuobodžiai. Ir V. Mikelevičiūtė sako, be praktinių patarimų, kaip išlaikyti lankytojų dėmesį, kaip struktūruoti istoriją,

Viena iš bibliotekos planuojamų teminių ekskursijų bus apie rašytoją ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Nuotr. kairėje – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, apie 1873 m. Skaitmeninė grafika, 2009 m. Aut. Marius Mindaugas Danys. Nuotraukos originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinėje bibliotekoje; nuotr. dešinėje – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Antano Kasperavičiaus šeima Puziniškio dvaro bityne. Puziniškis. XX a. 2-asis deš. Fotografas K. M. Varneckis. Originalas saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje

12

Iš baigiamosios mokymų sesijos su Baiba Īvāne.

išgirdusi, kad per ekskursijas pateikiamus faktus patartina paįvairinti šmaikščiais intarpais. Š. Leikienė tiki, kad būtent tokie pasakojimo meistrystės mokymai padeda įveikti barjerą „aš nemoku, nesugebu pasakoti“. Vaikų literatūros skyriuje dirbančios bib­lio­tekininkės teigimu, mes visi turime jaudinančių istorijų, ir jos nebūtinai turi būti apie „didelius“ dalykus. „Net ir mažos autentiškos istorijos gali būti nepaprasto pasakojimo dalimi. Svarbu išjausti pasakojimą, juo tikėti“, – sako Š. Leikienė.

Po projekto mokymų jų dalyviai teigia supratę, kad nėra vieno vienintelio teisingo būdo, kaip pasakoti. „Mums, bib­lio­tekininkams, labai patinka metodinės priemonės, instrukcijos, gairės, nurodančios veiksmų seką einant siektino rezultato link. Tačiau su pasakojimu yra šiek tiek kitaip, reikia atrasti sau tinkamą būdą“, – tokią išvadą daro G. Kėvelaitienė.

Kolegės mintims pritaria ir Š. Leikienė: „Atradus daug skirtingų pasakojimo meno gudrybių, galima susidaryti savitą pasakojimo technikų „portfelį“ ir taikyti praktikoje.“

LATVIŲ IR ŠVEDŲ PROFESIONALAI – LIETUVIAMS

Atsižvelgiant į pandeminę situaciją, mokymai vyko nuotoliniu būdu. Juos vedė pasakotojos Ellen Sjömålen, Tine Winther ir Camilla Ek iš Jungbio (Ljungby) Legendų muziejaus, taip pat Baiba Īvāne iš Jelgavos bib­lio­tekos.

Nedideliame keliolikos tūkstančių gyventojų Švedijos mieste įsikūręs Legendų muziejus yra gerai žinomas dėl savo srities specialistų – profesionalių pasakotojų, kurie geba sudominti tiek mažuosius įstaigos lankytojus, tiek vyresnio amžiaus žmones. Muziejaus darbuotojai organizuoja temines ekskursijas po legendomis apipintas šio krašto vietas, rengia pasakojimo vakarus. O pažintis su Jelgavos bib­lio­tekos darbuotoja B. Īvāne įvyko 2019 m., kai Panevėžio regiono specialistai,

ieškodami bendradarbiavimo galimybių, apsilankė Jelgavos, Rundalės ir Jūrmalos bib­lio­tekose, kurios yra Latvijos pasakojančių bib­lio­tekų tinklo narės.

Jelgavos bib­lio­tekoje dirbanti charizmatiškoji latvė, pasitelkdama pasakojimo meną, unikaliai pristato savo miesto bib­lio­t ekos teikiamas paslaugas ir miesto istoriją. „Lektorės kupinos idėjų, geranoriškai pataria ir mielai dalijasi patirtimi“, – pagyrų mokymų vedėjoms negailėjo I. Mažylytė. „Didžiausią įspūdį padarė mokymų vadovės Baibos charizma“, – atviravo Regioninio skaitmeninimo skyriaus vyriausioji metodininkė Greta Brimonienė. Jai patiko mokymų vadovių mintis, kad ekskursija – tai ne tik svarbių datų bei įvykių vardijimas, bet ir emocijų perteikimas, ypatingos auros kūrimas ir klausytojo įtraukimas dalyvauti kartu.

G. Kėvelaitienė teigia tiesiog atradusi pasakojimo meną: „Pasakojimo menas iki šiol man buvo mažai žinomas, be to, ir nedomino. Maniau, kad tai – tradicinis „pasakorių“ užsiėmimas, nuo seno Lietuvoje puoselėtas močiučių, kai jos, sėdėdamos prie krosnies, pasakodavo istorijas. Po mokymų supratau, kad pasakojimas yra be galo patrauklus formatas, galintis praturtinti bib­lio­tekos paslaugas.“ Projekto partneriai: profesionalūs pasakotojai iš Jungbio Legendų muziejaus (Švedija) ir Jelgavos viešo­ sios bib­lio­tekos (Latvija). Projektą finansavo Europos pa­ sakotojų federacija ir ES programa „Kūrybiška Europa“.

13

NAUJI LEIDINIAI

„SMAGIAUSI BUVO POKALBIAI“ Dedikacija Gražinai Landsbergienei Rasa Bataitytė

Gegužės pabaigoje pasirodė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista Mato Baltrukevičiaus knyga „Gražina tarp Landsbergių“1. Joje – Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.

Ką galima naujo pasakyti apie asmenybę, kai, atrodo, apie ją jau pasakyta viskas? Kažin ar rastume Lietuvoje žmogų, neturintį nuomonės apie prof. V. Landsbergį – ją susidaręs kiekvienas: nuo baimingos pagarbos žmogui, praėjusio amžiaus pabaigoje atvedusiam Lietuvą į nepriklausomybę, iki apmaudo už „sugriautus kolūkius“. Užduotis atrodo ne iš lengvųjų, bet M. Baltrukevičius imasi jos drąsiai ir jam pavyksta. Šiuo atveju knygos autorius turi kelis pranašumus. Pirmiausia, M. Baltrukevičius yra jaunas politikos mokslų absolventas, Nacionalinės bib­lio­tekos Valstybingumo centro vadovas, priklausantis kartai, gimusiai jau po Atgimimo, tad praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiuose nedalyvavusiai, tik žinančiai apie juos iš vadovėlių ir vyresniųjų pasakojimų. Antra, autorius iškart atsiriboja nuo politikos. Žinoma, kalbėdamasis su šios šeimos atstovais, paties žodžio „politika“ neišvengsi, bet interviu tik užsimenama, kaip prof. V. Landsbergio įsitraukimas į politiką pakeitė šeimos gyvenimą ir apie pašnekovų planus kada nors joje dalyvauti arba ne. O trečias ir, galima sakyti, svarbiausias pranašumas – M. Baltrukevičius pašnekovams klausimus užduoda neformaliai, klausinėja itin susidomėjęs, nuoširdžiai, dėmesingai išklauso ir nekupiūruodamas minčių perteikia skaitytojams. Dėl to skaityti labai įdomu, ypač V. Landsbergio ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės pasakojimus.

Taip ir įsivaizduoji tas lėtas paauglio Vytauto vasaras su knyga Kačerginės altanoje, sesers Alenos specialiai užsiprašytą knygų spintą (o vos prieš dešimtmetį kitą Vaižgantas buvo rašęs, kad lietuviams, 1

14

Baltrukevičius, Matas. Gražina tarp Landsbergių. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 192 p.: iliustr.

deja, dar nežinomas toks baldas), kuri iki šiol stovi šeimos vasarnamyje ir sesers knygų joje išlikę. Ir skaitė ano meto gimnazistai bei studentai ne tik sunkiasvorę klasiką, bet ir tuometį popsą – meilės ir nuotykių romanus.

Man asmeniškai buvo įdomu, kokios knygos ir žmonės formavo asmenybę, drąsiai vedusią Lietuvą į nepriklausomybę praėjusio šimtmečio pabaigoje.

Dabar mums viskas prieinama, tad jau ne taip lengva įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų, kad po trupinį iš citatų tuomečiuose žurnaluose susigraibytum naujausias Vakarų filosofų mintis ir susidarytum bent apytikrį minties už geležinės uždangos vaizdą.

Paskui – tas profesoriaus gebėjimas laiku neįkyriai patarti vaikams, ką iš tiesų verta paskaityti. Kad ir vyresniajai dukrai Jūratei perskaičius Aleksandro Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ – ne tiesmukai kritikuoti sovietinį romantizmą, o subtiliai papasakoti apie mūsų pokario partizanus.

Atidaus skaitymo ir įsiskaitymo vertas ponios Gražinos pasakojimas. Pristatydama knygą Nacionalinės bib­lio­tekos interneto svetainėje užsiminiau, kad jos gyvenimas atspindi visą mūsų modernios valstybės istoriją: tarpukariu pasiturinčių verslininkų duktė gimnazistė, paskui – Sibiro tremtinė, pianistė, sunkiais fiziniais darbais žalojanti muzikanto rankas, sovietinėje Lietuvoje – koncertmeisterė ir muzikos pedagogė, kuriai vis primenama „jos vieta“, vėl nepriklausomoje Lietuvoje – pirmoji šalies dama, nuolat sukanti galvą, kaip aukščiausio lygio vizituose išsiversti su skurdžiais drabužiais ir nepadaryti gėdos šaliai. Man ponios Gražinos gyvenime įspūdingiausia tai, kad ji, būdama ištikima vyro pagalbininkė

Pauliaus Lileikio nuotrauka

Gražina tarp Landsbergių Matas Baltrukevičius

Gintaro Česonio nuotrauka

ISBN 978-609-405-210-1

Knygos dailininkė Elona Marija Ložytė. Viršelio nuotraukos autorius Paulius Lileikis

Gražina tarp Landsbergių ir laikydama visus keturis namų kampus, sugebėjo nepaskęsti buityje, neužsižaisti su garderobais, visą gyvenimą lavinosi, augo profesiškai ir skaitė, skaitė.

Jei nebuvo kito laiko, tai nors vonioje, lygindama skalbinius.

Ir knygos autorius M. Baltrukevičius, paklaustas, kuri iš kalbinamų asmenybių buvusi įdomiausia, nedvejodamas nurodo ponią Gražiną. „Apie profesorių Landsbergį visgi visi norintieji gali susirasti begalę informacijos straipsniuose ir knygose. Daugeliui žmonių jis atrodo puikiai pažįstamas. Aišku, apie ponią Gražiną taip pat galime rasti įvairios medžiagos, bet tikrai ne tiek daug. Savo gyvenime ji buvo verta žymiai daugiau prožektorių šviesos, negu gavo.

Labiausiai gal palietė mūsų susitikimai paskutinę jos gyvenimo vasarą (2019-aisiais – R. B.). Ponia Gražina jautė, kad liko nedaug. Ir tiesiog norėjo, kad kai kurie dalykai būtų užrašyti, išliktų. Tai jau buvo kitoks mūsų santykis negu pradžioje. Pasikviesdavo ir kalbėdavo. O aš stengdavausi nepertraukti ir netgi be reikalo neklausinėti, tik paskui kuo tiksliau viską perteikti. Ponia Gražina labai nemėgo pritempinėjimo, minčių perdirbimo, ko praeityje ne kartą buvo patyrusi iš žurnalistų“, – dalijasi rašymo užkulisiais M. Baltrukevičius.

Autorius džiaugiasi išėjusia knyga (rengimo procesas – nuo pirmo interviu iki išleidimo – truko daugiau negu trejus metus) ir tuo, kad „pavyko įgyvendinti pirminį sumanymą ir užrašyti istoriją, kuri pačiam atrodo svarbi“.

M. Baltrukevičius šios knygos rašymo nevadina juodu darbu: „Sunkiausia turbūt buvo tai, kad visas procesas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Žinoma, smagiausia dalis buvo patys pokalbiai, bet ir jų transkribavimas bei redagavimas yra teikiantys malonumą darbai.“ Klausiu Mato, ar buvo dalykų, kurie nustebino. Jis patvirtina, kad tokių buvę nemažai, bet konkretizuoti atsisako: „Kokio vieno labai išskirti turbūt negalėčiau.

Manau, kad daugelis vietų, kurios nustebins skaitytojus, bus tos pačios, dėl kurių nustebau ir aš.“ „Tai gal jau galite įvardyti, ką reiškia būti Landsbergiu, iš Landsbergių?“ – spiriu pašnekovą. „Nesu Landsbergis nei iš Landsbergių. Bet klausinėdamas supratau, kokį vis dėlto didelį emocinį krūvį neša ši pavardė. Vieniems ji lemdavo kartais galbūt nepelnytai gerus pažymius mokykloje. Kitiems nesėk­mę kviečiantis taksi ar nemalonias replikas.

Patirčių spektras gali būti labai įvairus“, – daro išvadą knygos autorius.

Skaitytojams, ypač jaunimui, geriau susigaudyti tarp minimų įvykių, asmenybių padės leidinyje publikuojamas Landsbergių ir Ručių genealoginis medis, pateikiami išsamūs paaiškinimai.

M. Baltrukevičius atkreipia dėmesį, kad klausimas, ką paaiškinti knygoje, buvęs labai svarbus, dėl to tartasi ne su vienu kolega. Galiausiai prieita prie bendros išvados, kad geriau paaiškinti per daug negu per mažai. „Nacionalinės bib­lio­tekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas įsitikinęs, kad galbūt kada nors ši knygelė sudomins ir užsienio auditoriją, kuriai lietuviškas kontekstas svetimas.

Pagaliau knygos gyvena ilgą gyvenimą. Tad tai, kas mums aišku, nebūtinai bus taip aišku skaitantiesiems po kelių dešimtmečių“, – neabejoja autorius.

M. Baltrukevičius teigia šią Nacionalinės bib­lio­ tekos išleistą knygą pirmiausia vadinantis dėkingumo ženklu Landsbergių šeimai už įstaigai padovanotą šeimos bib­lio­teką. Prof. V. Landsbergio asmeninės bib­ lio­tekos rinkinys buvo perduotas Nacionalinei bib­lio­ tekai 2017 metais. Valstybingumo centre saugomoje kolekcijoje šiuo metu daugiau nei septyni tūkstančiai knygų, periodikos, natų, kartografijos, elektroninių leidinių ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų ir kitomis kalbomis, garso ir vaizdo įrašų. Tai – leidiniai šiuolaikinės politikos, diplomatijos, lietuvių kompozitorių, muzikologijos, tautosakos temomis, taip pat čiurlioniana ir meno albumai.

Tad, jei perskaičius M. Baltrukevičiaus knygą kiltų noras pratęsti pažintį su Landsbergiais, ateikite į Nacionalinę bib­lio­teką bent pavartyti knygų, kurias jie skaitė, kurios padėjo jiems formuotis ar kitaip buvo svarbios.

M. Baltrukevičiaus knygą „Gražina tarp Landsber­ gių“ galima įsigyti Nacionalinės bib­lio­tekos Informaci­ jos ir registracijos punkte (II a., Gedimino pr. 51, Vilnius) arba kreiptis el. p. pardavimai@lnb.lt.

15

TERMINŲ ARUODAS

AKCENTOLOGIJOS GALIA IR ĮRANKIAI Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Informacijos procesų skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė, Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė

Profesinės veiklos naujovės bibliotekose diegiamos kartu su nauja terminija, tačiau ne visuomet gebame, vartodami šiuos terminus, taisyklingai juos kirčiuoti. Net filologams ne visada pavyksta pateikti tikslų patarimą bibliotekininkams. Taisyklinga tartis yra labiausiai pastebima mūsų profesinių kompetencijų išraiška, nes terminai – svarbi ir informatyvi mokslo kalbos leksikos dalis. Čia gali pagelbėti žodynai – juose nurodoma kiekvieno lietuvių kalbos žodžio akcentinė charakteristika.

Kirtis yra sudėtingas fonetinis žymuo, apibūdinantis žodį įvairiomis charakteristikomis: intensyvumu, pagrindinio tono kitimu, trukme, garsų kokybe. Tarp šių požymių svarbiausiu laikomas intensyvumas ir jį išreiškiantis poreikis kirčiuotą skiemenį pabrėžti balsu1. Dažnai tik kirčio vieta ir leidžia suprasti, kuri žodžio forma vartojama, padeda atskirti vienodai ` rašomų žodžių reikšmes: dvitomis – dvitòmis, ˜ garsiãkalbis – garsiakalbis.

Atliekant įvairius kirčiavimo vartosenos tendencijų tyrimus, šiuo metu pirmenybė teikiama realios kalbos faktų duomenims. Taip pamažu įteisinamas iki tol nenorminiu laikytas kirčiavimas. Pavyzdžiui, kai kuriuose balsinių priesagų vediniuose fiksuojama ne viena forma: visúomeniškas ir visuomẽniškas, visúomeninti ir visuomẽninti2. Kirčiavimo pokyčius nelengva susekti. Štai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) 2012 m. patikslino veiksmažodžio „garsinti“ kirčiavimo normą: panaikino beveik visai nevartojamą priesaginio kirčiavimo variantą garsìnti, garsìna, garsìno ir greta prestižinio gársinti, gársina, gársino įteisino tvirtagalės šaknies kirčiavimo varian3 tą garsinti, garsina, garsino . ˜ ˜ ˜ Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija: studijų knyga / Bonifacas Stundžia.

Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014, p. 20.

Naujausi lietuvių kalbos kirčiavimo polinkiai ir jų santykis su kodifikuotomis normomis / sudarė Bonifacas Stundžia. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016, p. 7.

3 Dėl veiksmažodžio „garsinti“ kirčiavimo normos [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. gegužės 31 d.]. Prieiga per internetą: www.vlkk.lt/naujienos/ pakomisiu-naujienos/del-veiksmazodzio-garsinti-kirciavimo-normos.

1

2

16

Bendrinėje lietuvių kalboje jau yra nemažai žodžių, kurie gali būti kirčiuojami dvejopai. Tai – grety` bės (arba variantai), pavyzdžiui, žiniuõnis ir žiniuonis; egzãminai ir egzaminaĩ; spaustùvė ir spáustuvė; ´ įdomiai˜ ir įdõmiai; maloniai˜ ir malõniai; teisėtas ir téisėtas. Prisimindami romėnų filologo Pompėjaus teiginį, kad „kirtis yra tarsi kalbos siela“ (Accentus est quasi anima vocis), galime drąsiai teigti, kad tik gerai išmanydami šiuolaikinio kirčiavimo tendencijas, galime visapusiškiau įvertinti informacijos mokslų profesinės kalbos ypatumus.

Todėl, rengiant „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“4, 2018–2020 m. vyko daug svarstymų norint jame pateikti vieną norminį terminų kirčiavimo variantą. Pavyzdžiui, šiame žodyne palikome tokius termino raidė – letter kirčiavimo pavyzdžius: dekoratỹvinė ` ˜ – decorative letter; didžiosios ˜ raidė raidės / capital ˜ arba raidė ˜ su diakritiniu ` letters; kirčiúota raidė žénklu – accented letter ir pan. Tačiau naujausi publikuoti tyrimai rodo, kad realybėje šio termino kirčiavimas ˜ ˜ ráidė5. įvairuoja: raidė – raidė – Normindami profesinę terminiją, remiamės „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ ir jame pateiktomis žodžių kirčiavimo normomis, taip pat turime Bibliotekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 630 p.

5 Naujausi lietuvių kalbos kirčiavimo polinkiai ir jų santykis su kodifikuotomis normomis, p. 86.

4

kalbininko ir žymaus leksikografo dr. Stasio Keinio „Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos terminų žodyne“6 suformuotą profesinės terminijos kirčiavimo tradiciją.

Daugelis gerai atsimena jo aiškias tarties rekomendacijas bib­lio­tekininkams: „Bibliografas beveik kaip grafas“7 ir kitas publikacijas, 1993–1997 m. spausdintas žurnale „Tarp knygų“. Norisi pateikti dar porą jo minčių apžvelgiant veiklą bib­lio­tekininkystės terminų srityje: „Visas darbas daugiausia buvo paremtas, kaip ir seniau, atskirų asmenų iniciatyva arba atliekamas tam tikromis progomis (kokio rusiško standarto vertimas ar pan.). Taip buvo visų pirma dėl to, kad nė viena įstaiga nesiėmė valstybės mastu tvarkyti šio darbo. Padėtis ėmė keistis devinto dešimtmečio viduryje, kai respublikos bib­lio­tekininkystės įstaigas terminologijos darbui sutelkė Nacionalinė bib­lio­teka, pati pasidariusi šio darbo centru.“8 Taip pat siūlome naudotis VLKK Kalbos konsultacijų banku, kuriame galima rasti naujausių kirčiavimo rekomendacijų arba pateikti užklausą9. Pavyzdžiui, kaip kirčiuoti „paveldas“, „skaidrė“, tarptautinį žodį „projektas“ arba kaip kirčiuojamas Vrublevskių bib­ lio­tekos pavadinimas?

Iš dalies galime pasitikėti ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kompiuterinės lingvistikos centre sukurta automatinio kirčiavimo programa, į kurią integruoti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ ir VLKK kirčiavimo rekomendacijų ištekliai10. Iš kitų automatinio kirčiavimo priemonių ši programa išsiskiria tuo, kad yra patogi rišlaus teksto kirčiavimui, o tai svarbu rengiantis viešai kalbėti.

Bib­lio­tekų paslaugų, funkcijų ir skaitmeninės erdvės plėtra nulėmė ir gerokai išaugusį profesinės terminijos poreikį bei jos vartojimo mastą. Kalbos faktų dokumentavimas yra būtinas jų analizei bei sisteminimui, jis vis labiau vertinamas rengiant specia­ liuosius tekstynus ir duomenynus, kuriais paskui gali naudotis įvairių sričių tyrėjai. Juolab, neturėdami specialybės kalbos studijų universitetuose ir aukštosiose mokyklose, privalome atliepti kasdienybės iššūkius.

Be to, bib­lio­tekininkams vis svarbesni ne tik dalyko, bet ir komunikaciniai bei kalbinės raiškos gebėjimai.

Bib­lio­tekose šalia kitų svarbių edukacinių tikslų galima ne tik analizuoti, bet ir formuoti kalbos kultūros kompetencijas. Nacionalinėje bib­lio­tekoje jau keletą metų veikia Kalbos klubas, plečiama kasmetinių Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Kalbos dienų renginių programa ir bendradarbiaujama su kalbininkais ne tik terminologijos srityje. Tai leidžia Bibliotekininkystės ir bibliografijos terminų žodynas / Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; [redakcinė kolegija: V. Bulavas (vyr. redaktorius) … [et al.]. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1990–1999. 4 sąs.

7 Keinys, Stasys. Bibliografas beveik kaip grafas. Tarp knygų, 1993, Nr. 1, p. 16.

8 Keinys Stasys. Bibliotekininkystės terminologijos apybraiža. Lietuvių terminologijos raida. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, p. 91.

9 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Kalbos konsultacijų bankas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.vlkk.lt/konsultacijos/.

10 Kirčiuoklis [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://kalbu.vdu.lt/mokymosi-priemones/kirciuoklis/.

6

manyti, kad kalbos vertybių puoselėjimą pripažįstame vienu iš strateginių tikslų ne tik dėl jų sukuriamos pridėtinės vertės, bet ir dėl atminties institucijose saugomos autentiškos kalbos tapatybės. Šį kartą, spausdindami ne tik bib­lio­tekininkams aktualų kirčiuotų terminų su žodžiu literatūra sąrašą, siūlome literatūros kūrėjams ir gerbėjams susipažinti su „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyne“ teikiamomis kirčiavimo rekomendacijomis. Drauge norime atkreipti dėmesį į kitų tos pačios kirčiuotės terminų: agentūrà, brošiūrà, cenzūrà, makulatūrà, struktūrà, temperatūrà – vartojimą. literatūrà literature antri̇̀nė literatūrà secondary literature autobiogrãfinė literatūrà autobiographical literature Báltijos tautų̃ literatūrà Baltic literature bulvãrinė literatūrà, geltonóji literatūrà cheap literature didãktinė literatūrà didactic literature dokumeñtinė literatūrà, negrõžinė literatūrà nonfiction epistòlinė literatūrà epistolary literature fantãstinė literatūrà fantasy literature informãcinė literatūrà reference books išeivi̇̀jos literatūrà, egzòdo literatūrà exiles‘ writings klasiki̇̀nė literatūrà classical literature mókomoji literatūrà education literature mókslo populiãrinamoji literatūrà popular science literature, pop-science, popsci savi̇̀ugdos literatūrà self-help literature ùžsienio áutorių literatūrà foreign literature

KAIP UŽDĖTI KIRTĮ RENKANT TEKSTĄ KOMPIUTERIU?

Jei nesinaudojate „Palemono“ šrifto tvarkyklėmis, pagrindinius kirčio ženklus galima surinkti tam tikrais mygtukų deriniais. Kompiuterio žymeklis turi būti po raidės, kurią norite sukirčiuoti. Surinkę skaitmeninį kodą ir spausdami mygtuką Alt kartu su raide x, gausite: • kairinį ženklą – 300+Alt+x; dar galimas derinys Alt+768; • dešininį ženklą – 301+Alt+x; dar galimas derinys Alt+769; • riestinį ženklą – 303+Alt+x; dar galimas derinys Alt+771.

17

SUKAKTYS / VYTAUTO MAČERNIO METAI

EGZISTENCIJOS PRASMĖ LAIKINUMO AKIVAIZDOJE Simonas Granskas

Birželio 5 d. minėjome Vytauto Mačernio (1921–1944) 100-ąsias gimimo metines. Šis poetas tapo neabejotinu visos žemininkų kartos pradininku ir veidrodžiu1.

Vytautas Kubilius, cituodamas Mačernį, teigia, kad jis Karlo Jasperso egzistencinę filosofiją apibūdino kaip nuėjimą iš niekur į niekur – kaip žmogus gimė niekuo, toks ir mirs2. Patiems žemininkams ir ypač Mačerniui (jis filosofiją vėliau pasirinko kaip pagrindinę savo studijų sritį) rūpėjo, kaip egzistencines nuostatas literatūros autoriai perteikia kūryboje3. Minint tragiško likimo poeto sukaktį, norisi kalbėti apie jo kūrybą ir gyvenimą – kaip Mačernio poezijoje atsiskleidžia žemininkams ypač aktuali egzistencinė filosofija, kaip ji siejama su valstietiška gimtųjų namų patirtimi ir kitais žemiškais išgyvenimų vaizdiniais.

Vytautas Mačernis, 1937 m. Publikuota „Europeanoje“, originalas saugomas Maironio literatūros muziejuje. BY-NC-ND Herškės Leibovičiaus nuotr.

Jau „Vizijų“ ciklo įžangoje matomi patiriamo pasaulio chaotiškumo, tamsos vaizdiniai – svetimas klajoklis bando sugriauti namuose įsivyravusią harmoniją: Į žemę piktas vakaras atėjo, / Toks baisiai sveti­ mas ir neramus, / O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas / Ir lyg keleivis beldžias į duris. Tačiau lyrinis subjektas nenori įsileisti priešiško vėjo – yra paskendęs vakaro mintyje, prisiminimuose, praeities šešėliuose. Apmąstomų objektų laikiškumas, vietos tarsi primena paties autoriaus gyvenimo pavasario laiką: Vasaros auksinį derlių, / Gegužės mėnesio naktis brandžias, / Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų. Tai itin nostalgiški ir stiprūs prisiminimai, kurie pasirodo dar labiau stebinantys turint omenyje, kad tokius dalykus rašo, prisimena ir liudija dar į trečiąją dešimtį neįkopęs vaikinas. Jauno poeto kūryboje susipina praeities grožio ir kartu kančios liudijimai: Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos, / Ryškėja mostai ir galia / Ir pamažu atgimsta vėlei, / Atgimsta vėlei per mane…

Balsevičiūtė, Virginija. Vytautas Mačernis ir jo karta. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 10.

2 Kubilius, Vytautas. Neparklupdyta mūza. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 105.

3 Žemė. Vilnius: Vyturys, 1991, p. 30.

1

18

NAKTIS IR ŠEŠĖLIAI VIZIJOSE

Pirmoje vizijoje vaizduojama iš pirmo žvilgsnio kasdienė vasaros diena kaime – įprasta darbo, gyvenimo tyla. Net ir ji lyriniam subjektui kelia kančią ir nuolatinio jos sunkimosi į gyvenimą – iš lėto ir nepastebimai – pojūtį: Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas / Į kaitrą sunkias pamažu. / O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / Ir lyg medus nutyška ant šakų. Vėliau ateinanti vasaros liūtis (tarsi įprastas cikliškai besikartojančio laiko atributas) tiek namiškiams, tiek pačiai gamtai suteikia atgaivos: Iš debesies suspindi saulė vėl, ir / vyturėliai juokias. / Rasotom pievom atbrenda pavakarys; / Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia, / Ir garsina sodus strazdų daina skambi… Tačiau ne pačiam subjektui.

Nepaisant nuostabios, tyros nakties, jo prisiminimas vis tiek yra tamsus vidunaktis – širdis daužosi ir vis negali nurimti.

Mačernio kūrybos tyrinėtoja Virginija Balsevičiūtė teigia, kad pirmoji vizija baigiama saugios lemties nuoroda4. Deja, bet taip neatrodo – viską užvaldanti graži ir dieviškai skaisti naktis apima net tik subjektą supantį pasaulį, bet ir kūną bei sielą, kurios nuraminti kol kas nėra kam. Antroje vizijoje lyrinis subjektas tarsi įveikia jį kankinusią naktį: Aš laimės svaiguly jaučiu, / Kaip meldo paprasta daina / Pažadina iš miego slėnius ir laukus. / Išeina kažin kur nakties tamsa, / Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus. / Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi, / Pabūgę rytmečio šviesos. Pasibaigus nakčiai, patiriama savotiška katarsio būsena: nebelieka baimės, tamsos, kuri pasislepia po stogais, bent jau iki kitos nakties.

4

Balsevičiūtė, p. 91.

Trečioje vizijoje iškyla lyriniam subjektui itin svarbios senolės prisiminimas – jos grakštumas, grožis, kuris tarsi pats savimi nugalėdavo pasaulio tamsą. Tačiau ryškiausiai ji charakterizuojama ir vaizduojama ketvirtoje ir šeštoje vizijose. Ketvirtojoje pasakojamas vaikystės epizodas, kaip jiedu (lyrinis subjektas ir senolė) liko namuose. Iš pirmo žvilgsnio harmoningą aplinką sugriauna ne kas kitas kaip šešėlis – smulki nakties ir tamsos forma: Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis, / Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas. / Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės / Ir verkdamas kritau į jos rankas. Šioje vizijoje šviesi ir harmoninga namų buitis supriešinama su tamsiu ir negailestingu pasauliu. Deja, bet namai pralaimi šią dvikovą – tamsa yra daug stipresnė ir viską užvaldanti būsena5. Toliau ši kova tik stiprėja.

Ketvirtos vizijos antroje dalyje vaizduojamas pasaulis jau senolei mirus – piktas, liūdnas, niūrus ir be vilties pasikeisti: Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo / Neliko nė ženklų.

ŠVIESA IR LAISVĖ – TAI NAMAI

Penkta vizija, viena vertus, persmelkta tokios pat rimties ir liūdesio, pasirodo kaip nušvitimo ir tiesos šaltinis. Neviltis, tamsa ir vienišumas pagimdė naują meilę ir tikėjimą. Tikėjimą pasauliu tokiu, koks jis yra: Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją, / Kurs apipurškia lietum gailias, bevystančias gėles, / Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus, / Pamėgau griaut savy beaugančias galias. Lyrinis subjektas supranta, kad pasaulis niekad nebegrįš toks, koks buvo anksčiau – skaistus ir apglėbtas senolės rankų. Patiriamas rimties, ramybės ir nerimo harmonijos, kaip pasaulio visumos, supratimo džiaugsmas6.

Tarsi suprantama, kaip iš tiesų reikia gyventi. Tačiau net ir supratimas, susitaikymas su pasauliu nepalengvina pačios būties. Šeštoje vizijoje išnyra vaizdinys: į pasaulį išėjęs subjektas sugrįžta namo pas mylimą senolę. Čia aplinka – kupina grožio, grynumo ir gaivališkumo. Tai tarsi atgaiva iš kitų namų, kito pasaulio grįžusiam jaunuoliui – Balsevičiūtė nubrėžia šią semiotinę opoziciją7. Nostalgiškas lyrinis prisiminimas transformuojasi į kasdienybės refleksiją: Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą. <...> Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas, / Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla / Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas. Namai įgauna kitą reikšmę, prasmę ir formą. Balsevičiūtė šią opoziciją vadina namų ir ne-namų priešprieša.

Kiek kitokią interpretaciją siūlo poeto mokytojas filosofas Juozas Girnius (1915–1994), į šį kūrinį žvelgiantis egzistenciniu žvilgsniu. Jo teigimu, išėjimu iš gimtųjų namų, iš tėviškės neįmanoma išsikovoti laimės. Vienintelis dalykas, kurį žmogus įgalus padaryti, yra kovoti, dirbti ir bandyti žemę padaryti žmogaus tėviške – laimės, džiaugsmo ir tiesos erdve8. Čia atskleidžiamos Mačernio nuolatos plėtotos egzistencinės nuostatos. Jam laisvė yra galėjimas prisiminti: bent mintimis sugrįžti į gimtuosius namus, į gimtąją žemę ir bandyti pasaulį paversti savo laimės erdve – tokia pačia, kokie yra gimtieji namai. Pasaulio virsmo galimybę tik dar kartą patvirtina pati senolė: Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys. / Ir žemė taps lyg sodas žydintis, / Ir bus graži genčių šalis.

Manoma, kad pasaulį galima paversti savotišku Edeno sodu – tobulos harmonijos ir žmonių sugyvenimo erdve. Tai visiška priešingybė tam, kas matyta ankstesnėse vizijose, – čia tamsą ir šešėlius nugali begalinė viltis. Viltis, kad viskas gali pasikeisti, būti geriau ir tyriau – taip, kaip gimtuosiuose namuose.

7

8

5 6

Ibid, p. 97.

Ibid, p. 107.

Ibid, p. 98. Žemė, p. 40.

Ciklo „Vizijos“ mašinraštis. Rinkinio viršelyje – V. Mačernio dedikacija poetui Pauliui Jurkui „Vizijų“ perrašymo proga. Šarnelė, 1944 m. balandžio 12 d.

Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje

Vizijas vainikuoja dvejopa pabaiga. Viena vertus – tragiška, bet stojiška. Joje susitaikoma su tamsos galybe, kuriai pasipriešinti neįmanoma: Kurčioj tyloj nuaidi laikrodžio lediniai dūžiai, / Ir aš keliuos ir praveriu duris. Į veidus padvelkia tamsa. Tačiau viską atskleidžia paskutinė strofa: Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs, / Iš karto netvirtai, parink­ damas žingsnius, einu, / Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias, / ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.

Paaiškėja, kad lyrinis subjektas dalinosi jį apėmusiais vaizdiniais, vizijomis. Apsvaiginančiomis, nunešančiomis į gražiausią gyvenimo laiką ir vietą, kuri, deja, netikra ir joje negalima užsibūti – tenka grįžti į negailestingą kasdienybę, kuri iš tiesų veda į tolius, aukštumas ir galbūt į pasaulio prisijaukinimą ir jo virsmą namais.

DAUGIAVEIDĖ KOVA

Mačernio sonetuose („Metų“ ciklas) atsiskleidžia panašūs vaizdiniai, čia ryškios kovos, kūrybos ir meilės temos. Štai 24-ame Žiemos sonete lyrinis subjektas kalba taip: Būk, gyvenime, man neteisingas, / Būk vers­ mė patyrimų karčių / Ir sunkių pralaimėjimų ringas, / Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų. Vėl yra pasirenkama išdidi laikysena. Balsevičiūtės teigimu, sonetų subjektui itin svarbu patirti individualią egzistenciją, savasties laisvės stebuklą9. Laisvei pasiryžtama nepaisant didelės kainos – meilės ir švelnumo atsisakymo: Man neduoki draugų, mylimos – / Švelnumu jie mane pražudys – / Mirsiu aš, mirs kovos troškulys. Tokia kova tarsi sudras9

Balsevičiūtė, p. 204.

19

ko poetą pusiau, nes būtent meilė yra tikrasis laisvės turinys ir kartu grynoji, tikroji egzistencija10.

Kiek kitokia kova yra su mirtimi. 9-ame Žiemos sonete mirtis apibūdinama taip: Ji rodo mums raudoną laimės skarą. / Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai, / Kol aštrų durklą ji širdin suvaro, / Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai. Ji rodoma tarsi koketiška, su žmogumi žaidžianti moteris, besijuokianti iš nesėkmingo bandymo ją užkariauti bei įveikti. Tai dar viena Mačernio fantazija – mirtis rodoma kaip kitoniška, ryški, manipuliuojanti būtybė, kuri ne sunaikina, o veikiau nuspalvina pasaulį ir jo pilkumą11.

13-ame Rudens sonete atskleidžiama, kad visgi kova gali baigtis ir laimingai: Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku; / Nes ir tai, ką mes esam iškentę, / Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

Visos kančios, kova su aplinkui esančiais žmonėmis galų gale virsta pilnatve, tiesos ir džiaugsmo būsena.

Tačiau galbūt ir tai tėra mirties sukurta graži iliuzija ir tikrasis būvis patiriamas tik anapusybėje (štai taip Mačernio bičiulis žemininkas Alfonsas Nyka-Niliūnas rašo jam skirtame eilėraštyje „Marche funebre“: O Tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų / Arthur Rimbaud, Lautreamont, John Keats! – tarsi tik ten jis gali būti tarp sau lygių ir tikrų kūrėjų).

25-ame Žiemos sonete tarsi kovojama su atmintimi, bandoma ją įamžinti eilėse – tarsi palaidoti praeinamybėje12: Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš / Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus, / To­ dėl ir skubinu, kad žody praeitis / Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. Tačiau tai tampa sunkiai įveikiama užduotimi: Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm / Aš nebemoku, nebespėju, negaliu… Vien atsiminti, vėl įsileisti praeities įvykius į sąmonę jau yra be galo sudėtinga ir negailestinga užduotis, o visa tai įamžinti tampa savo paties destrukcija.

DVEJOPA MEILĖ

Sonetuose Mačernis plėtoja dvejopus meilės siužetus. Pirmas – tyras ir nuoširdus draugystės jausmas, antras – gaivališka, nuodėminga meilė13. Pirmąją meilę subjektas patiria sudėtingomis vidinėmis būsenomis, išgyvenimais, kai mergaitei tai tėra akimirkos būsena, žaidimas bei išdykavimas, tarsi patirta aukštoji akimirka14: Aš prisimenu: buvai paika mergaitė, Bet turėjai gražų, linksmą veidą, Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė, Išdykavimus visi atleido.

Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus, Mano lūpose atgydavo vėl mitai, Atnešti iš tolimos gimtinės Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.

Tai – vienpusis, nelygiavertis santykis tarp vyro ir moters. Tačiau Žiemos sonetus užbaigiantis ciklas „Šokėja ir asketas“ parodo jau visai kitokį meilės vaizdinį: „Tu ieškai Dievo, mylimasis, – Kalbėjo ji, – kankindamas save, Bet Dievo žaizdose nerasi, Nėra jo tavo kūno silpnume.

Tu savo Dievą rasi mano šoky.

Lig jo nueit tik lengvos kojos gali.

Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki, Praskrisdamas ekstazėje pro šalį, Lankstusis mano kūnas judesiais Tau Dievo paslaptis visas atskleis.“ Paaiškėja, kad meilės, artumo atsisakymas (askezės ir vienišumo būsenos prisiėmimas) absoliučiai niekur nenuveda ir nepriartina nei prie Dievo, nei prie būties paslapčių15. Aistra pabudina ekstazę, tampa paslapties atskleidimo vieta – tai, ko sonetų subjektas siekė.

Tai paliudija ir paskutiniai asketo žodžiai: Šokėja mano, tu esi / Sva­ jojančių dievų šypsnys; / Šokąs, auksinis spindulys / Baltųjų skraisčių debesy. Šokėja – atstojanti visus dievus, iškiliausius estetinius išgyvenimus.

Tačiau vėlgi tai gali būti tik dar viena laikinumo forma – greitai išblėstantis šypsnys ar horizonte nuplaukiantis debesis16.

„Metų“ sonetų rankraščio puslapiai. Matematikos sąsiuvinyje yra Rudens sonetai – sunumeruoti 24 eilėraščiai; Žiemos sonetai – 11 eilėraščių; Pavasario sonetai – 17 eilėraščių; Vasaros sonetų puslapiai neišlikę. Šarnelė, 1943–1944 m.

Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje Ibid, p. 205.

Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus pirma pusė. Antra knyga. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 567.

12 Ibid, p. 568.

20

15

16

10

13

11

14

*** Mačernis „Vizijose“ ir „Metų“ sonetuose atskleidžia įvairiausius laikinumo akivaizdoje patirtus išgyvenimus – tiek praeities vizijas, nuvedusias į asmeninę brandą, tiek kovos, mirties, meilės išgyvenimus. Tačiau ši poeto tiesa laikina ir labai greitai praplaukianti – tarsi rytinės aušros blyksnis. Visa tai įamžinama eilėse, trumpam paties poeto gyvenimui, kad ir kaip būtų skaudu, „nueinant į niekur“.

Ibid, p. 568.

Ibid, p. 568.

Daujotytė, Viktorija. Žemės keleiviai. Mačernis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021, p. 218.

Ibid, p. 219.

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

KAROLINOS PRANIAUSKAITĖS ATMINIMAS TELŠIUOSE Julita Švėgždavičienė, Loreta Gedeikienė ir Ieva Sigita Naglienė Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka

Telšių rajono savivaldybės K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos nuotraukos

2021-ieji Telšių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai yra šimtieji veiklos metai – po jos stogu telpa ne vienos kartos pojūčiai, nauji nutikimai, ryškėjantys tam tikri tvermės dėsniai, pamatinių dalykų ir šiuolaikinių idėjų santvara. Į bibliotekos gyvenimą galima pažvelgti įvairiai: kaip sakoma, visada dominuos žmogus ir raštas, arba – rašytojai, skaitytojai ir knygos. Tačiau svarbu apmąstyti ir tai, kas perduodama iš kartos į kartą, kaip Telšių bibliotekoje saugoma ir gaivinama istorinė tautinė dvasia ir kodėl ji vadinama būtent poetės Karolinos Praniauskaitės (1828–1859) vardu.

Visuotinė knygos magija, šviesos židinys – tarsi siekis to, kas taip aukštai pakylėja sielą. Telšių viešoji bib­lio­teka įkurta 1921 m., tačiau šiuokart atsigręšime į bib­lio­tekos veiklos istoriją tik nuo 1997 m. – į naujos veiklos pradžią, kai tų metų lapkričio 28 d. Telšių rajono savivaldybės sprendimu bib­lio­tekai suteiktas pirmosios lietuvių poetės Karolinos Praniauskaitės vardas.

Būtent Atgimimo metai buvo palankūs tokiems Lietuvoje nepelnytai pamirštiems vardams prikelti.

K. Praniauskaitės vardo suteikimo Telšių viešajai bib­ lio­tekai proga apie įdomios biografijos asmenybę, jos grąžinimą į gyvenimą rašė ir to meto kultūros ministras Saulius Šaltenis. Bet grįžkime į laikotarpį, kai Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto tuomečio pirmininko Vaclovo Bartkaus iniciatyva buvo pasiūlyta įprasminti iš šių Žemaitijos vietų kilusios, patriotiškai gyvenusios ir kūrusios pirmosios lietuvių literatūroje moters atminimą.

Ir reikalai pajudėjo: bib­lio­tekininkų iniciatyva rašyti pirmieji projektai, menamoje poetės gimtojo Padurbinio dvarelio vietoje netoli Telšių, prie Padurbinio upelio, Miškų urėdijai talkinant sutvarkyta aplinka, pagaminti suoleliai, įrengtas dviejų dalių informacinis

stendas apie K. Praniauskaitės ir Antano Baranausko draugystę. Poetės atminimui ties gražuoliu ąžuolu 2004 m. pastatytas drožėjo liaudies meistro Stepono Kamino kartu su Jaunimo mokyklos mokiniais padirbdintas medinis koplytstulpis. Kasmet toje vietoje vyksta Poezijos pavasaris, literatų susibūrimai, galima apžiūrėti bib­lio­tekos darbuotojų parengtą stendą.

KILUSI IŠ KRAŠTO ŠVIESUOLIŲ GIMINĖS

Kokie K. Praniauskaitės ryšiai su Telšiais ir miesto bib­lio­teka? Pirmiausia itin reikšminga tai, kad ji kilusi iš Telšių, iš garsios Praniauskų šeimos – išsilavinusių, aktyvių visuomenės veikėjų, savo krašto patriotų. Karolina mokėsi namuose, Padurbinio dvarelyje, daug skaitė, žavėjosi lenkų romantikų kūryba. Vėliau, apie 1855-uosius, sykiu su motina apsigyveno Telšiuose, buvusioje Liepojos (dabar – Sedos) gatvėje.

Telšiai buvo ta vieta, kur K. Praniauskaitė susitiko su būsimu poetu A. Baranausku. Ji padarė jam didelę įtaką, keldama poetines galias, kreipdama jauno kūrėjo dėmesį į tautiškumą. K. Praniauskaitė, pasak prof. Viktorijos Daujotytės, buvo „pirmoji mūsų moteris – poetė, lemtingai paveikusi Antano Bara21

Nuotraukoje – koplytstulpio iniciatorius S. Kaminas (dešinėje) ir jį padirbinti padėję Jaunimo mokyklos mokiniai M. Avelis, G. Juška, K. Ričkus, K. Pocius, A. Urnikis ir architektas Jurgis Bomblauskas (antras iš kairės).

2004 m. gegužę drožėjo liaudies meistro Stepono Kamino iniciatyva Padurbinio kaime, menamoje K. Praniauskaitės gimtojo dvarelio vietoje pastatytas koplytstulpis poetei atminti.

nausko likimą“ (Daujotytė V., 2016). Ji supažindino A. Baranauską su lenkų romantine literatūra, pravėrė naujus to meto lietuvių inteligentijos akiračius, į kurių erdves ir ją pačią vedė brolio Otono Praniausko iš Varnių perduodama išmintis. O. Praniauskas 1850–1857 m. buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius, vėliau paskirtas Utenos bažnyčios klebonu, kur atsikels ir sunkiai serganti Karolina su motina (Bankauskienė N., 1995).

K. Praniauskaitė dirbo ir pedagoginį darbą: Žemaitijoje šviesesnės moterys namuose mokydavo po keletą vaikų (Mikšytė R., 1994). Literatūros tyrinėtojas Rapolas Šaltenis susitikime su telšiškiais 1997 m. yra užsiminęs, kad K. Praniauskaitę galima vadinti pirmąja bib­lio­tekininke: vaikams mokyti reikalingos knygos, o jų tikrai netrūko nei Praniauskų namuose, nei pačios Karolinos asmeninėje bib­lio­tekėlėje (Bartkus V., 1997).

Pasak V. Daujotytės, „nuo K. Praniauskaitės mūsų literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai“.

Jos į lietuvių kalbą išversta Józefo Ignacy Kraszewskio „Vitolio raudos“ dalis „Žalčio motė“, išspausdinta 1859 m. Lauryno Ivinskio „Kalendoriuje...“, „skamba gana poetiškai ir yra visai originali. Pačiame kūrinyje galimos mitologinio istorinio epo jungtys: išlaikyti Žemaitijos vietovardžiai, veikėjų vardai primena mitologinius asmenis, itin svarbūs Žemaičių žemės, kaip atskiro krašto, akcentai“ (Daujotytė V., 2001).

DOKUMENTINIS PAVELDAS IR ATMINIMO ŽENKLAI

Džiugu paminėti, kad Telšių bib­lio­tekos Bibliografinio aptarnavimo skyriuje saugomos dvi originalios poetės kūrybos knygos: 1858 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Piosneczki“ („Dainelės“) ir 1856 m. pasirodžiusi poema „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi“ („Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“). Abu leidiniai 22

gauti 1998-aisiais tarpininkaujant Silvijai Vėlavičienei, buvusiai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos darbuotojai.

Kol kas Telšių viešoji bib­lio­teka nėra išleidusi atskiros knygos apie K. Praniauskaitę, bet įvairių straipsnių, paminėjimų, prisiminimų galima rasti tiek respublikos, tiek krašto periodinėje spaudoje ir gerai žinomų lietuvių literatūros kritikų knygose. Paminėtini ir bib­ lio­tekoje saugomi šaltiniai: knyga „XXVII knygos mėgėjų metraštis, Kaunas, 2018“, žurnalas „Žemaičių žemė“, Telšių laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ straipsniai. K. Praniauskaitės atminimo fonde kaupiama įvairi su poetės įamžinimu susijusi informacija: 2017 m. sukurtas Justino Lingio filmas „Karolina Praniauskaitė“ iš serijos „Moterys vyrų šešėlyje“; 2018 m. Telšiuose įvykusios mokslinės konferencijos, skirtos K. Praniauskaitės 190-osioms gimimo metinėms paminėti, įrašas; 2018 m. įsigytas Utenos klojimo teatro spektaklio „Sidabro namai“ (2005) įrašas.

Norisi priminti, kad Lietuvos muziejų informacinėje sistemoje LIMIS galima rasti O. Praniausko laiškų, atminimo liudijimų, o Lietuvos valstybiniame istorijos archyve – ir dokumentų apie K. Praniauskaitę, pavyzdžiui, gauti jos gimimo metrikos ir kitų dokumentų kopijų.

Telšių rajono K. Praniauskaitės viešoji bib­lio­teka glaudžiai bendradarbiauja su mieste veikiančiu žemaičių muziejumi „Alka“. Kad per dailininkų kūrybinius plenerus atsirastų poetei K. Praniauskaitei skirti atminimo medaliai, pasirūpino V. Bartkus. Šiuo metu „Alkos“ muziejuje saugomi Sauliaus Bertulio ir Remigijos Vaitkutės 1995–1997 m. sukurti medaliai. V. Bartkus Telšiuose buvo pirmasis, kuris pradėjo vesti ekskursijas ir pasakoti apie K. Praniauskaitės asmenybę, jos poetinį talentą, subtilų dėmesį A. Baranauskui, apie abiejų poetų dvasinę bendrystę, stiprų Karolinos tikėjimą ir A. Baranausko palydėjimą į religines aukštumas. „Alkos“ muziejaus salėje organizuoti poezijos skaitymai, pašnekesiai, muzikinės popietės.

Ne vienas telšiškis menininkas yra sukūręs kokį nors K. Praniauskaitės atminimo ženklą: pavyzdžiui, Telšiuose gyvenantis poetas Vytautas Stulpinas jai yra skyręs ne vieną eilėraštį, o dailininkai Petras Gintalas ir Gvidas Latakas – medalį. Kraštietė V. Daujotytė tarsi patvirtina šį teiginį – tikrai „pagyvėjo atminimo saugojimas, lyg kokia jos vardo trauka atsirado“.

ĮTRAUKIAMAS IR ŠVIEČIAMAS JAUNIMAS Į K. Praniauskaitės ir A. Baranausko atminimo išsaugojimą vis dažniau įtraukiami ir Telšių miesto moksleiviai. K. Praniauskaitės viešoji bib­lio­teka yra surengusi ne vieną teminių rašinių, kuriančio jaunimo konkursą, maironiečių užsiėmimų. Per poetės 170-ųjų gimimo metinių minėjimą 1998-aisiais skaitytas tuometės Telšių

Telšiškius ir miesto svečius džiugina prie bibliotekos pasodintas poetei K. Praniauskaitei atminti skirtas rožynas.

moksleivės vienuoliktokės Irenos Spudytės rašinys „Dviejų širdžių drama“, 2001 m. spalio 17 d. per Lietuvos maironiečių sąskrydį mokytojos Irenos Radzienės iniciatyva Džiuginėnų dvarelyje buvo skaitoma paskaita apie K. Praniauskaitę, o 2020 m. rugsėjo ir 2021 m. balandžio mėnesiais bib­lio­tekos skaitykloje vyko susitikimai-poetiniai skaitymai su jaunaisiais klierikais. K. Praniauskaitės ir A. Baranausko meninio žodžio sklaida – tai lietuvių kalbos mokytojų Kristinos Ežerskienės ir Ievos Sigitos Naglienės kūrybinių minčių pasidalijimas. Šiemet vasario–balandžio mėnesiais rengtos nuotolinės paskaitos Telšių miesto vienuoliktokams apie šių asmenybių svarbą lietuvių literatūrai, bib­lio­tekos interneto svetainėje vesta viktorina jaunimui „Atmintis su K. Praniauskaite ir A. Baranausku“.

Bib­lio­tekai itin svarbu palaikyti ryšį su mokyklomis, su miesto jaunimu. Siekiame kuo daugiau skaitančio jaunimo įtraukti į bib­lio­tekos erdvėje vykstančius renginius, skirtus jų gimtojoje žemėje gyvenusioms asmenybėms, pasakodami apie jų veiklą tautos ir kultūros labui.

*** Garbė vadintis K.Praniauskaitės vardu Telšių viešajai bib­lio­tekai suteikia gilesnę veiklos prasmę.

Tarsi praeitis pintųsi su dabartimi, o į ateitį būtų einama laikantis tikrųjų dvasinių vertybių. Įsimintini profesorės V. Daujotytės pasakyti žodžiai: „Einama teisinga kryptimi – suteikti viešosioms bib­lio­tekoms iš tų vietų kilusių rašytojų vardus. Su meile žvelgiu į vieną pirmųjų naujojo mūsų laiko vardinių bib­lio­ tekų – Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės bib­lio­teką. Kai knygų gyvenimas susiliečia su išskirtiniais kūrėjų likimais, jis įgauna naujų spalvų, lyg suintensyvėja iš vidaus“ (Daujotytė V., 2016).

RENGINIAI: IR NAUJI, IR TRADICINIAI Ko gero, Telšių gyventojai jau neįsivaizduoja, kad jų miesto viešoji bib­lio­teka turėtų kitokį vardą – K. Praniauskaitės atminimas gyvas, kiekvienas noriai dalyvauja poetės garbei skirtuose renginiuose, minėjimuose. Telšių bib­lio­teka jau turi tradicinių su K. Praniauskaite siejamų renginių, pavyzdžiui, kasmetį Poezijos pavasarį. Įvykusios šventės, skaitymai, edukaciniai užsiėmimai, organizuotos konferencijos ar projektinės veiklos – tai ir atminimas, ir dabarties apžvalga.

Su K. Praniauskaitės gyvenimu, jos kūryba galima susipažinti tiek bib­lio­tekoje, tiek Telšių miesto erdvėse. Ir tas atminimas pasireiškia kuo įvairiausiais renginiais ar ženklais. Štai 2002 m. sausio 18 d. Telšių katedroje vyko mišios K. Praniauskaitei atminti, susitikimas su visuomene dėl jos atminimo įamžinimo Padurbinio kaime, menamoje poetės gimtojo dvarelio vietoje, 2004 m. pašventintas koplytstulpis, o prieš keletą metų gegužę prie bib­lio­tekos pasodintas K. Praniauskaitės rožynėlis.

2020-aisiais pristatytas kilnojamasis stendas, skirtas K. Praniauskaitei atminti, jo dizainą sukūrė Mažeikių dailės mokyklos auklėtiniai. 2021 m. vasario 26 d. vyko nuotolinė paskaita, skirta V. Borusevičiaus gimnazijos gimnazistams, o balandžio 1 d. paskelbta viktorina bib­lio­tekos internetinės erdvės paskyroje „Pirmoji moteris lietuvių literatūroje“.

Šiais metais Telšių biblioteka švenčia šimtuosius veiklos metus.

Šie metai Telšių bib­lio­tekai – 100-mečio akimirkos, apmąstymai, prisiminimai, bet bus ir naujų išgyvenimų, susitikimų, bus ir renginių, skirtų Lietuvai, Žemaitijai ir poetei K. Praniauskaitei.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Bankauskienė, Nijolė. Otonas Praniauskas – kunigas, literatas, lietuvybės puoselėtojas (1818-01-27–1897-11-23). Kultūros tyrinėjimai: konferencijos medžiaga. Kaunas: Technologija, 1995, p. 204.

Bartkus, Vaclovas, 1997. (Iš V. Bartkaus pasakojimo grįžus iš Utenos, iš susitikimo su R. Šalteniu).

Daujotytė, Viktorija. Pirmosios poetės. In Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 51.

Daujotytė, Viktorija. Biblioteka – mūsų dvasios namai. Tarp knygų, 2016, balandis (Nr. 41), p. 1.

Mikšytė, Regina. Karolina Praniauskaitė. In Telšiai: straipsniai ir istorijos dokumentai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 152.

23

VINCENTO SLADKEVIČIAUS METAI

„TAI BUVO NE TREMTIS, O DIEVO PALAIMA“ Irena Andrukaitienė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė

Moralinis tautos autoritetas – taip norisi apibūdinti pirmąjį Lietuvos naujausiųjų laikų ir antrąjį šalies istorijoje kardinolą Vincentą Sladkevičių (1920–2000). Praėjusių metų pradžioje pradėjome minėti šio iškilaus dvasininko šimtąsias gimimo metines, o šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė V. Sladkevičiaus atminimo metais.

Dvasininko kelias, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1944 m. birželį, – nežadėjo būti paprastas. Sumaišties kupini pokario metai, atnešę Lietuvai antrąją sovietinę okupaciją, partizaninį karą ir tremtis, jaunam kunigui buvo nelengvas pašaukimo išbandymas. Prasidėję kunigų areštai parapijas palikdavo be dvasinio ganytojo, todėl V. Sladkevičiui per keletą metų pastoracinį darbą teko dirbti net devyniose parapijose, kartais ir pačiam slapstantis nuo arešto ir saugumo persekiojimo. Pasiaukojama dvasinė tarnystė kunigui V. Sladkevičiui pelnė žmonių pagarbą ir meilę, o saugumiečiams tai buvo kaip rakštis, todėl jie nuo jauno kunigo nenuleido akių.

Pokario metais saugumas gerokai praretino ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojų gretas. V. Sladkevičius, seminarijos vadovybės pakviestas dėstytojauti, 1952 m. rudenį pradeda pedagoginį darbą, tampa savo auklėtinių dvasios tėvu. Netrūksta ir kitokio rūpesčio – rektorius jį dar paskiria seminarijos prefektu.

Pradžioje manęs neturįs pedagoginių gebėjimų ir dėl to abejojęs savo tinkamumu dėstytojo darbui, V. Sladkevičius netruko pajusti, kad su seminaristais užsimezgė abipusis dvasinis ryšys ir klierikams jis tapo neabejotinu autoritetu. Pasak kardinolo Sigito Tamkevičiaus, kunigas V. Sladkevičius „turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį“.

24

SAUGUMIEČIŲ SEKAMAS IR IŠTREMIAMAS Į PASIENĮ

Kunigas, turintis tokią žodžio jėgą ir darantis tokią dvasinę įtaką, saugumui buvo neparankus, todėl V. Sladkevičius KGB agentų buvo nuolat sekamas.

1957-ųjų pradžioje saugumiečiai imasi aktyvesnių priemonių – jis kviečiamas pokalbių, verčiamas bendradarbiauti. Bet V. Sladkevičius lieka nepalenkiamas. Tuomet KGB pasirenka kitą kelią – jis pašalinamas iš seminarijos dėstytojų ir toliau, kaip rašoma agentūrinės veiklos ataskaitoje, įdėmiai tiriamas „nustatant jo nusikalstamus ryšius su vyskupu Matulioniu ir jo šalininkais“.

1957-ųjų pabaiga kunigui, garbės kanauninkui V. Sladkevičiui atneša lemtingų pokyčių – per šv. Kalėdas vyskupas Teofilius Matulionis jį konsekruoja vyskupu. Apie tai informuotas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis įsiunta, uždraudžia V. Sladkevičiui eiti naujas pareigas ir neleidžia išvykti į Kaišiadorių vyskupiją. Jo nurodymu dvasininkas lieka Kaune ir eina Soboro vikaro pareigas.

V. Sladkevičiui pakartotinai atsisakius bendradarbiauti su KGB, J. Rugienis 1957 m. gruodžio 30 d. rašte Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui ir LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui rašo, kad V. Sladkevičių reikėtų išsiųsti į užkampio parapiją neduodant pagalbininku kito kunigo: tokiu atveju jis būsiąs pririštas prie savo parapijos ir „negalės gastroliuoti po kitas parapijas“.

J. Em. kardinolas V. Sladkevičius Nemunėlio Radviliškyje 1988 m. spalio 9 d. Nuotr. iš Evaldo Timuko asmeninio archyvo

Ateitis netrunka paaiškėti. Vyskupas V. Sladkevičius, saugumo apkaltintas bandymu be sovietų valdžios leidimo valdyti Kaišiadorių vyskupiją, 1959 m. kovo 7 d. sulaukia „paskyrimo“. J. Rugienis neribotam laikui išsiunčia vyskupą eiti kunigo pareigas bene šiauriausiame Lietuvos kampelyje – Nemunėlio Rad­ viliškyje Biržų rajone, Lietuvos ir Latvijos pasienio miestelyje, sovietmečiu vadintame lietuviškuoju Sibiru.

Prasideda ilgi nežinios metai. Reikia kurtis nepažįstamame, religiniu požiūriu mišriame – evangelikų reformatų ir katalikų – krašte, kuriame, pasirodo, vyskupo niekas nelaukė, net vietos klebonas. Beje, šis puikiai suprato, dėl kokių priežasčių kunigo altaristo pareigoms (pradžioje be teisės sakyti pamokslus!) į pasienio miestelį atsiunčiamas autoritetingas dvasininkas – vyskupas, buvęs Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, profesorius, intelektualas, poliglotas.

Biržų laikotarpis, taip nesvetingai prasidėjęs 1959 m. pavasarį, tęsis dvidešimt trejus metus ir baigsis džiaugsmingu sugrįžimu Atgimimo metais, 1988 m. spalį, kai parapijiečiai iškilmingai pasitiks jau nebe savo Vyskupėlį, kaip žmonių buvo meiliai vadinamas tremties metais, o ką tik iš Vatikano parvykusį Jo Eminenciją kardinolą V. Sladkevičių.

VIETINIUS STEBINĘS KUKLUMU IR KANTRYBE

Biržų krašto žmonės iki šių dienų išsaugoję šviesius prisiminimus apie šį iškilų dvasininką. Šimtųjų V. Sladkevičiaus gimimo metinių proga šių eilučių autorė ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos bib­lio­tekininkas, kraštotyrininkas Evaldas Timukas parengė kardinolo atminimui skirtą knygą „Savas tarp savų“, kurioje publikuojama rengėjų surinkta vyskupo V. Sladkevičiaus tremties laikotarpio memorialinė, dokumentinė bei ikonografinė medžiaga.

Kaip legenda iš kartos į kartą perduodami Biržų krašto žmonių atsiminimai apie V. Sladkevičių atkuria jo tremties metų mozaiką. Ją papildo vyskupą lankiusių kunigų, vienuolių ir pasauliečių paliudijimai.

Gausi ikonografija atskleidžia dvasininko pastoracinio darbo kasdienybę.

Tremtyje vyskupo laukė skurdi buitis. Pirmas prieglobstis – mažutėje (6 × 6 m) klebonijoje, kurioje gyveno klebonas su zakristijonu, pastarojo vyskupui užleistas kambarėlis. Vėjo perpučiamos sienos, sukiužusi ir nešildanti krosnis, kiauras stogas. Lyjant į kambarį lašėdavo vanduo.

V. Sladkevičius ramiai priėmė gyvenimo nepatogumus, kantrumu stebindamas aplinkinius.

Parapijiečiai netrukus suskubo kuo galėdami padėti susitvarkyti buitį: aplopė stogą, perstatė krosnį, lentelėmis apkalė namelio sienas, parūpino žiemai malkų, moterys perduodavo maisto lauknešėlių.

Vėliau, vyskupui nuomojantis kambarėlius pas miestelio žmones, gyvenimo sąlygos kiek pagerėjo,

bet visi, kurie prisimena apsilankymus pas V. Sladkevičių, mini paprastutį apstatymą: stalas, kėdės, kanapa, lova. Kai kuriuos būtiniausius baldus (pvz., rūbų spintą) jis pats kartu su tuometiniu klieriku Vilniu Viktoru Cukuru yra sukalęs iš faneros ir medinių rėmų. Vyskupas nesibodėjo meistrystės, rankų darbo.

Prabangiausias dalykas kukliame V. Sladkevičiaus būste buvo nedidelė fisharmonija, kuria jis grojo turėdamas laisvą valandėlę, taip pat mokydamas choristus naujų bažnytinių giesmių ar lietuvių liaudies dainų, kurias pats nepaprastai mėgo. Kaip jis, jau būdamas kardinolas, džiaugėsi, kai buvę parapijiečiai, atvažiavę į Kauną pasveikinti su garbingu jubiliejumi, padainavo tas pačias, kadaise jo išmokytas dainas.

Prie dvasinės prabangos dalykų priklausė ir žmonėms pagarbą kelianti vyskupo bib­lio­teka. Joje buvo ne tik knygos įvairiomis Europos tautų kalbomis, bet ir tarpukario leidiniai, kurie sovietiniais metais skaitytojams buvo neprieinami, nes buvo slepiami respublikos didžiųjų bib­lio­tekų specialiuosiuose fonduose. V. Sladkevičiaus bib­lio­teka buvo atvira ne tik tiems, kurie studijavo jo įkurtoje pogrindinėje kunigų seminarijoje, bet ir tiems, kurie tiesiog norėjo plėsti akiratį.

Vyskupo tremtinio būtį nušvietė išskirtinio dėmesio ženklas – dvasinės tarnystės dvidešimtmečio proga 1964 m. gauti popiežiaus Pijaus VI sveikinimai ir dovana – lotyniškas brevijorius su popiežiaus autografu. Šią dovaną V. Sladkevičius labai brangino ir su ja niekada nesiskyrė.

Kuklios gyvenimo sąlygos išliko ir vėliau, 1976 m. valdžiai perkėlus V. Sladkevičių tęsti tremties į kitą rajono gyvenvietę – Pabiržę. Kaip prisimena parapijietis Stasys Šernas, vyskupas „ten taip pat tokioje būdelėje gyveno“ – varganame šaltame kambarėlyje su vienu langu, nes klebonija ir kiti trys bažnyčios pastatai sovietų valdžios buvo atimti.

I. Andrukaitienės ir E. Timuko sudaryta knyga „Savas tarp savų“ (2020). Viršelyje – J. Em. kardinolas V. Sladkevičius prie „Vila Lituana“ Romoje po iškilmingo ingreso 1988 m. birželio 29 d.

25

IR SUVARŽYTAS TRAUKĖ TIKINČIUOSIUS BEI KOLEGAS

V. Sladkevičių nuolat stebėjo KGB akys. Nuo atvykimo dienos jį sekė du agentai, vietos valdžia buvo įpareigota stebėti, kas vyksta jo aplinkoje, nenuilstamai darbavosi informatoriai. Iki pat tremties pabaigos buvo klausomasi jo pamokslų, rašomos ataskaitos apie jų turinį. 1964 m. saugumą buvo pasiekusi informacija apie V. Sladkevičiaus ir kunigų veiklą įkuriant pogrindinę kunigų seminariją. Nemunėlio Radviliškio apylinkės tuometis pirmininkas Valentinas Karosas prisimena, kad iš Biržų atvykusius „inspektorius“ jam tekdavo lydėti pas vyskupą bet kuriuo paros metu. Tik gerokai vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, sekimas šiek tiek susilpnėjo.

Nepaisant akylos priežiūros, Nemunėlio Radviliškis tapo katalikų dvasinės traukos centru. Čia ne kartą lankėsi kunigas (dabar kardinolas, V. Sladkevičiaus įpėdinis) Sigitas Tamkevičius, čia vyskupas 1972 m. palaimino S. Tamkevičiaus pristatytą Kronikos leidimo idėją ir tapo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ krikštatėviu, pasiūlęs leidinio pavadinimą.

Dažnai pas savo buvusį Kauno kunigų seminarijos dėstytoją atvažiuodavo nenuilstantis kovotojas už tikėjimą, pogrindinės kunigų seminarijos rektorius, nepalaužiamo ir tiesaus būdo kunigas Juozas Zdebskis, ne kartą lankėsi kunigas pogrindininkas Petras Našlėnas, paties V. Sladkevičiaus pogrindyje įšventintas į kunigus. Atvykdavo vyskupo jaunų dienų bičiuliai, buvę studijų draugai. Išlikusi archyvinė nuotrauka liudija apie kunigų Vaclovo Aliulio ir Česlovo Krivaičio apsilankymą pas vyskupą Pabiržėje. Su Eucharistijos bičiuliais pas V. Sladkevičių yra lankęsis Robertas Grigas.

Reikėtų pasakyti, kad ne visi, kam buvo pavesta stebėti vyskupą, uoliai atlikdavo savo „pareigą“.

V. Karoso prisiminimuose išlikęs liudijimas, kad jis žinojęs apie S. Tamkevičiaus bei kitų sovietų valdžios persekiotų kunigų apsilankymus pas V. Sladkevičių, apie jų ryšį su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ atsiradimu, bet ši informacija, galėjusi labai nudžiuginti saugumiečius, liko nutylėta. Danguolei Šernienei, dirbusiai Nemunėlio Radviliškio pašte, saugumo buvo nurodyta registruoti V. Sladkevičiui ateinančius laiškus, bet ji pasakiusi, kad „Biržuose apsčiai komunistų, tegu surašinėja“, ir registracijos nevykdžiusi.

Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, KGB „priežiūra“ silpnės, bus galima laisviau bendrauti su kolegomis kunigais, priimti svečius. V. Sladkevičiui bus leista apsilankyti kitose parapijose ar susitikti su likimo broliu – tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi, dvidešimt septynerius metus praleidusiu kitame Lietuvos šiauriniame taške – Žagarėje.

Tikintieji ir kunigai ne kartą bandė abu vyskupus tremtinius sugrąžinti iš atokių parapijų į vyskupystes, kurios sovietų valdžios iš jų buvo atimtos. Vienas iš tokių bandymų – Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto steigėjų kunigų Jono Kaunecko, Alfonso 26

Petro Venslovo ir Berutos Kireilytės-Venslovienės bažnytinės santuokos liudijimas.

1975 m. sausio 10 d. Vyskupo V. Sladkevičiaus autografas. Nuotr. iš P. ir B. Venslovų asmeninio archyvo

Svarinsko, S. Tamkevičiaus, Vincento Vėlavičiaus ir J. Zdebskio 1976 m. lapkričio 13 d. pareiškimas TSRS Religijų reikalų tarybai dėl leidimo V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui eiti ganytojų pareigas savo vyskupijoje. Bet iki išlaisvinimo dar buvo toli...

DĖMESIO IR ŠIRDIES ŠILUMOS UŽTEKO VISIEMS

V. Sladkevičius uoliai dirbo kasdienį pastoracinį darbą. Sovietų laikais nuo 1949 m. vaikų katekizacija buvo draudžiama, bet vyskupas draudimų nepaisė ir vaikus religinių bei dvasinių tiesų mokė ir savo namuose, ir bažnyčioje. Ne kartą šiuos užsiėmimus buvo užklupę „inspektoriai“, dvasininkas svarstomas Biržų rajono prokuratūroje bei Vykdomajame komitete. Bet vaikų rengimas Pirmajai Komunijai nenutrūko.

Vyskupui talkino vienuolės, į Nemunėlio Radviliškį ar Pabiržę atvykdamos trumpam, kad neatkreiptų nepageidaujamo dėmesio.

Lankiusieji vyskupo pamokas jas prisimena kaip pragied­ rulius. Ne vienas atsiminimų autorius prisipažįsta labiausiai bijodavęs, kad po nemalonių „svečių“ apsilankymo kitą dieBelaukiant į Nemunėlio Radviliškį atvykstančio J. Em. kardinolo ną neberas vyskupo. Su kokiu V. Sladkevičiaus. 1988 m. spalio 9 d. Fotografas Raimundas vaikišku jauduliu džiaugdavosi Misiūnas. Nuotr. iš Alinos Mozūraitės-Misiūnienės asmeninio archyvo

vėl matydami savo mokytoją! „Mes, vaikai, tiesiog mėgavomės jo buvimu, jo švelnumu ir širdies šiluma visiems – iki mažiausio“, – prisimena Teresė Šernaitė-Kaunienė.

Vyskupui V. Sladkevičiui rūpėjo ne tik dvasinė žmonių jausena, jis nepailsdamas diegė ir aplinkos grožio pojūtį, telkė žmones bendrystei. Jis pats augino gėles ir jomis puošė bažnyčios aplinką nepaisydamas pradžioje girdėtų pašaipų.

Vyskupo statusas jam netrukdė šventoriuje įsilipus į medį genėti sausas šakas ar kartu su talkininkais mūryti nuo karo metų netvarkytą išgriuvusią bažnyčios tvorą. D. PuzinaitėŠernienė prisimena, kad į apylinkės pirmininko barimąsi dėl tvoros tvarkymo V. Sladkevičius atsakęs: „Mano brangus prieteliau, taigi ir man, ir jums, ir visiems bus gražiau gyventi, tai nesibarkit, gražinkime miestelį. Mes nuo vieno kampo, jūs nuo kito...“ Vyskupas tremtinys su meile žvelgė į visus žmones, bet ypatingo jautrumo ir širdies šilumos sulaukdavo gyvenimo nuskriaustieji. Parapijietis S. Šernas, savo automobiliu dažnai pavėžėdavęs jį pas ligonius ar priimti išpažinties pas senukus, nebegalinčius ateiti į bažnyčią, stebėjosi vyskupo atsidavimu. Rodėsi, kad vyskupas su gyvenimo nuskriaustuoju dalijosi jo skurdo našta ar mirtino ligonio kūno negalia. Jis nesibodėjo ligos pažeisto kūno, jam buvo svarbu žmogaus dvasia, laukianti atjautos ir paguodos žodžio.

MYLIMAS ŽMONIŲ VYSKUPĖLIS

Ne tik parapijiečiai, bet ir visa Nemunėlio Radviliškio bendruomenė pamilo ir gerbė V. Sladkevičių. Dėl malonaus, ramaus kalbėjimo, nuoširdaus bendravimo žmonės Jo Ekscelenciją vadino Vyskupėliu. Beveik visi prisiminimų autoriai mini nepaprastai įtaigų, šviesų jo žvilgsnį, giedrą, raminančią šypseną. „Sklido begalinė meilė ir gėris iš jo. Ekscelencija buvo paprastas, toks nusižeminęs, bet gerąja prasme. Tiesiog buvom kaip viena šeima bažnyčioj, visi draugiški, artimi“, – prisimena Laima Pieterytė-Steponavičienė.

Paprastas, kuklus žmogus, nuolankus Dievo tarnas, bet atkaklus tikėjimo tiesų gynėjas, nesilankstantis prieš valdžią ir bet kokioje situacijoje išliekantis orus, darė neišdildomą įspūdį ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Daivai Kubiliūtei-Janonienei, tuomet mokinukei iš evangelikų reformatų šeimos, „išplaukia prieš akis toks vaizdas – per miestelio centrą bažnyčios link eina kunigas juoda sutana, toks nedidelis, mažo ūgio. Ir tuo pačiu jis atrodė didis. Jis buvo mažas, bet didingas.“ Su sutiktaisiais vyskupas sveikinosi taip, kaip niekas kitas miestelyje – pagarbiai nukeldavo skrybėlę ir palenkdamas galvą tardavo: „Garbė J. Em. kardinolo V. Sladkevičiaus iškilmingo sutikimo akimirka Jėzui Kristui.“ Net su vaikais prie Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios prieigų 1988 m. spalio 9 d. Fotografas R. Misiūnas. Nuotr. iš Alinos taip sveikindavosi. Prisiminimų Mozūraitės-Misiūnienės asmeninio archyvo

autoriai, tuomet vaikai, pasakoja, kad jie net papikt­ naudžiaudavo tokiu dėmesiu. Skubėdami į mokyklą ir pamatę ateinantį vyskupą, jie išsirikiuodavo vorele ir laukdavo to neįtikėtino pasisveikinimo – toks nuoširdus ir stiprus buvo vaiko noras patirti suaugusiojo pagarbą. Ir vyskupas prieš kiekvieną jų nukeldavo skrybėlę. Šios akimirkos vaikų atmintyje ir širdyse išliko visam gyvenimui. Vyskupas visa savo esybe buvo MOKYTOJAS. Kai aštuntajame dešimtmetyje V. Sladkevičiui buvo leista šv. Mišių metu sakyti pamokslus, kiek­ vieną sekmadienį jis „savo skardžiu, įtaigiu balsu skelbė ir aiškino Dievo žodį. <...> Jis visai netaupė savęs, savo minčių „ypatingoms progoms“ – kiek­ vienas sekmadienis buvo ypatingas, kiekvienas pamokslas liečiantis širdį, nors kalbėjo tik mažoje kaimo bažnytėlėje palyginti nedidelei grupei žmonių“, – prisimena T. Šernaitė-Kaunienė. Žmonių atmintyje išlikęs vyskupo dvasinis nusiteikimas – jo žodžiuose niekada nesigirdėjo neigiamų emocijų – pykčio ar neapykantos, priešingai – iš jo žodžių sklido meilė, atlaidumas, tikėjimas gerumu.

Dvasininko pamokslai būdavo labai įspūdingi, spinduliuojantys meile aplinkiniams, mokantys nuolankumo, tuo pat metu ir drąsos, susitvardymo bei kantrybės.

Kai po ilgų ir atkaklių derybų su sovietų valdžia 1982 m. vyskupui V. Sladkevičiui buvo leista sugrįžti į Kaišiadorių vyskupiją, tų metų rugpjūčio 8-oji Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje tapo ir džiugesio, ir širdingo atsisveikinimo diena.

Išlydėjimo graudulys užleido vietą suvokimui, ką ši neeilinė vyskupo asmenybė reiškė parapijai, žmonėms tais nykiais sovietinės tikrovės metais. „Tai, kas vyskupui Vincentui Sladkevičiui buvo tremtis, mūsų miesteliui ir asmeniškai man buvo Dievo dovana“, – sakė radviliškietė T. Šernaitė-Kaunienė. Pabiržės tikintieji išlydėjo vyskupą tokiais žodžiais: „Jūsų gyvenimas mums buvo pavyzdžio pamokslas. Paliekate mus toks artimas ir su mumis suaugęs – su Jūsų išvykimu mes netenkame ir savo gyvenimo dalies.“ *** 1988 m. spalio 9 d. išpuoštos Pabiržės, Biržų, Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, laukiama atvykstant garbiojo svečio. Pabiržėje J. Em. kardinolą V. Sladkevičių pasitinka žodžiai „Kardinole! Savas – tarp savų“, o Nemunėlio Radviliškyje – „Per skausmus atėjote į garbę.“ Tai – lyg viso tremties meto įprasminimas: nieko gero nežadančią, rūsčią ir nykią pradžią, jos šešėlius vyskupas V. Sladkevičius išsklaidė savo dvasios šviesa ir tikėjimo galia, kantria meile visiems žmonėms. Jiems vyskupas tapo gerbiamu, mylimu dvasiniu ganytoju, o svarbiausia – artimu, SAVU. Kaip dvasinės bendrystės paliudijimas nuskamba ir kardinolo V. Sladkevičius ištarti žodžiai: „Tai buvo ne tremtis, o Dievo palaima.“ 27

GEROJI PATIRTIS

UGDANTYS ASMENYBĘ, FORMUOJANTYS POŽIŪRĮ IR SUTEIKIANTYS PRAMOGĄ Skaitymo skatinimo projektai Prancūzijoje Skaitymas yra viena iš priemonių, kuri ne tik suteikia intelektualinį išsilavinimą, bet ir ugdo moralę, prisideda prie sėkmingo jaunų žmonių mokymosi. Todėl Kultūros ir Nacionalinio švietimo ministerijos Prancūzijoje skatina įvairias šalies skaitymo skatinimo iniciatyvas, prisideda prie jų įgyvendinimo.

Prancūzijos kultūros ministerija siekia, kad jau darželiuose vaikai, ypač iš jaučiančių materialinį nepriteklių šeimų, ne tik būtų supažindinami su kalba, bet ir skatinami ja domėtis. Pavyzdžiui, tokie užsiėmimai kaip naujų žodžių mokymasis, skaitomų tekstų klausymasis, jų aptarimas, knygų dalijimas nuo pat mažens ugdo vaikų domėjimąsi knygomis ir padeda skaitymą sieti su maloniu užsiėmimu. Mokyklose šis procesas tęsiamas. Pamokose naudojami įvairūs tekstai – nuo klasikinių romanų iki komiksų ir žiniasklaidos – ugdo kiekvieno moksleivio žinias apie įvairaus žanro bei stiliaus tekstus ir padeda formuoti jaunųjų skaitytojų skonį.

Ankstyvąjį skaitymą skatinančios programos „Pirmieji puslapiai“ oficialus logotipas

SĄLYTIS SU KULTŪRA IR MENU – NUO PAT MAŽENS

Prancūzijoje, kaip ir Lietuvoje1, vykdomas skaitymui nuo pirmųjų gyvenimo dienų skirtas projektas, tik čia ši iniciatyva vadinama „Pirmaisiais puslapiais“ (Les premières pages). Ją įkvėpė analogiška jau nuo 1992 m. Jungtinės Karalystės vykdoma iniciatyva „Book Trust“. Prancūzijoje šį projektą 2009 m. inicijavo Kultūros ministerija. Pirmaisiais metais programa buvo įgyvendinama vos septyniuose Prancūzijos 1

28

„Knygų starto“ iniciatyva remiama Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir įgyvendinama Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Ji pradėta 2020 m. spalį, kai Vilniaus apskrityje (išskyrus Vilniaus miestą) kiekvienam tais metais gimusiam kūdikiui šeimos gydytojas teikė lauknešėlį su Indrės Zalieckienės knyga „Kapt kapt kapt“, skaitymo patarimais tėvams bei žaismingą kuprinėlę. 2021 m. projektas tapo nacionalinis – kiekvienas šiemet Lietuvoje gimęs kūdikis gaus lauknešėlį su pirmąja knyga bei metodine medžiaga tėvams apie skaitymą mažiesiems. „Knygų starto“ tikslas – užauginti pirmąją kartą Lietuvoje, kurios skaitymo patirtis būtų prasidėjusi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Daugiau informacijos: https://skaitymometai.lnb.lt/ index.php?3461363029.

regionuose: Ene, Lo, Piui de Dome, Rytų Pirėnuose, Savojoje, Senoje ir Marnoje bei užjūrio regione Reunjone. Pagal „Pirmųjų puslapių“ programą kiekvieno gimusio ar įsivaikinto vaiko tėvams buvo įteikiamas lauknešėlis su skaitymo mažiesiems patarimais.

2012 m., įvertinus projekto tolesnes galimybes, nuspręsta jį plėsti. Šiuo metu prie „Pirmųjų puslapių“ programos prisideda 49 Prancūzijos regionai, ją vykdo juose esančios bib­lio­tekos. Kiekviename iš šių regionų teikiami lauknešėliai naujagimių tėvams, organizuojami skaitymo skatinimo edukaciniai renginiai. Pavyzdžiui, Kantalio regione 2020–2021 m. naujagimių tėvams buvo teikiama Stephane’o Servant’o parašyta ir Laetitios Le Saux iliustruota knygelė „Lizdas“ (Le Nid) bei kvietimas į renginį. Pastarajame knygelė buvo skaitoma, jos turinys papildomas dai-

Vykdant „Pirmųjų puslapių“ programą, knygelė „Lizdas“ buvo teikiama naujagimių tėvams Kantalio regione, o „Suvalgyti vilką“ – Hero departamente. Iš „Les premières pages“ puslapio

Įgyvendinant projektą „Atostogų knyga“, atrenkama ir atskiru rinkiniu išleidžiama garsaus XVII a. prancūzų rašytojo Jeano de La Fontaine’o pasakėčių: kairėje – 2020 m. rinkinys, dešinėje – 2019 metų.

Iliustr. iš Nacionalinio švietimo, jaunimo ir sporto ministerijos puslapio

nomis bei pasakojimais, demonstruojamos su knygos siužetu susijusios įvairių tekstūrų ir formų dekoracijos iš skirtingų medžiagų, jas vaikai galėjo liesti – taip buvo skatinama jų vaizduotė. Šiais metais Hero departamente naujagimių tėvams teikiama Cédrico Ramadier knygelė „Suvalgyti vilką“ (Manger un loup), rengiami virtualūs susitikimai su knygos autoriumi ir jos iliustruotoju Vincent’u Bourgeau. Šiuo metu siekiama išplėsti projektą per visą Prancūziją, kad jame dalyvautų kuo daugiau departamentų ir jų bendruomenių, kad būtų pasiekiama kuo daugiau kūdikių ir jų tėvelių. Iniciatyva „Pirmieji puslapiai“ yra Nacionalinio švietimo ministerijos vykdomo meninio ir kultūrinio švietimo projekto dalis, kuria siekiama remti šeimas, neturinčias patogių sąlygų gauti knygų. Kartu tai – kovos su neraštingumu dalis. Ankstyvasis skaitymas yra viena iš formų,

kuria nuo pat mažens suteikiamas sąlytis su kultūra ir menu.

Prie „Pirmųjų puslapių“ programos prisideda ir ją remia nacionalinio masto organizacijos: Nacionalinė šeimos asociacijų sąjunga (Union nationale de asso­ ciations familiales), „Vaikystė ir muzika“ (Enfance et musique), Nacionalinis jaunimo literatūros centras (Centre national de littérature pour la jeunesse), organizacija „Kai knygos sujungia“ (Quand les livres relient), Nacionalinės leidybos sąjungos Jaunimo komitetas (La commission jeunesse du Syndicat national de l‘édi­ tion) ir Prancūzijos nacionalinė bib­lio­teka.

Prie „Pirmųjų puslapių“ gali prisidėti bet kuri bendruomenė, kuri pasiūlo veiklos projektą Prancūzijos kultūros ministerijai. Atrinkti projektai vykdomi bib­lio­tekų, jie skirti visiems 0–3 metų vaikams bei jų tėvams.

VYRESNIŲJŲ VASAROS SKAITINIAI – PASAKĖČIOS

Skaityti skatinama ir darželiuose bei mokyklose. Mokyklinio amžiaus vaikams knygos tampa svarbiausiomis mokymosi priemonėmis. Su skaitymu siejamas ir nuomonės formavimas: mokyklose nag­ rinėjami įvairūs, literatūriniai ir ne tik, kūriniai, pritaikyti kiekvienai amžiaus grupei, taip susiformuoja požiūris į įvairius žanrus, atrandami mėgstamiausi tekstai.

Siekiama, kad vaikai patys atrastų skaitymo malonumą.

Projektas „Atostogų knyga“ (Un livre pour les vacances) pradėtas 2017 m. ir iš pradžių buvo eksperimentinis. Jis vykdytas trijų miestų – Nanto, Lilio ir Provanso Ekso (Marselio aglomeracija) – mokyklose. Atsižvelgiant į vaikų amžių, buvo atrinkta apie dvidešimt garsaus XVII a. prancūzų rašy29

„Keliauk su knyga“ 2020 m. plakatas. Iš Prancūzijos kultūros ministerijos puslapio

tojo Jeano de La Fontaine’o pasakėčių. Šie kūriniai moksleiviams įteikti prieš vasaros atostogas. Projekto tikslas – skatinti savanorišką mokinių skaitymą atostogų metu. Prie proceso galėjo prisidėti ir mokytojai, suteikdami papildomos intriguojančios informacijos apie La Fontaine’o pasakėčias, kuri paskatintų vaikus atsiversti knygą. Beje, vėliau, jau po atostogų, pasakėčios gali būti naudingos ir mokymosi tikslais. Šiuo metu projektas „Atostogų knyga“ yra nacionalinis ir vykdomas kone visoje Prancūzijoje. Kasmet atrinktų La Fontaine’o pasakėčių rinktinės leidimui yra išrenkamas iliustruotojas. 2020-aisiais juo tapo Prancūzijoje garsus, daugeliu apdovanojimų įvertintas Emmanuelis Guibert’as.

NE VIEN SKAITYMAS, BET IR SUSITIKIMAI BEI ŽAIDIMAI Skaitymo skatinimo programos numatytos ne tik mažiesiems, bet ir jaunuoliams. Būtų galima galvoti, kad technologijų amžiuje jauni žmonės vis labiau tolsta nuo knygų. Tačiau Prancūzijos Nacionalinio knygų centro atliktas tyrimas, kuriame apklausta 1500 žmonių (7–19 metų), parodė visai kitokius rezultatus: skaitymas išlieka ir toliau svarbiu pomėgiu – net 78 proc. skaito savo malonumui. Tiesa, šią veiklą nukonkuruoja filmų žiūrėjimas, žaidimai.

Siekiant toliau skatinti jaunimo, ypač paauglių, skaitymą, 2015 m. Prancūzijoje inicijuota Kultūros ministerijos ir Nacionalinio knygų centro vykdoma prog­ rama „Keliauk su knyga“ (Partir en livre). Ši iniciatyva vyksta kiekvienų metų liepos mėnesį ir tampa dideliu jaunimui skirtų knygų festivaliu, kurio metu stengiamasi parodyti, kad skaitymas – malonus užsiėmimas.

Kiekvienais metais „Keliauk su knyga“ siūlo įvairiopos su skaitymu ir knygomis susijusios veiklos: susitikimų su rašytojais ir iliustruotojais, įvairaus pobūdžio dirbtuvių, viešųjų skaitymų, konkursų, žaidimų. Į šią programą įsitraukia daugelis kultūros įstaigų: bib­ lio­tekos, knygynai, kultūros centrai, teatrai. 2020 m.

30

dėl pandemijos dauguma programos viešų renginių buvo atšaukti ir perkelti į virtualiąją erdvę – oficialų „Partir en livre“ puslapį ir socialinius tinklus. Čia buvo galima rasti skaitymo patarimų, užduočių, vaizdo reportažų-dirbtuvių bei daug kitos naudingos informacijos tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Šiame straipsnyje paminėti skaitymo skatinimo projektai sėkmingai vykdomi visoje Prancūzijoje. Prie projektų sėkmės prisideda ne tik Kultūros ir Nacionalinio švietimo ministerijos, bib­lio­tekos, mokyklos, svarbų vaidmenį šalies kultūrinėje veikloje atlieka ir kitos organizacijos: Nacionalinė šeimos asociacijų sąjunga, organizacija „Kai knygos sujungia“, Nacionalinės leidybos sąjungos Jaunimo komitetas bei kitos.

ŠALTINIAI 1. M o b i l i s at i o n e n f ave u r d u l i v re e t d e l a l e c t u re [ ž i ū rė ta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.education.gouv.fr/ mobilisation-en-faveur-du-livre-et-de-la-lecture-7205.

2. Premières pages dans le Cantal [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.premierespages.fr/editionterritoire/13890#actu13927.

3. Priemières pages dans l’Hérault [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.premierespages.fr/editionterritoire/13837#actu11762.

4. Un livre pour les vacances [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www. gouvernement.fr/argumentaire/un-livre-pour-les-vacances-edition-2017.

5. Opération «Un livre pour les vacances» [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: https://eduscol.education.fr/1341/un-livre-pour-les-vacances.

6. «Un livre pour les vacances» 2019: les Fables de La Fontaine, illustrées par Voutch [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.education.gouv. fr/un-livre-pour-les-vacances-2019-les-fables-de-la-fontaine-illustreespar-voutch-7427.

7. «Partir en livre» 2019: La grande fête du livre et de la jeunesse [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.culture. gouv.fr/Regions/Drac-Grand-Est/aides/agenda/Partir-en-livre/ Partir-en-livre-2019-La-grande-fete-du-livre-et-de-la-jeunesse.

8. Enquête: les jeunes et la lecture [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.culture.gouv.fr/Actualites/Enquete-les-jeunes-et-la-lecture.

9. L’apprentissage de la lecture à l’école [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.education.gouv.fr/l-apprentissage-de-la-lecture-l-ecole-1028.

10. Partir en livre [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.culture. gouv.fr/Regions/Drac-Grand-Est/aides/agenda/Partir-en-livre.

11. Par tir en livre [žiūrėta 2021-04-27]. Prieiga per internetą: www.culture.gouv.fr/Regions/Drac-Grand-Est/actu/an/2020/ Partir-en-livre-l-edition-2020-se-reinvente.

Parengė Guoda Mankevičiūtė

Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką! Žurnalo puslapiuose dalinsimės rekomendacijomis, kurios, tikimės, padės atrasti pačias įdomiausias, labiausiai įtraukiančias, užburiančias ar kvapą gniaužiančias knygas.

PATRICIJA TILVIKAITĖ IR GABRIELĖ ŠILOBRITAITĖ (book.duo) REKOMENDUOJA DAPHNE DU MAURIER. „PRANCŪZO ĮLANKA“ (Frenchman’s Creek, 1941. Iš anglų k. vertė Ieva Sidaravičiūtė.

Vilnius: Svajonių knygos, 2021) Daphne, Daphne... Perskaičiusi jau tris tavo knygas galiu drąsiai teigti, kad kopi į mano mėgstamiausių rašytojų viršūnę, o kai kitą kartą kas nors užduos klausimą iš serijos „Su kokiu mirusiu žmogumi norėtum pavakarieniauti?“, tu tikrai atsidursi prie mano staliuko. Nes „Rebeka“ ir „Mano giminaitė Reičelė“ įrodė, kad be didelių pastangų sugebi panardinti į gotikinę atmosferą ir išlaikyti tą nieko gero nežadančią nuojautą, o „Prancūzo įlanka“ atskleidžia tave visiškai kitokiomis, tačiau ne ką mažiau įspūdingomis spalvomis – kaip motiną, įsimylėjusią moterį, nuotykių ieškotoją.

Kaip svajotoją.

Kūrinys, mano manymu, gerokai pralenkęs savo laiką – ne tik dėl jame aiškiai matomų feminizmo užuominų ar tiek daug prasmės, paslėptos tarp eilučių, bet ir dėl beprotiškai subtilaus, tačiau balsu juoktis verčiančio humoro, švelniai karikatūriškų personažų, puikiai pabrėžiančių to meto (kartais ir šiandienos, neapgaudinėkim savęs) visuomenės ydas ir sienas, tarp kurių būdavo įspraudžiamos moterys. Siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nenustebinsiantis, tačiau knyga duoda kur kas daugiau, nei žada anotacija. Gali užčiuopti laisvės troškimą, besigalynėjantį su pareiga ir meile savo vaikams, tą įkalinimo jausmą, kurį ir tada, ir dabar, tikiu, jaučia ne viena moteris, kuri paskubėjo, buvo priversta, kuri mano, kad nėra kito kelio, kad nėra prasmės priešintis.

Ir tą meilę. Dievaži, ta meilė čia tokia nuostabi, necukruota, subtili ir visomis prasmėmis klasikinė. Kurios virsmą stebėti stebuklinga, o kiekvieno tarp dviejų įsimylėjusių žmonių išsakyto žodžio norisi įsikibti ir pasilaikyti dar sekundę ilgiau.

Autorė geba balansuoti tarp panardinimo į magiškąjį Kornvalį, dvaro gyvenimo atskleidimo ir puikių veikėjų portretų. Kūrinys nė akimirką neprailgsta, o jį vainikuoja tobula pabaiga. Pasakojimas

„Book.duo“ nuotraukos

atsidūrė mano rankose pačiu tinkamiausiu metu, kai reikėjo visiško pabėgimo, o čia ir svajingai dūsavau, ir kikenau sau panosėje.

Lyg to nebūtų gana, viską į dar didesnes aukštumas pakelia Ievos Sidaravičiūtės vertimas, kuris, kaip ir Daphne’ės pasakojimas, plaukia visiškai natūraliai ir užburia kalbos turtingumu bei dinamiškumu.

Linkiu atrasti „Prancūzo įlanką“ ir visai kitokią Daphne’ę – sąmojingą, romantišką ir tuo pat metu draskomą neįmanomų pasirinkimų. Žinau, kad į įlanką dar grįšiu. Ir, Daphne, mes tikrai dar susitiksim.

31

SARAH PENNER. „DINGUSI VAISTININKĖ“ (Lost Apothecary, 2021. Iš anglų k. vertė Edvardas Vaišvila. Vilnius: Svajonių knygos, 2021) Moterys šiais laikais dažnai lieka neišgirstos, o ką jau kalbėti apie laikus prieš tris šimtus metų. Tada jų nelabai kas ir klausė – turėjai pritariamai linkčioti, kai tau paskiria vyrą, kartoti jam „taip“, gimdyti vaikus ir tiesiog džiaugtis gyvenimu, nes tau juk siaubingai pasisekė. Pamirškime tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, žeminimą, bet kokių teisių ar balso atėmimą, neištikimybę... Būk pavyzdinga žmona ir motina, nes kitaip tavęs laukia gėdingas gyvenimas paribiuose.

Romano veiksmas sukasi būtent apie tokią įprasto ir gerai pažinto kelio nepasirinkusią Londono vaistininkę. Ji savo kasdienybę paskyrė visai kitam tikslui – suteikti balsą toms, iš kurių jis atimtas. Diena iš dienos priešais ją išdygsta įskaudintos, išduotos, sumuštos, išprievartautos ar kaip nors kitaip pažemintos moterys, kurių galvoje sukasi viena vienintelė mintis – kerštas. Saldus ir sunokęs, o kartu visa griaunantis ir pragaištingas.

S. Penner skaitytoją nukelia į XVIII a. Londoną, kuris jos kūrinyje gal ir šiek tiek švaresnis bei malonesnis nei buvo realybėje, bet ne ką mažiau magiškas.

Užaugusiai su fantastika ir visada jautusiai silpnybę burtams, užkeikimams bei mikstūroms, pasinėrimas į vaistininkės kasdienybę, įvairių nuodų, žolelių ir miltelių gamybą man tapo pačiu geriausiu pabėgimu nuo rimtų romanų ir filosofavimo tada, kai norisi pailsėti. Du skirtinguose amžiuose besirutuliojantys gyvenimai neerzino, abi istorijos buvo vienodai įdomios. Senąjį Londono purvą ir žavesį atsvėrė šiuolaikinis pasaulis su savais iššūkiais, mano manymu, gana tikrovišku griūvančios santuokos vaizdavimu ir savęs atradimu. Autorė neina lengviausiu keliu ir viso siužeto nekonstruoja aplink meilės istoriją bei laimingą pabaigą, o už tai ją tikrai norisi pagirti. Visa ko centre čia vis dar lieka moterys ir jų sunkumai.

Užkabinama daugybė temų, apie kurias kartais nė

nesusimąstytum, pavyzdžiui, jaunų moterų lytinis švietimas tada, kai viskas dar buvo apipinta legendomis, o apie realybę kalbama pusbalsiu, nes, neduok Dieve, kas nors (t. y. vyras) išgirs.

Neįkyrus ir gražiai atskleistas feminizmas, tikrai nedažnai romanuose pasakojama istorija ir du supinti pasauliai, kurie, gal ir šiek tiek holivudiški, kai kur per tvarkingai ir pasakiškai susidėlioję, visgi užburia ir įtraukia. Vienas tų skaitinių, kurį surijau su dideliu malonumu, mat man, tokiuose pasakojimuose neieškančiai istorinio tikslumo, kuriamas pasaulis pasirodė ypatingas, o jo nešama žinutė aktuali ir šiais laikais.

O kai tampa dėl ko nors pikta ar užknisa pasaulio neteisybė, ramindama save mintimis apsilankau toje paslaptingoje vaistinėje, suteikusioje moterims balsą savo stikliniais buteliukais ar įvairiausiomis žolelėmis, ir pasvajoju, kaip būtų smagu ja pasinaudoti ir vieną kitą problemą išspręsti.

Apžvalgininkių duetas „book.duo“ P. Tilvikaitė (nuotr. kairėje) – baigusi žurnalistiką, dirbusi muzikos, aktualijų žurnaliste. Šiuo metu – leidyklos „Svajonių knygos“ leidybos projektų vadovė.

G. Šilobritaitė – baigusi vertimo studijų bakalaurą, laisvai samdoma vertėja.

Kurį laiką dirbo vertimų biure, o dabar, dirbdama savarankiškai, dokumentų vertimą derina su svajone versti grožinę literatūrą.

32

KRONIKA

KNYGA – ŠIŲ METŲ VASAROS DESERTAS!

Vasara – pats tinkamiausias laikas skaityti ir skaityti galima visur! Organizatorių nuotr.

Įtraukus „Vasaros su knyga“ skaitymo iššūkis, rengiamas birželio 1 d.–rugpjūčio 31 d., jau prasidėjo. Šiais metais jis skelbia, kad „Knyga – vasaros desertas!“, juk skaitant galima patirti tikrą malonumą, o knyga, kaip ir desertas, suteikia saldumo, naujų spalvų, atgaivina mintis ir veda į nuotykį. Suvaržyti pandemijos, daugelis jau įsitikino, kad knygų skaitymas – viena turiningiausių veiklų. Be to, ji gali atnešti ir dovanų – akcijos nugalėtojams bus įteikta 14 pagrindinių prizų, be dovanų neliks nė vienas, įveikęs visas užduotis. „Vasara su knyga“ – tai Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio apskričių ir savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų, mokyklų bib­lio­tekų bei Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos kartu su Kultūros ministerija rengiama skaitymo akcija, suburianti skaitymo entuziastus. Šiemet jau šeštą kartą rengiamos akcijos organizatoriai kviečia užsiregistravus (savoje bib­lio­tekoje su darbuotojo pagalba arba savarankiškai akcijos svetainėje) atlikti parengtas penkias užduotis ir laimėti prizų. O jie išties vertingi – elektrinis paspirtukas, mobilusis telefonas ar išmanioji apyrankė. Šią vasarą reikia perskaityti vieną detektyvinę knygą; vieną knygą, kurios pavadinimą sudaro ne mažiau kaip 4 žodžiai; vieną literatūrine premija apdovanotą knygą; vieną praėjusiame tūkstantmetyje išleistą knygą ir vieną linksmą knygą.

Pirmą kartą skaitymo šventė turi savo ambasadorių. Šiemet juo tapo rašytojas Tomas Dirgėla, visiems iššūkio dalyviams linkintis, kad skaitymas būtų skaniausias šios vasaros desertas šalia ledų ir braškių, o vaikus kviečiantis atrasti, kad skaityti galima ir dėl malonumo. Be to, pasak T. Dirgėlos, kiek­ viena perskaityta knyga lavina fantaziją ir praplečia žodyną.

Priimti skaitymo iššūkį kviečiami visi – jaunimas, moksleiviai, šeimos su vaikais, dirbantys asmenys ir senjorai, užsienyje gyvenantys lietuviai, taip pat žmonės, kuriems skaityti yra sunkiau. Pastariesiems sukurta rubrika „Skaitymas man iššūkis“. Joje kviečiami dalyvauti regos sutrikimų, disleksiją, autizmo spektro sutrikimų ar judėjimo negalią turintys skaitytojai.

Lietuvos aklųjų bib­lio­tekos direktorės Ingos Davidonienės teigimu, Lietuvoje yra 450 tūkst. žmonių, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto, tad jiems siūloma naudotis virtualia

bib­lio­teka ELVIS. Ši informacinė sistema dėl ligos ar negalios negalintiems skaityti ir turintiems tai patvirtinantį dokumentą žmonėms suteikia įvairių garsinių knygų prieigą.

Savivaldybių viešosios bib­lio­tekos bei jų filialai dalyvauti skaitymo iššūkyje ragina teikdami užduotis atitinkančių knygų sąrašus ar net rengdami parodas, kurios padeda išsirinkti knygą pagal amžiaus grupę. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistai taip pat parengė rekomendacinį leidinių sąrašą, kuris skelbiamas bib­lio­tekos interneto svetainėje, taip pat vaizdo įrašuose bib­lio­tekos „Youtube“ kanale. „Vasaros su knyga“ rengėjai džiaugiasi, kad ši skaitymo skatinimo akcija plečia dalyvių gretas. Pasak šių metų akcijos koordinatorės Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bib­lio­tekos atstovo Tomo Pauliuščenkos, kasmet vidutiniškai prisideda apytiksliai apie 5 tūkst. naujų dalyvių. Praėjusiais metais skaitymo iššūkį priėmė 20 553 skaitytojai, užduotis įveikė 13 935 skaitytojai, perskaityta daugiau kaip 90 tūkst. knygų (2019 m. rezultatai: 16 390 dalyvių, 10 339 įveikę iššūkį, perskaityta 74 100 knygų). „Akcijos dalyviai perskaito daugiau nei 5 knygas, nors tai neturi įtakos laimint prizus. Tai rodo, kad žmonės išties įsitraukia ir skaito dėl malonumo“, – teigia T. Pauliuščenka.

Viso iššūkio metu „Vasaros su knyga“ „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose vyks įvairių konkursų, kuriuose taip pat bus galima laimėti prizų.

„Tarp knygų“ informacija Organizatoriai: Apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacija, Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

33

KRONIKA

JUNGIANTYS KNYGŲ TILTAI

Geriausių 2020 m. vaikų ir paauglių knygų apdovanojimai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje gegužės 30 d. surengta Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus kasmet renkamų geriausių knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimų šventė. Iki pandemijos tradiciškai teikti per Tarptautinę vaikų knygos dieną (balandžio 2-ąją), šiemet organizatorių sprendimu apdovanojimai vėl, kaip ir pernai, buvo nukelti į vėlyvesnį pavasarį. Apdovanojimų ceremonija surengta kiek sušvelnintomis Lietuvoje galiojančio karantino sąlygomis, per patį kaštonų žydėjimą. Šiemečių apdovanojimų tema – „Vaikų knygų tiltai“ – pasirinkta pagal IBBY įkūrėjos vokiečių rašytojos Jellos Lepman autobiografinės knygos pavadinimą.

Kai po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta IBBY, J. Lepman pabrėžė, kad vaikų gerovei neužtenka batų ir saldainių, reikia patenkinti ir jų kultūrinius poreikius.

1948 m. ji, didžiulėmis pastangomis organizavusi tarptautinę vaikų knygų parodą, taip nutiesė knygų tiltus tarp nuniokotos Europos šalių vaikų. Šių dienų pandeminė situacija atskleidė panašius skaudulius – vaikams trūksta ne tik kompiuterių, bet ir knygų. Todėl norisi grįžti prie ištakų ir kalbėti apie tai, kas visiems be galo svarbu. „Mes gyvename laiku, kai šie tiltai vėl be galo reikalingi, nes pasaulį niokoja kitoks karas, – apdovanojimų šventėje sakė IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė. – Ir jo pasekmėms išsklaidyti prireiks ne vienos šviesą ir viltį skleidžiančios knygos. Jellos Lepman įkvėpti mes šiandien taip pat tiesime tiltus. Jų bus didelių ir mažų, muzikinių, vizualių, prasminių, amžiaus – nuo pačios J. Lepman, kuriai šiemet būtų 130 metų, iki mūsų jauniausios šių apdovanojimų laureato skelbėjos.“ 34

1993-iaisiais, kai pirmąkart buvo organizuoti IBBY Lietuvos skyriaus apdovanojimai, teikta vienintelė premija – už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams. Nors pamažu premijų skaičius, siekiant aprėpti vis platesnį vaikų ir paauglių literatūros lauką – iliustracijas, vertimus, įvairesnius žanrus, didėjo, ši premija išliko svarbiausia, o 2012 m. jai suteiktas Prano Mašioto vardas. Nuo 2014 m. P. Mašioto giminaitis, dailininkas Vytautas Žirgulis šios premijos laureatui įteikia savo kūrybos paveikslą. Šią premiją nuo pat jos įsteigimo finansiškai remia krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Šiais metais finansinį premijos fondą sustiprino UAB „Vilsentras“, UAB „IMG Numeri“ ir leidykla „Alma littera“.

2021 m. rašytojai, dailininkai iliustruotojai, vertėjai, literatūros sklaidos ir skaitybos specialistai apdovanoti aštuoniose kategorijose. IBBY Lietuvos skyriaus premijų, kurias finansiškai remia vaikų literatūros svarbą suvokiančios Lietuvos asmenybės ir įmonės, laureatus šiais metais skelbė jaunieji skaitytojai Uma, Rapolas, Edvinas, Džiugas, Smiltė, Deimantas.

Šventėje apdovanoti laureatai (iš kairės): Kotryna Zylė, Indrė Zalieckienė, Marius Marcinkevičius, Birutė Avižinienė, Aušra Kiudulaitė ir Inga Dagilė. Organizatorių nuotraukos

Aldonos Liobytės premija už reikšmingiau­ sią metų debiutą įteikta Indrei Zalieckienei.

Paveikslėlių knyga „Kapt kapt kapt“ (išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka) įvertinta už mažiausiųjų skaitytojų (0–2 metų) pajautimą, vaizdo ir žodžio žaismę, taisyklingą eilėdarą. (Premijos rėmėjai UAB „Kauno šilas“ ir leidykla „Žara“) Eugenijos Stravinskienės premija už reikš­ mingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams skirta Aigustei Vykantei Bartkutei. Ekspertai Danielos Fisc­ herovos knygos „Blogykla“ vertimą iš čekų kalbos (leidykla „Debesų ganyklos“) įvertino už itin gyvą ir spalvingą šmaikštaus apversto pasaulio perteikimą. (Premijos rėmėjas vertimų biuras „Alumnus“).

Adomo Druktenio premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams įvertinta Birutė Avižinienė. Annetos Huizing knygos „Kaip aš net yčia parašiau knygą“ vertimu iš nyderlandų kalbos (leidykla „Debesų ganyk­ los“) taikliai perteikiami pirmieji bręstančios paauglės literatūriniai bandymai, jos jausena, mąstysena, kalba.

(Premijos rėmėja UAB „Kauno šilas“)

Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vai­ kams ir paaugliams įteikta Mariui Marcinkevičiui ir Ingai Dagilei. Paveikslėlių knygos „Akmenėlis“ (leidykla „Tikra knyga“) autoriai apdovanojimą pelnė už litvakų istorinės atminties aktualizavimą ir drąsą su vaikais kalbėti apie tamsiausius istorijos periodus, taip pat už nuostabią knygos vizualinę dermę.

Premija už geriausią paveikslėlių knygą vaikams atiteko Kotrynai Zylei. Rašytoja ir dailininkė įvertinta už knygoje „Mažas kaip vabalėlis“ (leidykla „Dvi tylos“) atskleistą mažo pasaulio didumą, taupų, bet talpų tekstą, kuriame nuostabiai dera vaizdai ir žodžiai. (Premijos rėmėjai UAB „Sabelija“ ir IBBY Lietuvos skyrius) Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausią metų knygą skirta Aušrai Kiudulaitei. Knygos „Maksas ir 92 musės“ (leidykla „Tikra knyga“) iliustracijos įvertintos už įtaigią meninę kalbą ir intertekstinius vaizdų pasakojimus, išplečiančius vaikų literatūros ribas. (Premijos rėmėjas IBBY Lietuvos skyrius)

Premija už geriau­ sią metų pažintinę knygą skirta Mariui Poškui. Jo parašytas ir iliustruotas jausmų žinynas „Ką aš jaučiu“ (leidykla „Alma littera“) įvertintas už jautrų ir atsakingą požiūrį į jaunųjų skaitytojų poreikius ir galimybes, už adresato pojūtį ieškant teksto ir vaizdo dermės. (Premijos rėmėja leidykla „Debesų ganyklos“) Aštuntoji premija skiriama už metų vaikų literatūros ir knygos meno tyrinėjimus, sklaidą ar pasiekimus skaitymo skatinimo srityse. Vaikų literatūros tyrėjo Vinco Aurylos premija skirta Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bib­ lio­tekininkei Danutei Miknevičienei – už gyvą vaikų bib­lio­teką, orientuotą į gilią, prasmingą literatūrą, už renginius ir iniciatyvas, ugdančius jaunuosius skaitytojus. (Premijos rėmėjas programuotojas Antanas Marcelionis) 35

Už metų debiutą įvertinta Indrė Zalieckienė, atsiimdama apdovanojimą, vaizdingai dėkojo: „Man ši premija – ne šiaip premija, tai – aplodismentai daugybei žmonių mano gyvenime. Pirmiausia aplodismentai mano mamai, kuri nuo mažų dienų man skaitė Anzelmo Matučio eilėraščius. Tada aplodismentai mano šeimai už kantrybę ir palaikymą, sūnui Mantui už galimybę kiekvieną dieną turėti progą pažvelgti į pasaulį ir į mano tekstus, mano piešinius vaiko akimis. Taip pat aplodismentai mano mokytojoms, kurios dar mokykloje pastebėjo mano kūrybą, aplodismentai mano mentoriui poetui Sigitui Poškui, kuris nemažai laiko skyrė darbui su manim ir mano eilėraščiais, aplodismentai Aušrai Kiudulaitei, kuri prieš šešerius metus, visiškai manęs nepažinodama, atsakė instagrame į mano žinutę: „Taip taip, Tu gali piešti, piešk!“ Ir labai labai noriu padėkoti Pirmosios knygos konkurso organizatoriams ir komisijai – tai įrodymas, kad vaikystės svajonės gali pildytis. Nesvarbu, kad tau – keturiasdešimt.“ Kotryna Zylė, apdovanota už geriausią paveikslėlių knygą vaikams, prisipažino: „Jaučiuosi visiškai maža, kaip vabalėlis šioje nominantų kompanijoje, nes tai – tikrai ypatingi kūrėjai. Ši paveikslėlių knyga man yra ketvirtoji iš penkių.

Joje yra mažiausiai žodžių, bet nuo pat tos akimirkos, kai knygą baigiau, žinojau, kad ja pasakiau daugiausia. Man tai labai svarbu. Džiaugiuosi, kad nugalėjo knyga, skirta patiems mažiausiems skaitytojams. Esu labai dėkinga Nacionalinei bib­ lio­tekai, kad surengė Pirmosios knygos konkursą, taip parodydama, kad mums rūpi skaitytojai nuo pat jų pirmųjų gyvenimo dienų.“ Premija už meniškiausią vertimą vaikams įvertinta Aigustė Vykantė Bartkutė šventinėje ceremonijoje nedalyvavo, tačiau papasakojo, kaip ji pasimatavo „puošnią vertėjos suknelę“: „Versti tegaliu naktimis, kai suminga šeimynykščiai, dažniausiai nuo vidurnakčio. Tuomet apsiaunu krištolines vertimo kurpaites ir kartais pašėlusiai, kartais ramiai šoku kompiuterio klaviatūroje. O tada palaužia nuovargis. Netvarkingai vidury kambario nusispyrusi kurpaites, griūnu į saldų miego patalą.

Noriu padėkoti savo šeimai, kad jie kantriai pakenčia išmėtytus batelius, palovėn pariedėjusius moliūgus, neperrinktus lęšius ir kitą netvarką namuose. Taip pat esu be galo dėkinga savo draugei Laurai, dirbančiai Čekijos Respublikos ambasadoje Lietuvoje. Tai Laura visuomet tikėjo, o gal net žinojo, kad po pilku mano kasdienybės rūbu slepiasi puošni vertėjos suknelė. Tereikia tik progos, tik puotos. Už tą progą, už kvietimą į karaliaus rūmus

Apdovanojimų ceremonija surengta kiek sušvelnintomis galiojančio karantino sąlygomis, tačiau vis dar laikantis saugių atstumų. Priekyje (dešinėje) sėdi IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkė Inga Mitunevičiūtė.

esu dėkinga leidyklai „Debesų ganyklos“. Ši leidykla ne tik pakvietė bendradarbiauti, bet ir parinko tobulą šokių partnerį – kūrinį „Blogykla“, pasirūpino muzika ir salės apšvietimu, kad mano šokis su knyga atrodytų nuostabiai. Ačiū už įvertinimą. Tikrai jaučiuosi kaip karalaitė puošniuose rūmuose.“ Pagrindinės – Prano Mašioto premijos laureatas Marius Marcinkevičius per apdovanojimų ceremoniją sakė, kad vaikams kurta paveikslėlių knyga skirta ir suaugusiesiems. „Aš ją parašiau vaikams, kad jie kažką suprastų, paklaustų mūsų, o mes jiems paaiškintume, nes visgi jie kurs pasaulį, kuriame gyvensime toliau, kai būsime seni. Ir tai, ką dabar jiems atiduosime, jie mums grąžins.“ Knygos dailininkė Inga Dagilė džiaugėsi, kad premija skirta ir iliustruotojui: „Prano Mašioto premija yra labai didelis įvertinimas, ypač paveikslėlių žanro knygai, kur tekstas ir vaizdas yra neatsiejami, vienas kitą stipriai papildantys.“ Ji prisipažino, kad šiam darbui ruošėsi visą pusmetį. „Skaičiau knygas, kuriose savo istorijas pasakoja išgyvenusieji holokaustą, dienoraščius, kurie staiga nutrūksta, žiūrėjau meninius filmus apie genocidą. Nors kiekvienoje knygoje ar filme mačiau daug šviesos ir tikėjimo, išgyventi šiuos įvykius buvo labai sunku“, – apie sumišusius jausmus, kai dirbti prie knygos atrodė per skaudu, tačiau duotas įsipareigojimas neleido atsitraukti nuo šios istorijos, pasakojo Inga. „Dabar jau žiūriu į knygą ir šypsausi. Tai geriausia, ką galėjau padaryti su šia istorija, – nėriau giliai į ją ir neišlindau tol, kol nepabaigiau. Vienas iš labiausiai aprašomus įvykius įprasminančių dalykų yra knygos veikėjai, kurių didžiumą piešiau įkvėpta tikrų, holokaustą patyrusių žmonių nuotraukų. Tai pagarba ir atminimas jiems“, – sakė P. Mašioto premijos laureatė.

Roma Kišūnaitė 2020 m. vaikų ir paauglių knygų vertinimą ir ap­ dovanojimus rėmė Lietuvos kultūros taryba. Projekto partneris – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka.

36

KRONIKA

APIE RIBAS, ARBA KULTŪROS PAVELDAS IR NEFORMALUSIS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS BIBLIOTEKOJE Kai 2012 m. pasirinkome keltis į restauruotą XIX a. grafų Zubovų pilaitę – laikrodinę, priklausančią Mykolo Oginskio dvarui, žinojome, kad ypatinga vieta diktuos ir ypatingą būdą būti, įpareigodama saugoti ir puoselėti mums tekusias kultūros paveldo vertybes. Bet kartu – suteikdama beribes galimybes. Tad nenuostabu, kad jau beveik dešimtmetį Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos inicijuojami ir vykdomi projektai dažnai skirti būtent kultūros paveldui – jo saugojimui, populiarinimui ir sklaidai. Naujausią 2021–2022 m. bibliotekos įgyvendinamą Europos Sąjungos programos „Erasmus+“ suaugusiųjų švietimo strateginės partnerystės projektą „Esame kartu tam, kad ugdytume kultūros paveldo suvokimą“ („We are all together to raise awareness of cultural heritage“; WAAT) taip pat įkvėpė ta pati laikrodinė-oranžerija.

Kodėl paveldas toks svarbus, rodos, suprantama.

Nes tai – mūsų istorija, mes patys. Bet ar tikrai suprantama visiems? Kaip ugdyti tą supratimą, kaip išmokti atpažinti, kas tikrai svarbu ir vertinga? Ogi mokytis...

Mokytis visiems: ir nieko bendra su tuom iki tol neturėjusiems, ir specialistams, jau sukaupusiems šioje srityje didelės patirties. Gal pastariesiems tai net svarbiau, nes ilgametės patirtys gana greitai tampa pavojinga bespalve rutina, o tada jau mirtinai reikia šviežio žvilgsnio, platesnių ir margesnių kontekstų, pasižvalgymo pas kolegas, dalijimosi ir diskusijų.

Tarptautiniam iki 2022 m. vasaros vyksiančiam projektui „Esame kartu tam, kad ugdytume kultūros paveldo suvokimą“ įgyvendinti susivienijo 5 skirtingų sričių – istorinio ir kultūros paveldo, neformaliojo

Projekte numatytais mokymais siekiama papildyti turimas kultūros paveldo srities žinias.

suaugusiųjų švietimo, kultūros bei mokslinių tyrimų institutų – Europos šalių specialistai. Projekto koordinatorius yra Plungės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka. Šios pareigos Plungės bib­lio­tekai atiteko bendru projekto partnerių sutarimu. Į projektą susibūrė partneriai iš 6 ES valstybių: Zagrebe (Kroatija) veikianti asociacija „Icarus Hrvatska“, tirianti istorinius šaltinius ir skatinanti archyvų skaitmeninimą bei jų prieigą; Folinjo mieste (Italija) įsikūrusi privati mokymo agentūra ir konsultacinė įstaiga EGInA (European Grants International Academy) SRL; Daugiadisciplinis

Plungės viešosios bibliotekos projekto darbo grupė. Po pirmojo partnerių susitikimo. Plungės viešosios bibliotekos nuotr.

37

Štai taip mes kūrėme savo reklaminį filmuką apie laikrodinę-oranžeriją.

Europos tyrimų institutas Grace (Austrija); Olmedo (Ispanija) suaugusiųjų švietimo centras; pelno nesiekianti kompanija „Quiosq“ Amsterdame (Nyderlandai), kurios misija yra šviesti visuomenę kultūros paveldo tema, ir Plungės viešoji bib­lio­teka (Lietuva).

Vykdomo projekto tikslinė auditorija – kultūros ir kultūros paveldo, meno galerijų, muziejų, archyvų ir bib­lio­tekų, neformaliojo suaugusiųjų švietimo specialistai, besimokantys suaugusieji, kitos suinteresuotosios šalys. Projekto partneriai ir dalyviai planuoja drauge parengti neformaliojo mokymo vadovą apie kultūros paveldą visų šalių partnerių kalbomis, reklaminių videofilmų kūrimo metodiką, pristatyti vykdant projektą sukurtą skaitmeninę platformą: jos idėją ir struktūrą, techninius parametrus bei galimybes.

Projekte numatytais mokymais siekiama papildyti suinteresuotų asmenų ir institucijų kultūros paveldo srities žinias, praktiškai išbandyti projekto metu sukurtus intelektinius produktus. Balandžio 6–8 d. surengti pirmieji partnerių mokymai. Virtualius mokymus organizavo ir vedė patyrę asociacijos „Quiosq“ atstovai Bobas Crezee, Marieke van der Duin ir Ilja Nieuwlandas. Paskaitas skaitė ir gerąja patirtimi vizualinės antropologijos srityje dalijosi šios srities specialistė, dokumentinių filmų kūrėja Annabel Huijboom. Intensyviuose trijų dienų mokymuose pristatyta teorinė medžiaga, vyko diskusijos, buvo atliekamos praktinės užduotys.

Mokymų lektoriai pabrėžė, jog šie laikai diktuoja naują požiūrį į paveldą – daug demokratiškesnį ir ne tokį statišką. Todėl buvo siekiama išplėsti kultūros paveldo suvokimą, pateikti skirtingų vizualinių formatų, reprezentuojančių kultūros paveldą, pavyzdžių. Ypač akcentuotas paveldo įvertinimas. Teisingai atpažinta ir tiksliai įvardyta vertė yra bene svarbiausias dalykas „turint reikalų“ su paveldu. Todėl paskaitos ir praktinės mokymų užduotys buvo orientuotos į vertinimą ir įvertinimą bei vaizdinį nustatytos vertės atspindėjimą.

Pirmai praktinei užduočiai atlikti visų dalyvių (institucijų) buvo paprašyta iš anksto pateikti, jų 38

manymu, ypač svarbaus daikto, objekto aprašymą (kartu su nuotrauka). Po išklausytos paskaitos pasirinktuosius objektus reikėjo įvertinti iš naujo, savo pasirinkimą pagrindžiant jau naujomis žiniomis. Ir eureka! Pasirodo, tinkamas objekto įvertinimas (architektūrinė, istorinė, socialinė, kultūrinė, ekonominė ir pan. vertė) iš tiesų leidžia gerokai išplėsti daikto ar objekto vertę, jo pristatymo galimybių lauką – kuriant istorijas ar įprasminant jį vizualiai.

Amsterdamo menų universiteto dėstytojos, dokumentinių filmų kūrėjos A. Huijboom paskaita apie vizualinę antropologiją, kuriamo pasakojimo būdus ir po to vykusi lektorių klausimų ir atsakymų sesija buvo puiki galimybė pabandyti suprasti, kaip yra kuriama paveldo idėjos ir jai atskleisti naudojamų vaizdinių dermė. Mokymų dalyviams buvo duota užduotis sukurti trumpą (iki penkių minučių) vaizdo įrašą apie pasirinktą paveldo objektą, panaudojant vieną iš keturių A. Huijboom paminėtų pasakojimo būdų. Sukurti filmukai pristatyti ir aptarti trečiosios mokymų dienos rytą. Paaiškėjo, kokia iš tiesų plati yra kultūros paveldo vertinimo ir iš to išplaukiančio vizualinio pristatymo amplitudė. Beje, Plungės bib­lio­tekos praktinės užduoties rezultatą – filmuką apie laikrodinę-oranžeriją galima pamatyti „Youtube“ platformoje (www.youtube.com/watch?v=Go-TKSJUFu4).

Mokymus užbaigė M. van der Duin, išsamiai paaiškinusi dvi svarbias idėjas, galinčias tapti orientyru ir įkvėpimo šaltiniu kuriant su paveldu susijusius vaizdo įrašus. Pirma – tai kultūrinės biografijos idėja, kai istorija ir šiuolaikinė patirtis susiejama metaforomis. Antroji – autorizuoto paveldo diskurso idėja, kai akcentuojamas tam tikrų paveldo vertybių išskirtinis poveikis, ypač susijęs su tautine tapatybe.

Mokymų pabaigoje pristatyti visi partnerių sukurti paveldo reklaminiai filmukai.

Mokymai padėjo geriau suprasti, kaip svarbu yra atidžiau pažvelgti į save ir savo aplinką. Ir tada tikrai atsivers akys... Suvienytos jėgos, konstruktyvus dialogas, formuojantis platesnį mąstymą ir matymą, galiausiai padės išsigryninti ir sustiprėti.

Projektas dar tik įpusėjo. Tikimės, kad jis suteiks Plungės bib­ lio­tekai dar didesnio pasitikėjimo nebijoti žengti už ribų. Tam tikra prasme...

Pagal projekto koordinatorės Gintarės GurevičiūtėsGailės medžiagą parengė Virginija Liutikaitė

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ PASKELBTI SAVIVALDYBIŲ BIBLIOTEKŲ 2020 M. LAUREATAI Gegužės 27 dieną surengtas virtualus visuotinis ataskaitinis Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos (LSVBA) narių susirinkimas. Asociacijos narius pasveikinusi Kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės patarėja Gražina Lamanauskienė pasidžiaugė vis stiprėjančiu viešųjų bib­lio­tekų potencialu, sėkmingai išlaikytu egzaminu sudėtingu pandemijos laikotarpiu. Asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė pristatė 2020 m. vykdytas veiklas, LSVBA revizorius Romas Kutka pateikė asociacijos finansinės veiklos patikrinimo ataskaitą. Išklausius pranešimus ir vienbalsiai pritarus ataskaitoms, buvo paskelbti metų nominacijų laureatai.

SAVIVALDYBIŲ VIEŠŲJŲ BIB­L IO­T EKŲ KATEGORIJA

 Inovacijų bib­lio­teka paskelbta Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.  Skaitymų inovatore tapo Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešoji bib­lio­teka.  Partnerysčių bib­lio­teka pripažinta Ignalinos rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka.  Nominacija „Bib­lio­teka – vaikų ir jaunimo draugas“ atiteko Jonavos rajono savivaldybės viešajai bib­lio­tekai.

VIEŠŲJŲ BIB­L IO­T EKŲ MIESTO PADALINIAI (FILIALAI)  Bendruomeniškiausia bib­lio­teka tapo Kauno rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos padalinys – Vilkijos bib­lio­teka.  Kūrybiškiausia bib­lio­teka paskelbtas Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bib­lio­tekos „Šalti­ nėlio“ filialas.  Nominacija „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ atiteko Šalčininkų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Eišiškių miesto filialui.

VIEŠŲJŲ BIB­L IO­T EKŲ KAIMO PADALINIAI (FILIALAI)  Bendruomeniškiausia bib­lio­teka paskelbtas Rietavo savivaldybės I. Oginskio viešosios bib­lio­ tekos Labardžių filialas.  Kūrybiškiausia bib­lio­teka tapo Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Vadžgirio filialas.  Nominaciją „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ pelnė Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Teizų padalinys.

2020 M. PRIZO „BIBLIOTEKA – SKAITMENINIO RAŠTINGUMO MOKYMŲ LYDERĖ“ LAUREATAI • Pirma kategorija (savivaldybėje iki 40 tūkst. gyventojų): prizą pelnė Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji bib­lio­ teka.

Komisijos sprendimu papildomu specialiu prizu apdovanota Lazdijų rajono savival­ dybės viešoji bib­lio­teka, mažiausiųjų (iki

AKMENĖ

Bib­lio­teka mini savo jubiliejų. Naujojoje Akmenėje įsikūrusi moderni Akmenės rajono viešoji bib­lio­teka, teikianti įvairiausias paslaugas savo bendruomenei, šiemet mini įkūrimo 75-metį.

1940 metais Ramučių kaime buvo atidaryta pirkia-skaitykla. Prasidėjus kariui, ji buvo uždaryta, o 1946 m. atkurto klubo-skaityklos vedėju paskiriamas Jonas Gelmanas. Ši data ir laikoma viešosios bib­lio­tekos veiklos pradžia.

Iškilmingame renginyje 75 metų jubiliejaus proga viešosios bib­lio­tekos kolektyvą sveikino Naujosios Akmenės seniūnas Rimvydas Juozapa-

20 tūkst. gyventojų) savivaldybių kategorijoje.

• Antra kategorija (savivaldybėje 40–80 tūkst. gyventojų): prizo laimėtoja pripažinta Marijam­ polės Petro Kriaučiūno viešoji bib­lio­teka.

• Trečia kategorija (savivaldybėje 80 tūkst. gyventojų ir daugiau): prizo laimėtoja paskelbta Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka.

LSVBA informacija

vičius, Akmenės krašto muziejaus direktorė Lionė Stupurienė, rajono valdžios atstovai, mokyklų direktoriai, bib­lio­tekos filialų darbuotojai. Seimo narys Valius Ąžuolas, rajono meras Vitalijus Mitrofanovas, bib­lio­tekos direktorė Zita Sinkevičienė darbuotojams įteikė padėkos raštus, buvo perskaityti kitų bib­lio­tekų sveikinimai, pristatyta bib­lio­tekos direktorės Z. Sinkevičienės knyga „Viešoji bib­lio­ teka – informacijos ir kultūros skleidėja“ (IV dalis).

Bib­lio­tekos jubiliejui paminėti skirta ir daugiau veiklų bei renginių: vaikų erdvėje surengtas piešinių konkursas „Viešoji bib­lio­teka jubiliejaus šviesoje“, vyko garsiniai vaikų kūrybos skaitymai,

Seimo narys V. Ąžuolas (trečias iš dešinės) ir bibliotekos direktorė Z. Sinkevičienė (antra iš dešinės) su bibliotekos darbuotojomis.

Viktoro Gundajevo nuotr.

parengta virtuali kraštotyros spaudinių paroda „Akmenės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka metų sūkury“ ir virtuali viktorina „Ką žinai apie Akmenės rajono savivaldybės viešąją bib­lio­teką?“, sukurtas dokumentinis filmas „Akmenės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos ženklai: prasmė ir kaita“, kurį galima pažiūrėti bib­lio­tekos interneto svetainėje, skiltyje „Filmų leidyba“. Įvairūs renginiai, spaudinių parodos, skirtos šiai jubiliejinei datai paminėti, viešojoje bib­lio­tekoje vyks visus metus.

Zita Sinkevičienė

KAZLŲ RŪDA

Kraštiečio Jurgio Dovydaičio darbai. Jurgis Dovydaitis, žinomas tautosakos rinkėjas, yra Kazlų Rūdos krašto žmogus, gimęs Runkių kaime, Višakio Rūdos valsčiuje. Iš savo gyvenimo metų net 75-erius jis skyrė tautosakai rinkti. J. Dovydaitis priklausė Jono Basanavičiaus idėjų suformuotai kartai, kuri XX a. pirmojoje pusėje kūrė tautinės kultūros pamatus, skatino jaunimą domėtis istorija, tautos praeitimi, būrė visuomenę kaupti ir saugoti istorijos ženklus. J. Dovydaičio fenomenas – beatodairiškas savo misijos suvokimas ir labai nuoseklus metodiškas jos vykdymas.

Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji bib­lio­ teka siekia populiarinti J. Dovydaičio darbus, pristatyti jų reikšmę ir vertę, atkreipti dėmesį į jo užrašytą tautosaką, fotografijose įamžintus žmones, papročius. Prie to prisideda ir viešosios bib­lio­tekos 2021 m. vykdomas projektas „Jurgio Dovydaičio pamokos 2021“, iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Kazlų Rūdos savivaldybės.

Jau įvyko pirmosios edukacinės valandėlės, skirtos vaikams. Viešoji bib­lio­teka į susitikimus su Bagotosios ir Antanavo kaimų bendruomenių jaunaisiais nariais pakvietė kraštietę Kauno dramos teatro aktorę Eugeniją Bendoriūtę. Po išlakiu Antanavo pagrindinės mokyklos kiemo medžiu įsikūrė teatriukas. Pristačiusi tautosaką ir jos rinkėjus, aktorė suvaidino keletą J. Dovydaičio užrašytų pasakų („Dykaduonis sūnelis“, „Kaip viena merga karalių aplošė“, „Kaip bernas poną apmela-

Kūrybinio džiaugsmo akimirkos su aktore E. Bendoriūte. Bibliotekos nuotr.

39

vo“). Vėliau linksmai nusiteikusius vaikus viešnia pakvietė vaidinti drauge. Naudodamiesi rekvizitu iš „stebuklingosios pintinės“, susitikimo dalyviai pasipuošė ir tapo linksmais pasakų personažais. Įsidrąsinę patys sekė pasakas, pasitelkė savo fantaziją ir išmonę. Skriete praskriejo linksmas bendravimo ir kūrybinio džiaugsmo laikas.

Projekto veiklos – tai organizuojami edukaciniai renginiai, įtraukiantys susitikimai su tautosakos atlikėjais, rinkėjais ir tyrinėtojais drauge mokantis liaudies dainų, žaidimų, pasineriant į mįslių, pasakų, papročių pasaulį.

Projekto sklaida apima visą Kazlų Rūdos savivaldybės teritoriją, ypač daug dėmesio skiriama vaikams, jaunimui, socialinę, kultūrinę atskirtį patiriantiems žmonėms, dalis renginių vyksta kaimo vietovėse. Viliamės, kad vietinių ir profesionalių atlikėjų bei kūrėjų bendradarbiavimas paskatins labiau domėtis tautosaka, gal net ją rinkti ir užrašinėti. Sukurtos kilnojamosios ir virtualios parodos, skirtos J. Dovydaičiui, leis geriau pažinti iškilų mūsų krašto tautosakos puoselėtoją.

Aldona Lukoševičienė

PANEVĖŽYS

Nuotaikinga šventė vaikams. Birželio 1 d. prie Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­ lio­tekos „Židinio“ padalinio organizuotas renginys, skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti.

Bib­lio­tekos darbuotojos pakvietė Vytauto Žemkalnio gimnazijos antrokus ir „Vilties“ progimnazijos ketvirtokus į nuotaikingą renginį su dainomis ir klounu Batareika.

Tarptautinę vaikų gynimo dieną minėjo ir kiti Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos padaliniai.

Vaikų literatūros skyrius „Žalioji pelėda“ šia proga savo lankytojus kvietė į Gretos Joniškienės rankų darbo interjero lėlių parodą „Auginame kūrybos sparnus ir augame kartu“. Vaikų bib­lio­tekoje „Šaltinėlis“ parengta pradinės mokyklos mokinių augintinių fotografijų paroda „Mes skirtingi ir tuo pačiu panašūs“.

Vaida Žalienė

RADVILIŠKIS

Pasakų sekimo čempionatas. Jau ketvirtą kartą Radviliškio rajono savivaldybės viešoji bib­lio­ teka pakvietė į Tarptautinį pasakų sekimo čempionatą „Vieną kartą gyveno...“ Tradicinė šventė šiemet sutapo su Tarptautine vaikų gynimo diena. Renginį vedė ir šventinę nuotaiką kūrė Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas. Čempionate panoro dalyvauti 22 pasakų sekėjai (beje, per ketverius metus pasakas sekė jau apie 100 dalyvių), kurie buvo suskirstyti į tris amžiaus kategorijas: vaikai, tėveliai, seneliai. Čempionato dalyviai rinkosi ne tik lietuvių liaudies pasakas, buvo galima išgirsti ir savos kūrybos, draugų ir bičiulių pasakų, sekamos buvo ir gruzinų bei baltarusių pasakos. Visas jas vertino komisijos nariai: pirmininkė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, etnologė Gražina Kadžytė, buvusi LRT laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė ir Radviliškio Lizdeikos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Laimutė Verbickienė. „Pasakų sekimas skiriasi ir nuo deklamavimo, ir nuo vaidinimo, – teigė G. Kadžytė, – todėl vertinant buvo atsižvelgta ir į mūsų tradicijas, sekimo būdą, sekėjo santykį, dermę su pačia pasaka.“ Šiemet tarptautinio pasakų sekimo čempiono vardą iškovojo Radviliškio Vinco Kudirkos progim-

Renginio dalyviai (iš kairės): V. Baranauskas, G. Kadžytė, L. Verbickienė, vienas iš laureatų M. Povilianskas, B. Lukošiūtė, bibliotekos direktorė V. Šukaitienė. Bibliotekos nuotr.

nazijos 4 klasės moksleiviai Emilija Gasparovič ir Mantas Povilianskas (mokyt. Diana Muraulienė) ir Laimutis Vasilevičius iš Panevėžio rajono, atstovaujantis etnologiniam klubui „Austėja“. Tai, kad tarp laureatų – net du vaikų grupės dalyviai, sustiprina viltį: mūsų tautosaka išliks gyvybinga, nes yra perduodama iš kartos į kartą, iš dabarties į ateitį.

Viešosios bib­lio­tekos direktorė Violeta Šukaitienė su komisijos pirmininke ir renginio vedėju dalyviams įteikė apdovanojimus. Po renginio G. Kadžytė dar surengė kūrybines dirbtuves, kuriose aptarė dalyvių pasirodymus: kai kuriuos pagyrė, kai kuriems patarė, ką reikėtų taisyti.

Pasakų sekimo čempionatas organizuotas pagal viešosios bib­lio­tekos parengtą projektą, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

ŠILALĖ

Inovatyviausia bib­lio­teka. Gegužės 27 d.

Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacija paskelbė Metų nominacijas, skirtas praėjusiais metais labiausiai pasižymėjusioms šalies bib­lio­tekoms. Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka paskelbta Inovacijų bib­lio­ teka. Šis įvertinimas suteiktas už naujų paslaugų ir edukacijų kūrimą, nuotolinių neformaliojo švietimo renginių organizavimą panaudojant

GALERIJA. Europos diena Vaikai atlieka klouno užduotis. Bibliotekos nuotr.

Buvo suskaičiuotos net trys progos švęsti ir džiaugtis – Tarptautinė vaikų gynimo diena, pirmoji vasaros diena ir „Vilties“ progimnazijos ketvirtokų užimta 1-oji vieta „Židinio“ bib­lio­tekos organizuotame projekte „Eilių orkestras“. Vėliau paaiškėjo, kad yra ir ketvirtoji priežastis – „Vilties“ progimnazijos ketvirtokė Kornelija birželio 1-ąją švenčia gimimo dieną!

Linksmuolis klounas Batareika vaikus užkrėtė gera nuotaika. Visi drąsiai priėmė išbandymus: kol ketvirtokai muzikavo su klouno duotais instrumentais, antrokams teko kita nelengva užduotis – į tinklą mesti ir pataikyti kamuoliukus. Vėliau klounas Batareika vaikams paskirstė vaidmenis, išgirdę minint savo personažą, šie turėjo apsisukti aplink kėdę. Štai taip linksmai ir išradingai buvo sekama pasaka „Vištytė ir gaidelis“.

Po šių atrakcijų, dar vyko balionų mėtymo varžybos, klounas Batareika kvietė vaikus pasidalinti linkėjimais, buvo daromos nuotaikingos nuotraukos su klounu.

40

Bibliotekos nuotr.

Zarasai. Rajono savivaldybės viešoji biblioteka, minėdama Europos dieną, organizavo renginius ir interneto erdvėje, ir bibliotekos kiemelyje. Į Europos dienos šventę atėjusius mokinius į žaismingas veiklas įtraukė Zuikis Nulėpausis (bibliotekininkė Liudmila Vaitavičienė), miestelėnai buvo pakviesti į sodinukų mugę „Dalinkimės“. Ši gerumo akcija nepraranda susidomėjimo, kiekvienais metais atsiranda žmonių, norinčių pasidžiaugti ir pasidalinti savo išaugintais daigeliais. (Saulė Pelekienė)

informacines technologijas. „Tai svarbus apdovanojimas ir aukštas įvertinimas ne tik mūsų bib­lio­tekai, bet ir visam rajonui. Dėkoju visam bib­lio­tekos kolektyvui už atsidavimą savo darbui ir sėkmingai įgyvendintas inovatyvias idėjas“, – džiaugdamasi puikia naujiena sakė Šilalės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorė Astutė Noreikienė.

Svarbus bib­lio­tekai buvo projekto „Online: pasaulio šilališkiai“ įgyvendinimas praėjusiais metais, suteikęs galimybę įkurti mažąją įrašų studiją, atnaujinti IT įrangą, išmokti dirbti įvairiomis programomis ir sukurti visiškai naują paslaugą bib­ lio­tekoje. Pradėtos rengti tiesioginės transliacijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Pietų Afrikos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos. Tai itin padidino kultūros paslaugų prieinamumą, ypač karantino laikotarpiu.

Virtualūs renginiai sulaukė didžiulio pasisekimo ir per 12 tūkst. peržiūrų bib­lio­tekos „Facebook“ puslapyje. Svarbu paminėti, kad projektas padėjo pasiekti ir labai svarbų tikslą – atnaujinti ryšį su išvykusiais kraštiečiais.

Lego robotus konstruoti moko bibliotekos darbuotoja L. ŠimutytėBalčiūnienė. Rimos Norvilienės nuotr.

Bib­lio­tekos paslaugas plėsti leido ir kiti vykdyti projektai, į virtualiąją erdvę perkeltos veiklos. Tai ir populiarus papildytosios realybės orientacinis žaidimas, nuotoliniu būdu rengti skaitmeninio raštingumo mokymai, įkurta Interaktyvi edukacinė erdvė, užtikrinanti kokybišką šilališkių laisvalaikį, mažinanti skaitmeninę atskirtį ir prisidedanti prie jaunų žmonių neformaliojo ugdymo, taip pat pasiūlyta Kultūros paso paslauga mokiniams „Įkvėpk gyvybės savo robotui“.

Karantino metu apribojus tiesioginį gyventojų bendravimą, bib­lio­teka ir jos filialai rengė virtualias parodas, konkursus, diskusijas ir knygų pristatymus, kūrė filmukus. Iš viso per praėjusius metus surengta beveik 80 tokių renginių.

Rima Norvilienė

VARĖNA

Poezijos šventė. Gegužės 29 d. Pauosupės kaime prie vaikų poeto Anzelmo Matučio drevės nuaidėjo 21-oji moksleivių poetinės kūrybos šventė „Poezijos pavasarėlis“, kurią nuo 2009 m. organizuoja Varėnos viešoji bib­lio­teka. Vėl skambėjo vaikų juokas, poezija, muzika, dainos.

Renginį pradėjęs „Vėjų“ teatro aktorius Pijus Narijauskas A. Matutį apibūdino kaip grybautoją, meškeriotoją, talentingą poetą, rašiusį vaikams nuo trijų iki šimto trijų metų. Laureatė ir pirmųjų švenčių organizatorė Birutė Švagždienė susirinkusiesiems priminė „Poezijos pavasarėlių“ istoriją, džiaugėsi, kad praėjus 36 metams vis skamba

POETO V. MAČERNIO ŠVIESA KURŠĖNUOSE 2021-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė poeto Vytauto Mačernio metais. Taip norėta įvertinti V. Mačernio intelektualios, filosofinės, modernios poezijos svarbą Lietuvos kultūrai.

Birželio 5 d. poetui būtų suėję 100 metų, tačiau poezijos mylėtojams jis visada išliks jaunas. Ta proga Kuršėnų Vytauto Vitkausko, Gruzdžių Augustino Griciaus bib­lio­tekų ir Lietuvių kalbos draugijos Kuršėnų skyriaus bendruomenės aplankė su V. MaVytauto Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje eksponuojami autentiški baldai iš poeto gimtojo namo. Vidos Ragauskienės nuotraukos

černiu susijusias vietas – muziejų, kapą ant poeto pamėgto kalnelio, netikėtos žūties vietą. Žemaičių Kalvarijos krašto žinovas, V. Mačernio muziejaus vadovas Bronius Kleinauskas pristatė autentiškus eksponatus, emocingu pasakojimu vedė septynių vizijų takais.

Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib­lio­tekos iniciatyva surengti muzikiniai-literatūriniai V. Mačernio skaitymai gamtoje – įrašai skambėjo ant nauViena iš poeto pamėgtas vietas Šarnelėje įamžinančių jojo Kuršėnų pėsčiųjų tilto ir apink jį esančiose „Akmeninių vizijų“. erdvėse. Šaunieji Lauryno Ivinskio gimnazijos ir Kuršėnų meno mokyklos moksleiviai – Fausta Jagminaitė, Kipras Kunigėlis, Ema Stonytė, Arnas Žebrauskas, Pijus Milašius, Kamilė Jonaitytė, Matas Cironka, Ieva Poškutė, Austė Dovtartaitė ir Akvilė Liaudanskaitė įgarsino devyniolika V. Mačernio kūrinių.

Bib­lio­tekoje parengtoje spaudinių parodoje, kuria aktyviai domisi skaitytojai, eksponuojama V. Mačernio kūryba, kritikos straipsniai, populiarus A. Ruseckaitės romanas „Dūžtančios formos“, nauja V. Mačernio eilėraščių rinktinė „Man patiko tik vandenys gilūs“. Joje pirmą kartą spausdinami du eilėraščiai („Po milijono metų, gal daugiau...“ ir „Kai ašen kartą po ilgų kelionės metų...“), kuriuos poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui. Prie knygos yra ir kompaktinis diskas, įskaitytas aktoriaus Andriaus Bialobžeskio.

Vida Ragauskienė

A. Matučio eilės, organizuojami puikūs renginiai, suburiantys daug kūrybingų vaikų. Šventėje dalyvavo nemažas būrelis poeto giminaičių. Sūnus Vytautas Matulevičius džiaugėsi atkurta, prižiūrima ir gražiai tvarkoma dreve-muziejumi, daugybe metų puoselėjamu A. Matučio kūrybiniu palikimu. Už šias iniciatyvas dėkojo Varėnos rajono savivaldybei ir viešajai bib­lio­tekai.

Buvo pristatytas Varėnos viešosios bib­lio­tekos leidinys – dainų knyga „Spyglio muzika“. Knygoje – A. Matučio eilės, autentiška Nerijaus Bakulos muzika ir aranžuotės, iliustracijas piešė Varėnos „Ryto“ progimnazijos mokiniai. Profesionalių muzikantų grupės „Karališkasis vaikų orkestras“ atliekama N. Bakulos kūryba pateikta priede – kompaktinėje plokštelėje. Karaokė versija leis dainas atlikti pritariant kokybiškai fonogramai. Knygoje vaikai ras ir žaidimą, jį žaisdami susitiks su A. Matučio eilėraščių herojais. Leidinio tikslas – žaismingai ir lengvai į vaikų gyvenimą sugrąžinti poeziją, melodiją, ugdyti muzikinį skonį. „Karališkasis vaikų orkestras“ kartu su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos choru „Varėnė“ (vad. Ilona Zalanskienė) atliko visas „Spyglio muzikos“ dainas. Šiemet eilėraščių konkurse dalyvavo 67 jaunieji poetai iš Vilniaus, Alytaus, Druskininkų, Elektrėnų, Jonavos, Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Šiaulių, Telšių, Varėnos, Vilkaviškio rajonų, sulaukta net 159 poezijos kūrinių. Laureatais tapo Rapolas Kukė, Vilkaviškio rajono „Saulės“ progimnazijos septin-

A. Matučio premijos laureatas V. Bakas (sėdi krėsle) su jaunaisiais kūrėjais. Bibliotekos nuotr.

tokas, už eilėraštį „Mūsų žemelėje“ (mokyt. Gitana Literskytė-Katkevičienė) ir Žydrūnė Bakšenskaitė, Valkininkų gimnazijos I klasės mokinė, už eilėraštį „Laiškai“ (mokyt. Gintaras Augustinavičius).

Varėnos rajono savivaldybės tarybos įsteigtos literatūrinės A. Matučio premijos laureatu paskelbtas Vainius Bakas už eilėraštį „Ką manė kamanė“ iš to paties pavadinimo rinkinio.

Laureatus sveikino ir apdovanojimus įteikė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė, viešosios bib­lio­tekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius.

Tradiciškai antroji šventės dalis vyko geriant dvidešimt septynių žolelių arbatą, paruoštą pagal vaikų bičiulio A. Matučio receptą, dalijantis prisiminimais, grožintis Pauosupio gamta ir klausantis Uosupio čiurlenimo. Renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė.

Daiva Armonienė

41

IN MEMORIAM

RIMGAILĖ VITALIJA GALICKIENĖ [1950 08 28–2021 05 27] Šį pavasarį netekome visų mylimos ilgametės kolegės Rimgailės Galickienės, komunikabilaus ir šilto žmogaus.

Rimgailė gimė 1950 m. Panevėžyje. 1968–1973 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame universitete, Filologijos fakultete, čia baigė anglų filologijos studijas. Po kelerių metų darbo mokykloje 1976 m. pradėjo dirbti Lietuvos respublikinėje bib­lio­tekoje Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, vėliau – Bibliografijos skyriuje; buvo užsienio periodinių leidinių suvestinio katalogo vyriausioji redaktorė. Stažavosi Kembridžo universiteto bib­lio­tekoje, Oksfordo universiteto Bodleiano bib­lio­tekoje, Britų bib­lio­tekoje.

Nuo 1995 m. kovo iki 2000 m. balandžio dirbo Atviros Lietuvos fondo iniciatyva įkurtoje Teisės bib­lio­tekoje. Rimgailė prisidėjo prie jos steigimo, darbo organizavimo, palaikė ryšius su teisės ekspertais, kitomis panašiomis bib­lio­tekomis ir leidėjais Lietuvoje bei užsienyje, sėmėsi patirties Danijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje. 2000 m. balandį Teisės bib­lio­tekos sukauptas knygų fondas buvo perduotas Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bib­lio­tekai įkuriant joje teisės mokslams skirtą skaityklą, o Rimgailė paskiriama šios skaityklos vedėja. Iki pat 2017 m. ji buvo atsakinga už teisės knygų fondo formavimą ir optimizavimą.

Labai mėgo darbą su skaitytojais, visada domėjosi jų skaitoma literatūra, motyvais, kodėl renkasi vieną ar kitą knygą, norėjo laiku pajusti tendencijas, kuriomis remiantis būtų galima atnaujinti knygų fondą, papildyti jį naujomis aktualių autorių knygomis. Rimgailė kiekvieną skaitytoją sutikdavo kaip laukiamiausią svečią, stengdavosi jam skirti kiek įmanoma daugiau dėmesio, suteikti visą reikiamą informaciją, mokėjo šiltai bendrauti, prisimindavo skaitytojų vardus ir interesus.

Mes ją prisimename kaip atsakingą, darbščią, visada elegantišką, besišypsančią. Pasiruošusią padėti tiek skaitytojams, tiek kolegoms. Apie save kalbėti nemėgo, tačiau kiti jai buvo svarbūs ir įdomūs. Rimgailė mokėjo įžvelgti žmonių vidinį grožį ir juo pasidžiaugti. Nepamiršime jos sielos dosnumo.

Amžino poilsio Rimgailė Galickienė atgulė Karveliškių kapinėse.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos bendruomenė

RASA NAVICKAITĖ [1961 07 23–2021 05 22] Šių metų gegužės 22 dieną sunki liga atėmė iš mūsų ilgametę kolegę, draugę Rasą Navickaitę, visų vadintą Rasele.

Gimusi ir gyvenusi Kėdainiuose, Rasa Navickaitė visą savo darbingą laiką atidavė bib­lio­tekai. 1983 m. rugpjūtį pradėjo dirbti Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bib­lio­tekos Dotnuvos filiale. Čia įsidarbino baigusi Vilniaus kultūros mokyklą ir dirbo iki 1987 m. pabaigos. Tada, atsiradus laisvai vietai, buvo perkelta į Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bib­lio­tekos Knygų fondo komplektavimo ir tvarkymo skyrių, kuriame dirbo tol, kol visam laikui užvėrė bib­lio­ tekos duris.

Rasa savo darbui buvo nepaprastai atsidavusi. Kokio darbo ėmėsi – viską atliko kruopščiai, iki galo. Mylėjo ne tik knygas, bet ir visas gyvas būtybes. Jei būtų galėjusi, visiems benamiams gyvūnams, ypač katėms, būtų suteikusi namus. Labai domėjosi mineralogija, ypač jos atšaka gemologija. Visuomet siekė pažinti tai, kas nepažįstama, ką iš tikrųjų galima suprasti tik širdimi, kas slypi anapus daiktų regimybės, t. y. pačią esmę.

Kaip sakoma Raselės taip pamėgtuose Rytuose: „Kas iš Šviesos atėjo, tas į Šviesą ir sugrįžta, ir nepalieka po savęs jokio šešėlio...“ Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bib­lio­tekos darbuotojai 42

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO BIRŽELĮ Antano Mončio namai-muziejus Palangoje.

3 d.

– Pasaulinė dviračio diena.

Tai visai neseniai užgimusi šventė – ją 2018 m. paskelbė Jungtinės Tautos, nors ši universali, paprasta, palyginti nebrangi ekologiška judėjimo priemonė pasaulyje žinoma jau du šimtus metų. Šiais laikais dviratis laikomas tvaria priemone, darančia teigiamą poveikį klimato kaitai, priskiriama prie sveiką gyvenseną padedančių palaikyti priemonių. Susiklostė tradicija, kad šią dieną Lietuvoje rengiamos įvairios rinktis judėjimą dviračiu skatinančios akcijos, raginama gerinti dviračių takų infrastruktūrą. Įdomu, kad Lietuvos paštas prieš porą metų pirmasis Baltijos šalyse dviratį pavertė ir darbo priemone – keliolikoje šalies miestų galima pamatyti laiškininkus, judančius elektriniais dviračiais.

5 d.

Prieš 100 metų Šarnelėje, Telšių apskrityje, gimė poetas Vytautas Mačernis (1921–1944). Nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio žuvęs 23 metų vaikinas spėjo tapti jauniausiu lietuvių literatūros klasiku. Tačiau jo kūryba skaitytoją pasiekė ne pačiu paprasčiausiu būdu: Lietuvoje V. Mačernio poezija sklido rankraščiais ar nuorašais, o pirmosios knygos pasirodė tik Vakarų pasaulyje („Vizijos: pomirtinė poezijos knyga“ (Roma, 1947), „Poezija“ (redagavo Kazys Bradūnas; Čikaga, 1961). Sovietų Lietuvoje V. Mačernio kūryba buvo draudžiama iki 1970 m., kai ir čia pagaliau buvo išleisti jo eilėraščiai.

Cenzoriams netiko filosofiją studijavusio poeto skaityti ar versti autoriai, netiko ir šeimos istorija: miške žuvęs brolis partizanas, į Sibirą ištremta motina su kitais vaikais. Iki šiol pilniausia V. Mačernio kūrybos rinktinė – „Po ūkanotu nežinios dangum“ (1990).

Vytautas Mačernis. 1939 m.

12 d.

8 d.

Šią dieną prieš 100 metų Kretingos apskrityje, Mončių (dab. Mančių) kaime, gimė pasaulinio garso menininkas Antanas Mončys (1921–1993). Kaip ir daugelis to meto inteligentų, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus ir skulptūros meno mokęsis Vokietijoje bei Prancūzijoje, A. Mončys iki Atgimimo Lietuvoje nebuvo labai žinomas. Viskas pasikeitė 1989-aisiais, kai jis pirmąkart po emigracijos apsilankė gimtinėje. 1991 m. Palangoje buvo surengta pirmoji jo darbų paroda, o 1998 m. kurorte įsteigus A. Mončio namus-muziejų, čia saugoma dalis menininko Lietuvai dovanoto palikimo: skulptūros, piešiniai, koliažai, kaukės, garsieji švilpiai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į šalį grįžo ir kitų emigravusių menininkų kūrybinis palikimas: Klaipėdoje nuo 2001 m. veikia nuolatinė Prano Domšaičio tapybos darbų ekspozicija, Vilniuje to paties vardo muziejuje eksponuojami Vytauto Kasiulio kūriniai. 1998 m. po emigracijos grįžus dailininkui ir kolekcininkui Kaziui Varneliui, jo gausios kolekcijos pagrindu įsteigti K. Varnelio namai-muziejus.

8 d.

Prieš 95 metus žuvo lietuvių karo lakūnas, lėktuvų konstruktorius Jurgis Dobkevičius (1900–1926).

Gimęs Sankt Peterburge ir tame mieste pradėjęs studijuoti aukštuosius technikos mokslus, 1919 m. J. Dobkevičius apsigyveno Kaune. Mokėsi Lietuvos karo aviacijos mokykloje, 1919-aisiais tapo kariuomenės savanoriu.

1919–1920 m. dalyvavo kovose su lenkų kariuomenės junginiais, Jurgis Dobkevičius. Kaunas, 1923 m. atliko 24 kovinius skrydžius.

1920 m. lėktuvu „Fokker D 7“ pirmasis Lietuvoje atliko aukščiausiojo pilotažo figūrą – mirties kilpą. Po kelerių metų susidomėjo lėktuvų kūrimu ir, 1925 m. baigęs Paryžiaus aukštąją aeronautikos mokyklą, tapo pirmuoju profesionaliu lėktuvų konstruktoriumi Lietuvoje. Yra trijų lietuviškų lėktuvų „Dobi“ konstruktorius (1922–1924 m.). Bandydamas savo sukurtą pirmąjį lietuvišką naikintuvą „Dobi 3“ leisdamasis kliudė ąžuolą – medinės konstrukcijos lėktuvas sudužo.

– Lietuvos radijo diena. Šią birželio dieną prieš 95 metus, 1926-aisiais, Kaune pradėtos transliuoti Lietuvos radijo laidos.

Pirmoji laida truko pusvalandį. 19 valandą pranešėjas Petras Speičys kreipėsi į klausytojus pasakydamas „labą vakarą“ ir perskaitydamas kelis agentūros ELTA pranešimus. Šiuo metu visuomeninio transliuotojo LRT radijo prog­ ramos transliuojamos kiaurą parą ir yra labai mėgstamos Lietuvos gyventojų. Pasaulyje vienomis iš reguliaresnių pirmųjų transliacijų galima vadinti 1908 m. iš Eiffelio bokšto Paryžiuje transliuotus fonografo įrašus, 1909 m. San Chosė (JAV) transliuotą muziką ir žinias. Tačiau pirmosios radijo stotys pradėjo veikti 1919 m. Kanadoje, Olandijoje.

* Atrinktos birželio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

14 d.

Lietuvos gyventojų trėmimams skirti vagonai (ekspozicija Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, iš kurios buvo tremiama).

Tą dieną prieš 80 metų, 1941-aisiais, prasidėjo pirmoji sovietų valdžios vykdyta masinė Lietuvos gyventojų tremtis. Iš viso į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį Rusijoje ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių: Lietuvos kariuomenės karininkų ir inteligentų, tarp jų – apie 1200 mokytojų, 79 kunigai, antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Tremtyje atsidūrė 5120 vaikų.

Tai didžiulė tautos trauma, kai buvo sulaužyti nekaltų žmonių, tėvynės patriotų likimai.

20 d.

Prieš 455 metus Švedijoje gimė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632). Jis buvo Vazų dinastijos Abiejų Tautų Respublikoje pradininkas. Siekdamas tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams padarė nuolaidų.

Sostą Zigmantas Vaza užėmė Jakob Troschel. Zigmanto Vazos būdamas vos 21-erių. Motina jį portretas. XVII a. 2-asis deš. išauklėjo kataliku, karalius mokėjo ir lenkiškai. Tačiau apskritai jo daugiau kaip keturis dešimtmečius trukęs valdymas (1587–1632 m.) valstybei nebuvo sėkmingas.

Abiejų Tautų Respublika per karą su Švedija (1600–1629 m.) prarado dalį Livonijos, du Lenkijos ir Prūsijos uostus (tarp jų buvo ir Klaipėda).

Valdydamas kunigaikštis kelis kartus yra buvęs Lietuvoje. Jo valdymo metais išleistas Trečiasis Lietuvos Statutas (1588), Kazimieras 1602 m. buvo paskelbtas šventuoju.

24 d.

Prieš 80 metų naktį į 25 d. Rainių miškelyje netoli Telšių sovietų NKVD, saugumo darbuotojai ir kariai įvykdė beveik 80 Telšių kalėjime laikytų politinių kalinių žudynes.

1941 m. birželį prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, dėl paskelbtos karinės padėties politinių kalinių bylos buvo perduotos kariniams tribunolams. Besitraukiančios iš pafrontės vietovių represinės struktūros įgijo teisę su kaliniais elgtis savo nuožiūra. Atrinkti kaliniai perrištomis burnomis ir surištomis rankomis sumesti į sunkvežimius ir nuvežti į Rainių miškelį, kur, sadistiškai nukankinti, buvo sumesti į duobes.

Atsikūrusios Telšių savivaldos tarnautojai birželio 28 d. aptiko aukų kūnus, o liepos 1 d. jie buvo palaidoti. Tik prasidėjus Atgimimui, 1988-aisiais, žudynių vadovams buvo Atminimo paminklas „Trys kryžiai“ (skulpt. R. Midvikis) iškelta baudžiamoji žudynių vietoje pastatytas 1991 m. BY-SA Vilensios nuotr. byla.

44

23 d.

Sukanka 115 metų, kai Vilkaviškio rajone gimė diplomatas, rašytojas, vertėjas Antanas Vaičiulaitis (1906–1992). Lietuvos universitete studijavo lietuvių ir prancūzų kalbą ir literatūrą, 1935–1938 m. prancūzų filologijos žinias plėtė ir Grenoblio, Sorbonos universitetuose. Būdamas 33-ejų, pradėjęs diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto Vatikane, daugiau į Lietuvą nebegrį- Antanas Vaičiulaitis, XX a. 9-asis deš.

BY-SA „Antanas623“ nuotr. žo, nes tais pačiais 1940-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėstė ne vienoje jos aukštojoje mokykloje, bendradarbiavo redakcijose. 1951–1976 m. dirbo „Amerikos balso“ Lietuvių skyriuje Niujorke ir Vašingtone.

Pradėjęs kurti Lietuvoje, JAV A. Vaičiulaitis išleido apsakymų, novelių, eilėraščių rinkinių. Į lietuvių kalbą vertė prancūzų rašytojų, taip pat ir Oskaro Milašiaus, kūrybą. Sukakties proga Vilkaviškio rajono viešoji bib­lio­teka surengė ne vieną parodą savo kraštiečiui atminti: skaitytojai galėjo apžiūrėti ekspozicijas pagrindinėje bib­lio­tekoje ir Virbalio, Gižų, Keturkaimio, Pašeimenių, Pūstapėdžių, Vokiškėlių filialuose.

30 d.

Šią dieną prieš 110 metų Kėdainių rajone, Šeteniuose, gimė Česlovas Milošas (Czesław Miłosz; 1911– 2004) – lenkų rašytojas ir poetas, literatūros mokslininkas, kildinęs save iš paskutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų kartos.

Jaunystėje mokęsis ir studijavęs Lietuvoje, po 1940 m. sovietų okupacijos pasitraukė į Varšuvą, pokario Prieš 10 metų Lietuvos paštas Č. Milošo garbei išleido pašto ženklą. metais buvo Lenkijos diplomatijos atstovas JAV ir Prancūzijoje. Nutraukęs ryšius su komunistiniu Lenkijos režimu, nuo 1960 m. gyveno Jungtinėse Valstijose, dėstė Berkeley, Harvardo universitetuose. Į Lietuvą jau kaip Nobelio literatūros premijos laureatas (1980) Č. Milošas atvyko tik po 52 metų pertraukos 1992-aisiais, nors bendravo su lietuvių išeivija, spaudoje ir kitur palaikė Lietuvos laisvėjimo sąjūdį. Tuomet jam buvo suteiktas Lietuvos garbės piliečio vardas.

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Vaidenė Grybauskaitė. The 55th Anniversary of the Palanga Summer Residence

Simonas Granskas. The Meaning of Existence in the Face of Transience 18 2

It has been for more than half a century that the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania opens its doors in the popular resort of Palanga during June–August. Holidaymakers, made tired by the beach sun, and local residents find there an oasis of books and other publications as well as a venue for cultural or educational activity. The publication is about the opening of the National Library’s 55th season in its Palanga Reading Room.

2021 is the year of the centenary of the poet Vytautas Mačernis (1921– 1944). He is the youngest among the Lithuanian classical authors. The publication’s author, by using two series of poems Mačernis (Vizijos (“Visions”) and Metų sonetai (“The Sonnets of the Year”)), analyses how his poetry expresses existential philosophy, which was very topical for the literary trend that Mačernis belonged to (žemininkai) and how this philosophy is linked with the rustic experience of one’s own home and other down-to-earth visuals of one’s experience.

Eglė Dikavičienė. Operation of Lithuania’s Libraries Under Changed Circumstances

Julita Švėgždavičienė, Loreta Gedeikienė and Ieva Sigita Naglienė.

The Memory of Karolina Praniauskaitė in Telšiai

4

The senior methodologist at the Information Processes Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Eglė Dikavičienė presents a survey of statistics about Lithuania’s library network of 2020 and some indicators for their operation under the circumstances of the pandemic. According to the reported statistics, there were 2,304 libraries in Lithuania, i.e. fewer by sixty than in 2019. 2020 saw liquidation of some rural branches, libraries of education establishments and special libraries. The author says that one of the most distinctive changes in libraries’ operation was a record-breaking increase of the number of items downloaded by using electronic services provided by libraries.

Aušra Marija Narbutė. The Mastery of Narration Skills Allowing to Know the Invisible Side of the Library

11

The Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library, in order to get closer to its users, undertook a project for training narration skills conducted by professional lecturers from Latvia and Sweden.

The Library’s staff members intend to share the acquired experience in the mastery of narration with colleagues of the entire Panevėžys Region. In the meantime, they share it with the readers of Tarp knygų.

Rasa Bataitytė. “The Interviews Were the Most Enjoyable Experience” 14 The Martynas Mažvydas National Library of Lithuania has published the Book Gražina tarp Landsbergių (“Gražina amid the Landsbergises“) prepared by the Head of the Library’s Statehood Centre Matas Baltrukevičius. The books contains interviews with the first de facto leader of Lithuania after the restoration of its independence Vytautas Landsbergis, his wife the pianist and accompanist Gražina Landsbergienė and their children and grandchildren about books, music and life in the contemporary Lithuania. The book’s author delights in the fact that the book eventually appeared (the process from the first interview until the book’s appearance lasted for more than three years), but he confides to this publication’s author that “the interviews themselves were the most enjoyable experience”.

Violeta Černiauskaitė. The Power and Tools of Accentology

16

The senior researcher and methodologist at the Information Processes Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Violeta Černiauskaitė, when introducing the “Lithuanian–English Dictionary of Librarianship, Information and Book Science Terms prepared for publication by the National Library, focuses on users’ skills to correctly place the accent in new terms. She points out the efforts by the Dictionary’s authors to present one standardised variant of the accentuation of terms.

21

In this issue, the guests of the heading “Library and its name” are representatives of the Telšiai District Municipality Public Library, who speak about how this Library preserves and refreshes the national spirit, why it has been named after the poet Karolina Praniauskaitė (1828–1859) and how it contributes to the memory of this poet and translator, who was a native of Samogitia and the first female author in the Lithuanian literature and who is known for her patriotic disposition both in her life and creative work.

Irena Andrukaitienė. “It Was Not Banishment But God’s Grace”

24

2021 has been announced the Year of the Memory of Cardinal Vincentas Sladkevičius (1920–2000) by the Seimas of the Republic of Lithuania. The publication’s author describes a period of the service of the first cardinal of the modern era of Lithuania’s history (who then was a bishop) in a remote place of Lithuania near Latvia’s border from 1959 until the somewhat more liberal early 80s. Vincentas Sladkevičius was banished from Kaunas since he was unacceptable for the Soviet secret police because of the power of his utterance and spiritual impact that he made as well as because of his refusal to cooperate. But even in the provinces he did not remain unnoticed because of his benevolence and ability to attract the affection of people.

Educating the Personality, Shaping the Attitude and Providing Recreation 28 This publication is about reading promotion initiatives in France.

One of them is Les premières pages (“The first pages”) devoted to the reading starting with the first days of one’s life, when parents of every newborn or adopted child is presented a kit with reading advice.

Other programmes are devoted to senior children: the national summer project Un livre pour les vacances (“A holiday book”) and Partir en livre (“Travelling with a book”) for adolescents. Active contribution to these projects is made by the Ministries of Culture and National Education, libraries, schools and various cultural organisations. (Prepared

by Guoda Mankevičiūtė)

Roma Kišūnaitė. The Connecting Bridges of Books

34

On the last day of the spring, the Lithuanian Branch of the International Board on Books for Young People (IBBY) organised the festival of awarding the annually elected best books for children and adolescents. Awards for illustrators, translators, professionals of literature promotion and reading researchers were in eight categories. There was the Pranas Mašiotas Prize for the best 2020 book for children and adolescents (the main award) and awards for the year’s debut, the best picture book, the best informative book and the most attractive book. Awards were also given for the most artistic translation for children and adolescents as well as for research on children’s literature and the art of the book and for the promotion of these fields. The partner of these awards is the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. Bareljefas „Savanoriai“ (XX a. 3–4 deš.). Bronza, matmenys: 29,5 × 46 cm.

Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

2021 Nr. 6 (749) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-06-23 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 6 (749) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt