Irena Andrukaitienė. „Tai buvo ne tremtis, o dievo palaima“

„TAI BUVO NE TREMTIS, O DIEVO PALAIMA“

Irena Andrukaitienė

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė

Moralinis tautos autoritetas – taip norisi apibūdinti pirmąjį Lietuvos naujausiųjų laikų ir antrąjį šalies istorijoje kardinolą Vincentą Sladkevičių (1920–2000). Praėjusių metų pradžioje pradėjome minėti šio iškilaus dvasininko šimtąsias gimimo metines, o šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė V. Sladkevičiaus atminimo metais.

Dvasininko kelias, prasidėjęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1944 m. birželį, – nežadėjo būti paprastas. Sumaišties kupini pokario metai, atnešę Lietuvai antrąją sovietinę okupaciją, partizaninį karą ir tremtis, jaunam kunigui buvo nelengvas pašaukimo išbandymas. Prasidėję kunigų areštai parapijas palikdavo be dvasinio ganytojo, todėl V. Sladkevičiui per keletą metų pastoracinį darbą teko dirbti net devyniose parapijose, kartais ir pačiam slapstantis nuo arešto ir saugumo persekiojimo. Pasiaukojama dvasinė tarnystė kunigui V. Sladkevičiui pelnė žmonių pagarbą ir meilę, o saugumiečiams tai buvo kaip rakštis, todėl jie nuo jauno kunigo nenuleido akių. Pokario metais saugumas gerokai praretino ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojų gretas. V. Sladkevičius, seminarijos vadovybės pakviestas dėstytojauti, 1952 m. rudenį pradeda pedagoginį darbą, tampa savo auklėtinių dvasios tėvu. Netrūksta ir kitokio rūpesčio – rektorius jį dar paskiria seminarijos prefektu.

Pradžioje manęs neturįs pedagoginių gebėjimų ir dėl to abejojęs savo tinkamumu dėstytojo darbui, V. Sladkevičius netruko pajusti, kad su seminaristais užsimezgė abipusis dvasinis ryšys ir klierikams jis tapo neabejotinu autoritetu. Pasak kardinolo Sigito Tamkevičiaus, kunigas V. Sladkevičius „turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį“.

SAUGUMIEČIŲ SEKAMAS IR IŠTREMIAMAS Į PASIENĮ

Kunigas, turintis tokią žodžio jėgą ir darantis tokią dvasinę įtaką, saugumui buvo neparankus, todėl V. Sladkevičius KGB agentų buvo nuolat sekamas. 1957-ųjų pradžioje saugumiečiai imasi aktyvesnių priemonių – jis kviečiamas pokalbių, verčiamas bendradarbiauti. Bet V. Sladkevičius lieka nepalenkiamas. Tuomet KGB pasirenka kitą kelią – jis pašalinamas iš seminarijos dėstytojų ir toliau, kaip rašoma agentūrinės veiklos ataskaitoje, įdėmiai tiriamas „nustatant jo nusikalstamus ryšius su vyskupu Matulioniu ir jo šalininkais“. 1957-ųjų pabaiga kunigui, garbės kanauninkui V. Sladkevičiui atneša lemtingų pokyčių – per šv. Kalėdas vyskupas Teofilius Matulionis jį konsekruoja vyskupu. Apie tai informuotas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis įsiunta, uždraudžia V. Sladkevičiui eiti naujas pareigas ir neleidžia išvykti į Kaišiadorių vyskupiją. Jo nurodymu dvasininkas lieka Kaune ir eina Soboro vikaro pareigas.

V. Sladkevičiui pakartotinai atsisakius bendradarbiauti su KGB, J. Rugienis 1957 m. gruodžio 30 d. rašte Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui ir LSSR Ministrų Tarybos pirmininkui Motiejui Šumauskui rašo, kad V. Sladkevičių reikėtų išsiųsti į užkampio parapiją neduodant pagalbininku kito kunigo: tokiu atveju jis būsiąs pririštas prie savo parapijos ir „negalės gastroliuoti po kitas parapijas“.

J. Em. kardinolas V. Sladkevičius Nemunėlio Radviliškyje 1988m. spalio 9d. Nuotr. iš Evaldo Timuko asmeninio archyvo

Ateitis netrunka paaiškėti. Vyskupas V. Sladkevičius, saugumo apkaltintas bandymu be sovietų valdžios leidimo valdyti Kaišiadorių vyskupiją, 1959 m. kovo 7 d. sulaukia „paskyrimo“. J. Rugienis neribotam laikui išsiunčia vyskupą eiti kunigo pareigas bene šiauriausiame Lietuvos kampelyje – Nemunėlio Radviliškyje Biržų rajone, Lietuvos ir Latvijos pasienio miestelyje, sovietmečiu vadintame lietuviškuoju Sibiru.

Prasideda ilgi nežinios metai. Reikia kurtis nepažįstamame, religiniu požiūriu mišriame – evangelikų reformatų ir katalikų – krašte, kuriame, pasirodo, vyskupo niekas nelaukė, net vietos klebonas. Beje, šis puikiai suprato, dėl kokių priežasčių kunigo altaristo pareigoms (pradžioje be teisės sakyti pamokslus!) į pasienio miestelį atsiunčiamas autoritetingas dvasininkas – vyskupas, buvęs Kauno kunigų seminarijos dėstytojas, profesorius, intelektualas, poliglotas. Biržų laikotarpis, taip nesvetingai prasidėjęs 1959 m. pavasarį, tęsis dvidešimt trejus metus ir baigsis džiaugsmingu sugrįžimu Atgimimo metais, 1988 m. spalį, kai parapijiečiai iškilmingai pasitiks jau nebe savo Vyskupėlį, kaip žmonių buvo meiliai vadinamas tremties metais, o ką tik iš Vatikano parvykusį Jo Eminenciją kardinolą V. Sladkevičių.

VIETINIUS STEBINĘS KUKLUMU IR KANTRYBE

Biržų krašto žmonės iki šių dienų išsaugoję šviesius prisiminimus apie šį iškilų dvasininką. Šimtųjų V. Sladkevičiaus gimimo metinių proga šių eilučių autorė ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkas, kraštotyrininkas Evaldas Timukas parengė kardinolo atminimui skirtą knygą „Savas tarp savų“, kurioje publikuojama rengėjų surinkta vyskupo V. Sladkevičiaus tremties laikotarpio memorialinė, dokumentinė bei ikonografinė medžiaga. Kaip legenda iš kartos į kartą perduodami Biržų krašto žmonių atsiminimai apie V. Sladkevičių atkuria jo tremties metų mozaiką. Ją papildo vyskupą lankiusių kunigų, vienuolių ir pasauliečių paliudijimai. Gausi ikonografija atskleidžia dvasininko pastoracinio darbo kasdienybę.

Tremtyje vyskupo laukė skurdi buitis. Pirmas prieglobstis – mažutėje (6 × 6 m) klebonijoje, kurioje gyveno klebonas su zakristijonu, pastarojo vyskupui užleistas kambarėlis. Vėjo perpučiamos sienos, sukiužusi ir nešildanti krosnis, kiauras stogas. Lyjant į kambarį lašėdavo vanduo.

V. Sladkevičius ramiai priėmė gyvenimo nepatogumus, kantrumu stebindamas aplinkinius. Parapijiečiai netrukus suskubo kuo galėdami padėti susitvarkyti buitį: aplopė stogą, perstatė krosnį, lentelėmis apkalė namelio sienas, parūpino žiemai malkų, moterys perduodavo maisto lauknešėlių.

Vėliau, vyskupui nuomojantis kambarėlius pas miestelio žmones, gyvenimo sąlygos kiek pagerėjo, bet visi, kurie prisimena apsilankymus pas V. Sladkevičių, mini paprastutį apstatymą: stalas, kėdės, kanapa, lova. Kai kuriuos būtiniausius baldus (pvz., rūbų spintą) jis pats kartu su tuometiniu klieriku Vilniu Viktoru Cukuru yra sukalęs iš faneros ir medinių rėmų. Vyskupas nesibodėjo meistrystės, rankų darbo.

Prabangiausias dalykas kukliame V. Sladkevičiaus būste buvo nedidelė fisharmonija, kuria jis grojo turėdamas laisvą valandėlę, taip pat mokydamas choristus naujų bažnytinių giesmių ar lietuvių liaudies dainų, kurias pats nepaprastai mėgo. Kaip jis, jau būdamas kardinolas, džiaugėsi, kai buvę parapijiečiai, atvažiavę į Kauną pasveikinti su garbingu jubiliejumi, padainavo tas pačias, kadaise jo išmokytas dainas.

Prie dvasinės prabangos dalykų priklausė ir žmonėms pagarbą kelianti vyskupo biblioteka. Joje buvo ne tik knygos įvairiomis Europos tautų kalbomis, bet ir tarpukario leidiniai, kurie sovietiniais metais skaitytojams buvo neprieinami, nes buvo slepiami respublikos didžiųjų bibliotekų specialiuosiuose fonduose. V. Sladkevičiaus biblioteka buvo atvira ne tik tiems, kurie studijavo jo įkurtoje pogrindinėje kunigų seminarijoje, bet ir tiems, kurie tiesiog norėjo plėsti akiratį.

Vyskupo tremtinio būtį nušvietė išskirtinio dėmesio ženklas – dvasinės tarnystės dvidešimtmečio proga 1964 m. gauti popiežiaus Pijaus VI sveikinimai ir dovana – lotyniškas brevijorius su popiežiaus autografu. Šią dovaną V. Sladkevičius labai brangino ir su ja niekada nesiskyrė.

Kuklios gyvenimo sąlygos išliko ir vėliau, 1976 m. valdžiai perkėlus V. Sladkevičių tęsti tremties į kitą rajono gyvenvietę – Pabiržę. Kaip prisimena parapijietis Stasys Šernas, vyskupas „ten taip pat tokioje būdelėje gyveno“ – varganame šaltame kambarėlyje su vienu langu, nes klebonija ir kiti trys bažnyčios pastatai sovietų valdžios buvo atimti.

I. Andrukaitienės ir E.Timuko sudaryta knyga „Savas tarp savų“ (2020). Viršelyje– J.Em. kardinolas V.Sladkevičius prie „Vila Lituana“ Romoje po iškilmingo ingreso 1988m. birželio 29d.

V. Sladkevičių nuolat stebėjo KGB akys. Nuo atvykimo dienos jį sekė du agentai, vietos valdžia buvo įpareigota stebėti, kas vyksta jo aplinkoje, nenuilstamai darbavosi informatoriai. Iki pat tremties pabaigos buvo klausomasi jo pamokslų, rašomos ataskaitos apie jų turinį. 1964 m. saugumą buvo pasiekusi informacija apie V. Sladkevičiaus ir kunigų veiklą įkuriant pogrindinę kunigų seminariją. Nemunėlio Radviliškio apylinkės tuometis pirmininkas Valentinas Karosas prisimena, kad iš Biržų atvykusius „inspektorius“ jam tekdavo lydėti pas vyskupą bet kuriuo paros metu. Tik gerokai vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, sekimas šiek tiek susilpnėjo.

Nepaisant akylos priežiūros, Nemunėlio Radviliškis tapo katalikų dvasinės traukos centru. Čia ne kartą lankėsi kunigas (dabar kardinolas, V. Sladkevičiaus įpėdinis) Sigitas Tamkevičius, čia vyskupas 1972 m. palaimino S. Tamkevičiaus pristatytą Kronikos leidimo idėją ir tapo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ krikštatėviu, pasiūlęs leidinio pavadinimą.

Dažnai pas savo buvusį Kauno kunigų seminarijos dėstytoją atvažiuodavo nenuilstantis kovotojas už tikėjimą, pogrindinės kunigų seminarijos rektorius, nepalaužiamo ir tiesaus būdo kunigas Juozas Zdebskis, ne kartą lankėsi kunigas pogrindininkas Petras Našlėnas, paties V. Sladkevičiaus pogrindyje įšventintas į kunigus. Atvykdavo vyskupo jaunų dienų bičiuliai, buvę studijų draugai. Išlikusi archyvinė nuotrauka liudija apie kunigų Vaclovo Aliulio ir Česlovo Krivaičio apsilankymą pas vyskupą Pabiržėje. Su Eucharistijos bičiuliais pas V. Sladkevičių yra lankęsis Robertas Grigas.

Reikėtų pasakyti, kad ne visi, kam buvo pavesta stebėti vyskupą, uoliai atlikdavo savo „pareigą“. V. Karoso prisiminimuose išlikęs liudijimas, kad jis žinojęs apie S. Tamkevičiaus bei kitų sovietų valdžios persekiotų kunigų apsilankymus pas V. Sladkevičių, apie jų ryšį su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ atsiradimu, bet ši informacija, galėjusi labai nudžiuginti saugumiečius, liko nutylėta. Danguolei Šernienei, dirbusiai Nemunėlio Radviliškio pašte, saugumo buvo nurodyta registruoti V. Sladkevičiui ateinančius laiškus, bet ji pasakiusi, kad „Biržuose apsčiai komunistų, tegu surašinėja“, ir registracijos nevykdžiusi.

Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, KGB „priežiūra“ silpnės, bus galima laisviau bendrauti su kolegomis kunigais, priimti svečius. V. Sladkevičiui bus leista apsilankyti kitose parapijose ar susitikti su likimo broliu – tremtiniu vyskupu Julijonu Steponavičiumi, dvidešimt septynerius metus praleidusiu kitame Lietuvos šiauriniame taške – Žagarėje. Tikintieji ir kunigai ne kartą bandė abu vyskupus tremtinius sugrąžinti iš atokių parapijų į vyskupystes, kurios sovietų valdžios iš jų buvo atimtos. Vienas iš tokių bandymų – Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto steigėjų kunigų Jono Kaunecko, Alfonso Svarinsko, S. Tamkevičiaus, Vincento Vėlavičiaus ir J. Zdebskio 1976 m. lapkričio 13 d. pareiškimas TSRS Religijų reikalų tarybai dėl leidimo V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui eiti ganytojų pareigas savo vyskupijoje. Bet iki išlaisvinimo dar buvo toli...

Petro Venslovo ir Berutos Kireilytės-Venslovienės bažnytinės santuokos liudijimas. 1975m. sausio 10d. Vyskupo V. Sladkevičiaus autografas. Nuotr. iš P. ir B. Venslovų asmeninio archyvo

DĖMESIO IR ŠIRDIES ŠILUMOS UŽTEKO VISIEMS

V. Sladkevičius uoliai dirbo kasdienį pastoracinį darbą. Sovietų laikais nuo 1949 m. vaikų katekizacija buvo draudžiama, bet vyskupas draudimų nepaisė ir vaikus religinių bei dvasinių tiesų mokė ir savo namuose, ir bažnyčioje. Ne kartą šiuos užsiėmimus buvo užklupę „inspektoriai“, dvasininkas svarstomas Biržų rajono prokuratūroje bei Vykdomajame komitete. Bet vaikų rengimas Pirmajai Komunijai nenutrūko. Vyskupui talkino vienuolės, į Nemunėlio Radviliškį ar Pabiržę atvykdamos trumpam, kad neatkreiptų nepageidaujamo dėmesio.

Lankiusieji vyskupo pamokas jas prisimena kaip pragiedrulius. Ne vienas atsiminimų autorius prisipažįsta labiausiai bijodavęs, kad po nemalonių „svečių“ apsilankymo kitą dieną neberas vyskupo. Su kokiu vaikišku jauduliu džiaugdavosi

vėl matydami savo mokytoją! „Mes, vaikai, tiesiog mėgavomės jo buvimu, jo švelnumu ir širdies šiluma visiems – iki mažiausio“, – prisimena Teresė Šernaitė-Kaunienė.

Vyskupui V. Sladkevičiui rūpėjo ne tik dvasinė žmonių jausena, jis nepailsdamas diegė ir aplinkos grožio pojūtį, telkė žmones bendrystei. Jis pats augino gėles ir jomis puošė bažnyčios aplinką nepaisydamas pradžioje girdėtų pašaipų. Vyskupo statusas jam netrukdė šventoriuje įsilipus į medį genėti sausas šakas ar kartu su talkininkais mūryti nuo karo metų netvarkytą išgriuvusią bažnyčios tvorą. D. PuzinaitėŠernienė prisimena, kad į apylinkės pirmininko barimąsi dėl tvoros tvarkymo V. Sladkevičius atsakęs: „Mano brangus prieteliau, taigi ir man, ir jums, ir visiems bus gražiau gyventi, tai nesibarkit, gražinkime miestelį. Mes nuo vieno kampo, jūs nuo kito...“

Vyskupas tremtinys su meile žvelgė į visus žmones, bet ypatingo jautrumo ir širdies šilumos sulaukdavo gyvenimo nuskriaustieji. Parapijietis S. Šernas, savo automobiliu dažnai pavėžėdavęs jį pas ligonius ar priimti išpažinties pas senukus, nebegalinčius ateiti į bažnyčią, stebėjosi vyskupo atsidavimu. Rodėsi, kad vyskupas su gyvenimo nuskriaustuoju dalijosi jo skurdo našta ar mirtino ligonio kūno negalia. Jis nesibodėjo ligos pažeisto kūno, jam buvo svarbu žmogaus dvasia, laukianti atjautos ir paguodos žodžio.

MYLIMAS ŽMONIŲ VYSKUPĖLIS

Ne tik parapijiečiai, bet ir visa Nemunėlio Radviliškio bendruomenė pamilo ir gerbė V. Sladkevičių. Dėl malonaus, ramaus kalbėjimo, nuoširdaus bendravimo žmonės Jo Ekscelenciją vadino Vyskupėliu. Beveik visi prisiminimų autoriai mini nepaprastai įtaigų, šviesų jo žvilgsnį, giedrą, raminančią šypseną. „Sklido begalinė meilė ir gėris iš jo. Ekscelencija buvo paprastas, toks nusižeminęs, bet gerąja prasme. Tiesiog buvom kaip viena šeima bažnyčioj, visi draugiški, artimi“, – prisimena Laima Pieterytė-Steponavičienė.

Paprastas, kuklus žmogus, nuolankus Dievo tarnas, bet atkaklus tikėjimo tiesų gynėjas, nesilankstantis prieš valdžią ir bet kokioje situacijoje išliekantis orus, darė neišdildomą įspūdį ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Daivai Kubiliūtei-Janonienei, tuomet mokinukei iš evangelikų reformatų šeimos, „išplaukia prieš akis toks vaizdas – per miestelio centrą bažnyčios link eina kunigas juoda sutana, toks nedidelis, mažo ūgio. Ir tuo pačiu jis atrodė didis. Jis buvo mažas, bet didingas.“ Su sutiktaisiais vyskupas sveikinosi taip, kaip niekas kitas miestelyje – pagarbiai nukeldavo skrybėlę ir palenkdamas galvą tardavo: „Garbė Jėzui Kristui.“ Net su vaikais taip sveikindavosi. Prisiminimų

autoriai, tuomet vaikai, pasakoja, kad jie net papiktnaudžiaudavo tokiu dėmesiu. Skubėdami į mokyklą ir pamatę ateinantį vyskupą, jie išsirikiuodavo vorele ir laukdavo to neįtikėtino pasisveikinimo – toks nuoširdus ir stiprus buvo vaiko noras patirti suaugusiojo pagarbą. Ir vyskupas prieš kiekvieną jų nukeldavo skrybėlę. Šios akimirkos vaikų atmintyje ir širdyse išliko visam gyvenimui. Vyskupas visa savo esybe buvo MOKYTOJAS. Kai aštuntajame dešimtmetyje V. Sladkevičiui buvo leista šv. Mišių metu sakyti pamokslus, kiekvieną sekmadienį jis „savo skardžiu, įtaigiu balsu skelbė ir aiškino Dievo žodį. <...> Jis visai netaupė savęs, savo minčių „ypatingoms progoms“ – kiekvienas sekmadienis buvo ypatingas, kiekvienas pamokslas liečiantis širdį, nors kalbėjo tik mažoje kaimo bažnytėlėje palyginti nedidelei grupei žmonių“, – prisimena T. Šernaitė-Kaunienė. Žmonių atmintyje išlikęs vyskupo dvasinis nusiteikimas – jo žodžiuose niekada nesigirdėjo neigiamų emocijų – pykčio ar neapykantos, priešingai – iš jo žodžių sklido meilė, atlaidumas, tikėjimas gerumu. Dvasininko pamokslai būdavo labai įspūdingi, spinduliuojantys meile aplinkiniams, mokantys nuolankumo, tuo pat metu ir drąsos, susitvardymo bei kantrybės. Kai po ilgų ir atkaklių derybų su sovietų valdžia 1982 m. vyskupui V. Sladkevičiui buvo leista sugrįžti į Kaišiadorių vyskupiją, tų metų rugpjūčio 8-oji Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje tapo ir džiugesio, ir širdingo atsisveikinimo diena. Išlydėjimo graudulys užleido vietą suvokimui, ką ši neeilinė vyskupo asmenybė reiškė parapijai, žmonėms tais nykiais sovietinės tikrovės metais. „Tai, kas vyskupui Vincentui Sladkevičiui buvo tremtis, mūsų miesteliui ir asmeniškai man buvo Dievo dovana“, – sakė radviliškietė T. Šernaitė-Kaunienė. Pabiržės tikintieji išlydėjo vyskupą tokiais žodžiais: „Jūsų gyvenimas mums buvo pavyzdžio pamokslas. Paliekate mus toks artimas ir su mumis suaugęs – su Jūsų išvykimu mes netenkame ir savo gyvenimo dalies.“ *** 1988 m. spalio 9 d. išpuoštos Pabiržės, Biržų, Nemunėlio Radviliškio bažnyčios, laukiama atvykstant garbiojo svečio. Pabiržėje J. Em. kardinolą V. Sladkevičių pasitinka žodžiai „Kardinole! Savas – tarp savų“, o Nemunėlio Radviliškyje – „Per skausmus atėjote į garbę.“ Tai – lyg viso tremties meto įprasminimas: nieko gero nežadančią, rūsčią ir nykią pradžią, jos šešėlius vyskupas V. Sladkevičius išsklaidė savo dvasios šviesa ir tikėjimo galia, kantria meile visiems žmonėms. Jiems vyskupas tapo gerbiamu, mylimu dvasiniu ganytoju, o svarbiausia – artimu, SAVU. Kaip dvasinės bendrystės paliudijimas nuskamba J. Em. kardinolo V. Sladkevičiaus iškilmingo sutikimo akimirka prie Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir kardinolo V. Sladkevičius ištarti žodžiai: „Tai buvo ne prieigų 1988m. spalio 9d. Fotografas R. Misiūnas. Nuotr. iš Alinos tremtis, o Dievo palaima.“Mozūraitės-Misiūnienės asmeninio archyvo