Patricija Tilvikaitė ir Gabrielė Šilobritaitė (book.duo) rekomenduoja

Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką! Žurnalo puslapiuose dalinsimės rekomendacijomis, kurios, tikimės, padės atrasti pačias įdomiausias, labiausiai įtraukiančias, užburiančias ar kvapą gniaužiančias knygas.

DAPHNE DU MAURIER. „PRANCŪZO ĮLANKA“

(Frenchman’s Creek, 1941. Iš anglų k. vertė Ieva Sidaravičiūtė. Vilnius: Svajonių knygos, 2021)

Daphne, Daphne... Perskaičiusi jau tris tavo knygas galiu drąsiai teigti, kad kopi į mano mėgstamiausių rašytojų viršūnę, o kai kitą kartą kas nors užduos klausimą iš serijos „Su kokiu mirusiu žmogumi norėtum pavakarieniauti?“, tu tikrai atsidursi prie mano staliuko. Nes „Rebeka“ ir „Mano giminaitė Reičelė“ įrodė, kad be didelių pastangų sugebi panardinti į gotikinę atmosferą ir išlaikyti tą nieko gero nežadančią nuojautą, o „Prancūzo įlanka“ atskleidžia tave visiškai kitokiomis, tačiau ne ką mažiau įspūdingomis spalvomis – kaip motiną, įsimylėjusią moterį, nuotykių ieškotoją. Kaip svajotoją.

Kūrinys, mano manymu, gerokai pralenkęs savo laiką – ne tik dėl jame aiškiai matomų feminizmo užuominų ar tiek daug prasmės, paslėptos tarp eilučių, bet ir dėl beprotiškai subtilaus, tačiau balsu juoktis verčiančio humoro, švelniai karikatūriškų personažų, puikiai pabrėžiančių to meto (kartais ir šiandienos, neapgaudinėkim savęs) visuomenės ydas ir sienas, tarp kurių būdavo įspraudžiamos moterys. Siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo nenustebinsiantis, tačiau knyga duoda kur kas daugiau, nei žada anotacija. Gali užčiuopti laisvės troškimą, besigalynėjantį su pareiga ir meile savo vaikams, tą įkalinimo jausmą, kurį ir tada, ir dabar, tikiu, jaučia ne viena moteris, kuri paskubėjo, buvo priversta, kuri mano, kad nėra kito kelio, kad nėra prasmės priešintis. Ir tą meilę. Dievaži, ta meilė čia tokia nuostabi, necukruota, subtili ir visomis prasmėmis klasikinė. Kurios virsmą stebėti stebuklinga, o kiekvieno tarp dviejų įsimylėjusių žmonių išsakyto žodžio norisi įsikibti ir pasilaikyti dar sekundę ilgiau.

Autorė geba balansuoti tarp panardinimo į magiškąjį Kornvalį, dvaro gyvenimo atskleidimo ir puikių veikėjų portretų. Kūrinys nė akimirką neprailgsta, o jį vainikuoja tobula pabaiga. Pasakojimas

„Book.duo“ nuotraukos

atsidūrė mano rankose pačiu tinkamiausiu metu, kai reikėjo visiško pabėgimo, o čia ir svajingai dūsavau, ir kikenau sau panosėje.

Lyg to nebūtų gana, viską į dar didesnes aukštumas pakelia Ievos Sidaravičiūtės vertimas, kuris, kaip ir Daphne’ės pasakojimas, plaukia visiškai natūraliai ir užburia kalbos turtingumu bei dinamiškumu.

Linkiu atrasti „Prancūzo įlanką“ ir visai kitokią Daphne’ę – sąmojingą, romantišką ir tuo pat metu draskomą neįmanomų pasirinkimų. Žinau, kad į įlanką dar grįšiu. Ir, Daphne, mes tikrai dar susitiksim.

(Lost Apothecary, 2021. Iš anglų k. vertė Edvardas Vaišvila. Vilnius: Svajonių knygos, 2021)

Moterys šiais laikais dažnai lieka neišgirstos, o ką jau kalbėti apie laikus prieš tris šimtus metų. Tada jų nelabai kas ir klausė – turėjai pritariamai linkčioti, kai tau paskiria vyrą, kartoti jam „taip“, gimdyti vaikus ir tiesiog džiaugtis gyvenimu, nes tau juk siaubingai pasisekė. Pamirškime tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, žeminimą, bet kokių teisių ar balso atėmimą, neištikimybę... Būk pavyzdinga žmona ir motina, nes kitaip tavęs laukia gėdingas gyvenimas paribiuose.

Romano veiksmas sukasi būtent apie tokią įprasto ir gerai pažinto kelio nepasirinkusią Londono vaistininkę. Ji savo kasdienybę paskyrė visai kitam tikslui – suteikti balsą toms, iš kurių jis atimtas. Diena iš dienos priešais ją išdygsta įskaudintos, išduotos, sumuštos, išprievartautos ar kaip nors kitaip pažemintos moterys, kurių galvoje sukasi viena vienintelė mintis – kerštas. Saldus ir sunokęs, o kartu visa griaunantis ir pragaištingas.

S. Penner skaitytoją nukelia į XVIII a. Londoną, kuris jos kūrinyje gal ir šiek tiek švaresnis bei malonesnis nei buvo realybėje, bet ne ką mažiau magiškas. Užaugusiai su fantastika ir visada jautusiai silpnybę burtams, užkeikimams bei mikstūroms, pasinėrimas į vaistininkės kasdienybę, įvairių nuodų, žolelių ir miltelių gamybą man tapo pačiu geriausiu pabėgimu nuo rimtų romanų ir filosofavimo tada, kai norisi pailsėti. Du skirtinguose amžiuose besirutuliojantys gyvenimai neerzino, abi istorijos buvo vienodai įdomios. Senąjį Londono purvą ir žavesį atsvėrė šiuolaikinis pasaulis su savais iššūkiais, mano manymu, gana tikrovišku griūvančios santuokos vaizdavimu ir savęs atradimu. Autorė neina lengviausiu keliu ir viso siužeto nekonstruoja aplink meilės istoriją bei laimingą pabaigą, o už tai ją tikrai norisi pagirti. Visa ko centre čia vis dar lieka moterys ir jų sunkumai. Užkabinama daugybė temų, apie kurias kartais nė nesusimąstytum, pavyzdžiui, jaunų moterų lytinis švietimas tada, kai viskas dar buvo apipinta legendomis, o apie realybę kalbama pusbalsiu, nes, neduok Dieve, kas nors (t. y. vyras) išgirs.

Neįkyrus ir gražiai atskleistas feminizmas, tikrai nedažnai romanuose pasakojama istorija ir du supinti pasauliai, kurie, gal ir šiek tiek holivudiški, kai kur per tvarkingai ir pasakiškai susidėlioję, visgi užburia ir įtraukia. Vienas tų skaitinių, kurį surijau su dideliu malonumu, mat man, tokiuose pasakojimuose neieškančiai istorinio tikslumo, kuriamas pasaulis pasirodė ypatingas, o jo nešama žinutė aktuali ir šiais laikais. O kai tampa dėl ko nors pikta ar užknisa pasaulio neteisybė, ramindama save mintimis apsilankau toje paslaptingoje vaistinėje, suteikusioje moterims balsą savo stikliniais buteliukais ar įvairiausiomis žolelėmis, ir pasvajoju, kaip būtų smagu ja pasinaudoti ir vieną kitą problemą išspręsti.

Apžvalgininkių duetas „book.duo“

P. Tilvikaitė (nuotr. kairėje) – baigusi žurnalistiką, dirbusi muzikos, aktualijų žurnaliste. Šiuo metu – leidyklos „Svajonių knygos“ leidybos projektų vadovė.

G. Šilobritaitė – baigusi vertimo studijų bakalaurą, laisvai samdoma vertėja. Kurį laiką dirbo vertimų biure, o dabar, dirbdama savarankiškai, dokumentų vertimą derina su svajone versti grožinę literatūrą.