Aušra Marija Narbutė. Pasakojimo meno meistrystė leis pažinti nematytą bibliotekos pusę

PASAKOJIMO MENO

MEISTRYSTĖ LEIS PAŽINTI NEMATYTĄ BIBLIOTEKOS PUSĘ

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pastatas (Respublikos g. 14) prieš rekonstrukciją, apie 1995 m. (nuotr. viršuje), ir išplėsti bibliotekos rūmai po rekonstrukcijos. Bibliotekos nuotraukos

Aušra Marija Narbutė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė

Istorijas bibliotekose pasakoja ne vien knygos. Įtraukiančiomis istorijomis būna apipinti ir jų pastatai ar vykdomos veiklos sukurti produktai. Norėdami šioms istorijoms suteikti gyvybės ir savo lankytojams tapti dar artimesni, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojai dalyvavo pasakojimo meno mokymų projekte „Pasakojimo meistrystė Lietuvos bibliotekų auditorijoms“. Šių mokymų metu dešimt bibliotekos darbuotojų kūrė pasakojimo metodais pagrįstas ekskursijas, kurios suteiks lankytojams galimybę pažinti dar nematytą bibliotekos pusę. Šiame straipsnyje bibliotekininkės dalijasi įgyta patirtimi.

Šiuo visus metus (2020 m. birželio 1 d.–2021 m. gegužės 31 d.) trukusiu projektu siekta prisidėti prie pasakojimo meistrystės (angl. storytelling) populiarinimo tarp Lietuvos bibliotekininkų bendruomenės ir plačiosios visuomenės. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje rengtos kūrybinės dirbtuvės, projekto partnerių – profesionalių lektorių iš Latvijos ir Švedijos vedami mokymai suteikė vertingų žinių, netikėtų atradimų ir įkvėpimo. Įgyta pasakojimo meistrystės patirtimi bibliotekos darbuotojos pasidalys su viso Panevėžio regiono kolegomis.

„Pasakojimo menas labai populiarus visame pasaulyje, tad smagu, kad po truputį skinasi kelią ir Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų biblioteka aktyviai gilinasi į šią sritį. Pasakojimas daiktams ar pastatams gali suteikti skirtingas reikšmes ir taip didinti jų vertę“, – sako Vaikų literatūros skyriaus vyriausioji bibliotekininkėmetodininkė Šarūnė Leikienė. Jos teigimu, pasakotojas yra tik įrankis istorijai perteikti, o vaizdiniai, reaguojant į tai, ką girdi, tarsi filmas užgimsta klausytojo vaizduotėje. Būtent šis gyvas ryšys, reakcijos, vaizduotės stimuliavimas yra labai svarbūs šiuolaikiniam žmogui ir pasiilgti.

Juozo Miltinio palikimo studijų centro vyriausioji bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė pabrėžia senas pasakojimo žanro tradicijas. „Pasakojimas – tai bendruomenės sutelkimo būdas, kuriame paties pasakotojo vaidmuo yra išskirtinis ir svarbus. Ne mažiau svarbi ir pasakojimo vieta, nes joje vyksta veiksmas, joje pasakotojas ne tik pasakoja istoriją, bet ir kuria tos vietos tapatybę“, – sako A. Mikelinskaitė. Šiuolaikiniam žmogui pasakojimas – socialinio ir kultūrinio ugdymo priemonė, kūrybiškumo skatinimo būdas, o organizacijoms tai – saugomų kultūros vertybių pristatymas, auditorijos įtraukimo ir ryšio su ja stiprinimo priemonė.

SIEKIS – NESTANDARTINĖS, PATRAUKLIOS EKSKURSIJOS

Šių metų kovo–gegužės mėnesiais buvo surengtos keturios mokymų sesijos, o vėliau projekto lektorės savo įžvalgomis ir patarimais padėjo bibliotekininkams rengti pasakojimo menu praturtintas temines bibliotekos ekskursijas.

Per projekto mokymus įgytas žinias dalyviai panaudos kurdami nematytas keturias temines ekskursijas apie Panevėžio apskrities bibliotekos istoriją ir senovinį jos pastatą, apie rašytoją ir visuomenės veikėją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, apie bibliotekos teikiamas paslaugas. Iki šiol bibliotekoje vykdavo įvairios ekskursijos, tačiau tokių dar niekada nebuvo. Nors vis dar vyksta kūrybinis procesas, bibliotekininkai nė neabejoja, kad pasakojimo metodais paremtos ekskursijos prisidės prie G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos matomumo. „Mano nuomone, tokių ekskursijų Panevėžyje, net ir pačioje Lietuvoje nėra labai daug. Pasisėmusios žinių iš profesionalių pasakotojų, galime sukurti tokią paslaugą ir būti tokia vieta, į kurią pirmiausia norės ateiti į miestą atvykęs žmogus. O entuziazmu švytintys pasakotojų veidai leis kurti atviros bibliotekos įvaizdį“, – sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė.

Jau ne vienus metus bibliotekoje ekskursijas vedanti kultūrinių reginių koordinatorė Vida Mikelevičiūtė tikisi, kad šios ekskursijos bus patrauklios lankytojams ir prisidės prie bibliotekos įvaizdžio gerinimo. „Gyvenu Panevėžyje nuo gimimo ir jau daugiau kaip 40 metų dirbu bibliotekoje. Man įdomi ir sava tiek gimtojo miesto, tiek bibliotekos istorija. Tikiu, kad daugeliui būtų tikrai įdomu daugiau sužinoti apie biblioteką, jos istoriją, architektūrą. Be to, svarbu informuoti bendruomenę ir apie inovatyvias bibliotekos veiklas, nes daugeliui ji vis dar asocijuojasi tik su knygų išdavimu“, – sako ji.

Mokymuose dalyvavusi Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Ilona Mažylytė žada, kad tai bus nestandartinės, patrauklios ekskursijos: „Lankytojai išgirs įdomiomis detalėmis intriguojančių pasakojimų apie biblioteką, jos istoriją, pačią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.“

Projekto vadovė Laima Butkūnienė tikisi, kad ekskursijos bus parengtos iki šių metų pabaigos. „Dabar rengiama metodika regiono bibliotekininkams, ja dalinsimės profesiniuose renginiuose“, – sakė ji.

PASAKOTOJU GIMSTAMA AR TAMPAMA?

Ar pasakoti gali būti išmokstama? „Vis dar ieškau savyje pasakotojos. Kuo daugiau gilinuosi į pasakojimo meną, tuo daugiau išlaisvinu vaizduotę, pagaunu save ieškant istorijų kasdienybėje. Per vieną užduotį, lektorės paskatinta, tiesiog pasitelkiau vaizduotę, ir pasakojimas su mano fantazijos intarpais gimė tarsi savaime. Buvau nustebinta ir patenkinta rezultatu. Manau, norint tapti įtaigiu pasakotoju, svarbiausia džiaugtis tuo, ką darai, būti atviram priimti naujas patirtis ir siekti geriausio rezultato“, – sako Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus vyriausioji metodininkė Rūta Juzėnienė. O štai A. Mikelinskaitė tvirtai tiki, kad pasakoti išmokstama: „Reikia turėti istoriją, žinoti pasakojimo struktūrą, metodus bei priemones, kurios padeda įtraukti klausytoją, prikaustyti jo dėmesį. Taip pat svarbu mokėti sudėlioti pasakojimo seką, gebėti pasinaudoti aplinka, joje esančiais daiktais ar ženklais.“ Jos teigimu, pasakotojas turi pasižymėti ir aktoriaus gabumais: aiškiai kalbėti, pasakoti ramiai, įtaigiai, bet nenuobodžiai. Ir V. Mikelevičiūtė sako, be praktinių patarimų, kaip išlaikyti lankytojų dėmesį, kaip struktūruoti istoriją,

Iš baigiamosios mokymų sesijos su Baiba Īvāne.

išgirdusi, kad per ekskursijas pateikiamus faktus patartina paįvairinti šmaikščiais intarpais.

Š. Leikienė tiki, kad būtent tokie pasakojimo meistrystės mokymai padeda įveikti barjerą „aš nemoku, nesugebu pasakoti“. Vaikų literatūros skyriuje dirbančios bibliotekininkės teigimu, mes visi turime jaudinančių istorijų, ir jos nebūtinai turi būti apie „didelius“ dalykus. „Net ir mažos autentiškos istorijos gali būti nepaprasto pasakojimo dalimi. Svarbu išjausti pasakojimą, juo tikėti“, – sako Š. Leikienė.

Po projekto mokymų jų dalyviai teigia supratę, kad nėra vieno vienintelio teisingo būdo, kaip pasakoti. „Mums, bibliotekininkams, labai patinka metodinės priemonės, instrukcijos, gairės, nurodančios veiksmų seką einant siektino rezultato link. Tačiau su pasakojimu yra šiek tiek kitaip, reikia atrasti sau tinkamą būdą“, – tokią išvadą daro G. Kėvelaitienė. Kolegės mintims pritaria ir Š. Leikienė: „Atradus daug skirtingų pasakojimo meno gudrybių, galima susidaryti savitą pasakojimo technikų „portfelį“ ir taikyti praktikoje.“

LATVIŲ IR ŠVEDŲ PROFESIONALAI – LIETUVIAMS

Atsižvelgiant į pandeminę situaciją, mokymai vyko nuotoliniu būdu. Juos vedė pasakotojos Ellen Sjömålen, Tine Winther ir Camilla Ek iš Jungbio (Ljungby) Legendų muziejaus, taip pat Baiba Īvāne iš Jelgavos bibliotekos.

Nedideliame keliolikos tūkstančių gyventojų Švedijos mieste įsikūręs Legendų muziejus yra gerai žinomas dėl savo srities specialistų – profesionalių pasakotojų, kurie geba sudominti tiek mažuosius įstaigos lankytojus, tiek vyresnio amžiaus žmones. Muziejaus darbuotojai organizuoja temines ekskursijas po legendomis apipintas šio krašto vietas, rengia pasakojimo vakarus. O pažintis su Jelgavos bibliotekos darbuotoja B. Īvāne įvyko 2019 m., kai Panevėžio regiono specialistai, ieškodami bendradarbiavimo galimybių, apsilankė Jelgavos, Rundalės ir Jūrmalos bibliotekose, kurios yra Latvijos pasakojančių bibliotekų tinklo narės. Jelgavos bibliotekoje dirbanti charizmatiškoji latvė, pasitelkdama pasakojimo meną, unikaliai pristato savo miesto bibliotekos teikiamas paslaugas ir miesto istoriją. „Lektorės kupinos idėjų, geranoriškai pataria ir mielai dalijasi patirtimi“, – pagyrų mokymų vedėjoms negailėjo I. Mažylytė. „Didžiausią įspūdį padarė mokymų vadovės Baibos charizma“, – atviravo Regioninio skaitmeninimo skyriaus vyriausioji metodininkė Greta Brimonienė. Jai patiko mokymų vadovių mintis, kad ekskursija – tai ne tik svarbių datų bei įvykių vardijimas, bet ir emocijų perteikimas, ypatingos auros kūrimas ir klausytojo įtraukimas dalyvauti kartu.

G. Kėvelaitienė teigia tiesiog atradusi pasakojimo meną: „Pasakojimo menas iki šiol man buvo mažai žinomas, be to, ir nedomino. Maniau, kad tai – tradicinis „pasakorių“ užsiėmimas, nuo seno Lietuvoje puoselėtas močiučių, kai jos, sėdėdamos prie krosnies, pasakodavo istorijas. Po mokymų supratau, kad pasakojimas yra be galo patrauklus formatas, galintis praturtinti bibliotekos paslaugas.“

Projekto partneriai: profesionalūs pasakotojai iš Jungbio Legendų muziejaus (Švedija) ir Jelgavos viešosios bibliotekos (Latvija). Projektą finansavo Europos pasakotojų federacija ir ES programa „Kūrybiška Europa“.