Simonas Granskas. Egzistencijos prasmė laikinumo akivaizdoje

EGZISTENCIJOS PRASMĖ

LAIKINUMO AKIVAIZDOJE

Simonas Granskas

Vytautas Mačernis, 1937 m. Publikuota „Europeanoje“, originalas saugomas Maironio literatūros muziejuje. BY-NC-ND Herškės Leibovičiaus nuotr. Birželio 5 d. minėjome Vytauto Mačernio (1921–1944) 100-ąsias gimimo metines. Šis poetas tapo neabejotinu visos žemininkų kartos pradininku ir veidrodžiu1 . Vytautas Kubilius, cituodamas Mačernį, teigia, kad jis Karlo Jasperso egzistencinę filosofiją apibūdino kaip nuėjimą iš niekur į niekur – kaip žmogus gimė niekuo, toks ir mirs2. Patiems žemininkams ir ypač Mačerniui (jis filosofiją vėliau pasirinko kaip pagrindinę savo studijų sritį) rūpėjo, kaip egzistencines nuostatas literatūros autoriai perteikia kūryboje3. Minint tragiško likimo poeto sukaktį, norisi kalbėti apie jo kūrybą ir gyvenimą – kaip Mačernio poezijoje atsiskleidžia žemininkams ypač aktuali egzistencinė filosofija, kaip ji siejama su valstietiška gimtųjų namų patirtimi ir kitais žemiškais išgyvenimų vaizdiniais.

Jau „Vizijų“ ciklo įžangoje matomi patiriamo pasaulio chaotiškumo, tamsos vaizdiniai – svetimas klajoklis bando sugriauti namuose įsivyravusią harmoniją: Į žemę piktas vakaras atėjo, / Toks baisiai svetimas ir neramus, / O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas / Ir lyg keleivis beldžias į duris. Tačiau lyrinis subjektas nenori įsileisti priešiško vėjo – yra paskendęs vakaro mintyje, prisiminimuose, praeities šešėliuose. Apmąstomų objektų laikiškumas, vietos tarsi primena paties autoriaus gyvenimo pavasario laiką: Vasaros auksinį derlių, / Gegužės mėnesio naktis brandžias, / Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų. Tai itin nostalgiški ir stiprūs prisiminimai, kurie pasirodo dar labiau stebinantys turint omenyje, kad tokius dalykus rašo, prisimena ir liudija dar į trečiąją dešimtį neįkopęs vaikinas. Jauno poeto kūryboje susipina praeities grožio ir kartu kančios liudijimai: Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos, / Ryškėja mostai ir galia / Ir pamažu atgimsta vėlei, / Atgimsta vėlei per mane…

1 Balsevičiūtė, Virginija. Vytautas Mačernis ir jo karta. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 10. 2 Kubilius, Vytautas. Neparklupdyta mūza. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 105. 3 Žemė. Vilnius: Vyturys, 1991, p. 30.

NAKTIS IR ŠEŠĖLIAI VIZIJOSE

Pirmoje vizijoje vaizduojama iš pirmo žvilgsnio kasdienė vasaros diena kaime – įprasta darbo, gyvenimo tyla. Net ir ji lyriniam subjektui kelia kančią ir nuolatinio jos sunkimosi į gyvenimą – iš lėto ir nepastebimai – pojūtį: Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas / Į kaitrą sunkias pamažu. / O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / Ir lyg medus nutyška ant šakų. Vėliau ateinanti vasaros liūtis (tarsi įprastas cikliškai besikartojančio laiko atributas) tiek namiškiams, tiek pačiai gamtai suteikia atgaivos: Iš debesies suspindi saulė vėl, ir / vyturėliai juokias. / Rasotom pievom atbrenda pavakarys; / Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia, / Ir garsina sodus strazdų daina skambi… Tačiau ne pačiam subjektui. Nepaisant nuostabios, tyros nakties, jo prisiminimas vis tiek yra tamsus vidunaktis – širdis daužosi ir vis negali nurimti.

Mačernio kūrybos tyrinėtoja Virginija Balsevičiūtė teigia, kad pirmoji vizija baigiama saugios lemties nuoroda4. Deja, bet taip neatrodo – viską užvaldanti graži ir dieviškai skaisti naktis apima net tik subjektą supantį pasaulį, bet ir kūną bei sielą, kurios nuraminti kol kas nėra kam. Antroje vizijoje lyrinis subjektas tarsi įveikia jį kankinusią naktį: Aš laimės svaiguly jaučiu, / Kaip meldo paprasta daina / Pažadina iš miego slėnius ir laukus. / Išeina kažin kur nakties tamsa, / Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus. / Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi, / Pabūgę rytmečio šviesos. Pasibaigus nakčiai, patiriama savotiška katarsio būsena: nebelieka baimės, tamsos, kuri pasislepia po stogais, bent jau iki kitos nakties.

Trečioje vizijoje iškyla lyriniam subjektui itin svarbios senolės prisiminimas – jos grakštumas, grožis, kuris tarsi pats savimi nugalėdavo pasaulio tamsą. Tačiau ryškiausiai ji charakterizuojama ir vaizduojama ketvirtoje ir šeštoje vizijose. Ketvirtojoje pasakojamas vaikystės epizodas, kaip jiedu (lyrinis subjektas ir senolė) liko namuose. Iš pirmo žvilgsnio harmoningą aplinką sugriauna ne kas kitas kaip šešėlis – smulki nakties ir tamsos forma: Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis, / Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas. / Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės / Ir verkdamas kritau į jos rankas. Šioje vizijoje šviesi ir harmoninga namų buitis supriešinama su tamsiu ir negailestingu pasauliu. Deja, bet namai pralaimi šią dvikovą – tamsa yra daug stipresnė ir viską užvaldanti būsena5. Toliau ši kova tik stiprėja. Ketvirtos vizijos antroje dalyje vaizduojamas pasaulis jau senolei mirus – piktas, liūdnas, niūrus ir be vilties pasikeisti: Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo / Neliko nė ženklų. ŠVIESA IR LAISVĖ – TAI NAMAI

Penkta vizija, viena vertus, persmelkta tokios pat rimties ir liūdesio, pasirodo kaip nušvitimo ir tiesos šaltinis. Neviltis, tamsa ir vienišumas pagimdė naują meilę ir tikėjimą. Tikėjimą pasauliu tokiu, koks jis yra: Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją, / Kurs apipurškia lietum gailias, bevystančias gėles, / Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus, / Pamėgau griaut savy beaugančias galias. Lyrinis subjektas supranta, kad pasaulis niekad nebegrįš toks, koks buvo anksčiau – skaistus ir apglėbtas senolės rankų. Patiriamas rimties, ramybės ir nerimo harmonijos, kaip pasaulio visumos, supratimo džiaugsmas6 . Tarsi suprantama, kaip iš tiesų reikia gyventi. Tačiau net ir supratimas, susitaikymas su pasauliu nepalengvina pačios būties.

Šeštoje vizijoje išnyra vaizdinys: į pasaulį išėjęs subjektas sugrįžta namo pas mylimą senolę. Čia aplinka – kupina grožio, grynumo ir gaivališkumo. Tai tarsi atgaiva iš kitų namų, kito pasaulio grįžusiam jaunuoliui – Balsevičiūtė nubrėžia šią semiotinę opoziciją7. Nostalgiškas lyrinis prisiminimas transformuojasi į kasdienybės refleksiją: Palenkęs galvą įžengiau į didelių namų ledinę tylą. <...> Aš žvakę įžiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas, / Kaip priemiesčiuos šiaurinis vėjas kyla / Ir kaip dainuoja valkatos liūdnas dainas. Namai įgauna kitą reikšmę, prasmę ir formą. Balsevičiūtė šią opoziciją vadina namų ir ne-namų priešprieša.

Kiek kitokią interpretaciją siūlo poeto mokytojas filosofas Juozas Girnius (1915–1994), į šį kūrinį žvelgiantis egzistenciniu žvilgsniu. Jo teigimu, išėjimu iš gimtųjų namų, iš tėviškės neįmanoma išsikovoti laimės. Vienintelis dalykas, kurį žmogus įgalus padaryti, yra kovoti, dirbti ir bandyti žemę padaryti žmogaus tėviške – laimės, džiaugsmo ir tiesos erdve8 .

Čia atskleidžiamos Mačernio nuolatos plėtotos egzistencinės nuostatos. Jam laisvė yra galėjimas prisiminti: bent mintimis sugrįžti į gimtuosius namus, į gimtąją žemę ir bandyti pasaulį paversti savo laimės erdve – tokia pačia, kokie yra gimtieji namai. Pasaulio virsmo galimybę tik dar kartą patvirtina pati senolė: Užaugs sūnelis didelis ir savo tėviškę valdys. / Ir žemė taps lyg sodas žydintis, / Ir bus graži genčių šalis. Manoma, kad pasaulį galima paversti savotišku Edeno sodu – tobulos harmonijos ir žmonių sugyvenimo erdve. Tai visiška priešingybė tam, kas matyta ankstesnėse vizijose, – čia tamsą ir šešėlius nugali begalinė viltis. Viltis, kad viskas gali pasikeisti, būti geriau ir tyriau – taip, kaip gimtuosiuose namuose.

5 Ibid, p. 97. 6 Ibid, p. 107. 7 Ibid, p. 98. 8 Žemė, p. 40. Ciklo „Vizijos“ mašinraštis. Rinkinio viršelyje – V. Mačernio dedikacija poetui

Pauliui Jurkui „Vizijų“ perrašymo proga. Šarnelė, 1944 m. balandžio 12 d.

Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje

Vizijas vainikuoja dvejopa pabaiga. Viena vertus – tragiška, bet stojiška. Joje susitaikoma su tamsos galybe, kuriai pasipriešinti neįmanoma: Kurčioj tyloj nuaidi laikrodžio lediniai dūžiai, / Ir aš keliuos ir praveriu duris. Į veidus padvelkia tamsa. Tačiau viską atskleidžia paskutinė strofa: Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs, / Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu, / Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias, / ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.

Paaiškėja, kad lyrinis subjektas dalinosi jį apėmusiais vaizdiniais, vizijomis. Apsvaiginančiomis, nunešančiomis į gražiausią gyvenimo laiką ir vietą, kuri, deja, netikra ir joje negalima užsibūti – tenka grįžti į negailestingą kasdienybę, kuri iš tiesų veda į tolius, aukštumas ir galbūt į pasaulio prisijaukinimą ir jo virsmą namais.

DAUGIAVEIDĖ KOVA

Mačernio sonetuose („Metų“ ciklas) atsiskleidžia panašūs vaizdiniai, čia ryškios kovos, kūrybos ir meilės temos. Štai 24-ame Žiemos sonete lyrinis subjektas kalba taip: Būk, gyvenime, man neteisingas, / Būk versmė patyrimų karčių / Ir sunkių pralaimėjimų ringas, / Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų. Vėl yra pasirenkama išdidi laikysena. Balsevičiūtės teigimu, sonetų subjektui itin svarbu patirti individualią egzistenciją, savasties laisvės stebuklą9. Laisvei pasiryžtama nepaisant didelės kainos – meilės ir švelnumo atsisakymo: Man neduoki draugų, mylimos – / Švelnumu jie mane pražudys – / Mirsiu aš, mirs kovos troškulys. Tokia kova tarsi sudras-

ko poetą pusiau, nes būtent meilė yra tikrasis laisvės turinys ir kartu grynoji, tikroji egzistencija10 .

Kiek kitokia kova yra su mirtimi. 9-ame Žiemos sonete mirtis apibūdinama taip: Ji rodo mums raudoną laimės skarą. / Mes puolam ją tartum įsiutę gyvuliai, / Kol aštrų durklą ji širdin suvaro, / Iš mūsų narso pasijuokus įžūliai. Ji rodoma tarsi koketiška, su žmogumi žaidžianti moteris, besijuokianti iš nesėkmingo bandymo ją užkariauti bei įveikti. Tai dar viena Mačernio fantazija – mirtis rodoma kaip kitoniška, ryški, manipuliuojanti būtybė, kuri ne sunaikina, o veikiau nuspalvina pasaulį ir jo pilkumą11 . 13-ame Rudens sonete atskleidžiama, kad visgi kova gali baigtis ir laimingai: Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku; / Nes ir tai, ką mes esam iškentę, / Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu. Visos kančios, kova su aplinkui esančiais žmonėmis galų gale virsta pilnatve, tiesos ir džiaugsmo būsena. Tačiau galbūt ir tai tėra mirties sukurta graži iliuzija ir tikrasis būvis patiriamas tik anapusybėje (štai taip Mačernio bičiulis žemininkas Alfonsas Nyka-Niliūnas rašo jam skirtame eilėraštyje „Marche funebre“: O Tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų / Arthur Rimbaud, Lautreamont, John Keats! – tarsi tik ten jis gali būti tarp sau lygių ir tikrų kūrėjų). 25-ame Žiemos sonete tarsi kovojama su atmintimi, bandoma ją įamžinti eilėse – tarsi palaidoti praeinamybėje12: Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš / Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus, / Todėl ir skubinu, kad žody praeitis / Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. Tačiau tai tampa sunkiai įveikiama užduotimi: Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm / Aš nebemoku, nebespėju, negaliu… Vien atsiminti, vėl įsileisti praeities įvykius į sąmonę jau yra be galo sudėtinga ir negailestinga užduotis, o visa tai įamžinti tampa savo paties destrukcija.

Sonetuose Mačernis plėtoja dvejopus meilės siužetus. Pirmas – tyras ir nuoširdus draugystės jausmas, antras – gaivališka, nuodėminga meilė13. Pirmąją meilę subjektas patiria sudėtingomis vidinėmis būsenomis, išgyvenimais, kai mergaitei tai tėra akimirkos būsena, žaidimas bei išdykavimas, tarsi patirta aukštoji akimirka14:

Aš prisimenu: buvai paika mergaitė,

Bet turėjai gražų, linksmą veidą,

Ir už tai pamokslų niekas tau neskaitė,

Išdykavimus visi atleido.

Kai tu žaisdavai, mane apsikabinus,

Mano lūpose atgydavo vėl mitai,

Atnešti iš tolimos gimtinės

Ir pilni šiaurietiškojo kolorito.

Tai – vienpusis, nelygiavertis santykis tarp vyro ir moters. Tačiau Žiemos sonetus užbaigiantis ciklas „Šokėja ir asketas“ parodo jau visai kitokį meilės vaizdinį: „Tu ieškai Dievo, mylimasis, –

Kalbėjo ji, – kankindamas save,

Bet Dievo žaizdose nerasi,

Nėra jo tavo kūno silpnume.

Tu savo Dievą rasi mano šoky. Lig jo nueit tik lengvos kojos gali. Aš šoksiu, tu delnais man taktą ploki,

Praskrisdamas ekstazėje pro šalį,

Lankstusis mano kūnas judesiais

Tau Dievo paslaptis visas atskleis.“

Paaiškėja, kad meilės, artumo atsisakymas (askezės ir vienišumo būsenos prisiėmimas) absoliučiai niekur nenuveda ir nepriartina nei prie Dievo, nei prie būties paslapčių15. Aistra pabudina ekstazę, tampa paslapties atskleidimo vieta – tai, ko sonetų subjektas siekė. Tai paliudija ir paskutiniai asketo žodžiai: Šokėja mano, tu esi / Svajojančių dievų šypsnys; / Šokąs, auksinis spindulys / Baltųjų skraisčių debesy. Šokėja – atstojanti visus dievus, iškiliausius estetinius išgyvenimus. Tačiau vėlgi tai gali būti tik dar viena laikinumo forma – greitai išblėstantis šypsnys ar horizonte nuplaukiantis debesis16 .

„Metų“ sonetų rankraščio puslapiai. Matematikos sąsiuvinyje yra Rudens sonetai – sunumeruoti 24 eilėraščiai; Žiemos sonetai – 11 eilėraščių; Pavasario sonetai – 17 eilėraščių; Vasaros sonetų puslapiai neišlikę. Šarnelė, 1943–1944 m. Publikuota „Epaveldas“, originalas saugomas Žemaičių „Alkos“ muziejuje ***

Mačernis „Vizijose“ ir „Metų“ sonetuose atskleidžia įvairiausius laikinumo akivaizdoje patirtus išgyvenimus – tiek praeities vizijas, nuvedusias į asmeninę brandą, tiek kovos, mirties, meilės išgyvenimus. Tačiau ši poeto tiesa laikina ir labai greitai praplaukianti – tarsi rytinės aušros blyksnis. Visa tai įamžinama eilėse, trumpam paties poeto gyvenimui, kad ir kaip būtų skaudu, „nueinant į niekur“.

10 Ibid, p. 205. 11 Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus pirma pusė. Antra knyga. Vilnius:

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 567. 12 Ibid, p. 568. 13 Ibid, p. 568. 14 Ibid, p. 568. 15 Daujotytė, Viktorija. Žemės keleiviai. Mačernis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2021, p. 218. 16 Ibid, p. 219.