SUKAKTYS / VYTAUTO MAČERNIO METAI
EGZISTENCIJOS PRASMĖ LAIKINUMO AKIVAIZDOJE Simonas Granskas
Birželio 5 d. minėjome Vytauto Mačernio (1921–1944) 100-ąsias gimimo metines. Šis poetas tapo neabejotinu visos žemininkų kartos pradininku ir veidrodžiu1. Vytautas Kubilius, cituodamas Mačernį, teigia, kad jis Karlo Jasperso egzistencinę filosofiją apibūdino kaip nuėjimą iš niekur į niekur – kaip žmogus gimė niekuo, toks ir mirs2. Patiems žemininkams ir ypač Mačerniui (jis filosofiją vėliau pasirinko kaip pagrindinę savo studijų sritį) rūpėjo, kaip egzistencines nuostatas literatūros autoriai perteikia kūryboje3. Minint tragiško likimo poeto sukaktį, norisi kalbėti apie jo kūrybą ir gyvenimą – kaip Mačernio poezijoje atsiskleidžia žemininkams ypač aktuali egzistencinė filosofija, kaip ji siejama su valstietiška gimtųjų namų patirtimi ir kitais žemiškais išgyvenimų vaizdiniais. Vytautas Mačernis, 1937 m. Publikuota „Europeanoje“, originalas saugomas Maironio literatūros muziejuje. BY-NC-ND Herškės Leibovičiaus nuotr.
Jau „Vizijų“ ciklo įžangoje matomi patiriamo pasaulio chaotiškumo, tamsos vaizdiniai – svetimas klajoklis bando sugriauti namuose įsivyravusią harmoniją: Į žemę piktas vakaras atėjo, / Toks baisiai sveti mas ir neramus, / O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas / Ir lyg keleivis beldžias į duris. Tačiau lyrinis subjektas nenori įsileisti priešiško vėjo – yra paskendęs vakaro mintyje, prisiminimuose, praeities šešėliuose. Apmąstomų objektų laikiškumas, vietos tarsi primena paties autoriaus gyvenimo pavasario laiką: Vasaros auksinį derlių, / Gegužės mėnesio naktis brandžias, / Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų. Tai itin nostalgiški ir stiprūs prisiminimai, kurie pasirodo dar labiau stebinantys turint omenyje, kad tokius dalykus rašo, prisimena ir liudija dar į trečiąją dešimtį neįkopęs vaikinas. Jauno poeto kūryboje susipina praeities grožio ir kartu kančios liudijimai: Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos, / Ryškėja mostai ir galia / Ir pamažu atgimsta vėlei, / Atgimsta vėlei per mane…
Balsevičiūtė, Virginija. Vytautas Mačernis ir jo karta. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 10. 2 Kubilius, Vytautas. Neparklupdyta mūza. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 105. 3 Žemė. Vilnius: Vyturys, 1991, p. 30. 1
18
NAKTIS IR ŠEŠĖLIAI VIZIJOSE
Pirmoje vizijoje vaizduojama iš pirmo žvilgsnio kasdienė vasaros diena kaime – įprasta darbo, gyvenimo tyla. Net ir ji lyriniam subjektui kelia kančią ir nuolatinio jos sunkimosi į gyvenimą – iš lėto ir nepastebimai – pojūtį: Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas / Į kaitrą sunkias pamažu. / O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / Ir lyg medus nutyška ant šakų. Vėliau ateinanti vasaros liūtis (tarsi įprastas cikliškai besikartojančio laiko atributas) tiek namiškiams, tiek pačiai gamtai suteikia atgaivos: Iš debesies suspindi saulė vėl, ir / vyturėliai juokias. / Rasotom pievom atbrenda pavakarys; / Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia, / Ir garsina sodus strazdų daina skambi… Tačiau ne pačiam subjektui. Nepaisant nuostabios, tyros nakties, jo prisiminimas vis tiek yra tamsus vidunaktis – širdis daužosi ir vis negali nurimti. Mačernio kūrybos tyrinėtoja Virginija Balsevičiūtė teigia, kad pirmoji vizija baigiama saugios lemties nuoroda4. Deja, bet taip neatrodo – viską užvaldanti graži ir dieviškai skaisti naktis apima net tik subjektą supantį pasaulį, bet ir kūną bei sielą, kurios nuraminti kol kas nėra kam. Antroje vizijoje lyrinis subjektas tarsi įveikia jį kankinusią naktį: Aš laimės svaiguly jaučiu, / Kaip meldo paprasta daina / Pažadina iš miego slėnius ir laukus. / Išeina kažin kur nakties tamsa, / Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus. / Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi, / Pabūgę rytmečio šviesos. Pasibaigus nakčiai, patiriama savotiška katarsio būsena: nebelieka baimės, tamsos, kuri pasislepia po stogais, bent jau iki kitos nakties. 4
Balsevičiūtė, p. 91.
