NAUJI LEIDINIAI
„SMAGIAUSI BUVO POKALBIAI“ Dedikacija Gražinai Landsbergienei Rasa Bataitytė
Gegužės pabaigoje pasirodė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista Mato Baltrukevičiaus knyga „Gražina tarp Landsbergių“1. Joje – Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje. Ką galima naujo pasakyti apie asmenybę, kai, atrodo, apie ją jau pasakyta viskas? Kažin ar rastume Lietuvoje žmogų, neturintį nuomonės apie prof. V. Landsbergį – ją susidaręs kiekvienas: nuo baimingos pagarbos žmogui, praėjusio amžiaus pabaigoje atvedusiam Lietuvą į nepriklausomybę, iki apmaudo už „sugriautus kolūkius“. Užduotis atrodo ne iš lengvųjų, bet M. Baltrukevičius imasi jos drąsiai ir jam pavyksta. Šiuo atveju knygos autorius turi kelis pranašumus. Pirmiausia, M. Baltrukevičius yra jaunas politikos mokslų absolventas, Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovas, priklausantis kartai, gimusiai jau po Atgimimo, tad praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiuose nedalyvavusiai, tik žinančiai apie juos iš vadovėlių ir vyresniųjų pasakojimų. Antra, autorius iškart atsiriboja nuo politikos. Žinoma, kalbėdamasis su šios šeimos atstovais, paties žodžio „politika“ neišvengsi, bet interviu tik užsimenama, kaip prof. V. Landsbergio įsitraukimas į politiką pakeitė šeimos gyvenimą ir apie pašnekovų planus kada nors joje dalyvauti arba ne. O trečias ir, galima sakyti, svarbiausias pranašumas – M. Baltrukevičius pašnekovams klausimus užduoda neformaliai, klausinėja itin susidomėjęs, nuoširdžiai, dėmesingai išklauso ir nekupiūruodamas minčių perteikia skaitytojams. Dėl to skaityti labai įdomu, ypač V. Landsbergio ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės pasakojimus. Taip ir įsivaizduoji tas lėtas paauglio Vytauto vasaras su knyga Kačerginės altanoje, sesers Alenos specialiai užsiprašytą knygų spintą (o vos prieš dešimtmetį kitą Vaižgantas buvo rašęs, kad lietuviams, 1
14
Baltrukevičius, Matas. Gražina tarp Landsbergių. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021. 192 p.: iliustr.
deja, dar nežinomas toks baldas), kuri iki šiol stovi šeimos vasarnamyje ir sesers knygų joje išlikę. Ir skaitė ano meto gimnazistai bei studentai ne tik sunkiasvorę klasiką, bet ir tuometį popsą – meilės ir nuotykių romanus. Man asmeniškai buvo įdomu, kokios knygos ir žmonės formavo asmenybę, drąsiai vedusią Lietuvą į nepriklausomybę praėjusio šimtmečio pabaigoje. Dabar mums viskas prieinama, tad jau ne taip lengva įsivaizduoti, kiek reikėjo pastangų, kad po trupinį iš citatų tuomečiuose žurnaluose susigraibytum naujausias Vakarų filosofų mintis ir susidarytum bent apytikrį minties už geležinės uždangos vaizdą. Paskui – tas profesoriaus gebėjimas laiku neįkyriai patarti vaikams, ką iš tiesų verta paskaityti. Kad ir vyresniajai dukrai Jūratei perskaičius Aleksandro Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ – ne tiesmukai kritikuoti sovietinį romantizmą, o subtiliai papasakoti apie mūsų pokario partizanus. Atidaus skaitymo ir įsiskaitymo vertas ponios Gražinos pasakojimas. Pristatydama knygą Nacionalinės bibliotekos interneto svetainėje užsiminiau, kad jos gyvenimas atspindi visą mūsų modernios valstybės istoriją: tarpukariu pasiturinčių verslininkų duktė gimnazistė, paskui – Sibiro tremtinė, pianistė, sunkiais fiziniais darbais žalojanti muzikanto rankas, sovietinėje Lietuvoje – koncertmeisterė ir muzikos pedagogė, kuriai vis primenama „jos vieta“, vėl nepriklausomoje Lietuvoje – pirmoji šalies dama, nuolat sukanti galvą, kaip aukščiausio lygio vizituose išsiversti su skurdžiais drabužiais ir nepadaryti gėdos šaliai. Man ponios Gražinos gyvenime įspūdingiausia tai, kad ji, būdama ištikima vyro pagalbininkė
