Taurosta Nr. 1 (11)

I. Datos ir žmonės

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2020 M. NR. 1 (11)

1

TAUROSTA

2

2020 NR. 1 (11)

I. Datos ir žmonės

1

TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS

Atkurtai Lietuvos nepriklausomybei – 30 metų M. Sinkevičius Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios atspindžiai Jonavoje K. Putelis Jonavos savivaldai – 100

Jonavos savivalda pirmaisiais nepriklausomybės metais V. Venckūnas

Žurnalistui Mariui Glinskui – 70

3

Nuo pasaulio šurmulio gelbsti knygos ir šachmatai I. Būtėnaitė

4

Prieš 55 metus pradėjo veikti azotinių trąšų gamykla

10

III. LIETUVOS ŠIMTMEČIO ŽMONĖS

II. JUBILIEJAI Dramaturgui, poetui, kunigui Juozui Katinui – 120

Aš jus mylėjau V. Radionovienė

Dailininkui Pranui Butkevičiui – 100

Meniškos sielos tėvas J. Butkevičius

Kaimo šviesuoliui Broniui Sedleckui – 90

Kiekvienam žmogui savas likimas I. Būtėnaitė Žurnalistei Irenai Nagulevičienei – 70

Deganti savyje ir nešanti žodžio šviesą M. Strebeikis Kultūros veikėjui Kazimierui Mackevičiui – 70

Bajorystė – ne vien suaugusiųjų žaidimai M. Glinskas

1-as viršelis – Vytautas Venckūnas. PAVASARIO SPALVOS. Karališkoji oranžerija Laebene, Briuselis.

2-as viršelis – Janina Celešienė. ČIA JONAVA...

Drobė. Aliejus. 80x120. 2019 m.

3-ias viršelis – Kęstutis Putelis. MANO MIESTAS. 2019 m.

27

Chemijos giganto gimimas Jonavoje A. E. Ancuta

72

Žaizdos žemės mūsų S. Narkevičiūtė

80

IV. KRONIKA

84

Algirdas Jurgis Bielinis-Bieliakas

46

52

88

V. KŪRYBINĖ MOZAIKA Jonų miestui – 270

40

64

Tremties kančių nuklotais gyvenimo takais M. Glinskas

Pro memoria

34

58

Eilės, skirtos Jonavai

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

90

Kaip kūrėme valstybę (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9) V. Jankauskas

94

Jonavos viešosios bibliotekos istorija: 1975–2020 m. II d.

R. Lukoševičienė

108

VII. NAUJAUSI LEIDINIAI

Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė

126

LEIDINYS PARUOŠTAS SPAUDAI IR IŠLEISTAS PASAULINĖS VIRUSO COVID-19 EPIDEMIJOS METU, DIRBANT PASKELBTO KARANTINO 2020 03 16 – 2020 06 16 SĄLYGOMIS NUOTOLINIU BŪDU

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114B, LT-56111 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz.

ISSN 2424-4317 LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

2

2020 NR. 1 (11)

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

I. Datos ir žmonės

ATKURTAI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI – 30 METŲ Mindaugas SINKEVIČIUS, Jonavos rajono savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas

Kovo mėnesį minėjome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Ugdymo įstaigose, bendruomenėse, miestų aikštėse, kultūros centruose. Tą patį darė ir lietuviai, pasklidę po visą pasaulį, puoselėjantys lietuvybę, gimtąją kalbą, kad jos nepamirštų kartos, jau gimusios svečioje šalyje. Tiesa, šventę kiek pakoregavo rekomendacijos vengti masinių susibūrimo vietų, tačiau tai tik dar labiau paskatino lietuvių išradingumą. Šios išskirtinės jubiliejinės datos proga kalbėjome apie iš esmės pasikeitusį politinį, ekonominį, socialinį gyvenimą. Diskusijose apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą dar sykį akcentavome, ką mūsų šalis pasiekė per tuos tris dešimtmečius.

Esame laisvi, saugūs savo gyvenimo šeimininkai.

Aš, kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, galiu tik pasidžiaugti teigiamais poslinkiais vis didesnio savivaldybių savarankiškumo link, Vyriausybės įsiklausymu į mūsų miestų ir rajonų vadovų, specialistų racionalius pasiūlymus.

kie jie buvo prieš trisdešimtmetį ir kokie jie yra dabar. Nepalyginama! Diena po dienos, metai po metų bendromis jėgomis gražinome ir puoselėjome savo kraštą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienais metais, minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, galėsime džiaugtis prasmingos mūsų žmonių veiklos rezultatais, įgyvendintomis idėjomis.

Filosofas Džordžas Santana yra sakęs: „Kojomis žmogus turi įaugti į savo Tėvynės žemę, bet jo akys teaprėpia visą pasaulį.“ Mes esame tvirtai susiję su savuoju – Jonavos kraštu. Čia – mūsų šaknys, šeimos, mūsų vaikų gimtinė. Kaip jonavietis noriu, tikiu, kad bendromis pastangomis, vieningai rūpinsimės savo kraštu, savo žmonėmis ir jų gerove. Ne skambiais žodžiais, o prasmingu darbu: paslaugų, reikalingų patogiai gyventi, plėtra, renovuotais namais, žydinčiais parkais, žaliuojančiomis ramybės oazėmis, pilnais gyvybės dviračių takais, tvarkingais keliais ir gatvėmis tiek mieste, tiek kaimuose. Ne viskas iš karto padaroma. Bet įveikiama.

Didesnį valstybės institucijų pasitikėjimą saviTiems, kurie apgynė Laisvę, perduodami ją iš valda liudija ir praėjusių metų pabaigoje išplėstos kartos į kartą – Garbė. Tą Garbę turėti savyje ir vidaus sandorių galimybės, prasidėjusios diskusi- puoselėti turime kiekvienas. Joje mūsų Laisvė. jos dėl didesnių savivaldos skolinimosi galimybių, projektų, numatančių daugiau savivaldos savaL A I S V E I – 30 rankiškumo regionų plėtros politikoje. Ta linkme dirbsime ir toliau.

Lietuva – tai mes. Nepriklausomybės atkūrimą turime įprasminti ne skambiais žodžiais, ne pompastika, bet kasdieniu darbu. Atsiverskite fotonuotraukų albumą – senovinį ar virtualų. Palyginkite Jonavą, mūsų kaimus ir miestelius, ko-

3

TAUROSTA

4

2020 NR. 1 (11)

I. Datos ir žmonės

5

TAUROSTA

6

2020 NR. 1 (11)

I. Datos ir žmonės

7

TAUROSTA

8

2020 NR. 1 (11)

I. Datos ir žmonės

9

TAUROSTA

JONAVOS SAVIVALDAI – 100

JONAVOS SAVIVALDA PIRMAISIAIS NEPRIKLAUSOMYBĖS METAIS Vytautas VENCKŪNAS

I. LIETUVOS VALDŽIOS POLITIKA IR SAVIVALDOS KŪRIMASIS Po ilgų diskusijų Lietuvos Taryboje Prezidentas Antanas Smetona, viceprezidentai dr. Jurgis Šaulys, kun. Justinas Staugaitis, Ministrų Tarybos pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir ministrai priėmė galutinius praktinius sprendimus dėl valstybingumo atkūrimo ir kreipėsi į Lietuvos liaudį: Didysis karas, kurs per ketverius metus žudė Lietuvą, baigiasi. Jam baigiantis baig nukristi pančiai, metų metus varžę Lietuvos kraštą. Kovai dar ne galas, bet jau teka mums laisvės saulė... Negaišdami nei dienos, kiekvienoje parapijoje susirinkite visi vyresnieji, be kalbos ir tikybos skirtumo, ir išrinkite Parapijos Komitetą iš penkių arba septynių žmonių. Išrinktasai Komitetas turi tuojau paimti į savo rankas tvarkytis apylinkės gyvenimą. Tasai komitetas tuojau turi pasikviesti stiprius ištikimus vyrus ir sudaryti iš jų miliciją. Milicijos darbas yra saugoti ramius žmones nuo visokių grobikų ir užpuolikų ir palaikyti viešąją tvarką.1 Ministras Pirmininkas prof. Augustinas Valdemaras ir teisingumo ministras Petras Leonas kreipėsi į visuomenę ir dar kartą ragino: Nesėdėkite, suglaudę rankas, savo namuose, bet sieskitės į kuopas ir steikite komitetus.2 1 Lietuvos piliečiai! Lietuvos aidas, 1918 11 13, Nr. 130 (170) 2 Visuomenei. Lietuvos aidas, 1918 11 20, Nr. 136 (184)

10

2020 NR. 1 (11)

Logiškas ir suprantamas Lietuvos valstybės Tarybos sprendimas kurti vietos savivaldą tautiniu, krikščionišku pagrindu, panaudojant jau esamą suskirstymą pagal katalikų bažnyčios parapijas. Tai buvo gyviausias ir bene vienintelis tautinis visuomenės organizmas, leidžiantis išvengti vokiečių ir bolševikų įtakos. Kartu Taryba davė impulsą kurti valstybę iš apačios, sužadinti žmonių iniciatyvą kiekviename mieste ir kaime.

Visoje šalyje buvo kuriami parapijų komitetai.

Vidaus reikalų ministerija siuntė įgaliotinius į visas apskritis, turėdama tikslą išaiškinti Lietuvos Tarybos politiką, kaip organizuoti rinkimus į parapijų komitetus. Vyriausybės įgaliotuoju atstovu Kauno apskrityje paskirtas dr. Rokas Šliūpas. Jis jau 1918 m. gruodžio mėnesį pakvietė įkurtų parapijų komitetų atstovus pasitarti, kaip vieningai spręsti to meto sudėtingus klausimus.3 Kreipimasis „Lietuvos piliečiai“ buvo platinamas visoje šalyje, skelbiamas iš sakyklų bažnyčiose. Kai kur buvo laikomos net specialios mišios, skirtos rinkimams, vyko iškilmingos procesijos. Išsilavinę vietos kunigai, turėję didelę įtaką vietos gyventojams, ėmėsi šio kilnaus darbo: skelbė valdžios atsišaukimus, pasakojo apie garbingą Lietuvos praeitį, ragino tautiečius dirbti Tėvynės labui. Paprastai parapijų komitetai buvo išrenkami tuoj po pamaldų, iškilmingoje 3 Visuomenei. Lietuvos aidas, 1918 11 20, Nr. 136 (184)

I. Datos ir žmonės

aplinkoje.4 Buvo ir kitokių nutikimų. Upninkų parapijos septynių narių – Justino Utkos, Jurgio Palaimos, Kazio Vareikio, Adomo Morkūno, Adomo Gudonio, Morkūno ir Justino Palaimos komitetas, kuriam vadovavo vietos kunigas Gorliauskas, savo veiklą pradėjo labai aktyviai. Tačiau apsilankęs Veprių klebonas kun. Kriščiūnas pareiškė, jog Upninkai – ne parapija, o tik filija, todėl liepė komitetą panaikinti.5

II. JONAVOS VALSČIAUS IR MIESTO SAVIVALDOS UŽUOMAZGOS. 1918 M. PABAIGA – 1920 M. PRADŽIA Jonavos valsčiuje parapijos komitetas buvo išrinktas 1918 m. lapkričio 20 d. Į jį pateko gydytojas, kunigas, mokytojas, dvarininkas, miestelėnas ir du valstiečiai. Vietos žydų bendruomenei buvo pasiūlytos dvi vietos, tačiau ji atsisakė ir reikalavo atskiro komiteto Jonavos mieste, kuriame tuomet gyveno du kartus daugiau žydų nei lietuvių, lenkų ir rusų kartu paėmus.6 Pirmasis ir svarbiausias komiteto darbas – paskelbti žinią apie jo įsteigimą. Visiems buvusio valsčiaus kaimams pasiūlyta prisijungti prie Jonavos valsčiaus, išrinkti įgaliotinius, kurie atstovautų kaimų gyventojams. Netrukus komiteto veikla buvo pastebėta: prie Jonavos valsčiaus prisirašė apie 10 kaimų, kurie anksčiau jam nepriklausė. Komitetas suregistravo bendruomenes, kurioms buvo reikalinga pašalpa. Jas šelpė iš sulaikytos kontrabandos.7 Sionistų konferencija Vilniuje priėmė rezoliuciją: dalyvauti valstybės valdyme, jei bus užtikrintas visų

4 Liaudis ir Kretingos apskrityje krikščionių-demokratų darbai. Liet. ūkininkas, 1919 06 02, Nr. 17 5 Parapijų komitetai. Laisvoji Lietuva, 1918 12 31, Nr. 13 6 Įvairios žinios. Jonava. Ukmergės apskr. XI– XX. Lietuvos aidas, 1918 12 11, Nr. 154 (202) 7 Kauno apskr. sav. 1918–1927 m. darbų bendra apžvalga. Jonavos valsčiaus valdyba, LCVA, f. 379, ap.

2, b. 1754

tautų atstovavimo proporcingumo principas.8 Matyt, sionistų nuostatos buvo susiformavusios anksčiau.

Tuo metu susivieniję lietuviai ir lenkai pareikalavo pusės vietų bendrame valsčiaus ir miesto komitete.

Vyko derybos su žydų bendruomenės atstovais. Nesusitarus kurti vieną komitetą, 1918 m. pabaigoje įkurti du parapijos komitetai: Jonavos miesto komitetas su daktaru Jeronimu Raliu priešakyje ir Jonavos valsčiaus parapijos komitetas, kurį sudarė penki ūkininkai ir inteligentai. Tikėtina, kad valsčiaus parapijinio komiteto pirmininku tapo Juozas Baranauskas, ūkininkas iš Laukogalių kaimo.

Komitetai savo veiklą pradėjo be lėšų, todėl buvo priversti imti paskolas iš pasiturinčių vietos gyventojų. Milicija neturėjo ginklų, tad juos pirko iš vokiečių kareivių. Maisto produktų įsigydavo iš rekvizicijų sandėlių, paskui juos mažesne kaina parduodavo vietos gyventojams, o vargšams atiduodavo veltui.9 Stichinis vietos valdžios kūrimasis baigiasi išleidus vidaus reikalų ministro Vlado Stašinsko aplinkraštį Nr. 1: (...) nelaukdami iki Lietuvos Valstybės Taryba suspės išleisti valsčių, apskričių ir miestų savivaldybės įstatymus, Laikinoji Vyriausybė mato būtino reikalo jau dabar patiekti šias taisykles, kurios nustatytų bendrus valsčių, apskričių ir miestų savivaldybės steigimo dėsnius ir suvienodintų visą paruošiamąjį darbą, kursai jau daromas arba reikia padaryti Lietuvoje.10 Šiame dokumente skelbiama, kad visa Šiaurės ir Pietų Lietuva (Vakarų ir Rytų Lietuvos dalys buvo Lenkijos okupuotos) padalijama apskritimis ir valsčiais. 5 paragrafas nurodo, kad miestai ir miesteliai, turintys nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. gyventojų, tvarkosi atskirais savivaldybės organais valsčių teisėmis. Apskričių ribos laikinai sutampa su kreisų (vokiškų apskričių) ribomis, o valsčių – su buvusių caro laikais valsčių ar gminų teritorijomis. Gyventojų pageidavimu valsčių ribas galima keisti. Aplinkraštis Nr. 1 tapo privalomu vykdyti dokumentu visiems valsčiams ir apskritims. Tokiu būdu valsčius pripažintas svarbiau8 Kaip laikosi žydai sulig Lietuvos Valdijos Tarybos. Naujoji gadynė, 1918 12 14, Nr. 27 9 Įvairios žinios. Lietuvos aidas, 1918 12 11, Nr. 154 (202) 10 Deliai savivaldybių Lietuvoje. Lietuvos aidas, 1918 12 17, Nr. 160 (208)

11

TAUROSTA siu administraciniu vienetu, o valsčiaus savivaldybė turėjo tapti pagrindine savivaldos grandimi.

1919-ieji tapo pasiruošimo rinkimams į valsčių tarybas metais. Kartu su aplinkraščiu tą pačią dieną, gruodžio 17-ąją, buvo pasirašytas kitas dokumentas, kuriuo įsteigiama apskričių viršininkų institucija.16 Tolesniuose įvykiuose buvo itin svarbus savivaldos elementas – gyventojų skaičius valsčiuje, ypač mieste. 1915 m. Jonavoje gyveno 5920 žmonių, 1919 m. – 3417: vyrų – 942, moterų – 1147, vaikų – 1320, svetimšalių – 8. 1920 m. mieste buvo 3380 gyventojų, o Jonavos valsčiuje – 5745.11 Jonavos valsčius ir miestas pagal vokiečių okupacinės vietos valdžios administracinį suskirstymą priklausė Ukmergės apskričiai. Jonavos miesto komitetas kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių įstaigų departamentą, kad miestą prijungtų prie Kauno apskrities. Raštą Nr. 775, datuotą 1919 m. balandžio 8 d., pasirašė dr. Jeronimas Ralys ir sekretorius Juozas Baranauskas.

Panašų raštą (Nr. 234) Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių įstaigų departamentui 1919 m. kovo 22 d. jau buvo siuntęs Jonavos valsčiaus komitetas.

Laiške aiškiai nurodomos pagrindinės priežastys, kodėl valsčius turi grįžti į prieškarinį administracinį pavaldumą Kauno apskričiai. Raštą pasirašė Liudvikas Čekanavičius (už Jonavos valsčiaus komiteto pirmininką) ir sekretorius Vincas Petrikas.18 Vidaus reikalų ministerija, gavusi abiejų Jonavos komitetų raštus, informavo Kauno apskrities viršininką Jonas Slavinską ir gavo jo pritarimą.12 Oficialus teisinis pripažinimas atėjo vėliau, 1919 m. balandžio 26 d., kai Savivaldybių įstaigų departamentas raštu Nr. 92 priskyrė Jonavos valsčių ir miestą Kauno apskričiai. Dar vėliau (1919 12 12) Kauno apskrities tarybos pirmininkas Eustachijus Bucevičius raštu Nr. 1660 informavo Vidaus reikalų ministerijos savivaldybių departamentą: (...) Kauno Apskrityje valdosi atskirai nuo valsčių Jonavos miestas,

11 Apskričių valsčių ir kaimų sąrašai, LCVA, f.

379, ap. 2, b. 290 12 Savivaldybių veikimo byla. Kauno apskritis, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 82

12

2020 NR. 1 (11)

kuriame yra 3380 gyventojų.13 Nuo 1919 m. balandžio 26 d. per visą Lietuvos nepriklausomybės tarpukario laikotarpį turėjome dvi savivaldas: Jonavos valsčių ir Jonavos miestą su valsčiaus teisėmis.

1919 m. liepos 27 d. vyko Jonavos valsčiaus komiteto ir kaimų, dvarų, viensėdžių bei miestelių įgaliotinių susirinkimas. Iš viso jame dalyvavo 44 delegatai.

Atvyko Kauno apskrities viršininkas Juozas Kondratas ir sekretorius Eustachijus Bucevičius. Buvo renkamas valsčiaus komitetas vieniems metams, nustatomi viršaičio ir jo padėjėjo, komiteto narių atlyginimai, kalbėta apie žemės, prekybos, pramonės ir kt. mokesčių rinkimą.

Kandidatais į Jonavos valsčiaus komitetą išrinkti Julijonas Smolinskas, Juozas Baranauskas, Pranas Kimontas, Antanas Stefanovyčius, Jonas Monkevičius. Iš jų visuotinis susirinkimas patvirtino tris narius: pirmininku paskyrė Juozą Baranauską, nariais – Julijoną Smolinską ir Joną Monkevičių.

Valsčiaus viršaičiu išrinktas Justinas Možeika (Mažeika), o jo padėjėju – Vladislavas Petrauskas. Sekretoriumi vienbalsiai paskirtas Vincas Petrikas. Į apskrities seimelį išrinkti Adomas Skorupskas ir Juozas Mačiulis. Jų padėjėju – Alfonsas Dranseika.

Galima teigti, kad Jonavos valsčiaus parapijos komiteto pirmininkas Juozas Baranauskas, ūkininkas iš Laukogalių kaimo, tapo pirmuoju valsčiaus tarybos pirmininku, o pirmuoju valsčiaus viršaičiu – Justinas Mažeika, ūkininkas iš Kvietkučių kaimo.

Katalikų komitetas pavargėliams šelpti sudarė Jonavos valsčiaus parapijos komiteto branduolį. Tuometis Jonavos gydytojas, vertėjas, varpininkas Jeronimas Ralys pažinojo ir bendravo su Roku Šliūpu – gydytoju iš Kauno, taip pat buvusiu caro armijos gydytoju, Vinco Kudirkos sekėju ir varpininku, paskirtuoju Vyriausybės atstovu Kauno miestui ir apskričiai, žymaus ateitininko Jono Šliūpo broliu. Daktaras Jeronimas Ralys, aktyvus katalikų komiteto pavargėliams šelpti narys, buvo tas žmogus, kuris subūrė Lietuvos nepriklausomybės aktyvistus Jonavoje.

13 Miestų ir miestų, kurie valdosi atskirai nuo valsčių, sąrašas, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 302

I. Datos ir žmonės

1919 m. balandžio 29 d. prasidėjo pirmasis savivaldybių suvažiavimas. Devyniuose jo posėdžiuose dalyvavo 16 apskričių viršininkų, 16 apskričių savivaldybių komitetų atstovų. Jie priėmė daugybę nuostatų rengiamam Savivaldybių įstatymui. Pats įstatymas pasirodė po pusmečio, kai jį spalio 10 d. priėmė Lietuvos valstybės Taryba. Suvažiavime svarstyta apskričių savivaldos struktūra ir rinkimo būdai. Sprendžiamoji institucija apskrityje pavadinta seimeliu ir renkamu atstovauti kiekviename valsčiuje – vienas atstovas nuo 2 000 gyventojų, o vykdomoji – komitetu (vėliau – valdyba).14 Kauno apskrities seimelyje 1919 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. Jonavos valsčiui atstovavo Juozas Mačiulis – ūkininkas iš Bešių k., 36 m. amžiaus, turintis 10 dešimtinių žemės, baigęs liaudies mokyklą, Adomas Skorupskas ir Alfonsas Dranseika. Jonavos miestui atstovavo Šmerelis Šternas – žydų šalpos visuomeninės organizacijos dalyvis.15

III. PIRMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS VIETOS SAVIVALDOS TARYBOS JONAVOS VALSČIUJE 1920 M. 1919 m. spalio 28 d. „Laikinosios vyriausybės žinios“ (Nr. 14) paskelbė pirmąjį Savivaldybių įstatymą. Jame pakartojamos dar 1918 12 18 išleisto Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio Nr. 1 nuostatos, jos papildomos, konkretizuojami apibrėžimai ir rinkimų procedūros. Šiame dokumente nurodoma, kad rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip 1919 m. gruodžio 15 d., o tarybos veikimas baigiasi 1920 m. gruodžio 20 d.

(35 paragrafas). Dar kartą pabrėžiama nuostata, kad mieste, kuriame yra daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, valdžia renkama atskirai nuo kaimo (pastaba – 2-as paragrafas). Vykdomoji valsčiaus įstaiga yra viršaitis, viršaičio padėjėjas, iždininkas. Jie renkami dvejiems metams iš asmenų, mokančių rašyti, vyresnių nei 24-erių metų, nebūtinai iš tarybos narių (72 paragrafas). Miestai, kurie turi valsčiaus teises, tvarkomi kaip valsčiai, miesto tarybos pirmininkas vadinamas bur14 Savivaldybių įstaigų departamento aplinkraščiai, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 131 15 Kauno apskrities seimelio protokolai, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 56

mistru (132 paragrafas). Esami valsčių bei parapijų komitetai suskirsto valsčiaus plotą į atskirus rinkimų apskritėlius (nuo 300 rinkėjų – vienas tarybos narys), užtikrindami, kad tie apskritėliai turėtų teisę išrinkti į valsčiaus tarybą ne mažiau kaip tris narius (36 paragrafas). Balsuojama tik už tuos kandidatus, kuriuos pasiūlo susitarę 25 rinkėjai. Beje, visi turėjo duoti sutikimą būti išrinkti (52 paragrafas). Valsčiaus tarybos narių rinkimai atliekami slaptai, įmetant kamuolėlius (51 paragrafas).

To meto dienraščiai „Lietuvos aidas“, „Laisvė“ rašė, kad yra nerealu suspėti įvykdyti rinkimus dėl dar 1919 m. vykstančio karo Lietuvoje ir didelio paruošiamojo darbo. Okupuotose vietovėse rinkimams nebuvo ruoštasi.

Pirmieji savivaldybių rinkimai Lietuvoje įvyko jau 1920 m. sausio ir vasario mėnesiais, kai kur – vėliau.

Sprendžiant iš to meto susirašinėjimų tarp institucijų, rinkimai Jonavos valsčiuje ir mieste įvyko antroje sausio pusėje.

Balsavimo procedūra labai skyrėsi nuo dabartinės.

Balsavimas prasidėjo 12 val. Už kiekvieną kandidatą buvo balsuojama atskirai abėcėlės tvarka. Užsiregistravęs rinkėjas gaudavo kamuoliukus ir eidavo prie balsavimo dėžių, padalytų į dvi dalis – baltąją ir juodąją. Dėžių skaičius atitiko kandidatų skaičių. Rinkėjas įmesdavo kamuoliuką į baltąją dėžės dalį „už“ arba į juodąją dalį „prieš“. Tuomečiai dienraščiai rašė apie supaprastintas procedūras, pavyzdžiui, mesdavo pupas į tamsius ir šviesius butelius arba kibirėlius ir t. t.

Miestuose rinkimai vyko kitaip: rinkėjas išsirinkdavo norimų žmonių grupę, organizaciją, jos buvo užrašytos ant raštelių, šiuos įdėdavo į voką ir jį įmesdavo į urną. Ne visur būdavo vokų, tai lapelį, prieš įmesdami į urną, perlenkdavo. Agitacija už vieną ar kitą kandidatą ar jų grupę neretai įgaudavo formuluotę – už Lietuvos valdžią arba prieš. Rinkėjų aktyvumas visoje Lietuvoje buvo 15–20 proc.

III.1. PIRMOJI JONAVOS VALSČIAUS TARYBA Pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos rinkimuose į Jonavos valsčiaus tarybą buvo išrinkti aktyvūs

13

TAUROSTA

JONAVOS VALSČIAUS TARYBA – 1920 M. Eil. Nr.

Pavardė, vardas

Amžius, metai

Užsiėmimo rūšis

Turimos žemės kiekis Gyvenamoji vieta Tikyba dešimtinėmis

1

Baranauskas Juozas

40

žemdirbys

20

Laukogalių k.

R. katalikų

2

Baranauskas Selvas

49

žemdirbys

1

Bazilionių k.

R. katalikų

3

Bartosevičius Kazys

46

žemdirbys

6

Sangailiškių k.

R. katalikų

4

Čekanavičius Liudvikas

38

žemdirbys

20

Lekiškių k.

R. katalikų

5

Damarackas Mykolas

30

žemdirbys

5

Upninkėlių k.

R. katalikų

6

Gogis Stasys

32

žemdirbys

5

Jaugeliškių k.

R. katalikų

7

Jurevičius Kazys

64

žemdirbys

5

Upninkėlių k.

R. katalikų

8

Kazlauskas Vincentas

45

žemdirbys

6

Lukšių k.

R. katalikų

9

Mankevičius Lymanas

70

žemdirbys

16

Kulšiškių k.

R. katalikų

10

Mačiulis Juozas

36

žemdirbys

10

Biešių k.

R. katalikų

11

Petrauskas Vladas

42

žemdirbys

10

Antonopolio vs.

R. katalikų

12

Jasionis Kazys

28

žemdirbys

10

Upninkų bk.

R. katalikų

13

Truskauskas Andrejus

60

žemdirbys

30

Venecijos k.

R. katalikų

14

Vareikis Kazys

60

žemdirbys

7

Gudonių k.

R. katalikų

15

Vareikis Antanas

26

žemdirbys

4

Saleninkų k.

R. katalikų

16

Valiušis Kazys

27

žemdirbys

3

Praulių k.

R. katalikų

17

Vilkas Vincas

45

žemdirbys

4

Gaižiūnų k.

R. katalikų

18

Vasiliauskas Antanas

28

žemdirbys

6

Bajoriškių k.

R. katalikų

19

Velykis Petras

44

žemdirbys

7

Biešių k.

R. katalikų

20

Fiodoravičius Jonas

40

žemdirbys

7

Pabartonių vns.

R. katalikų

21

Sadauskas Jonas

32

žemdirbys

20

Šilų k.

R. katalikų

22

Stepšys Moiziešius

55

žemdirbys

2

Bajoriškių II k.

R. katalikų

mažažemiai ir vidutiniokai ūkininkai, katalikai.16 Jonavos valsčiaus valdybos nariais tapo: Simanas Stankevičius – viršaitis, 60 m. amžiaus, žemdirbys iš Ragožių kaimo, turėjęs 5 dešimtines žemės, jam paskirta alga – 300 auksinų per mėn.

Stasys Gogis – viršaičio pavaduotojas.

Juozas Baranauskas – iždininkas, alga – 80 auksinų per mėn.

Valdybos tarnautojais paskirti: 16 Kauno apskrities seimelio protokolai, LCVA, f. 379, ap. 2, b. 56

14

2020 NR. 1 (11)

Vincas Petrikas – sekretorius, 29 m. amžiaus, provizoriaus padėjėjas, alga – 300 auksinų per mėn.

Juozas Krištoponis – sekretoriaus padėjėjas, 24 m. amžiaus, raštininkas, alga – 300 auksinų per mėn.

Stasys Černiavičius – sargas, 50 m. amžiaus, alga – 200 auksinų per mėn.

Juozas Baranauskas ir Mykolas Damarackas išrinkti Kauno apskrities tarybos nariais.

Pirmasis Savivaldybių įstatymas įpareigojo, kad būtų renkamas tarybos pirmininkas ir pavaduotojas.

Deja, neišliko pirmosios valsčių tarybos protokolų, todėl ir negalima teigti, kad buvęs tarybos pirmininkas Juozas Baranauskas perrinktas antrai kadencijai.

I. Datos ir žmonės

JONAVOS MIESTO TARYBA – 1920 M. Eil. Pavardė, vardas Nr.

Amžius, metai

Užsiėmimo rūšis

Turimas nekilnojamas turtas

Gyvenamoji vieta

Alga

1

Ralys Jeronimas

45

daktaras

neturi

Jonava

neskirta

2

Levinas Chaimas

44

vaistų sandėlio turi savininkas

Jonava

neskirta

3

Laudmanas Jankelis

43

stalius

turi

Jonava

neskirta

Tarybos narys

4

Raškes Judelis

47

prekybininkas

turi

Jonava

neskirta

Tarybos narys

5

Aronsonas Meilidras

35

kalvis

turi

Jonava

neskirta

Tarybos narys

6

Murviauskytė Fruma

25

nenurodyta

nenurodyta

Jonava

neskirta

Tarybos narė

7

Kulviauskas Joselis

32

miško prekybininkas

nenurodyta

Jonava

neskirta

Tarybos narys

8

Stankovičius Grigas

31

stalius

nenurodyta

Jonava

neskirta

Tarybos narys

9

Glosas Jankelis

43

prekybininkas

nenurodyta

Jonava

800 auksinų

Tarybos ir Valdybos narys

III.2 PIRMOJI JONAVOS MIESTO TARYBA

Pastabos Jonavos m. Tarybos pirmininkas Jonavos m. Tarybos pirmininko pavad.

Šmeeras Sesickas – Kauno apskrities tarybos narys, 52 m. amžiaus, pirklys.

Tarybos sprendimu paskirta Jonavos miesto valdyba:

Tautine sudėtimi valsčiaus ir miesto tarybos – labai skirtingos. Valsčiuje visi 22 tarybos nariai buvo lietuviai ir katalikai, o miesto – iš 9 tarybos narių 6 buvo žydų tautybės. Tarybos tautinė sudėtis atspindėjo miesto gyventojų tautinę sudėtį. Tai išskirtinis atvejis Kauno apskrityje, išskyrus Vandžiogalos valsčių, kur lenkai turėjo 11 vietų iš 17 bendro tarybos narių skaičiaus.17

Boleslovas Romaška (Balys Ramoška) – burmistras, 55 m. amžiaus, kurpius, turintis nuosavybę, dvarininkas, mėnesio alga – 800 auksinų.

Į miesto tarybą išrinkta Fruma Marviauskytė – vienintelė moteris per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį Jonavos valsčiuje ir mieste.

Aleksandras Kazlauskas – raštvedys, 28 m. amžiaus, raštininkas, išsilavinimas – dvi gimnazijos klasės ir kursai, alga – 800 auksinų.

Daugumos išrinktųjų į tarybas nurodytas išsilavinimas buvo „liaudies mokykla“. Tai prilygo gebėjimams pasirašyti ir skaityti.

Pranas Lakavičius – raštvedžio padėjėjas, 24 m. amžiaus, išsilavinimas – dvi gimnazijos klasės, raštininkas, alga – 550 auksinų.

Valsčiaus ir miesto pirmųjų tarybų nariai buvo ryškūs Jonavos krašto valstybininkai, prisiėmę atsakomybę už savo kraštiečius ir valstybę.

Stasys Jakutavičius – milicijos viršininkas, 23 m. amžiaus, darbininkas, alga – 550 auksinų.

Tada tai buvo sunkaus, reikalaujančio pasišventimo Lietuvai kelio pradžia.

Tuo pačiu metu, 1920 m. sausį, įvyksta ir Jonavos miesto tarybos rinkimai. Miesto burmistro ataskaitoje rašoma apie pasibaigusių rinkimų į tarybą sudėtį ir pareigų paskirstymą.16

Liudas Černeckas – ugniagesių draugijos vadas, 31 m. amžiaus, kalvis, alga – 500 auksinų.

17 Ten pat.

15

TAUROSTA Visuotiniai savivaldybių rinkimai tapo pirmuoju svarbiu valstybingumo įtvirtinimo žingsniu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Juos galima vadinti ir pasiruošimo Steigiamojo Seimo rinkimams repeticija.

Steigiamojo Seimo rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14 ir 15 d., nuožmaus karo su Lenkija metu.

Išrinktosios valsčiaus ir miesto tarybos pradėjo vykdyti Kauno apskrities tarybos ir valdybos nurodymus. Dėl pajamų, kurių vos užteko badaujančiųjų ir ligonių šalpai, stokos nebuvo remontuojami keliai, gatvės ir kt. objektai. Vis dėlto buvo rasta lėšų mokyklų plėtrai: nuo trijų prieškario pradžios mokyklų, išlaikomų savivaldybės lėšomis, padaugėjo iki penkių.

Miesto turtą sudarė gaisrinė ir smulkus valdybos raštinės inventorius. Valsčių ir miestų savivaldybės gavo svarbią užduotį – išduoti Lietuvos pasus.

Esminius ateities darbus apibrėžė antrasis savivaldybių atstovų suvažiavimas, įvykęs 1920 m. rugsėjo 18–21 dienomis Kaune. Į jį deleguotas Aleksandras Kazlauskas, Jonavos miesto valdybos raštvedys. Šis vyras buvo išsilavinęs, 1910–1915 m. dirbęs kooperatinėje bendrijoje, 1915–1918 m. – Plentų ir vandens kelių valdyboje raštininku, 1918–1920 m. – kooperatinės bendrovės vedėju.

Suvažiavimo delegatai vieningai priėmė pasiūlymą steigti Statistikos centrą, Lietuvos savivaldybių sąjungą, pakeisti kai kuriuos Savivaldybių įstatymo straipsnius. Priimtas svarbus nutarimas planingai plėsti valsčių centrus, miestus ir tuos planus skubiai rengti.

IV. TARPUKARIO JONAVOS VALSČIAUS IR MIESTO VADOVAI

Pirmasis Jonavos valsčiaus savivaldybės tarybos pirmininkas Juozas Baranauskas.

16

2020 NR. 1 (11)

Pirmasis Jonavos miesto savivaldybės tarybos pirmininkas dr. Jeronimas Ralys.

Nuotrauka iš „Lietuvos albumo“, 1921 m.

Nuotraukos iš pasų kortelių.

Kauno regioninio valstybinio archyvo, f. 71, ap. 3, b. 3.

Pirmasis Jonavos miesto savivaldybės burmistras Boleslovas Romaška su šeima, apie 1920 m.

Nuotrauka iš V. Misevičiaus archyvo.

I. Datos ir žmonės

V. ATKURTOS LIETUVOS VALSTYBĖS JONAVOS RAJONO SAVIVALDOS PIRMIEJI METAI Dangus jau pradėjo balti, bet tamsa dar nenoriai traukėsi. Dar nepakilo saulė. Dar nauja diena atsargiai, dar labai droviai vėrėsi kaip jaudinantis, dar nepatirtas, pilnas šviesos ir šešėlių [...] gyvenimas...

S. Šaltenis. „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, 2019 m.

1990 m. sausio 2 d. LTSR Jonavos rajono tarybos deputatai antrą kartą rinkosi svarstyti einamųjų metų rajono biudžetą. Liaudies atstovai aktyvėjo, daugėjo klausimų Vykdomojo komiteto atsakingiesiems darbuotojams. Ramūs, sustyguoti sprendimai, vieningi rankų pakėlimai – jau praeitis. Už tuometinio Vykdomojo komiteto lango virė kitoks gyvenimas: pilnas permainų, drąsių vietos Sąjūdžio aktyvistų pareiškimų, deklaracijų iš Vilniaus. Biudžeto priėmimas jau antroje sesijoje įstrigo. Neiškentęs nesklandumų, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vincentas Pranevičius pasiūlė sudaryti deputatų komisiją šiam klausimui išaiškinti. Ji buvo išrinkta ir pradėjo veiklą.

Netrukus šios komisijos pirmininkas Bronislovas Lubys pranešė sesijos dalyviams, kad trūksta dokumentų, todėl komisija nieko negali nuspręsti. Biudžeto svarstymas atidėtas trečiajai sesijai, vyksiančiai sausio 9 d. Sausio 2 d. posėdyje buvo siūlyta rinkti deputatus tik į rajono tarybą, o vietines (apylinkių) tarybas laikyti nereikalingomis. Pamažėle sovietinės rajono deputatų tarybos darbas, dar kaustomas abejingumo ir atsargumo, ėjo į pabaigą. Paradoksalu, bet šios tarybos deputatai savo įgaliojimus išlaikė ir po Kovo 11-osios, iki naujai paskelbtų rinkimų 1990 m. kovo 24 d.

Tų metų sausis – ypatingas Lietuvos gyvenime. Atvyksta TSRS prezidentas M. Gorbačiovas išsiaiškinti mūsų nepriklausomybės siekio mastą, įsibėgėja nauji rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, o Lietuvos komunistų partija (LKP) bando prisitaikyti ir išlaikyti partinę įtaką po to, kai atsiskiria nuo TSKP (po XX LKP suvažiavimo 1989 m. gruodžio 20 d.).

Jonavoje senosios vienvaldės LKP politika pasibaigė po 1989 m. lapkričio partinės konferencijos, kai buvo nušalintas LKP Jonavos pirmasis sekretorius E. Prichodskis ir jo padėjėjai.

Vasarį atmosfera vis dar kaito nuo įtempto rinkimų maratono į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir diskusijų. Pašaliuose jau garsiai buvo kalbama, kad reikia balsuoti už bet ką, svarbiausia – prieš komunistų partijos kandidatus. LKP vadovų kalbos apie Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje labiau piktino, nei mobilizavo. Tapo įprasti dažni LKP Jonavos komiteto pareiškimai vietos spaudoje apie atsinaujinusią, už liaudies gerovę kovojančią partiją.

Vasario 24 d. pasibaigė pirmųjų demokratiškų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą, dar vadintą Atkuriamuoju Seimu, pirmasis turas. Iš šešių jonaviškių kandidatų – S. G. Ilgūno, V. Jaroščenkos, B. Lubio, E. Marciuko, E. Simanavičiaus (Simanaičio), J. K. Sungailos į antrąjį turą nepateko V. Jaroščenka ir E. Marciukas. Po antrojo rinkimų turo 1990 m. kovo 7 d. Lietuvos parlamentarais, Jonavos krašto atstovais Atkuriamajame Seime tapo S. G. Ilgūnas ir B. Lubys.

Sąjūdžio remiamų ir išrinktų kandidatų į parlamentą absoliuti dauguma sudarė realias prielaidas pirmame kovo 11 d. posėdyje skelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Jonaviečiai neabejojo, kad taip ir įvyks, nes šią poziciją palaikė ir jų išrinkti atstovai.

Nepriklausomybės ryžtą sustiprino ir vasario 7 d.

LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas paskelbti neteisėtus ir juridiškai negaliojančius 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimą į TSRS ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymą dėl Lietuvos priėmimo į TSRS. Vasario 9 d. sugrąžinta Vasario 16-osios tautinė šventė rodė, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas jau ne už kalnų.

VI. KOVO 11-OJI – LAISVĖS DIENA PO 49 METŲ IR 220 DIENŲ OKUPACIJOS Buvo sekmadienis. Radijas ir televizija skelbė apie pokyčius Europos žemėlapyje – atkurtą Lietuvos valstybę. Pasaulis suprato, kad tai – ne laikinas iššūkis sovietiniam režimui, o teisinis, gerai apgalvotas kelias, neprieštaraujantis TSRS konstitucijai. Tik išstojimo mechanizmo nebuvo. Bet tai jau detalės. Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priimtas vieningai, o akto kopija, Virgilijui Čepaičiui pasiūlius, buvo pasirašyta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo

17

TAUROSTA deputatų. Taip jie tapo Kovo 11-osios signatarais.18 „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė daug mūsų tautos lūkesčius atspindinčių dokumentų. Svarstytas įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Įstatymas priimtas vienbalsiai. Nuo šiol Lietuvos valstybė vadinsis – Lietuvos Respublika.“19 Ragindami būti vieningus, saugoti ir branginti ilgai siektą tikslą – Lietuvos nepriklausomybę, į jonaviečius kreipėsi ir mūsų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas P. Pranevičius, LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius E. Marciukas, LPS rajono tarybos atsakingas sekretorius E. Gedvila, LKJS sekretorius G. Praniulis, Jonavos parapijos klebonas V. Pranckietis, Lietuvos demokratų partijos atstovas A. Grėbliūnas, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas J. Bielinis, Tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkas A. Gabužis, Žaliųjų judėjimo Jonavoje atstovas V. Bačiauskas.20 Komunistų partijos atstovai ir prieš Kovo 11-ąją ir, po jos bandė „persirenginėti“, t. y. pasikeisti partijos pavadinimą. Štai kovo 20 d. „Jonavos balsas“ išplatino kreipimąsi į rajono komunistų partinės konferencijos delegatus, visus Lietuvos komunistų partijos narius: „[...] Suprasdami, kad dabartinis mūsų partijos pavadinimas visiškai neatitinka mūsų programinių siekių, kuriuose nėra nieko komunistinio, ir jausdami, kad tai slegia mūsų visų pečius, siūlome nedelsiant sukviesti neeilinį Lietuvos komunistų partijos suvažiavimą, kuriame reikia patikslinti programinius partijos dokumentus ir keisti partijos pavadinimą [...]. Pasirašė: B. Lubys, E. Mažūnaitis, E. Kukanauskas, M. Slankas, R. Rėklaitis, J. Sabasevičius, V. Aksinavičius, A. Petronis, A. Jaroščenka, A. Matilionienė, S. Piepolis, A. Gracevičius, Č. Vancevičius, R. Narauskas, R. Sinkevičius, A. Kubertavičius, A. Stankevičius.“21 Ir vėliau buvome liudininkai ne vienos pavadinimo ir programos transformacijos, siekiant atsikratyti praeities šleifo.

18 Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmosios eilinės sesijos trečiojo posėdžio stenograma 19 Jonavos balsas, 1990 03 13 Nr. 31 (5225) 20 Jonavos balsas, Nr. 33 (5227), 1990 03 17 21 Jonavos balsas, 1990 03 20, Nr. 34

18

2020 NR. 1 (11)

Miesto ir kaimo žmonės dirbo įprastu ritmu, tačiau nerimastingumą išdavė jų veidai. Visi supratome vienodai – drąsus lietuvių laisvės siekis nepatiks daugeliui norinčiųjų ramybės ir bijantiems represijų. Tačiau, kaip parodė tolesni įvykiai, susitelkimas ir santarvė galėjo atlaikyti smurtinį spaudimą. Įsimintinas 1990 m. balandžio 4 d. mitingas prie Trispalvės, skirtas Lietuvos parlamento sprendimui palaikyti. Jonaviečiai rinkosi su skausmu širdyje, tačiau tvirti tikėjimu ir ištikimi nepriklausomybės siekiui. Visi kalbėjusieji: V. Pranevičius, R. Čyvas, J. Bielinis, V. Aleksandraitis, E. Marciukas, I. Volyckij, E. Simanavičius (Simanaitis), pabrėžė svarbą būti susitelkusiems ir išlaikyti rimtį, neišklysti iš nepriklausomybės kelio. Kreipimuisi į TSRS prezidentą M. Gorbačiovą, kurį perskaitė V. Juknelis, minia pritarė plojimais. O kas galėtų pasakyti, ar buvo tokių jonaviečių, kurie tada nerašė telegramos M. Gorbačiovui?!

Tokia piliečių daugumos valia – laisve reikia tikėti, ją puoselėti ir nebijoti. Iš tikrųjų šis drąsus, gerai apgalvotas žingsnis buvo netikėtas visam pasauliui ir nustelbė kitas naujienas. Atsivėrė senos istorijos klaidos, klastos ir... žiaurumas komunizmo gerovės siekiančioje valstybėje. Jį prisiminę žmonės tapo atsargesni, nes priešintis sovietų galybei – tolygu eiti į mirtį. Bet pasaulis jau buvo kitoks: stengėsi padėti Lietuvai, užstoti mus ir neleisti prasiveržti smurtui. Jei kas siejo viltis su LKP ir su partinių įmonių vadovų raginimais masiškai stoti į Lietuvos komunistų partiją, laikytis „žingsnis po žingsnio“ strategijos, – teko nusivilti ir trauktis arba susidėti su autonomininkais, platformininkais ir t. t.

Negalima neprisiminti ir ultimatyvių TSRS pareiškimų. Balandžio 13 d. Maskva paskelbė Lietuvai ultimatumą atšaukti visus įstatymus, priimtus po kovo 11 d. Lietuvos vyriausybei nepaklusus, nuo balandžio 18 d. 21 val. 30 min. pradėta ekonominė blokada, kuri tęsėsi 75 dienas. Sutriko tiekimo srautai į Lietuvą: apskritai nebuvo tiekiama naftos produktų, gamtinės dujos apribotos net 80 proc., mūsų šalies nepasiekdavo dar apie 50 pavadinimų įvairios žaliavos produktų. Tik paskelbus 100 dienų moratoriumą ir pradėjus derybas su TSRS, liepos 1 d. blokada buvo atšaukta.

Labiausiai stygiaus laikotarpiu Jonavoje nukentėjo gamybinis susivienijimas „Azotas“. Jau pirmomis blokados dienomis be darbo liko apie 1200 darbuotojų,

I. Datos ir žmonės

nors dalis gamybos dar alsavo. Tiksinti bomba rajone buvo ir Ruklos karinis miestelis ir visa gausi įgula.

Ar tai sustabdė Lietuvos žengimą nepriklausomybės keliu? Tikrai ne. Tik atsirado, išlindo iš šešėlio neaiškūs „pilietukai“ su neaiškiais tikslais. Blokados patirtis suteikė impulsą ieškoti išeičių, kaip išvengti ekonominės priklausomybės nuo TSRS, o vėliau ir Rusijos. Gyvenome ypač sudėtingą metą. Perėjimas nuo komandinės sistemos prie kūrybingos ir iniciatyvios veiklos, pereinamojo laikotarpio netvarkos gąsdino visuomenę. Sukurti kooperatyvai prie įmonių tapo priemone pusdykiai eksploatuoti valstybės turtą, o prasidėjęs valstybinio ir kolūkinio turto privatizavimas tapo rojumi įtakingiems rajono veikėjams. Jau tada buvo jaučiama takoskyra tarp kilnių idėjų vedamų vastybės kūrėjų ir lobistų.

VI.1 PIRMIEJI SAVIVALDOS RINKIMAI JONAVOJE Pirmųjų nepriklausomų rajono tarybos rinkimų teisiniu pagrindu išliko 1989 m. gruodžio 7 d. priimtas sprendimas dėl vietinių liaudies deputatų rinkimų pagal mažoritarinę rinkimų sistemą. Suprantama – kitokios rinkimų sistemos vienpartinėje sovietinėje Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo.

Visas Jonavos rajonas buvo suskirstytas į 51 rinkimų apygardą, o rinkimų komisijos pirmininku paskirtas Juozas Šalčius – Jonavos chemijos statybos tresto sociologas, sekretore – Elena Vancevičienė, Bukonių apylinkės viršaičio pavaduotoja. Rinkimų maratonas, prasidėjęs dar sovietinės Lietuvos saulėlydyje, įvyko kovo 24 d. ir tęsėsi iki pat lapkričio. Kovo 30 d. aštuoniose rinkimų apygardose surengtame antrajame ture buvo išrinkti aštuoni tarybos deputatai. Tose apygardose, kur rinkėjų aktyvumas buvo mažesnis nei 50 proc., pakartotiniai rinkimai įvyko ir balandžio 27 d., ir lapkričio 24 d. Pirmuosiuose nepriklausomuose vietos savivaldos rinkimuose dalyvavo 57 proc. rinkėjų, o 15-oje rinkimų apygardų rinkimai neįvyko, nes neatėjo balsuoti daugiau pusės rinkėjų.

Išrinktieji 36 tarybos deputatai nesudarė 3/4 daugumos ir naujoji taryba negalėjo pradėti darbo. Vykdomojo komiteto administracija tęsė darbą. Bevaldys-

tė? Deja, taip. Ir tas vangumas, kurio niekaip negali pavadinti santūrumu, taip būdingas Jonavai, tęsėsi nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų. Tada gelbėjo tai, kad Jonava buvo atsidūrusi respublikinių įvykių epicentre ir naujo gyvenimo proveržiai, tas gaivaus vėjo dvelksmas palietė kiekvieną.

Pagaliau, kai balandžio 27 d. po pakartotinių rinkimų buvo išrinkti dar aštuoni nauji tarybos deputatai, radosi galimybė šaukti rajono savivaldybės tarybą.

Rinkimai į Jonavos deputatų tarybą baigėsi lapkričio 24 d. Iš 7 rinkimų apygardų tik vienoje, Rimkų, atėjo balsuoti 53 proc. rinkėjų ir išrinktas vienintelis deputatas Vytautas Čiuplys. Per pakartotinius rinkimus rinkėjų aktyvumas buvo tik 25 proc. Šešios rinkimų apygardos liko be atstovų taryboje ir buvo panaikintos.

Palyginti su 1985 m. išrinkta 80 deputatų taryba, išryškėjo aiškūs pokyčiai: - liko vos 5 darbininkiškų profesijų deputatai (ankstesnę tarybą sudarė 68 proc. darbininkų ir kolūkiečių); - į naują tarybą pateko tik 4 ankstesnės tarybos deputatai; - pirmuose atkurtos nepriklausomos valstybės rinkimuose dalyvavo 57 proc. rajono gyventojų, o ankstesniuose (1985 m.) – 99,99 proc. Iki skausmo pažįstamas skaičius rodo akivazdaus melo toleranciją.

Naujo pilietinio Sąjūdžio remiamų kandidatų sąrašą sudarė 49 kandidatai – 33 nepartiniai, 9 priklausę LKP, 3 – iš LSDP. Į rajono deputatų tarybą pateko 18 Sąjūdžio remiamų kandidatų. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tik dalis jų susibūrė į vieną frakciją, ir ji netapo naujo proveržio jėgą. Vieši pareiškimai, ką remia Sąjūdis, taip ir liko deklaracijomis. Formaliai veikė dvi deputatų frakcijos – moterų ir Sąjūdžio. Į rajono tarybą išrinkti visi kolūkių pirmininkai ir tarybinių ūkių direktoriai (išskyrus Barupės sodininkystės tarybinį ūkį) – iš viso 12. Tiesiogiai susijusių su vykdomąja valdžia – apylinkių ir miesto vykdomųjų komitetų – 3, įmonių, įstaigų vadovai, tiesiogiai atskaitingi vykdomajai valdžiai – 6, LKP Jonavos komitetas – 1, LKP (TSKP) Jonavos komitetas – 1.

19

TAUROSTA 1990 m. gegužės 3 d. sušaukta pirmoji rajono deputatų taryba pirmiausiai rinko naujus pirmininką, pavaduotoją, rajono savivaldybės valdytoją. Posėdyje dalyvavo 43 deputatai. Jau prieš posėdį buvo aiškiai kalbama, kad dvi kandidatūros realiausios: Sąjūdžio remiamas E. Gedvila ir LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius E. Marciukas. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad E. Gedvila gavo 25 deputatų balsus, o E. Marciukas – 17. Remiantis Lietuvos Respublikos savivaldos pagrindų įstatymo 6-uoju punktu, tarybos pirmininkas, trūkstant vieno balso, neišrinktas.

1990 m. gegužės 10 d. vyko pirmosios sesijos pratęsimas. Deputatas V. Juknelis pasiūlė E. Gedvilos kandidatūrą, o deputatai A. Bagdonas ir D. Stralkus – K. Sasnauską, buitinio aptarnavimo kombinato direktorių. Atsisakius toliau kandidatuoti E. Marciukui, intrigos neliko ir balsų dauguma – 29 „už“, 15 „prieš“, naujuoju pirmininku tapo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius E. Gedvila.

Tame pačiame posėdyje keturiais turais išrinktas ir tarybos pirmininko pavaduotojas. Dvi kandidatūros – A. Stirna ir B. E. Juknevičius, Sąjūdžio remiami kandidatai, nesurinko daugiau pusės palaikančiųjų balsų.

Toliau buvo siūlomos B. E. Juknevičiaus ir D. Stralkaus kandidatūros. Vėl tas pats. Netrukus pasiūlytos D. Stralkaus ir P. Dailidės kandidatūros. Vėl be rezultatų. Pagaliau, kai liko siūloma viena kandidatūra – P. Dailidės, po jo ugningos kalbos nuotaikos posėdžių salėje pasikeitė. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas P. Dailidė.

Dėl savivaldybės valdytojo skyrimo abejingų nebuvo, daugelis palaikė Vincento Pranevičiaus, lig tol buvusio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kandidatūrą. Jis nurungė Reginą Geštautienę, taip pat vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją.

Toje pačioje sesijoje nuspręsta išrinkti tarybos prezidiumą. Deputatai patvirtino prezidiumo sudėtį: E. Gedvila – pirmininkas, P. Dailidė – pavaduotojas.

Nariai: L. Albužienė – mandatų ir etikos nuolatinės komisijos pirmininkė, A. Benaitis – sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo nuolatinės komisijos pirmininkas, B. E. Juknevičius – rajono visuomeninio blokados fondo komisijos pirmininkas, J. Markevičius – finansų, biudžeto ir ekonomikos nuolatinės

20

2020 NR. 1 (11)

komisijos pirmininkas, A. Pavasaris – švietimo ir kultūros nuolatinės komisijos pirmininkas, A. Stirna – pramonės, statybos ir aptarnavimo nuolatinės komisijos pirmininkas, D. Stralkus – socialinės apsaugos ir teisėsaugos nuolatinės komisijos pirmininkas, V. Šiuparis – ekologijos nuolatinės komisijos pirmininkas, P. Vasiljevas – žemės ūkio nuolatinės komisijos pirmininkas.

Antroje sesijoje, 1990 m. gegužės mėn. 22 d., deputatų taryba, remdamasi Vietos savivaldos įstatymu Nr. XI-3676, reorganizavo Jonavos liaudies deputatų tarybos vykdomąjį komitetą (LDT VK) į Jonavos rajono savivaldybės valdybą ir ją patvirtino. Ją sudarė išrinktasis savivaldybės valdytojas V. Pranevičius, taip pat G. Brukas – valdybos pirmininko pavaduotojas, Žemės ūkio skyriaus vedėjas, J. Latoža – valdybos pirmininko pavaduotojas, Kapitalinės statybos skyriaus vedėjas, F. Grigoravičienė – valdybos sekretorė, Kanceliarijos skyriaus vedėja, A. Gasys – centrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas, A. Markevičius – Rajono milicijos skyriaus viršininkas, G. Brazdeikienė – Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja, L. Kaminskas – „Azoto“ generalinio direktoriaus pavaduotojas personalui, A. Milašius – Kulvos kolūkio valdybos pirmininkas. Dvi vietos paliktos laisvos ir skirtos būsimiems Ekonomikos bei Švietimo ir kultūros skyrių vedėjams.

Suformavus valdymo struktūras, gegužės pabaigoje jau blokados sąlygomis prasidėjo pirmieji savivaldos metai, pilni neramumų, abejonių, pokyčių. Metų pradžioje priimtas deficitinis biudžetas, kurio trūkumą blokada dar labiau padidino, vertė tarybą priimti ne vieną nepopuliarų sprendimą didinti gyventojų mokesčius. Reikia prisiminti, kokias aistras kėlė korumpuotas aukso dirbinių pardavimas universalinėje parduotuvėje, automobilių padangų paskirstymas miestui ir kaimui. Tada bene pirmą kartą išryškėjo „kaimo“ ir „miesto“ deputatų takoskyra.

Tada veikė sukurta visuomeninė didelės paklausos prekių skirstymo komisija, kuriai vadovavo R. Geštautienė. Komisija paskirstydavo gaunamas deficitines prekes ir išduodavo talonus. Nepasitikėjimo komisijos darbu buvo daug. Ir tai dėsninga, nes skaidrumo nebuvo. Ilgainiui įvairių prekių talonų sistema persikėlė ir į įmones, įstaigas.

I. Datos ir žmonės

Jonavos rajono pirmosios deputatų tarybos (1990–1995 m.) pirmininkas Edmundas Gedvila.

Jonavos rajono pirmosios deputatų tarybos Pirmasis rajono savivaldybės valdytojas (1990–1995 m.) pirmininko pavaduotojas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos Seimo narys Pranas Dailidė.

(1992–1996 m.) Vincentas Pranevičius.

Visiems socialiniams, buitiniams gyventojų klausimams išspręsti nepakako nei lėšų, nei įstatymų. Tų metų viduryje nebuvo aiškaus rajone veikiančių įmonių pavaldumo, o lėšų pervedimai į savivaldybės biudžetą buvo vykdomi Finansų ministerijos pagal išvestines formules.

dose išrinkti kai kurie deputatai visiškai nedeklaravo nepriklausomybės siekių. Dalis deputatų liko nebyliais stebėtojais, kiti atvirai nepritarė laisvės sampratai, o treti paprasčiausiai bijojo. Dauguma orientavosi į tarybos prezidiumo laikyseną, o ji buvo pasverta, atsargiai optimistinė.

Savivaldybių reikalais bene daugiausia rūpinosi Sąjūdis, kuris savivaldybių deputatų suvažiavime Vilniuje rugsėjo mėnesį iškėlė tikslą – įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Aštuoniolikai rajono deputatų sąjūdininkų suvažiavime atstovavo J. Bielinis, E. Gedvila, V. Dranseika, P. Dailidė. Suvažiavimo kalbose nuomonių apie savivaldą buvo įvairiausių: nuo radikalių (viską privatizuoti) iki pasvertų ir racionalių.

Dauguma suprato, kad sovietinis pataisytas Vietos savivaldos įstatymas netinka greitiems ir naujoviškiems sprendimams priimti. Gausus tarybų deputatų skaičius (Jonavos rajone – 45), tarybos prezidiumas (Jonavos rajone – 11), savivaldybės valdyba (Jonavos rajone – 11) ir išlikusi gausi Vykdomojo komiteto administracija netiko darbui naujomis sąlygomis. Tarybos deputatų kompetencija ir naujos vizijos samprata, sprendžiant naujos kartos uždavinius, buvo ribota, nes pusę deputatų sudarė įmonių, kolūkių vadovai, vienaip ar kitaip priklausomi nuo vykdomosios valdžios sprendimų. Analizė parodė, kad kaimų apygar-

Posėdžių transliacijos per vietos radiją deputatus tramdė, skatino būti korektiškus ir dalykiškus. Tai buvo nauja, vertinga mūsų gyvenime. Kita vertybė buvo patikimas informacijos šaltinis – laikraštis. Prasidėjus nesutarimams su vieninteliu (neskaitant „Taurostos“) anuometiniu rajoniniu laikraščiu „Jonavos balsas“, priimtas sprendimas leisti savivaldybės oficiozą. Jonavos rajono savivaldybės valdybos potvarkiu Nr. 59 1990 m. liepos 19 d. paskirta naujo laikraščio „Jonava“ redkolegija: A. Benaitis, G. Brazdeikienė, L. Kaminskas, L. Latožienė, K. Zinys, B. Zubrickaitė.

Redaktorius – K. Fedaravičius. Deja, 1991 m. spalio 16 d. „Dobilo“ akcinės spaudos bendrovės laikraštis atsisveikino su skaitytojais.22

22 Kauno regioninis valstybinis archyvas, f. 211, ap. 1, b. 1, f. 2077, ap. 1, b. 1 ir b. 16

21

TAUROSTA

VI.2 EKOLOGIJA – SVARBU

ūkio baruose, komunistinės ideologijos sklaidos ir įtvirtinimo kasdieniame gyvenime ženklu.

Vienos iš opiausių ano meto problemų buvo ekologinės bėdos. Po avarijos „Azoto“ gamybiniame susivienijime 1989 m. kovo 20 d., kai miestas buvo evakuotas nelaimės dienos pavakaryje, penkias paras tęsėsi košmariškas gyvenimas, palikęs gilius randus mūsų sąmonėje. Į Jonavos gyventojus buvo žiūrima su užuojauta. Kitas ekologinis skaudulys – nesibaigiantys miesto sąvartyno gaisrai, nesutvarkyta sąvartyno drenažo sistema. Kaimo vietovių sąvartynuose taip pat buvo maišomos pavojingos toksinės ir buitinės atliekos.

Tada rajonų centruose Lenino paminklų statyti neleido. O kad mums „pasisekė“ – užsispyrusio LKP Jonavos rajono pirmojo sekretoriaus E. Prichodskio ir skulptoriaus K. Bogdano bendro darbo nuopelnas.

Kaip žinia, 2000 m. Jonavos rajono taryba abiem suteikė Jonavos rajono garbės piliečių vardus. Dar rugpjūčio 28 d. bendras LKP (TSKP) ir Piliečių komitetas priėmė nutarimą: (...) prašyti rajono Tarybą pravesti apklausą – referendumą dėl paminklo Leninui demontavimo. Jį pasirašė tuometinis Jonavos rajono piliečių gynimo komiteto pirmininkas V. Lukenskas ir deputatas L. Kovalenkov. Diskusijos visuomenėje virė visais lygiais, pasiūlymų buvo įvairiausių – atiduoti Ruklos kariniam daliniui, Ruklos mokyklai, parduoti kaip metalo laužą, perduoti saugoti Kultūros ministerijai. Galiausiai sprendimą turėjo priimti deputatų taryba. Po ilgų diskusijų lėmė Seimo nario G. Ilgūno kalba, kurią jis pabaigė žodžiais: „Kas klausė šitų 50 tūkst. gyventojų nuomonės, kai statė Leniną?“ Tarybos sprendimas buvo nedviprasmiškas – paminklą demontuoti. Už sprendimą balsavo 36 deputatai, prieš – vienas L. Kovalenkov, Ruklos karinio miestelio rinkėjams atstovaujantis deputatas, (LKP-TSKP) Jonavos komiteto pirmasis sekretorius.

Liepos mėnesio sesijoje taryba priėmė sprendimą suprojektuoti ir iškelti miesto sąvartyną bei atskirti toksines atliekas nuo bendrųjų. Jau liepos 12 d. kreiptasi į Aukščiausiąją Tarybą prašant neleisti atidaryti Kaupriuose (Kauno r.) laikinosios toksinių atliekų saugojimo aikštelės. Laiške buvo priminta, kokią protesto bangą sukėlė ši žinia Jonavoje 1989 m. pabaigoje. Tačiau įvykiai rutuliojosi toliau ir kaito. Jonavos žaliųjų pakviesti jonaviečiai nutarė organizuoti įspėjamąjį streiką rugsėjo 4 d., kad „ten, viršuje“ išgirstų.

Organizatoriumi aktyviai reiškėsi tuometinis „Azoto“ profsąjungos pirmininkas A. Gaižauskas. Deputai lengviau atsikvėpė gavę atsakymą iš Vilniaus, kad Kauprių sąvartyno projektas nebus vystomas.

Kiek energijos ir ryžto reikėjo tada, 1990 m., kad miestas neatsidurtų chemijos giganto ir sąvartynų apsuptyje. Turėtume pasidžiaugti dabartine situacija – neliko smulkių karjerų ir juose sukauptų atliekų, uždarytas miesto sąvartynas, nejaučiamas amoniako kvapas mieste. Bet tam prireikė visų 20 metų...

VI.3 ATSISAKOME STABŲ Bene svarbiausiu tarybos svarstomu klausimu rugsėjo sesijoje buvo sprendimas dėl Lenino paminklo likimo. Paminklo demontavimas turėjo simboliškai reikšti senosios komunistinės tvarkos ir ideologijos atsisakymą. Leninas su mumis, o mes?.. Ši dilema buvo nepaprasta, stipriai ideologizuota ir politizuota.

Prisiminkime paminklo atidengimo iškilmes 1984 m. Tada tai buvo laikoma puikiu pasiekimų liaudies

22

2020 NR. 1 (11)

O Leninas išėjo tyliai ankstyvą rugsėjo 14 d. rytą, vienišas, tik kelių darbininkų lydimas. Kol jis nukeliavo iki Grūto parko pas savo draugus, gulėjo patvoriuose, buvo vogtas, daužytas gal apie 10 metų.

VI.4 PER KANČIAS Į ŽVAIGŽDES Vėlyvas ruduo kintančią ekonomiką įsuko į žvarbius verpetus. Pradėjo ryškėti, kaip skaudžiai ekonominė pertvarka atsilieps socialiniam nuosmukiui, nes infliacija ir nedarbas ėmė rodyti dantis. Metų pabaigoje infliacija pasiekė apie 200 proc. ir augo iki 1992 m., kol pasiekė 1200 proc. lygį. Tokie pereinamojo laikotarpio procesai buvo sunkiai suvokiami. Daugelis laikė tai vidaus politikos klaidomis. Liberalizuotų kainų įvedimas (kainų paleidimas, reiškiantis jų didinimą) išprovokavo Lietuvos nepriklausomybei priešiškų jėgų aktyvumą, demaršus išvaikyti Aukščiausiąją Tarybą. Tik 1991 m. sausio 8 d. atšaukus Ministrų kabineto sprendimą, padėtis stabilizavosi, bet baigėsi

I. Datos ir žmonės

„Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams.“ V. V. Majakovskis. Jonava, 1984 m.

Nuotrauka iš Jonavos viešosios bibliotekos archyvo.

K. Prunskienės Vyriausybės atsistatydinimu. Tada dar nenujautėme, kad „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis gyvensime visą dešimtmetį.

Jonavos deputatų taryboje buvo sprendžiamas socialinių mokesčių ir tarifų nustatymas taksistams.

Paskutinioji sesija, įvykusi 1990 m. gruodžio 5 d., vaizdžiai iliustravo, kad taryboje egzistuoja miesto ir kaimo flangai. Kaip ir buvo tikimasi, žinybiniai ir asmeniniai interesai pradėjo reikštis svarstant mokesčius ir rinkliavas. Kai buvo svarstomas Socialinio aprūpinimo skyriaus reorganizavimas, deputatai parodė savo principingumą. Tada šis skyrius buvo skeliamas į Pensinio ir socialinio draudimo skyrių bei Socialinės globos ir rūpybos skyrių. Pirmasis buvo tiesiogiai pavaldus Socialinės rūpybos ministerijai. Pagal

Išnyko visiems laikams. Jonava, 1990 m.

Nuotrauka iš laikr. „Jonavos balsas“, 1990 m.

paruoštą tarybos sprendimą, deputatai privalėjo pritarti Vyriausybės sprendimui. Deputatai nebalsavo ir nesvarstė šio klausimo, o atstovui iš ministerijos teko pasitenkinti tuo, kad deputatai naujojo skyriaus vedėja pasiūlė G. Brazdeikienę. Šis faktas pirmą kartą parodė, kad aukštesnioji valdžia iškreiptai supranta savivaldos paskirtį. Revizijos komisijos ataskaitoje buvo fiksuotas prastas tarybos sprendimų vykdymas, kurie trikdavo daugiausia dėl materialinių išteklių stokos.

Tada, pirmaisiais savivaldos metais, trūko visko: įstatymų, resursų. Ryžto pakako tik aiškiai matantiems ateities viziją, kad visi nesklandumai yra išsprendžiami ir laikini.

23

TAUROSTA

1990–1995 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS JONAVOS RAJONO TARYBOS DEPUTATAI 1. ALBUŽIENĖ LAIMUTĖ – Upninkų apylinkės vykdomojo komiteto p-kė, išrinkta 03-30 2. AMBRULEVIČIUS PRANAS (1943–2004) – Neries kolūkio valdybos p-kas, išrinktas 03-24 3. ARLAUSKIENĖ NADIEŽDA – „Azoto“ gamybinio susivienijimo aparatininkė, išrinkta 03-30 4. AUTUKAS ALBINAS – „Azoto“ gamybinio susivienijimo RC-2 meistras, išrinktas 03-24 5. BAGDONAS ALFONSAS – Kulvos kolūkio padalinio vadovas, išrinktas 03-24 6. BAGDONAS VISMANTAS – Jonavos tarybinio ūkio vyr. vet. gydytojas, išrinktas 04-27 7. BAUŠIENĖ RENĖ – BGAK kadrų vyresnioji inspektorė, išrinkta 03-30 8. BENAITIS ANTANAS – Sanitarinės ir epidemiologinės stoties vyr. gydytojas, išrinktas 03-30 9. BIELINIS-BIELIAKAS JURGIS ALGIRDAS (19332020) – „Medtechnika“ el. mechanikas, išrinktas 03-24 10. ČIUPLYS VYTAUTAS – Jonavos chemijos statybos tresto geodezininkas, išrinktas 11-27 11. DAILYDĖ PRANAS – Žeimių veterinarijos ligoninės vedėjas, išrinktas 03-24 12. DRANSEIKA VALENTINAS – „Azoto“ g/s elektromonteris, išrinktas 03-30 13. GEDVILA EDMUNDAS – LPS rajono tarybos sekretorius, išrinktas 03-24 14. GREIČIUS EDVARDAS – Jonavos autotransporto įmonės vairuotojas, išrinktas 04-27 15. GRIGŪNAS PETRAS – Liepių kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24 16. JASIULEVIČIUS PETRAS (1935–2012) – Šilų apylinkės vykd. komiteto p-kas, išrinktas 03-24 17. JUKNELIS VYGAUDAS – Jonavos r. gamtos apsaugos inspektorius, išrinktas 04-27 18. JUKNEVIČIUS BRONISLAVAS EIMUTIS (1939– 2002) – Ž. Ū. V-bos energetikas, išrinktas 03-24 19. JURGILIENĖ ROMA – Rajono kultūros skyriaus režisierė, išrinkta 03-24 20. KOVALENKOV LEONID (1930–2007) – LKP (TSKP platforma) sekretorius, išrinktas 04-27 21. KUBILIŪNAS GINTARAS – „Azoto“ gamybinio susivienijimo metodininkas, išrinktas 03-30 22. KUBILIUS ALGIMANTAS – Čičinų kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24 23. LAPĖ VACLOVAS (1934–2009) – Žeimių kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24

24

2020 NR. 1 (11)

24. LUGAUSKAS VILMANTAS – Bukonių tarybinio ūkio direktorius, išrinktas 03-24 25. MAKARAVIČIUS PETRAS – Gelžbetonio konstr. gamyklos dir. pavaduotojas, išrinktas 03-24 26. MARCIUKAS EUGENIJUS – LKP rajono komiteto pirmas sekretorius, išrinktas 03-24 27. MARKEVIČIENĖ JANINA – Barupės sod. t. ū. vaikų lopšelio-darželio vedėja, išrinkta 03-24 28. MARKEVIČIUS JUOZAS – Užusalių apylinkės vykdomojo komiteto p-kas, išrinktas 03-24 29. MATULAITIS GEDIMINAS – Kalnėnų tarybinio ūkio direktorius, išrinktas 03-24 30. PALAIMA ALGIMANTAS – Upninkų tarybnio ūkio direktorius, išrinktas 03-24 31. PAVASARIS ALBINAS – Jonavos 5-osios vidurinės mokyklos mokytojas, išrinktas 04-27 32. PEČELIŪNAS ROMUALDAS – Panoterių kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24 33. PRANEVIČIENĖ ROMUALDA APOLONIJA (1936– 2015) – Veisl. st. zootechnikė, išrinkta 03-24 34. RIMKUS JUOZAS – Jonavos miesto vykdomojo komiteto p-ko pavaduotojas, išrinktas 04-27 35. SASNAUSKAS KAROLIS – Buitinio gyv. apt. kombinato direktorius, išrinktas 03-24 36. SAULĖNAS JONAS (1948–1991) – Chemijos statybos tresto valdytojas, išrinktas 03-24 37. SINEVIČIUS MIRONAS – Baldų kombinato staklininkas, išrinktas 03-24 38. STIRNA ARVYDAS (1940–2019) – „Azoto“ g/s vyr. energetikos sk. inžinierius, išrinktas 03-24 39. STRALKUS DRĄSUTIS – Jonavos juridinės konsultacijos biuro vedėjas, išrinktas 04-27 40. ŠILINAS ARŪNAS – Ryšių mazgo viršininkas, išrinktas 04-27 41. ŠIUPARIS VALIUS (1957–2013) – Veterinarijos stoties viršininkas, išrinktas 03-30 42. ŠTOMBERGAS ANDRĖJUS – Pauliukų kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24 43. VALATKEVIČIENĖ SALOMĖJA, VIDA – Jonavos tarybinio ūkio direktorė, išrinkta 03-24 44. VANSEVIČIENĖ JANINA – Centrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja, išrinkta 03-30 45. VASILJEVAS PETRAS – P. Cvirkos kolūkio valdybos pirmininkas, išrinktas 03-24

Į rajono Tarybą išrinkti visi kolūkių pirmininkai ir tarybinių ūkių direktoriai (išskyrus Barupės sodininkystės t. ū.) – 12. Tiesiogiai susijusių su vykdomąja valdžia – apylinkių ir miesto vykdomųjų komitetų – 3, įmonių, įstaigų vadovai tiesiogiai atskaitingi vykdomajai valdžiai – 6, LKP Jonavos komitetas – 1, LKP (TSKP) Jonavos komitetas – 1.

I. Datos ir žmonės

1990–1995 m. Jonavos savivaldybės tarybos deputatai, sekretoriato ir kontrolės tarnybos nariai.

V. Buklajevo nuotrauka, 1995 m.

Iš kairės: Pirmoje eilėje: Jurgilienė R., Albužienė L., Baušienė R., Valatkevičienė S. V., Vansevičienė J., Markevičienė J., Arlauskienė N., Balsytė E., Pranevičienė R. A., Paulauskienė G., mašininkė Janina? Antroje eilėje: Kubiliūnas G., Širvelienė M., Čiuplys V., Rimkus J., Gedvila E., Lugauskas V., Marciukas E., Stralkus D., Matulaitis G. Trečioje eilėje: Bielinis-Bieliakas J. A., Šiuparis V., Dailidė P., Dranseika V., Sinevičius M., Ambrulevičius P., Makaravičius P., Kubilius A. Ketvirtoje eilėje: Benaitis A., Kovalenkov L., Autukas A., Norkūnienė H., Pavasaris A., Juknevičius B. E., Ignatavičienė?, Markevičius J., Šilinas A., Jasiulevičius P., Sasnauskas K., Stirna A., Štombergas A., Bagdonas V.

1990–1995 m. Jonavos rajono savivaldybės moterų frakcija.

Sėdi iš kairės: Jurgilienė R., Pranevičienė R. A., tarybos pirmininkas Gedvila E., Arlauskienė N., Vansevičienė J., Valatkevičienė S. Stovi iš kairės: Baušienė R., Albužienė L., Markevičienė J., tarybos sekretorė Paulauskienė G., valdybos sekretorė Grigaravičienė F., tarybos sekretoriato vedėja Balsytė E. N. Arlauskienės nuotrauka.

25

TAUROSTA

Po 10 metų. Kovo 11-osios akto signatarai ir Jonavos rajono garbės piliečiai S. G. Ilgūnas ir B. Lubys su kitais garbės piliečiais kun. V. Pranckiečiu (kairėje) ir skulptoriumi K. Bogdanu (dešinėje) Santarvės aikštėje, Jonavoje, 2000 m. V. Buklajevo nuotrauka.

Po 20 metų... Pirmosios Jonavos rajono savivaldybės deputatai ir konferencijos svečiai Santarvės aikštėje, Jonavoje, 2010 m. V. Buklajevo nuotrauka.

Lūžio linija – taip pavadino tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis 1990-uosius metus. Lūžio linija tarp naujo ir seno, kai vienoje pusėje pasilieka senosios santvarkos reliktai ir garbintojai, kitoje gi – naujos demokratijos pajėgos, besiremiančios tautine savimone ir pasaulietine kultūra. Ir

26

2020 NR. 1 (11)

vienoje ir kitoje pusėje žmonės su savo tiesomis ir neteisybėmis, priklausomybėmis. Bet tai jau pragyventa ir išlieka sunku tiems, kurie tą lūžio liniją nedrįso peržengti. O tuos, kurie peržengė tą liniją, pasitiko kasdienis sunkus darbas Nepriklausomybės kelyje, kuris neturi finišo linijos.

II. Jubiliejai

Dramaturgui, poetui, kunigui Juozui Katinui – 120

„AŠ JUS MYLĖJAU“ Vita RADIONOVIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos Kulvos filialo vyresnioji bibliotekininkė

Popietė Kulvos bibliotekoje, minint kun. J. Katino 120-ąsias gimimo metines, su naujuoju Kulvos ir Žeimių parapijos klebonu R. Gurkšniu.

Šių metų sausį Kulvoje minėjome kraštiečio, dramaturgo, poeto, tremtinio, kunigo Juozapo Katino 120-ąsias gimimo metines. Popietė prasidėjo šv. Mišiomis Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Rytis Gurkšnys, vėliau, aplankius kun. J. Katino kapą, tęsėsi Kulvos bibliotekoje.

torinių faktų apie Kulvą išgirdome iš popietėje dalyvavusio Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktoriaus Vytauto Venckūno.

Nuotraukos, eilėraščiai, dedikacijos ir kiti kun. J. Katino rankraščiai, išsaugoti Kulvos Švč.

Mergelės Marijos bažnyčioje, perduoti Kulvos Bibliotekoje susipažinome su paties kun. bibliotekai. Taip pat bibliotekoje yra kun. J. KaJ. Katino rankraščiuose užrašyta autobiogra- tino leidinys „Vaidilutės likimas“ (1938 m.). Vifija, skaitėme jo kūrybos eilėraščius, dedikaci- si šie dokumentai prieinami skaitytojams. jas, dalijomės prisiminimais. Taip pat daug is-

27

TAUROSTA

KUNIGO GYVENIMO KELIAS Šis gyvenimo aprašymas paremtas autentišku pasakojimu, užrašytu paties kun. Juozapo Katino (autorės pastaba).

1900 m. sausio 1 d. (pagal naująjį kalendorių – 13 d.) Lyduokių parapijos Griežionių kaime (Ukmergės r.) Jurgiui ir Veronikai Katinams užgimė ketvirtas kūdikis – Juozapas.

Jau iš mažens Juozulis (taip jis buvo vadinamas net ligi klierikavimo dienų) buvo linkęs prie mokslo ir kunigo mėgdžiojimo – statydavo altorėlius ir, skarele apsigaubęs, giedodavo bažnyčioje girdėtas kunigų giesmes. Tačiau mažas 8 ha ūkis, gausi šeima ir toli esanti mokykla visas svajones mokytis vertė niekais.

1912 m. Lyduokių bažnytkaimyje atidaryta pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba.

Juozulis buvo pirmuoju jos lankytoju, bet prasidėjęs Didysis karas nutraukė visokį mokslą.

1918 m. vieniems karo nelaimėjus, o kitiems pralaimėjus, tuo pasinaudojo pavergtosios tautos, o tarp jų ir Lietuva – atgaudama Nepriklausomybę. Tuo metu Lietuvos savanoriai su talkininkų pagalba apsivalė nuo persekiotojų ir pradėjo tvarkytis iš vidaus.

Ir štai kokia džiugi naujiena – laikraščiai ir bažnyčia paskelbė, kad greitu laiku Ukmergėje bus atidaryta lietuviška gimnazija. Juozulio džiaugsmui nebuvo ribų. Paaugliai iš aplinkinių kaimų važiavo pasiruošti, o tarp jų buvo ir Juozulis. Bet nuo čia prasidėjo jo kryžiaus kelias.

Kartą netoliese tų namų, kuriuose apsigyveno Juozulis, vyko laidotuvės. Buto šeimininkė, eidama į laidotuves, pakvietė ir savo nuomininkus, o Juozulis buvo pakviestas giedoriumi. Tačiau, praėjus porai dienų po laidotuvių, Juozulis pasijuto blogai – pakilo temperatūra, pradėjo kliedėti. Tokios būklės tėvelis jį parsivežė į namus Kalėdų atostogoms. Namuose Juozulio buvo labai visi išsiilgę: kalbino, nesitraukė nuo jo. Po savaitės pakilo iš ligos patalo, tačiau visi, be išimties, atgulė. Tėvelis su dviem dukrelėmis jau ir nebeatsikėlė...

Juozulio tolesnis mokymasis vėl pakibo erdvėj.

28

2020 NR. 1 (11)

Gal ne tiek dėl noro siekti aukštesnio mokslo, kiek dėl vaikiško pavydo, kad kaimynų vaikai bus mokyti, o jis bus artojas, sužinojęs egzaminų datą, nepaisydamas motinos protesto, ašarų, pasiėmęs puskepalį duonos pėsčias išėjo laikyti egzaminų. Juos išlaikęs iškart buvo priimtas į trečią klasę. Tačiau tai buvo daugiau kančia negu mokymasis: reikėjo mokytis pačiam, dirbti įvairius buities darbus, padėti pasiruošti stojantiesiems į gimnaziją, kad užsidirbus kokį litą būtų kuo susimokėti už mokslą ir būstą.

1924 m., įveikus didžiuosius sunkumus, pabaigus gimnaziją ir išlaikius egzaminus, Juozulis priimtas į Kauno kunigų seminarijos trečiąjį kursą.

Po seminarijos 1929 m. įšventintas kunigu ir paskirtas Joniškio vikaru, o netrukus lietuvių katalikiškos jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongrese išrinktas visos apylinkės jaunimo vadu.

Dirbti Joniškyje kun. J. Katinui teko drauge su klebonu kanauninku Korzonu, tačiau kun. J. Katino būdas ir pareigos dažnai neatitikdavo klebono norų.

Kun. J. Katinas neslėpė savo politinių pažiūrų, viešai demonstravo palankumą tuo metu valdžios opozicijoje buvusiai Krikščionių demokratų partijai. Kanauninkas Korzonas, būdamas kitokių įsitikinimų ir nepakęsdamas jauno kolegos išsakomos nuomonės, ieškojo ir surado priežastį, kaip atsikratyti vikaru Juozapu. Esą „kun. Juozapo kunigystei gresia pavojus“, todėl skubos tvarka buvo perkeltas vikaru net į Čekiškę (kuo toliau nuo Joniškio).

Nežiūrint tų „karčių piliulių“, kuriomis dažnai „pavaišindavo“ klebonas kanauninkas Korzonas, tiek bažnytinis, tiek organizacinis gyvenimas kun. Juozapui paliko neišdildomas.

Paaiškėjus kanauninko Korzono klastai, po penkių mėnesių kunigo Juozapo pažeminimas buvo atitaisytas – iš Čekiškės perkeltas į Kauno baziliką ir paskirtas vikaru.

1932 m. kun. Juozapas buvo paskirtas ne tik Kauno bazilikos vikaru, bet ir išrinktas viso Kauno bei apylinkės Katalikiškojo jaunimo sąjungos vadovu.

Kaune atsiskleidė visi kun. J. Katino organizaciniai gebėjimai: kūrė naujas katalikiškas kuopeles, stiprino nusilpusias, leido mėnesinį biuletenį „Balandėlis“,

II. Jubiliejai

Nuotraukos iš: http://manojoniskis.lt/naujiena/pasitinkant-lietuvos-valstybingumo-simtmeti-joniskis1929-1932-metais-fotografijos-is-kun-juozo-katino-archyvo

kurį kai kurios kuopos dėl aštraus žodžio vadindavo „Vanagėliu“.

Kaune kun. J. Katinas tapo ne tik geru pamokslininku, aktyviai propagavusiu tikėjimo svarbą ir krikščioniškojo gyvenimo principus, bet ir režisieriumi, rašytoju. 1936 m. išleido teologinę brošiūrą „Atėjus bažnyčion“, o vėliau paskelbė eilėraščių ir draminių kūrinių, pasirašydamas juos Rimbaudo slapyvardžiu.

1938 m. Tautininkų vadovybė paruošė civilinės metrikacijos projektą ir jį paskelbė spaudoje. Vieną sekmadienį, kai eilės tvarka pamokslą turėjo sakyti kun. Juozapas, jam belipant į sakyklą, kanauninkas Dogelis patarė bent vienu sakiniu užsiminti, kiek civilinė metrikacija atneš žalos Bažnyčiai ir Lietuvai.

Tačiau vos tik pamokslininkas prasitarė apie šį skau-

dulį, mikrofonas tuoj pat buvo išjungtas ir padaryta aštri pastaba kurijai, o kurija per prelatą Šaulį perdavė pastabas pamokslininkui. Kun. Juozapas, tikėdamasis pagyrimo už gerai atliktą darbą, pastabos nepriėmė ir net išdidžiai atsiliepė: „Katinas buvau – Katinas ir paliksiu.“ Nuo tada visi jo pamokslai buvo griežtai cenzūruojami.

Galiausiai už aktyvų darbą ir visų talentų pasireiškimą tyliai, be padėkos žodžio buvo ištremtas iš Kauno. 1939 m. kun. J. Katiną iš Kauno nukėlė į Kurklius (Anykščių r.) ir paskyrė klebonu. Šį paskyrimą jis priėmė ne kaip paaukštinimą, bet kaip bausmę už nepadarytą nusikaltimą. Kurkliuose kun. Juozapui nesisekė sugyventi nei su vokiečių, nei su komunistų administracijomis – ir nuo vienų, ir nuo kitų teko slapstytis. Nuo vokiečių – už pastabą Didžiakaimio

29

TAUROSTA darbininkams, kad jie sekmadieniais avižas kirto, nuo komunistų – už neleidimą „partorgui“ Kščenavičiui eiti į bažnyčią su kepure ir papirosu dantyse.

pę šimtų ir tūkstančių nekaltų žmonių krauju. Jie dirbo banditišką darbą ir pirmomis vokiškosios fašistinės okupacijos dienomis, ir visos okupacijos eigoje. [...]1

1941 m. Kurklių bažnyčioje buvo atlikta krata. „Partorgas“ Kšenavičius su kitais asmenimis ieškojo paslėptų ginklų, o kun. Juozapas nesusilaikė ir pateikė keletą aštrių pastabų nelauktiems svečiams juos įžeisdamas. Tačiau bažnyčioje ginklų nebuvo, todėl ir rasti jų negalėjo.

Šis laikraštinis svaičiojimas taip pat prisidėjo prie apkaltos. Atsisveikinimo ašaros paragino kun. J. Katiną skundą išreikšti eilėmis.

Vokiečių okupacijos metais kun. Juozapas buvo išrinktas Raudonojo Kryžiaus draugijos kasininku, rūpinosi parapijos ir bažnyčios reikalais, padėjo nukentėjusiems parapijiečiams.

1945 m., įsigalėjus komunistinei santvarkai, prasidėjo areštai ir suėmimai. Būti suimtam už antisovietinę veiklą grėsė ir kun. Juozapui, todėl slapta buvo perkeltas į Surviliškį (Kėdainių r.) klebonu. Ten gyveno trejus metus ramiai, kol buvo surastas, ir 1948 m. laikraštyje „Tiesa“ aprašytas kaip vokiečių pakalikas, vargšų skriaudėjas. [...] Kai 1941 m. birželio mėn. 22 d. hitlerinė Vokietija klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą, okupavo Tarybų Lietuvą, buržuaziniai Lietuvos nacionalistai vėl stojo į talką hitlerininkams prieš lietuvių tautą. Tų Hitlerio talkininkų pirmosiose vadovaujančiose eilėse tuojau radosi katalikų dvasiškija.

Vos tik pasirodžius hitlerinėms gaujoms Lietuvoje, tuojau iš įvairių savo slėptuvių išlindo hitlerininkų slaptai suorganizuoti buržuazinių nacionalistų būriai, kurie ėmė žudyti tikrus lietuvių tautos patriotus – darbininkus, bežemius ir mažažemius, tarybinius darbuotojus, žmones, troškusius laisvės ir dėl jos kovojusius.

Tokiose nacionalistinių banditų gaujose reakciniai kunigai buvo aktyvūs veikėjai, dažniausiai jų vadovai ir įkvėpėjai.

Kretingos pranciškonų vienuolyno vienuoliai ir jų viršininkas – gvardijonas Kazimieras Čepulis, Kurklių klebonas kun. Katinas, Ukmergės klebonas kun.

Telksnys, kunigai Kavaliauskas ir Siemaška, Betygalos klebonas kun. Plankys, Skardupio klebonas kun. Ylius ir daug kitų tokių reakcinių kunigų buvo aktyvūs hitlerinių banditinių gaujų organizatoriai, darbininkų, valstiečių, inteligentų kankintojai ir žudytojai, gestapo atsidavę bendradarbiai savo budeliškas rankas sute-

30

2020 NR. 1 (11)

O tas buvo taip seniai – 1948-X-14, Survilišky dar tu bandą tebganei.

Spalių saulei besileidžiant atsilankė „pajauniai“: kapitonai ir majors, „vierni“ Stalino vaikai.

Pasveikinę pastebėjo – tu banditus palaikai.

Vilnius areštą tau skelbia, klebonaut daugiau neleidžia.

Už darbus fašistų naudai atpildo atėjo laiks...

Spalio 14 d. kun. J. Katinas buvo nuvežtas į Kėdainių saugumo komisariatą, o iš ten traukiniu – į Saugumo ministeriją Vilniuje. Saugumo ministerijos požemio kameroje vyko tardymai, kurie tęsėsi iki Kalėdų. Tardomas kun. J. Katinas prisipažino, kad 1941 m. per kratą Kurklių bažnyčioje įžeidė sovietinės valdžios atstovus, buvo Raudonojo Kryžiaus kasininku, padėdavo vargstantiesiems, slapstėsi įvairiose vietovėse dirbdamas visokius darbus. Taip pat pas jį rasta laikraščių „Ūkininko patarėjas“ (1942 m.), „Ateitis“ (1943–1944 m.) ir „Laisvė“ (1942 m.) su antisovietinio turinio straipsniais, kurie buvo pridėti prie bylos kaip svarbūs daiktiniai įrodymai. Kalėdų rytmetį kun.

J. Katinas buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą ir be jokio teismo jam buvo pranešta, kad yra nuteistas 25 metams pataisos darbų lageryje su turto konfiskavimu.

Su 400 kitų vyrų įsodintas į ešeloną ir išvežtas į Komiją. Pirmiausia nuvežė į Vorkutos anglių kasyklas ir čia dar skyrė porą dienų susipažinti su vieta, žmonėmis, pareigomis.

Kunigas J. Katinas buvo silpno regėjimo, nešiojo akinius, o visi „akiniuotieji“ buvo paskirti darbams ne 1 Straipsnis: Reakcinė katalikų dvasiškija – amžinas lietuvių tautos priešas. 11 skyrius. Reakciniai dvasininkai – žmogėdros Hitlerio tarnyboje. / Lietuvos TSR mokslų akademijos tikrasis narys J. Žiugžda // Tiesa. – 1948 m. Nr. 218–240)

II. Jubiliejai

Lietuvos ypatingojo archyvo bylos Nr. 14998 fragmentas.

šachtoje: krovimo, staliaus, geležies apdirbimo, barakų tvarkymo ir kitokiems. Darbo lengvumas priklausė nuo „kyšio“. Jei turi gerus kailinius, švarką, batus, nertinį – atiduok viršininkui ir gausi lengvesnį darbą.

Vorkutoje, tame pačiame lageryje, kun. Juozapas kalėjo su kitais kunigais: tėvu Puodžiūnu, kun. Vaičioniu, kun. Vaiteliu, kun. Bagdonu, italų vienuoliu Leoni ir kitais.

Po penkerių metų lageryje kun. J. Katinas buvo pripažintas invalidu. Tuomet visus invalidus išvežė į Čiumą (apie 100 km nuo Vorkutos), o po metų – į Mordovijos invalidų lagerį.

1956 m. į šį Mordovijos lagerį atvyko Maskvos karininkų komisija ir tikrino kalinių bylas: vieniems sumažino bausmės atlikimo laiką, o kitiems visai anuliavo. Kun. Juozapui pasisekė – jam anuliavo 17 metų bausmę. Savo mintis apie suteiktą malonę jis užrašė eilėmis.

Atsisveikinimas su lageriu Aš važiuoju jau į laisvę. „Moire“ skirsto mus visus, bet kai liksiu vienui vienas aš galvosiu apie jus.

Likusieji, gal sakyste

laimė skirta tiktai jiems.

Bet juk maišas atsirišo –

išbyrėt reikės visiems... Šiandien galvas iškėlę Žengiam į laukus plačius O jūs už savaitės mesit kalinio pančius.

Tai sudiev, draugai nelaimės,

Būkit žvalūs ir linksmi.

O mes progai pasitaikius

kelsme už jus bokalus!

Mordovija, 1956 m. liepa

31

TAUROSTA

Kun. J. Katino įrašas kitoje nuotraukos pusėje: Kristus tiktai per Golgotą Pasiekė Velykas, Tas pat kelias visiems duota, Kas tik katalikas!

Mano Velykiniai pasveikinimai P - lėms Kščenavičiūtėms ir jų mamytei Kun. Juozas, Šiaulėnai, 1957.1V.12 Nuotrauka iš: http://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/admin/File/ PAnykstenas-2009/Pasaulio_anykkstenas_2009_10.pdf

1956 m. liepos 14 d. kun. J. Katinas buvo paleistas iš kalinimo vietos. Į Lietuvą grįžo nusilpusios sveikatos ir tais pačiais metais buvo paskirtas altarista Šiaulėnuose (Radviliškio r.). Tačiau Šiaulėnuose neišbuvęs nė metų buvo perkeltas į Alėjus (Raseinių r.) ir paskirtas Švč. Trejybės parapijos klebonu ir čia tarnavo iki 1959 m.

1959–1961 m. buvo Šventybrasčio (Kėdainių r.)

Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas, 1962– 1965 m. – Šiaulėnų Šv. Onos parapijos klebonas.

1966 m. kun. J. Katinas perkeltas į Kulvą (Jonavos r.) ir paskirtas Kulvos Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonu, o vėliau ir iki mirties (1983–1985 m.) buvo šios parapijos altarista.

Kulvoje kun. J. Katinas praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 19 metų. Kulviškiai jį mena buvusį gerą pamokslininką, turėjusį gerą, gražų balsą, šmaikštų, mėgusį humorą, kūrusį eilėraščius. „Ir taip penkiasdešimtmetį karų ir valdžių sumaišty, bene didžiausia kuo patikom, kad savo „avių“ nepalikom.“ Jo organizaciniai gebėjimai pasireiškė ir vyresniame amžiuje. 1974 m. liepos 10 d. kun. J. Katinas suorganizavo ir Kulvoje atšventė drauge su buvusiais seminarijos kurso draugais 45-ąsias kunigystės metines. Ne vien kunigystės reikalai rūpėjo: ilgi vakarai, iki išnaktų, skirti maldai... ir kūrybai. Skvarbios kuni-

32

2020 NR. 1 (11)

go mintys nusėdo pamokymuose, dramos kūriniuose, turinčiuose išliekamąją vertę, kaip antai: - Atėjus bažnyčion / kun. J. Katinas. – Kaunas: [Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegija], 1936. – 23 p.; - Beginklė auka / J. Katinas. – Kaunas: Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegijos leidinys, 1937. – 16 p.; - Išpažinties auka: keturių veiksmų tragedija: (su gaidomis) / Rimbaudas. – Kaunas: [s.n.], 1937. – 59, [1] p.; - Naujoji aušra: penkių veiksmų drama jubiliejiniams metams paminėti / Rimbaudas. – Kaunas: [s.n.], 1938. – 39 p.; - Vaidilutės likimas: dviejų veiksmų misterija: (su gaidomis) / Rimbaudas. – Kaunas: autoriaus leidinys, 1938. – 26 p.; - Ką skaityti? / J. Katinas. – Kaunas: Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegijos leidinys, 1939. – 13 p.

Pluoštelyje išlikusiųjų ir dabar saugomų Kulvos bibliotekoje kun. J. Katino eilėraščių atsispindi to meto aktualijos, problemos. Kaip jis pats sakė: „visom gyventom vietom yra pritaikyta poezija.“

II. Jubiliejai

Kulva iš viršaus

Kulva iš vidaus

Kas vadovaujas pliotkais iš šono, tam reik užmauti bobos sijoną.

Jei toks ligonis vyresniu lieka, lauk nemalonės net ir už nieką.

Ir man už darbus, kančias Vorkutos, siūlė šampano – gavau tik putas...

Kulvos katalikų aš dėl šių dalykų nelaikau vertais:

Dabar aš esu kuklioj vietelėj – šalia griuvėsių, Kulvos kaimely.

Dėl šių griuvėsiu klaidą padarė pirmas klebonas paskirtas po karo.

Jis tuojau griebės statyti gryčią, net negalvojo taisyt bažnyčią.

Dabar jos sieną laikas naikina, o bokšte gandras vaikus augina.

Kulva ant kalno, sodai bujoja, o keleivinės čia pat sustoja.

Jeigu tau rūpi grožis ir gėris, sėsk autobusan – čia pat ir Neris.

Plaukyk kaip gulbė, kaitinkis saule, grožėkis krantais retais pasauly...

Dvi yr blogybės – Kulvos vertybės niekais paverčia kaip uošvė marčią: kad šiaudadūšiai sutiko leisti gražią bažnyčią sale pakeisti.

Antra, kad žmonės berods dievoti, o Dievo garbei nenor giedoti.

Mano čia tikslas ieškoti vaistų, kad tylią maldą giesmė pakeistų.

šventes bažnyčios dažniausiai jie tyčia pramogom pakeis.

Kai maldos garsinės, giesmės sutartinės – jie neprisidės.

Bet jei kas išdrįsta sakyt, kad jie klysta – tada netylės *** Dirbau kaip mokėjau – Visus jus mylėjau, o dabar sudiev...

Kulva, 1973 m.

.................................. „ ..................................

Mirė visų gerbiamas kunigas 1985 m. vasario 14 d.

Kulvoje. Palaidotas Kulvos bažnyčios šventoriuje. Žmonių prisiminimuose liko jo sodrus balsas, pamokymai ir drąsa sakyti tiesą, nes ji turi vertę. Abejingų jai nebūna.

Kulva, 1967 m.

ŠALTINIAI: 1. Anykštėnų biografijų žinynas [žiūrėta 2020 kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1203.

2. Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka (2000). Jonavos krašto žmonės: Jonavos įkūrimo 250 metų jubiliejui. Jonava: Linotipas.

3. Kun. Juozapo Katino rankraščiai.

4. Kuprevičienė V. Pasitinkant Lietuvos valstybingumo šimtmetį: Joniškis 1929–1932 metais [žiūrėta 2020 kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://ma-

nojoniskis.lt/naujiena/pasitinkant-lietuvos-valstybingumo-simtmeti-joniskis-1929-1932-metais-fotografijos-is-kun-juozo-katino-archyvo.

5. Žiugžda J. Reakcinė katalikų dvasiškija – amžinas lietuvių tautos priešas // Tiesa. – 1948, Nr. 218–240 6. Vanagas R. Švenčiausiasis – konservų dėžutėje... [žiūrėta 2020 kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/ admin/File/PAnykstenas-2009/Pasaulio_anykkstenas_2009_10.pdf.

7. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. K-1, ap. 58, b. 14998.

33

TAUROSTA

MENIŠKOS SIELOS TĖVAS Dr. Jonas BUTKEVIČIUS

Prof. Vladas Karatajus. „Prano Butkevičiaus atminimui“.

Aliejus, drobė, 120x115, 1995 m.

2020 m. vasario 23 d. sukako 100 metų, kai gimė dailininkas, tapytojas, medžio drožėjas Pranas Butkevičius.

P. Butkevičius kilęs iš senos bajoriškos giminės, protėviams šis titulas patvirtintas 1779 m. kovo 1 d.

Vilniaus bajorų deputatų susirinkime (6-oji knyga).

Giminės herbas – Skiedra, Balana (lenk. – Trzaska).

Prano senelis Andrius Butkevičius (1827–1889 m.) buvo baigęs Kėdainių apskrities gimnaziją, dirbo vals-

34

2020 NR. 1 (11)

tybiniu tarnautoju Vilniuje, Lydoje ir Kaune, įgijo kolegijos registratoriaus ir tarėjo vardus. Vėliau iš tėvo Andriaus Florijono Butkevičiaus (g. apie 1790 m.) paveldėjęs pusę ūkio (kita pusė atiteko broliui Julijonui), valdė 26 dešimtines žemės Angirių kaime, Josvainių valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Čia vedė bajoraitę Malviną Račkauskaitę. 1881 m. jie susilaukė sūnaus Hermano Nikodemo (P. Butkevičiaus tėvo).1 Butkevičių giminė rėmė 1863 m. sukilimą ir jame aktyviai dalyvavo. Dr. J. Tumas-Vaižgantas rašė: Lietuvos bajorija, ypač smulkioji, pajuto istorinį savo uždavinį eiti su

II. Jubiliejai

Sodyba Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen.), kurioje gyveno Butkevičių šeima, dabar iš naujo atgimusi.

liaudimi, iš kurios ji nebuvo išrauta. [...] Ji drąsiai ir lietuviškai atkakliai ėmė grįžti atgal į liaudies lietuviškumą, tuo pačiu silpnindama lenkiškąjį elementą Lietuvoje. [...] Minėtini Butkevičiai [...]2

Redakcijos paprašytas P. Butkevičiaus sūnus, profesorius, mokslų daktaras, dailininkas Jonas Butkevičius trumpai papasakojo apie savo Tėvą – kraštietį dailininką, medžio drožėją, geriausius savo darbus sukūrusį Dumsiškių kaimo sodyboje. „Senelis Hermanas Nikodemas (1881–1956) baigė Kauno klasikinę gimnaziją ir grižo ūkininkauti į Angirius. Išsilavinęs, apsiskaitęs, mėgo gamtą, buvo puikus medžiotojas ir žvejys. Kaip pažangus ūkininkas, pirmasis valsčiuje pradėjo taikyti sėjomainą. Vedęs bajoraitę Mariją Vilkevičiūtę (1882–1975), sulaukė keturių vaikų: Jono (1908–1993), Jadvygos (1912– 1999), Juozo (1915–1996) ir mano tėvo Prano, gimusio 1920 m. vasario 23 d. Angirių kaime.

P. Butkevičius piešti pradėjo ansktyvoje jaunystėje, gyvendamas ant gimtosios Šušvės kranto. Baigęs Kėdainių gimnaziją, jis pėsčias atėjo į Kauną ir įstojo į Kauno meno mokyklą, tačiau dėl lėšų stokos studijų nebaigė. Po karo mokėsi geležinkeliečių technikume Vilniuje, įgijęs diplomą, kurį laiką jame dėstytojavo.

P. Butkevičius. 1949 m. Kaunas.

Nuotrauka fotografo Karlo Baulo.

1938–1943 m. dirbo geležinkelyje budėtoju, 1943–1975 m. – inžinieriumi-dispečeriu Kaune (iki 1955 m.) ir Vilniuje (iki 1975 m.)3.

35

TAUROSTA

P. Butkevičius su žmona Janina ir Jonuku, 1949 m.

Dirbdamas geležinkelyje, 1946 m. Gaižiūnų stotyje susipažino su taip pat geležinkelio darbuotoja bajoraite Janina Petrauskaite (g. 1921 m. spalio 24 d.). Pastarosios tėvas, pasiturintis Antonopolio viensėdžio ūkininkas bajoras Vladislovas Petrauskas, buvo aktyvus Jonavos valsčiaus savivaldos kūrėjas. 1920 m. sausį pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose buvo išrinktas į Jonavos valsčiaus tarybą. Jau 1921 m. jis išrinktas ir Jonavos valsčiaus viršaičiu, šias pareigas ėjo iki 1929-ųjų, po to ilgus metus dirbo Dumsių seniūnijos seniūnu. Jis buvo vienas aktyviausių Jonavos tilto statybos organizatorių. Žmonių pagarba lydėjo jį visą gyvenimą.

P. Butkevičius prie savo išdrožto kryžiaus, skirto Sąjūdžiui. Dumsiškiai, 1989 m.

1947 m. tėvai susituokė Kaune ir šiame mieste gyveno visą dešimtmetį. 1948 m. lapkričio 27 d. gimiau aš, vienintelis jų sūnus. 1957 m. perkėlus tėvo darbovietę į Vilnių, ten persikėlė visa šeima.

Valdišką pamaininio dispečerio tarnybą Tėvas laisvalaikiu iškeisdavo į meno pasaulį – visą laiką tapė paveikslus. Mokėsi iš tokių garsių dailininkų, kaip P. Sezanas, A. Matisas, A. Gudaitis. Jam daug padėjo draugystė su vienu žymiausiu Lietuvos tapytoju Vladu Karatajumi (pastarojo žmona Česlava yra mamos pusseserė).

1975 m., būdamas 55-erių, Tėvas išėjo į pensiją ir kartu su mama apsigyveno jos tėviškės sodyboje Dumsių (dabar – Dumsiškių) kaime, Šveicarijos seniūnijoje. Čia, gamtos prieglobstyje, jis atsidėjo menui, tapybą derindamas su medžio drožyba4. Drauge su šeima apkeliavo visą Lietuvą, tapė bažnyčias, senamiesčius, malūnus, piešė koplytstulpius ir kryžius. Dumsiškiuose nutapė geriausius, gražiausius savo paveikslus. Jo tapybos stilius vis modernėjo. Pradėjęs nuo realistinių darbų („Tėvo portretas“,

36

2020 NR. 1 (11)

P. Butkevičius prie savo sukurto kryžiaus Ruklos kaime, 1989 m.

II. Jubiliejai

„Tėvo portretas“. Aliejus, kartonas, 54,6x46,6, apie 1954 m.

Piešinys „Išmintis“. Popierius, anglis, sangvinas, 25x19, 1949 m.

1953 m.), vėliau tapė impresionistinius paveikslus („Dumsių prūdas pavasarį“, 1964 m.). Paskutiniuoju kūrybos etapu kūrė ekspresionistiniu stiliumi („Gamtos fejerija“, 1993 m.).

gimtį. Tapydamas Tėvas buvo ekspresyvus, žaižaruojantis, bet kartu ir subtilus, švelnus.

Tėvas taip pat be perstojo drožė koplytstulpius visai Lietuvai. Vienas jų, šv. Jono, ir šiandien saugo sodybą Dumsiškiuose. Paminklas „Solo giminei“ (Kaunas, Petrašiūnų kapinės) ir kryžiai – vieni gražiausių jo drožti Jonavos kryžiai Ruklos kaimui bei Sąjūdžiui (1989 m.). Pastarasis taip pat stovi sodyboje Dumsiškiuose.

Meniški ir unikalūs jo drožti ąžuoliniai, uosiniai baldai. Išskirtinis savo ornamentais bufetas su šv. Kazimiero ir šv. Jurgio bei Vilniaus, Kauno ir Kėdainių herbų bareljefais. Iš jo drožtų bareljefų išsiskiria „Švitrigaila su bajorais“ (1988 m.), „Aušros vartų Madona“ bei „Gediminas“ (1981 m.).

Gamta buvo svarbiausias Tėvo tapybos įkvėpimo šaltinis. Sakydavo, kad joje ieško spalvų, fejerijos ir jų sąskambio. Savo vėlesnį stilių jis apibūdino kaip ekspresyvų abstrakcionizmą, tačiau besiremiantį ne abstrakčia sąvoka, o išplaukiantį iš gamtos.

Tėvo tapyba pasižymi spalvingumu, pakilia nuotaika, optimizmu – paties asmenybei būdingomis savybėmis. Jam rūpi paveikslų faktūra, grynos spalvos, o drąsus ir laisvas potėpis išduoda tvirtą kūrybinę pri-

Mintis savo paveikslams jis kaupdavo gamtoje, o vėliau jas abstrahuodavo, išliedamas drobėse. Kūryboje atsispindi jo gilūs dvasiniai klodai: inteligentiškumas, išprusimas, gamtos suvokimas, vitališkumas, gilus Lietuvos istorijos bei architektūros pažinimas.

Jo kūryboje užkoduota būties paslaptis ir gyvenimo džiaugsmo spindesys.

Profesorius V. Karatajus sakydavo: „Pranas buvo apsišvietęs, gerai išstudijavęs dailę, tad labai organiškai peržengė ribą nuo gamtos kopijavimo iki sintezavimo. Jo profesionalumas absoliučiai laisvas – gauna impulsą ir improvizuoja. Jis tarsi žaisdamas kuria, tai – jo gyvenimas.“ Profesorius Konstantinas Bogdanas taip pat įvertino Tėvo kūrybą: „Prano skulptūra profesionali, vitališka, drožyba išplaukia iš liaudies meno.“ ---------------------------------Dar ilgai žiūrėjau pro Tėvo petį į drobę ant molberto, mačiau, kaip gimsta spalvos, gamtos peizažo kontūrai, kaip mintys vedžioja ranką, o kartais ranka sustoja ir ilsisi, kol akys geria saulėtą laukinę pievą.

Rodos, laikas sustoja ir nesinori jo paliesti, kad nesugriūtų idilė, spalvos...

37

TAUROSTA

„Dumsių malūnas pavasarį“. Aliejus, drobė, 55,3x40, apie 1964 m.

„Vidudienio žara šventoriuje“. Aliejus, kaertonas, 57,5x74, 1993 m.

38

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

Bareljefas „Švitrigaila su bajorais“. Ąžuolas, 76,8x85,8, 1988 m.

Bareljefas „Vilniaus legenda“. Ąžuolas, raudonmedis, klevas, 54,5x66, 1978 m.

NUORODOS 1. Dr. Tumas J. Žurnalas „Vairas“, 1932, Nr. 11.

2. Lietuvos bajorų palikuoniai. Sudarytojas Jonas Stankus. Vilnius: Danielius, 2000, p. 74.

3. Butkevičius Jonas. Bajoriškų Petrauskų ir Butke-

vičių giminių istorijos. Taurosta. Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis. 2015, Nr. 1 (1), p. 128–138.

4. Mackevičius Kazys. Bajorų Prano ir Jono Butkevičių kūrybinės tradicijos. Lietuvos bajoras. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos leidinys. 2016, Nr. 22, p.

54–57.

39

TAUROSTA

Kaimo šviesuoliui Broniui Sedleckui – 90

KIEKVIENAM ŽMOGUI SAVAS LIKIMAS Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Devintą dešimtį baigiantis Bronislovas Sedleckas iš Upninkėlių kaimo (Upninkų sen.) žavi ne tik savo pomėgiais, puikia atmintimi, bet ir aktyvia veikla mėgėjų meno kolektyvuose. Prieš dvidešimt metų palaidojęs žmoną, vienatvę sugebėjo užpildyti drožinėdamas medį, kurdamas grožį kieme ir įsiliedamas į šokėjų ir dainininkų būrį Upninkų kultūros centre. Anot jo, svarbiausia – neužsidaryti ir nelikti tarp keturių sienų, nes niekam nebūsi reikalingas. „Mėgstu bendrauti, bičiuliautis, pasikalbėti, o be dainos nepraleidžiu nė vienos dienos. Net namuose, vienas būdamas, kokią melodiją užtraukiu“, – šypsosi kaimo šviesuolis, vadinamas tiesiog Broniumi.

40

2020 NR. 1 (11)

KRYŽIUS – PIRMASIS KŪRINYS Pro vartelius įėjus į kiemą, žvilgsnį patraukia medinis kryžius, kurį šeimininkas prieš kelis dešimtmečius išdrožė ir pastatė savo valdose, šalia tvoros. Tai nebuvo spontaniškas sumanymas – jis ilgai puoselėjo mintį kaimą papuošti kryžiumi. Įsigijęs medienos, vakarais ėmėsi įgyvendinti idėją. Kūrinys pareikalavo nemažai laiko ir fantazijos. Tai buvo pirmas B. Sedlecko prisilietimas prie medžio.

Atrodė, kad drožyba tuo ir baigėsi. Tačiau kartą išgirdęs, kad žmona ketina važiuoti į miestą pirkti medinio šaukšto, Bronius pašoko kaip įgeltas: nejaugi pats

II. Jubiliejai

Kūrybinio darbo vaisiai. Vyšnialaukis, 2019 m.

padaryti negaliu? „Paprašiau savąją palūkėti, pažadėjau pamėginti išdrožti ir padovanoti jai tą reikalingą daiktą. Netrukus ranka vis dažniau ėmė tiestis prie medžio – radosi daugiau buityje reikalingų mentelių, šaukštų, kitokių įrankių. Man patiko toks užsiėmimas, ėmiau ieškoti kitokių formų“, – pasakoja drožėjas.

Mirus žmonai, pasikeitė gyvenimo ritmas, kartais užplūsdavo begalinis ilgesys. Ne vienas kaimynas kraipė galvą: kas bus iš to našlio Broniaus? Ar ilgai jis ištvers be moteriškos rankos? „Pagalvojau, kad neverta dairytis į šonus. Augo geras sūnus, kuris padėdavo atlikti namų ruošos darbus: ir grindis išplaudavo, dulkes nušluostydavo, ir patalus paklodavo. Pamaniau, kad svetima moteris neatstos jam motinos. Tai ir nebandžiau antros pusės ieškoti, – dalijasi mintimis B. Sedleckas. – Paskui pardaviau laikytus gyvulius – sumažėjo rūpesčių, atsirado daugiau laiko kiemui puoselėti ir jau išmėgintai medžio drožybai.“

DĖMESYS APLINKAI Šeimininkui patinka puošti kiemą, puoselėti gėlininkystę. Susikasęs klombas, į žemę beria gėlių sėklas, sodina gumbus, ravi, laisto. Nuo pavasario iki šalnų jo valdose marguoja gvazdikai, jurginai, egzotinės gėlės, kurių pavadinimų nė pats nežino.

Kieme akį traukia didžiuliai akmeniniai dėklai, ant kurių vazonuose kepurėmis apsigobusios įvairiausios grožybės. „Kai stačiau garažą, atvežė labai akmenuoto žvyro. Tai išsijojau akmenukus, sudėliojau į tinklines apvalias formas – taip ir atsirado tie akmeniniai „stovai“, – teigia pašnekovas. Šeimininko darbštumą ir meilę tvarkai rodo ir gale daržinės sukrautos malkos: brauk delnu per paviršių – nuslys kaip per ledą.

41

TAUROSTA

Muzika ir daina lydi bendraminčius. Iš kairės: B. Sedleckas, M. Kručas, A. Kirvelevičius, 2015 m.

SUMANYMAI ATEINA NAKTIMIS Mėgstantis medžio darbus šeimininkas nutarė kiemą papuošti drožiniais. Nors nė karto nebuvo mėginęs medžiui suteikti paukščio formą, palinko prie naujo sumanymo. Šiandien kiemo augalai tiesiog aplipę įvairiais mediniais paukšteliais, prie tvoros, didžiulėje drožėjo išskobtoje klumpėje, vasarą pražysta ryškiaspalvės gėlės, ant kruopščiai nupjautos žolės šypsosi storapilvis baravykas. Visur pilna medinių skulptūrėlių, tik spėk dairytis.

Pastaraisiais metais jas kuria ir iš polistirolo, kurį iškarpius, išlanksčius, suklijavus, išryškėja paukščių figūros, inkilėliai, raudonus snapus tiesia gandrai, prie jų kojų glaudžiasi šerniukų šeimynos, o po žaliais medžiais susispietę ežiukai. Padaryti šiuos padarėlius reikia itin didelės kantrybės.

Meistras prisipažįsta, kad vaizduotėje figūrų ar kompozicijų sumanymai gimsta naktimis, kankinant nemigai. „Tiesiog akyse pamatau, ką galėčiau sukurti, apmąstau, kokią medžiagą reikėtų vienai ar kitai skulptūrėlei panaudoti. O kitą dieną imuosi veiklos fantazijai įgyvendinti. Tokie naktiniai reginiai padeda plėsti skulptūrų įvairovę, – dalijasi patirtimi pašnekovas. – Neturiu jokių staklių, naudoju labai paprastus įrankius – peilį, kirvuką, skalpelį. Anoks čia darbas – tie-

42

2020 NR. 1 (11)

siog krapštausi. Be veiklos negaliu – turiu judėti. Štai paprašė viena mokytoja padaryti 26 gandriukus – pagaminau. Gera, kai mano drožiniai kažkam reikalingi.“ B. Sedlecko medžio kūriniai puošia ne tik Jonavos, bet ir Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Utenos, Ukmergės, kitų kraštų gyventojų būstus, įstaigų kabinetus.

Jo darbai buvo pristatyti Vyšnialaukio kaimo vasaros šventėje, Upninkų kultūros centre. Upninkėlių kaimo gyventojas norėtų surengti savo kūrinių parodą Jonavoje, bet nerimauja, kad jam, savamoksliui drožėjui, neturinčiam nei pripažinto kūrėjo pažymėjimo, nei kūrinių sertifikato, muziejaus durys gali neatsidaryti.

GYVENIMĄ LYDI DAINA „Jokio darbo nedirbu – sukuosi po namus, bet nuoboduliui laiko neturiu“, – tarsi nusistebi pats Bronislovas. Ir kaipgi jo atsiras, jeigu šis vyriškis yra aktyvus Upninkų kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų dalyvis – ir šokėjas, ir dainininkas. „Įsilieti į saviveiklą mane pakvietė meno vadovė Laima Dobrovolskienė. Kartą sumanė upninkiečiai surengti gegužinę Upninkėliuose. Pasidairė po kaimą, nužiūrėjo plačią erdvę mano kieme ir paklausė, ar negalėtų čia suorganizuoti šokių vakaro. Žinoma,

II. Jubiliejai

B. Sedleckas – akcijos „Susitikime IKI!“ dalyvis.

sutikau, nušienavau aikštelę, paruošiau kaip dera. Jie grojo, dainavo, mūsų sodiečiai pasišoko, melodijų pasiklausė. O pasibaigus gegužinei, ėmiau ir užtraukiau dainą. Meno vadovė nustebo, kad tokiame nedideliame kaimelyje gyvena dainingas žmogus ir pakvietė dalyvauti kultūros centro dainininkų būrelyje. Taip ten ir atsiradau“, – prisimena smagią istoriją Bronius.

naras Linas Samėnas iš Vilniaus. Vieną pyragą Bronius, laukdamas svečio, jau buvo iškepęs, o kito gamybai abudu važiavo į Jonavą, rinkosi reikalingus produktus, paskui prieš kamerą maišė tešlą, aiškino, per kiek laiko ji turi pakilti, kiek minučių kepti ir panašiai. O L. Samėno dėmesys ir padovanota „Virtuvės knyga“ – B. Sedlecko kulinarinių gebėjimų įvertinimas.

Daug metų Bronius sukosi ir šokių kolektyvo gretose, bet, pastaraisiais metais ėmus skaudėti kojas, prireikė ir medikų pagalbos, tad malonumo teko atsisakyti.

Bet daina lydi ligi šiolei. „Negaliu nedainuoti, – prisipažįsta jis ir sodriu balsu užveda skambią melodiją, kurios klausantis net širdis suvirpa. – Kai kultūros centre susipažinau su Upninkuose gyvenančiu ilgaamžiu Mykolu Kruču, pradėjome abudu dainuoti. Atrodo, visai neblogai sekasi“, – samprotauja darbštusis Bronius.

Pašnekovas sako, kad jo mama, dirbusi restorane Kaune, buvo puiki kulinarė ir konditerė – kepdavo tortus, šakočius, pyragus, dažnai šeimininkavo vestuvėse, krikštynose. Broniui, tada dar kokių dešimties metų berniūkščiui, teko padėti jai gaminti šakočius – ištrinti kiaušinių trynius, iki putų išplakti baltymus, sukti rankenėlę, kad pilama tešla gražiai nuvarvėtų.

KULINARIJOS PASAULYJE B. Sedlecko kiemas dažnai pyragais kvepia. „Viską moku – ir sausainius, ir pyragus galiu iškepti, Kėdainių, žemaičių blynais ar plovu svečią tikrai pavaišinsiu. Argi sunku virtuvėje suktis? Reikia tik noro“, – nusišypso.

Prieš kelerius metus pas jį apsilankė net garsus kuli-

Pats savarankiškai pyragą iškepė tada, kai gimė pirmoji atžala. „Paskui į virtuvę prie puodų ir keptuvių nelindau – žmona šeimininkavo, negalėjau jai trukdyti, ji juk šeimininkė, tad ką norėjo, tą gamino.

O jos netekęs, vėl prisiminiau pyragus ir kitus gardumynus“, – prisimena našlys. Įvairios šventės, kuriose dalyvauja Bronius, neapsieina be jo iškepto skanėsto. „Broniuko pyragas“ – taip didžiulį pyragą pavadino rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai. Garbaus amžiaus žmogus sukuria ir savo receptų, pagal kuriuos pagamintais valgiais maloniai ir kitus pavaišina.

43

TAUROSTA

PRISIMINIMAI Prieškaris, karo metai jo atsiminimuose praplaukia tarsi žiaurus kino filmas – lydėjo nepritekliai, baimė, pavojai ir vargas. Tėvas, Antano Smetonos laikų karininkas, išvyko į Argentiną ir prapuolė. Kas jam nutiko, niekas taip ir nesužinojo. Motina kartu su Broniuku gyveno Šančiuose, Kaune.

Mamos sesuo Elena buvo ištekėjusi už turtingo Vaclovo Šliogerio, turėjusio dvarą Lokenėliuose. Matydama sunkų sesers gyvenimą, pasiūlė kartu su sūnumi persikelti pas juos ir dirbti šeimininke. Būtent šioje aplinkoje Bronius susipažino su pusbroliu Vyteniu, Elenos ir Vaclovo sūnumi. Vėliau neramūs istorijos įvykiai Vytenį nubloškė į Australiją, bet širdyje išliko tėviškės trauka. „Nesame amžini, tad prisiminimai prikelia praeities akimirkas, atnaujina istorijon nuėjusius vaizdus.

Kol esame šioje žemėje, jų pamiršti negalima“, – pabrėžia inteligentiškas, komunikabilus, meninių talentų nestokojantis B. Sedleckas.

SUNKUMAI SUSTIPRINO IR UŽGRŪDINO Lokenėlių dvaro aplinkoje pašnekovo mama susipažino su buvusiu ūkvedžiu ir ištekėjo antrą kartą.

Bet gyvenimas Lokenėliuose truko neilgai – iki val-

džios pasikeitimo 1940 m. Išėjusi iš jo, šeima glaudėsi pas įvairius žmones Jonavoje. Vaikui nerimą kėlė ne tik nepastovi gyvenama vieta, bet ir dažnas patėvio diržas. „Nemylėjo jis manęs, todėl gana anksti išleido tarnauti pas ūkininkus – ganiau karves. Iš vieno ūkininko pabėgau po trijų dienų, bet gavau lupti ir buvau sugrąžintas atgal. Nepaisydamas oro – audra ar perkūnija, privalėjau saugoti bandą. Man, mieste gimusiam ir augusiam, daugelis dalykų buvo nesuprantami. Prisimenu mamos pamokymą, kad žaibuojant ir griaudžiant nestovėčiau po medžiu. Tai aš atsitūpdavau po atviru dangumi ir permirkusiais drabužiais laukdavau, kol liausis perkūnija ir nurims lietus“, – prisimena pašnekovas.

Iki dabar neišnyksta pokario įvykiai, kurie tik atsitiktinai nesibaigė tragiškai. Jaunuolį domino palaukėse ir pamiškėse užsilikusios granatos, kitokie sprogmenys. „Ne vieną esu susprogdinęs, o kartą tapau liudininku, kai du vyrus, krapščiusius pavojingą radinį, tiesiog suplėšė į gabalus. Aš nuo trenksmo tik ant žemės parkritau. Baisu ir prisiminti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą. Man jis buvo maloningas – išlikau gyvas“, – prisimena sodietis.

Pavojai tykojo kiekviename žingsnyje, bet nelaimės aplenkė Bronių. Užtat vargas ir nepritekliai lydėjo kiekvieną dieną. „Atėjo metas, kai norėjosi nueiti į šokius, bet neturėjau tam tinkamų drabužių. Pasiskolindavau iš kai-

Kolūkinių laikų mechanizatorius, ne vieną kartą apvažiavęs ir suaręs Upninkų laukus.

44

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

myno švarką, kad atrodyčiau patraukliau. O milinių kelnių „kantą“ įspausdavau daužydamas kirvio pentimi, net lygintuvo neturėjome. Toks gyvenimas mane mokė stiprybės ir grūdino. Dabartinis jaunimas to nė įsivaizduoti negali. Tad aš neretai pagalvoju, kad dabar ne tėvai auklėja vaikus, bet šie gimdytojams nurodinėja, kaip reikia elgtis. Apmaudu, kad karas sumaišė gyvenimą – nebaigiau net keturių klasių. Bet gerai prisimenu griežtą mokytoją, kuri penalu ne man vienam daužė per rankas. Ir toji patirtis padėjo geriau pažinti gyvenimą. Kai pagalvoju apie praeitį, nesuprantu, kaip sugebėjau tai ištverti“, – susijaudina B. Sedleckas.

nėra. Gal jų ir būtų, bet reikia suprasti, kad negalima šiauštis prieš kiekvieno išsakytą mintį, ištrūkusį žodį. Jeigu statysime šerius, tai priešų netrūks. Visur reikalinga tolerancija, draugiški pasikalbėjimai, o ne pykčiai“, – pataria jis.

Pašnekovas pripažįsta, kad netrukus pasibelsiantis devyniasdešimtmetis nėra labai džiaugsmingas dalykas. Tačiau, pasak Broniaus, skundai ir dejonės tik apsunkins mąstymą, sumenkins jėgas, bet laiko rato atgal nepasuks ir jaunystės nesugrąžins.

Visą laiką dirbęs mechanizatoriumi Bronius gali papasakoti įdomių istorijų. Visko būta – ir liūdnesnių, ir džiugių dienų. Bet geriausiu laikotarpiu jis įvardija pastarąjį metą. „Esu patenkintas senatve – turiu daug draugų, pažįstamų, mane gerbiančių žmonių. Priešų

„Aš gerai suprantu, kad viskas, ką išgyvenau, mačiau, yra mano. Niekas to iš manęs neatims. Todėl dabar jaučiuosi esąs laimingas ir patenkintas gyvenimu. Nežinau, kodėl kiti skundžiasi, kad blogai gyvena. Man tas nesuprantama. Prisimenu, prieš Kūčias pėsčias keliaudavau į Jonavą, kad stiklinę cukraus nupirkčiau. Ir tada nedejavau. Buvo taip, kaip buvo. Esu patenkintas savo kasdienybe, šventėmis, dainomis, kurios skamba net, kai būnu vienas namuose. Užaugo dukros ir sūnus. Tai ko nesidžiaugti?“ – optimizmo nestokoja kaimo šviesuolis.

Kai tau daug metų, daug žinai ir daug nori pasakyti.

Upninkėlių k., 2020 m.

Nesiskiriantis su daina ir namuose, ir svečiuose.

Upninkėlių k., 2020 m.

LAIMINGIAUSIAS GYVENIMO ETAPAS

45

TAUROSTA

Žurnalistei Irenai Nagulevičienei – 70

DEGANTI SAVYJE IR NEŠANTI ŽODŽIO ŠVIESĄ Marius STREBEIKIS, žurnalistas

ventąjį laiką, o su tuo, kas dar bus, galima ir susitaikyti, paklusti kaleidoskopiškai besikeičiančiam pasauliui. Juk ji – dvasios žmogus, ne kažkokia ambicijų ir verslo planų vedžiojama politikė...

PAVĖLAVO KELIAS DIENAS „Gimiau šiaudų pilname vežime, kuris nespėjo nuriedėti į medicinos punktą. Baltai žydėjo sodai, švietė žvaigždės, rodos, visas Pagurių kaimas nemiegojo“, – taip pati perpasakoja savo mamos prisiminimus.

Sakoma, žmogaus kelionę nusako jo pirmasis darbo pasirinkimas. Nes patraukiama ten, kur šaukia likimas, kur veda širdis. Irenos pirmoji darbovietė – Pakruojo rajono redakcija, kėdė bene įdomiausiame laiškų skyriuje. Tai, kas vyko vėliau, jau ištekėjus ir pakeitus gražią Būtėnaitės pavardę į Nagulevičienės, skriejo it miražas, kūrybingos ir neramios dvasios žaižaravimas, moteriški atradimai, praradimai.

Įsivaizduokime, čia pat alma Apaščia, už penkių kilometrų skuba Nemunėlis. Argi ne šis nuostabus Rokiškio kraštas įkvėpė ją nuo mažens gėles sodinti, linus rauti, paglostyti gyvuliukus ir plunksna sustabdyti pavasario bei rudens akimirkas? Vėliau Pandėlio vidurinėje, į kurią vedė 11 km ilgio kelias, tas gamtos keitimosi akimirkas jau išguldė pirmuose eilėraščiuose. Savo pirmūnės kūrinėlius, skirtus, beje, ir Pandėlio miesteliui, įžvalgi mokytoja Aldona Rakūnienė perdavė laikraščiui, anuomet taip pat skelbusiam įvairius konkursus. Tad jaunoji Irutė netrukus tapo viltingai mirksinčia žvaigždele. Neišpuiko. Nenusisuko nei nuo matematikos, nei nuo chemijos ir po abitūros egzaminų atsiėmė net aukso medalį. Gaila, studijuoti universiteto stacionare sutrukdė pavėluotai pateikti dokumentai, tad teko tapti neakivaizdininke, įsidarbinti Pakruojo laikraštyje „Auksinė varpa“, kuris tokiu pavadinimu, įsivaizduokite, lig šiol nesuiro, gyvuoja.

Šiandien ji – žinoma žurnalistė, poetė, įvairių literatūrinių projektų kūrėja, net promočiutė. Artėjantis jubiliejus vis dažniau nukreipia dėmesį į būtąjį, išgy-

Ilgainiui darbas laiškų skyriuje segiojant popieriukus ir atsakinėjant į skaitytojų skundus neramiai, gyvenimo druskos nebijančiai merginai kiek pabodo,

Minint poezijos klubo „Šaltinis“ 25-metį.

46

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

Mama, tėtė ir brolis Gendrutis, apie 1945 m.

Raščiūnų pradinės mokyklos mokiniai su mokytoja.

I. Būtėnaitė – antroje eilėje pirma iš kairės, apie 1959 m.

Po Pirmosios Komunijos, apie 1957 m.

Pandėlio vidurinės mokyklos 11b klasės išleistuvės.

I. Būtėnaitė – pirmoje eilėje trečia iš dešinės, 1968 m.

ji pasuko į perspektyvesnį, atrodo, ir įdomesnį kelią.

Tapo VRM vaikų kambario inspektore, o kasdienybės rate atsirado budėjimų, reidų, pokalbių su prasižengėlių tėvais. Visa tai vėliau taps svarbia tyrėjos patirtimi, padės sėkmingam žurnalistiniam darbui.

Gal tada sąmonėje ir susidėliojo jos maksimalistinis moto: „Laikykis duoto žodžio ir itin kruopščiai atlik pareigas.“

SĖKMĘ LYDĖJO DRĄSA, REIKLUMAS 1978-aisiais, laikydama rankose įgytą lituanisto diplomą, Irena suprato, kad šis dokumentas neleis nurimti, nuolat primins vaikystės svajonę – kurti tekstus, tarnauti literatūros mūzai. Dėl šeiminių priežasčių 1976 m. gyventi pasirinkusi Jonavą, kelerius

47

TAUROSTA metus dar ėjo vaikų inspektorės pareigas, bet netrukus to meto Statybininkų mokykloje ėmėsi pedagogės darbo, įsiliejo į vietos literatų gretas. Jauna lituanistė ne tik mokė ugdytinius taisyklingos rašybos, bet ir atvėrė įdomų, platų literatūros pasaulį, ne vieną įtraukė į savo suburtą satyros teatrą, kuris respublikiniame konkurse pelnė diplomanto titulą. Tuos laikus ir iššūkius dabar puikiai prisimena buvusi Irenos mokinė, tautodailininkė, garsi riešinių mezgėja Eglė Pečiurienė. Šuoliais prabėgo du dešimtmečiai, skirti ne tik darbininkų kalvei, bet ir eilėraščių brandai, šviesėjančiai Jonavai. Jai patikėtas Jonavos poezijos klubo „Šaltinio“ vairas, sukurtas ne vienas eilėraštis Jonavai, net himnas, o Statybininkų mokyklos kieme, tarp anksčiau čia vešėjusių berželių, nuskardėjo naujos tradicijos – „Poezijos pavasario“ aidai.

1999-aisiais Irena – vėl žurnalistikos arimuose. Šį kartą – „Naujienose“, tose, kurios bandė perimti iš jau nebeegzistavusio „Jonavos balso“ atgimimo dvasią, kurioms reikėjo šviežio kraujo ir skubių sprendimų. Naujokei, atvirai kalbant, buvo patikėtos beveik visos temos – tiek teisėsaugos peripetijos, tiek kultūros, švietimo barai, tiek socialinės problemos. Irenai nereikėjo „apšilimo“, jos įtaigus balsas telefonu priversdavo paatvirauti ir iš kalėjimo grįžusį jauną asmenį, ir nesąžiningai laiptus remontavusį darbų vadovą, ir savo kabinete užsibarikadavusį seniūną, ir suklydusį kunigą, ir amžinai laiko neturintį kokį nors savivaldybės klerką. „Siųskim Ireną“, – sakydavo redaktoriai, kai reikėdavo ne tik skaitytoją džiuginančios naujienos, sensacijos,

bet ir tiriamojo pasiruošimo. „Duokit, padarysiu“, – neišsisukinėdavo ji ir, žiūrėk, kitos dienos rytą rašinys jau gulėdavo parengtas, nes jai nieko nereikšdavo šeštą ryto atskubėti į redakciją, dar kartą įsijungti diktofoną ir sudėlioti visus taškus ant „i“, maža to, patikrinti iš vakaro po durimis atsakingosios sekretorės įmestą korektūros puslapį, numatyti dienos darbų seką.

Kas lėmė veiklios jonavietės produktyvumą, sėkmingą profesinę saviraišką? Asmenybės kodas, daug kas. Tačiau, manding, itin svarūs buvo du faktoriai: fotografinis veidų atpažinimas ir telefonų numerių įsidėmėjimas. Irena iš tolo gali atpažinti žmogų, kuris, tarkime, prieš dešimt metų buvo jos rašinio herojus, o vidurnaktį pažadinta geba pasakyti kaimo seniūnijų ar policijos kabinetų telefonus. Tokią atmintį, matyt, išsiugdė dar Pakruojyje, spręsdama toli gražu ne poetiškas nepilnamečių problemas.

„ŠALTINIS“ PADRĄSINA, UGDO IR DŽIUGINA Jau beveik tris dešimtmečius ji eina poezijos klubo „Šaltinis“ vadovės pareigas. Irenos inicijuotos šventės „Kai žiedlapiais sninga“ bei „Palydėkim rudenį“, vėliau pavadinimus pakeitusios į „Pavasario valsą“ ir „Rudens preliudiją“ tapo respublikiniais renginiais, į būrį sukviečiančiais ne tik vietos literatus, bet ir kaimyninių rajonų, net nuo žemaičių žemės atskubančius plunksnos bičiulius. Švenčių metu, žiūrėk, sublizga ne vienas neatrastas talentas, kūrėjai pasidžiaugia

Su kompozitoriumi Tomu Kutavičiumi, pirmą kartą skambant Jonavos himnui miesto 250-mečio šventėje, 2000 m.

48

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

naujomis savo knygelėmis, susitaria dėl išvykų į Rozalimą, Pakruojį, Pagulbį, Veprius, Elektrėnus, Rokus ir kitus kampelius. O kur dar dainų ir muzikos kupini susitikimai su mūsų rajono kultūrnešiais, kaimo bendruomenėmis, kariniais daliniais? Vienas po kito nuo 1992-ųjų gimsta ir almanachai: „Papartyno kerai“, „Provincijos balsai“, „Laiko aidas“, „Lyg krintantys lašai“. 2009-aisiais pasirodė dailus, kartu su savivaldybe parengtas almanachas „Tarp praeities ir ateities. Jonava“. 2016-aisiais išleista eilėraščių knyga „Sielos virpesiai“, skirta „Šaltinio“ klubo 25-erių metų veiklos sukakčiai. Ne vienas mūsiškis, neretai „Šaltinio“ narys, įsilieja į respublikines rašytojų sąjungas, konkursuose pelno laurų vainikus.

atidžiu žvilgsniu ir jautriomis rankomis paliestas darbas, neleidęs šio talentingo žmogaus, „Achemos“ inžinieriaus, kūrybai nugrimzti į užmarštį. Panašiai Irena ištiesusi ranką ne vienam pradedančiajam, kursčiusiam savo širdyje kūrybos liepsnelę, tad ne vienas vėliau įsiliedavo ir į „Šaltinio“ sroves. Tokių padrąsinimų kadaise išgirdo Ana Aleksandravičienė, Albina Jefimenko, Vytautas Riaubiškis, Valentina Kašauskienė, Justina Zaleckaitė, kiti. „Gal ir valdžios klaida, kad mažai investuojama į dvasinę kūrybą, kur mes jaučiamės laisvi, įdomūs ir kitokie“, – samprotauja apie dabartinę „Šaltinio“ situaciją politikas, ilgametis poezijos švenčių svečias Vytautas Venckūnas.

2009 m. tapusi „Naujienų“ redaktoriaus pavaduotoja, vėliau ir redaktore, kolegė vis mažiau laiko rasdavo poetinei saviraiškai, tačiau stoiškai susikaupusi išleido antrąjį poezijos rinkinį „Praeities gelmės“, kuris savo polifonijomis ir lyriniais sąskambiais dar įtaigiau prigludo prie 1998 m. užgimusių „Laiptų“.

„KLYSTKELIAI“ KAUPIA PROFESINĘ PATIRTĮ

„Nebūsiu jau pirmininke, pavargau“, – bičiuliams ne kartą prasitardavo, o užpernai jau visai rimtai tekštelėjo popierius ant stalo. Seni bendražygiai tik šypteli į ūsą: „Ne, tai tik emocinis protrūkis. Irena nepaliks mūsų, pagaliau, kas stos į jos vietą? Tokių entuziastų nesimato.“ Paklausta, kuri knyga iš jos parengtų, redaguotų, mieliausia, kolegė atsiverčia 2004 m. išleistą Rimanto Ražinsko eilių rinkinį „Pavasaris žirgus balnojo“ su daugybe nuotraukų, pabirų autoriaus minčių. Tai itin

Akimirka su artimiausiais giminaičiais, 2005 m.

Visus tų švenčių svečius sunku ir prisiminti. Giliau į atmintį įsirėžė dažnai patalkinąs aktorius, „Šaltinio“ klubo garbės narys Petras Venslovas, kiti aktoriai – Tomas Vaisieta, Henrikas Kurauskas, kraštietė Undinė Nasvytytė, Dalia Michelevičiūtė, smuiko virtuozas Miroslavas Formanas, bardas Kazimieras Jakutis, kiti įvairių menų atstovai. Nieko keista, kad 2004 m.

Irena pirmavo rajono populiariausiųjų dešimtuke, o 2007 m. už aktyvią žurnalistinę veiklą, propaguojančią moterų pasiekimus, ji buvo apjuosta Algirdo Mykolo Brazausko tautine juosta.

Tiesą sakant, tai tik keli akcentai. Jonavietės, krašto šviesuolės, „trofėjų“ skrynioje ir Lietuvos žurnalistų

Mama su vaikais Genovaite, Irena ir Gendručiu, 2007 m.

49

TAUROSTA

I. Nagulevičienė – 2014 m. Jonavos krašto šviesuolė.

Su bičiuliais poetu V. Riaubiškiu ir autorinių dainų atlikėja G. Švėgžde.

„Šaltinio“ klubo nariai ir svečiai poezijos šventėje Jonavoje, 2017 m.

sąjungos Kauno skyriuje įteiktas „Gintarinis parkeris“, ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos apdovanojimas „Už geriausią straipsnį savižudybių tema „Kas sukliudys žingsniams į nebūtį?“, ir 2014 m. M. K. Čiurlionio fondo įteikta taurė REX su M. K. Čiurlionio simbolika, kiti garbingi, ne tuščiu laikraštiniu tauškėjimu, o probleminiais tekstais iškovoti prizai, nominacijos.

Beje, tas nekaltas profesinis aktyvumas buvo Ireną lyg ir paklaidinęs, nuvedęs „klystkeliais“, kuriuos kiti vadina karjeros laiptais. 2008 m. ji įsiliejo į rajono savivaldybės tarybą, tapo Etikos komisijos pirmininke. „Dar negirdėjau, kad žurnalistė taptų tarybos nare“, – stebėjosi anuomet prie „Naujienų“ vairo stovėjusi redaktorė Violeta Liukaitienė. Tačiau Irena sėkmingai

50

2020 NR. 1 (11)

dirbo, rinko savo žurnalistės bloknotui tinkančių diskusijų trupinius, kaupė ir daugiau skaudžios praktikos. Šiandien ne be nusivylimo sako: „Daugiau neičiau. Politike netapau ir jau netapsiu.“ Galbūt ir ši išvada leidžia jos neramiai dvasiai atsikratyti biurokratinių priedermių, išsikristalizuoti, skirti jėgas vien kūrybinei veiklai. „Jubiliejaus proga norėčiau sau skirti vieną dovaną – išleisti knygą“, – sako Irena. Tačiau galvoja ne vien apie save. Jos minčių perspektyvoje ir būsimi rašiniai, ir užmojis surinkti miesto jubiliejui skirtus šaltiniečių posmus, kiti kultūriniai projektai. Nuojauta neapgauna: kadaise ta po Aukštaitijos dangumi žybtelėjusi žvaigždelė dar ilgai mus lydės.

II. Jubiliejai

MALDOS FRAGMENTAS

ELGETA

... už miglą virš upės,

Apnuoginau save,

už klykiančią pempę,

Kaip šiandieną,

už vieversio giesmę

Tapau nuodėmklausiu savu.

ankstyvais rytais,

Sustojau aš prieš tiesą,

už lizdą palaukėj,

Kaip prieš elgetą,

kur paukštis nutūpęs

Bežvelgiančią su šypsuliu graudžiu.

gyvybę pasaulin

Atvėriau sielą sau –

sušildęs paleis.

Panorau išpažinti, Ar daug dienų, žalotų žaizdomis,

Už pačią tyliausią

Ar daugkart laužiau

kasdienišką tylą,

Duotą žodį šventą,

už ženklą, kuris

Ar daug nueita eita nykiomis?..

nusileis iš dangaus,

Apnuoginau save,

už maldą prie beržo,

Kaip šiandieną,

kuždėtą nebyliai,

Prie vartų laukiančią nakties.

už smingantį laiką

Pamojau dobilienai –

į mintį aštriau.

Esu tik elgeta, Ištroškusi melodijos griežlės.

Už širdį ir meilę, už žodį netartą, už taką, kuris ateity mūsų lauks, už draugą, kuris ir nekviestas ateina, už laimę, ištirpusią mūsų sapnuos.

Kas dieną, kas naktį meldžiuosi, meldžiuosi, meldžiuosi...

51

TAUROSTA

Kultūros veikėjui Kazimierui Mackevičiui – 70

BAJORYSTĖ – NE VIEN SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI Marius GLINSKAS, žurnalistas

Abu turėjo naujus portfelius su skaitymo ir skaičiavimo vadovėliais, rašalo ir plunksnakočius, tad gražiai papildė negausias pirmokų gretas. Mokykla čia jau veikė gerą dešimtmetį, tačiau keliolika keturių klasių vaikų tilpo į vieną kambarį. Ne visi aplinkinių kaimų septynmečiai rudenį atkurnėdavo mokytis abėcėlės. Ne vienas išgirsdavo griežtą tėvų „neisi“, nes, girdi, reikia ganyti sodiečių karves, padėti namų ūkyje. Dar kiti, nesuvokę lietuviškos rašybos, aritmetikos pagrindų, reiklaus mokytojo sprendimu likdavo kartoti kurso. Nieko keista, kad 1961 m. ketvirtokų klasę sudarė vos trys mokiniai – du tie patys berniukai Kaziukas Mackevičius, Marijonas Glinskas ir viena vėliau prie jų „priklydusi“ mergaitė, o toje negausioje mokykloje, įsikūrusioje jaukiame prieškario architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje, dar ilgai plušo tik vienas mokytojas.

SKRYNELĖJE PERDUODAMA PASLAPTIS 1957 m. rugsėjį Strebeikių pradinėje mokykloje, vedamas mamos, pasirodė guvus juodbruvas berniukas, atėjęs iš už sraunios Lankesos plytinčio Juciunkų kaimo. Mokytojas Ipolitas Rimkevičius jau pažinojo būsimuosius pirmokus ir jų tėvelius, tad, ilgai nesvarstęs, vaikinuką pasodino į pirmą suolą, šalia jau su tėvu atskubėjusio nedrąsaus Marijono, taip pat beveik strebeikiečio, tik gyvenusio šiapus upės, Žeimių miestelio pusėje.

52

2020 NR. 1 (11)

Šiedu išdykėliai nuo Strebeikių dar ilgiems metams taps suolo draugais, dar ilgai skaitys tas pačias knygas, kartu pabaigs vidurinę, o 1968-ųjų vasarą, apsukę su bendraklasiais autostopu visą Lietuvą, nedrąsiai pravers Vilniaus universiteto priėmimo komisijos duris ir suraitys prašymus laikyti stojamuosius egzaminus į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę.

Niekas tada nenumanė, kad tas pats Kaziukas, dabar jau „drūtas“ Kazys, žino šiek tiek daugiau nei kiti apie savo protėvius, bet tai slepia, nes, šiukštu, niekam pasakoti nedera, kad esi kilęs iš senos giminės, savo šaknimis siekiančios XVII a., kad artimieji slepia metalinę skrynelę, į kurią sudėti iš kartos į kartą perduodami bajorystės dokumentai ir kad kada nors galėsi didžiuotis savo protėvių GERALT herbu. Tiesą sakant, ši paslaptis nelabai įdomi buvo ir pačiam Kaziui, nors graži pavardė ir iš namų „paveldėta“ lenkų

II. Jubiliejai

Pirmieji kolektyvizacijos metai. Kazimiera ir Liudvikas Mackevičiai (kairėje) atsisveikina su paskutiniais arkliais.

Su ištikimais vaikystės draugais tėviškėje, Jucunkių kaimo dvarelyje, per gimtadienį, 1956 m. sausio 22 d.

Pirmoji Kazimiero Komunija Žeimių bažnyčioje, 1958 m.

Iš dešinės į kairę: Kazimiero tėvas Liudvikas Mackevičius, mama Kazimiera Mackevičienė (Bilevičiūtė), pusseserė Honorata Mackevičiūtė, jos mama Regina Mackevičienė, Vaitiekus Mackevičius. Priekyje – mažasis Kazimieras, 1954 m.

Pradinės mokyklos mokiniai V. Michnevičiaus dvarelyje, Strebeikių kaime, Jonavos rajone. Viršutinėje eilėje pirmas iš kairės – Marius Glinskas, ketvirtas – Kazimieras Mackevičius, centre – mokytojas Ipolitas Rimkevičius, 1957 m.

Gimtinės namą, užgriuvus melioracijos lavinai, privalėta nugriauti. Liko tik kaminas.

53

TAUROSTA

Lietuvos technikos bibliotekos darbuotojai. Centre – direktorius Kazimieras Mackevičius, bibliotekos vadovu buvęs 28-erius metus. Vilnius, Šv. Ignoto 6.

kalba žadino atradėjo smalsumą: girdi, ieškok, nenurimk, gal esi net garsiojo 1861–1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus giminaitis...

PASKATINO LAIMINGI ATSITIKTINUMAI Laimingas atsitiktinumas, kad 1968 m. Žeimių vidurinės abiturientai, to meto 13-oji laida, buvo patikėta neseniai lituanistikos studijas baigusiai mokytojai Birutei Ilgūnienei. Ši tik pasidžiaugė tokia „dovanėle“ ir nedelsdama kibo į vienuolikos „menininkų“ perauklėjimą bei ugdymą. Šiems visam gyvenimui išliko klasės valandėlės, pokalbiai apie poeziją ir poetus, gimtojo krašto grožį, pagarbą senolių tradicijoms.

Tada silpnokas istorijos pamokas kompensavo žygių po gimtąjį kraštą romantika: su kuprinėmis keliauta po Žemaitiją, Punios šilą, kur po aukščiausia Lietuvos egle užkapstytas pasižadėjimas visada ir visiems po penkerių metų susitikti. Tą keliautojų ugnelę klasėje nuolat kurstė ir auklėtojos vyras Gediminas Ilgūnas, mokęs žeimiečius ne tik žygio abėcėlės, bet ir žodis po žodžio atverdavęs tikrus, ne ideologizuotų vadovėlių krašto istorijos puslapius. Žygiuose atsirado no-

54

2020 NR. 1 (11)

ras pažinti, suprasti, tobulinti savo vidines ypatybes, grūdinti charakterį, ir tai tapo ne tik Kazio, bet ir jo bendramokslių gyvenimo gairėmis. Šiandien visų K. Mackevičiaus kelionių neįmanoma išvardyti. Jos užfiksuotos nuotraukose, dienoraščiuose, filmuotoje medžiagoje. Sudėjus į krūvą visas profesines bei pramogines išvykas, galima teigti, kad aplankyta daugiau nei 40 šalių. „Džiaugiuosi, kad teko nakvoti prie veikiančio ugnikalnio, stebėti, kaip Karakumų dykumoje slepiasi išgąsdinta kobra, Evenkijoje grožėtis šiaurės pašvaiste, jausti tvirtą draugo petį sunkiame žygyje“, – pasakoja Kazys.

KARJEROS LAIPTAI – DAR VIENA KELIONĖ Universiteto studijos žeimiečiui buvo nesunkiai įkandamos, tad laisvu laiku jis dainų ir šokių ansamblyje grojo birbyne, su žygeiviais keliaudavo po Lietuvą, nešė lietuvybę net lietuviškiems Baltarusijos kaimams. Baigęs universitetą, Kazys buvo paskirtas į Lietuvos informacijos institutą, kurį laiką ten dirbo direktoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo Lietuvos technikos

II. Jubiliejai

bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1988 m. konkurso būdu buvo išrinktas direktoriumi. Netrukus jo iniciatyva čia buvo įkurtas Patentinės informacijos centras, tapęs nacionalinės, užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų pramoninės nuosavybės dokumentų ir patentinės literatūros saugykla. Jo vadovaujama įstaiga pagal savo veiklos sritis ėmė dalyvauti vidaus ir užsienio projektuose, rengti aktualias bibliografines rodykles, temines parodas. K. Mackevičius, kaip vadovas, turėjo nuolat pildyti savo profesines žinias, suvokti nūdienos bibliotekų misiją, tad aplankė daug seminarų, konferencijų, tarptautinių renginių. Kas užsukdavo į jo kabinetą, suprasdavo, kad direktoriaus kėdė nėra šilta ir patraukli, nors šioje erdvėje vietos sau rasdavo ir kelionių suvenyrai, ir įvairūs egzotiškų žygių eksponatai, o kūrybines mintis šeimininkui padėdavo sutelkti ir jo mėgstamų pypkių dūmų aromatas.

Lietuvos technikos biblioteka, įsikūrusi Šv. Ignoto gatvėje, buvusiame jėzuitų noviciate, prieš devynerius metus paminėjo veiklos 55-metį. Restauruojant jos istorinius pastatus, atidengti didingi sieninės tapybos fragmentai, vaizduojantys Lenkijos ir Lietuvos didikus, Vilniaus globėjus. Apie dešimt metų, kol vyko restauracija, bibliotekos darbuotojai dalyvavo šimtuose talkų, iš rūsių, įvairių užkaborių išnešė dešimtis tonų šiukšlių. Po to sekė 14 mln. spaudinių fondo perkėlimas į naujas patalpas, skyrių išdėstymo planavimas, baldų projektavimas, kiti ūkio darbai. Neseniai kažkuriam iš politikų tarstelėjus, kad tris valstybines mokslines bibliotekas galima „optimizuoti“ ir sujungti į vieną, Kazimieras tik susiėmė už galvos. „Tegul sujungia Kultūros ir Švietimo ministerijas, gaus daugiau naudos“, – karčiai pakomentavo.

PROTĖVIUS PRISTATO IR UŽSIENIUOSE Taip, kelionės ir atostogos – neatskiriama jo gyvenimo dalis. „Užsivedė“ dar 1974-aisiais, su bičiuliais motociklais nubildėjęs nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Vėliau kone kasmet, vadovaujami G. Ilgūno, bendražygiai numatydavo sau įdomių, prasmingų maršrutų: tai nuo Krasnojarsko iki Murmansko, tai Vidurinės Azijos, Karakumų dykumos kryptimis, tai po Gruziją ir Armėniją, net pėsčiomis po Kamčiatką.

Ne mažiau įspūdingas ir 1978 m. G. Ilgūno sumanytas žygis-ekspedicija kunigo A. Mackevičiaus suki-

lėlių keliais, kur keliautojai 1861–1863 m. sukilimo vado tėviškėje pastatė kryžių. Nors kitą dieną žygeivių poelgiu susidomėjo saugumo atstovai, šis kryžius netoli Vilkijos ir dabar tebestovi. „Žygį pradėjome dviem motociklais. Vieną vairavo Gediminas, pasisodinęs žmoną Birutę, kitą vairavau aš su kolege Regina. Deja, pradžia buvo su nuotykiais. Netoli Jonavos sprogo Gedimino motociklo padanga, ir jie griuvo ant kelio. Išgelbėjo šalmai. Tačiau Birutė neteko sąmonės, jai diagnozavo smegenų sutrenkimą, mentikaulio lūžį.

Pakeleivingu automobiliu ją išvežėme į ligoninę. Kitą dieną, šitaip „apsilamdę“, iš naujo išvykome. Tik Gediminas – savo automobiliu „Zaporožec“, aš su Regina – tais pačiais ratais“, – pasakoja Kazimieras, padėjęs tada G. Ilgūnui įveikti net 2000 kilometrų.

Kiekviena kelionė prisimintina ne tik neplanuotais iššūkiais, bet ir įspūdingais peizažais, kuriuos Kazys įprasmino savo fotografijose. Antai, jo sumanyta kilnojamoji paroda „Ugnikalnių ir geizerių slėnyje“ apkeliavo ne tik Lietuvos miestus, bet ir atvėrė užsienio šalių galerijas, be abejo, neaplenkė ir Žeimių vidurinės mokyklos. Vis dėlto turbūt reikšmingiausias kraštiečio kūrybinis darbas – drauge su fotografu Rimantu Vilavičiumi 2006-aisiais parengta paroda „Tarpukario bajorai fotografijose“, įkvėpusi po dvejų metų išleisti ir to paties pavadinimo albumą. Paroda, apkeliavusi Lietuvą, 2012 m. Lietuvos valstybės dienos šventėje pristatyta ir Briuselyje. Tai buvo pirmas viešas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos pristatymas užsienyje, tapęs puikia galimybe dar plačiau garsinti mūsų šalį.

Kazimieras brandina dar vieną įdomų sumanymą, visuomeniškai svarbų projektą. Tai paminklinio akmens, skirto Žalgirio mūšiui atminti, statyba. Prieš dešimtmetį lenkų ir lietuvių tautos paminėjo šio įvykio 600 metų sukaktį, tačiau mūsų protėvių pergalės vietoje dar vis nėra deramo atminimo ženklo. Žeimietis, pasitaręs su Vilniaus krašto bajorų sąjunga, taip pat su Vilniaus įgulos karininkų ramovės, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos atsakingais asmenimis, prieš keletą metų nusprendė vieną įspūdingą, 12 tonų sveriantį akmenį, rastą Lietuvos laukuose, nugabenti į Lenkiją ir pastatyti jį, papuoštą reljefiniu Vyčiu ir užrašu „Nuo dėkingos lietuvių tautos – už Pergalę“ Griunvaldo lauke.

Talkinant Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariams, akmuo dar 2018 m. vasarą

55

TAUROSTA buvo nugabentas į Utenos rajoną, į liaudies menininko Valentino Šimonėlio kiemą. Šiuo metu skulptorius jau nušlifavo Vyčio pasagas ir įkvėpė rieduliui gyvos istorinės dvasios. Jei šiuo metu mūsų kraštuose siautėjantis koronavirusas laiku atsitrauks, gegužės 30 d. per sostinę nuvingiuos eisena nuo Utenos rajono link Kauno, Punsko, Griunvaldo ir gegužės 31 d. vakare didžiąją pergalę menančiame lauke iškils įspūdingas paminklas. Jei pandemija žygį sustabdytų, nemanykime, kad sumanymas liktų neįgyvendintas. Kazimieras įsitikinęs, kad skulptoriaus triūsas nenuplauks vėjais ir akmuo kaip nors bus nugabentas. O sumanymo rėmėjų sąrašas bus perduotas saugoti Vytauto Didžiojo karo muziejui, viena kopija pateks į Valdovų rūmus, kita specialioje kapsulėje bus įmūryta į paminklo pamatą.

MALONŪS RŪPESČIAI MIESTELYJE Šiandien Kazimieras – jau užtarnautu poilsiu besimėgaujantis žmogus, šiek tiek vilnietis, šiek tiek žeimietis. Keletą savaičių per mėnesį, gal daugiau, skiria savo sodybai Žeimių miestelyje. Ten, kur jis augo, brendo kaip asmenybė, ten, kur kas penkerius metus į kiemą suvažiuoja „patriukšmauti“ bendraklasiai, kur atvyksta tiesiog pabendrauti, pasisemti idėjų studijų draugai, seni bičiuliai. Nestinga ir rimtesnių rūpesčių.

Pamažu jis puošia savo aplinką senolių žemdirbystės reliktais, įvairiais tėviškę menančiais ženklais. O vasa-

Žeimių bažnyčioje kunigas Augustinas Paulauskas sutuokė Rūtą ir Kazimierą. Piršliai – Pranas Dailidė ir Rima Maigienė, 1998 m. birželio 20 d.

56

2020 NR. 1 (11)

rą, žiūrėk, tai burzgina žoliapjovę, tai renka palei taką bumbsinčius obuolius, tai skaldo ilgiems žiemos vakarams praversiančias malkas. Užtraukus gardų pypkės dūmą, galima iš kone antikvarinės knygos paskaityti Adomo Mickevičiaus poemų, dar sykį pasimėgauti senąja lenkų kalba, atsiversti, rodos, nepabaigiamą Juozo Baltušio dienoraštį, rasti čia ne vieną žinomą pavardę, nes rašytojo „parduotos vasaros“ kadaise ribojosi su Kazimiero žmonos Rūtos, beje, taip pat bib­ liotekininkės ir bajorės, senolių hektarais, tad šiokia tokia pažintis su kaimynais, nors jau iškeliavusiais Anapilin, neišvengiama.

Laiką, atlikusį nuo sodybos puoselėjimo, Kazimieras skiria bajoriškiems reikalams. Dar 2014 m. spalio 4 d. Vilniaus karališkosios bajorų sąjungos vadas Kazimieras Mackevičius buvo inauguruotas Šv. Kazimiero ordino riteriu. Dabar jis – Vilniaus krašto bajorų garbės vadas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės bajoras, Šv. Kazimiero ir Šv. Vaitiekaus ordinų narys, neretai įsitraukiantis į sostinėje vykstančius bendraminčių projektus, atstovaujantis karališkajai sąjungai tarptautiniuose renginiuose.

Džiugu ir žeimiečiams, kad Kazimiero iniciatyva jų miestelyje įsteigtas skulptoriaus prof. Konstantino Bogdano visuomeninis muziejus, kad profesorius, beje, taip pat bajorų palikuonis, buvo nemažai bend­ ravęs su Kazimieru, ir būtent šis bendravimas atvesdavo jį į vaikystės miestelį, įkvėpdavo savo darbais

Žeimių vidurinės mokyklos XIII laidos abiturientų susitikimas. Pirmas iš kairės – Edvardas Gružas, buvęs Peterburgo generalinis konsulas, Lietuvos policijos generalinis komisaras, ketvirtas – Marius Glinskas ir paskutinis – Kazimieras Mackevičius. Klasės auklėtoja Birutė Ilgūnienė su vyru, Jonavos rajono garbės piliečiu Gediminu Ilgūnu, 1998 m. rugpjūčio 30 d.

II. Jubiliejai

įprasminti jo istorinę praeitį. „Būtų dar gerai ant Žeimių dvaro pritvirtinti memorialinę lentą, skelbiančią, kad čia gimė ir augo broliai menininkai Bogdanai“, – svarsto Kazimieras. Gaila, šį veiksmą kol kas stabdo kai kurios formalios aplinkybės. „Ar gera iš sostinės atklydusiam vienišam bajorui gyventi mažame, provincija dvelkiančiame miestelyje?“, – klausiu, žinodamas, kad Kazimieras, kaip ir K. Bogdanas, bajorišką savo veiklą vadina suaugusių

žmonių žaidimais. „Gera, nes tai nepaprastas miestelis. Čia pat, už mano sodybos, plyti Gedimino kovas su kryžiuočiais menąs kalnelis, čia pat įdomūs miestelio gyventojai – menininkai, literatai, darbštūs ūkininkai. Gaila, mūsų bendraamžių jau nedaug, net sveikindamasis ne visus pažįsti, tačiau stebėtina miestelio aura, rodos, sujungia praeitį ir dabartį, vaizduotei atskleidžia naujus, toli gražu nebūdingus siaurai provincijai kūrybos horizontus“, – laikydamas rankoje pypkę, dėsto žodžius kraštietis.

Šv. Kazimiero koplyčioje po inauguracijos į Šv. Kazimiero ordino riterius, 2010 m. spalio 4 d.

Vilniaus karališkosios bajorų sąjungos nariai. Priekyje centre – K. Mackevičius.

57

TAUROSTA

Žurnalistui Mariui Glinskui – 70

NUO PASAULIO ŠURMULIO GELBSTI KNYGOS IR ŠACHMATAI Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė Nuotraukos iš M. Glinsko albumo.

Šių metų pavasarį žurnalistas poetas, Marius Glinskas minėjo savo asmeninį jubiliejų.

Jis – santūrus, susimąstęs, mokantis susikaupti, nemėgstantis laiko švaistyti nereikšmingiems pokalbiams, nesigiriantis laimėjimais įvairiuose konkursuose. Anot Mariaus, nors ir labai norėtųsi, metų sustabdyti neįmanoma, bet jie – tai gyvenimo patirtis, kasdien papildanti ir paįvairinanti biografiją.

pieriuje“, – sako kūrėjas. Pernai rudenį sukako keturiasdešimt metų, kai M. Glinskas darbuojasi žiniasklaidos baruose, nors dar ilgiau bendrauja su poezijos mūza. Išleistos trys eilėraščių, miniatiūrų knygelės, įvairiuose laikraščiuose publikuota šimtai žinučių, reportažų, straipsnių, apybraižų kultūros, socialinių problemų, kaimo aktualijų temomis. Maža to, Marius – prisiekęs šachmatininkas. Šeštoje klasėje pats iš knygos pramokęs šio žaidimo paslapčių, „Norint prišaukti eilėraštį, pirmiausia reikia jis lig šiolei miesto, seniūnijų, tarptautiniuose jį prijaukinti, panašiai kaip Mažasis Princas turnyruose, net Europos mėgėjų pirmenybėse jaukino lapę, įsileisti į savo kambario narvą, (2015 m.) pabendrauja su mediniais karaliais. pasiūlyti arbatos ir pagaliau apgyvendinti po-

58

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

– Ką tai reiškia, Mariau? Ar pastebėjai, kad kartu su brandaus amžiaus našta velki ir savo triūso žiniasklaidoje jubiliejų?

– O kaipgi. 1979-aisiais užvėriau Panevėžio kraštotyros muziejaus duris ir įsiliejau į šio rajono laikraščio „Tėvynė“ kolektyvą. Nežinau, ar gerai padariau. Man regis, niekada nebuvau geras žurnalistas. O muziejininko ir bibliotekininko profesijos lig šiol šaukia, nors jos – jau nutolę laivai.

Panevėžio muziejaus inventorinėse knygose – šimtai mano inventorintų eksponatų, šio miesto istorijos pažinimas padėjo 1993-iaisiais „Minties“ leidykloje išleisti knygelę „Panevėžys“. Teko paragauti ir pedagogo duonos, įsivaizduokite, dar nebaigęs studijų, medicinos mokykloje dėsčiau visuomenės mokslą, filosofijos pagrindus.

– Papasakok, kaip klostėsi darbas redakcijose?

Kokia ten buvo pradžia?

– Keistokai klostėsi. Tada dominavo brežnevizmo epocha, šlovinome vieną partiją, vieną nuomonę, o redakcija, kaip ideologinė įstaiga, išties buvo ketvirtoji valdžia. Tačiau laisvalaikis buvo mūsų: nuo Juozo Miltinio spektaklių iki šėliojimo vakarėlių redaktoriaus kabinete ar kurio nors bute. Profesinio meistriškumo, garbės kodekso teko pasimokyti iš bendradarbių – poetės Elenos Mezginaitės (apie tai galima pasiskaityti žurnale „Prie Nemunėlio“, 2015 m. Nr. 1), prozininko Romualdo Narečionio, ilgamečio žurnalistikos riterio Visvaldo Tebeliškio. Daug davė draugystė su muziejininku Juozu Mėdžiumi, kuris, gaila, vos pasirodžius jo pirmajai eilių knygelei, mirė, su kitais aukštaičiais. Viena iš to meto simpatijų Liuda Jonušienė ilgainiui tapo tikra rašytoja ir dabar leidžia Panevėžio kultūros almanachą „Senvagė“. Su kai kuriais miesto prie Nevėžio „dinozaurais“ ir dabar palaikome ryšį.

– Na, gerai. Istorikas tapo žurnalistu. O kodėl prasitarei, kad Tavo likimą galėjo nulemti bibliotekos?

– Buvo toks keistas nuotykis. 1968-aisiais mudu su bendraklasiu Kaziu, apsukę autostopu Lietuvą, įstojome į Vilniaus universiteto bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Niekam, sakėme, nepasakosim, nes dirbti bibliotekoje vyrams esą nelabai garbinga. Vis dėlto Kazys po penkerių metų sėkmingai baigė

studijas, vėliau padarė puikią karjerą, o štai mudu su Henriku Vaitiekūnu, kitais kraštutiniais „humanitarais“ neatsilaikėme ir, nieko nesusigaudydami antrame kurse primestoje aukštojoje matematikoje, palikome savo svajonių fakultetą. Vėliau, aišku, gailėjausi.

Juk mus mokė puikūs dėstytojai, tik reikėjo susiimti.

O bibliotekos ir dabar iš tolo kvepia. Apsilankęs kuriame nors mieste, pirmiausia užsuku į biblioteką, o Panevėžyje, maža to, pašmirinėju ir senajame muziejuje, pasidomiu, ar ekspozicijoje dar rodomi kadaise mano surinkti eksponatai...

– Čia jau tikri sentimentai, poezija. Sakyk, kaip atradai eilėraštį?

– Septintoje klasėje aš jį parašiau. Apie Puškiną ir rudenį. Mokytojai, matyt, patiko, kad iškabino mokyklos sienlaikraštyje. Taip ir prasidėjo: „Jonavos balse“, „Moksleivyje“ įvairūs konkursai. Beje, aštuntoje klasėje dalyvavau „Lietuvos pionieriuje“ paskelbtame šachmatų uždavinių konkurse. Nemažai tų uždavinių išsprendžiau, todėl vasarą buvau pakviestas atvykti į Vilnių, įsijungti į mačą su tokiais pat galvočiais iš Baltarusijos. Mano pirmoji kelionė traukiniu į sostinę su mokytoju Henriku Krutkiu, pamenu, buvo išties įspūdinga. Pirmąsyk lipau į Gedimino kalną, pirmąsyk žaidžiau su šachmatų laikrodžiu, o su naujais draugais dar ilgai susirašinėjome. Beje, mačą pralaimėjome (atsigriebėme kitais metais Minske), tačiau savo partiją, užrašytą sename bloknote, ilgai analizavau ir lig šiol saugau. Lygiai taip saugau partijas, žaistas su Vladu Mikėnu, Viktorija Čmilyte, kitais garsiais meistrais. Įdomu, kad aštuntoje klasėje tame pat laikraštėlyje pasirodė ir mano rašinėlis, skirtas konkursui apie vaikystės svajonę. Norėjau tapti garsiu šachmatininku. Kas galėjo pagalvoti, kad tai – žurnalistinio kelio pradžia...

– Tavo pirmoji eilių knygelė pasirodė, jeigu neklystu, 1993 metais?

– Taip, kaip ir „Panevėžys“. 1992-aisiais išvykau į Šiaulius (dėl šeiminių aplinkybių), gavau darbo miesto laikraštyje ir netrukus dalyvavau eilėraščių, skirtų Saulės miestui, konkurse. Ten nuskyniau pirmą vietą, laimėjau 50 dolerių, kuriuos ir sudėjau į savo „Atminties nendrės“ leidybą.

Kitos knygelės pasirodydavo kas dešimt metų. 2003-iaisiais atsivežiau „Pagonių poterius“, o 2013-aisiais pasidžiaugiau „Delčia virš deltos“, ku-

59

TAUROSTA

Žeimių vidurinės mokyklos XIII laidos abiturientai su klasės vadove Birute Ilgūniene (sėdi viduryje), G. Ilgūnu (iš kairės pirmas trečioje eilėje) ant Merkinės piliakalnio 1968 metais.

Žurnalisto emocinė kasdienybė.

60

2020 NR. 1 (11)

Nuotaika.

Žeimių mokyklos muziejuje su kraštotyrininku žeimiečiu A. Narkevičiumi, 2004 m.

II. Jubiliejai

Jonavos žiniasklaidos atstovai „Achemos“ įmonėje Naujųjų metų išvakarėse, 2006 m.

Lietuvos kaimo rašytojų šventėje su kraštiečiu skulptoriumi prof. K. Bogdanu ir poetu M. Švėgžda, 2005 m.

Čia, buvusiame Vilniaus šachmatų klube, vaikystėje žaista pirmoji partija su laikrodžiu.

Su kraštiečiu V. Lape įdomus pokalbis dailės parodoje.

61

TAUROSTA rios pavadinimas – ne vien žodžių sąskambis, pasirodo, spindint delčiai esu ir gimęs. O dar 2011-aisiais viena šauni knygų rišėja įrišo man 20 „Žibintininko“ egzempliorių, kuriuose sudėjau 49 haiku. Tada domėjausi šiuo senovės japonų poezijos žanru, dalyvavau haiku konkurse, skirtame Lietuvos ir Japonijos diplomatiniams santykiams sutvirtinti. Manasis trieilis čia užėmė antrą vietą.

– Kokie dar konkursai Tau buvo ypač sėkmingi, įsimintini?

Atrodo, 1987-aisiais Upytėje pasidžiaugiau gražiu įvertinimu „Lino žiedo“ konkurse, vykusiame šiame miestelyje. Tiesa, ten neįveikiami buvo Strielkūnas ir Verba. O štai prieš trejus metus Vilniaus universitetas ir Adomo Mickevičiaus muziejus pakvietė į vieno eilėraščio konkursą „O duok, jaunyste, man sparnus“, skirtą Filomatų draugijos 200-osioms metinėms. Jaunystėje buvau labai įsijautęs į Adomo Mickevičiaus romantinį palikimą, skaitinėjau lenkiškai, tad ir šis konkursas, kuriame blykstelėjau antra vieta, buvo maloni atgaiva.

– Paklaidžiokime po tą margą gyvenimą. Kaip vėl atsidūrei Jonavoje, kokios dvasios čionai atnešė?

nenorėčiau. Brandžiame amžiuje, deja, ne dažnas išdrįsta įveikti kadaise iškaltus stereotipus, peršokti savo „kartelę“.

– Kaip dabar, kai nebeliko „Naujienų“, leidi laiką? Turbūt vis tiek rašai? Ir skaitai? Ar pritari Horacijui, kuris teigė, kad laimingas tas, kuris toli nuo gyvenimo šurmulio?

– Knygų nebeperku. Kišenė neleidžia. Nežinau, kur dėti šimtą knygų apie šachmatus, kurias kaupiau nuo vaikystės. Kartais panaršau bibliotekos lentynose. Neseniai pasidžiaugiau Giedrės Kazlauskaitės eilių rinkiniu „Gintaro kambarys“, tai – europinio lygio poezija. Tikras atradimas – vokiečių rašytojas Peteris Handkė, Nobelio premijos laureatas. Jo romanas „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ turbūt prilygsta Franco Kafkos filosofinei mistikai.

O rašau labai mažai, beveik nieko. Maloniau būti atokiau nuo to dar Horacijaus pastebėto šurmulio, kurio ir antikos laikais, matyt, nestigo. Ne vieną pusdienį praleidžiu Neįgaliųjų draugijoje, kur savanoriauju, mokausi kantrybės ir pasidžiaugti mažmožiais meno. Mokausi iš tų, kuriems dar sunkiau.

– Beveik dvidešimt metų Panevėžyje ir penkeri Šiauliuose – tai skaudi ir įspūdinga patirtis. Ilgainiui, kaip sūnus palaidūnas, nusprendžiau grįžti tėviškėn, kur prie Žeimių gyveno mano senolis tėvas. Tada „Naujienų“ redaktorius Romualdas Kemerzūnas desperatiškai ieškojo į savo vietą žmogaus ir pasiūlė tas pareigas eiti man. Nesiryžau, kelis sykius atsisakiau.

Keletą metų plušau to meto populiariame „Meisterio“ žurnale, važinėjau į Kėdainių „Rinkos aikštės“ redakciją. Prigijau kažkaip ten, įsimylėjau tą nepaprastą miestelį, kuriame savo pėdsaką buvo palikęs ir brolis, taip pat žurnalistas. 2000-aisiais pagaliau „Naujienose“ atsirado „bandomasis laikotarpis“, vėliau pusė etato, tad sugrįžau į miestą ant Neries kranto – vėl tapau jonaviečiu, žeimiečiu.

– Esi patalkinęs ir „Šaltinio“ klubo literatams, leidusiems savo knygas. Kuris autorius Tau labiausiai „prie dūšios“?

– Taip, teko patarti, padėti Valentinai Kašauskienei, Petrui Zlatkui, Raisai Užusenienei, kitiems. Kiekvienas savaip įdomus, nors kelti ant pjedestalo nieko

62

2020 NR. 1 (11)

„Su tais, kurie degti paliko, kurie savo žvaigždę atranda, Kurie po audros ant kranto dar burlaivio šlamesiu tiki.“

II. Jubiliejai

VAIKYSTĖ

PIRMOJI RAIDĖ

Buvo mediniai žaislai

Pažinau kadaise raidę pirmą

Ir išbėgioti šilai,

Kaip šaltinį upių didelių,

Tu, kaip upelio brasta,

Ir pasaulis puslapiais suvirpo,

Visad buvai paprasta.

Ir pamiršt pasaulio negaliu.

Smilgom užėjo takai,

Ir į širdį nuvingiavo kelias

Pasakų tu netekai,

Iš tiesos ir smurto akmenų...

Bet artima ir švelni

Liepė man gimtinės kalvos žalios

Kartais namo pareini.

Pasilikt šioj žemėj amžinu.

Suzvimbi svirplio balsu,

Ak, rugsėjo paukščiai neskaičiuoti,

Klausi, ar aš dar esu,

Ar nebijot ūkanoj paklyst,

Ar dar toli ta diena,

Kai ištirpsta pažinimo stotys

Atpildo džiaugsmo pilna.

Ir vieni paliekate kely?

Lietūs vaivorykštes riš,

Dar šiandien pušis pavartėj želia,

Kregždės pastogėn sugrįš,

Kur pirmokai sukomės ratu...

Tarsi apšlubus katė

Tarp vaikystėj užmirštų takelių

Liksi prie slenksčio budėt.

Savo pirmą raidę surandu.

1967 m.

1967 09 30

63

TAUROSTA

Prieš 55 metus pradėjo veikti „Azoto“ gamykla

CHEMIJOS GIGANTO GIMIMAS JONAVOJE Andriejus E. ANCUTA, technikos mokslų daktaras

1965 m. kovo 5-oji mano atmintyje liko kaip lūžio, palengvėjimo ir savotiško įtampos atoslūgio diena, kai į skystojo amoniako saugyklas ėmė tekėti produkcija. Propagandinis ažiotažas, didelių bosų sutiktuvės ir azotinių trąšų gamyklos gimtadienio organizavimas jau buvo ne mano rūpestis. Po 55 metų „Taurosta“ sugrąžino mane į istorinius laikus, mano tėvų miestą, kai prisiliečiau prie pradėjusių gelsti nuotraukų. Ši sukaktis yra svarbi Jonavai, nes kartu su gamykla ji iš eilinio rajono centro išaugo į devintą pagal dydį Lietuvos miestą.

PRADŽIA Išties, ramios atrodo Skarulių apylinkės tų laikų nuotraukose: ąžuolų pavėsyje Neries pakrantės, salos, tolumoje baltas Skarulių bažnyčios siluetas ir jokių industrializacijos požymių.

Tokia idilė – tik nuotraukose. Jau tada, 1959-aisiais ir ankstyvais 1960 m. Neries ir Šventosios santakoje įsikūrusioje sovietinės kariuomenės pulko mokykloje man teko ragauti „diedovščinos“ net neįtariant, kad į tas apylinkes teks sugrįžti.

64

2020 NR. 1 (11)

1963 m. sausio 2 d. tuose pačiuose Skaruliuose teko praverti vagonėlio duris, kurio kairėje pusėje buvo statybininkų karalystė, o dešinėje – Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos direkcija. Joje buvo tik trys darbuotojai: direktorius Česlovas Maciulevičius, vyriausias inžinierius Mykolas Ratomskis ir buhalterė Rožeckytė. Prisimenu nustebusį Č. Maciulevičių, kuris nesitikėjo tokio jauno „berniuko“ vyriausiojo technologo pareigoms. Jam teko veikiai pakeisti nuomonę, nes direkciją užplūdo projekto dokumentacijos srautas, o vyriausias technologas buvo iešmininkas – ne tik projektą vykdymui aprobuoti, bet skubiai techno-

II. Jubiliejai

Jonalaukio laukai ir Skarulių idilė, 1961 m. Fotografuota nuo Laukogalių piliakalnio.

loginį personalą formuoti ir inicijuoti projekto pakeitimus bei taisyti klaidas. Tuo metu Č. Maciulevičius pasirodė esąs puikus organizatorius. Jo pastangomis direkcijoje vyko tiesiog „demografinis sprogimas“. Jis priėmė didelę patirtį turėjusį Vytą Staugaitį, dirbusį Lentvario kilimų fabriko direktoriumi, ir statybininką Enriką Nemčinską. Netrukus iš Pavenčių cukraus fabriko atvyko Petras ir Domicelė Kitriai, Donatas Budreika iš Klaipėdos ir Edmundas Simanavičius (Simanaitis) iš Marijampolės. Taip buvo pradėtas formuoti svarbiausios mechaniko, statybos darbų priežiūros, laboratorinės kontrolės, energetikos ir automatizacijos tarnybos. Sausio pirmomis dienomis pasirodė buvęs Jonavos rajono MTS direktorius Juozas Žentelis, gavęs užduotį organizuoti didelio svorio krovinių skubų iškrovimą Gaižiūnų geležinkelio stotyje.

Mano bendradarbių ratas sparčiai plėtėsi, tačiau ypač šilti ryšiai užsimezgė su Edmundu Simanavičiumi ir jo šeima. Buvau netoliese apgyvendinto Edmundo šeimos bičiulis, žmonos Gražinos ir jų dviejų mažylių santarvės liudininkas.

Taip jau susiklostė, kad oficialūs paskyrimai1 man negaliojo. Mat mano, ketvirtojo kurso Kauno politechnikos instituto (KPI) studento, gamybinė praktika virto gamybiniu darbu Ukrainos Lisičiansko chemijos kombinate. Greta kombinato buvo sparčiai statomas chemikų miestelis, pavadintas Severodonecku, kuriame apsigyvenau. Grįžau į Lietuvą 1961 m. ge1 Kitrienė D. Chemijos mokslas ir pramonė Lietuvoje, 435 p., AB „Aušra“, Kaunas 2004.

Gamybinis pasitarimas pas vyriausią technologą. Iš kairės: Valentinas Jurevičius – vyr. pamainos viršininkas, Radzevičius – mechanikas (vėliau išvyko dirbti direktoriumi į Varėnos pūkų fabriką), A. Ancuta – gamyklos vyr. technologas, Stasys Urbonas – konversijos cecho viršininkas, mechanikas (pavardės neatsimenu).

65

TAUROSTA gužės mėnesį su ginti parengtu diplominiu projektu apie amoniako sintezės cechą galimai būsimoje azotinių trąšų gamykloje. Netikėtas „prarasto“ studento grįžimas ir aktualus diplominis darbas buvo labai gerai įvertinti. KPI Fizikinės chemijos katedros vedėjas akademikas Jonas Janickis rūpinosi neorganinių medžiagų technologijos inžinierių rengimu Chruščiovo laikų Sovietų Sąjungai chemizuoti – Lietuvoje jau buvo prasidėjusi Kėdainių chemijos kombinato statyba. Suskubta mane forminti Kėdainių chemijos kombinato darbuotoju ir siųsti į mano esamą darbovietę „stažuotoju“. Šis sprendimas tikrovėje nieko nepakeitė, – tęsiau senokai pradėtą darbą amoniako sintezės ceche ir buvau kilnojamas iš cecho į cechą didžiulėje amoniako ir metanolio gamybos technologinėje grandinėje.

1963 m. vasarą sutikau jau į Severodonecko (ne Lisičiansko) chemijos kombinatą gamybinei praktikai atvykusius Fizikinės chemijos katedros globojamus ketvirtojo kurso studentus – mano bendraamžį Bronių Lubį, vėluojantį baigti mokslus dėl keičiamos specialybės, ir jaunesnį aistringą nuotykių ieškotoją Algį Ryškų. Dėl Broniaus komunikabilumo ir požiūrio į būsimą darbą susidariau apie jį labai gerą nuomonę.

Tai vėliau paskatino jį išsiųsti inžinerinei stažuotei į Ščiokino azoto gamybinį susivienijimą, atskirai nuo likusių stažuotojų Novomoskovsko ir Severodonecko gamyklose.

Organizaciniai eksploatacijos personalo parengimo darbai buvo vieni svarbiausių šalia technologinių sprendimų ir nuolatinio projekto koregavimo. Maskvos valstybinio azoto pramonės instituto GIAP Jonavos projekto vyriausioji inžinierė (rus. – GIP) Vinogradova buvo jau spėjusi gauti Lenino ordiną už Gardino azoto projektą ir todėl iš aukšto žiūrėjo į Jonavos technologo, anot jos, pretenzijas. Laimei, prasidėjus GIP‘ų rotacijai, Jonavos projektą pradėjo kuruoti daug išmanesnis projekto vyriausias inžinierius Pochodnia.

Jonavos amoniako gamyba labai skyrėsi nuo Gardino. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje buvo taikoma trumpoji amoniako gamyba su katalizine gamtinių dujų konversija pagal tarpukaryje JAV parengtus principus. Man dalyvaujant, atskirų šios schemos dalių gamybiniai bandymai buvo atliekami Severodonecke. Perpratau „povandeninius akmenis“, pažinau

66

2020 NR. 1 (11)

Su konversijos cecho viršininku Stasiu Urbonu prie daug rūpesčių kėlusio gamtinių dujų konvertoriaus maišytuvo.

personalą, tarp jų – tokius iškilius inžinierius, kaip Vadimas Nikolajevičius Matrosovas, kuris buvo mano egzaminatorius, ir netrukus, man išvykus į Jonavą, buvo perkeltas į Maskvą, į Azoto pramonės vyriausiąją valdybą (rus. „Sojuzazot“) atsakingoms vyriausio inžinieriaus pareigoms. Vėliau jis atvyko į Jonavą kartu su Bereznikų azoto įmonės direktoriumi Ivanu Vasiljevičiumi Peniaz stebėti, vertinti ir net „užtikrinti“ sėkmingą Jonavos azotinių trąšų gamyklos leidimą. Bet tai įvyko vėliau, po dvejų metų. Dabar reikėjo skubiai rengti eksploatacijos personalą, tačiau be didelių vilčių stažuoti jaunimą, išskyrus minėtus du jaunus vyrus. Teko remtis kai kuriais brandaus amžiaus inžinieriais, paliekančiais savo darbovietes dėl įvairių motyvų. Mano archyve liko E. Simanavičiaus daryta nuotrauka su draugiškai pašiepiančiu įrašu kitoje jos pusėje: „Jonavos ATG technologų žiedas.“ S. Urbono veikla statybos direkcijoje buvo išskirtinai sėkminga. Praėjęs stažuotę Novomaskovsko chemijos kombinate, jis sugebėjo vadovauti tuo metu novatoriškam konversijos skyriui, o, montuojant didžiules amoniako vandens saugyklas, prisidėjo šalinant potencialias nelaimes.

II. Jubiliejai

Su buvusiu Sargėnų plytinės direktoriumi Stasiu Urbonu (kairėje) ir Antanu Jurevičiumi, buvusiu Šilutės spirito gamyklos direktoriumi, „Azoto“ gamybininkais, statybų aikštelėje, 1964 m.

Teko rūpintis ir kadrų „importu“, t. y. vilioti specialistus iš Rusijos, Ukrainos. Padėjo ne tik naudingi gamybiniai ryšiai, bet ir bendravimas su centrinio (Maskvos) GIAP filialu Severodonecke, ypač su vyriausiąja šio filialo amoniako ir metanolio gamybos specialiste Zotova. Ji buvo svarbus informacijos šaltinis apie Lietuvos ir Estijos (Kochtla Jarve) amoniako gamybos ankstyvuosius projektus ir peripetijas, atvedusias prie azotinių trąšų gamyklos statybų Jonavoje. Netrukus teko šiais ryšiais pasinaudoti. Mat nuolatinis „centro“ spaudimas vertė Č. Maciulevičių keisti taktiką – gavau nurodymą ieškoti specialistų atsakingoms pareigoms. Tad leidimo išvakarėse azotinių trąšų gamykloje (ATG) atsirado lietuvių kilmės ukrainiečio Vitalijaus Bronislavovičiaus Kairio šeima, aukštų slėgių vamzdynų ir armatūros specialistas Gladyševas su žmona. Toliau tęsėsi gamybos viršininko paieškos. Vienas potencialių kandidatų buvo Ferganos ATG (Uzbekija) amoniako gamybos viršininkas.

Lankiausi Ferganoje, bet tolesni įvykiai parodė, kad pretendentas į vadovus kelia visiškai nepriimtinas sąlygas. Liko viena reali išeitis – viršininko pareigoms skirti stažuotę baigusį mūsų technologą B. Lubį, grįžusį iš Ščiokino. Jį laikiau man pavaldaus gamybinio techninio skyriaus rezerve. Direktorius įtariai žiūrėjo į mano siūlomą kandidatą, juolab kad buvo gavęs skundų apie išskirtinį B. Lubio stažavimą, reikalavo mano pasiaiškinimo. Jis taip ir nesutiko su mano siū-

Oro skaidymo cechas, 1964 m.

lomu kandidatu, bet pagaliau pasirašė įsakymą skirti B. Lubį į laikinąsias viršininko pavaduotojo pareigas.

Tolesnė įvykių eiga buvo netikėta, bet prieš tai reikėjo parengti leisti kitus amoniako gamybos padalinius.

Svarbi technologinio proceso dalis buvo oro skaidymas. Dar dirbdamas Severodonecke sužinojau, kad čekiškos gamybos oro skaidymo blokai FL-3A buvo skirti Kinijai, bet kinų kultūrinės revoliucijos eigoje kontraktas su Čekoslovakija buvo anuliuotas ir sovietų valdžia nusprendė vadinamųjų socialistinių šalių sandraugos labui šiuos blokus nupirkti. Jų atsiradimas nulėmė galutinį Maskvos sprendimą azotinių trąšų gamyklą statyti Lietuvoje. Operatyviai į Čekoslovakiją revizuoti įrenginius buvo išsiųstas Leningrado šaldymo technikos instituto absolventas Robertas Kavaliauskas. Vieną gražią 1964 m. vasaros dieną radau gamybos-technikos skyriuje prie mano stalo sėdintį aukštą šviesiaplaukį vyriškį, užkandžiaujantį lašinių sumuštiniu su mano nemėgstamais svogūnais. Robertas buvo išties gabus intelektualas, atlikdavo įrenginių montavimo priežiūrą.

Deja, R. Kavaliausko dalyvavimas atsakingoje įrenginių priežiūros ir leidimo užduotyje nebuvo visavertis dėl perdėm įsišaknijusio taurelės pomėgio. Jis nerado bendros kalbos su oro skaidymo blokų projektuotoju čeku Cellar, atvykusiu stebėti blokų leidi-

67

TAUROSTA

Gamtinių dujų aukšto slėgio kompresija, 1965 m.

Leidimui paruošti stūmokliniai ir išcentriniai oro kompresoriai oro skaidymo ceche, 1965 m.

68

2020 NR. 1 (11)

II. Jubiliejai

Šilumos ir elektros tiekimo cechas – energetinė gamyklos širdis, 1965 m.

mą ir konsultuoti. Turėjau asmeniškai dirbti leidžiant oro skaidymo blokus, vadovaujant p. Cellar. Padėtį gelbėjo Šarūnas Dragunevičius, grįžęs iš stažuotės Severodonecke.

Nemažai rūpesčių kėlė ir vyriausio energetiko žinioje esanti šiluminė elektros centralė (ŠEC), jonitais apdoroto vandens ir tiekiamų garų kokybės rodikliai.

Tad ŠEC statybos ir montavimo darbai visada buvo prioritetiniai, o paleidimo ir derinimo darbai vyko beveik kartu su statybos montavimu, kaip rodė rūkstantys garai dar nesutvarkytoje statybvietėje.

1964 m. vasarą energetiko tarnybos gretas papildė KPI baigę jauni inžinieriai – šiluminininkas Juozas Ridzevičius ir elektrikas Virmantas Jurgaitis. Tai iš esmės sustiprino personalą.

Artėjant planiniam leidimui, 1964 m. rudenį, Jonavoje pasirodė jau minėti emisarai – V. N. Matrosovas ir I. V. Peniaz. Jiems rūpėjo technologinis personalas ir darbuotojų kvalifikacija. Paaiškėjo neišvengiamas

specializuotos leidimo derinimo valdybos „Orgchim“ dalyvavimas ir net vadovaujantis jos vaidmuo. Tuo metu baigiau lietuviškai rašyti amoniako gamybinio komplekso reglamentą, kartu su B. Lubiu rengėme lietuviškas darbo vietų instrukcijas, o stažuotes baigę mūsų inžinieriai rengė kursus ir egzaminavo aparatininkus bei kitų tarnybų darbuotojus, tvarkėme centrinį valdymo pultą ir lietuviškus užrašus ant skydų ties automatinio valdymo prietaisais. E. Simanavičius, pasitobulinęs Severodonecke, puikiai organizavo automatizacijos tarnybos personalą. Jo darbuotojai Bernotas, Zenonas Franukevičius ir kt. patys reguliavo prietaisus, mokėsi ir patarinėjo specializuotos derintojų tarnybos darbininkams ir, svarbiausia, dalyvavo mūsų aparatininkų ir darbininkų mokymuose.

Padaugėjo įvairiausių posėdžių ir nurodymų, todėl reikėjo didelės koncentracijos, kad nenukryptume nuo pagrindinio darbo į šalutines užduotis. Pagaliau pasirodė ir orgchimiečiai. Beveik visi, išskyrus viršininką, buvo mano pažįstami Severodonecko darbuotojai. Man nuvykus į Severodonecką, pažįstami ben-

69

TAUROSTA dradarbiai – amoniako ir metanolio gamybos cechų darbuotojai klausinėjo, ar tiesa, kad Jonavoje esu didžiausias nacionalistas. Įrodinėjau, jog gimtoji kalba joks nacionalizmas, kad lenininė politika tautiniais klausimais mano pusėje ir pan. Grįžęs paliepiau užrašus rusų kalba užrašyti smulkiomis raidėmis žemiau pagrindinių lietuviškųjų.

Nors mano Severodonecko ir dar Lisičiansko laikų užrašai, kaip ir diplominis projektas, buvo rašomi lietuvių kalba, tačiau azoto ir, apskritai, dujų pramonės lietuviškos techninės terminijos dar nebuvo. Proveržis, sakyčiau, įvyko 1963–65 m. diskusijose su E. Simanavičiumi, kai taisėme technologinio reglamento lietuviškąjį variantą. Edmundas gerai suvokė techninių sąvokų esmę, jo taisyklinga graži lietuvių kalba rasdavo originalų raiškos būdą. Tokių pavyzdžių būtų kelios dešimtys, bet pateiksiu tik vieną – rusiškas pavadinimas „zagluška“ gavo lietuviškąjį atitikmenį „aklė“. Pavadinimas greitai prigijo ir yra įrašytas techninės terminijos žodynuose.

Tuo metu buvo sukviesti visi ATG ir pagalbinių organizacijų vadovai gamyklos leidimo grafikui tvirtinti ir pasiruošimui tikrinti. Posėdžiui pirmininkavo didžiausias ūkinių reikalų tvarkymo autoritetas, tuometinis Liaudies ūkio tarybos pirmininkas, habilituotas mokslų daktaras Povilas Kulvietis (Kulviecas).

Vienas pirmųjų kalbėti apie pasiruošimą darbams turėjo „Orgchim“ vadovas. Jis tepasakė vieną sakinį, kad pasiruošimas Jonavos ATG eksploatacijos pradžiai yra siaubingai prastas. Kalba buvo nutraukta, pareikalavus konkrečiai įvardinti, ką jis mato siaubingo. Kiek sutrikęs orgchimietis pasakė, kad siaubinga, jog iki šiol amoniako gamybos kompleksas neturi viršininko.

Išgirdęs iš direktoriaus Č. Maciulevičiaus paaiškinimą, kad yra paskirtas viršininko pavaduotojas, o viršininko jis dar ieško, P. Kulvietis griežtu tonu paskelbė, kad pavaduotojas jau yra viršininkas, o „Orgchim“ vadovui liepta pasišalinti. Toks ekspromtinis radikalus sprendimas paliko įspūdį. Visiems tapo aišku, kad šeimininkė yra respublika ir visi turi dirbti bendram tikslui. Taip buvo išspręstas B. Lubio skyrimas amoniako gamybos viršininku.

Netrukus pasirodė naujas „Orgchim“ vadovas Roman Pavlovič Rylo. Orgchimiečiai patys puolė rašyti rusišką reglamento variantą, prašydami išversti mūsiškį iš lietuvių į rusų kalbą. Prasidėjo ilgas įtempto

70

2020 NR. 1 (11)

darbo periodas: kiekvienas vamzdynas, kiekvienas įrenginys ir mašina buvo patikrinti, prasukti, viskas apvažinėta. Jonavos azotininkai išmano šias procedūras, nes ne kartą ėjo tais keliais, tačiau praminti pirmąjį kelią – tai kas kita. Lietuvos mokslininkai – profesoriai ir akademikai, tada man sakė: neįtikėtina, kad Lietuvoje rasis sintetinis amoniakas, kurį sugeba gaminti tik aukštos technikos ir kultūros pasaulio galybės, kaip Vokietija, Amerika ir pan.

R. Rylo atėjo į „Orgchimą“ iš Severodonecko chemijos kombinato kaprolaktamo gamybos, dalyvavo inovaciniuose projektuose pagal kontraktus su užsienio firmomis, leido ir testavo Severodonecko organinės chemijos sektoriaus bandomuosius įrenginius.

Tokia 30-mečio specialisto vizitinė kortelė tada man buvo nežinoma, nebuvau su juo pažįstamas, bet iš karto pastebėjau, kaip gerai jis išmano pneumatinės technikos principais veikiančias automatizavimo priemones. Tai leido kartu aptarti svarbius įrenginių išbandymo ir eksploatacijos etapus. Deja, „Orgchimo“ vadovo ambicijos ir nepagrįstas pasitikėjimas savo komandos žmonėmis kėlė daug konfliktinių situacijų ir trukdė mūsų žmonėms dirbti. Orgchimiečiai buvo Severodonecko tradicinių gamybų aparatininkai ir kitų specialybių darbuotojai, daugelis mano pažinotųjų buvo vidutiniokai, kuriems Jonavos „trumpoji“ amoniako gamybos schema buvo naujiena. Priešingai, mūsų personalas buvo ruošiamas konkrečioms darbo vietoms.

Vieno tokio konflikto priežastimi tapo su mumis nesuderinti R. Rylo veiksmai, kurie, mano manymu, kėlė grėsmę darbuotojų saugumui. Trumpai apsižodžiavęs su „Orgchimo“ vadovu, susirinkau savo daiktus ir išvykau į Jonavą. Buvo vėlyvas vakaras ir nesitikėjau į aikštelę jau atvykusių V. Matrosovo ir I. Peniaz dėmesio. Pasirodo, amoniako gamybos viršininkas, pastebėjęs mano demaršą, irgi solidariai pasišalino iš gamyklos. Ankstyvą rytą, dar neprašvitus, abudu Maskvos pasiuntiniai pareikalavo sudrausminti, t. y. bausti gamyklai vadovaujančius darbuotojus, pažeidusius ypatingo režimo tvarką. Č. Maciulevičius, sukvietęs keturių asmenų pasitarimą konfliktui aiškintis, neskubėjo smerkti savo darbuotojų. Mūsų elgesys, ypač B. Lubio diplomatiški aiškinimai, pavertė drausminimo posėdį pasitarimu, kaip gerinti bendradarbiavimą su „Orgchimu“ ir suglaudinti gamyklos leidimo grafiką.

II. Jubiliejai

Pamažu skleidėsi B. Lubio talentas. Išskirtinis pastabumas ir gebėjimas vertinti visumą leido jam gamyklos leidimo sumaišties sąlygomis koncentruoti dėmesį į specifines gamybos vietas. Jis išskyrė dujų kompresijos skyrių į atskirą cechą, lygiavertį likusioms trims „trumpos“ schemos technologinėms dalims, kurioms paleidimo laikotarpiui buvo suteiktas cechų statusas. Ypač puoselėjamą, gerai parengtą dujų kompresijos cechą atsimenu kaip pavyzdinį etaloną.

B. Lubys jau tada suformulavo ir išlaikė ateičiai strategiškai svarbią, tačiau chemijos pramonės įmonių vadovams neįprastą nuostatą – gamybinės sėkmės laidas yra ne tiek technologas, kiek mechanikas. Kompresijos klausimais jam talkino P. Lenktaitis, A. Jakučionis ir kt., padėjo V. B. Kairio uošvis, patyręs stūmoklinių kompresorių mechanikas iš Severodonecko. Paleidimui įpusėjus, direktorius Č. Maciulevičius viešai pasidžiaugė turįs gerą amoniako gamybos viršininką.

Paleidimas galėjo būti sklandesnis, jeigu didelius įgaliojimus turintis I. Peniaz būtų suvokęs „Orgchimo“ galimybes ir atitinkamai reguliavęs ATG personalo ir „Orgchimo“ bendrą darbą. Tačiau jam rūpėjo kiti dalykai, nes neslėpė, kad savo 40 metų jubiliejui parengė disertaciją mokslo kandidato laipsniui gauti (neatsimenu, kokio mokslo srities). Tada dar nebuvo mados gamybininkams ir net projektuotojams turėti mokslo laipsnius. Mokslo kandidato laipsniui gauti mokslininkas, ne gamybininkas ar projektuotojas, atlikdavo mokslinį tiriamąjį darbą siauroje savo specialybės srityje ir parengdavo disertaciją. Mokslo daktaro disertacijai buvo keliami platesnės mokslo srities laimėjimų reikalavimai, o akademikais laikomi pasaulinio garso mokslininkai. I. Peniaz pretenzijos į technologijos mokslų sritį išryškėjo sprendžiant konversijos agregato leidimo problemą, siekiant išvengti sprogimo sumaišytuvo ertmėje. Šią problemą išsprendėme kartu su B. Lubiu ir R. Rylo. Prieš tai šiuo klausimu I. Peniaz įsivėlė į diskusiją su manimi. Suprantama, kompetencijos lygmuo buvo skirtingas. Tik V. Matrosovas suprato esmę ir nuramino I. Peniaz aistrą.

mano vienintelis naktinis darbas su I. Peniaz, jungiant dujų valymo nuo anglies monoksido liekanų agregatą.

Prie pulto stovėjo orgchimietis su mūsų aparatininku, kuriam buvo įsakyta tik stebėti. Neadekvatūs orgchimiečio veiksmai sukėlė dujų proveržį į absorbcinio tirpalo rekuperacinę mašiną su rimtos avarijos pasekmių galimybe. Šokau prie pulto tuoj pat uždaryti avarines sklendes, kai pajutau už nugaros sukabintas savo rankas. Išsivadavęs atlikau būtinus veiksmus ir atsigręžiau: pamačiau mėlynai raudoną susijaudinusio I. Peniaz plikę, o šis ir toliau kėsinosi mane stabdyti. Pareikalavau baigti jungimo operacijas ir iki ryto aiškinau nesėkmės priežastį. Paryčiui, pasirodžius V. Matrosovui, galėjome toliau šalinti nesklandumus ir pradėti agregato jungimo operacijas. Tai buvo paskutinis Bereznikų direktoriaus aktyvus dalyvavimas paleidimo operacijose.

Atėjo triumfo, kaip skelbė mitingo garsiakalbiai, diena. Stovėjau nuošalėje, kai paėmęs mane už parankės V. Matrosovas pasakė: „Ten filmuoja. Eikime iš čia, nes, kai juos nuiminės, į nemalonę pateks ir jų aplinka.“ ----------------------------------------------------Beveik po dešimties metų, būdamas KPI docentu, atveždavau studentus praktikai atlikti į gamybiniu susivienijimu „Azotas“ virtusią azotinių trąšų gamyklą.

Akino didžiulės rusiškos raidės ant trečiojo amoniako reformingo krosnies: Р И Ф О Р М И Н Г. Pagalvojau, teisus buvo Vadimas Nikolajevičius – tęsėsi slogus brežnevinio centralizmo ir didėjančio Maskvos diktato laikotarpis. Ir jeigu ne Bronislovo Lubio talentas, kas žino... Štai jau 55 metai. Gamyklos leidimo laikotarpio prisiminimų fragmentais norėjau gaivinti mūsų, dar likusių veteranų, atmintį, pateikdamas šį faktų, sentimentų ir sarkazmo mišinį. Sveikatos jums ir stiprybės, gerbiami jonaviečiai, šiuo sunkiu Covid-19 pandemijos laikotarpiu. Juk būdavo ir sunkiau.

Paleidimo mėnesiais teko nakvoti gamyklos cechuose ir, atsiliepiant į kiekvieną avarinės sirenos kaukimą, kurį girdėdavo net Jonavos gyventojai, bėgti prie valdymo pulto. Maskvos atstovai pasikeisdami dirbo po 12 valandų dieną ir naktį. Nepamirštamas

71

TAUROSTA

TREMTIES KANČIŲ NUKLOTAIS GYVENIMO TAKAIS Marius GLINSKAS, žurnalistas.

Nuotraukos D. Kvedaro

„Verkių rūmuose per likimo draugo, politkalinio Vaclovo Ulicko 80-ies metų jubiliejų „rėžiau“ Bernardo Brazdžionio eilėraštį.“ Vilnius, 2006 m.

Sunku patikėti, kad šis žmogus jau perkopė savo 90-metį. „Vyras kaip Lietuvos laukų ąžuolas“, – stebėdavosi jo atletiška išvaizda, griausmingu balsu ir nepalaužiama dvasios jėga krakiškiai, kėdainiečiai, kauniečiai. O jis, Donatas Kvedaras, ir dabar, rodos, vienu mostu galėtų žemėn patiesti kokį nors nenaudėlį „stribuką“, užsimesti ant pečių bulvių maišą ar vienu atsistojimu salėje padeklamuoti pluoštą Bernardo Brazdžionio eilėraščių.

Niekas nežino ir net nenujaučia, kad šis plačiapetis vyras, grįžęs iš kokio nors renginio muziejuje ar bibliotekoje į savo ankštą kambarėlį P. Vaičiūno gatvėje, praveria sekcijos, vadinamos namų muziejumi, dureles ir, lydimas neretai ištryškusios ašaros, sugrįžta

72

2020 NR. 1 (11)

Krakių gimnazijos mokinys, būsimasis Rukų pradinės mokyklos mokytojas D. Kvedaras, 1943 m.

į savo jaunystės metus, į gimtąjį Šmotiškių kaimą, iš kur kadaise ir prasidėjo užsispyrusio vaikino odisėja jo nelepinusio gyvenimo takais.

AUGO BALANOS GADYNĖS ŠVIESOJE Šiandien dešimtmečiai, pralesti Sibiro tremtyje, akmens anglies kasyklų šachtose, Donatui atrodo kaip sapnas, košmaras, į kurį niekada negrįžtama. Deja, tai nebuvo sapnas. Tą laiką galima būtų pavadinti ir žiauria, nepelnyta tikrove, ir gyvenimo mokykla, leidusia suvokti savo tėviškės, savo tautos išskirtinumą, pajusti laisvės ilgesį, suprasti stalininių idėjų absurdą. „O

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

kodėl ir man neparašius apie tai knygos?“ – ne kartą klausė savęs mintyse. Jei gali sukurti eilėraštį, rašinį patriotine tema ar meilės laišką, tai kodėl gi negali išguldyti skaudžią patirtį knygoje? Juolab, kad jo sekcija plyšta tremtinių, politinių kalinių dalią pasakojančiomis istorijomis, artimųjų, kaimynų išlietomis kančiomis, kruopščiai į vokus sudėtomis nuotraukomis, kurių galėtų pavydėti ne vienas kraštotyros muziejus.

Tiesą sakant, dalis tos tikrovės jau perduota Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijai, jos istorijos lobynui. Juk Donatas – vienas iš pirmosios laidos mokinių, jau vienintelis, atrodo, pakankamai garbingai skleidžiantis kadaise čia įsižiebusios balanos gadynės šviesą, palaikantis tautos dvasią, pažinimo troškimą bei istorinę atmintį. Įdomu, kad Krakių kraštas, tas beveik geografinis Lietuvos vidurys, garsėjo ir kitais šviesuoliais – dainininku, vargonininku Jonu Viržoniu, kompozitoriumi Vygandu Telksniu, aktore Rūta Staliliūnaite, Nepriklausomybės akto signataru Kazimieru Motieka. Šiandien juos primena čia rengiami atminimo vakarai, klasių draugų susitikimai, prasminga kraštotyrinė veikla.

PIRMOJI KNYGA – ELEKTROMONTERIAMS Kvedarų šeima prieš tremtį Šmotiškių kaime 1948 m. liepos 18 d. Mama Ona Kvedarienė (1900 09 – 1988 08 23) su broliu Romualdu ant kelių. Iš dešinės – brolis Antanas, partizanas (žuvo 1952 m. liepos 4 d.). Iš kairės – brolis Stasys, partizanas (žuvo 1951 m. liepos 18 d.). Tėvas Antanas Kvedaras (1891–1968) apačioje.

Tie 16 metų, iškentėtų akmens anglies kasyklose, vienus palaužė, kitus, priešingai, užgrūdino. Kas ištvėrė, tas išliko.

O išlikti Donatui padėjo ne tik fizinė sveikata, bet ir nesenkanti viltis sugrįžti namolio, kūrybinis išradingumas. Antai,

Partizanų būryje, apie 1950 m. Iš kairės – pirmas brolis Antanas Kvedaras-Tautvydas, trečias – būrio vadas J. Paliūnas-Rytas.

73

TAUROSTA

Kvalifikuoto siurblių mašinisto pažymėjimas, išduotas 1955 m. Vorkutos anglies kasykloje.

Išlaisvinimo pažyma, leidžianti gyventi laisvai nuo 1957 m. spalio 23 d.

D. Kvedaras su žmona Birute ir sūnumi Laimučiu, gimusiu Šiaurėje. Juta, 1956 m.

74

2020 NR. 1 (11)

Jutos anglių kasyklos mašinistas, 1963 m.

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

sumąstęs, kaip pasidaryti tušo, 1943 m. jis išbraižė ir rusų kalba išrašė įvairias taisykles, pamokymus elektromonteriams, suklijavo į knygelę. Popieriaus gavo nedaug, tad išleido vos keliasdešimt egzempliorių. „Mano pirmoji knyga“, – šiandien su šypsena lūpose ir paklydėle ašara akyse rodo bičiuliams bene paskutinį stalčiuose dar užsilikusį egzempliorių. Dar vieną Donatas padovanojo Kėdainių krašto muziejui. Gaila, kėdainiečiai savo ekspozicijoje kažkodėl nerodo šios originalios knygos, tapusios kadaise šachtoje plušusiems tremtiniams savotišku vadovėliu.

Neramu Donatui ir dar dėl vieno eksponato.

1946 m. jis tokiu pat savo gamybos „rašalu“ ant Vorkutos beržo tošies kaligrafiškai išvedžiojo laišką savo mokyklos draugui. Deja, laiškas, patikėtas muziejininkams, irgi kažkur „nusėdo“ į fondus.

O juk gražiai jis ten rašė: Vytuk! Sveikinu tave su bundančiu pavasariu iš tolimo tundrų krašto, kur aplinkui tik snieguotas Uralas dunkso, kur šaltis už mano metus triskart didesnis, kur pūgos dangų su žeme sumaišo, kur balti kiškiai ir kurapkos (...) kur medį ir paukštelį tik sapne tematai, kur tvoros žemos, o perlipti sunku, kur viskas kitaip, kaip namuose... Įdomu, kad šį laišką, grįžus Donatui iš Šiaurės, kaip netikėtą suvenyrą, įrodymą, kad jis tikrai buvo gautas, jo autoriui perdavė garsus tenoras Aloyzas Domeika, taip pat susijęs su Krakių kraštu.

Žmonai Birutei tik 60 metų. Sodyboje, Virbaliūnų kaime, 1984 m. gegužės mėn.

EKSPONATŲ STALČIUOSE – ŠIRDIES ARCHYVAS Šiandien Donato buto sekcijoje, anot jo paties, „pusė metro archyvo“. Šalimais – dar brangesnis, ypatingasis „širdies archyvas“. Jį sudaro vaikystės, jaunystės laikų nuotraukos, bičiulių, klasės draugų, tapusių vėliau partizanais, rezistentais, susirašinėjimas. Ypač brangūs laiškai, rašyti 1953–1954 m. žmonai, tada dar tik draugei, Birutei. Jų draugystė, užsimezgusi tėviškėje, buvo tokia stipri, kad mergina netgi atkeliavusi į Vorkutą pasižiūrėti, kaip tas jos mielas kraštietis gyvena. Pažintį su būsimąja žmona Donatas gerai prisimena: „Vienas mano kraštietis Kazys nuo Pernaravos sulaukė žmonos Stefanijos. Neilgai svečiavosi, bet visiems atvežė kažko malonaus. Atrodo, per Stefaniją pasiunčiau

Birutės nuotrauka, atsiųsta į Vorkutą, 1952 m.

75

TAUROSTA savo pažįstamai sesei – parapijietei Birutei laišką. Jos tada susipažino, Stefutė jai papasakojo, kaip atrodo ta Vorkuta, kaip aš ir kad kelionė nėra labai sunki.

Kartą, grįžęs iš darbo, radau atrakintas kambarėlio duris, o viduje – beveik nepažįstamą merginą. Tai ir buvo „sesutė“ Birutė iš Kauno. Grįžo ir kiti draugai, tad įvyko ir šioks toks balius. Nors su Birute buvome pažįstami jau aštuonerius metus, susirašinėjome retai, nes iki 1953 m. galėjau per metus parašyti tik du laiškus: vieną į Lietuvą tėvui, kitą – į Sibirą motinai. Ieškodavau patikimų žmonių, kurie galėtų išnešti, išsiųsti dar vieną laišką. Tačiau kažką žadėti Birutei, kad lauktų sugrįžtančio, negalėjau. Kartais išsiųsdavau savo „kūrybos“, tie laiškai išliko, tad dabar skaitytojai, manau, galėtų atleisti „poetui“ jo kūrybines klaidas, netobulumą.“ Tas Lietuvos moterų keliones į Sibirą Donatas lygina su XIX a. pradžioje Rusijos istorijoje nuskambėjusiu dekabristų žmonų žygiu, tapusiu siužetu ne vienam literatūros kūriniui. „Esu įsitikinęs – draugystė stipriau už meilę“, – teigia senolis ir atsiverčia keletą iš 254 laiškų, tvarkingai įrištų ir suspaustų paslaptingoje dėžutėje.

Antai kelios pastraipos, kurias sutikome publikuoti: Birutėle, jei matai manyje savo nuoširdų draugą, galintį duoti Tau daugiau gražių dienų, negu jų randi dabar, jei tiki, kad Tu būsi laimingesnė kartu su manimi – tada aš sutinku dalintis su Tavimi ir vargu, ir džiaugsmu, ir visu gyvenimu, koks jis skirtas mūsų ateityje. O jei aš Tau tik vargšas, likimo nuskriaustas gyvenimo elgeta, ištiesęs rankas ir maldaujantis išmaldos, ir jei Tu nori būti tik „globėja vargstančiam“, man užteks drąsos nepriimti Tavo kad ir nuoširdžiausios aukos... ...............................

Bet Tave atskirti nuo viso to pasaulio, kuriame gyveni dabar, leisti palikti Tau savo noru Tėvynę aš neturiu teisės. Tau, užaugusiai tarp žydinčių sodų, žalių pievų ir tėviškės arimų, pažinusiai linksmą, gražų ir turtingą miesto gyvenimą, mylinčiai sportą... Reikėtų matyti pliką dykumą, snieguotas kalnų viršūnes, aprūkusį miestą, liūdėti ilgomis žiemos naktimis, neužmigti vasarą šviečiant apvalią parą saulei. Pajusti pūgas, šaltį, gilų sniegą, palikti draugus ir drauges, seseris ir brolius ir visus saviškius, artimuosius...

76

2020 NR. 1 (11)

Birutė savo tėviškėje prieš kalėjimą, 1945 m.

MAŽUOSE VOKELIUOSE NEDAUG LAIMĖS Įdomu, kad Birutei jis patikėdavo ir savo literatūrinius bandymus. Tie kūrinėliai stiprino jo įgimtą talentą, grūdino dvasią ir skleidė viltį, kad kažkas galbūt išgirs, įvertins, paguos. Ne, jis draugės neįpareigojo žavėtis savo, anot jo paties, netobulais tekstais ar lyginti juos su klasikų raštais. Pats ją tikino, kad reikia labiau įsijausti, pašlifuoti „pradžias ir galus“, paieškoti naujų įvaizdžių.

Birutė, atvykusi į Vorkutą, pas draugą svečiavosi 4 ar 5 dienas. Kas vakarą ji atsiklaupusi pasimelsdavo. Vieną vakarą ir Donatas atsiklaupė šalia jos. Kai mergina baigė poteriauti, Donatas paėmė ją už rankos ir ištarė: „Birute, prieš Dievą ir prieš žmones prašau: būk mano žmona.“ Ji savo būsimąjį apkabino, pabučiavo. Be žodžių abu suprato, kad likusį gyvenimą liks kartu. Štai kelios kūrybos nuotrupos, išlikusios gelstelėjusiuose popieriaus lapuose. Štai ir dabar aš žiūriu į tau užadresuotą voką ir galvoju, kodėl jis toks mažutis – lyg mano laimė. O taip norėtųs, kad būtų didesnė ta laimė, kad būtų didesnis

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

vokelis, kad galėčiau nusiųsti Tau... Bet dabar... Kartais teplioju popierių nevykusiais eilėraščiais, ir iš jų vieno prisiminė Tau skirti žodžiai: Dėl tavęs dar žemė žydi, Dėl tavęs laukuos daina, Dėl tavęs aš laimę, nors mažytę, Paaukočiau... Bet kada?

Tegul karštis tavo lūpų Skruostus degina kitų.

Kas, kad daugelis suklupo, Nepasiekę debesų...

Aš nenoriu, kad Tu sakytumei: „Jog aš laimę tau žadėjau, Parnešt saulę iš dausų, Bet tie žodžiai lyg nuo vėjo Išsisklaidė tarp laukų...

Gaila, Birutė savo laiškų, siųstų Donatui, neišlaikė.

Dabar galima numanyti, kad ir šie buvo itin jautrūs, kupini užuojautos ir ilgesio. Kiekviename laiške pynėsi juos stiprinusios poezijos eilutės. Juk tai jis, Donatas, išvertė į lietuvių kalbą Konstantino Simonovo eilėraštį „Lauk manęs“. Nors to vertimo ir neišsiuntė Birutei, lietuviškas tekstas visąlaik šildė jų bendravimą.

„DIPLOMAI“ BRANGIAI KAINAVO Tvirtai suręstas fiziškai ir pasižymintis neeiliniu sumanumu lietuvis ilgainiui pelnė lagerio prižiūrėtojų pasitikėjimą ir net tapo šiokiu tokiu savo šachtos „brigadininku“. Kaliniai su ganėtinai primityvia technika per mėnesį iškasdavo apie 28 tonas anglies, tad apie tokius „stachanoviečius“ su neslepiamu ideologiniu patosu kartą prabilo net vietos laikraštukas „Iskra“.

Atsilaikęs 10 metų ir 21 dieną kalinio „pareigose“, vyras tapo tremtiniu, o tai – jau šiokia tokia laisvė.

Aštuntoje Vorkutos šachtoje teko ištverti apie penkerius metus. Pradžioje dirbo vandens siurblių mašinistu, vėliau šaltkalviu, aukštos įtampos elektriku, šachtos padalinio elektriku-mechaniku. Tie „diplomai“ padėjo tvirčiau įsikabinti į gyvenimą. Savo sumanumą atskleidė, atidaręs iš aliuminio lankstomų šaukštų „fabrikėlį“. Vietos rusams, prižiūrėtojams vis už kelias kapeikas prakišdavo gaminį. O laisvomis valan-

dėlėmis draugavo su knygomis. Rusų kalba skaitė čia užklystančius Tolstojaus, Turgenevo, Kuprino, Puškino, Lermontovo, Nekrasovo kūrinius. Viename laiške džiaugėsi, kad ir jo mieloji Birutė lietuviškai perskaitė „Aną Kareniną“.

Vis dėlto katorginis darbas sekino vyrus, vertė juos ne tiek darbo pirmūnais, kiek vergais, todėl Donato galvoje ėmė regztis pabėgimo planas. Deja, Donatas nebuvo visko apskaičiavęs, bėglį, netoli nurūkusį, sučiupo ir prie nebaigtų atkentėti aštuonerių metų pridėjo dar dešimt. Laimei, po Stalino mirties, 1953-iaisiais, politinė įtampa tremtyje atslūgo, ir tie „virštarnybiniai“ metai pavirto trejais meteliais. Negudri aritmetika rodė, kad iš viso angliakasiui atseikėta 11 metų, juos visus krakiškiui ir pavyko „ištarnauti“.

NERAMU DĖL DINGUSIO DRAUGO „Mus sugavo 1948 m. rugpjūčio 11 d. Čikšino stotelėje, apie 40 km į pietus nuo Kožvos stoties. Laisvi buvome tik dvi paras ir keletą valandų. Kelionė atgal į tą patį lagerį buvo labai nemaloni. Mus vedė apie tris kilometrus lagerio link. Buvo paliję. Aš, pamatęs didesnę balutę, „išgriūdavau“ ir, kol sargybinis koja ar šautuvo buože prikeldavo, spėdavau praryti keletą gurkšnių vandens. Atvedę prie lagerio vartų, atrišo rankas, palaikė, kol praėjo antra pamaina į darbą, kad visi matytų mūsų išvaizdą ir nenorėtų bėgti. Už pabėgimą iš Kožvos lagerio Vorkutos miesto teisme buvau nubaustas 10 metų lagerio, bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o tai buvo 1948 m. gruodis. Tad, užuot išėjęs į laisvę 1953 m. balandį, gavau lagerio iki 1958 m. gruodžio. Už trijų dienų laisvę – penkeri su puse metų nelaisvės. Per brangu...“ Po nesėkmingo bandymo pabėgti narsus vyras parašė savo Birutei: „Nelauk. Gavau dešimt metų.“ Panašiais liūdnais žodžiais pasiguodė ir Lietuvoje likusiam tėvui, ir Krasnojarsko krašte vargelį vargusiai mamai.

Jau gyvendamas Jonavoje, 2019-ųjų pavasarį, atskubėjęs į Viešojoje bibliotekoje susibūrusio senjorų klubo „Polėkis“ renginį, Donatas visų teiravosi: „Gal kas žinote, kur dabar su manimi Vorkutoje kalėjęs Juozas Česnakavičius?“ Pasirodo, šis jo ieškomas

77

TAUROSTA

Kauno muzikinio teatro solisto Aloyzo Domeikos 60-metis, 1987 m. sausio 23 d.

žmogus taip pat buvo susijęs su Jonava, seni jonaviečiai galėjo jį pažinoti. Gaila, niekas iš klubo bičiulių tokio nepažinojo, neprisiminė. O juk Donatą su Juozu siejo ne vien išbandymai: ir vienas, ir kitas tremtyje bandė plunksną, žadino savo gelmėse kalėjimo sienomis užblokuotą literato talentą.

PASILIKTI SIBIRE NESUTIKO Įdomus dar vienas prisiminimas. Paskutiniais tremties mėnesiais Donatas su tuo pačiu kraštiečiu Juozu, kitais likimo bendražygiais buvo siunčiami statyti savo viršininkui rąstinį namą. „Pastatysit man, vėliau ir sau galėsite pasistatyti. O išėję į laisvę, jau negrįžkite, likite toliau čia gyventi“, – „meilikavo“ viršininkas, tikėdamasis lietuvius suvilioti gyvenimo Sibire perspektyva. Šiedu nesutiko. O ir kaip sutikti, jei širdyje kirbėjo svajonė panašų namą pasistatyti netoli tėviškės, Kėdainiuose. Tą svajonę Donatas vėliau, klasės draugams padedant, pavertė tikrove. Maža to, surentė namą ir netoli Kulautuvos, kurį dabar, sulaukęs gražaus amžiaus, patikėjo anūkei. Beje, šis pastatas statytojo atmintyje šviečia ir šiokiu tokiu tautinio atgimimo atspalviu: nuo 1984-ųjų čia retkarčiais susitikinėjo Algirdas Patackas, Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, kiti neišvengiamai bręstančio Sąjūdžio lyderiai.

Ilgas valandas ir dienas Donatas galėtų klaidžioti su atidžiu pašnekovu savo likimo labirintais. Tačiau

78

2020 NR. 1 (11)

Bėgliai iš Kožvos lagerio (1948 m. rugpjūčio 8 d.) A. Lechavičius ir D. Kvedaras, 1999 m. Kėdainiai.

tas užmojis sutalpinti visą dokumentinę ir memuarinę medžiagą į brangius popieriaus lapus – realus, bet sunkokai įgyvendinamas. Įvykiai, datos, vardai, pasisekimai ir nesėkmės liejasi it brangvynis iš krištolo taurių. Vien ta šūsnis laiškų, siųstų Birutei, prilygstančių turbūt M. K. Čiurlionio laiškams Sofijai, tilptų į atskirą knygą. O kur dar nuotraukų albumai, atvirukai, daiktiniai eksponatai, kurių vertę žino tik jis vienas – buvęs tremtinys ir politinis kalinys. Ne vienos jųdviejų istorijos tęsinį galėjo papasakoti ir jo ištikimoji Birutė, deja, jau dešimtmetis, kai jos nėra. Šiandien bene ryškiausias bendravimo su žmona prisiminimas – siuntinukas su staltiesėle, kurioje 1947 m.

Lukiškių kalėjime kentėjusios žmonos rankomis buvo išsiuvinėta lietuvaitė. Jos, tos lietuvaitės, plaukus Birutė savaisiais išsiuvinėjo ir išsiuntė darbelį į Oršą – miestą, kuriame tremtiniai buvo skirstomi į tolesnes Sibiro vietoves. Liūdna, bet tos dovanėlės krakiškis negavo. Gal kas nors patikrino, išmetė kaip tautinius sentimentus keliančią relikviją. Tačiau gavo skaniai padžiovintą lietuvišką sūrį, kurį vėliau teko į penkias dalis su draugais pasidalinti.

Ne, niekam nelinki dabartinis jonaviškis patirti savo likimo grimasų. Tačiau visiems linki nepamiršti istorijos pamokų, kurias kadaise sudėjo į vieną lyrinį kūrinėlį „Linkėjimai“. Jame jis kalbėjo su praskrendančiomis gervėmis, mojo joms, kad iš toliausių tolių paukščiai nuneštų žinutę gimtiems namams, laukams ir gojams.

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

Tremtinių-politinių kalinių suvažiavime su D. Juodžio „partizanais“ Ariogaloje.

D. Kvedaras skaito eiles Jonavos viešosios bibliotekos klubo „Polėkis“ susitikime, 2020 m.

79

TAUROSTA

ŽAIZDOS ŽEMĖS MŪSŲ Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto studentė.

Nuotraukos iš Stanevičių giminės albumų

Kai prasidėjo karas, keliu į Ukmergę traukė galybė pabėgėlių: ir ratuotų, ir pėsčių. Daugelis jų buvo žydai iš Jonavos, gal ir Kauno. Vokiečių naikintuvai intensyviai iš oro apšaudydavo bėglius. Netekusi vilties išsigelbėti, jauna žydų šeima paliko vaiką pakelės griovyje, ties Kaušankos kaimu. Gyventojai Stanevičiai, auginę dvi dukras ir sūnų, išsaugojo mažąją žydaitę.

Ją pakrikštijo ir davė Lionės vardą, suteikė savo pavardę. Vietiniai Stanevičių paslapties vokiečiams neišdavė, o ir pati mergaitė buvo išmokyta slėptis, išgirdus svetimus balsus. Suaugusi tapo gražia panele juodais garbanotais plaukais, išvažiavo į Klaipėdą ir daugiau jos neteko sutikti. Gal kas iš Stanevičių palikuonių žino gražuolės Lionės likimą?

Liba Bereštein – Lionė Stanevičiūtė.

Iš B. Kaminsko ir H. Sadzevičiaus atsimini- čius vaikus, Berenšteinai paprašė galimybės palikti mų. Taurosta, 2018, Nr. 2/8 kelioms dienoms savo dukterį ir pažadėjo, kai tik įsi1941 m. Berenšteinai iš Karčių kaimo, Panoterių valsčiaus (dab. – Jonavos r.), su mažamete dukrele Liba (gim. 1938 m.) turėjo prisistatyti į Ukmergės getą.

Ten žydų tautybės asmenims buvo pažadėta apsauga nuo galimų užpuolimų ir nuolatinis darbas. Pakeliui į Ukmergę Berenšteinų šeimą užklupo lietus ir ji užsuko pas pažįstamus Stanevičius, gyvenusius Kaušankos kaime. Mama bijojo, kad kelionės metu trejų metų mergaitė neapsirgtų, o ir Ukmergėje nežinia kokiomis sąlygomis jiems reikės įsikurti ir ar greitai gaus darbo.

Beskubėdami nepaėmė ir šiltesnių drabužių. Zigmo ir Jadvygos Stanevičių šeimoje augo sūnūs Henrikas ir Napaleonas, dukra Regina. Pamatę gražiai žaidžian-

80

2020 NR. 1 (11)

kurs Ukmergėje, tuoj pat pasiimti savo atžalą. Lietuviai žinojo, jog rizikuoja priglausdami, kad ir trumpam, žydų mergaitę, bet patys būdami tėvai negalėjo atsakyti. „Mažylė nieko nesuprato. Išplėtusi akutes ji dairėsi aplinkui, gaudė iš kažkur pasimaišiusį katiną, plojo delnais.“1 Daugiau savo tėvų mergaitė neišvydo.

Jie, kaip ir daugelis kitų Ukmergėje buvusių žydų, buvo sušaudyti Pivonijos miške.

Iš pat pradžių Berenšteinai papuolė į Vaitkuškio dvarą, į kurį buvo suvaryti žydai iš įvairių miestelių. „Dvaro teritorija buvo apjuosta spygliuota tvora. Rug1

Tiesa. „Kaip savo šeimoje“ 1962-12-02.

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

m. Lionė baigė Ukmergės mokykloje septynias klases ir išvažiavo į Kėdainius mokytis kulinarės specialybės. Po mokslų gavo paskyrimą į Priekulę, ten dirbo virėja. Susituokė su ukrainiečiu Tarasiuku, susilaukė sūnaus. Netrukus išvyko į vyro gimtinę ir apsigyveno Rovno mieste. Su abiem globėjų šeimomis susirašinėjo laiškais. Kacų duktė Anita prisimena, jog jos mamą Rozą ji vadindavo mamyte, o Jadvygą iš Kaušankos – mama.5 1980 m. Rozos šeima gavo žinią, jog Liba-Lionė mirė. Nuo tada visi ryšiai su jos šeima nutrūko.

„Mama“ – taip Lionė vadino savo gelbėtoją Jadvygą Stanevičienę.

pjūčio 11 d. Pivonijos miške buvo sušaudyti 296 žydai, rugpjūčio 8 d. – 702, o rugpjūčio 19 d. – 623.“2 Nors Stanevičių trobelė buvo pamiškėje, bet vis tiek reikėjo saugotis svetimų akių, kad niekas neįtartų, jog šalia savų vaikų auga ir žydų mergaitė. Daržinėje buvo įrengta speciali slėptuvė, kurioje, kilus pavojui ar užklydus nelauktam svečiui, paslėpdavo vaiką.3 Po kurio laiko mergaitę Stanevičiai pristatė kaip savo tolimą giminaitę ir davė jai naują Leonardos (Lionės) vardą ir savo pavardę. Naujoji tapatybė jai leido vėliau lankyti mokyklą kartu su kitais vaikais.

1952 m. Lionė susirgo ir buvo paguldyta Ukmergės ligoninėje, kur tuo laiku gydėsi ir ukmergietis žydas Rachmelis Kacas. Jis iš karto pastebėjo, kad mergaitė skiriasi nuo lietuvių vaikų. Pasitaręs su Stanevičiais, jis perėmė Leonardos globą. Nors Rachmelio ir Rozos šeimoje jau augo trys vaikai – Anita, Julius ir Girša, bet jie jautė pareigą priimti ir našlaitę, kad ši galėtų augti tarp tautiečių.

Po metų R. Kacas mirė. Nors našlei Rozai buvo sunku auginti vaikus, ji globotinės neatsisakė.4 1955 2 Sudarytoja Neringa Latvytė-Gustaitienė. Holokaustas Ukmergėje (Vilnius 2012), 51.

3 Audronės Zigmantienės, g. 1963 m., prisiminimai, užrašyti Skaistvilės Narkevičiūtės 2020-02-20 (Jonava). Saugoma asmeniniame archyve.

4 Anitos Kacaitės Albuzienės, g. 1944 m., prisiminimai, užrašyti Skaistvilės Narkevičiūtės 2020-0224 (Ukmergė). Saugoma asmeniniame archyve.

2018 m. Anita kreipėsi į žydų muziejų Vilniuje, kad padėtų išaiškinti, kur dabar gyvena įseserės Libos globėjų palikuonys. Daugelį jų surado Jonavoje.

Užrašius visus prisiminimus, surinkus turimus dokumentus, 2019 m. Stanevičiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėtojų kryžiais. Anūkams apdovanojimus įteikęs prezidentas Gitanas Nausėda pasakė: „Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes XX a. įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu.

Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti. Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui: treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“ Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų gelbėjo žydus, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „Nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekada reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinamą ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos nebūtų daugiau kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikta linkinčioms jėgoms.“ Valstybės vardu dėkodamas didvyriams, prezidentas G. Nausėda pažymėjo, kad „nors daugelis iškilmė-

81

TAUROSTA

Pažyma, liudijanti, kad 1950 m. L. Stanevičiūtė buvo įvaikinta savo gelbėtojų Jadvygos ir Zigmo Stanevičių.

Rachmelio ir Rozos Kacų šeima, apie 1952 m.

82

2020 NR. 1 (11)

III. Lietuvos šimtmečio žmonės

Iškilmingas momentas po apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi su Lietuvos Respublikos Prezidentu G. Nausėda, 2019 m. rugsėjo 18 d. Iš kairės: Vilija Stanevičienė, proproanūkiai Rokas Matukas ir Kamilė Mauricaitė, anūkas Kazimieras Stanevičius, proanūkė Asta Mauricaitė, proproanūkis Matas Matukas, proanūkė Agnė Matukė, Marius Matukas.

se pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ateities kartoms.“5 Anita taip pat džiaugėsi, jog ilgametė jos svajonė išsipildė: „Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, – atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams.

Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra gyvųjų tarpe, tačiau jų palikuonys prisimena iš pasakojimų tą istoriją ir perduoda tai savo jaunesniajai kartai.“6

5 Loreta Ežerskytė. Gimtoji žemė Nr. 77, „Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“ 201910-09, 3.

6 Ten pat. 5.

Z. Stanevičiaus apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi liudijimas.

83

TAUROSTA

„KRIŠTOLINĖ GULBĖ 2019“

Jonavos šviesuoliai (iš kairės): I. Kuuzeorg-Pe­trikonienė, V. Demidenko, R. Kazaitis.

K. Putelio nuotrauka.

Jau tapo tradicija padėkoti už nuoširdų darbą tiems, kurie savo veikla daro Jonavos kraštą gražesnį, žmones – geresnius, ateitį – šviesesnę.

socialinių paslaugų tinklo plėtrą rajone ir asmeninės veiklos pavyzdį, siekiant pastebėti kiekvieną, kam reikia pagalbos.

Metų pabaigoje, 2019 m. gruodžio 12 d., jonaviečiai buvo pakviesti į mero padėkos vakarą. Kultūros centre įvykusi šventė pratęsė šviesuolių pagerbimo tradiciją. Vakaro šeimininkas – meras M. Sinkevičius padėkojo visiems už nueinančių metų darbus. Tradiciškai buvo įteiktos nominacijos „Krištolinė gulbė“ pasižymėjusiems jonaviečiams.

Antroji „Krištolinė gulbė“ atiteko kunigui Raimundui Kazaičiui – buvusiam Kulvos ir Žeimių parapijų klebonui už ilgametę tarnystę Dievui ir žmonėms, už nepaprastą meilę žmogui.

Pirmoji „Krištolinė gulbė“ įteikta Valentinai Demidenko – Socialinių paslaugų centro direktorei už

84

2020 NR. 1 (11)

Trečioji „Krištolinė gulbė“ įteikta Ingai KuuzeorgPetrikonienei – Jonavos katalikiškojo jaunimo centro „Vartai“ vadovei už ilgametį vaikų ir jaunimo vertybinį švietimą.

IV. Kronika

2019 METŲ PRANO DOVALGOS PREMIJA ĮTEIKTA REŽISIERIUI JUSTINUI LINGIUI Prano Dovalgos premijai skirti komisijos sprendimu 2019 m. premija atiteko istorinių-kultūrinių laidų režisieriui Justinui Lingiui už televizijos laidų ciklą „Nežinoma Čekijos Lietuva“.

Premijos skyrimo organizatorė – Jonavos rajono savivaldybė. Vertinimo komisijai vadovauja administracijos direktoriaus pavaduotoja Birutė Gailienė.

Premija režisieriui J. Lingiui iškilmingai įteikta 2019 m. gruodžio 19 d. savivaldybės tarybos posėdžio metu.

2019 m. P. Dovalgos premijos laimėtojas – režisierius J. Lingys.

Premijos įteikimo ceremonija. Režisierius J. Lingys su Jonavos r. savivaldybės meru M. Sinkevičiumi ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Birute Gailiene.

Iš Jonavos valsčiaus Pabartonių kaimo kilęs žurnalistas, vertėjas Pranas Dovalga (1911 10 15 – 1941 11 17) nuo 1933 m. dirbo ir studijavo Prahoje, Bratislavoje. Į lietuvių kalbą vertė čekų grožinės literatūros kūrinius, bendradarbiavo Lietuvos ir Čekoslovakijos periodinėje spaudoje. Vertingiausia jo žurnalistinio palikimo dalis – kelios dešimtys straipsnių, kurių dalis išspausdinta laikraštyje „XXI amžius“. Vokietijai okupavus Čekoslovakiją, 1939 m. kovo 15 d. buvo gestapo suimtas ir sušaudytas Ruzynės (Praha) kareivinėse.

J. Lingį sveikina žurnalo „Lietuva ir Čekija“ redaktorius P. A. Mikša ir P. Dovalgos sūnėnas Vytautas Davalga.

85

TAUROSTA

BUKONYSE ATIDENGTA PAMINKLINĖ LENTA 1918–1920 M. LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRĖJAMS SAVANORIAMS

2019 m. lapkričio 23 d. Šv. arkangelo Mykolo Bukonių parapijos bažnyčioje įvyko pamaldos, skirtos pagerbti Lietuvos kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę 1918–1920 m. Po mišių bažnyčios šventoriuje atidengta Bukonių krašto savanorių atminimo lenta, kurią pašventino Bukonių ir Panoterių parapijų klebonas kunigas, teologijos licianciatas Rimas Mačiulskis. Atminimo lenta pastatyta vietos bendruomenės surinktomis aukomis, o metalinį Vyčio Kryžių dovanojo Vaclovas Slivinskas.

Anksčiau savo kraštiečius savanorius įamžino Kulvos, Šveicarijos, Žeimių seniūnijos.

86

2020 NR. 1 (11)

IV. Kronika

50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50

SVEIKINAME JUBILIEJAUS PROGA kraštietį, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierių, istoriką, humanitarinių mokslų daktarą

VYDĄ DOLINSKĄ

Mokytoja G. Pagirskienė:

Klasės auklėtoja N. Matulaitienė:

Vydą Dolinską labai dažnai prisimenu. Tai buvo pavyzdys visiems mokiniams. Mokėsi labai gerai. Buvo pirmūnas. Visada tvarkingas.

Geras vaikas. Vydas buvo labai iškalbingas, aktyviai dalyvavo renginiuose. Prisiminimai tik labai geri.

Didžiuojuosi savo mokiniu.

V. Dolinskas – Jonavos 3-iosios vidurinės („Lietavos“ pagrindinės) mokyklos devintokas, 1986 m.

Vydas ir vyresnėse klasėse liko toks pat aktyvus ir stropus mokinys.

Mokėsi labai gerai. Pamokose neišsišokdavo, bet pakėlęs ranką papildydavo draugų atsakymus. Dažniau laiką praleisdavo prie knygų. Jau tada matėsi, kad bus organizatorius, vadovas. Ir dabar prisimenu klasės išvyką dviračiais į Panoterius. Vydas buvo dešinioji auklėtojos ranka.

50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50

50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50

50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50 50

87

TAUROSTA

PRO MEMORIA

ALGIRDAS JURGIS BIELINIS-BIELIAKAS 1933 07 08 – 2020 04 21

Pažinom Algirdą Jurgį, kai jam buvo maždaug tiek, kiek man dabar, tad apie jo gyvenimo aušrą, jaunystę, mokslus nieko konkretesnio pasakyti negalėčiau.

Gal apie tai ir neklausinėjom, nes tada lyg ir buvo neaktualu. Užteko žinoti, kad jis yra knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio anūkas, žinomo visuomenės ir valstybės veikėjo, socialdemokrato Kipro Bielinio sūnėnas...

O išgirdau apie jį bene iš Gedimino Ilgūno, kuris irgi atsitiktinai susipažino su Algirdu Jurgiu. Tada teko „Jonavos balse“ paskelbti pirmą informaciją apie šio jonaviečio pastangas įamžinti Lietuvos knygnešių atminimą. Po kurio laiko, 1987 m. rudenį, jau turėjau galimybę sudalyvauti Algirdo Jurgio ini-

88

2020 NR. 1 (11)

ciatyva pastatyto ąžuolinio paminklo Purviškėse (autorius Leonas Juozonis) atidengimo iškilmėse. Tada, kai artėjančias permainas Lietuvoje buvo galima gal tik nujausti, tame nuošaliame Biržų krašto kampelyje pagerbti J. Bielinio susirinko gausybė šviesuomenės. Kalbėta apie knygnešius, mūsų protėvių kovą prieš carizmą, rusifikaciją... Iš Jonavos kartu su manim dar važiavo G. Ilgūnas, E. Simonavičius, A. Galinskas. Taip pat aplankėmė Bielinio ąžuolą, knygnešių karaliaus kapą prie senosios (dar nesudegusios) Suosto bažnytėlės.

Kai prasidėjo Atgimimas, Algirdas Jurgis tapo dar pastebimesnis tarp aktyvių jonaviečių, nors tiesiogiai nei „Taurostos“ klubo, nei Sąjūdžio rajono ini-

IV. Kronika

ciatyvinės grupės veikloje nedalyvavo.

Bet pamažu irstanti senoji sistema jam pasiūlė daugybę kitokios veiklos – labai entuziastingai ėmėsi propaguoti blaivybės idėją, rūpinosi Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimu (1989 m. tapo pirmuoju jonaviečiu, sutikusiu stoti į atkuriamą LSDP), populiarinti dėdės Kipro palikimą (vėliau pasirūpino išleisti dvi jo knygas, daug prisidėjo, kad į Lietuvą iš Amerikos būtų pargabenti K. Bielinio ir S. Kairio palaikai). Į Sąjūdžio Jonavos rajono tarybą jis kooptuotas 1989-ųjų rudenį, kai aš jau palikau Jonavą. Dar kitų metų pavasarį, kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas, buvo išrinktas į pirmąją atkurtos Lietuvos nepriklausomybės Jonavos rajono deputatų tarybą.

Nepaisant inžinerinio išsilavinimo, Algirdas Jurgis sielos gilumoje buvo humanitaras. Jam rūpėjo Lietuvos istorija, kraštotyra, tam paskyrė daug savo laiko ir jėgų, propagavo blaivybę. Dar 1990 m. jis surado seną kryžių, prie kurio prieš mirtį buvo suklupęs senelis Jurgis, jam pavyko aptikti ilgai dingusiu laikytą dėdės Kipro knygos rankraštį... Būdamas net kažkiek fiziškai panašus į savo senelį, Algirdas Jurgis ir pats tarsi persiėmė knygnešystės idėja ir ją gana sėkmingai realizavo skleisdamas Sąjūdžio, socialdemokratų spaudą tarp sovietų kariškių, rengdamas ir platindamas knygas. Tikras trečiosios kartos knygnešys!

Gerai prisimenu susitikimą su Algirdu Jurgiu prie Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse. Buvo labai susirūpinęs, kad, sustreikavus geležinkeliui, negalėjo išvykti į Maskvą,

kur planavo susitikti su Rusijos socialdemokratais ir informuoti juos apie Lietuvoje susidariusią pavojingą padėtį. Bet turėdamas ryšių šį tą nuveikė, ir po savaitės Maskvoje buvo surengtas didžiulis protesto mitingas prieš Sovietų Sąjungos agresiją Lietuvoje...

Algirdas Jurgis buvo neįtikėtinai atkaklus ir darbštus žmogus, labai mylėjęs savo tėvynę Lietuvą, gimtąją kalbą, kultūrą, jai negailėjęs nei savo laiko, nei sveikatos. Kai palikęs Jonavą su žmona Brone įsikūrė Raudondvaryje, čia atsidėjo dar vienam maloniam ir kilniam pomėgiui – sodininkystei. Šiandien sodybą nuo plento pusės saugo jau išlakūs Algirdo Jurgio sodinti ąžuolai, už jų auga kruopščiai prižiūrėtos ir išpuoselėtos obelys, kriaušės, vynuogės... Mėgo sode priimti svečius, dalintis savo darbo vaisiais.

Pastaraisais metais Algirdo Jurgio sveikata ėmė silpti, bet jis nepasidavė, ne tik neapleido mylimo sodo, bet dar bandė ir rašyti, tvarkė archyvą. Amžinybė šį didį lietuvį pasišaukė po sunkios ligos ir labai sunkiu bei keistu mums visiems laiku, kai bendravimą su artimaisiais jo paskutinėmis dienomis iki minimumo apribojo viruso grėsmė... Argi begalėjo suprasti, kas čia dabar vyksta, kas per daiktas tas karantinas, kodėl jo ligoninėje negali aplankyti žmona ir dukros...

Bičiulių vardu Vidmantas Jankauskas

89

ESTUI – 2 ITAUROSTA M Ų N 70 JO POEZ S VO A N O J

Š

90

2020 NR. 1 (11)

I J O S K LU B O

SVE

I T N L IS A

TA

IN

Ė

V. Kūrybinė mozaika

Teksto autorė Irena NAGULEVIČIENĖ Kompozitorius Tomas KUTAVIČIUS

JONAVOS HIMNAS Neries pakrantėj prausias karklai, Bažnyčioj skambina varpai, O Jonava lyg pirmą kartą Vėl kuždas ties rugiais žaliais.

Nuklojam pilką laiko drobę, Jai atkeliam senus vartus.

Tai Kosakovskis mums parodė, Kad Jonavos čia miestas bus.

Priedainis Kai rytą pabunda Aušrinė šviesi, Kai saulė mums spindulį tiesia, Gražiausia pasauly tada mums esi, Paparčio ieškot einam dviese.

Kai rytą pabunda Aušrinė šviesi, Kai saulė mums spindulį tiesia, Gražiausia pasauly tada mums esi, Tau, Jonava, maldą kalbėsim.

Atbunda senos miesto mūzos, O mus pasveikina Ralys, Žieduotoj liepoj bitės dūzgia, Tik laikas nuskuba pirmyn. Žalių pušų, klevų pavėsy, Neries pakrantėj – Jonava, Kiekvieną rytą ji žavės mus Ir bus per amžius ji sava.

Priedainis

91

TAUROSTA

Vytautas RIAUBIŠKIS

JONAVAI pro debesų baltasparnius vartus karamelinis rytas miestą užliejo, paglostė šlavėją, užsuko į parką – rasos vėriniuos, kutenamas vėjo, jis laukė, lingavo, oranžinės versmės šviesos glamonėjo Neries nuvingiuojančias tolyn pakrantes, subridę vilnin akmeniniai karoliai ją dienai šukavo, kaštonais kvepėjo padovanota Laiko šventinė pilnatvė, apkabinus Lubį, Kulvietį, Vaičiūną, gyvenančius mieste – jo kraują, kūną – ji vėl visus įsuks negęstančios aistros gyvent verpetan, nauja diena, jau rūko maršką nusimetus, svaigiąja rytmečio gaiva apgirtusias gatves apėjus, karūną Šviesos bokštui, būties palaimintą, uždėjo – viltingą skrydį ateitin, išskleidusi sparnus jau kyla grakščioji gulbė – JONAVA...

92

2020 NR. 1 (11)

Nijolė SMOLINA

JONŲ MIESTAS JONAVA Lyg oazė centre Lietuvos, Apsupta skaromis žalių girių, Žydra juosta Neries apjuosta Jonava pasitinka, palydi.

Nešk upele, srauni Lietava, Mūsų juoką ir dainą už girių.

Jonava, Jonava, Jonava, Tavo vardą kartojam, nes mylim.

Jonų sostinė žėri laužais, Paslaptingą Joninių naktį.

Iki ryto jaunimas dainuos, Kol už kalno aušra pradės degti.

Klausysis dainų dausose, Nurimę mūs protėvių vėlės.

Bėgs per pievas greita Lietava Pasitikti dukters Lietavėlės.

Baigsis šventė, bus darbo diena, Gaus mašinos, keliai bėgs į tolį.

O savoj širdyje Lietuva Jonavos skambų vardą nešioja.

V. Kūrybinė mozaika

Ingrida GEDVILIENĖ

JONAVA

Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ

MANO MIESTE Kuždėjai: godų plunksnele man šlamėsi, krante rūkaną dėl tavęs juk išaudžiau.

Nubrauksiu šešėlį gesinantį šviesą – Jokūbo varpai pažadus gaudė, gaudė ir rito nušvitusiom gatvėmis, žėrė.

Melavai: ištekinsi meilę už vyno, gelme skandins žvilgsnis ir bus vaiskiai žalias. Žibintai nakties juokės, Kauno gatvelė, net Vilniaus ir Ralio, abi – tokios rimtos, kretėjo: nuo gulbės sparnus nukabintų ir puoštų. Tiek buvo gerumo tuos žodžiuos.

Kalbėk, kas vėl gimė, kas atilsį rado.

Nubrauk ryto šukomis žvilgančią rasą, stebėjom abu, kaip į veidrodį laša rugpjūčio lietus, ne lietus krito, žvaigždės.

Mes matėm rytais žvirgždas kaip jomis žaidžia.

Atverkim istorijos knygą seną.

Ji saugo palikimą, daug ką mena.

Vieta, kur šnekas upės Neris ir Šventoji, Jonavos miestas – mūsų žemė gimtoji. Į Neries glėbį upelė Lietava teka, Padavimus apie Lietuvos vardą seka.

Kosakovskių giminės darbai, Balta bažnyčia ir dvarai.

Keitės tavo veidas – Akmeniniai keliai, Mediniai namai, Pašto karietos, Vežimai, arkliai...

Pilkos miesto arterijos – Mašinų srautai.

Skubantys žmonės, Daugiaaukščiai namai...

Medžiai, trykštantys fontanai, Juostos dviračių takų.

Gali sportuot, ilsėtis, vaikščiot – Čia gera ir jauku.

Pasenom abu? Netiesa! Jausmais bėgu.

Burtažodį įdavei, o jis – tarsi raktas, kad muzikai mūsų atvertų vis taktą.

Kontraktą kadaise abu pasirašėm, Davei man sparnus. Jonava – vardą neša.

Nutolsta ir grįžta, krantų pasigenda.

Kuždėjai: kas ieško, tas mylimus randa, bet kur, nors sapne.

Pakuždėk man dar, mieste, kai aš ant suolelio pareisiu prisėsti.

93

TAUROSTA

KAIP KŪRĖME VALSTYBĘ (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9)

Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas.

Nuotraukos – autoriaus

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo emblema.

SĄJŪDŽIO STEIGIAMASIS SUVAŽIAVIMAS Kol lankiausi Armėnijoje ir Gruzijoje, ryšio su Lietuva neturėjau ir nežinojau, kas čia vyksta. Sugrįžęs tuojau pastebėjau tam tikrų permainų – pirmiausia akivaizdžiausią: ant Gedimino kalno jau plevėsavo lietuviška trispalvė! Ji čia iškilmingai buvo iškelta 1988 m. spalio 7 d. O Katedros aikštės pakraštyje vėl pamačiau badautojų palapinę – protestuodamas prieš valdžios susidorojimą su demonstrantais rugsėjo 28– 29 d., bado akciją buvo atnaujinęs Petras Cizikas. Sąjūdžiui reikalaujant, buvo sudaryta komisija rugsėjo pabaigos įvykiams tirti. Taigi, atsirūgo „bananų balius“ sovietinės Lietuvos viršūnėlėms, braškėjo LKP pirmojo sekretoriaus R. Songailos kėdė...

Grįžęs į Jonavą susipažinau su vietos politinėmis naujienomis ir papuoliau tiesiai į bene pirmąjį sąjūdininkų vidinės kovos lauką. Pasirodo, spalio 10 d.

Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė buvo išrinkusi delegatus į planuojamą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje ir delegavusi

94

2020 NR. 1 (11)

atstovą į būsimąjį Sąjūdžio seimą. Balsų dauguma juo išrinktas Gediminas Ilgūnas. Tačiau atsirado ir tam tikra opozicija, kurią per iniciatyvinės grupės narę E. Stanevičienę neabejotinai inicijavo KGB, norėjusi į seimą prastumti tinkamesnę kandidatūrą – komunistą V. Keršį. Pasirodo, dar prieš rinkimus kitas iniciatyvinės grupės narys, rajono komjaunimo komiteto antrasis sekretorius G. Praniulis, informavo Gediminą, kad yra gavęs jį, kaip buvusį „banditą“, kompromituojančios medžiagos ir siūlė, jei nenori triukšmo, savo noru atsisakyti kandidatuoti į seimą. Gediminas neužkibo ir šį reikalą paliko spręsti jį iškėlusiai iniciatyvinei grupei. Praniuliui teko jau viešai išmesti „kompromatą“, bet provokacija nepavyko – dauguma iniciatyvinės grupės narių, net komunistai M. Visakavičius ir A. Grebliūnas, balsavo už Gedimino kandidatūrą.

Tada grupės nariai V. Keršys ir V. Maculevičienė savo iniciatyva nuvažiavo į Vilnių ieškoti teisybės Sąjūdžio būstinėje. Kaip tik tuo metu aš grįžau iš kelionės ir patekau į visą tą šurmulį. „Azoto“ kultūros rūmuose įvyko dar vienas iniciatyvinės grupės posėdis, kuriame po audringų diskusijų ir vėl dauguma grupės narių parėmė G. Ilgūno kandidatūrą į Sąjūdžio seimo narius. Tame susirinkime teko pasisakyti ir man. Aš neabejodamas gyniau Gediminą, nors, kaip minėjau, tada dar tiksliai nežinojau (kaip turbūt ir daugelis) kai kurių jo biografijos detalių ir už ką tiksliai yra oponentų kaltinamas. Tarp kitko, aš tada pasakiau: „Tai, kas šiandien Gedimino biografijoje laikoma juoda dėme, po kokių pusantrų metų taps jo biografijos privalumu...“ Iš tiesų šie mano žodžiai pasitvirtino dar greičiau, bet savintis jų au-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dalyvio pažymėjimas.

torystės nenorėčiau. Mat viename privačiame pokalbyje panašiai apie Gediminą buvo atsiliepęs „Minties“ leidyklos vyr. redaktorius Vytautas Visockas, neabejotinai geriau už mane informuotas žmogus...

Na, o delegatais į suvažiavimą (atrodo, be didesnių nesutarimų) buvo išrinkti V. Juknelis, V. Bačiauskas, V. Keršys, I. Zinkevičiūtė. Dar išrinkta ir dešimt stebėtojų: J. Chabarova, J. Čijunskis, R. Čyvas, D. Didžbalis, R. Gailius, A. Gasys, P. Janulevičius, V. Maculevičienė, S. Urbonas, M. Visakavičius. Kadangi aš rinkimų dieną nebuvau Jonavoje, likau be jokio mandato... Jau buvau besusitaikąs su mintimi, kad suvažiavimas praeis be manęs, bet pagelbėjo tam tikras atsitiktinumas. V. Juknelis kaip tik nuvyko į Kauną įregistruoti išrinktų suvažiavimo delegatų ir paimti mandatų. Tada jis ir sužinojo, kad nuo rajono dar gali važiuoti po vieną Sąjūdžio spaudos (žinoma, jei tokia yra) atstovą. Taigi, Vygaudas ir paprašė papildomo mandato laikraščio korespondentui. „Ar jūs leidžiate laikraštį?“ – nustebo A. Medalinskas. „Žinoma“, – patvirtino Vygaudas. „Kokį?“ „Taurostą“, – spontaniškai atsakė Vygaudas. „Kad neteko matyti tokio“, – abejojo Medalinskas. „Tiražas nedidelis, matyt, dar iki Vilniaus nenuėjo...“ – paaiškino Vygaudas.

Taip gana netikėtai tapau jau pakrikštyto, bet dar ne-

Prie Stasio Šilingio paminklo Kelmės kapinėse.

samo leidinio atstovu. Būtinai reikėjo iki suvažiavimo kažką išleisti. To darbo ėmėmės kartu su V. Jukneliu, ir spalio 20 d. išėjo pirmas Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupės laikraštėlio „Taurosta“ numeris – A4 formato, 4 puslapių, spausdintas mašinėle, daugintas kopijavimo aparatu... Pagrindinę antraštę nupiešė Elena Levandauskaitė.

Apskritai, ta savaitė iki suvažiavimo buvo kupina visokių įsimintinų įvykių. Štai saulėtą spalio 15-ąją grupė taurostiečių su G. Ilgūnu nuvažiavo į Kelmę ir padėjo pastatyti ąžuolinį stogastulpį ant Lietuvos valstybės veikėjo, Gulago kalinio Stasio Šilingo kapo. Čia reikėtų priminti, kad tų metų pavasarį viešėdamas Australijoje Gediminas susipažino su S. Šilingo dukromis ir jų paprašytas ėmėsi organizuoti paminklo statybos darbus.

Stogastulpį pagal Šilingaičių eskizą išdrožė Gedimino pažįstamas liaudies meistras Kazys Krištupaitis. Šis ąžuolinis paminklas papuošė Kelmės kapines.

Bet kaip buvau nustebęs, kai po daugelio metų tą patį stogastulpį pamačiau bestovintį netoli Ilguvos (Šakių r.) bažnyčios! Pasirodo, jau nepriklausomybės laikais S. Šilingo palaikai buvo perlaidoti į giminės kapavietę, tad kartu su jais į naują vietą perkeltas ir paminklas...

95

TAUROSTA

1893 m. Kražių skerdynių minėjimas Kražiuose.

Beje, tos pačios spalio 15-osios popietę, grįždami iš Žemaitijos, dar užsukome į Kražius. Čia pirmąsyk po kelių dešimtmečių pertraukos buvo prisimintos 1893 m. įvykusios Kražių skerdynės.

Po dienos kitos sužinojau, kad Kaune, eidamas 98-uosius metus, mirė dailėtyrininkas, Lietuvos muziejininkystės patriarchas Paulius Galaunė (kilęs iš Pageležių – taigi, beveik jonavietis). Su juo man buvo tekę šiek tiek bendrauti, lankiausi jo bute su G. Ilgūnu ir U. Ilgūnaite. Tad kartu su Gediminu sudalyvavome šio garbingo lietuvio laidotuvėse.

Jau spalio 19-ąją Jonavoje įvyko tarsi pirmosios delegatų palydėtuvės į suvažiavimą – Sąjūdžio aktyvistų susitikimas su rajono gyventojais. Buvo daug ką aptarti ir kuo pasidžiaugti. Sulaukta tokio palinkėjimo: Gerbiami delegatai!

Jau praeity pirmojo mūsų atgimimo pranašo Jonavoje – „Taurostos“ klubo organizuoto Dariaus ir Girėno žygdarbio minėjimo atgarsiai. Ir tie ketvirtadienio vakarai, kai negausus pasišventėlių būrelis eidavo tvarkyti Laukogalių piliakalnį. Praeity ekologinis dviratininkų žygis, keliantis jaudulį ir nerimą, bet šventiškas dar beteisės mūsų trispalvės siuvimas, „Tautiškos giesmės“ spausdinimas ir repetavimas, parašų rinkimas mūsų

96

2020 NR. 1 (11)

Tėvynės gamtai ir jos sūnums apsaugoti.

Nemaža buvo trukdymų, nemaža jų dar yra ir gal bus. Bet šįkart juos pamirškime. Juk dauguma trukdytojų jau persitvarkė arba skuba persitvarkyti, vienas kitas netgi kooperatyvo pagamintu ženkleliu atlape puikuojasi. Šiandieną Sąjūdis iš mažo upeliuko išsiliejęs į plačią, nesulaikomą upę. Metas imtis konkrečių darbų.

Norime, kad šis ruduo būtų vaisingas Jūsų, gerbiami Delegatai, ir mūsų lūkesčių išsipildymu. Būkit kovingi, būkit vieningi. Tas, kuris laikote saujoje akmenį – išmeskite jį tuoj pat, kad jis netrukdytų susiimti rankomis. Būkite budrūs!

O mes likusieji – kartu su Jumis šioje atsakingoje ir iškilmingoje lietuvių tautai akcijoje. Nepamirškite svarbiausių Sąjūdžio žodžių: dora, protas, dvasingumas, tiesa ir teisingumas.

Laukiame Jūsų sugrįžtančių giedriais veidais, apgynusių mūsų sopulingą istoriją, sutvirtinusių mūsų tikėjimą šiandiena ir rytdiena.

Pateisinkite mūsų pasitikėjimą.

Vardan tos Lietuvos Vienybė težydi!

Jonava, 1988.X.19. Taurostiečiai ir pirmieji Sąjūdžio rėmėjai

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Iškilmingos jonaviečių palydėtuvės į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Priekyje – suvažiavimo delegatai.

Spalio 21 d., penktadienį, Jonavoje įvyko iškilmingos Sąjūdžio suvažiavimo delegatų ir svečių palydėtuvės-mitingas. Susirinkome aikštėje prie „Svetainės“ valgyklos (dabar – Sąjūdžio aikštė), kažkas nešė improvizuotą Jonavos vėliavą su juoda apversta gulbe mėlyname fone (bene Virgilijaus Vizbaro projektas), buvo perskaityta atitinkama rezoliucija, išsakyti palinkėjimai. Oreivis Leonas Simniška ta proga pievelėje prie neakivaizdinės vidurinės mokyklos (kurioje, beje, vykdavo iniciatyvinės grupės posėdžiai) pakėlė savo gamybos oro balioną! Visi, išlydintieji ir išvykstantieji, buvo pakilios nuotaikos, aplinkui tvyrojo kažkokio nuostabaus, ilgai laukto įvykio nuojauta. Beje, su delegatais į suvažiavimą vyko ir LPS iniciatyvinės grupės rekomenduoti svečiai: partijos rajono komiteto antrasis sekretorius Eugenijus Marciukas bei sekretorė Marija Širvelienė. Specialiai tam rajono valdžios skirtu autobusu visi nuvažiavome į Vilnių, kur užsiregistravome Profsąjungos rūmuose ant Tauro kalno.

Rytojaus dieną, 9 valandą ryto, Vilniaus sporto rūmuose prasidėjo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.

Jo pradžią skelbė prie rūmų pakelta trispalvė, sugiedotas himnas bei iš pilies bokšto iššautos trispalvės raketos. Visa terasa priešais rūmus buvo užpildyta žmonių, kurie, nors ir nepapuolė į vidų, bet per televizorių ekranus galėjo sekti suvažiavimo eigą. Įėjimą į rūmus puošė trys didelės trikampės Sąjūdžio emblemos. Rūmų viduje veikė kelios parodos, didžiulę salę

Per palydėtuves oreivis Leonas Simniška pakėlė savo konstrukcijos oro balioną.

užpildė per tūkstantis delegatų ir keli tūkstančiai stebėtojų bei svečių. Tikras anšlagas! Rūmų scena brolių Nasvyčių buvo papuošta labai saikingai ir prasmingai: nuo palubės iki grindų leidosi plati tautinių spalvų juosta, užsibaigianti trispalvių gėlių kompozicija, o scenos viduryje – balta tribūna kalbėtojams...

Pirmose eilėse priešais sceną sėdėjo garbingiausi svečiai (tarp jų ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis).

Komunistų partijos ir vyriausybės vadovams vietos buvo skirtos gerokai aukščiau ložėse, dešinėje pusėje nuo scenos, iš krašto. Čia sėdėjo ką tik, išvakarėse, LKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Brazauskas, Ministrų Tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas... Aš, kaip spaudos atstovas, daugiausia bazavausi žurnalistams skirtame sektoriuje, bet kadangi daug fotografavau, tai gal dažniau buvau prie scenos, kur darbavosi ir kiti fotokorespondentai bei nepailstanti Sąjūdžio vaizdo metraštininkė Laima Pangonytė su savo kamera...

Pirmą suvažiavimo dieną ypač įsiminė epizodas, susijęs su Vilniaus katedros grąžinimu. Lietuvos valdžia, stengdamasi įsiteikti tikintiesiems, siūlė Paveikslų galerija paverstoje Katedroje leisti sekmadieniais laikyti šv. Mišias. Pirmosios jau buvo suplanuotos rytojaus dieną. Kai kun. Vaclovas Aliulis iš tribūnos pasakė, kad vyskupai neis valandai į neatšventintą Ka-

97

TAUROSTA

Šventos Mišios spalio 23-iosios rytą prie sugrąžintos Vilniaus katedros.

tedrą ir dėl to mišios vyks prie durų, valdžios ložėje staiga kilo tam tikras šurmulys, vadai kažką ėmė tarpusavyje tartis. Netrukus posėdžiui pirmininkavęs Antanas Buračas perskaitė gautą informaciją, kad respublikos vyriausybės nutarimu nuo šios dienos Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems. Tai buvo įspūdingas momentas! Netrukus buvo pranešta, kad rytoj, ankstų šeštadienio rytą, prie Katedros durų vyks šv.

Mišios, į jas kviečiami ir suvažiavimo dalyviai...

Antrą suvažiavo dieną bene įsimintiniausias buvo Kauno sąjūdininkų atstovo Rolando Paulausko pasisakymas, kurio metu jis įspėjo Sąjūdį dėl netinkamo flirto su valdžia pasekmių ir galimo 1940 m. įvykdytos Lietuvos inkorporacijos į TSRS pripažinimo. Posėdžiui pirmininkavę dainininkas Vaclovas Daunoras bei rašytojas Vytautas Petkevičius tuojau suskubo pasmerkti R. Paulauską kaip išsišokėlį ir provokatorių, bet įdomiausia tai, kad susirinkusieji visiems kalbėtojams audringai pritarė plojimais ir, jei būtų galėję, greičiausiai būtų nubalsavę už R. Paulausko siūlymą...

Taip nelengvai, per ginčus ir emocijas, paplojant už drąsų žodį ir iš karto už tą patį pasmerkiant, po tru-

98

2020 NR. 1 (11)

putį stūmėsi į priekį, ryškėjo Lietuvos nepriklausomybės idėja...

Antroji suvažiavimo diena ilgokai užsitęsė. Buvo priimti Sąjūdžio įstatai, programa, daugybė rezoliucijų. Pasibaigus plenariniams posėdžiams dar laukėme, kol bus galutinai išrinktas 220 narių turintis Sąjūdžio seimas (iš jonaviečių patvirtintas ne tik G. Ilgūnas, bet ir žaliųjų pasiūlytas Jonavos rajono gamtos apsaugos inspektorius Ignas Stankovičius), o po to, jau naktį, – ir Sąjūdžio seimo Taryba. Pagaliau ji visa, lydima gerokai praretėjusios „publikos“ ovacijų, pasirodė rūmų scenoje. Palinkėjome Tarybai sėkmingo darbo.

Per abi suvažiavimo dienas teko sutikti nemažai pažįstamų, dar daugiau čia matytų veidų buvo žinomi iš spaudos, televizijos. Čia pirmąsyk gyvai pamačiau per „Amerikos balsą“ dažnai girdėtą Romą Sakadolskį...

Apskritai, jaučiausi lyg kokioje didelėje savoje kompanijoje. Teko dalyvauti ne vienoje spaudos konferencijoje, kurias dažniausiai vesdavo Algiman-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

tas Čekuolis. Įsiminė toks klausimas, skirtas vedėjui: „Kokio jūs norite socializmo?“ „Tokio, kaip Švedijoje“, – atsakė Čekuolis... Tuomet tai atrodė tikrai drąsi ir viliojanti perspektyva, bet dabar, kai jau žinome, kad dėl tokio „socializmo“ švedų nacija tapo gerokai atskiesta imigrantais iš Azijos ir Afrikos, ji nebeatrodo labai tinkama Lietuvai. Į Jonavą visi grįžome jau paryčiui. Už Pageležių, ties rajono riba, mūsų autobusą pasitiko kelias valandas pralaukę V. Aleksandraičio suorganizuoti jonaviečiai – Sąjūdžio rėmėjai. Įteikė gėlių, skaitė eiles, vaišino duona ir sūriu. Sujaudino ir pradžiugino toks dėmesys. Atrodo, visi suprato, kad nuo šios dienos prasideda naujas dar intensyvesnės ir platesnės veiklos etapas.

PERSILAUŽIMAS Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iš tiesų prasidėjo bene intensyviausias mūsų veiklos Jonavoje laikotarpis. Įvykiai ir sumanymai vijo vienas kitą, kiekviena diena atnešdavo kokių nors svarbių naujienų. Darbas klube ir iniciatyvinėje grupėje užėmė praktiškai visą mano laiką: rašiau straipsnius, rengiau laikraštėlį (antras „Taurostos“ numeris pasirodė spalio 27 d.), dalyvavau sąjūdiečių pasitarimuose ir įvairiuose susitikimuose, prisidėjau prie renginių organizavimo, neapleidau ir kraštotyrinės veiklos (tebevyko muziejaus patalpų įrengimas rūsyje, po komjaunimo komiteto pastatu, rinkau medžiagą apie 1919–1920 m. nepriklausomybės kovas Jonavos krašte ir kita). Kupiškėniškais reikalais tada domėjausi mažiau, bet nepraleidau progos Kupiškyje apsilankyti spalio 30-ąją, sekmadienį, kai čia vizitavo kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Geležį reikia kalti kol karšta, tad supratome, kad laikas susirūpinti tam tikromis permainomis Jonavos rajone. Po to, kai Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, suplevėsavo tautinė vėliava, norėjome kuo greičiau vėliavą iškelti ir mūsų mieste (beje, jau spalio 22 d. tautinė vėliava buvo iškelta prie „Azoto“ gamybinio susivienijimo administracijos pastato). Spalio 25 d. įvykusiame Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės susirinkime ėmėmės rimtai svarstyti šį klausimą. Vėliavai kelti siūlytos bene dvi tinkamiausios vietos – prie „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų ir prie Centrinės biblio-

tekos (senosios arklių pašto stoties) pastato. Pastaroji vieta parinkta tikintis, jog ateityje šiame pastate galės įsikurti krašto muziejus, o Spalio revoliucijos gatvei jau rimtai planuota sugrąžinti senąjį Jono Basanavičiaus vardą. Atrodo, nekilo didesnių prieštaravimų, jog tinkamiausia vieta vėliavai yra prie rajono centrinės bibliotekos. Šis sutarimas buvo reikalingas ir dėl to, kad jau kitą dieną mes, iniciatyvinės grupės nariai, buvome pakviesti į partijos rajono komiteto rūmus, kur susitikome su LKP rajono komiteto biuro nariais ir išdėstėme šiuos pasiūlymus. G. Ilgūnas ir I. Stankovičius pasidalijo įspūdžiais iš Sąjūdžio suvažiavimo. Po to valdžios vyrai atsakinėjo į sąjūdiečių klausimus. Pavyzdžiui, aš paklausiau, ar rajono valdžia ir šiais metais švęs „Spalio šventes“, ar bus atsižvelgta į Sąjūdžio poziciją, jog tą dieną nedera kelti tautinės vėliavos. Prichodskis atsakė, kad susitarimo su Sąjūdžiu kol kas niekas nepakeitė, taigi sutarta, kad tautinę vėliavą mieste oficialiai iškelsime lapkričio 12 d.

Tačiau sekretorius paminėjo, kad šventės organizacinis komitetas pasilieka sau teisę trispalvę panaudoti puošimui... Tada paklausėme organizacinio komiteto nario A. Papliovkino, ar tinka, kad trispalvė per Spalio šventes būtų naudojama kaip dekoracija? Papliovkinas pažadėjo, kad tautinių vėliavų tą dieną nebus.

R. Greinis paklausė, ar artėjančioje XIV rajono partinėje konferencijoje Sąjūdžiui bus suteikta tribūna.

Antrasis sekretorius E. Marciukas atsakė, kad delegatais į partinę konferenciją yra išrinkti keli iniciatyvinės grupės nariai, kiekvienas iš jų galės išeiti į tribūną ir pareikšti savo mintis. E. Prichodskis pažadėjo, kad, jei reikėtų, būtų galima rasti bent vieną vietą ir nepartiniam Sąjūdžio atstovui. Grupės nariai pritarė tam. Pirmasis sekretorius net pažadėjo, kad nepartinis Sąjūdžio atstovas konferencijoje galės pasisakyti.

Tai buvo didelis laimėjimas. V. Verbickas pasidomėjo, ar negalima konferencijos eigos transliuoti per vietinį radiją? Buvo atsakyta, kad tokia galimybė yra, pranešimas bei pasisakymai bus transliuojami.

Spalio 27-oji buvo Sąjūdžio spaudos platinimo diena. Berods, tą dieną mums susirinkus neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje, jos direktorius Zigmas Banevičius užsiminė apie kažkokį konfliktą su pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu. Kadangi kaip tik artėjo minėtoji partinė konferencija, kilo mintis, kad tai yra gana palanki proga padaryti tam tikrų pakeitimų rajono partinės valdžios viršūnėlėje, nes konferencijoje bus balsuojama ir dėl aukščiausių postų. Jei anksčiau tokie

99

TAUROSTA

Pašventintas kryžius stalinizmo aukoms atminti Jonavos miesto kapinėse. G. Kubiliūno nuotrauka.

rinkimai būdavo grynas formalumas, dabar galima tikėtis rimtų permainų... Man atrodė, kad gerai būtų, jei Jonava galėtų atsikratyti bent trečiuoju sekretoriumi Papliovkinu, bet V. Juknelis pasirodė daug radikalesnis ir iš karto pareiškė, jog reikia skelbti nepasitikėjimą pačiu pirmuoju sekretoriumi Prichodskiu. Jis sakė turįs pirmąjį sekretorių kompromituojančios medžiagos.

Spalio 29 d. vėl svarstėme vėliavos pakėlimo ir Spalio revoliucijos gatvės pervadinimo klausimą. Susirinkime dalyvavo ir G. Ilgūno viešnia – poetė Lidija Šimkutė-Pocienė iš Australijos. Valdemaras Bačiauskas buvo įpareigotas pasirūpinti plieninio vėliavos stiebo, kuris turėjo atsistoti šalia Centrinės bibliotekos (priešais tą vasarą pradėtą rengti miesto laikrodžio aikštę), gamyba, o taurostietis Kazimieras Šimkus šioms iškilmėms apsiėmė pagaminti paminklinę lentą su J. Basanavičiaus bareljefu...

Spalio 31 d. įvykęs rajono iniciatyvinės grupės pasitarimas buvo paskirtas artėjančiai XIV partinei konferencijai. Jame po ilgų diskusijų prieita prie daugmaž bendros pozicijos, kad iki tos konferencijos reikia išreikšti Sąjūdžio nepasitikėjimą pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu ir trečiuoju sekretoriumi A. Papliovkinu. Vygaudui pavesta parengti atitinkamą medžiagą, kurią būtų galima paskelbti jonaviečiams.

Be to, artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, „Taurostos“ klube nutarėme pagerbti iš Jonavos krašto ištremtų žmonių – stalinizmo aukų – atminimą.

100

2020 NR. 1 (11)

Jonavos parapijos klebonas kun. Vincentas A. Pranckietis pašventino kryžių. G. Kubiliūno nuotrauka.

Skausmingų prisiminimų ašaros...

G. Kubiliūno nuotrauka.

Laiko buvo nedaug, tad sugebėjome pasirūpinti tik kryžiumi, kurį norėjome pastatyti Jonavos parapijos kapinėse. Spalio 29 d. su rajono architektu Virginijumi Vizbaru nuvykome į kapines ir centrinėje jų dalyje parinkome tinkamiausią vietą. Lapkričio 1 d. kryžiaus statymo reikalu dar teko susitikti su miesto vykdomojo komiteto pirmininku Liovinu ir Komunalinių įmonių kombinato vadovu Kriova. Tą pačią dieną mes, grupė taurostiečių, savo sumanymą įgyvendinome. Vakare, kapinėse susirinkus gausiam jonaviečių būriui, klebonas Vincas Algirdas Pranckietis kryžių pašventino. Giedojo Jonavos bažnyčios choras, žodį tarė klebonas Pranckietis, pats buvęs tremtinys, LPS rajono iniciatyvinės grupės narė, mokytoja, tremtinė Irena Zinkevičiūtė. Prie kryžiaus padėta gėlių. Tai buvo pirmas „Taurostos“ klubo ir Jonavos sąjūdiečių pastatytas paminklinis ženklas, kuris, kiek žinau, tebestovi ir šiandien.

Lapkričio 2-osios vakare „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų didžiojoje salėje įvyko Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, kurio metu jonaviečiai – steigiamojo suvažiavimo delegatai pasidalijo įspūdžiais iš šio Sąjūdžio forumo. Antra susitikimo dalis buvo skirta V. Juknelio pranešimui apie politinę padėtį rajone. Vygaudas iš pradžių akcentavo, kad „Persitvarkymas Lietuvoje įgavo konkrečią formą, o toji forma yra ne kas kita, kaip mūsų nacionalinis Atgimimas. Visais atžvilgiais yra teisinga persitvarkymo laikotarpį Lietuvoje vadinti Lietuvos valstybingumo atkūrimu, o persitvarkymo tikslu Lietuvoje

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

laikyti Lietuvos, kaip valstybės, kultūrinį, politinį ir ekonominį suklestėjimą.“ Paminėjęs, kad „pirmas ir pagrindinis klausimas, su kuriuo susiduria kiekviena revoliucija – valdžios klausimas“, pranešėjas ėmėsi konkrečių rajono reikalų. Pirmiausia užsiminė apie artėjančią XIV partinę konferenciją. „Rajono partinio komiteto biuras, vadovaujamas E. Prichodskio, nebuvo nusiteikęs vesti demokratiškos priešrinkiminės kampanijos ir demokratiškai rinkti rajono komitetą, – kalbėjo Vygaudas. – Šimtaprocentinis to įrodymas yra istorija su kandidatų „filtravimo“ komisija, kurią, pažeisdamas demokratijos principus ir tų pačių rinkimų instrukciją, partinis biuras sudarė rugsėjo pradžioje.

Instrukcija sako, kad tokia komisija gali būti išrinkta tik pačios konferencijos, o E. Prichodskis, sau įprastais metodais pasisavinęs konferencijos funkcijas, šią komisiją suorganizavo prieš gerus du mėnesius. Kam ji galėjo būti reikalinga? Aišku, kad „išfiltruotų“ neparankius kandidatus. Kai dėl tos komisijos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė pakėlė triukšmą, antrasis sekretorius E. Marciukas nesugebėjo atremti argumentų.“ Vygaudas prisiminė ir „Taurostos“ klubo kūrimosi problemas, patirtus trukdymus iš partijos komiteto pusės, ypač garsųjį J. Smetonos ir I. Miesčionaitienės laišką „Paliekame!“. Kliuvo rajono partiečių vadams ir už jų stalinistines pažiūras. Štai pranešėjas prisiminė, kad po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje E. Prichodskis viename susirinkime, vykusiame „Azote“, esą išreiškęs tokią nuostatą ir pasipiktinimą: „Kaipgi galima liesti Staliną? Ir ne tik liesti, bet dar, girdi, lyginti su Hitleriu. Juk Stalinas laimėjo šventą karą!“ Neostalininių recidyvų Vygaudas įžvelgė ir rajono vyriausiojo ideologo A. Papliovkino žodžiuose bei darbuose. Be to, Prichodskiui kliuvo ir už tai, kad prieš kurį laiką Kalnėnų tarybinio ūkio statybininkai pirmojo sekretoriaus sode Svilonyse pastatė vilą, o atlyginimą statybininkams sumokėjo ūkis… „Prichodskis visada pasiryžęs nors iš peklos ištraukti sau naudingą žmogų, tuo padarydamas jį savo tarnu. O iš kitos pusės vargas tam, kas išdrįs pareikšti nuomonę, kuri kertasi su pirmojo sekretoriaus nuomone. Jeigu tas drąsuolis dirba partiniame arba tarybiniame aparate, jis tuoj pat tremiamas į periferiją. (Taip atsitiko, pavyzdžiui, Gaidakauskui, RSO partsekretoriui.) Šitokiais metodais E. Prichodskis savo valiai pajungė visą rajono partinį ir tarybinį aparatą. Čia viešpatauja tik viena nuomonė, o jeigu turi priešingą, tai pasilaikyk sau“, – taip Vygaudas charakterizavo pirmojo sekretoriaus veiklą. O užbaigdamas pasisakymą reziuma-

Rajono LKP pirmasis sekretorius E. Prichodskis ir Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Valys. Paskutiniai sovietinės valdžios rajono vadovai.

vo: „Šiandien visi pastebėjome, kad rajono valdžia imasi energingų priemonių reabilituotis nacionalinės kultūros srityje. Sudarytos komisijos gatvėvardžių atkūrimui, herbo sukūrimui, stalinizmo metais padarytų neteisybių atstatymui. Čia pat keliama ir tautinė vėliava, ruošiamasi iškilmingai pažymėti mūsų atgimimo tėvo Jono Basanavičiaus jubiliejų. Tačiau bepigu tai daryti, kai nuo tautiškumo nuimti visi rašyti ir nerašyti tabu, pasipylė priešingi nurodymai. Bet tai – funkcionieriška pozicija. Dar prieš tris mėnesius sekretorius A. Papliovkinas mane, kaip „Taurostos“ klubo pirmininką, perspėjo, arba, jeigu norite, paprašė, kad „Taurosta“ nekeltų tautinių vėliavų, kai atvažiuos į Jonavą dviračių žygio dalyviai (liepos 25 d.).

Bet „Taurosta“ nebūtų „Taurosta“, jeigu jos rankose nesuplevėsuotų trispalvė. Pozityvūs valdžios žingsniai nacionalinės kultūros srityje šiandien panašūs į skęstančiojo kabinimąsi už šiaudo. Žmonės, ilgus metus vadovavę mūsų kultūros naikinimui ir uoliai vykdę bendrąją mūsų nacionalinės priespaudos politiką, neturi moralinės teisės vadovauti atgimimui, tautos valstybingumo suklestėjimui.“ Pranešimas, aišku, padarė sprogusios bombos įspūdį. Dalis salės plojo, dalis sėdėjo lyg žado netekusi. Kilo ir aštrių diskusijų, kurias bandė suvaldyti renginį vedęs M. Visakavičius. Nežinia, kaip išgirdę Sąjūdžio poziciją „vadovybės klausimu“ reagavo Prichodskis ir Papliovkinas, ką jie galvojo tą akimirką apie savo tolesnį likimą. Greičiausiai vylėsi, kad kalbos liks tik kalbomis, o gal ką ir bandė veikti. Bet laiko jau nebebuvo…

101

TAUROSTA Rajono partinė konferencija vyko lapkričio 4–5 dienomis, t. y. penktadienį ir šeštadienį, tuose pačiuose „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose. Penktadienį užėjau į „Jonavos balso“ redakciją ir per vietinį radiją klausiausi transliacijos. Įsiminė redaktoriaus J. Lenčiausko kalba, kurioje jis sukritikavo E. Prichodskio autoritarinius valdymo metodus. Drąsiai, pilietiškai konferencijoje pasisakė Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės narys M. Visakavičius, žurnalistas R. Adamonis, VRS darbuotojas V. Jeroščenka, inžinierius E. Gedvila... Vakare daug jonaviečių susirinko paklausyti transliacijos prie pačių „Azoto“ kultūros rūmų.

vos kolūkio pirmininkas Jonas Klemensas Sungaila. Į Papliovkino vietą paskirta Marijona Širvelienė. Taigi, valdžios pakeitimo „operacija“ pavyko, Jonavos komunistų viršūnėlė, įkandin respublikinės, akivaizdžiai atsinaujino, ir Sąjūdžio žodis čia tikrai nebuvo paskutinis. Žinoma, neabejotina, kad prasidėjęs Atgimimas suteikė drąsos ir ne vienam sąžiningesniam komunistui, nes be jų principingo apsisprendimo nebūtų buvę įmanomos tokios permainos. Reikia pažymėti, kad panašūs procesai tuo metu jau vilnijo per visą Lietuvą ir senoji autoritarinė valdžia buvo pakeista daugelyje rajonų. Pavyzdžiui, Kupiškio rajono pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas nuverstas 1989 m.

Kitą dieną konferencijos eigos jau nesekiau. Pas mane buvo užsukę V. Juknelis ir R. Greinis. Aptarinėjome pasirengimą artėjančioms tautinės vėliavos pakėlimo iškilmėms. Tik sekmadienį susitikęs su G. Ilgūnu, kuris taip pat dalyvavo konferencijoje ir ten tarė žodį, sužinojau, kad Prichodskis ir Papliovkinas nuversti, pirmuoju sekretoriumi išrinktas antrasis sekretorius Eugenijus Marciukas, o jo vieton – buvęs Kul-

Taigi Spalio šventės Jonavoje praėjo tradiciškai persmelktos sovietine dvasia prie Lenino paminklo, bet jau be kai kurių įprastų valdžios veidų... Lapkričio 9 d. iš pat ryto lankiausi pas miesto Vykdomojo komiteto pirmininką Lioviną, važiavau į Mechaninę gamyklą, kur buvo gaminamas vėliavos stiebas. Po to artėjančių iškilmių reikalu dalyvavau pasitarime pas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Geš-

Lapkričio 12 d. tapo tautinės vėliavos pakėlimo švente, didžiausia švente Atgimimo laikotarpyje.

102

2020 NR. 1 (11)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

tautienę, o vakare – jau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarime. Kitą dieną vėl teko lankytis pas Lioviną, susitikime dalyvavo ir architektas V. Vizbaras. Vakare platinome Sąjūdžio spaudą. Kažkodėl nebuvome gavę „Atgimimo“. Lapkričio 11-osios popietę vėl lankiausi pas Lioviną, po to ant Centrinės bibliotekos sienos pritvirtinome K. Šimkaus pagamintą lentą su J. Basanavičiaus bareljefu. Taip bus įamžintas gatvės pavadinimo atkūrimo faktas. Tą dieną buvo pastatytas ir stiebas vėliavai. Vakare ėmiausi piešti Jono Basanavičiaus portretą, skirtą rytdienos parodėlei apie tautos patriarchą.

Ir štai atėjo lapkričio 12-oji, šeštadienis, tapęs bene didžiausia ne tik 1988 m., bet ir viso Atgimimo laikotarpio švente Jonavoje. Nuo ankstaus ryto vėl buvau ant kojų. Teko derinti paskutinius vėliavos pakėlimo iškilmių štrichus. Šventė prasidėjo 15 val. Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčioje, kur įvyko pamaldos ir klebonas V. Pranckietis pašventino tautinę vėliavą. Paskui grupės tautiniais rūbais apsirengusių jaunuolių iškilmingai nešama ir gausiai susirinkusių jonaviečių (taip pat valdžios vyrų, sąjūdiečių) lydima eisena atėjo iki Centrinės bibliotekos pastato [dabar – Krašto muziejus], kur priešais portiką stovėjo nedidelė pakyla su mikrofonais mitingo kalbėtojams. Čia susirinko garbingiausia publika: Sąjūdžio seimo narys G. Ilgūnas, visi trys naujieji partijos rajono komiteto sekretoriai (E. Marciukas, J. Sungaila, M. Širvelienė), rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valys, klebonas V. Pranckietis, „Azoto“ susivienijimo generalinis direktorius Bronislovas Lubys, poetė iš Australijos Lidija Šimkutė, poetas Jonas Kalinauskas ir kt. Tūkstantinė minia užpildė visą erdvią sankryžą priešais biblioteką. Berods, iš Komunalinių įmonių kombinato buvome paprašę mašinos su bokšteliu filmuoti ir fotografuoti, tai aš iš aukštumos padariau panoraminių mitingo nuotraukų. Leonas Simniška darbavosi su vaizdo kamera. Mitingą vedė Janina Chabarova ir du tautiniais rūbais apsirengę skaitovai. Per garsiakalbius skambėjo „Augo kieme klevelis“, „Lietuva brangi“.

Pirmasis žodį taręs rajono „šeimininkas“ J. Valys iškilmingai pranešė, kad rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimu buvusios Spalio revoliucijos gatvės atkarpai yra grąžinamas senasis Jono Basanavičiaus pavadinimas ir pakvietė atidengti šiai progai skirtą atminimo lentą ant Centrinės bibliotekos sienos. Po to kalbėjusi poetė L. Šimkutė pasidžiaugė, kad per savo

trumpą viešnagę Lietuvoje dalyvauja jau trečiose iškilmėse (po Sąjūdžio suvažiavimo ir tautinės vėliavos pakėlimo šventės Trakuose). Klebonas V. Pranckietis, matydamas tokią žmonių ir vėliavų jūrą, džiaugėsi, kad „dar ir Jonavoje yra lietuvių, ir kad Jonava yra Lietuva, pasiryžusi eiti pramintais mūsų bočių, mūsų protėvių, mūsų brolių keliais, kuriant šviesią, gražią ateitį.“ Poetui J. Kalinauskui perskaičius eilėraštį, kalbėjo naujasis komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius E. Marciukas. Tada visai natūraliai nuskambėjęs jo pasisakymas šiandien galėtų būti laikomas savotišku sovietinės demagogijos šedevru, mat sekretorius sugebėjo tautos patriarcho Jono Basanavičiaus nuopelnus pateikti vienoje lėkštėje su stalinizmo ir stagnacijos laikotarpių kritika bei tokiomis oficialiomis progomis neišvengiamais „užkalbėjimais“ apie rajono partinės ir sąjunginės XIX partinės konferencijų reikšmę šiandienos gyvenimui... Paskutinis emocingą kalbą apie tautinės vėliavos reikšmę ir prasmę pasakė G. Ilgūnas. Jam baigus, pasigirdo choro giedama „Tautinė giesmė“, o iš bažnyčios iškilmingai atlydėta pagrindinė miesto trispalvė naujuoju flagštoku pamažu ėmė kilti į ūkanotą Jonavos dangų... Mitingas baigėsi, minia ėmė skirstytis.

Bet šventė dar nesibaigė. Ją pratęsė vakare „Azoto“ kultūros rūmuose įvykęs iškilmingas J. Basanavičiaus 137-ųjų gimimo metinių minėjimas. Rūmų fojė besirenkančius svečius pasitiko nedidelė parodėlė, skirta J. Basanavičiui. Žmonių prisirinko sausakimša didžioji salė, bet, atrodo, sutilpo visi, nes tokios grūsties, kaip per prieš pusantro mėnesio vykusį 1863 m. sukilimo minėjimą, nebuvo... Vakaro metu G. Ilgūnas perskaitė pagrindinį pranešimą apie J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą, eilėraščius skaitė poetai L. Šimkutė ir J. Kalinauskas, koncertavo Skriaudžių (Prienų r.) kanklininkų ansamblis su Leonu Puskunigiu, buvusiu Štuthofo kaliniu. Tą vakarą man bene pirmąsyk teko susitikti su ansamblio meno vadovu Arvydu Karaška, su kuriuo vėliau suvedė darbas prie „Kupiškėnų enciklopedijos“.

Jau kitą dieną po didžiojo mitingo, sekmadienį, įvyko Jonavos rajone gyvenusių tremtinių susibūrimas, kurio metu įkurtas Jonavos tremtinių klubas.

Jo pirmininke išrinkta Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės narė, buvusi tremtinė I. Zinkevičiūtė. Ji klubui

103

TAUROSTA

J. Basanavičiui skirta parodėlė „Azoto“ kultūros rūmuose.

J. Basanavičiaus minėjimas. Pasirodo Skriaudžių kanklininkų ansamblis.

vadovavo keletą metų, vėliau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių šio darbo atsisakė ir po kurio laiko paliko Lietuvą. Jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus Irena gyvena ir dirba vertėja JAV, Ilinojaus valstijoje.

Spalio 14-ąją Jonavoje lankėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo narys filosofas Romualdas Ozolas. Susitikimas su juo įvyko „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose. Svečias pasidalino mintimis apie Sąjūdžio seimo darbą, apie politinę padėtį Sovietų Sąjungoje. Tai buvo vienas iš daugelio žymių Sąjūdžio veikėjų apsilankymų Jonavoje, bet gal vienas iš labiausiai įsimintinų.

104

2020 NR. 1 (11)

Kalba poetas Jonas Kalinauskas.

Susitikimas su Romualdu Ozolu.

Lapkričio 12-osios mitingo metu nuskambėjo frazė „Didžioji vienybė gimė“. Turėta mintyse tai, kad ir komunistų partija, ir nepartiniai – visi ėmė siekti tarsi to paties tikslo – gražesnės ir šviesesnės Lietuvos, lietuvių tautos ateities. Tada, po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, iš tiesų būta tam tikro vienybės laikotarpio, tiesa, labai trumpo...

Dar tą lapkritį šalia džiugių ir prasmingų įvykių atėjo ir nerimastingų žinių. LTSR Aukščiausioji Taryba lapkričio 17–18 d. savo sesijoje turėjo svarstyti klausimą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos“. Jo esmė paprasta – TSRS Konstitucija ir kiti normatyviniai

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Susitikimas su LTSR Aukščiausios Tarybos deputatais. Kalba prof. Alfredas Smailys.

Sėdi iš kairės: deputatai Lionginas Maksimovas, Regina Orlova, Laimutė Paplauskienė, Steponas Nekrošius, Sąjūdžio atstovas Ignas Stankovičius, susitikimo vedėjas Valdemaras Bačiauskas.

aktai LTSR teritorijoje įsigalioja tik juos ratifikavus LTSR Aukščiausiajai Tarybai. Maža to, kaip Damoklo kardas kabojo parengta nauja TSRS Konstitucijos pataisa, kuria buvo siekiama sąjunginėms respublikoms atimti iki tol formaliai egzistavusią teisę reikalauti nepriklausomybės nuo Sąjungos. Kaip tik pasisakydami prieš šias pataisas iki lapkričio 12 d. pasirašė 17 tūkstančių jonaviečių (parašai rinkti ir mitingo metu). Žinodami, kad Estijos TSR Aukščiausioji Taryba savo sesijoje priėmė reikiamus sprendimus respublikos suverenumui apginti, mes tikėjomės, jog panašiai pasielgs ir Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Siekiant labiau užtvirtinti šį reikalą, iš Sąjūdžio centrinės būstinės buvo paskleista idėja vietose rengti rinkėjų susitikimus su savo deputatais ir įpareigoti juos balsuoti už analogišką estiškam nutarimą. Mūsų iniciatyvinė grupė nusprendė surengti rinkėjų susitikimą su AT deputatais, atstovaujančiais Jonavos rajonui. Tokių buvo penki: Lionginas Maksimovas, Regina Orlova, Laimutė Paplauskienė, Edvardas Prichodskis ir Steponas Nekrošius.

Susitikimas įvyko lapkričio 16 d. „Azoto“ kultūros rūmuose. Į renginį atvyko keturi kviesti deputatai: jonavietės R. Orlova ir L. Paplauskienė bei L. Maksimovas ir generolas S. Nekrošius iš Vilniaus. Iš Sąjūdžio pusės dalyvavo seimo nariai prof. A. Smailys ir I. Stankovičius. Susitikimo metu buvo išsakyti įpareigojimai deputatams įtraukti į sesijos darbotvarkę naujos Lietuvos TSR Konstitucijos redakcijos svarstymą ir balsuoti už šiai sesijai pateiktos naujos LTSR Konstitucijos patvirtinimą. Taip pat balsuoti už tai, kad lietuvių kalba būtų pripažinta valstybine...

Deja, „šiaudiniai“ tuometinės Aukščiausiosios Tarybos deputatai nebuvo pajėgūs ką nors spręsti savo galva ir sesijoje balsavo taip, kaip pageidavo respublikos partinė viršūnėlė. Sąjūdiečių siūlyti klausimai išvis nebuvo pateikti balsuoti. Nelabai aišku, ar taip reakcingasis Aukščiausiosios Tarybos ir LKP sparnas atsigriebė už neseną pralaimėjimą, kai buvo nuverstas R. Songaila, ar tiesiog paskutinę akimirką apsispręsta be reikalo neerzinti Maskvos. Kaip ten bebūtų, tokia

105

TAUROSTA įvykių eiga sukėlė rimtą pasipiktinimą Lietuvoje. Iš esmės tai reiškė Sąjūdžio ir LKP skilimą – „medaus mėnuo“ baigėsi ir Sąjūdis, pasmerkęs šį Aukščiausiosios Tarybos žingsnį, paskelbė „Moralinės nepriklausomybės pareiškimą“. Nutarė reikalauti sušaukti neeilinę Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kuri ištaisytų klaidas ir baigtų svarstyti pasiūlytus darbotvarkės klausimus. Šį reikalą aptarėme ir Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės posėdyje, kuris įvyko lapkričio 21 d. Nors buvo diskusijų ir nuomonių skirtumų, nuspręsta tvirtai laikytis Sąjūdžio užsibrėžtos pozicijos ir pritarti neeilinei sesijai. Norint ją šaukti pagal reglamentą, reikėjo 117 deputatų parašų.

Iš Jonavos rajoną atstovavusių penkių deputatų trys (R. Orlova, L. Paplauskienė, E. Prichodskis) gyveno Jonavos rajone. Nutarta kreiptis į juos, kad pasirašytų prašymą sušaukti neeilinę AT sesiją. Kartu su keliais kolegomis iš iniciatyvinės grupės man teko dalyvauti žygyje pas deputates R. Orlovą ir L. Paplauskienę (iš valdžios išverstas E. Prichodskis minėtoje sesijoje nedalyvavo, taigi jo ir neieškojome). Užklupome jas prie ūkio darbų ir savo dėmesiu gal net sutrikdėme.

Moterėlės buvo labai toli nuo tikrosios politikos ir tik pagal komandą kilnojo rankas retkarčiais vykstančiose sesijose, bet staiga pajuto, jog yra svarbaus istorinio momento liudininkės ir dalyvės. Kas žino, ką jos tada galvojo ir ar gerai suprato savo vaidmenį, bet abi po reikalavimu sušaukti neeilinę sesiją pasirašė...

Rajono partinė valdžia į tai sureagavo gana irzliai – pajuto, kad Sąjūdis veržiasi į jų „medžioklės plotus“ ir bandė ginti savo pozicijas. Nežinau, ar paskui deputatės atšaukė savo parašus, bet, kiek pamenu, neeilinė sesija neįvyko... Apskritai, reikia pažymėti, kad tai buvo pirmas rimtas Sąjūdžio susirėmimas su LKP, stengiantis išsikovoti geresnes juridines pozicijas laukiančioje kovoje dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos. Tos „varžybos“ ar „lenktynės“ dėl geresnių sąlygų respublikos suverenitetui įgyvendinti tęsėsi iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Nors nebedirbau „Jonavos balse“, bet ir toliau bendradarbiavau šiame laikraštyje. Periodiškai (kartą per savaitę) ėjo „Taurostos“ laikraštėlis, nuo trečio numerio tapęs jau ir Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės leidiniu. Gindamas Sąjūdžio idėjas, polemizavau su įvairiais vietiniais stalinistais, stagnatoriais, sovietinio režimo užtarėjais ar tiesiog svieto perėjūnais, kurių Jonavoje, kaip tautiškai gana margame mieste, tikrai

106

2020 NR. 1 (11)

netrūko. Vienas iš tokių buvo į Lietuvą iš „plačiosios tėvynės“ atsibeldęs Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos darbininkas, šovinistas S. Smolenskis, Sąjūdyje matęs vien lietuviško nacionalizmo pavojų. Teko per „Jonavos balsą“ duoti atkirtį šiam rašeivai. Tada tarp kitko rašiau: „Norėčiau priminti S. Smolenskiui, kad mokymasis lietuvių kalbos – tai nėra kokia nors nuolaida mums, geras darbas ar panašiai. Tai turi būti įsisąmonintas būtinumas, ir tada nereikės nei jums, nei labai aukštame poste sėdinčiam iš Karelijos atsiųstam funkcionieriui teisintis, jog kalbos mokymuisi nebėra nei laiko, nei jėgų. S. Smolenski, anot buvusių bendradarbių, atvykote Lietuvon geresnio gyvenimo ieškodamas, gavęs butą tuoj palikote darbovietę, išėjote kitur, tuo sukeldamas kitų dirbančiųjų nepasitenkinimą. Dabar jūs dėstote tokias mintis, kurios įžeidžia mus. Ar jums neatrodo, kad ne nuo to pradedate? „Vyresniojo brolio“ tradicijas mes gerai žinome ir jūs jau niekuo mūsų nenustebinsite. Gal tikrai, geriau patarkite savo vaikams išmokti lietuvių kalbą.“ Kita keblesnė istorija susiklostė su Rizgonių statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime dirbusiu sąjūdiečiu Jonu Čijunskiu. Iniciatyvinę grupę pasiekė pastarojo skundai, esą susivienijime valdžios nurodymu susikūrusi fiktyvi Sąjūdžio rėmimo grupė, kuri visaip stengiasi užgniaužti jo, tikro sąjūdiečio, balsą (pavyzdžiui, neleido jam pakabinti stendo su informacija apie Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą). Man, kaip rajono iniciatyvinės grupės nariui ir žurnalistui, teko užsiimti šiuo klausimu. Specialiai nuvykau į Rizgonis, teiravausi Čijunskio kolegų nuomonės ir bandžiau kažkaip spręsti konfliktą, nors mačiau, kad čia susimaišęs tikras prieštaravimų kokteilis: kai kurių vadovų (pavyzdžiui, profsąjungos pirmininkės) įžeistos ambicijos, kad kažkas kažką viešai veikia be jos žinios, tarpusavio asmeninės antipatijos, vis dar tebegajūs kai kurie sovietiniai stereotipai – seno raugo likučiai. Gal būta ir kažkiek piktos valios, specialiai norėta torpeduoti Sąjūdį iš vidaus. Nebuvau inspektorius ar prokuroras, neturėjau galimybių kaltinti, bet supratau, kad reiškinys gana simptomiškas ir jam išsispręsti reikės laiko, didesnių pastangų vietoje. Ar galiausiai rizgoniečiai išsiaiškino tarpusavio santykius, ar Sąjūdžio rėmimo grupės veikla čia ir toliau liko gana formali, negaliu tiksliai pasakyti, nes daugiau prie šios temos nebegrįžau, bet ir apie aktyvesnę tos grupės veiklą vėliau neteko girdėti. Akivaizdu, kad ir toliau, kaip įprasta, daug kas judėjo savo keliu, nes

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

šulinį arba sudaužytas. Aiškėjo biusto dingimo istorija ir kas daugiausiai prie jos prisidėjęs. Paieškų ratas susiaurėjo. Kito žygio metu Kazimieras aplankė dar keletą liudininkų ir galiausiai ėmėsi biusto ieškoti jau konkrečioje (buvusio antrinių žaliavų punkto vedėjo A. Norkaus) sodyboje Varniuose. Padedant Norkaus sūnui, biustą, užkastą po namo grindimis, praktiškai visiškai nepažeistą, pavyko surasti. Žinia apie šį atradimą nuskambėjo per Lietuvą, kartu buvo pagarsintas ir „Taurostos“ vardas.

Kazimieras Šimkus prie surasto Valančiaus biusto Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, Varniuose.

G. Kubiliūno nuotrauka.

linkusių ir turinčių laiko aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje nebuvo daug, o į pavienius idealistus galėjo būti žiūrima kreivai, kas, beje, būdinga ir šiems laikams...

Baigdamas šį skyrelį, dar norėčiau paminėti vieną džiugią to lapkričio naujieną, tiesiogiai susijusią su „Taurostos“ klubu. Aktyvus klubo narys Kazimieras Šimkus per savo pažįstamus išgirdo paslaptingą istoriją apie tai, kaip stalinizmo laikais Varnių mieste, nuvertus vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą, kažkas išgelbėjo ir paslėpė skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtą biustą. Neramios sielos jonaviečiui kilo mintis jį surasti. Ir štai vieną lapkričio dieną kartu su keliais kolegomis iš klubo jis išsiruošė į žygį Žemaitijon. Pirmoji išvyka apčiuopiamų rezultatų nedavė, bet buvo naudinga tuo, kad atkrito kai kurios versijos, pavyzdžiui, kad biustas galėjo būti įmestas į

K. Šimkus buvo kaip ant sparnų – juk ne kiekvienam lemta ištraukti tokį laimingą bilietą! Na, o žemaičiai ėmėsi žygių kuo greičiau atstatyti tą paminklą skverelyje, prie buvusio M. Valančiaus namo. 1990ųjų vasarą teko lankytis Varniuose ir dalyvauti šio paminklo atidengimo iškilmėse. Buvo tikrai įsimintinas renginys, nes į šventę atvyko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kultūros ministras Darius Kuolys, Telšių vyskupas, daug kunigų ir kitų svečių. Aišku, spindėdamas šventiška nuotaika į iškilmes atvyko ir K. Šimkus. Kaip įprasta tokiems renginiams, buvo daug kalbų, sveikinimų, dėkojimų, kalbėjo ponai – vienas daugiau, kitas visai menkai kuo tesusijęs su šia proga ir šiuo paminklu. Klausiausi jų ir vis laukiau, kada gi bus paminėtas vienas iš pagrindinių šventės kaltininkų, be kurio iniciatyvos, pasišventimo nebūtų paminklo – K. Šimkus. Jis ir pats laukė šio momento, buvo pasiruošęs kalbelę. Deja, kalbėtojai keitėsi, o Kazimiero ne tik kad nekvietė prie mikrofono, bet net ir jo vardo per visas iškilmes nepaminėjo... Skaudu buvo žiūrėti į taip užmirštą, netgi savotiškai pažemintą žmogų, bičiulį. Galėjau tik pats jį sveikinti su gražiai pasibaigusia biusto paieškų istorija, su atkurtu paminklu. Pasižadėjau kur galėdamas visada priminti šį jo nuopelną. Tada bene pirmą sykį patyriau ir supratau, kad „naujosios Lietuvos“ nomenklatūra nelabai kuo skiriasi nuo senosios, mat irgi yra linkusi kiekviena tinkama proga pirmiausia pasipuikuoti savo plunksnomis ar pentinais, o „mažo žmogaus“ iniciatyva, nuopelnai, darbai, jei jis pats apie tai nebandys garsiau prabilti, bus paprasčiausiai nutylėti arba net ir pasisavinti...

Klaidos atitaisymas: Taurosta Nr. 1/9, p. 4, 1-a skiltis, 10 eilutė: …redakcijoje dar dirbo šie žurnalistai: atsakingasis sekretorius Valdas Svilas…

107

TAUROSTA

JONAVOS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS ISTORIJA: 1976–2019 M. (II D.) Regina LUKOŠEVIČIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos skyriaus vadovė

Per daugiau nei keturis dešimtmečius daug kas keitėsi bibliotekos gyvenime, bet liko pagrindinė misija: kaupti, saugoti ir skleisti informacijos išteklius, šviesti bei lavinti bendruomenę, atverti jos nariams informacijos, žinių ir kūrybos pasaulį. Nuolat didėjantys Viešosios bibliotekos (toliau – Bibliotekos) skaitytojų, lankytojų, išdavimo rodikliai rodo, kad Biblioteka yra labai reikalinga žmonėms. Nepaisydami sunkumų ir dėl jų kylančių problemų, bibliotekininkai išliko optimistai. Atsižvelgdami į laikmečio pokyčius, tobulėja patys, ieško naujų darbo formų ir galimybių patenkinti kintančius lankytojų informacinius, kultūrinius ir laisvalaikio poreikius. Tikime, kad Biblioteka ir toliau išliks patrauklia vieta darbui, saviraiškai, poilsiui.

1

BIBLIOTEKA CENTRALIZUOTOJE SISTEMOJE (1976–1990 M.) Aštuntajame dešimtmetyje Bibliotekos veiklą apsprendė politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiai, įvairūs nutarimai, kuriuose atsispindėjo partijos ir vyriausybės siekis toliau vystyti bibliotekas, kaip ypač svarbias ideologines, kultūrines švietimo ir mokslinės informacijos įstaigas. Bibliotekos buvo įtrauktos į soPastaba: I dalis „Taurosta“ Nr. 1/9

108

2020 NR. 1 (11)

cialistinės santvarkos propagandą ir tą uždavinį aktyviai vykdė. Tam reikėjo gerai organizuoto bibliotekų tinklo, idėjinių darbuotojų, nes bibliotekininkystei buvo pateikta svarbi socialinė užduotis – pasiekti, kad kiekvienas žmogus naudotųsi sukauptais literatūros, mokslo, meno turtais, gautų kvalifikuotą informaciją, reikalingą mokymuisi, darbui, visuomeninei veiklai.

1973 m. Kultūros ministerijos kolegija priėmė nutarimą dėl valstybinių masinių bibliotekų centralizacijos. Rajonų bibliotekos turėjo sukurti vieną tinklą su bendraisiais etatais, bendru knygų fondu, centralizuotu literatūros komplektavimu ir tvarkymu. Pagrindinis uždavinys, kurį turėjo įgyvendinti Jonavos rajono bibliotekų darbuotojai, – centralizuoti masines bibliotekas. Paruošiamieji darbai pradėti jau 1974 m., o kai 1976 m. Jonavos rajoninė biblioteka persikėlė į naujas patalpas J. Basanavičiaus gatvėje (dabar čia – Krašto muziejus), Centrinei bibliotekai buvo sudarytos tinkamos darbo sąlygos.

Perorganizavus Biblioteką, pasikeitė jos struktūra, sudaryti nauji skyriai: skaitytojų aptarnavimo, vaikų literatūros, bibliografinis, komplektavimo bei metodinis, įkurta spaudinių saugykla, mainų rezervinis fondas, padidėjo darbuotojų skaičius. Buvo pertvarkomas ir Jonavos rajono bibliotekų tinklas – uždarytos 7 kaimo bibliotekos. Bibliotekų tinklo, struktūros, etatų pertvarkymu buvo siekiama iš esmės pagerinti bibliotekos darbo turinį. Taip 1976 m. Rajoninė biblioteka

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

tapo Jonavos rajono centrine biblioteka, turinčia 24 filialus: 2 – mieste ir 22 – kaime.

Vienas svarbiausių centralizacijos uždavinių buvo pagerinti bibliotekų informacinį darbą, nustatyti Centrinės bibliotekos ir jos filialų funkcijas, sukurti bendrą skaitytojų bibliografinio aptarnavimo sistemą, kurią sudarė Centrinės bibliotekos ir filialų katalogai, kartotekos, bibliografinių bei informacinių leidinių fondai.

Bibliotekos veiklą ir skaitytojų aptarnavimo kokybę skatino darbo apžiūros, konkursai, socialistinio lenktyniavimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema. Tuo metu suaktyvėjo kultūrinė veikla, sukaupta skaitymo kultūros ugdymo patirtis. Pažymėdamos svarbiausius šalies ir respublikos įvykius, visuomeninio gyvenimo jubiliejus, literatūrines datas, bibliotekos organizavo renginius (tuo metu vadinamus masiniais), bendradarbiavo su įvairiomis rajono įstaigomis ir organizacijomis.

Vaikų literatūros skyriaus dramos būrelio užsiėmimas, apie 1979 m.

Informacijos sklaida nebuvo tokia operatyvi ir gausi, kokia yra dabar. Kiekviename didesniame renginyje dalyvaudavo rajoninio laikraščio žurnalistai, kurie papasakodavo gyventojams apie šventę, susitikimą su rašytoju, knygos pristatymą ar kitą įvykį. Bibliotekininkės taip pat rašė į rajono spaudą. Bet tai būdavo kelios publikacijos per metus.

1980 m. rajone veikė 26 masinės ir 11 kitų žinybų bibliotekų. Visi darbo rodikliai nuo bibliotekų centralizacijos pradžios, t. y. nuo 1976 m., išaugo 1,5 karto.

Lietuvoje prasidėjęs Tautinis atgimimas, susikūręs Persitvarkymo sąjūdis turėjo didelės įtakos ir bibliotekų veiklos kryptims. Ypač aktualios tapo istorinės tiesos, gimtosios kalbos, ekologijos temos, kurios buvo svarbios ir bibliotekininkų darbuose, jų rengiamose parodose, renginiuose. Rajono bibliotekų veikloje atsispindėjo ir svarbūs mūsų tautos istorijai įvykiai: Vasario 16-oji, Birželio 14-oji, Rugpjūčio 23-ioji. Tačiau šiuos metus žymėjo ir netikrumas, nerimas, ypač sudrumstęs jonaviečių gyvenimą. 1989 m. gamybiniame susivienijime „Azotas“ įvyko avarija: griuvo rezervuaras su 7 tūkst. tonų amoniako. Šie įvykiai lėmė ir pagrindinius rajono bibliotekų rodiklius – sumažino skaitytojų gretas, taip pat spaudinių išdavimą. Rajono bibliotekos sutelkė 12154 skaitytojus, t. y. 3242 mažiau nei 1988 m.

Knygos šventė. Centrinės bibliotekos direktorė Jadvyga Rimdeikienė ir Gediminas Ilgūnas, 1983 m.

Poetė Violeta Palčinskaitė, literatūros kritikas Valentinas Sventickas (centre) su Centrinės bibliotekos darbuotojomis, 1983 m.

109

TAUROSTA

Centrinės bibliotekos kolektyvas, apie 1990 m.

1990 m. bibliotekų veiklą sąlygojo Kovo 11-osios aktas, paskelbęs Lietuvą nepriklausoma respublika, o po jo sekė sunki blokados našta. Kartu su besikuriančia nepriklausoma Lietuvos valstybe, biblioteka taip pat išsilaisvino iš ideologinės įstaigos statuso ir siekė tapti institucija, kurios fondai ir paslaugos nepriklauso nuo jokios ideologinės, politinės ar religinės cenzūros ir yra prieinami visiems lygiai ir vienodai.

BIBLIOTEKOS RAIDA (1991–2009 M.) 1991 m. mūsų tautai buvo išties neeiliniai: ir istorinėmis datomis pažymėti, ir krauju aplaistyti. Lietuva atkūrė savo valstybingumą, ją pripažino pasaulis.

Tačiau šie metai nebuvo palankūs bibliotekoms, skaitymui. Vis dėlto jonaviečiai, gyvendami laukimu, nepamiršo, kad be politikos, be pykčio, be komercijos

110

2020 NR. 1 (11)

yra ir dvasinis gyvenimas, kad yra knyga, biblioteka, ir kertelę širdies paliko skaitymui. Pasak mūsų kraštiečio, poeto Petro Vaičiūno: „Tavy sau kiekvienas suranda, ko ilgis, nes tavo gelmynėj – ir džiaugsmas, ir skausmas […] / Knyga – tai žmogus, pats savęs išsiilgęs.“ 1991 m. pabaigoje rajono spaudoje virė diskusijos dėl buvusio Lietuvos komunistų partijos rajono komiteto pastato pritaikymo. Po ilgų svarstymų, karštų ginčų spaudoje ir deputatų sesijoje Centrinė biblioteka perkelta į dabartines patalpas, esančias Žeimių gatvėje. Deputatai, balsuodami už Biblioteką, padėjo bibliotekininkams ir skaitytojams, kad šie susitiktų su knyga jaukiuose, gražiuose ir erdviuose jos rūmuose, kad tokie susitikimai neaplenktų nė vieno išminties ir dvasingumo išsiilgusio žmogaus. Patalpos nebuvo pritaikytos bibliotekai, bet buvo šviesesnės ir daug erdvesnės, patrauklesnės. Jau 1992 m. gegužės pabaigoje

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

bibliotekininkai pakvietė savo skaitytojus į bibliotekos atidarymą. Pirmą kartą savo istorijoje biblioteka galėjo rengti didesnius renginius – erdvi skaitykla tapo įvairių renginių, nuolatinių susitikimų vieta.

Vyko pertvarka ir bibliotekų darbe: buvo uždaromi mažai skaitytojų turintys kaimo filialai, o mieste – bibliotekiniai knygų išdavimo punktai (iš buvusių 8 paliktas tik 1), didesnis dėmesys skirtas knygnešiams. Jų dėka knygos pasiekdavo dvasingumo išsiilgusius, bet negalinčius ateiti į Biblioteką skaitytojus. Tačiau jau kelerius metus buvo jaučiama skaitytojų mažėjimo tendencija. Centrinėje bibliotekoje ir miesto filialuose skaitė apie 10 tūkstančių (18 proc.) Jonavos gyventojų. Šiuo permainų laikotarpiu gyventojus visų pirma traukė ne kvapą gniaužiančios romanų intrigos, o taiklus publicisto žodis, įvykių ir reiškinių kupinas gyvenimas, atsispindintis laikraščių ir žurnalų puslapiuose, radijas ir televizija. Kasmet Bibliotekoje vis labiau populiarėjo periodinė spauda. Ši reiškinį iliustruoja augantys išdavimo skaičiai. 1991 m. Centrinės bibliotekos skaitykloje išduota net 32113 periodinių leidinių. Susiklosčiusios nepalankios ekonominės aplinkybės – didelės laikraščių ir žurnalų kainos, žemas pragyvenimo lygis – skatino gyventojus lankytis bibliotekoje. Erdvioje 20 vietų skaitykloje skaitytojų laukė periodinių leidinių gausa: 58 pavadinimų laikraščiai ir 88 pavadinimų žurnalai. Periodinės spaudos kiekis kiekvienais metais svyravo, bet visada buvo gausus (nuo 98 iki 146 pavadinimų leidinių).

1995 m. keičiamas Centrinės bibliotekos pavadinimas, ji tampa Jonavos rajono savivaldybės viešąja biblioteka, turinčia 15 filialų rajono kaimuose ir 2 filialus mieste. 1998 m. uždarytas dar vienas miesto filialas ir tokia bibliotekos struktūra, kurią sudaro Viešoji biblioteka, 15 kaimo ir 1 miesto filialas, išliko stabili iki šių dienų.

Dešimtajame dešimtmetyje kiekvienais metais bibliotekose vis mažėjo gaunamų leidinių skaičius. Tai sąlygojo daugelis priežasčių: didėjo spaudinių kainos, o jiems įsigyti nebuvo skiriama pakankamai lėšų, buvo komplektuojami didesnės apimties, vertingesni spaudiniai. Pavyzdžiui, 1991 m. Centrinė biblioteka gavo 7490 spaudinių, o 1999 m., esant sunkiai ekonominei padėčiai Lietuvoje, skaitytojai dar labiau pajuto naujos literatūros stygių – Viešojoje bibliotekoje fondai pasipildė tik 4023 leidiniais. Tais metais vienam gyventojui skirtiems dokumentams įsigyti valstybė

skyrė tik po 1,05 Lt. 2003 m. vienam gyventojui teko 1,35 Lt, iš kurių: Kultūros ministerijos – 0,78 Lt ir Savivaldybės – 0,57 Lt. Kasmet didėjo savarankiškai, ne centralizuotai įsigytų leidinių skaičius. Siekdama kuo efektyviau panaudoti turimas lėšas, Biblioteka stengėsi su leidyklomis bendrauti tiesiogiai ir pigiau pirkti knygas. 2009 m. lėšos, tenkančios vienam gyventojui dokumentams įsigyti, padidėjo iki 2,45 Lt. 1991 m. rajono bibliotekose buvo sukauptas 325 tūkst. vienetų spaudinių fondas, iš to skaičiaus Centrinėje bibliotekoje buvo 111 tūkst. Vėlesniais metais bibliotekų fondo apimties skaičiai kito. 2009 m. viešųjų rajono bibliotekų fondai sumažėjo iki 221 tūkst., o Viešojoje bibliotekoje – iki 89 tūkst. Kiekvienais metais vyko ir vyksta spaudinių fondo judėjimas – gaunami nauji ir dėl įvairių priežasčių nurašomi esami dokumentai. Fondai nuolat tvarkomi: 1990–1993 m. vyko fondų inventorinimas, iki 1997 m. – fondų, katalogų bei kartotekų pertvarkymas pagal naują universalią dešimtainę klasifikaciją (UDK). Nuo 2000 m. buvo pradėtas bendras knygų inventorinimas. Šie darbo procesai bibliotekose reikalavo daug žmogiškųjų resursų ir laiko.

Daug vertingų leidinių buvo sukomplektuota 1976 m. sudarytoje bibliotekos saugykloje. 1991 m. čia buvo per 22 tūkst., 1999 m. beveik 28 tūkst., 2009 m. – per 24 tūkst. spaudinių. Saugyklos branduolį sudarė mokslinė literatūra, literatūros klasikos veikalai, vadovėliai aukštųjų mokyklų studentams, programinė literatūra mokiniams. Taip pat čia buvo saugomi senų metų periodiniai leidiniai (žurnalai ir laikraščių komplektai). Siekiant visus bibliotekos fondus padaryti atvirus, prieinamus skaitytojams, 2006 m. saugykla buvo panaikinta, spaudiniai perskirstyti į kitus bibliotekos skyrius ir filialus.

Bibliotekos skaitytojų skaičius per du dešimtmečius išaugo apie 20 proc. 1991 m. Centrinėje bibliotekoje buvo registruoti 4262 skaitytojai, visose rajono bibliotekose – 9533, kas sudarė 17,4 proc. visų rajono gyventojų, o 2009 m. – 5292 ir 11159 (21,5 proc. rajono gyventojų). Bet skaitytojų skaičius augo netolygiai – svyruodavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Pavyzdžiui, 1999 m. Jonavos rajono viešosios bibliotekos ir filialų paslaugomis naudojosi 11616 skaitytojų arba 21 proc. visų Jonavos rajono gyventojų, o Viešojoje bibliotekoje – 5437 skaitytojai arba 22,2 proc. miesto gyventojų, o 2005 m. skaitytojų skaičius bibliotekose

111

TAUROSTA sumažėjo iki 11522 ir Viešojoje bibliotekoje iki 5223 skaitytojų.

Skaitytojų sudėtis kito nežymiai. Jonavos rajono viešosiose bibliotekose daugiausiai skaitė besimokantieji. 1995 m. jie sudarė 53,7 proc., dirbantieji – 26,8 proc. ir kiti – 19,5 proc., atitinkamai 2000 m. – 57,7 proc., 20 proc. ir 22,3 proc., 2009 m. – 50,2 proc., 27,9 proc. ir 21,9 proc.

Jonava buvo augantis pramonės miestas. Nuolat vyko gyventojų judėjimas: skaitytojai, neatsiskaitę su Biblioteka, pakeisdavo gyvenamąją vietą ar net išvykdavo iš Lietuvos. Tad metai iš metų skolininkai buvo opi problema. 1999 m. Viešojoje bibliotekoje iš jų pradėti imti delspinigiai. Tai sudrausmino skaitytojus – žymiai sumažėjo skolininkų, taip pat padidino Bibliotekos lankomumą. Delspinigių įvedimas skatino laiku grąžinti knygas, o tai mažino knygų užimtumą ir sudarė didesnes galimybes jomis naudotis didesniam skaitytojų skaičiui. Per 2000 m. kiekvienas skaitytojas bibliotekoje vidutiniškai apsilankė 11 kartų.

Didesnį lankomumą lėmė ir išaugę moksleivių poreikiai – jie aktyviai skaitė rekomenduojamą literatūrą.

Augantis skaitytojų skaičius, didėjančios ir vis kokybiškesnės bibliotekos paslaugos lėmė didesnį apsilankymų skaičių. Remiantis bibliotekos statistikos duomenimis, 1991 m. Centrinės bibliotekos sistemoje (CBS) registruoti 51327, o Centrinėje bibliotekoje – 22306 lankytojai. Vienas skaitytojas bibliotekose per metus vidutiniškai apsilankydavo 5 kartus.

Per dešimtmetį žymiai – beveik tris kartus – išaugo bibliotekų lankomumas. 2001 m. viešosios bibliotekos sulaukė 149148 lankytojų, iš jų Viešojoje bibliotekoje registruota 59141. Vidutinis lankomumo rodiklis rajono bibliotekose pasiekė 13, o 2009 m. – 16. Tais metais lankytojų padaugėjo net iki 180340, o Viešojoje bibliotekoje – iki 76518.

Didėjo ir išduotų leidinių skaičius. 1991 m. CBS išduota 191 tūkst. įvairių leidinių, iš jų skaičiaus Centrinėje bibliotekoje – per 93 tūkst. Išduotų per metus leidinių skaičius svyravo, bet per du dešimtmečius išaugo daugiau nei du kartus, nors buvo jaučiamas naujų spaudinių trūkumas. Skaitytojai visais laikais pageidauja naujų, gerų knygų ir patikimos informacijos. Metai iš metų pati populiariausia, skaitomiausia buvo grožinė literatūra. Vėlesniais metais vis populiarėjo periodinė spauda, buvo leidžiama daug

112

2020 NR. 1 (11)

naujų, patrauklių mokslo populiarinimo knygų, tad išduodamos grožinės literatūros santykis kito. Reikia pažymėti, kad bibliotekose išaugo trimačių (pvz., žaislai), garsinių, regimųjų ir kitokių dokumentų skaičius, kurie įvardijami kaip „kiti dokumentai“.

Skaitytojai į biblioteką ateidavo ne tik knygų ir periodinių leidinių paskaityti, bet ir pabendrauti, susitikti su rašytojais, poetais, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Nors bibliotekų finansinė padėtis šiuo laikotarpiu buvo sunki, tačiau išradingos ir entuziastingos rajono bibliotekininkės organizuodavo įvairių renginių. Vieni buvo didesni, geriau pavykę, kiti mažesni, bet visi – rengti iš širdies. Keitėsi laikas, keitėsi ir veiklų apimtis. 1993 m. Centrinėje bibliotekoje buvo suorganizuotas 31 renginys ir 45 parodos, o 2009 m. – 62 ir 116 parodų. Didesnių renginių Viešojoje bibliotekoje per metus įvykdavo apie dešimt. Jie buvo gausiai lankomi – susirinkdavo per 70, o į kai kuriuos ir per 100 žmonių, kartais net nebetilpdavo skaitykloje.

Per dešimtmečius keitėsi renginių tematika. Nepriklausomybės metais didelį susidomėjimą kėlusi tremties bei istorinė tema vėliau prarado aktualumą. Buvo organizuojama daugiau profesionalaus ir mėgėjų meno parodų, jų pristatymų, knygų švenčių, susitikimų su autoriais, jaunųjų kūrėjų pristatymų ir t. t. Įvairios leidinių parodos supažindindavo su žymesnėmis literatūrinėmis datomis, rašytojų jubiliejais, valstybinėmis šventėmis, literatūros naujienomis.

Bibliotekoje kiekvienais metais vykdavo „Poezijos pavasaris“. Štai 1991 m. į padangę pakilusi 27-ojo „Poezijos pavasario“ paukštė atskraidino Viliją Šulcaitę, Mykolą Karčiauską, R. Graibų, kitus poetus, aktorę Undinę Nasvytytę. 1993 m. pilnutėlėje skaitykloje vykusioje šventėje „Ir vėl prabyla lyra po žiemos“ jaukiai skambėjo poetinis žodis, dalyvaujant aktorei Inesai Pauliulytei, dainininkei Veronikai Pavilionienei ir rajono literatams.

1997 m. visi literatūriniai renginiai Viešojoje bibliotekoje buvo skirti pirmosios lietuviškos knygos, Martyno Mažvydo „Katekizmo“, 450 metų sukakčiai.

Gausus žiūrovų būrys susirinko į kraštiečio Raimundo Samulevičiaus 60-osioms gimimo metinėms skirtą konferenciją.

Tais pačiais metais įvyko ir literatūros bei muzikos vakaras, kuriame dalyvavo aktorius Laimonas Norei-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Veronika Pavilionienė ir aktorė Inesa Paliulytė su rajono poetais, 1993 m.

Svečiai: rašytojas Algirdas Pocius, aktorius Laimonas Noreika, dainininkas Danielius Sadauskas, 1997 m.

ka, rašytojas Algirdas Pocius, dainininkas Danielius Sadauskas.

1999 m. Viešoji biblioteka pažymėjo savo įkūrimo 60-ąsias metines. Visus metus veikė parodų ciklas, skirtas šiam jubiliejui. Knygnešio dienai skirtame renginyje bibliotekoje svečiavosi leidykla „Alma littera“, adventiniame vakare „Kalėdų šviesoje“ dalyvavo poetė Onė Baliukonytė ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, lapkričio mėnesį buvo organizuota didelė bibliotekos jubiliejui skirta šventė, koncertavo kraštietė Janina Miščiukaitė.

Atgaiva sielai buvo 1998-ųjų metų renginiai. E. Simanaičio kūrybos vakare „Kraitis praeities gyvos“ dalyvavo aktorė Virginija Kochanskytė, Kauno J. Naujalio kvartetas. Kovo mėnesį Biblioteka savo skaitytojus pakvietė į ataskaitinę konferenciją „Metų ratui apsisukus“, o gegužės mėnesį antrą kartą Jonavos istorijoje įvyko respublikinis „Poezijos pavasaris ‘98“. Tradiciniame adventiniame vakare „Piligrimo keliu“, skirtame poeto Adomo Mickevičiaus 200-osioms gimimo metinėms, dalyvavo aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas.

Kiekvieni metai bibliotekoms būna savaip įsimintini, reikšmingi, pasitinkantys didelius jubiliejus. Tokie buvo ir 2000-ieji – Jubiliejiniai krikščionybės, taip pat Jonavos miesto 250-ties metų įkūrimo jubiliejaus

Viešosios bibliotekos kolektyvas, švenčiantis bibliotekos veiklos 60-metį, 1999 m. lapkričio 18 d.

113

TAUROSTA metai. Tad savo darbus ir renginius Jonavos rajono bibliotekininkai skyrė šioms progoms paminėti, įprasminti. Krikščionybės jubiliejaus paminėjimo vakare dalyvavo Jonavos bažnyčios klebonas dekanas Vytautas Grigaravičius.

Miesto jubiliejui skirtas respublikinis „Poezijos pavasaris“ keliavo po Jonavos rajoną, o vakare poetai R. Graibus, S. Stacevičius, M. Kudarauskaitė, A. Rybalko (Vokietija), N. Abrutytė (Graikija), V. Kvitka (Ukraina) Viešojoje bibliotekoje susitiko su poezijos gerbėjais. Susitikimą paįvairino dainuojamosios poezijos atlikėjo Kazimiero Jakučio gitaros melodijos ir dainos.

Miesto jubiliejaus proga į Lietuvą atvykęs garbus kraštietis, rašytojas Grigorijus Kanovičius apsilankė ir Viešojoje bibliotekoje.

buvo pakviesti į Eglės Brazdžiūnienės knygos „Pelynų pieva“, Irenos Nagulevičienės „Laiptai“, neįgaliųjų draugijos narių kūrybos rinktinės „Išleiskim širdį pasivaikščiot“, Gedimino Ilgūno knygų „Prezidentas Grinius“ ir „Česlovas Kudaba“, Roberto Keturakio knygos „Kulka Dievo širdy“ ir daugelio kitų leidinių pristatymus.

Biblioteka organizavo ir daug tradicinių renginių.

Kiekvienų metų pavasarį švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena, rudenį – Šiaurės šalių bibliotekų savaitė, nuo 2001 m. vyksta Lietuvos nacionalinei bibliotekų savaitei skirti renginiai, nuo 2002 m. bibliotekoje pažymimos Europos paveldo dienos, Europos diena.

Turtingi veiklų 2009-ieji – Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Viešosios bibliotekos įkūrimo 70 metų paminėjimo metai.

Pažymint bibliotekos veiklos jubiliejų, paskelbtas respublikinis konkursas „Ex Libris. Jonavos viešajai bibliotekai – 70“. Konkurse dalyvavo 11 dailininkų ir įvairių mokyklų moksleiviai. Iš viso konkursui pateikti 136 ekslibrisai. Komisija už meniškiausius darbus skyrė premijas. I-oji premija paskirta dailininkei Alinai Tauterienei (Marijampolė) už ekslibrisą Abraomas Kulvietis (1510?–1545).

Rašytojas Grigorijus Kanovičius pasirašo svečių knygoje, 2000 m. rugpjūčio 10 d.

Viešoji biblioteka stengėsi miestelėnus pakviesti į netradicinius, nekasdieniškus renginius. Toks poezijos ir muzikos vakaras „Kai širdyje suskamba stebuklinga styga...“, skirtas dainuojamajai poezijai bei jauniems, pradedantiems eilėraščių kūrėjams, atskleidė, jog jauniems meno žmonėms ypač reikalingas bendravimas su vienmečiais ir tam Biblioteka labai tinkama vieta. Tad kitais, 2002-aisiais, metais buvo organizuotas jaunųjų menininkų kūrybos vakaras „Ateinantys“, kuriame dalyvavo Gytis Norvilas, Remigijus Audėjaitis, Darius Grakauskas, Agnė Žagrakalytė, Marius Burokas, Donatas Petrošius.

Populiarūs buvo knygų pristatymai, kurių per du dešimtmečius įvyko kelios dešimtys. Poezijos gerbėjai

114

2020 NR. 1 (11)

Lapkričio mėnesį vyko jubiliejinė konferencija „70-ties metų kelias“.

Jonavos televizija filmavo beveik visus Viešosios bibliotekos renginius. Apie Jonavos rajono viešųjų bibliotekų veiklą spaudoje rašė žurnalistai, skaitytojai

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Bibliotekos darbuotojai, 2001 m. liepos 9 d.

„Lietuvos tūkstantmečio knygų kelias per Lietuvą“. Dalyvauja leidyklos „Versmė“ atstovai ir specialusis bibliobusas, 2009 m. gegužės 19 d.

115

TAUROSTA ir patys bibliotekų darbuotojai. Vidutiniškai kasmet spausdinama apie 40–50 straipsnių, dažniausiai apie bibliotekų renginius, parodas, naujas knygas ir teikiamas paslaugas.

Dešimtajame dešimtmetyje atliekami skaitybos tyrimai, didėjantis skaitytojų, lankytojų, išduodamų leidinių skaičius rodė, kad Biblioteka skaitytojams labai reikalinga, ji tampa kultūros židiniu. Bibliotekos darbuotojai jau tada nesitenkino vien tradicinėmis darbo formomis, visą laiką ieškojo naujovių. Bibliotekoje kūrėsi klubai. Devintajame dešimtmetyje veikė Jonavoje žinomas vaikų klubas „Liepsnelė“, kuriame vaikai ne tik skaitė, kūrė, bet ir vaidino – buvo suburtas vaikų dramos mėgėjų būrelis. 1986 m. bibliotekoje susikūrė poezijos mylėtojų klubas „Šaltinis“. Jo nariai aktyviai dalyvaudavo renginiuose, bendraudavo su kitų rajonų poetais. Biblioteka tapo susitikimų, bendravimo vieta.

1996 m. kuriantis jaunimas susibūrė į kūrybinės veiklos, bendravimo ir diskusijų klubą „Aušrinė“, kurio užsiėmimai vykdavo kiekvieną ketvirtadienį. Aktyvi klubų veikla sudarė sąlygas žmonių saviraiškai, leido atsiskleisti jų pomėgiams, turiningai praleisti laisvalaikį. 1999 m. vasarą buvo suorganizuotas vaikų klubas „Smalsučio vasara“ socialiai pažeidžiamų grupių vaikams. Klubas dirbo pagal specialiai parengtą programą ir buvo labai gausiai lankomas.

BIBLIOTEKOS DARBĄ KEIČIA INTERNETAS Per paskutinius 20 a. dešimtmečius bibliotekininkų darbas labai keitėsi, nes keitėsi pati Biblioteka, plėtėsi teikiamos paslaugos. Ilgus metus didžiulis darbas buvo atliekamas pildant kortelinius katalogus. Dabar turbūt net sunku įsivaizduoti, kad bibliotekininkai ranka per metus parašydavo 15 tūkst. ir daugiau kortelių, kurias įtraukdavo į sisteminį ir abėcėlinį katalogą. O kur dar kartotekos? Buvo vedama straipsnių, grožinės literatūros, recenzijų, kraštotyros kartoteka.

Per metus jas papildydavo apie 10 tūkst. ranka rašytų kortelių, kurias reikėdavo sudėstyti atitinkama tvarka.

1996 m. pabaigoje Biblioteka įsigijo kopijavimo aparatą ir pradėjo skaitytojams teikti labai reikalingą mokamą dokumentų kopijavimo paslaugą. Skaitytojai noriai naudojosi šia paslauga. 1998 m. pabaigoje

116

2020 NR. 1 (11)

Biblioteka gavo pirmuosius kompiuterius. 1999 m. bibliotekininkės mokėsi jais naudotis ir pradėjo dirbti kompiuterizuotai: buvo paruošta rodyklė „Jonavos krašto žmonės“, ruošiami bibliografiniai sąrašai, kompiuteriu apipavidalinami katalogai, kartotekos, dauginamos kataloginės kortelės, ruošiami kvietimai, lankstinukai. Bet bibliotekoje dar nebuvo interneto ryšio, jis įvestas 2000 m. kovo mėnesį. Tai buvo brangus modeminis ryšys, valanda naudojimosi internetu kainavo 3 Lt. Ir nors lankytojams buvo skirtas tik vienas kompiuteris, eilių prie jo nesusidarydavo. 2001 m. pabaigoje pagal projektą „Informaciją – kiekvienam pagal poreikius“ įrengta interneto skaitykla su trimis skaitmenizuotomis darbo vietomis skaitytojams ir viena darbuotojui.

2000 m. įrengta Europos Sąjungos leidinių lentyna, kurioje informaciniai leidiniai skleidė informaciją apie ES – Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą.

Metų pradžioje vaikų literatūros skyriuje atidaryta žaisloteka „Žaislų planeta“. Ją įrengti padėjo rėmėjai. Bibliotekoje vaikai galėjo ne tik skaityti, bet ir žaisti: buvo nupirkta žaislų, žaidimų, konstruktorių, galvosūkių.

2001 m. bibliotekoje įvestas greitesnis ir pigesnis internetas, taip pat belaidis ryšys, kuriuo galėjo naudotis lankytojai. Viešojoje bibliotekoje prasiplėtė teikiamų paslaugų įvairovė: be tradicinio lankytojų aptarnavimo knygomis ir kitais dokumentais, pradėtos teikti interneto, dokumentų spausdinimo (nespalvotu lazeriniu ir spalvotu rašaliniu spausdintuvu), kopijavimo, skenavimo ir kitos paslaugos.

2003 m. atidaryti pirmieji viešieji interneto prieigos taškai „Langas į ateitį“ – Viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ir Žeimių filiale.

Tų pačių metų gegužės mėnesį Viešoji biblioteka prisijungė prie Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS). Pradėtas kurti bibliotekos elektroninis katalogas. Nuo 2004 m. Viešojoje bibliotekoje atsisakyta kortelinio katalogo pildymo. Prasidėjo fondo rekatalogavimas – t. y. fonduose esamų dokumentų aprašų suvedimas į elektroninį katalogą.

Nuo 2004 m. rudens Viešajai bibliotekai vadovauti pradėjo Skirmutė Gajauskaitė. Nuo tada daug dėmesio buvo skiriama informacinėms technologijoms diegti, naujoms bibliotekos paslaugoms kurti. Daugė-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

jo vartotojams ir darbuotojams skirtų kompiuterizuotų darbo vietų.

2005 m. sukurta interneto svetainė www.jonbiblio­ teka.lt, kompiuterizuoti visi Viešosios bibliotekos filialai, Viešojoje bibliotekoje pradėtos organizuoti Informacijos dienos, kurių metu lankytojams buvo pristatytos naujienos, vedami individualūs kompiuterio pradžiamokslio mokymai, teikiamos konsultacijos, iš skolininkų neimami delspinigiai.

2007 m. Viešojoje bibliotekoje įdiegta LIBIS skaitytojų posistemė, o nuo 2008 m. gegužės skaitytojai jau galėjo naudotis nauja įdiegta paslauga – Bibliotekoje esančių leidinių užsakymu ir rezervavimu internetu. Iki šios paslaugos įdiegimo buvo sudaromos pageidaujamų knygų eilės, o bibliotekininkai skaitytojams turėdavo telefonu pranešti apie grąžintas knygas. Knygų rezervavimas automatizavo ir palengvino šį procesą tiek skaitytojams, tiek darbuotojams.

Bibliotekos darbuotojai neapsiribojo tik dokumentų komplektavimu, informacijos teikimu, bet visą laiką ieškojo naujų darbo formų ir stengėsi savo lankytojams pasiūlyti kuo daugiau ir įvairesnių paslaugų. 2008 m. Jonavos viešosios bibliotekos skaitykloje

atidarytas užsienio kalbų mokymo priemonių informacinis centras „Rotas“. Tais pačiais metais Viešoji biblioteka dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos projekte „Profesinio orientavimo sistemos sukūrimas ir diegimas“. Bibliotekoje įsteigtas profesinio informavimo taškas su trimis kompiuterizuotomis darbo vietomis ir kita kompiuterine technika, taip pat su profesiniu informavimu susijusiais spaudiniais. Jonavos viešojoje bibliotekoje ir vaikų literatūros skyriuje modernizuoti Viešosios interneto prieigos centrai, kuriuose gyventojai galėjo jau nemokamai naudotis internetu. Prieigos buvo įrengtos įgyvendinant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vykdomą projektą „Bibliotekos pažangai“. Pagal šį projektą atnaujinta kompiuterinė technika ir programinė įranga, kuri leido kokybiškai tenkinti išaugusius lankytojų poreikius, buvo vykdomi darbuotojų mokymai, vedami individualūs ir grupiniai gyventojų kompiuterinio raštingumo mokymai, skaitykloje įrengta kompiuterizuota darbo vieta žmonėms su regėjimo negalia, dalyvauta visose projekto rengiamose akcijose.

Naujos informacinės technologijos, besiplečiančios interneto paslaugos keitė ir knygų skaitymo apimtis. Tuo susirūpino ne tik bibliotekos, bet ir kitos institucijos. Lietuvoje atliktas sociologinis tyrimas

Bibliotekos organizuota miesto šventė – Europos dienos paminėjimas „Ekologiška aplinka – ateities Europa“, 2008 m. gegužės 15 d.

117

TAUROSTA

Pasitinkant ekologinį plaustą „Bliūškis“, 2008 m. gegužės 15 d.

„Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“ parodė, kad labai sumažėjo skaitančių žmonių. 2007 m. pradžioje buvo patvirtinta Jonavos viešosios bibliotekos Skaitymo skatinimo programa, kurios tikslas – skatinti įvairaus amžiaus ir socialinių grupių gyventojus daugiau skaityti, gerinti skaitymo įgūdžius, kelti jo prestižą. Vykdant šią programą, buvo surengta daug įvairių renginių. Savo skaitytojams ir miesto bendruomenei Viešoji biblioteka pristatė naujas išleistas rajono poetų ir kitų rašytojų knygas, organizavo susitikimus, literatūros ir muzikos vakarus bei kitus renginius. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus 2007-uosius Vaikų kultūros metais, ypatingas dėmesys buvo skiriamas vaikų skaitymui ir kitoms veikloms bibliotekose.

Prie didėjančių skaitytojų poreikių nespėjo prisitaikyti Bibliotekos finansiniai resursai. Tad vykdomoms veikloms, naujų paslaugų kūrimui finansuoti, paskutiniajame dešimtmetyje buvo rengiama nemažai projektų. Biblioteka dalyvavo įvairioje projektinėje veikloje, kurios tikslai buvo modernizuoti informacines paslaugas, mažinti socialinę atskirtį, skatinti skaitymą, skleisti informaciją apie Europos Sąjungą ir kt. Džiaugiamės paremtais ir įgyvendintais projektais.

118

2020 NR. 1 (11)

1999 m. Viešoji biblioteka dalyvavo Atviros Lietuvos fondo (ALF) paskelbtame konkurse „Muzika ir audioinformacija viešojoje bibliotekoje“. Viešajai bibliotekai buvo suteikta parama projektui „Jaunimo centras „Vizija“ įgyvendinti. Projekto įgyvendinimas suaktyvino meno ir muzikos skaityklos veiklą, įkurtas jaunimo centras „Vizija“. Kitais metais ALF parėmė projektus „Investicija į vaikų ir jaunimo turiningą laisvalaikį šiandien, tai investicija į mūsų visų šviesesnę ateitį“, „Atverkime duris vaikų ateičiai“.

Nuo 2002 m. Viešoji biblioteka ruošia paraiškas projektams, skirtiems Europos dienai paminėti: „Kurkime Europą kartu“, „Kas neturi informacijos, tas nevaldo situacijos“, „Euralijos ir Eurinuko kelionė po Europą“, „Ekologiška aplinka – ateities Europa“. Pastarasis Europos dienos paminėjimas buvo šventė visai Jonavos bendruomenei. Į Jonavą Nerimi atplaukus ekologiniam plaustui „Bliūškiui“, vyko įvairūs Europos dienos renginiai. Šiuos projektus rėmė Europos Komisijos delegacija Lietuvoje.

Kiekvienais metais (nuo 2004 m.) Viešoji biblioteka ir filialai dalyvauja Šiaurės Ministrų Tarybos informacinio biuro remiamame „Šiaurės šalių bibliotekų savaitės“ projekte, organizuoja renginius. Šios savai-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Prie skaitymo metų simbolio – skaitančio žmogaus, 2008 m. kovo 17 d.

tės metu bibliotekose vyksta žodžio ir šviesos šventės, popietės, konkursai ir kiti renginiai. Kultūros ministerija parėmė projektą, skirtą renginių ciklui Jeronimo Ralio 130-osioms gimimo metinėms paminėti ir kt. Aktyviai bibliotekos įsiliejo į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektą „Bibliotekos pažangai“.

Lietuvoje 2008 m. buvo paskelbti Skaitymo metais.

Jie dar labiau suaktyvino bibliotekų veiklą ir padidino vartotojų, lankytojų, taip pat ir išduotų dokumentų skaičius. Viešoji biblioteka paruošė projektą konkursui „Viešieji skaitymai netradicinėse erdvėse“, kurį finansavo Lietuvos nacionalinė biblioteka. Taip pat organizavo ir vykdė skaitymo akcijas „Vasara su knyga“, „Aš skaitau. Paskaityk ir tu“, garsinius skaitymus, teatralizuotus knygų pristatymus, literatūrines popietes, susitikimus, spaudinių parodas ir daugelį kitų veiklų.

Sėkmingai buvo tęsiama ir informacinių paslaugų plėtra bibliotekose. Įgyvendinant projektą „Viešųjų interneto prieigos taškų tinklo plėtra“, kaimo bibliotekose įsteigti Viešieji interneto prieigos taškai. Viešojoje bibliotekoje lankėsi svečių iš Rumunijos ir Estijos. Jiems buvo organizuotos ekskursijos, pristatyta Bibliotekos veikla.

KRAŠTOTYRA IR LEIDYBA Viena iš Viešosios bibliotekos funkcijų yra paveldo išsaugojimas ateities kartoms, todėl daug dėmesio bu-

vo skiriama kraštotyros darbui. Informacijos ir kraštotyros skyriuje kaupiamas kraštotyros dokumentų fondas, pildomos kraštiečių leidinių kolekcijos, rengiami kraštiečių parodų ciklai, ruošiami teminiai ir personalijų aplankai. Čia saugoma ankstesniais metais sudaryta kortelinė kraštotyros kartoteka, o nuo 2004 m. įvairių leidinių, straipsnių, vienaip ar kitaip susijusių su Jonavos kraštu, bibliografiniai aprašai kaupiami elektroniniame bibliotekos kataloge. Bibliotekoje įdiegus naujas technologijas, vyko kraštotyros duomenų skaitmeninimas ir sklaida virtualioje erdvėje. Šis darbas labai suaktyvėjo 2007–2008 m., kai buvo atnaujinta ir patobulinta bibliotekos elektroninė svetainė, joje pradėtos skelbti žymių kraštiečių biografijos, Jonavos krašto istorijos ir kita medžiaga.

Surinkta kraštotyros medžiaga skleidžiama ir paruošiant bei išleidžiant leidinius. Pirmasis bibliotekos leidinys – bibliografinė rodyklė „Jeronimas Ralys: bibliografija: 1876–1996 m.“ (parengė Nijolė Šaparavičienė, 1996 m.). Jonavos miesto įkūrimo jubiliejui išleista rodyklė „Jonavos krašto žmonės“ (sudarė Regina Lukoševičienė, Nijolė Šaparavičienė, 2000 m.). Įamžinant žymiausio Jonavos krašto kultūros veikėjo Abraomo Kulviečio atminimą išleista bibliografinė rodyklė „Lietuvos šviesuolis Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545)“ (sudarė ir parengė Regina Lukoševičienė, 2005). Dar vienas leidinys – „Liaudies menininkė Stasė Samulevičienė” (sudarė ir parengė Regina Lukoševičienė, Rimantė Tarasevičienė, 2008 m.). 2009 m. išleisti du bibliotekos darbuotojų parengti leidiniai: bibliografijos rodyklė „Poetė Vilija Šulcaitė“ (sudarė ir parengė Regina Lukoševičienė) ir „Ex Libris. Jonavos viešajai bibliotekai – 70: konkurso-parodos katalogas“ (parengė Regina Lukoševičienė, Dalia Plaktonienė).

Taip pat buvo ruošiami įvairūs lankstinukai.

2015 m. pradėtas leisti Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis „Taurosta“. Leidinio misija – pakylėti gabius poetus, rašytojus, menininkus, krašto istorijos tyrinėtojus bei puoselėtojus ir suteikti jiems galimybę bendrauti su skaitytojais, kritiškai vertinti meno, kultūros, istorijos įvykius, garsinti Jonavos vardą svetur. Metraščio redaktorius – Vytautas Venckūnas. Jau išleista 10 metraščio numerių. Išleisti krašto istorijai svarbūs leidiniai: „Jonavos valsčius ir miestas 1918–1940 m.“ (2017 m.), „Jonavos krašto karžygiai 1919–1920 m.“ (2017 m.), „Jonavos valsčiaus šauliai 1919–1940 m.“ (2019 m.). Autorius – V. Venckūnas.

119

TAUROSTA

BIBLIOTEKA – UNIVERSALUS PASLAUGŲ CENTRAS Jonavos viešoji biblioteka yra atvira ir prieinama kiekvienam, norinčiam skaityti, tobulėti, susipažinti su mokslo ir kultūros naujovėmis, turiningai praleisti laisvalaikį. Džiugina tai, kad čia labai įvairioms veikloms buriasi žmonės, aktyviai veikia Bibliotekoje susikūrę klubai – „Prie kavos“, Kryžiažodžių, Knygos bei senjorų „Polėkis“.

Pastaraisiais dešimtmečiais naujos technologijos pakeitė įprastą informacinį skaitytojų aptarnavimą.

Nuo paslaugų, apribotų bibliotekos erdvėje, pereita ir prie virtualių, kurios leidžia naudotis bibliotekos teikiamomis paslaugomis bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje.

Kuriamos naujos paslaugos, gerėja prieiga prie informacijos turinio, greitėja informacijos pateikimas, gerėja kokybė, taupomas vartotojų laikas, mažinama socialinė atskirtis, paslaugos tampa prieinamos negalią turintiems žmonėms. Gyvenimo tempas keičia ir skaitymo įpročius. Dabar daug skaitoma kitokiose informacijos platformose: internete, telefonuose, socialiniuose tinkluose, todėl labai svarbi Bibliotekos elektroninė komunikacija. Elektroninėje erdvėje Biblioteką galima pasiekti adresu www.jonbiblioteka.lt, Facebook.com ir kitų socialinių tinklų Bibliotekos paskyrose. Virtualiai vartotojams pristatome informaciją apie teikiamas paslaugas, renginius, siūlome naudotis Bibliotekos ir kitų bibliotekų katalogais, prenumeruojamomis ir laisvai prieinamomis duomenų bazėmis, virtualiomis naujų leidinių ir kraštotyros pobūdžio teminėmis parodomis, kita kraštotyros informacija, galerijomis, užsisakyti dokumentus, skaityti elektroninius leidinius ir t. t.

Bibliotekoje ir jos filialuose sukauptas turtingas, daugiau kaip 182 tūkst. dokumentų fondas (knygų, periodinių leidinių, vaizdo, garso ir kitų dokumentų). Bibliotekų paslaugomis naudojasi daugiau kaip 12 tūkst. vartotojų. Vidutiniškai per dieną apsilanko per 600 lankytojų, o per metus – daugiau nei 173 tūkst., jiems išduodama per 432 tūkst. dokumentų. Vartotojų skaičiaus didėjimui įtakos turėjo aktyvus rajono gyventojų dalyvavimas mokymuose, rengiamose transliacijose, aktyvus naudojimasis interneto paslaugomis.

Augantiems rodikliams taip pat įtakos turi didesnis fi-

120

2020 NR. 1 (11)

nansavimas naujiems dokumentams įsigyti, gausi ir įvairi periodinių leidinių prenumerata, įvairių projektų, programų įgyvendinimas, vis naujesni ir įdomesni renginiai, kurių bibliotekose per metus surengiama apie 1000. Įdomu pastebėti, kad pasikeitė vaizdinių ir žodinių renginių santykis. 2001 m. Viešosiose bibliotekose vyravo vaizdiniai renginiai, jie sudarė 65 proc. visų organizuotų renginių, o 2019 m. – 40 proc.

Skaitmeninės technologijos iš esmės pakeitė informacijos kaupimo, saugojimo ir sklaidos procesus.

Joms tobulėjant, vis didėja vartotojų poreikiai ir reikalavimai, tad darbuotojai turi nuolat kelti savo kvalifikaciją. Bibliotekininkai tapo universalūs, jie privalo plėsti su tiesioginiu darbu susijusias kompetencijas, keistis ir derintis prie naujų sąlygų, tenkinti kintančius skaitytojų poreikius, plėsti teikiamas paslaugas, gerinti aptarnavimo lygį. Daug laiko ir pastangų bibliotekininkai skiria gyventojų skaitmeninio raštingumo mokymams.

Svarbi bibliotekos darbo sritis – projektai, kurie įtraukia bendruomenę, skatina naujas veiklas ir paslaugas. Sėkmingai įgyvendinus projektą „Interaktyvių elektroninių paslaugų, skirtų leidiniams ir publikacijoms užsakyti bei gauti viešosiose bibliotekose, plėtra“, prie Viešosios bibliotekos įrengtas knygų grąžinimo įrenginys. Skaitytojai gali naudotis nauja išpopuliarėjusia knygų grąžinimo nedarbo valandomis paslauga.

Ir toliau kasmet rengiami projektai Europos dienai paminėti: „Nutieskime tolerancijos tiltą“, „Jaunystė – galinga, senatvė – išmintinga, kartu – jėga“, „Lietuva & Europa – 10 metų kartu“, „Jonava Europoje – Europa Jonavoje“, „Žingsnis po žingsnio – į švaresnę Europą“ ir kiti, į kuriuos įsitraukdavo ir Bibliotekos filialai. Šiuos projektus iš dalies finansavo Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.​Sėkmingai įgyvendinti inovatyvūs bibliotekos projektai – „Mokomės įdomiau“, kurio tikslas buvo sustiprinti Jonavos rajono jaunimo lietuvių kalbos žinias, pritaikant inovatyvius mokymosi metodus (parėmė Kultūros ministerija, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Lietuvos kultūros tarybos paremti projektai „Skype seminarų ciklas „Išeivijos literatūra – mūsų bibliotekoje“ ir „Ekskursijų cik­las „Literatūrinė Jonava“ bei kiti.

Projektas „Bibliotekos pažangai“, kuriame aktyviai dalyvavo Viešoji biblioteka ir visi filialai, žymiai su-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

stiprino bibliotekininkų informacinių technologijų ir elektroninės informacijos srities kompetencijas, bibliotekose buvo organizuojami ir vykdomi grupiniai ir individualūs skaitytojų skaitmeninio raštingumo mokymai.

Viešojoje bibliotekoje vykstantys anglų kalbos kursai suaugusiems 2017 m. tapo projekto „Šimtmečio dovanos“ dalimi. Bibliotekos savanoris moksleivis Domantas Žukauskas buvo apdovanotas specialiomis projekto globėjo LR Ministro Pirmininko Saulius Skvernelio dovanomis.

Bibliotekai labai darbingi ir produktyvūs buvo 2019 m. Dalyvavome daugelyje projektų, organizavome daug įvairių renginių, veiklų, diegėme naujas paslaugas. Jonavos rajono savivaldybės administracijos įgyvendintame projekte „Paslaugų ir asmenų aptarnavimo kokybės gerinimas Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir Jonavos rajono savivaldybės administracijoje“ buvo atliktas bibliotekos vartotojų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis tyrimas bei įdiegta elektroninė Viešosios bibliotekos klientų aptarnavimo ir knygų apsaugos sistema. Dalyvaudama projekte „Prisijungusi Lietuva: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“, Jonavos viešoji biblioteka pateko į aktyviausiai dirbančių bibliotekų dešimtuką visoje Lietuvoje. Pagal šį projektą bibliotekose buvo vykdomi gyventojų skaitmeninio raštingumo mokymai. 2019 m. rajone apmokyti 946 žmonės. Projektu „Gyventojų skatinimas išmaniai naudotis internetu atnaujintoje infrastruktūroje“ Viešojoje bibliotekoje atnaujinta kompiuterinė įranga, gauti kūrybinis, inžinerinis ir programavimo paketai, modernizuota Vartotojų registracijos ir statistikos sistema. Bibliotekos lankytojams siūlome konstruoti ir programuoti LEGO konstruktoriais, mikrokompiuteriais, spausdinti 3D spausdintuvu, dalyvauti įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse. Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotu projektu „Ekskursijų ciklas „Literatūrinė Jonava“ sukurta nauja paslauga – šios ekskursijos audiogidas. Viešoji biblioteka dalyvauja projekte „Nemokama teisinė pagalba Lietuvos regionuose“, kuriuo nemokamas teisines konsultacijas gyventojams nuotoliniu būdu teikia Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantai.

Sėkmingai dalyvaujame ne tik projektuose, bet ir akcijose. Nuo 2011-ųjų metų bibliotekoje vyksta Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės

inicijuota pilietinė akcija „Knygų Kalėdos“. Už nuoširdų akcijos palaikymą Viešoji biblioteka buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu (2012 m.).

2015 m. įvairiais renginiais Biblioteka paminėjo Jonavos miesto 265-ąjį gimtadienį.

Kasmet organizuojama vaikams ir jaunimui skirta akcija „Vasara su knyga“. Smagi Viešosios bibliotekos darbuotojų paruošta akcija „Įjunk atostogas su knyga“ įvyko 2016 m. Joninių slėnyje, vasaros festivalio atidarymo šventėje „Atostogų pieva“. Pasakų personažais persirengusios bibliotekininkės kartu su vaikais kūrė ir skaitė pasakas, atsakinėjo į viktorinos klausimus, fotografavosi.

Populiari rudenį vykstanti akcija „Moliūgų terasa“, kuri skatina Jonavos miesto ir rajono gyventojų bendruomeniškumą ir kūrybiškumą.

Viešosios bibliotekos aktyviai prisijungė prie Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų organizuotos vasaros „Skaitymo iššūkio“ akcijos. 2017 m. ir 2018 m.

Jonavos viešoji biblioteka tapo šios gražios akcijos absoliučia lydere Lietuvoje, o 2019 m. – trečiosios vietos laureate.

Neeilinis įvykis bibliotekos istorijoje – 2017 m. įsteigta kasmetinė rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus respublikinė literatūrinė premija, kuri skiriama už lietuvių kalba per praėjusius metus publikuotą literatūrinės prozos kūrinį istorinės atminties tema. Pirmoji premija įteikta rašytojui, poetui Kęstučiui Navakui už romaną „Vyno kopija“, 2018 m. – rašytojui, filosofui Tomui Kavaliauskui už romaną „Originalas“, o 2019 m. po mirties atiteko rašytojui Romui Treiniui už itin originalų romaną „Dziedas“.

REIKŠMINGI LAIMĖJIMAI Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius metus paskelbė Bibliotekų metais, kurių šūkis – „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“. Jonavos viešoji biblioteka atskleidė savo potencialą tais metais organizuodama išskirtines veiklas, surengdama daugelį renginių. Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos inicijuotame respublikiniame bibliotekų „Metų

121

TAUROSTA

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka Viešosios bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei, 2016 m. gruodžio 13 d.

Jonavos miesto šventės metu bibliotekos kiemelyje organizuota „Retro biblioteka“, 2015 m.

„Retro bibliotekos“ kolektyvas, 2015 m. rugpjūčio 8 d.

Vasaros festivalio Jonavoje atidarymo šventėje „Atostogų pieva“, 2016 m. birželio 4 d.

122

2020 NR. 1 (11)

Knygų terasoje vyko teatralizuota Knygos šventė, 2017 m. rugpjūčio 4 d.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Vasaros atidarymo šventė „Svajonių vasara prasideda“. Viešosios bibliotekos „Knygų miestelis“, 2018 m. birželio 2 d.

2018 m. literatūrinė premija įteikta rašytojui, filosofui Tomui Kavaliauskui (centre).

Viešajai bibliotekai įteikta nominacija „Europietiškiausia biblioteka 2015“, 2016 m. balandžio 19 d.

Kasmetinė respublikinė G. Kanovičiaus literatūrinė premija įteikta rašytojui, poetui Kęstučiui Navakui už romaną „Vyno kopija“, 2017 m. birželio 20 d.

Kasmetinė respublikinė G. Kanovičiaus literatūrinė premija (po mirties) atiteko rašytojui Romui Treiniui.

Knygų terasos atidarymas viešosios bibliotekos kiemelyje, 2016 m. liepos 22 d.

123

TAUROSTA nominacijos“ konkurse Jonavos viešoji biblioteka laimėjo nominaciją „Europietiškiausia biblioteka 2015“.

Liepos mėnesį Viešosios bibliotekos kieme atidaryta Knygų terasa – nauja atvira erdvė, kurioje jonaviečiai gali skaityti knygas ir laikraščius, keistis perskaitytomis knygomis, naudotis internetu, dalyvauti renginiuose, bendrauti arba tiesiog maloniai leisti laiką. Patraukli, šiuolaikiška erdvė džiugina bendruomenę savo netradiciniais atviros erdvės ir nestandartinių diskusijų renginiais, neformaliu bendravimu.

Nacionalinėje bibliotekų olimpiadoje laimėta 3-ioji vieta, sėkmingai įgyvendintas projektas „Mokomės įdomiau“ ir įvertintas projekto „Bibliotekos pažangai 2“ padėka, pirmą kartą Jonavoje Viešosios bibliotekos ir leidėjų asociacijos „Slinktys“ iniciatyva vykusi Mažoji knygų mugė – tai tik dalis pasiekimų.

Metus vainikavo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėka Viešosios bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei už originalias iniciatyvas ir aktyvumą buriant vietos bendruomenę bei kuriant erdves mokymuisi, laisvalaikiui ir kūrybai. Padėka įteikta Bibliotekų metų baigiamajame renginyje, vykusiame Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Kitas svarus įvertinimas – 2017 m. direktorės pelnyta Metų jonavietės „Profesijos pavyzdys“ nominacija.

2018-uosius metus Jonavos viešoji biblioteka užbaigė atverdama renovuotos Viešosios bibliotekos erdves rajono bendruomenei. Savivaldybės ir Valstybės investicijų programų lėšomis buvo renovuotas Viešosios bibliotekos pastatas ir atnaujintas interjeras.

Gruodžio mėnesį įvyko įspūdingas renginys bendruomenei, kuriam dar daugiau spalvų suteikė aktorė Nijolė Narmontaitė ir aktorius, bardas Gediminas Storpirštis. Biblioteka, direktorės Skirmutės Gajauskaitės žodžiais, „iš bjauriojo ančiuko virto į gulbę“. Tam pritaria ir čia besilankantys Jonavos gyventojai, kurie, vertindami rajono įstaigų teikiamas paslaugas, pirmenybę atiduoda viešosioms bibliotekoms (Jonavos rajono savivaldybės gyventojų pasitenkinimo viešosiomis paslaugomis indekso nustatymo tyrimas, 2018 m.)

2019 m. atsinaujinusi ir pasikeitusi Jonavos viešoji biblioteka sulaukė naujų skaitytojų ir lankytojų, tapo traukos centru. Skaitytojai gali džiaugtis moderniomis skaityklomis, įrengta vaikų ir jaunimo erdve,

124

2020 NR. 1 (11)

daugybe kitų naujovių. Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko padėka Viešosios bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei už profesionalų ir kūrybingą vadybinį darbą, aktyvią veiklą diegiant technologines ir socialines naujoves, formuojant šiuolaikišką bibliotekos identitetą, modernizuojant ir įveiklinant biblioteką – puikus ir svarus darbo įvertinimas. Džiaugdamasis pasiekimais, Bibliotekos kolektyvas savo direktorę jau trečią kartą išrinko Metų bibliotekininke.

Viešoji biblioteka, minėdama veiklos 80 metų jubiliejų, skaitytojams siūlė išskirtinių rašinių ciklą „Istorija po istorijos“, virtualią „Atradimų knygą“, dokumentų ir fotografijų parodas „Bibliotekos spalvos“, daug įvairių renginių. Metų pabaigoje organizuota Bibliotekos 80-mečio šventė „Istorija po istorijos“ subūrė svečius ne tik iš Jonavos, bet ir iš visos Lietuvos. Šalia sveikinimų ir linkėjimų Bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė buvo apdovanota Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, Lietuvos Respublikos Seimo nario Rimanto Sinkevičiaus, Jonavos rajono savivaldybės mero Mindaugo Sinkevičiaus ir kitų padėkomis.

Bibliotekos istoriją kuria žmonės. Negalėtume džiaugtis pasiektais darbo rezultatais, jei ne stropūs, sąžiningi, savo darbą mylintys darbuotojai, suburtas darnus kolektyvas.

Bibliotekos centralizacijos laikotarpiu jos direktore dirbo Jadvyga Rimdeikienė (1932–2019 m.). Ji Bibliotekai vadovavo ilgą laiką – nuo 1955 m. iki 1987 m.

1987–2004 m. šias pareigas ėjo Romualda Kasteckienė (1952–2019 m.). Nuo 2004 m. Bibliotekos „vairą“ perėmė Skirmutė Gajauskaitė.

Bibliotekininkų darbas visais laikotarpiais buvo mažai apmokamas, todėl čia dirba savo darbą mylintys, motyvuoti žmonės. Norisi paminėti bibliotekinio darbo veteranes, kurios savo gyvenimą pašventė knygoms, žmonėms. Tai Dalia Plaktonienė, Vilma Vrubliauskienė, Marytė Terebeizienė, Nijolė Degutienė, Asta Ribačiauskienė, Levutė Januškevičienė, Regina Lukoševičienė, Rimutė Sabaliauskienė, Virginija Šeštokienė, Rimantė Tarasevičienė, Alytė Gasparovičienė, Vida Ilinčienė, Rasa Grybauskienė. Taip pat ankstesniais metais dirbusios Ona Ribačiauskienė, Elena Matulevičienė, Klavdija Andrejeva, Marijona Taujanskienė, Vanda Steponavičienė, Vladislava Grundienė, Birutė Degutienė, Nijolė Šaparavičienė, Julija Vaicekauskienė, Lyda Žilionienė, Elena Puišytė, jau anapi-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

lin išėjusios Aldona Vancevičienė, Vlada Paškauskienė, Irena Baranauskienė, Emilija Abrasonienė, Aldona Jurkevičienė ir kitos.

Nuo 1997 m. kasmet skelbiamas „Metų bibliotekininko“ konkursas, renkamas Metų bibliotekininkas.

Turime gražią tradiciją švęsti Nacionalinę bibliotekų savaitę ir jos metu pagerbti darbo veteranus, „Metų bibliotekininką“ ir aplankyti kitas Lietuvos bibliotekas bei iš kolegų pasisemti patirties.

Kryptinga, atkakli direktorės Skirmutės Gajauskaitės veikla įgyvendinant modernios, patrauklios, jaukios, lankytojų mėgstamos šiuolaikinės bibliotekos viziją sulaukė jonaviečių įvertinimo. Jos tikslas, kad bibliotekos lankytojai jaustųsi kaip namuose – įgyvendintas. Biblioteka tapo svarbiu rajono visaapimančio kultūrinio gyvenimo, edukacijos centru ir vaikams, ir jaunimui, ir senjorams.

Atsinaujinusios Viešosios bibliotekos atidarymo šventė, 2018 m. gruodžio 14 d.

Lankytojus pasitinkanti bibliotekos erdvė.

Viešosios bibliotekos 80-mečio šventė, 2019 m. gruodžio 13 d.

Viešosios bibliotekos bendruomenė, 2019 m. balandžio 30 d.

125

TAUROSTA

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Aldutės Astrauskienės eiles lydi… Danutės Kasparavičienės fotografija: eilėraščiai / Aldutė Astrauskienė; Danutė Kasparavičienė. − Jonava, 2019. − 122 p.: iliustr.

Jonavietė Danutė Kasparavičienė parengė naują leidinį su savo fotografijomis. Tai gamtos vaizdai įvairiais metų laikais ir skirtingu paros metu, ypač daug gėlių nuotraukų. Poezijos posmų autorė – Aldutė Astrauskienė iš Joniškėlio, todėl knygoje yra skyrelis „Po Joniškėlį bevaikštant“. Taip pat yra nemažai šio leidinio bendraautorių nuotraukų.

Jau beveik dešimtmetį Trečiojo amžiaus universitete susikūrusio vokalinio instrumentinio ansamblio vadovė D. Kasparavičienė kuria dainas pagal autorės A. Astrauskienės iš Joniškėlio žodžius. Šis leidinys – dar vienas moterų bendradarbiavimo rezultatas.

Knyga išleista 17 egz. tiražu.

Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra / Ramūnas Čičelis. – Vilnius: Versus aureus, 2020. – 198 [2] p. „Ramūno Čičelio knyga „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos filotopinė žiūra“ yra tarpdalykinis tyrimas. Jame sujungiama vieno žinomiausių pasaulio lietuvių, Jono Meko, literatūros tekstų ir filmų analizė bei filosofinis žvilgsnis, kuris leidžia autoriui gerokai platesniame kontekste lyginti, svarstyti, interpretuoti iki šiol daugiau tik literatūrologinėmis ar kino prieigomis analizuotą Jono Meko kūrybą. Kuo knyga yra nauja, kokiomis įžvalgomis ji išsiskiria?

Pirmiausia, pateikia rašytojo ir filmininko kūrybos vientisumą, nuoseklumą, ryškina pastovias jau kūrybinio kelio pradžioje įtvirtintas pasakojimo slinktis, menines nuostatas. Padeda suvokti kūrėjo psichologiją, skatina diskutuoti, naujai peržiūrėti kai kuriuos Jono Meko filmus, perskaityti poetinius ar eseistinius tekstus. Tai daug.... Simboliška, kad knyga pasirodo 2020 metais; praėjusių metų pradžioje su šiuo pasauliu atsisveikino Jonas Mekas, o viešąją erdvę užpildė daugiau emocine, memuaristine raiška nuspalvintos pro memoria. Po jų ateina laikas rimtesniems tekstams“, – knygą pristato VDU Lituanistikos katedros profesorė dr. Dalia Kuizinienė. „Mano naujausia knyga yra nuosekli beveik visos Jono Meko kūrybos interpretacija, pagrįsta Arvydo Šliogerio idėjomis. Kai J. Mekas šiandien yra beveik visų lūpose, kai daugėja šio kūrėjo šaltinių publikacijų, siūlau į J. Meką ir A. Šliogerį žvelgti analitiniu žvilgsniu, nepamirštant, kad abu jie buvo dideli poetai, aktualiai klausiantys, ar vis labiau pragmatiniame pasaulyje poetinis mąstymas dar yra svarbus“, – teigia dr. R. Čičelis.

Knyga išleista 400 egz. tiražu.

126

2020 NR. 1 (11)

VII. Naujausi leidiniai

Ūkininkas 2018 Nr. 1–12 (308), 2019 Nr. 1–12 (320): vienkartinis žurnalas Lietuvos kaimui ir miestui: „Ūkininkas“ įsteigtas 1890 m., atkurtas 1989 m. Jonavoje / Vyriausias redaktorius Kostas Fedaravičius. − Jonava: Dobilo leidykla, 2020. − 139 p.: iliustr. Žurnalas „Ūkininkas“ leidžiamas Jonavos krašto šviesuolio, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininko Kosto Fedaravičiaus iniciatyva. Leidinyje publikuojama 2018–2019 m.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos per 50 narių kūryba. Čia pateikiama ir Jonavos krašto kūrėjų – Marijos Blažaitytės, Kosto Fedaravičiaus ir Irenos Nagulevičienės poezija. Leidinyje galite paskaityti M. Blažaitytės eilėraščius „Baltijos kelio 30-mečiui“; „Nuostabus kampelis“; „Laukiu laiškų“, Irenos Nagulevičienės – „Paskutinė viltis“; „Užburta giesmė“; „Paskutinė data“; „Ežero dugne“ bei Kosto Fedaravičiaus eilėraščių iš sonetų knygos „Vilniaus sonetai“.

Knyga išleista 90 egz. tiražu.

Anksčiau išleisti kraštiečių Vydo Dolinsko ir Kazimiero Mackevičiaus leidiniai, kurie papildė Jonavos viešosios bibliotekos fondus, bet dar nebuvo pristatyti.

Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III = Kurfürsten von Sachsen – Großfürsten von Litauen: Hofkultur und Hofkunst unter August II und August III = The Saxon electors – the Grand Dukes of Lithuania: court culture and art under the reign of Augustus II and Augustus III: tarptautinės parodos katalogas, 2018 m. liepos 6 d. ‒ spalio 14 d., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai / katalogo sudarytojai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Dirk Syndram; [tekstų autoriai Marion Ackermann, Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Michael Kretschmer, Dirk Syndram, Mindaugas Šapoka]; [vertėjos į lietuvių kalbą Kristina Sprindžiūnaitė, Irena Tumavičiūtė, vertėjai į vokiečių kalbą Jürgen Buch, Markus Roduner, vertėjos į anglų kalbą Albina Strunga, Pauline Bugler]. − Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. − 637, [3] p.: iliustr., portr.

Vienas katalogo sudarytojų – kraštietis, Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas įžanginiame straipsnyje „Dresdene saugomi lituanistiniai lobiai“ išsamiai pristato parodos reikšmę ir svarbą: „Paroda ir jos unikaliomis vertybėmis siekiama apžvelgti Lietuvos ir Saksonijos istorinius, politinius, kultūrinius bei meninius ryšius, apimančius bemaž 1000 metų ir prasidedančius nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo. Tačiau pagrindinis chronologinis parodos akcentas yra Saksonijos kurfiuristų, tapusių Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, Augusto II ir jo sūnaus Augusto III, valdymo laikai. Paroda „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ suskaidyta į penkias temines dalis: „Ryšių pradžia“, „Vetinų rinkimai“, „Dvaro rezidencija“, „Lietuviškieji akcentai“, „Žmonės ir faktai“. Tokia parodos struktūra atsispindi ir jos kataloge. Dalis Vilniaus parodoje pristatomų vertybių iki šiol nebuvo iškeliavusios ne tik iš Vokietijos, bet ir iš savo saugojimo vietos. Keletas lituanistinių vertybių specialiai restauruota Vilniaus parodai. Tai suteikia jai dar daugiau prasmės ir vertės.

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai bei kiti partneriai tokį tarptautinės reikšmės įvykį muziejų gyvenime įamžina šiuo moksliniu katalogu, kuriame yra publikuojami Saksonijos ir Lietuvos ryšių istoriją bei Dresdeno meno rinkinius pristatantys tekstai, visų vertybių išsamūs aprašymai ir fotografijos“, – rašo V. Dolinskas.

V. Dolinsko tekstas pateiktas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Tai įspūdingas leidinys, gausiai iliustruotas kokybiškomis nuotraukomis ir yra puiki proga visiems, nepamačiusiems parodos, susipažinti su joje eksponuotomis muziejinėmis vertybėmis.

Knyga išleista 600 egz. tiražu.

127

TAUROSTA Liublinas ‒ Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas = Lublin ‒ city of the union of Lithuania and Poland = Lublin ‒ miasto unii Litwy i Polski: tarptautinės parodos katalogas: 2019 m. liepos 6 – lapkričio 24 d. / sudarytojai Andrzej Frejlich, Anna Hałata ir Bożena Kasperowicz; [vertėjai: Gintarė Džiaugytė, Edita Gudišauskaitė, Živilė Makalienė… [et al.]. − Lublin: Museum Lubelskie w Lublinie; Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2019. − 209, [3] p.: iliustr., faks., portr., žml. Šios parodos vienas organizatorių – Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, kurio direktorius kraštietis Vydas Dolinskas, šiemet minėsiantis 50-metį. Leidinyje publikuojamas jo straipsnis „Vilniuje prisimenamas Liublinas“. „Norėdami pabrėžti Liublino unijos reikšmę Lietuvos ir Lenkijos valstybių raidai bei tarpusavio santykių transformacijai, europinės integracijos istorinių projektų tradiciją, Liublino muziejus Liubline ir Valdovų rūmų muziejus, minėdami Liublino unijos 450 metų (1569–2019) sukaktį, nusprendė Vilniuje surengti tarptautinę parodą „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“. Parodos dėmesio centre – 1569 m. tarpvalstybinė Lenkijos ir Lietuvos sutartis, patvirtinta paskutinio abi valstybes valdžiusio lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo Žygimanto Augusto.

Parodos lankytojams ir šio katalogo skaitytojams norėtųsi palinkėti Lietuvos istorijos ir šimtmečius trunkančių ryšių su Lenkija pažinimo džiugesio, neišdildomų estetinių potyrių tyrinėjant įspūdingą J. Mateikos kūrinį bei naujų atradimų žvelgiant į istorinius Liublino miesto vaizdus“, – teigia V. Dolinskas.

V. Dolinsko straipsnis pateiktas lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis.

Knyga išleista 400 egz. tiražu.

Valdovų rūmų muziejui – 10 metų: (2009–2018): 100 istorijos akimirkų / [sudarytojai Vydas Dolinskas, Ramunė Vaičiulytė]. – Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2019. – 125, [3] p.: iliustr., diagr., portr.

Vienas katalogo sudarytojų – kraštietis, Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas straipsnyje „Valdovų rūmų muziejaus dešimtmetis“ (2009–2018) apžvelgia muziejaus istoriją. „Valdovų rūmų muziejus per savo egzistavimo pirmąjį dešimtmetį pergyveno bene tris svarbiausius ir gana skirtingus raidos etapus: 2009–2013 m. savo veiklą vykdė daugiausia kitų institucijų (pirmiausia Lietuvos dailės muziejaus) patalpose; 2013–2018 m. įsikūrė ir veikė pusėje įrengtų rūmų, kartu patyrė su greta vykusiomis statybomis susijusius sunkumus; 2018 m. viduryje pagaliau įsikūrė visose atkurtų rūmų erdvėse. Šiuo jubiliejiniu leidiniu Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė kartu su Bičiuliais, Partneriais, Rėmėjais nori pasidžiaugti prabėgusiu intensyviu bei margu dešimtmečiu ir nuoširdžiausiai padėkoti Visiems ir visoms, šiuos metus buvusiems ir kūrusiems kartu“, – rašo Vydas Dolinskas.

Leidinyje pateikiamos svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorijos datos. Valdovų rūmų muziejus dėkoja 10 metų (2009–2018) drauge buvusiems valstybės Vadovams, Mecenatams, Rėmėjams, Partneriams, Bičiuliams ir Bendražygiams. Skyrelyje „100 Valdovų rūmų muziejaus akimirkų“ pateikiamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti reikšmingiausi įvykiai, lankytojai, susitikimai, renginiai. Leidinio pabaigoje skyrelyje „2009–2018 m. Valdovų rūmų muziejaus veikla: faktai ir skaičiai“ pateikiamos diagramos, kuriose pristatoma eksponatų gausėjimas, konservuoti ar restauruoti eksponatai, muziejaus lankytojai, pravestos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, renginiai, parodos, parengti moksliniai straipsniai, išleistos knygos, muziejaus biudžeto kaita, papildomai pritrauktos lėšos.

Knyga išleista 800 egz. tiražu.

Lietuvos bajorai: enciklopedinis leidinys, I tomas / [sudarytojas ir redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius]. – Vilnius: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, 2018. – 243 p.: iliustr., faks., geneal. schem., portr. Šio leidinio vienas iniciatorių ir rengėjų yra kraštietis Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos viešųjų ryšių atstovas ir Vilniaus krašto vadas Kazimieras Mackevičius, šiemet minėjęs 70-mečio sukaktį. Jis yra straipsnio „Mackevičiai“ autorius, kuriame pristatoma Mackevičių giminė, herbas, giminės genealogijos schema, pristatomi giminės pradininkai ir jų palikuonys. Minimas vienas žymiausių giminėje – 1863 m. vienas sukilimo vadų Antanas Mackevičius.

Knyga išleista 700 egz. tiražu.

128

2020 NR. 1 (11)

VII. Naujausi leidiniai

s gero, link LinkiLu ijeutum iu darbĹĄ vos

.

.

tumo ir sekmes.

Respubl ikos Pr ez Jonava identas A. Smetona , 1936 m. birĹželio 22 d.

129

TAUROSTA

130

2020 NR. 1 (11)