VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

KAIP KŪRĖME VALSTYBĘ (Tęsinys. Pradžia Nr. 1/9)

Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas. Nuotraukos – autoriaus atstovą į būsimąjį Sąjūdžio seimą. Balsų dauguma juo išrinktas Gediminas Ilgūnas. Tačiau atsirado ir tam tikra opozicija, kurią per iniciatyvinės grupės narę E. Stanevičienę neabejotinai inicijavo KGB, norėjusi į seimą prastumti tinkamesnę kandidatūrą – komunistą V. Keršį. Pasirodo, dar prieš rinkimus kitas iniciatyvinės grupės narys, rajono komjaunimo komiteto antrasis sekretorius G. Praniulis, informavo Gedimimituojančios medžiagos ir siūlė, jei nenori triukšmo, savo noru atsisakyti kandidatuoti į seimą. Gediminas ma iniciatyvinės grupės narių, net komunistai M. Vi

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo emblema.

SĄJŪDŽIO STEIGIAMASIS SUVAŽIAVIMAS

Kol lankiausi Armėnijoje ir Gruzijoje, ryšio su Lietuva neturėjau ir nežinojau, kas čia vyksta. Sugrįžęs tuojau pastebėjau tam tikrų permainų – pirmiausia akivaizdžiausią: ant Gedimino kalno jau plevėsavo lietuviška trispalvė! Ji čia iškilmingai buvo iškelta 1988 m. spalio 7 d. O Katedros aikštės pakraštyje vėl pamačiau badautojų palapinę – protestuodamas prieš 29 d., bado akciją buvo atnaujinęs Petras Cizikas. Sąjūdžiui reikalaujant, buvo sudaryta komisija rugsėjo pabaigos įvykiams tirti. Taigi, atsirūgo „bananų balius“ sovietinės Lietuvos viršūnėlėms, braškėjo LKP pirmojo sekretoriaus R. Songailos kėdė...

Grįžęs į Jonavą susipažinau su vietos politinėmis naujienomis ir papuoliau tiesiai į bene pirmąjį sąjūdininkų vidinės kovos lauką. Pasirodo, spalio 10 d. Sąjūdžio rajono iniciatyvinė grupė buvo išrinkusi delegatus į planuojamą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje ir delegavusi ną, kad yra gavęs jį, kaip buvusį „banditą“, komproneužkibo ir šį reikalą paliko spręsti jį iškėlusiai iniciatyvinei grupei. Praniuliui teko jau viešai išmesti „kompromatą“, bet provokacija nepavyko – daugu

valdžios susidorojimą su demonstrantais rugsėjo 28–sakavičius ir A. Grebliūnas, balsavo už Gedimino kandidatūrą.

Tada grupės nariai V. Keršys ir V. Maculevičienė savo iniciatyva nuvažiavo į Vilnių ieškoti teisybės Sąjūdžio būstinėje. Kaip tik tuo metu aš grįžau iš kelionės ir patekau į visą tą šurmulį.

„Azoto“ kultūros rūmuose įvyko dar vienas iniciatyvinės grupės posėdis, kuriame po audringų diskusijų ir vėl dauguma grupės narių parėmė G. Ilgūno kandidatūrą į Sąjūdžio seimo narius. Tame susirinkime teko pasisakyti ir man. Aš neabejodamas gyniau Gediminą, nors, kaip minėjau, tada dar tiksliai nežinojau (kaip turbūt ir daugelis) kai kurių jo biografijos detalių ir už ką tiksliai yra oponentų kaltinamas. Tarp kitko, aš tada pasakiau: „Tai, kas šiandien Gedimino biografijoje laikoma juoda dėme, po kokių pusantrų metų taps jo biografijos privalumu...“ Iš tiesų šie mano žodžiai pasitvirtino dar greičiau, bet savintis jų au

Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo dalyvio pažymėjimas.

Prie Stasio Šilingio paminklo Kelmės kapinėse.

torystės nenorėčiau. Mat viename privačiame pokalbyje panašiai apie Gediminą buvo atsiliepęs „Minties“ leidyklos vyr. redaktorius Vytautas Visockas, neabejotinai geriau už mane informuotas žmogus...

Na, o delegatais į suvažiavimą (atrodo, be didesnių nesutarimų) buvo išrinkti V. Juknelis, V. Bačiauskas, V. Keršys, I. Zinkevičiūtė. Dar išrinkta ir dešimt stebėtojų: J. Chabarova, J. Čijunskis, R. Čyvas, D. Didžbalis, R. Gailius, A. Gasys, P. Janulevičius, V. Maculevičienė, S. Urbonas, M. Visakavičius. Kadangi aš rinkimų dieną nebuvau Jonavoje, likau be jokio mandato... Jau buvau besusitaikąs su mintimi, kad suvažiavimas praeis be manęs, bet pagelbėjo tam tikras atsitiktinumas. V. Juknelis kaip tik nuvyko į Kauną įregistruoti išrinktų suvažiavimo delegatų ir paimti mandatų. Tada jis ir sužinojo, kad nuo rajono dar gali važiuoti po vieną Sąjūdžio spaudos (žinoma, jei tokia yra) atstovą. Taigi, Vygaudas ir paprašė papildomo mandato laikraščio korespondentui. „Ar jūs leidžiate laikraštį?“ – nustebo A. Medalinskas. „Žinoma“, – patvirtino Vygaudas. „Kokį?“ „Taurostą“, – spontaniškai atsakė Vygaudas. „Kad neteko matyti tokio“, – abejojo Medalinskas. „Tiražas nedidelis, matyt, dar iki Vilniaus nenuėjo...“ – paaiškino Vygaudas. Taip gana netikėtai tapau jau pakrikštyto, bet dar nesamo leidinio atstovu. Būtinai reikėjo iki suvažiavimo kažką išleisti. To darbo ėmėmės kartu su V. Jukneliu, ir spalio 20 d. išėjo pirmas Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupės laikraštėlio „Taurosta“ numeris – A4 formato, 4 puslapių, spausdintas mašinėle, daugintas kopijavimo aparatu... Pagrindinę antraštę nupiešė Elena Levandauskaitė.

Apskritai, ta savaitė iki suvažiavimo buvo kupina visokių įsimintinų įvykių. Štai saulėtą spalio 15-ąją grupė taurostiečių su G. Ilgūnu nuvažiavo į Kelmę ir padėjo pastatyti ąžuolinį stogastulpį ant Lietuvos valstybės veikėjo, Gulago kalinio Stasio Šilingo kapo. Čia reikėtų priminti, kad tų metų pavasarį viešėdamas Australijoje Gediminas susipažino su S. Šilingo dukromis ir jų paprašytas ėmėsi organizuoti paminklo statybos darbus.

Stogastulpį pagal Šilingaičių eskizą išdrožė Gedimino pažįstamas liaudies meistras Kazys Krištupaitis. Šis ąžuolinis paminklas papuošė Kelmės kapines. Bet kaip buvau nustebęs, kai po daugelio metų tą patį stogastulpį pamačiau bestovintį netoli Ilguvos (Šakių r.) bažnyčios! Pasirodo, jau nepriklausomybės laikais S. Šilingo palaikai buvo perlaidoti į giminės kapavietę, tad kartu su jais į naują vietą perkeltas ir paminklas...

Beje, tos pačios spalio 15-osios popietę, grįždami iš Žemaitijos, dar užsukome į Kražius. Čia pirmąsyk po kelių dešimtmečių pertraukos buvo prisimintos 1893 m. įvykusios Kražių skerdynės.

Po dienos kitos sužinojau, kad Kaune, eidamas 98-uosius metus, mirė dailėtyrininkas, Lietuvos muziejininkystės patriarchas Paulius Galaunė (kilęs iš Pageležių – taigi, beveik jonavietis). Su juo man buvo tekę šiek tiek bendrauti, lankiausi jo bute su G. Ilgūnu ir U. Ilgūnaite. Tad kartu su Gediminu sudalyvavome šio garbingo lietuvio laidotuvėse.

Jau spalio 19-ąją Jonavoje įvyko tarsi pirmosios delegatų palydėtuvės į suvažiavimą – Sąjūdžio aktyvistų susitikimas su rajono gyventojais. Buvo daug ką aptarti ir kuo pasidžiaugti. Sulaukta tokio palinkėjimo:

Gerbiami delegatai!

Jau praeity pirmojo mūsų atgimimo pranašo Jonavoje – „Taurostos“ klubo organizuoto Dariaus ir Girėno žygdarbio minėjimo atgarsiai. Ir tie ketvirtadienio vakarai, kai negausus pasišventėlių būrelis eidavo tvarkyti Laukogalių piliakalnį. Praeity ekologinis dviratininkų žygis, keliantis jaudulį ir nerimą, bet šventiškas dar beteisės mūsų trispalvės siuvimas, „Tautiškos giesmės“ spausdinimas ir repetavimas, parašų rinkimas mūsų

1893 m. Kražių skerdynių minėjimas Kražiuose.

Tėvynės gamtai ir jos sūnums apsaugoti.

Nemaža buvo trukdymų, nemaža jų dar yra ir gal bus. Bet šįkart juos pamirškime. Juk dauguma trukdytojų jau persitvarkė arba skuba persitvarkyti, vienas kitas netgi kooperatyvo pagamintu ženkleliu atlape puikuojasi. Šiandieną Sąjūdis iš mažo upeliuko išsiliejęs į plačią, nesulaikomą upę. Metas imtis konkrečių darbų. Norime, kad šis ruduo būtų vaisingas Jūsų, gerbiami Delegatai, ir mūsų lūkesčių išsipildymu. Būkit kovingi, būkit vieningi. Tas, kuris laikote saujoje akmenį – išmeskite jį tuoj pat, kad jis netrukdytų susiimti rankomis. Būkite budrūs!

O mes likusieji – kartu su Jumis šioje atsakingoje ir iškilmingoje lietuvių tautai akcijoje. Nepamirškite svarbiausių Sąjūdžio žodžių: dora, protas, dvasingumas, tiesa ir teisingumas.

Laukiame Jūsų sugrįžtančių giedriais veidais, apgynusių mūsų sopulingą istoriją, sutvirtinusių mūsų tikėjimą šiandiena ir rytdiena.

Pateisinkite mūsų pasitikėjimą.

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

Jonava, 1988.X.19. Taurostiečiai ir pirmieji Sąjūdžio rėmėjai

Iškilmingos jonaviečių palydėtuvės į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Priekyje – suvažiavimo delegatai.

Per palydėtuves oreivis Leonas Simniška pakėlė savo konstrukcijos oro balioną.

Spalio 21 d., penktadienį, Jonavoje įvyko iškilmingos Sąjūdžio suvažiavimo delegatų ir svečių palydėtuvės-mitingas. Susirinkome aikštėje prie „Svetainės“ valgyklos (dabar – Sąjūdžio aikštė), kažkas nešė improvizuotą Jonavos vėliavą su juoda apversta gulbe mėlyname fone (bene Virgilijaus Vizbaro projektas), buvo perskaityta atitinkama rezoliucija, išsakyti palinkėjimai. Oreivis Leonas Simniška ta proga pievelėje prie neakivaizdinės vidurinės mokyklos (kurioje, beje, vykdavo iniciatyvinės grupės posėdžiai) pakėlė savo gamybos oro balioną! Visi, išlydintieji ir išvykstantieji, buvo pakilios nuotaikos, aplinkui tvyrojo kažkokio nuostabaus, ilgai laukto įvykio nuojauta. Beje, su delegatais į suvažiavimą vyko ir LPS iniciatyvinės grupės rekomenduoti svečiai: partijos rajono komiteto antrasis sekretorius Eugenijus Marciukas bei sekretorė Marija Širvelienė. Specialiai tam rajono valdžios skirtu autobusu visi nuvažiavome į Vilnių, kur užsiregistravome Profsąjungos rūmuose ant Tauro kalno.

Rytojaus dieną, 9 valandą ryto, Vilniaus sporto rūmuose prasidėjo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jo pradžią skelbė prie rūmų pakelta trispalvė, sugiedotas himnas bei iš pilies bokšto iššautos trispalvės raketos. Visa terasa priešais rūmus buvo užpildyta žmonių, kurie, nors ir nepapuolė į vidų, bet per televizorių ekranus galėjo sekti suvažiavimo eigą. Įėjimą į rūmus puošė trys didelės trikampės Sąjūdžio emblemos. Rūmų viduje veikė kelios parodos, didžiulę salę užpildė per tūkstantis delegatų ir keli tūkstančiai stebėtojų bei svečių. Tikras anšlagas! Rūmų scena brolių Nasvyčių buvo papuošta labai saikingai ir prasmingai: nuo palubės iki grindų leidosi plati tautinių spalvų juosta, užsibaigianti trispalvių gėlių kompozicija, o scenos viduryje – balta tribūna kalbėtojams...

Pirmose eilėse priešais sceną sėdėjo garbingiausi svečiai (tarp jų ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Komunistų partijos ir vyriausybės vadovams vietos buvo skirtos gerokai aukščiau ložėse, dešinėje pusėje nuo scenos, iš krašto. Čia sėdėjo ką tik, išvakarėse, LKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas Algirdas Brazauskas, Ministrų Tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas... Aš, kaip spaudos atstovas, daugiausia bazavausi žurnalistams skirtame sektoriuje, bet kadangi daug fotografavau, tai gal dažniau buvau prie scenos, kur darbavosi ir kiti fotokorespondentai bei nepailstanti Sąjūdžio vaizdo metraštininkė Laima Pangonytė su savo kamera...

Pirmą suvažiavimo dieną ypač įsiminė epizodas, susijęs su Vilniaus katedros grąžinimu. Lietuvos valdžia, stengdamasi įsiteikti tikintiesiems, siūlė Paveikslų galerija paverstoje Katedroje leisti sekmadieniais laikyti šv. Mišias. Pirmosios jau buvo suplanuotos rytojaus dieną. Kai kun. Vaclovas Aliulis iš tribūnos pasakė, kad vyskupai neis valandai į neatšventintą Ka

Šventos Mišios spalio 23-iosios rytą prie sugrąžintos Vilniaus katedros.

tedrą ir dėl to mišios vyks prie durų, valdžios ložėje staiga kilo tam tikras šurmulys, vadai kažką ėmė tarpusavyje tartis. Netrukus posėdžiui pirmininkavęs Antanas Buračas perskaitė gautą informaciją, kad respublikos vyriausybės nutarimu nuo šios dienos Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems. Tai buvo įspūdingas momentas! Netrukus buvo pranešta, kad rytoj, ankstų šeštadienio rytą, prie Katedros durų vyks šv. Mišios, į jas kviečiami ir suvažiavimo dalyviai...

Antrą suvažiavo dieną bene įsimintiniausias buvo Kauno sąjūdininkų atstovo Rolando Paulausko pasisakymas, kurio metu jis įspėjo Sąjūdį dėl netinkamo flirto su valdžia pasekmių ir galimo 1940 m. įvykdytos Lietuvos inkorporacijos į TSRS pripažinimo. Posėdžiui pirmininkavę dainininkas Vaclovas Daunoras bei rašytojas Vytautas Petkevičius tuojau suskubo pasmerkti R. Paulauską kaip išsišokėlį ir provokatorių, bet įdomiausia tai, kad susirinkusieji visiems kalbėtojams audringai pritarė plojimais ir, jei būtų galėję, greičiausiai būtų nubalsavę už R. Paulausko siūlymą... Taip nelengvai, per ginčus ir emocijas, paplojant už drąsų žodį ir iš karto už tą patį pasmerkiant, po truputį stūmėsi į priekį, ryškėjo Lietuvos nepriklausomybės idėja...

Antroji suvažiavimo diena ilgokai užsitęsė. Buvo priimti Sąjūdžio įstatai, programa, daugybė rezoliucijų. Pasibaigus plenariniams posėdžiams dar laukėme, kol bus galutinai išrinktas 220 narių turintis Sąjūdžio seimas (iš jonaviečių patvirtintas ne tik G. Ilgūnas, bet ir žaliųjų pasiūlytas Jonavos rajono gamtos apsaugos inspektorius Ignas Stankovičius), o po to, jau naktį, – ir Sąjūdžio seimo Taryba. Pagaliau ji visa, lydima gerokai praretėjusios „publikos“ ovacijų, pasirodė rūmų scenoje. Palinkėjome Tarybai sėkmingo darbo.

Per abi suvažiavimo dienas teko sutikti nemažai pažįstamų, dar daugiau čia matytų veidų buvo žinomi iš spaudos, televizijos. Čia pirmąsyk gyvai pamačiau per „Amerikos balsą“ dažnai girdėtą Romą Sakadolskį...

Apskritai, jaučiausi lyg kokioje didelėje savoje kompanijoje. Teko dalyvauti ne vienoje spaudos konferencijoje, kurias dažniausiai vesdavo Algiman

tas Čekuolis. Įsiminė toks klausimas, skirtas vedėjui: „Kokio jūs norite socializmo?“ „Tokio, kaip Švedijoje“, – atsakė Čekuolis... Tuomet tai atrodė tikrai drąsi ir viliojanti perspektyva, bet dabar, kai jau žinome, kad dėl tokio „socializmo“ švedų nacija tapo gerokai atskiesta imigrantais iš Azijos ir Afrikos, ji nebeatrodo labai tinkama Lietuvai.

Į Jonavą visi grįžome jau paryčiui. Už Pageležių, ties rajono riba, mūsų autobusą pasitiko kelias valandas pralaukę V. Aleksandraičio suorganizuoti jonaviečiai – Sąjūdžio rėmėjai. Įteikė gėlių, skaitė eiles, vaišino duona ir sūriu. Sujaudino ir pradžiugino toks dėmesys. Atrodo, visi suprato, kad nuo šios dienos prasideda naujas dar intensyvesnės ir platesnės veiklos etapas.

PERSILAUŽIMAS

Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iš tiesų prasidėjo bene intensyviausias mūsų veiklos Jonavoje laikotarpis. Įvykiai ir sumanymai vijo vienas kitą, kiekviena diena atnešdavo kokių nors svarbių naujienų. Darbas klube ir iniciatyvinėje grupėje užėmė praktiškai visą mano laiką: rašiau straipsnius, rengiau laikraštėlį (antras „Taurostos“ numeris pasirodė spalio 27 d.), dalyvavau sąjūdiečių pasitarimuose ir įvairiuose susitikimuose, prisidėjau prie renginių organizavimo, neapleidau ir kraštotyrinės veiklos (tebevyko muziejaus patalpų įrengimas rūsyje, po komjaunimo komiteto pastatu, rinkau medžiagą apie 1919–1920 m. nepriklausomybės kovas Jonavos krašte ir kita). Kupiškėniškais reikalais tada domėjausi mažiau, bet nepraleidau progos Kupiškyje apsilankyti spalio 30-ąją, sekmadienį, kai čia vizitavo kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Geležį reikia kalti kol karšta, tad supratome, kad laikas susirūpinti tam tikromis permainomis Jonavos rajone. Po to, kai Vilniuje, Gedimino pilies bokšte, suplevėsavo tautinė vėliava, norėjome kuo greičiau vėliavą iškelti ir mūsų mieste (beje, jau spalio 22 d. tautinė vėliava buvo iškelta prie „Azoto“ gamybinio susivienijimo administracijos pastato). Spalio 25 d. įvykusiame Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės susirinkime ėmėmės rimtai svarstyti šį klausimą. Vėliavai kelti siūlytos bene dvi tinkamiausios vietos – prie „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų ir prie Centrinės bibliotekos (senosios arklių pašto stoties) pastato. Pastaroji vieta parinkta tikintis, jog ateityje šiame pastate galės įsikurti krašto muziejus, o Spalio revoliucijos gatvei jau rimtai planuota sugrąžinti senąjį Jono Basanavičiaus vardą. Atrodo, nekilo didesnių prieštaravimų, jog tinkamiausia vieta vėliavai yra prie rajono centrinės bibliotekos. Šis sutarimas buvo reikalingas ir dėl to, kad jau kitą dieną mes, iniciatyvinės grupės nariai, buvome pakviesti į partijos rajono komiteto rūmus, kur susitikome su LKP rajono komiteto biuro nariais ir išdėstėme šiuos pasiūlymus. G. Ilgūnas ir I. Stankovičius pasidalijo įspūdžiais iš Sąjūdžio suvažiavimo. Po to valdžios vyrai atsakinėjo į sąjūdiečių klausimus. Pavyzdžiui, aš paklausiau, ar rajono valdžia ir šiais metais švęs „Spalio šventes“, ar bus atsižvelgta į Sąjūdžio poziciją, jog tą dieną nedera kelti tautinės vėliavos. Prichodskis atsakė, kad susitarimo su Sąjūdžiu kol kas niekas nepakeitė, taigi sutarta, kad tautinę vėliavą mieste oficialiai iškelsime lapkričio 12 d. Tačiau sekretorius paminėjo, kad šventės organizacinis komitetas pasilieka sau teisę trispalvę panaudoti puošimui... Tada paklausėme organizacinio komiteto nario A. Papliovkino, ar tinka, kad trispalvė per Spalio šventes būtų naudojama kaip dekoracija? Papliovkinas pažadėjo, kad tautinių vėliavų tą dieną nebus. R. Greinis paklausė, ar artėjančioje XIV rajono partinėje konferencijoje Sąjūdžiui bus suteikta tribūna. Antrasis sekretorius E. Marciukas atsakė, kad delegatais į partinę konferenciją yra išrinkti keli iniciatyvinės grupės nariai, kiekvienas iš jų galės išeiti į tribūną ir pareikšti savo mintis. E. Prichodskis pažadėjo, kad, jei reikėtų, būtų galima rasti bent vieną vietą ir nepartiniam Sąjūdžio atstovui. Grupės nariai pritarė tam. Pirmasis sekretorius net pažadėjo, kad nepartinis Sąjūdžio atstovas konferencijoje galės pasisakyti. Tai buvo didelis laimėjimas. V. Verbickas pasidomėjo, ar negalima konferencijos eigos transliuoti per vietinį radiją? Buvo atsakyta, kad tokia galimybė yra, pranešimas bei pasisakymai bus transliuojami.

Spalio 27-oji buvo Sąjūdžio spaudos platinimo diena. Berods, tą dieną mums susirinkus neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje, jos direktorius Zigmas Banevičius užsiminė apie kažkokį konfliktą su pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu. Kadangi kaip tik artėjo minėtoji partinė konferencija, kilo mintis, kad tai yra gana palanki proga padaryti tam tikrų pakeitimų rajono partinės valdžios viršūnėlėje, nes konferencijoje bus balsuojama ir dėl aukščiausių postų. Jei anksčiau tokie

Pašventintas kryžius stalinizmo aukoms atminti Jonavos miesto kapinėse. G. Kubiliūno nuotrauka.

Jonavos parapijos klebonas kun. Vincentas A. Pranckietis pašventino kryžių. G. Kubiliūno nuotrauka.

Skausmingų prisiminimų ašaros... G. Kubiliūno nuotrauka.

rinkimai būdavo grynas formalumas, dabar galima tikėtis rimtų permainų... Man atrodė, kad gerai būtų, jei Jonava galėtų atsikratyti bent trečiuoju sekretoriumi Papliovkinu, bet V. Juknelis pasirodė daug radikalesnis ir iš karto pareiškė, jog reikia skelbti nepasitikėjimą pačiu pirmuoju sekretoriumi Prichodskiu. Jis sakė turįs pirmąjį sekretorių kompromituojančios medžiagos.

Spalio 29 d. vėl svarstėme vėliavos pakėlimo ir Spalio revoliucijos gatvės pervadinimo klausimą. Susirinkime dalyvavo ir G. Ilgūno viešnia – poetė Lidija Šimkutė-Pocienė iš Australijos. Valdemaras Bačiauskas buvo įpareigotas pasirūpinti plieninio vėliavos stiebo, kuris turėjo atsistoti šalia Centrinės bibliotekos (priešais tą vasarą pradėtą rengti miesto laikrodžio aikštę), gamyba, o taurostietis Kazimieras Šimkus šioms iškilmėms apsiėmė pagaminti paminklinę lentą su J. Basanavičiaus bareljefu...

Spalio 31 d. įvykęs rajono iniciatyvinės grupės pasitarimas buvo paskirtas artėjančiai XIV partinei konferencijai. Jame po ilgų diskusijų prieita prie daugmaž bendros pozicijos, kad iki tos konferencijos reikia išreikšti Sąjūdžio nepasitikėjimą pirmuoju sekretoriumi E. Prichodskiu ir trečiuoju sekretoriumi A. Papliovkinu. Vygaudui pavesta parengti atitinkamą medžiagą, kurią būtų galima paskelbti jonaviečiams.

Be to, artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, „Taurostos“ klube nutarėme pagerbti iš Jonavos krašto ištremtų žmonių – stalinizmo aukų – atminimą. Laiko buvo nedaug, tad sugebėjome pasirūpinti tik kryžiumi, kurį norėjome pastatyti Jonavos parapijos kapinėse. Spalio 29 d. su rajono architektu Virginijumi Vizbaru nuvykome į kapines ir centrinėje jų dalyje parinkome tinkamiausią vietą. Lapkričio 1 d. kryžiaus statymo reikalu dar teko susitikti su miesto vykdomojo komiteto pirmininku Liovinu ir Komunalinių įmonių kombinato vadovu Kriova. Tą pačią dieną mes, grupė taurostiečių, savo sumanymą įgyvendinome. Vakare, kapinėse susirinkus gausiam jonaviečių būriui, klebonas Vincas Algirdas Pranckietis kryžių pašventino. Giedojo Jonavos bažnyčios choras, žodį tarė klebonas Pranckietis, pats buvęs tremtinys, LPS rajono iniciatyvinės grupės narė, mokytoja, tremtinė Irena Zinkevičiūtė. Prie kryžiaus padėta gėlių. Tai buvo pirmas „Taurostos“ klubo ir Jonavos sąjūdiečių pastatytas paminklinis ženklas, kuris, kiek žinau, tebestovi ir šiandien.

Lapkričio 2-osios vakare „Azoto“ kultūros ir technikos rūmų didžiojoje salėje įvyko Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės susitikimas su visuomene, kurio metu jonaviečiai – steigiamojo suvažiavimo delegatai pasidalijo įspūdžiais iš šio Sąjūdžio forumo. Antra susitikimo dalis buvo skirta V. Juknelio pranešimui apie politinę padėtį rajone. Vygaudas iš pradžių akcentavo, kad „Persitvarkymas Lietuvoje įgavo konkrečią formą, o toji forma yra ne kas kita, kaip mūsų nacionalinis Atgimimas. Visais atžvilgiais yra teisinga persitvarkymo laikotarpį Lietuvoje vadinti Lietuvos valstybingumo atkūrimu, o persitvarkymo tikslu Lietuvoje

laikyti Lietuvos, kaip valstybės, kultūrinį, politinį ir ekonominį suklestėjimą.“ Paminėjęs, kad „pirmas ir pagrindinis klausimas, su kuriuo susiduria kiekviena revoliucija – valdžios klausimas“, pranešėjas ėmėsi konkrečių rajono reikalų. Pirmiausia užsiminė apie artėjančią XIV partinę konferenciją. „Rajono partinio komiteto biuras, vadovaujamas E. Prichodskio, nebuvo nusiteikęs vesti demokratiškos priešrinkiminės kampanijos ir demokratiškai rinkti rajono komitetą, – kalbėjo Vygaudas. – Šimtaprocentinis to įrodymas yra istorija su kandidatų „filtravimo“ komisija, kurią, pažeisdamas demokratijos principus ir tų pačių rinkimų instrukciją, partinis biuras sudarė rugsėjo pradžioje. Instrukcija sako, kad tokia komisija gali būti išrinkta tik pačios konferencijos, o E. Prichodskis, sau įprastais metodais pasisavinęs konferencijos funkcijas, šią komisiją suorganizavo prieš gerus du mėnesius. Kam ji galėjo būti reikalinga? Aišku, kad „išfiltruotų“ neparankius kandidatus. Kai dėl tos komisijos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė pakėlė triukšmą, antrasis sekretorius E. Marciukas nesugebėjo atremti argumentų.“ Vygaudas prisiminė ir „Taurostos“ klubo kūrimosi problemas, patirtus trukdymus iš partijos komiteto pusės, ypač garsųjį J. Smetonos ir I. Miesčionaitienės laišką „Paliekame!“. Kliuvo rajono partiečių vadams ir už jų stalinistines pažiūras. Štai pranešėjas prisiminė, kad po 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo Vilniuje E. Prichodskis viename susirinkime, vykusiame „Azote“, esą išreiškęs tokią nuostatą ir pasipiktinimą: „Kaipgi galima liesti Staliną? Ir ne tik liesti, bet dar, girdi, lyginti su Hitleriu. Juk Stalinas laimėjo šventą karą!“ Neostalininių recidyvų Vygaudas įžvelgė ir rajono vyriausiojo ideologo A. Papliovkino žodžiuose bei darbuose. Be to, Prichodskiui kliuvo ir už tai, kad prieš kurį laiką Kalnėnų tarybinio ūkio statybininkai pirmojo sekretoriaus sode Svilonyse pastatė vilą, o atlyginimą statybininkams sumokėjo ūkis… „Prichodskis visada pasiryžęs nors iš peklos ištraukti sau naudingą žmogų, tuo padarydamas jį savo tarnu. O iš kitos pusės vargas tam, kas išdrįs pareikšti nuomonę, kuri kertasi su pirmojo sekretoriaus nuomone. Jeigu tas drąsuolis dirba partiniame arba tarybiniame aparate, jis tuoj pat tremiamas į periferiją. (Taip atsitiko, pavyzdžiui, Gaidakauskui, RSO partsekretoriui.) Šitokiais metodais E. Prichodskis savo valiai pajungė visą rajono partinį ir tarybinį aparatą. Čia viešpatauja tik viena nuomonė, o jeigu turi priešingą, tai pasilaikyk sau“, – taip Vygaudas charakterizavo pirmojo sekretoriaus veiklą. O užbaigdamas pasisakymą reziuma

Rajono LKP pirmasis sekretorius E. Prichodskis ir Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Valys. Paskutiniai sovietinės valdžios rajono vadovai.

vo: „Šiandien visi pastebėjome, kad rajono valdžia imasi energingų priemonių reabilituotis nacionalinės kultūros srityje. Sudarytos komisijos gatvėvardžių atkūrimui, herbo sukūrimui, stalinizmo metais padarytų neteisybių atstatymui. Čia pat keliama ir tautinė vėliava, ruošiamasi iškilmingai pažymėti mūsų atgimimo tėvo Jono Basanavičiaus jubiliejų. Tačiau bepigu tai daryti, kai nuo tautiškumo nuimti visi rašyti ir nerašyti tabu, pasipylė priešingi nurodymai. Bet tai – funkcionieriška pozicija. Dar prieš tris mėnesius sekretorius A. Papliovkinas mane, kaip „Taurostos“ klubo pirmininką, perspėjo, arba, jeigu norite, paprašė, kad „Taurosta“ nekeltų tautinių vėliavų, kai atvažiuos į Jonavą dviračių žygio dalyviai (liepos 25 d.). Bet „Taurosta“ nebūtų „Taurosta“, jeigu jos rankose nesuplevėsuotų trispalvė. Pozityvūs valdžios žingsniai nacionalinės kultūros srityje šiandien panašūs į skęstančiojo kabinimąsi už šiaudo. Žmonės, ilgus metus vadovavę mūsų kultūros naikinimui ir uoliai vykdę bendrąją mūsų nacionalinės priespaudos politiką, neturi moralinės teisės vadovauti atgimimui, tautos valstybingumo suklestėjimui.“

Pranešimas, aišku, padarė sprogusios bombos įspūdį. Dalis salės plojo, dalis sėdėjo lyg žado netekusi. Kilo ir aštrių diskusijų, kurias bandė suvaldyti renginį vedęs M. Visakavičius. Nežinia, kaip išgirdę Sąjūdžio poziciją „vadovybės klausimu“ reagavo Prichodskis ir Papliovkinas, ką jie galvojo tą akimirką apie savo tolesnį likimą. Greičiausiai vylėsi, kad kalbos liks tik kalbomis, o gal ką ir bandė veikti. Bet laiko jau nebebuvo…

Rajono partinė konferencija vyko lapkričio 4–5 dienomis, t. y. penktadienį ir šeštadienį, tuose pačiuose „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose. Penktadienį užėjau į „Jonavos balso“ redakciją ir per vietinį radiją klausiausi transliacijos. Įsiminė redaktoriaus J. Lenčiausko kalba, kurioje jis sukritikavo E. Prichodskio autoritarinius valdymo metodus. Drąsiai, pilietiškai konferencijoje pasisakė Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės narys M. Visakavičius, žurnalistas R. Adamonis, VRS darbuotojas V. Jeroščenka, inžinierius E. Gedvila... Vakare daug jonaviečių susirinko paklausyti transliacijos prie pačių „Azoto“ kultūros rūmų.

Kitą dieną konferencijos eigos jau nesekiau. Pas mane buvo užsukę V. Juknelis ir R. Greinis. Aptarinėjome pasirengimą artėjančioms tautinės vėliavos pakėlimo iškilmėms. Tik sekmadienį susitikęs su G. Ilgūnu, kuris taip pat dalyvavo konferencijoje ir ten tarė žodį, sužinojau, kad Prichodskis ir Papliovkinas nuversti, pirmuoju sekretoriumi išrinktas antrasis sekretorius Eugenijus Marciukas, o jo vieton – buvęs Kulvos kolūkio pirmininkas Jonas Klemensas Sungaila. Į Papliovkino vietą paskirta Marijona Širvelienė. Taigi, valdžios pakeitimo „operacija“ pavyko, Jonavos komunistų viršūnėlė, įkandin respublikinės, akivaizdžiai atsinaujino, ir Sąjūdžio žodis čia tikrai nebuvo paskutinis. Žinoma, neabejotina, kad prasidėjęs Atgimimas suteikė drąsos ir ne vienam sąžiningesniam komunistui, nes be jų principingo apsisprendimo nebūtų buvę įmanomos tokios permainos. Reikia pažymėti, kad panašūs procesai tuo metu jau vilnijo per visą Lietuvą ir senoji autoritarinė valdžia buvo pakeista daugelyje rajonų. Pavyzdžiui, Kupiškio rajono pirmasis sekretorius Stasys Tamošiūnas nuverstas 1989 m.

Taigi Spalio šventės Jonavoje praėjo tradiciškai persmelktos sovietine dvasia prie Lenino paminklo, bet jau be kai kurių įprastų valdžios veidų... Lapkričio 9 d. iš pat ryto lankiausi pas miesto Vykdomojo komiteto pirmininką Lioviną, važiavau į Mechaninę gamyklą, kur buvo gaminamas vėliavos stiebas. Po to artėjančių iškilmių reikalu dalyvavau pasitarime pas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Geš

Lapkričio 12 d. tapo tautinės vėliavos pakėlimo švente, didžiausia švente Atgimimo laikotarpyje.

tautienę, o vakare – jau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarime. Kitą dieną vėl teko lankytis pas Lioviną, susitikime dalyvavo ir architektas V. Vizbaras. Vakare platinome Sąjūdžio spaudą. Kažkodėl nebuvome gavę „Atgimimo“. Lapkričio 11-osios popietę vėl lankiausi pas Lioviną, po to ant Centrinės bibliotekos sienos pritvirtinome K. Šimkaus pagamintą lentą su J. Basanavičiaus bareljefu. Taip bus įamžintas gatvės pavadinimo atkūrimo faktas. Tą dieną buvo pastatytas ir stiebas vėliavai. Vakare ėmiausi piešti Jono Basanavičiaus portretą, skirtą rytdienos parodėlei apie tautos patriarchą.

Ir štai atėjo lapkričio 12-oji, šeštadienis, tapęs bene didžiausia ne tik 1988 m., bet ir viso Atgimimo laikotarpio švente Jonavoje. Nuo ankstaus ryto vėl buvau ant kojų. Teko derinti paskutinius vėliavos pakėlimo iškilmių štrichus. Šventė prasidėjo 15 val. Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčioje, kur įvyko pamaldos ir klebonas V. Pranckietis pašventino tautinę vėliavą. Paskui grupės tautiniais rūbais apsirengusių jaunuolių iškilmingai nešama ir gausiai susirinkusių jonaviečių (taip pat valdžios vyrų, sąjūdiečių) lydima eisena atėjo iki Centrinės bibliotekos pastato [dabar – Krašto muziejus], kur priešais portiką stovėjo nedidelė pakyla su mikrofonais mitingo kalbėtojams. Čia susirinko garbingiausia publika: Sąjūdžio seimo narys G. Ilgūnas, visi trys naujieji partijos rajono komiteto sekretoriai (E. Marciukas, J. Sungaila, M. Širvelienė), rajono LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Valys, klebonas V. Pranckietis, „Azoto“ susivienijimo generalinis direktorius Bronislovas Lubys, poetė iš Australijos Lidija Šimkutė, poetas Jonas Kalinauskas ir kt. Tūkstantinė minia užpildė visą erdvią sankryžą priešais biblioteką. Berods, iš Komunalinių įmonių kombinato buvome paprašę mašinos su bokšteliu filmuoti ir fotografuoti, tai aš iš aukštumos padariau panoraminių mitingo nuotraukų. Leonas Simniška darbavosi su vaizdo kamera. Mitingą vedė Janina Chabarova ir du tautiniais rūbais apsirengę skaitovai. Per garsiakalbius skambėjo „Augo kieme klevelis“, „Lietuva brangi“.

Pirmasis žodį taręs rajono „šeimininkas“ J. Valys iškilmingai pranešė, kad rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimu buvusios Spalio revoliucijos gatvės atkarpai yra grąžinamas senasis Jono Basanavičiaus pavadinimas ir pakvietė atidengti šiai progai skirtą atminimo lentą ant Centrinės bibliotekos sienos. Po to kalbėjusi poetė L. Šimkutė pasidžiaugė, kad per savo trumpą viešnagę Lietuvoje dalyvauja jau trečiose iškilmėse (po Sąjūdžio suvažiavimo ir tautinės vėliavos pakėlimo šventės Trakuose). Klebonas V. Pranckietis, matydamas tokią žmonių ir vėliavų jūrą, džiaugėsi, kad „dar ir Jonavoje yra lietuvių, ir kad Jonava yra Lietuva, pasiryžusi eiti pramintais mūsų bočių, mūsų protėvių, mūsų brolių keliais, kuriant šviesią, gražią ateitį.“

Poetui J. Kalinauskui perskaičius eilėraštį, kalbėjo naujasis komunistų partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius E. Marciukas. Tada visai natūraliai nuskambėjęs jo pasisakymas šiandien galėtų būti laikomas savotišku sovietinės demagogijos šedevru, mat sekretorius sugebėjo tautos patriarcho Jono Basanavičiaus nuopelnus pateikti vienoje lėkštėje su stalinizmo ir stagnacijos laikotarpių kritika bei tokiomis oficialiomis progomis neišvengiamais „užkalbėjimais“ apie rajono partinės ir sąjunginės XIX partinės konferencijų reikšmę šiandienos gyvenimui... Paskutinis emocingą kalbą apie tautinės vėliavos reikšmę ir prasmę pasakė G. Ilgūnas. Jam baigus, pasigirdo choro giedama „Tautinė giesmė“, o iš bažnyčios iškilmingai atlydėta pagrindinė miesto trispalvė naujuoju flagštoku pamažu ėmė kilti į ūkanotą Jonavos dangų... Mitingas baigėsi, minia ėmė skirstytis.

Bet šventė dar nesibaigė. Ją pratęsė vakare „Azoto“ kultūros rūmuose įvykęs iškilmingas J. Basanavičiaus 137-ųjų gimimo metinių minėjimas. Rūmų fojė besirenkančius svečius pasitiko nedidelė parodėlė, skirta J. Basanavičiui. Žmonių prisirinko sausakimša didžioji salė, bet, atrodo, sutilpo visi, nes tokios grūsties, kaip per prieš pusantro mėnesio vykusį 1863 m. sukilimo minėjimą, nebuvo... Vakaro metu G. Ilgūnas perskaitė pagrindinį pranešimą apie J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą, eilėraščius skaitė poetai L. Šimkutė ir J. Kalinauskas, koncertavo Skriaudžių (Prienų r.) kanklininkų ansamblis su Leonu Puskunigiu, buvusiu Štuthofo kaliniu. Tą vakarą man bene pirmąsyk teko susitikti su ansamblio meno vadovu Arvydu Karaška, su kuriuo vėliau suvedė darbas prie „Kupiškėnų enciklopedijos“.

Jau kitą dieną po didžiojo mitingo, sekmadienį, įvyko Jonavos rajone gyvenusių tremtinių susibūrimas, kurio metu įkurtas Jonavos tremtinių klubas. Jo pirmininke išrinkta Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės narė, buvusi tremtinė I. Zinkevičiūtė. Ji klubui

J. Basanavičiui skirta parodėlė „Azoto“ kultūros rūmuose.

Kalba poetas Jonas Kalinauskas.

J. Basanavičiaus minėjimas. Pasirodo Skriaudžių kanklininkų ansamblis.

Susitikimas su Romualdu Ozolu.

vadovavo keletą metų, vėliau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių šio darbo atsisakė ir po kurio laiko paliko Lietuvą. Jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus Irena gyvena ir dirba vertėja JAV, Ilinojaus valstijoje.

Spalio 14-ąją Jonavoje lankėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo narys filosofas Romualdas Ozolas. Susitikimas su juo įvyko „Azoto“ kultūros ir technikos rūmuose. Svečias pasidalino mintimis apie Sąjūdžio seimo darbą, apie politinę padėtį Sovietų Sąjungoje. Tai buvo vienas iš daugelio žymių Sąjūdžio veikėjų apsilankymų Jonavoje, bet gal vienas iš labiausiai įsimintinų.

Lapkričio 12-osios mitingo metu nuskambėjo frazė „Didžioji vienybė gimė“. Turėta mintyse tai, kad ir komunistų partija, ir nepartiniai – visi ėmė siekti tarsi to paties tikslo – gražesnės ir šviesesnės Lietuvos, lietuvių tautos ateities. Tada, po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, iš tiesų būta tam tikro vienybės laikotarpio, tiesa, labai trumpo...

Dar tą lapkritį šalia džiugių ir prasmingų įvykių atėjo ir nerimastingų žinių. LTSR Aukščiausioji Taryba lapkričio 17–18 d. savo sesijoje turėjo svarstyti klausimą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos“. Jo esmė paprasta – TSRS Konstitucija ir kiti normatyviniai

Susitikimas su LTSR Aukščiausios Tarybos deputatais. Kalba prof. Alfredas Smailys. Sėdi iš kairės: deputatai Lionginas Maksimovas, Regina Orlova, Laimutė Paplauskienė, Steponas Nekrošius, Sąjūdžio atstovas Ignas Stankovičius, susitikimo vedėjas Valdemaras Bačiauskas.

aktai LTSR teritorijoje įsigalioja tik juos ratifikavus LTSR Aukščiausiajai Tarybai. Maža to, kaip Damoklo kardas kabojo parengta nauja TSRS Konstitucijos pataisa, kuria buvo siekiama sąjunginėms respublikoms atimti iki tol formaliai egzistavusią teisę reikalauti nepriklausomybės nuo Sąjungos. Kaip tik pasisakydami prieš šias pataisas iki lapkričio 12 d. pasirašė 17 tūkstančių jonaviečių (parašai rinkti ir mitingo metu). Žinodami, kad Estijos TSR Aukščiausioji Taryba savo sesijoje priėmė reikiamus sprendimus respublikos suverenumui apginti, mes tikėjomės, jog panašiai pasielgs ir Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Siekiant labiau užtvirtinti šį reikalą, iš Sąjūdžio centrinės būstinės buvo paskleista idėja vietose rengti rinkėjų susitikimus su savo deputatais ir įpareigoti juos balsuoti už analogišką estiškam nutarimą. Mūsų iniciatyvinė grupė nusprendė surengti rinkėjų susitikimą su AT deputatais, atstovaujančiais Jonavos rajonui. Tokių buvo penki: Lionginas Maksimovas, Regina Orlova, Laimutė Paplauskienė, Edvardas Prichodskis ir Steponas Nekrošius.

Susitikimas įvyko lapkričio 16 d. „Azoto“ kultūros rūmuose. Į renginį atvyko keturi kviesti deputatai: jonavietės R. Orlova ir L. Paplauskienė bei L. Maksimovas ir generolas S. Nekrošius iš Vilniaus. Iš Sąjūdžio pusės dalyvavo seimo nariai prof. A. Smailys ir I. Stankovičius. Susitikimo metu buvo išsakyti įpareigojimai deputatams įtraukti į sesijos darbotvarkę naujos Lietuvos TSR Konstitucijos redakcijos svarstymą ir balsuoti už šiai sesijai pateiktos naujos LTSR Konstitucijos patvirtinimą. Taip pat balsuoti už tai, kad lietuvių kalba būtų pripažinta valstybine...

Deja, „šiaudiniai“ tuometinės Aukščiausiosios Tarybos deputatai nebuvo pajėgūs ką nors spręsti savo galva ir sesijoje balsavo taip, kaip pageidavo respublikos partinė viršūnėlė. Sąjūdiečių siūlyti klausimai išvis nebuvo pateikti balsuoti. Nelabai aišku, ar taip reakcingasis Aukščiausiosios Tarybos ir LKP sparnas atsigriebė už neseną pralaimėjimą, kai buvo nuverstas R. Songaila, ar tiesiog paskutinę akimirką apsispręsta be reikalo neerzinti Maskvos. Kaip ten bebūtų, tokia

įvykių eiga sukėlė rimtą pasipiktinimą Lietuvoje. Iš esmės tai reiškė Sąjūdžio ir LKP skilimą – „medaus mėnuo“ baigėsi ir Sąjūdis, pasmerkęs šį Aukščiausiosios Tarybos žingsnį, paskelbė „Moralinės nepriklausomybės pareiškimą“. Nutarė reikalauti sušaukti neeilinę Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kuri ištaisytų klaidas ir baigtų svarstyti pasiūlytus darbotvarkės klausimus. Šį reikalą aptarėme ir Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės posėdyje, kuris įvyko lapkričio 21 d. Nors buvo diskusijų ir nuomonių skirtumų, nuspręsta tvirtai laikytis Sąjūdžio užsibrėžtos pozicijos ir pritarti neeilinei sesijai. Norint ją šaukti pagal reglamentą, reikėjo 117 deputatų parašų. Iš Jonavos rajoną atstovavusių penkių deputatų trys (R. Orlova, L. Paplauskienė, E. Prichodskis) gyveno Jonavos rajone. Nutarta kreiptis į juos, kad pasirašytų prašymą sušaukti neeilinę AT sesiją. Kartu su keliais kolegomis iš iniciatyvinės grupės man teko dalyvauti žygyje pas deputates R. Orlovą ir L. Paplauskienę (iš valdžios išverstas E. Prichodskis minėtoje sesijoje nedalyvavo, taigi jo ir neieškojome). Užklupome jas prie ūkio darbų ir savo dėmesiu gal net sutrikdėme. Moterėlės buvo labai toli nuo tikrosios politikos ir tik pagal komandą kilnojo rankas retkarčiais vykstančiose sesijose, bet staiga pajuto, jog yra svarbaus istorinio momento liudininkės ir dalyvės. Kas žino, ką jos tada galvojo ir ar gerai suprato savo vaidmenį, bet abi po reikalavimu sušaukti neeilinę sesiją pasirašė...

Rajono partinė valdžia į tai sureagavo gana irzliai – pajuto, kad Sąjūdis veržiasi į jų „medžioklės plotus“ ir bandė ginti savo pozicijas. Nežinau, ar paskui deputatės atšaukė savo parašus, bet, kiek pamenu, neeilinė sesija neįvyko... Apskritai, reikia pažymėti, kad tai buvo pirmas rimtas Sąjūdžio susirėmimas su LKP, stengiantis išsikovoti geresnes juridines pozicijas laukiančioje kovoje dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos. Tos „varžybos“ ar „lenktynės“ dėl geresnių sąlygų respublikos suverenitetui įgyvendinti tęsėsi iki nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Nors nebedirbau „Jonavos balse“, bet ir toliau bendradarbiavau šiame laikraštyje. Periodiškai (kartą per savaitę) ėjo „Taurostos“ laikraštėlis, nuo trečio numerio tapęs jau ir Sąjūdžio rajono iniciatyvinės grupės leidiniu. Gindamas Sąjūdžio idėjas, polemizavau su įvairiais vietiniais stalinistais, stagnatoriais, sovietinio režimo užtarėjais ar tiesiog svieto perėjūnais, kurių Jonavoje, kaip tautiškai gana margame mieste, tikrai netrūko. Vienas iš tokių buvo į Lietuvą iš „plačiosios tėvynės“ atsibeldęs Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos darbininkas, šovinistas S. Smolenskis, Sąjūdyje matęs vien lietuviško nacionalizmo pavojų. Teko per „Jonavos balsą“ duoti atkirtį šiam rašeivai. Tada tarp kitko rašiau: „Norėčiau priminti S. Smolenskiui, kad mokymasis lietuvių kalbos – tai nėra kokia nors nuolaida mums, geras darbas ar panašiai. Tai turi būti įsisąmonintas būtinumas, ir tada nereikės nei jums, nei labai aukštame poste sėdinčiam iš Karelijos atsiųstam funkcionieriui teisintis, jog kalbos mokymuisi nebėra nei laiko, nei jėgų. S. Smolenski, anot buvusių bendradarbių, atvykote Lietuvon geresnio gyvenimo ieškodamas, gavęs butą tuoj palikote darbovietę, išėjote kitur, tuo sukeldamas kitų dirbančiųjų nepasitenkinimą. Dabar jūs dėstote tokias mintis, kurios įžeidžia mus. Ar jums neatrodo, kad ne nuo to pradedate? „Vyresniojo brolio“ tradicijas mes gerai žinome ir jūs jau niekuo mūsų nenustebinsite. Gal tikrai, geriau patarkite savo vaikams išmokti lietuvių kalbą.“

Kita keblesnė istorija susiklostė su Rizgonių statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime dirbusiu sąjūdiečiu Jonu Čijunskiu. Iniciatyvinę grupę pasiekė pastarojo skundai, esą susivienijime valdžios nurodymu susikūrusi fiktyvi Sąjūdžio rėmimo grupė, kuri visaip stengiasi užgniaužti jo, tikro sąjūdiečio, balsą (pavyzdžiui, neleido jam pakabinti stendo su informacija apie Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą). Man, kaip rajono iniciatyvinės grupės nariui ir žurnalistui, teko užsiimti šiuo klausimu. Specialiai nuvykau į Rizgonis, teiravausi Čijunskio kolegų nuomonės ir bandžiau kažkaip spręsti konfliktą, nors mačiau, kad čia susimaišęs tikras prieštaravimų kokteilis: kai kurių vadovų (pavyzdžiui, profsąjungos pirmininkės) įžeistos ambicijos, kad kažkas kažką viešai veikia be jos žinios, tarpusavio asmeninės antipatijos, vis dar tebegajūs kai kurie sovietiniai stereotipai – seno raugo likučiai. Gal būta ir kažkiek piktos valios, specialiai norėta torpeduoti Sąjūdį iš vidaus. Nebuvau inspektorius ar prokuroras, neturėjau galimybių kaltinti, bet supratau, kad reiškinys gana simptomiškas ir jam išsispręsti reikės laiko, didesnių pastangų vietoje. Ar galiausiai rizgoniečiai išsiaiškino tarpusavio santykius, ar Sąjūdžio rėmimo grupės veikla čia ir toliau liko gana formali, negaliu tiksliai pasakyti, nes daugiau prie šios temos nebegrįžau, bet ir apie aktyvesnę tos grupės veiklą vėliau neteko girdėti. Akivaizdu, kad ir toliau, kaip įprasta, daug kas judėjo savo keliu, nes

Kazimieras Šimkus prie surasto Valančiaus biusto Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, Varniuose. G. Kubiliūno nuotrauka.

linkusių ir turinčių laiko aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje nebuvo daug, o į pavienius idealistus galėjo būti žiūrima kreivai, kas, beje, būdinga ir šiems laikams...

Baigdamas šį skyrelį, dar norėčiau paminėti vieną džiugią to lapkričio naujieną, tiesiogiai susijusią su „Taurostos“ klubu. Aktyvus klubo narys Kazimieras Šimkus per savo pažįstamus išgirdo paslaptingą istoriją apie tai, kaip stalinizmo laikais Varnių mieste, nuvertus vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklą, kažkas išgelbėjo ir paslėpė skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtą biustą. Neramios sielos jonaviečiui kilo mintis jį surasti. Ir štai vieną lapkričio dieną kartu su keliais kolegomis iš klubo jis išsiruošė į žygį Žemaitijon. Pirmoji išvyka apčiuopiamų rezultatų nedavė, bet buvo naudinga tuo, kad atkrito kai kurios versijos, pavyzdžiui, kad biustas galėjo būti įmestas į šulinį arba sudaužytas. Aiškėjo biusto dingimo istorija ir kas daugiausiai prie jos prisidėjęs. Paieškų ratas susiaurėjo. Kito žygio metu Kazimieras aplankė dar keletą liudininkų ir galiausiai ėmėsi biusto ieškoti jau konkrečioje (buvusio antrinių žaliavų punkto vedėjo A. Norkaus) sodyboje Varniuose. Padedant Norkaus sūnui, biustą, užkastą po namo grindimis, praktiškai visiškai nepažeistą, pavyko surasti. Žinia apie šį atradimą nuskambėjo per Lietuvą, kartu buvo pagarsintas ir „Taurostos“ vardas.

K. Šimkus buvo kaip ant sparnų – juk ne kiekvienam lemta ištraukti tokį laimingą bilietą! Na, o žemaičiai ėmėsi žygių kuo greičiau atstatyti tą paminklą skverelyje, prie buvusio M. Valančiaus namo. 1990- ųjų vasarą teko lankytis Varniuose ir dalyvauti šio paminklo atidengimo iškilmėse. Buvo tikrai įsimintinas renginys, nes į šventę atvyko Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kultūros ministras Darius Kuolys, Telšių vyskupas, daug kunigų ir kitų svečių. Aišku, spindėdamas šventiška nuotaika į iškilmes atvyko ir K. Šimkus. Kaip įprasta tokiems renginiams, buvo daug kalbų, sveikinimų, dėkojimų, kalbėjo ponai – vienas daugiau, kitas visai menkai kuo tesusijęs su šia proga ir šiuo paminklu. Klausiausi jų ir vis laukiau, kada gi bus paminėtas vienas iš pagrindinių šventės kaltininkų, be kurio iniciatyvos, pasišventimo nebūtų paminklo – K. Šimkus. Jis ir pats laukė šio momento, buvo pasiruošęs kalbelę. Deja, kalbėtojai keitėsi, o Kazimiero ne tik kad nekvietė prie mikrofono, bet net ir jo vardo per visas iškilmes nepaminėjo... Skaudu buvo žiūrėti į taip užmirštą, netgi savotiškai pažemintą žmogų, bičiulį. Galėjau tik pats jį sveikinti su gražiai pasibaigusia biusto paieškų istorija, su atkurtu paminklu. Pasižadėjau kur galėdamas visada priminti šį jo nuopelną. Tada bene pirmą sykį patyriau ir supratau, kad „naujosios Lietuvos“ nomenklatūra nelabai kuo skiriasi nuo senosios, mat irgi yra linkusi kiekviena tinkama proga pirmiausia pasipuikuoti savo plunksnomis ar pentinais, o „mažo žmogaus“ iniciatyva, nuopelnai, darbai, jei jis pats apie tai nebandys garsiau prabilti, bus paprasčiausiai nutylėti arba net ir pasisavinti...

Klaidos atitaisymas:

Taurosta Nr. 1/9, p. 4, 1-a skiltis, 10 eilutė: …redakcijoje dar dirbo šie žurnalistai: atsakingasis sekretorius Valdas Svilas…