Žaizdos žemės mūsų

Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, Vytauto Didžiojo universiteto studentė. Nuotraukos iš Stanevičių giminės albumų

Kai prasidėjo karas, keliu į Ukmergę traukė galybė pabėgėlių: ir ratuotų, ir pėsčių. Daugelis jų buvo žydai iš Jonavos, gal ir Kauno. Vokiečių naikintuvai intensyviai iš oro apšaudydavo bėglius. Netekusi vilties išsigelbėti, jauna žydų šeima paliko vaiką pakelės griovyje, ties Kaušankos kaimu. Gyventojai Stanevičiai, auginę dvi dukras ir sūnų, išsaugojo mažąją žydaitę. Ją pakrikštijo ir davė Lionės vardą, suteikė savo pavardę. Vietiniai Stanevičių paslapties vokiečiams neišdavė, o ir pati mergaitė buvo išmokyta slėptis, išgirdus svetimus balsus. Suaugusi tapo gražia panele juodais garbanotais plaukais, išvažiavo į Klaipėdą ir daugiau jos neteko sutikti. Gal kas iš Stanevičių palikuonių žino gražuolės Lionės likimą?

Iš B. Kaminsko ir H. Sadzevičiaus atsiminimų. Taurosta, 2018, Nr. 2/8

1941 m. Berenšteinai iš Karčių kaimo, Panoterių valsčiaus (dab. – Jonavos r.), su mažamete dukrele Liba (gim. 1938 m.) turėjo prisistatyti į Ukmergės getą. Ten žydų tautybės asmenims buvo pažadėta apsauga nuo galimų užpuolimų ir nuolatinis darbas. Pakeliui į Ukmergę Berenšteinų šeimą užklupo lietus ir ji užsuko pas pažįstamus Stanevičius, gyvenusius Kaušankos kaime. Mama bijojo, kad kelionės metu trejų metų mergaitė neapsirgtų, o ir Ukmergėje nežinia kokiomis sąlygomis jiems reikės įsikurti ir ar greitai gaus darbo. Beskubėdami nepaėmė ir šiltesnių drabužių. Zigmo ir Jadvygos Stanevičių šeimoje augo sūnūs Henrikas ir Napaleonas, dukra Regina. Pamatę gražiai žaidžian

Liba Bereštein – Lionė Stanevičiūtė.

čius vaikus, Berenšteinai paprašė galimybės palikti kelioms dienoms savo dukterį ir pažadėjo, kai tik įsikurs Ukmergėje, tuoj pat pasiimti savo atžalą. Lietuviai žinojo, jog rizikuoja priglausdami, kad ir trumpam, žydų mergaitę, bet patys būdami tėvai negalėjo atsakyti. „Mažylė nieko nesuprato. Išplėtusi akutes ji dairėsi aplinkui, gaudė iš kažkur pasimaišiusį katiną, plojo delnais.“ 1 Daugiau savo tėvų mergaitė neišvydo. Jie, kaip ir daugelis kitų Ukmergėje buvusių žydų, buvo sušaudyti Pivonijos miške.

Iš pat pradžių Berenšteinai papuolė į Vaitkuškio dvarą, į kurį buvo suvaryti žydai iš įvairių miestelių. „Dvaro teritorija buvo apjuosta spygliuota tvora. Rug

1 Tiesa. „Kaip savo šeimoje“ 1962-12-02.

„Mama“ – taip Lionė vadino savo gelbėtoją Jadvygą Stanevičienę.

pjūčio 11 d. Pivonijos miške buvo sušaudyti 296 žydai, rugpjūčio 8 d. – 702, o rugpjūčio 19 d. – 623.“ 2

Nors Stanevičių trobelė buvo pamiškėje, bet vis tiek reikėjo saugotis svetimų akių, kad niekas neįtartų, jog šalia savų vaikų auga ir žydų mergaitė. Daržinėje buvo įrengta speciali slėptuvė, kurioje, kilus pavojui ar užklydus nelauktam svečiui, paslėpdavo vaiką. 3 Po kurio laiko mergaitę Stanevičiai pristatė kaip savo tolimą giminaitę ir davė jai naują Leonardos (Lionės) vardą ir savo pavardę. Naujoji tapatybė jai leido vėliau lankyti mokyklą kartu su kitais vaikais. 1952 m. Lionė susirgo ir buvo paguldyta Ukmergės ligoninėje, kur tuo laiku gydėsi ir ukmergietis žydas Rachmelis Kacas. Jis iš karto pastebėjo, kad mergaitė skiriasi nuo lietuvių vaikų. Pasitaręs su Stanevičiais, jis perėmė Leonardos globą. Nors Rachmelio ir Rozos šeimoje jau augo trys vaikai – Anita, Julius ir Girša, bet jie jautė pareigą priimti ir našlaitę, kad ši galėtų augti tarp tautiečių.

Po metų R. Kacas mirė. Nors našlei Rozai buvo sunku auginti vaikus, ji globotinės neatsisakė. 4 1955

2 Sudarytoja Neringa Latvytė-Gustaitienė. Holokaustas Ukmergėje (Vilnius 2012), 51. 3 Audronės Zigmantienės, g. 1963 m., prisiminimai, užrašyti Skaistvilės Narkevičiūtės 2020-02-20 (Jonava). Saugoma asmeniniame archyve. 4 Anitos Kacaitės Albuzienės, g. 1944 m., prisiminimai, užrašyti Skaistvilės Narkevičiūtės 2020-02- 24 (Ukmergė). Saugoma asmeniniame archyve. m. Lionė baigė Ukmergės mokykloje septynias klases ir išvažiavo į Kėdainius mokytis kulinarės specialybės. Po mokslų gavo paskyrimą į Priekulę, ten dirbo virėja. Susituokė su ukrainiečiu Tarasiuku, susilaukė sūnaus. Netrukus išvyko į vyro gimtinę ir apsigyveno Rovno mieste. Su abiem globėjų šeimomis susirašinėjo laiškais. Kacų duktė Anita prisimena, jog jos mamą Rozą ji vadindavo mamyte, o Jadvygą iš Kaušankos – mama. 5

1980 m. Rozos šeima gavo žinią, jog Liba-Lionė mirė. Nuo tada visi ryšiai su jos šeima nutrūko.

2018 m. Anita kreipėsi į žydų muziejų Vilniuje, kad padėtų išaiškinti, kur dabar gyvena įseserės Libos globėjų palikuonys. Daugelį jų surado Jonavoje. Užrašius visus prisiminimus, surinkus turimus dokumentus, 2019 m. Stanevičiai buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėtojų kryžiais. Anūkams apdovanojimus įteikęs prezidentas Gitanas Nausėda pasakė: „Susirinkome pagerbti žmones, kurių drąsa, gailestingumas, gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes XX a. įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Sunkių išbandymų akivaizdoje jie nenusuko žvilgsnio į šalį. Paprasti žmonės tapo nepaprasti. Žmogus visada yra laisvas rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkimas visada yra sunkus. Vieni renkasi asmeninę naudą, kiti – saugumą, net jeigu tai reiškia pražūtį bendrapiliečiui: treti viskuo, net šeimos narių gyvybe, rizikuoja dėl nepažįstamo žmogaus.“

Šalies vadovo teigimu, lietuviai bene aktyviausiai iš Rytų Europos tautų gelbėjo žydus, taip atskleisdami tikrąsias mūsų visuomenės vertybes: „Vienus įkvėpė Kristaus žodžiai „Nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, kiti sėmėsi įkvėpimo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus siekiančios tolerancijos tradicijos, įamžintos Vilniaus šventyklų bokštuose. Šiomis dienomis žydų gelbėtojų pavyzdys mums yra kaip niekada reikalingas. Neapykanta vėl kelia savo bjaurią galvą, maitinamą ciniškų mėginimų diskusijose laimėti politinių dividendų. Mūsų bendrapiliečius mėginama įbauginti – negalime to ignoruoti. Žinoma, praeities mes nepakeisime. Tačiau galime padaryti viską, kad senos klaidos nebūtų daugiau kartojamos. Dabar jau mūsų bendra pareiga yra duoti atkirtį pikta linkinčioms jėgoms.“

Valstybės vardu dėkodamas didvyriams, prezidentas G. Nausėda pažymėjo, kad „nors daugelis iškilmė-

Pažyma, liudijanti, kad 1950 m. L. Stanevičiūtė buvo įvaikinta savo gelbėtojų Jadvygos ir Zigmo Stanevičių.

Rachmelio ir Rozos Kacų šeima, apie 1952 m.

Iškilmingas momentas po apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi su Lietuvos Respublikos Prezidentu G. Nausėda, 2019 m. rugsėjo 18 d. Iš kairės: Vilija Stanevičienė, proproanūkiai Rokas Matukas ir Kamilė Mauricaitė, anūkas Kazimieras Stanevičius, proanūkė Asta Mauricaitė, proproanūkis Matas Matukas, proanūkė Agnė Matukė, Marius Matukas.

se pagerbtų žmonių jau yra palikę šį pasaulį, jų darbai lieka šviesti tiek mums, tiek ateities kartoms.“ 5

Anita taip pat džiaugėsi, jog ilgametė jos svajonė išsipildė: „Misiją, kuri ramybės nedavė ilgus metus, – atlikau. Padėkojau savo tautietės gelbėtojams – tikriems lietuviams.

Senųjų Stanevičių ir jų vaikų jau nėra gyvųjų tarpe, tačiau jų palikuonys prisimena iš pasakojimų tą istoriją ir perduoda tai savo jaunesniajai kartai.“ 6

5 Loreta Ežerskytė. Gimtoji žemė Nr. 77, „Misija įvykdyta: padėkojau tikriems lietuviams“ 2019- 10-09, 3. 6 Ten pat. 5.

Z. Stanevičiaus apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi liudijimas.