Aš jus mylėjau

Dramaturgui, poetui, kunigui Juozui Katinui – 120 „AŠ JUS MYLĖJAU“

Vita RADIONOVIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos Kulvos filialo vyresnioji bibliotekininkė

Popietė Kulvos bibliotekoje, minint kun. J. Katino 120-ąsias gimimo metines, su naujuoju Kulvos ir Žeimių parapijos klebonu R. Gurkšniu.

Šių metų sausį Kulvoje minėjome kraštiečio, dramaturgo, poeto, tremtinio, kunigo Juozapo Katino 120-ąsias gimimo metines. Popietė prasidėjo šv. Mišiomis Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kurias aukojo klebonas kun. Rytis Gurkšnys, vėliau, aplankius kun. J. Katino kapą, tęsėsi Kulvos bibliotekoje.

Bibliotekoje susipažinome su paties kun. J. Katino rankraščiuose užrašyta autobiografija, skaitėme jo kūrybos eilėraščius, dedikacijas, dalijomės prisiminimais. Taip pat daug istorinių faktų apie Kulvą išgirdome iš popietėje dalyvavusio Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktoriaus Vytauto Venckūno.

Nuotraukos, eilėraščiai, dedikacijos ir kiti kun. J. Katino rankraščiai, išsaugoti Kulvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, perduoti Kulvos bibliotekai. Taip pat bibliotekoje yra kun. J. Katino leidinys „Vaidilutės likimas“ (1938 m.). Visi šie dokumentai prieinami skaitytojams.

KUNIGO GYVENIMO KELIAS

Šis gyvenimo aprašymas paremtas autentišku pasakojimu, užrašytu paties kun. Juozapo Katino (autorės pastaba).

1900 m. sausio 1 d. (pagal naująjį kalendorių – 13 d.) Lyduokių parapijos Griežionių kaime (Ukmergės r.) Jurgiui ir Veronikai Katinams užgimė ketvirtas kūdikis – Juozapas.

Jau iš mažens Juozulis (taip jis buvo vadinamas net ligi klierikavimo dienų) buvo linkęs prie mokslo ir kunigo mėgdžiojimo – statydavo altorėlius ir, skarele apsigaubęs, giedodavo bažnyčioje girdėtas kunigų giesmes. Tačiau mažas 8 ha ūkis, gausi šeima ir toli esanti mokykla visas svajones mokytis vertė niekais.

1912 m. Lyduokių bažnytkaimyje atidaryta pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma rusų kalba. Juozulis buvo pirmuoju jos lankytoju, bet prasidėjęs Didysis karas nutraukė visokį mokslą.

1918 m. vieniems karo nelaimėjus, o kitiems pralaimėjus, tuo pasinaudojo pavergtosios tautos, o tarp jų ir Lietuva – atgaudama Nepriklausomybę. Tuo metu Lietuvos savanoriai su talkininkų pagalba apsivalė nuo persekiotojų ir pradėjo tvarkytis iš vidaus.

Ir štai kokia džiugi naujiena – laikraščiai ir bažnyčia paskelbė, kad greitu laiku Ukmergėje bus atidaryta lietuviška gimnazija. Juozulio džiaugsmui nebuvo ribų. Paaugliai iš aplinkinių kaimų važiavo pasiruošti, o tarp jų buvo ir Juozulis. Bet nuo čia prasidėjo jo kryžiaus kelias.

Kartą netoliese tų namų, kuriuose apsigyveno Juozulis, vyko laidotuvės. Buto šeimininkė, eidama į laidotuves, pakvietė ir savo nuomininkus, o Juozulis buvo pakviestas giedoriumi. Tačiau, praėjus porai dienų po laidotuvių, Juozulis pasijuto blogai – pakilo temperatūra, pradėjo kliedėti. Tokios būklės tėvelis jį parsivežė į namus Kalėdų atostogoms. Namuose Juozulio buvo labai visi išsiilgę: kalbino, nesitraukė nuo jo. Po savaitės pakilo iš ligos patalo, tačiau visi, be išimties, atgulė. Tėvelis su dviem dukrelėmis jau ir nebeatsikėlė...

Juozulio tolesnis mokymasis vėl pakibo erdvėj. Gal ne tiek dėl noro siekti aukštesnio mokslo, kiek dėl vaikiško pavydo, kad kaimynų vaikai bus mokyti, o jis bus artojas, sužinojęs egzaminų datą, nepaisydamas motinos protesto, ašarų, pasiėmęs puskepalį duonos pėsčias išėjo laikyti egzaminų. Juos išlaikęs iškart buvo priimtas į trečią klasę. Tačiau tai buvo daugiau kančia negu mokymasis: reikėjo mokytis pačiam, dirbti įvairius buities darbus, padėti pasiruošti stojantiesiems į gimnaziją, kad užsidirbus kokį litą būtų kuo susimokėti už mokslą ir būstą.

1924 m., įveikus didžiuosius sunkumus, pabaigus gimnaziją ir išlaikius egzaminus, Juozulis priimtas į Kauno kunigų seminarijos trečiąjį kursą.

Po seminarijos 1929 m. įšventintas kunigu ir paskirtas Joniškio vikaru, o netrukus lietuvių katalikiškos jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kongrese išrinktas visos apylinkės jaunimo vadu.

Dirbti Joniškyje kun. J. Katinui teko drauge su klebonu kanauninku Korzonu, tačiau kun. J. Katino būdas ir pareigos dažnai neatitikdavo klebono norų. Kun. J. Katinas neslėpė savo politinių pažiūrų, viešai demonstravo palankumą tuo metu valdžios opozicijoje buvusiai Krikščionių demokratų partijai. Kanauninkas Korzonas, būdamas kitokių įsitikinimų ir nepakęsdamas jauno kolegos išsakomos nuomonės, ieškojo ir surado priežastį, kaip atsikratyti vikaru Juozapu. Esą „kun. Juozapo kunigystei gresia pavojus“, todėl skubos tvarka buvo perkeltas vikaru net į Čekiškę (kuo toliau nuo Joniškio).

Nežiūrint tų „karčių piliulių“, kuriomis dažnai „pavaišindavo“ klebonas kanauninkas Korzonas, tiek bažnytinis, tiek organizacinis gyvenimas kun. Juozapui paliko neišdildomas.

Paaiškėjus kanauninko Korzono klastai, po penkių mėnesių kunigo Juozapo pažeminimas buvo atitaisytas – iš Čekiškės perkeltas į Kauno baziliką ir paskirtas vikaru.

1932 m. kun. Juozapas buvo paskirtas ne tik Kauno bazilikos vikaru, bet ir išrinktas viso Kauno bei apylinkės Katalikiškojo jaunimo sąjungos vadovu.

Kaune atsiskleidė visi kun. J. Katino organizaciniai gebėjimai: kūrė naujas katalikiškas kuopeles, stiprino nusilpusias, leido mėnesinį biuletenį „Balandėlis“,

Nuotraukos iš: http://manojoniskis.lt/naujiena/pasitinkant-lietuvos-valstybingumo-simtmeti-joniskis1929-1932-metais-fotografijos-is-kun-juozo-katino-archyvo

kurį kai kurios kuopos dėl aštraus žodžio vadindavo „Vanagėliu“.

Kaune kun. J. Katinas tapo ne tik geru pamokslininku, aktyviai propagavusiu tikėjimo svarbą ir krikščioniškojo gyvenimo principus, bet ir režisieriumi, rašytoju. 1936 m. išleido teologinę brošiūrą „Atėjus bažnyčion“, o vėliau paskelbė eilėraščių ir draminių kūrinių, pasirašydamas juos Rimbaudo slapyvardžiu.

1938 m. Tautininkų vadovybė paruošė civilinės metrikacijos projektą ir jį paskelbė spaudoje. Vieną sekmadienį, kai eilės tvarka pamokslą turėjo sakyti kun. Juozapas, jam belipant į sakyklą, kanauninkas Dogelis patarė bent vienu sakiniu užsiminti, kiek civilinė metrikacija atneš žalos Bažnyčiai ir Lietuvai. Tačiau vos tik pamokslininkas prasitarė apie šį skaudulį, mikrofonas tuoj pat buvo išjungtas ir padaryta aštri pastaba kurijai, o kurija per prelatą Šaulį perdavė pastabas pamokslininkui. Kun. Juozapas, tikėdamasis pagyrimo už gerai atliktą darbą, pastabos nepriėmė ir net išdidžiai atsiliepė: „Katinas buvau – Katinas ir paliksiu.“ Nuo tada visi jo pamokslai buvo griežtai cenzūruojami.

Galiausiai už aktyvų darbą ir visų talentų pasireiškimą tyliai, be padėkos žodžio buvo ištremtas iš Kauno. 1939 m. kun. J. Katiną iš Kauno nukėlė į Kurklius (Anykščių r.) ir paskyrė klebonu. Šį paskyrimą jis priėmė ne kaip paaukštinimą, bet kaip bausmę už nepadarytą nusikaltimą. Kurkliuose kun. Juozapui nesisekė sugyventi nei su vokiečių, nei su komunistų administracijomis – ir nuo vienų, ir nuo kitų teko slapstytis. Nuo vokiečių – už pastabą Didžiakaimio

darbininkams, kad jie sekmadieniais avižas kirto, nuo komunistų – už neleidimą „partorgui“ Kščenavičiui eiti į bažnyčią su kepure ir papirosu dantyse.

1941 m. Kurklių bažnyčioje buvo atlikta krata. „Partorgas“ Kšenavičius su kitais asmenimis ieškojo paslėptų ginklų, o kun. Juozapas nesusilaikė ir pateikė keletą aštrių pastabų nelauktiems svečiams juos įžeisdamas. Tačiau bažnyčioje ginklų nebuvo, todėl ir rasti jų negalėjo.

Vokiečių okupacijos metais kun. Juozapas buvo išrinktas Raudonojo Kryžiaus draugijos kasininku, rūpinosi parapijos ir bažnyčios reikalais, padėjo nukentėjusiems parapijiečiams.

1945 m., įsigalėjus komunistinei santvarkai, prasidėjo areštai ir suėmimai. Būti suimtam už antisovietinę veiklą grėsė ir kun. Juozapui, todėl slapta buvo perkeltas į Surviliškį (Kėdainių r.) klebonu. Ten gyveno trejus metus ramiai, kol buvo surastas, ir 1948 m. laikraštyje „Tiesa“ aprašytas kaip vokiečių pakalikas, vargšų skriaudėjas.

[...] Kai 1941 m. birželio mėn. 22 d. hitlerinė Vokietija klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą, okupavo Tarybų Lietuvą, buržuaziniai Lietuvos nacionalistai vėl stojo į talką hitlerininkams prieš lietuvių tautą. Tų Hitlerio talkininkų pirmosiose vadovaujančiose eilėse tuojau radosi katalikų dvasiškija.

Vos tik pasirodžius hitlerinėms gaujoms Lietuvoje, tuojau iš įvairių savo slėptuvių išlindo hitlerininkų slaptai suorganizuoti buržuazinių nacionalistų būriai, kurie ėmė žudyti tikrus lietuvių tautos patriotus – darbininkus, bežemius ir mažažemius, tarybinius darbuotojus, žmones, troškusius laisvės ir dėl jos kovojusius. Tokiose nacionalistinių banditų gaujose reakciniai kunigai buvo aktyvūs veikėjai, dažniausiai jų vadovai ir įkvėpėjai.

Kretingos pranciškonų vienuolyno vienuoliai ir jų viršininkas – gvardijonas Kazimieras Čepulis, Kurklių klebonas kun. Katinas, Ukmergės klebonas kun. Telksnys, kunigai Kavaliauskas ir Siemaška, Betygalos klebonas kun. Plankys, Skardupio klebonas kun. Ylius ir daug kitų tokių reakcinių kunigų buvo aktyvūs hitlerinių banditinių gaujų organizatoriai, darbininkų, valstiečių, inteligentų kankintojai ir žudytojai, gestapo atsidavę bendradarbiai savo budeliškas rankas sutepę šimtų ir tūkstančių nekaltų žmonių krauju. Jie dirbo banditišką darbą ir pirmomis vokiškosios fašistinės okupacijos dienomis, ir visos okupacijos eigoje. [...] 1

Šis laikraštinis svaičiojimas taip pat prisidėjo prie apkaltos. Atsisveikinimo ašaros paragino kun. J. Katiną skundą išreikšti eilėmis.

O tas buvo taip seniai – 1948-X-14, Survilišky dar tu bandą tebganei. Spalių saulei besileidžiant atsilankė „pajauniai“: kapitonai ir majors, „vierni“ Stalino vaikai. Pasveikinę pastebėjo – tu banditus palaikai. Vilnius areštą tau skelbia, klebonaut daugiau neleidžia. Už darbus fašistų naudai atpildo atėjo laiks...

Spalio 14 d. kun. J. Katinas buvo nuvežtas į Kėdainių saugumo komisariatą, o iš ten traukiniu – į Saugumo ministeriją Vilniuje. Saugumo ministerijos požemio kameroje vyko tardymai, kurie tęsėsi iki Kalėdų. Tardomas kun. J. Katinas prisipažino, kad 1941 m. per kratą Kurklių bažnyčioje įžeidė sovietinės valdžios atstovus, buvo Raudonojo Kryžiaus kasininku, padėdavo vargstantiesiems, slapstėsi įvairiose vietovėse dirbdamas visokius darbus. Taip pat pas jį rasta laikraščių „Ūkininko patarėjas“ (1942 m.), „Ateitis“ (1943–1944 m.) ir „Laisvė“ (1942 m.) su antisovietinio turinio straipsniais, kurie buvo pridėti prie bylos kaip svarbūs daiktiniai įrodymai. Kalėdų rytmetį kun. J. Katinas buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą ir be jokio teismo jam buvo pranešta, kad yra nuteistas 25 metams pataisos darbų lageryje su turto konfiskavimu.

Su 400 kitų vyrų įsodintas į ešeloną ir išvežtas į Komiją. Pirmiausia nuvežė į Vorkutos anglių kasyklas ir čia dar skyrė porą dienų susipažinti su vieta, žmonėmis, pareigomis.

Kunigas J. Katinas buvo silpno regėjimo, nešiojo akinius, o visi „akiniuotieji“ buvo paskirti darbams ne

1 Straipsnis: Reakcinė katalikų dvasiškija – amžinas lietuvių tautos priešas. 11 skyrius. Reakciniai dvasininkai – žmogėdros Hitlerio tarnyboje. / Lietuvos TSR mokslų akademijos tikrasis narys J. Žiugžda // Tiesa. – 1948 m. Nr. 218–240)

šachtoje: krovimo, staliaus, geležies apdirbimo, barakų tvarkymo ir kitokiems. Darbo lengvumas priklausė nuo „kyšio“. Jei turi gerus kailinius, švarką, batus, nertinį – atiduok viršininkui ir gausi lengvesnį darbą.

Vorkutoje, tame pačiame lageryje, kun. Juozapas kalėjo su kitais kunigais: tėvu Puodžiūnu, kun. Vaičioniu, kun. Vaiteliu, kun. Bagdonu, italų vienuoliu Leoni ir kitais.

Po penkerių metų lageryje kun. J. Katinas buvo pripažintas invalidu. Tuomet visus invalidus išvežė į Čiumą (apie 100 km nuo Vorkutos), o po metų – į Mordovijos invalidų lagerį.

1956 m. į šį Mordovijos lagerį atvyko Maskvos karininkų komisija ir tikrino kalinių bylas: vieniems sumažino bausmės atlikimo laiką, o kitiems visai anuliavo. Kun. Juozapui pasisekė – jam anuliavo 17 metų bausmę. Savo mintis apie suteiktą malonę jis užrašė eilėmis.

Lietuvos ypatingojo archyvo bylos Nr. 14998 fragmentas.

Atsisveikinimas su lageriu

Aš važiuoju jau į laisvę. „Moire“ skirsto mus visus, bet kai liksiu vienui vienas aš galvosiu apie jus.

Likusieji, gal sakyste laimė skirta tiktai jiems.

Bet juk maišas atsirišo – išbyrėt reikės visiems... Šiandien galvas iškėlę Žengiam į laukus plačius O jūs už savaitės mesit kalinio pančius.

Tai sudiev, draugai nelaimės,

Būkit žvalūs ir linksmi.

O mes progai pasitaikius kelsme už jus bokalus! Mordovija, 1956 m. liepa

Kun. J. Katino įrašas kitoje nuotraukos pusėje: Kristus tiktai per Golgotą Pasiekė Velykas, Tas pat kelias visiems duota, Kas tik katalikas! Mano Velykiniai pasveikinimai P - lėms Kščenavičiūtėms ir jų mamytei Kun. Juozas, Šiaulėnai, 1957.1V.12

Nuotrauka iš: http://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/admin/File/ PAnykstenas-2009/Pasaulio_anykkstenas_2009_10.pdf

1956 m. liepos 14 d. kun. J. Katinas buvo paleistas iš kalinimo vietos. Į Lietuvą grįžo nusilpusios sveikatos ir tais pačiais metais buvo paskirtas altarista Šiaulėnuose (Radviliškio r.). Tačiau Šiaulėnuose neišbuvęs nė metų buvo perkeltas į Alėjus (Raseinių r.) ir paskirtas Švč. Trejybės parapijos klebonu ir čia tarnavo iki 1959 m.

1959–1961 m. buvo Šventybrasčio (Kėdainių r.) Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas, 1962–1965 m. – Šiaulėnų Šv. Onos parapijos klebonas.

1966 m. kun. J. Katinas perkeltas į Kulvą (Jonavos r.) ir paskirtas Kulvos Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonu, o vėliau ir iki mirties (1983–1985 m.) buvo šios parapijos altarista.

Kulvoje kun. J. Katinas praleido nemažą dalį savo gyvenimo – 19 metų. Kulviškiai jį mena buvusį gerą pamokslininką, turėjusį gerą, gražų balsą, šmaikštų, mėgusį humorą, kūrusį eilėraščius.

„Ir taip penkiasdešimtmetį karų ir valdžių sumaišty, bene didžiausia kuo patikom, kad savo „avių“ nepalikom.“

Jo organizaciniai gebėjimai pasireiškė ir vyresniame amžiuje. 1974 m. liepos 10 d. kun. J. Katinas suorganizavo ir Kulvoje atšventė drauge su buvusiais seminarijos kurso draugais 45-ąsias kunigystės metines. Ne vien kunigystės reikalai rūpėjo: ilgi vakarai, iki išnaktų, skirti maldai... ir kūrybai. Skvarbios kunigo mintys nusėdo pamokymuose, dramos kūriniuose, turinčiuose išliekamąją vertę, kaip antai:

- Atėjus bažnyčion / kun. J. Katinas. – Kaunas: [Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegija], 1936. – 23 p.;

- Beginklė auka / J. Katinas. – Kaunas: Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegijos leidinys, 1937. – 16 p.;

- Išpažinties auka: keturių veiksmų tragedija: (su gaidomis) / Rimbaudas. – Kaunas: [s.n.], 1937. – 59, [1] p.;

- Naujoji aušra: penkių veiksmų drama jubiliejiniams metams paminėti / Rimbaudas. – Kaunas: [s.n.], 1938. – 39 p.;

- Vaidilutės likimas: dviejų veiksmų misterija: (su gaidomis) / Rimbaudas. – Kaunas: autoriaus leidinys, 1938. – 26 p.;

- Ką skaityti? / J. Katinas. – Kaunas: Kauno arkikatedros bazilikos Vikarų kolegijos leidinys, 1939. – 13 p.

Pluoštelyje išlikusiųjų ir dabar saugomų Kulvos bibliotekoje kun. J. Katino eilėraščių atsispindi to meto aktualijos, problemos. Kaip jis pats sakė: „visom gyventom vietom yra pritaikyta poezija.“

Kulva iš viršaus

Kas vadovaujas pliotkais iš šono, tam reik užmauti bobos sijoną. Jei toks ligonis vyresniu lieka, lauk nemalonės net ir už nieką. Ir man už darbus, kančias Vorkutos, siūlė šampano – gavau tik putas...

Dabar aš esu kuklioj vietelėj – šalia griuvėsių, Kulvos kaimely. Dėl šių griuvėsiu klaidą padarė pirmas klebonas paskirtas po karo. Jis tuojau griebės statyti gryčią, net negalvojo taisyt bažnyčią. Dabar jos sieną laikas naikina, o bokšte gandras vaikus augina.

Kulva ant kalno, sodai bujoja, o keleivinės čia pat sustoja. Jeigu tau rūpi grožis ir gėris, sėsk autobusan – čia pat ir Neris. Plaukyk kaip gulbė, kaitinkis saule, grožėkis krantais retais pasauly...

Dvi yr blogybės – Kulvos vertybės niekais paverčia kaip uošvė marčią: kad šiaudadūšiai sutiko leisti gražią bažnyčią sale pakeisti. Antra, kad žmonės berods dievoti, o Dievo garbei nenor giedoti. Mano čia tikslas ieškoti vaistų, kad tylią maldą giesmė pakeistų. Kulva, 1967 m.

ŠALTINIAI:

17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1203. (2000). Jonavos krašto žmonės: Jonavos įkūrimo 250 metų jubiliejui. Jonava: Linotipas. mo šimtmetį: Joniškis 1929–1932 metais [žiūrėta 2020 kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://maKulva iš vidaus

Kulvos katalikų aš dėl šių dalykų nelaikau vertais:

šventes bažnyčios dažniausiai jie tyčia pramogom pakeis.

Kai maldos garsinės, giesmės sutartinės – jie neprisidės.

Bet jei kas išdrįsta sakyt, kad jie klysta –tada netylės

*** Dirbau kaip mokėjau – Visus jus mylėjau, o dabar sudiev... Kulva, 1973 m.

Mirė visų gerbiamas kunigas 1985 m. vasario 14 d. Kulvoje. Palaidotas Kulvos bažnyčios šventoriuje.

Žmonių prisiminimuose liko jo sodrus balsas, pamokymai ir drąsa sakyti tiesą, nes ji turi vertę. Abe

1.

2.

3. 4. Anykštėnų biografijų žinynas [žiūrėta 2020 kovo Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka Kun. Juozapo Katino rankraščiai. Kuprevičienė V. Pasitinkant Lietuvos valstybingujingų jai nebūna. 5.

6.

7. nojoniskis.lt/naujiena/pasitinkant-lietuvos-valstybingumo-simtmeti-joniskis-1929-1932-metais-fotografijos-is-kun-juozo-katino-archyvo. Žiugžda J. Reakcinė katalikų dvasiškija – amžinas lietuvių tautos priešas // Tiesa. – 1948, Nr. 218–240 Vanagas R. Švenčiausiasis – konservų dėžutėje... [žiūrėta 2020 kovo 17 d.]. Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/_admin/fck/data/users/ admin/File/PAnykstenas-2009/Pasaulio_anykkstenas_2009_10.pdf. Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), f. K-1, ap. 58, b. 14998.