Kiekvienam žmogui savas likimas

Kaimo šviesuoliui Broniui Sedleckui – 90 KIEKVIENAM ŽMOGUI SAVAS LIKIMAS

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Devintą dešimtį baigiantis Bronislovas Sedleckas iš Upninkėlių kaimo (Upninkų sen.) žavi ne tik savo pomėgiais, puikia atmintimi, bet ir aktyvia veikla mėgėjų meno kolektyvuose. Prieš dvidešimt metų palaidojęs žmoną, vienatvę sugebėjo užpildyti drožinėdamas medį, kurdamas grožį kieme ir įsiliedamas į šokėjų ir dainininkų būrį Upninkų kultūros centre. Anot jo, svarbiausia – neužsidaryti ir nelikti tarp keturių sienų, nes niekam nebūsi reikalingas. „Mėgstu bendrauti, bičiuliautis, pasikalbėti, o be dainos nepraleidžiu nė vienos dienos. Net namuose, vienas būdamas, kokią melodiją užtraukiu“, – šypsosi kaimo šviesuolis, vadinamas tiesiog Broniumi.

KRYŽIUS – PIRMASIS KŪRINYS

Pro vartelius įėjus į kiemą, žvilgsnį patraukia medinis kryžius, kurį šeimininkas prieš kelis dešimtmečius išdrožė ir pastatė savo valdose, šalia tvoros. Tai nebuvo spontaniškas sumanymas – jis ilgai puoselėjo mintį kaimą papuošti kryžiumi. Įsigijęs medienos, vakarais ėmėsi įgyvendinti idėją. Kūrinys pareikalavo nemažai laiko ir fantazijos. Tai buvo pirmas B. Sedlecko prisilietimas prie medžio.

Atrodė, kad drožyba tuo ir baigėsi. Tačiau kartą išgirdęs, kad žmona ketina važiuoti į miestą pirkti medinio šaukšto, Bronius pašoko kaip įgeltas: nejaugi pats

Kūrybinio darbo vaisiai. Vyšnialaukis, 2019 m.

padaryti negaliu? „Paprašiau savąją palūkėti, pažadėjau pamėginti išdrožti ir padovanoti jai tą reikalingą daiktą. Netrukus ranka vis dažniau ėmė tiestis prie medžio – radosi daugiau buityje reikalingų mentelių, šaukštų, kitokių įrankių. Man patiko toks užsiėmimas, ėmiau ieškoti kitokių formų“, – pasakoja drožėjas.

Mirus žmonai, pasikeitė gyvenimo ritmas, kartais užplūsdavo begalinis ilgesys. Ne vienas kaimynas kraipė galvą: kas bus iš to našlio Broniaus? Ar ilgai jis ištvers be moteriškos rankos? „Pagalvojau, kad neverta dairytis į šonus. Augo geras sūnus, kuris padėdavo atlikti namų ruošos darbus: ir grindis išplaudavo, dulkes nušluostydavo, ir patalus paklodavo. Pamaniau, kad svetima moteris neatstos jam motinos. Tai ir nebandžiau antros pusės ieškoti, – dalijasi mintimis B. Sedleckas. – Paskui pardaviau laikytus gyvulius – sumažėjo rūpesčių, atsirado daugiau laiko kiemui puoselėti ir jau išmėgintai medžio drožybai.“

DĖMESYS APLINKAI

Šeimininkui patinka puošti kiemą, puoselėti gėlininkystę. Susikasęs klombas, į žemę beria gėlių sėklas, sodina gumbus, ravi, laisto. Nuo pavasario iki šalnų jo valdose marguoja gvazdikai, jurginai, egzotinės gėlės, kurių pavadinimų nė pats nežino.

Kieme akį traukia didžiuliai akmeniniai dėklai, ant kurių vazonuose kepurėmis apsigobusios įvairiausios grožybės. „Kai stačiau garažą, atvežė labai akmenuoto žvyro. Tai išsijojau akmenukus, sudėliojau į tinklines apvalias formas – taip ir atsirado tie akmeniniai „stovai“, – teigia pašnekovas.

Šeimininko darbštumą ir meilę tvarkai rodo ir gale daržinės sukrautos malkos: brauk delnu per paviršių – nuslys kaip per ledą.

Muzika ir daina lydi bendraminčius. Iš kairės: B. Sedleckas, M. Kručas, A. Kirvelevičius, 2015 m.

SUMANYMAI ATEINA NAKTIMIS

Mėgstantis medžio darbus šeimininkas nutarė kiemą papuošti drožiniais. Nors nė karto nebuvo mėginęs medžiui suteikti paukščio formą, palinko prie naujo sumanymo. Šiandien kiemo augalai tiesiog aplipę įvairiais mediniais paukšteliais, prie tvoros, didžiulėje drožėjo išskobtoje klumpėje, vasarą pražysta ryškiaspalvės gėlės, ant kruopščiai nupjautos žolės šypsosi storapilvis baravykas. Visur pilna medinių skulptūrėlių, tik spėk dairytis.

Pastaraisiais metais jas kuria ir iš polistirolo, kurį iškarpius, išlanksčius, suklijavus, išryškėja paukščių figūros, inkilėliai, raudonus snapus tiesia gandrai, prie jų kojų glaudžiasi šerniukų šeimynos, o po žaliais medžiais susispietę ežiukai. Padaryti šiuos padarėlius reikia itin didelės kantrybės.

Meistras prisipažįsta, kad vaizduotėje figūrų ar kompozicijų sumanymai gimsta naktimis, kankinant nemigai. „Tiesiog akyse pamatau, ką galėčiau sukurti, apmąstau, kokią medžiagą reikėtų vienai ar kitai skulptūrėlei panaudoti. O kitą dieną imuosi veiklos fantazijai įgyvendinti. Tokie naktiniai reginiai padeda plėsti skulptūrų įvairovę, – dalijasi patirtimi pašnekovas. – Neturiu jokių staklių, naudoju labai paprastus įrankius – peilį, kirvuką, skalpelį. Anoks čia darbas – tiesiog krapštausi. Be veiklos negaliu – turiu judėti. Štai paprašė viena mokytoja padaryti 26 gandriukus – pagaminau. Gera, kai mano drožiniai kažkam reikalingi.“

B. Sedlecko medžio kūriniai puošia ne tik Jonavos, bet ir Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Utenos, Ukmergės, kitų kraštų gyventojų būstus, įstaigų kabinetus. Jo darbai buvo pristatyti Vyšnialaukio kaimo vasaros šventėje, Upninkų kultūros centre. Upninkėlių kaimo gyventojas norėtų surengti savo kūrinių parodą Jonavoje, bet nerimauja, kad jam, savamoksliui drožėjui, neturinčiam nei pripažinto kūrėjo pažymėjimo, nei kūrinių sertifikato, muziejaus durys gali neatsidaryti.

GYVENIMĄ LYDI DAINA

„Jokio darbo nedirbu – sukuosi po namus, bet nuoboduliui laiko neturiu“, – tarsi nusistebi pats Bronislovas. Ir kaipgi jo atsiras, jeigu šis vyriškis yra aktyvus Upninkų kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų dalyvis – ir šokėjas, ir dainininkas.

„Įsilieti į saviveiklą mane pakvietė meno vadovė Laima Dobrovolskienė. Kartą sumanė upninkiečiai surengti gegužinę Upninkėliuose. Pasidairė po kaimą, nužiūrėjo plačią erdvę mano kieme ir paklausė, ar negalėtų čia suorganizuoti šokių vakaro. Žinoma,

B. Sedleckas – akcijos „Susitikime IKI!“ dalyvis.

sutikau, nušienavau aikštelę, paruošiau kaip dera. Jie grojo, dainavo, mūsų sodiečiai pasišoko, melodijų pasiklausė. O pasibaigus gegužinei, ėmiau ir užtraukiau dainą. Meno vadovė nustebo, kad tokiame nedideliame kaimelyje gyvena dainingas žmogus ir pakvietė dalyvauti kultūros centro dainininkų būrelyje. Taip ten ir atsiradau“, – prisimena smagią istoriją Bronius.

Daug metų Bronius sukosi ir šokių kolektyvo gretose, bet, pastaraisiais metais ėmus skaudėti kojas, prireikė ir medikų pagalbos, tad malonumo teko atsisakyti. Bet daina lydi ligi šiolei. „Negaliu nedainuoti, – prisipažįsta jis ir sodriu balsu užveda skambią melodiją, kurios klausantis net širdis suvirpa. – Kai kultūros centre susipažinau su Upninkuose gyvenančiu ilgaamžiu Mykolu Kruču, pradėjome abudu dainuoti. Atrodo, visai neblogai sekasi“, – samprotauja darbštusis Bronius.

KULINARIJOS PASAULYJE

B. Sedlecko kiemas dažnai pyragais kvepia. „Viską moku – ir sausainius, ir pyragus galiu iškepti, Kėdainių, žemaičių blynais ar plovu svečią tikrai pavaišinsiu. Argi sunku virtuvėje suktis? Reikia tik noro“, – nusišypso.

Prieš kelerius metus pas jį apsilankė net garsus kulinaras Linas Samėnas iš Vilniaus. Vieną pyragą Bronius, laukdamas svečio, jau buvo iškepęs, o kito gamybai abudu važiavo į Jonavą, rinkosi reikalingus produktus, paskui prieš kamerą maišė tešlą, aiškino, per kiek laiko ji turi pakilti, kiek minučių kepti ir panašiai. O L. Samėno dėmesys ir padovanota „Virtuvės knyga“ – B. Sedlecko kulinarinių gebėjimų įvertinimas.

Pašnekovas sako, kad jo mama, dirbusi restorane Kaune, buvo puiki kulinarė ir konditerė – kepdavo tortus, šakočius, pyragus, dažnai šeimininkavo vestuvėse, krikštynose. Broniui, tada dar kokių dešimties metų berniūkščiui, teko padėti jai gaminti šakočius – ištrinti kiaušinių trynius, iki putų išplakti baltymus, sukti rankenėlę, kad pilama tešla gražiai nuvarvėtų.

Pats savarankiškai pyragą iškepė tada, kai gimė pirmoji atžala. „Paskui į virtuvę prie puodų ir keptuvių nelindau – žmona šeimininkavo, negalėjau jai trukdyti, ji juk šeimininkė, tad ką norėjo, tą gamino. O jos netekęs, vėl prisiminiau pyragus ir kitus gardumynus“, – prisimena našlys.

Įvairios šventės, kuriose dalyvauja Bronius, neapsieina be jo iškepto skanėsto. „Broniuko pyragas“ – taip didžiulį pyragą pavadino rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai. Garbaus amžiaus žmogus sukuria ir savo receptų, pagal kuriuos pagamintais valgiais maloniai ir kitus pavaišina.

PRISIMINIMAI

Prieškaris, karo metai jo atsiminimuose praplaukia tarsi žiaurus kino filmas – lydėjo nepritekliai, baimė, pavojai ir vargas. Tėvas, Antano Smetonos laikų karininkas, išvyko į Argentiną ir prapuolė. Kas jam nutiko, niekas taip ir nesužinojo. Motina kartu su Broniuku gyveno Šančiuose, Kaune.

Mamos sesuo Elena buvo ištekėjusi už turtingo Vaclovo Šliogerio, turėjusio dvarą Lokenėliuose. Matydama sunkų sesers gyvenimą, pasiūlė kartu su sūnumi persikelti pas juos ir dirbti šeimininke. Būtent šioje aplinkoje Bronius susipažino su pusbroliu Vyteniu, Elenos ir Vaclovo sūnumi. Vėliau neramūs istorijos įvykiai Vytenį nubloškė į Australiją, bet širdyje išliko tėviškės trauka.

„Nesame amžini, tad prisiminimai prikelia praeities akimirkas, atnaujina istorijon nuėjusius vaizdus. Kol esame šioje žemėje, jų pamiršti negalima“, – pabrėžia inteligentiškas, komunikabilus, meninių talentų nestokojantis B. Sedleckas.

SUNKUMAI SUSTIPRINO IR UŽGRŪDINO

Lokenėlių dvaro aplinkoje pašnekovo mama susipažino su buvusiu ūkvedžiu ir ištekėjo antrą kartą. Bet gyvenimas Lokenėliuose truko neilgai – iki valdžios pasikeitimo 1940 m. Išėjusi iš jo, šeima glaudėsi pas įvairius žmones Jonavoje. Vaikui nerimą kėlė ne tik nepastovi gyvenama vieta, bet ir dažnas patėvio diržas.

„Nemylėjo jis manęs, todėl gana anksti išleido tarnauti pas ūkininkus – ganiau karves. Iš vieno ūkininko pabėgau po trijų dienų, bet gavau lupti ir buvau sugrąžintas atgal. Nepaisydamas oro – audra ar perkūnija, privalėjau saugoti bandą. Man, mieste gimusiam ir augusiam, daugelis dalykų buvo nesuprantami. Prisimenu mamos pamokymą, kad žaibuojant ir griaudžiant nestovėčiau po medžiu. Tai aš atsitūpdavau po atviru dangumi ir permirkusiais drabužiais laukdavau, kol liausis perkūnija ir nurims lietus“, – prisimena pašnekovas.

Iki dabar neišnyksta pokario įvykiai, kurie tik atsitiktinai nesibaigė tragiškai. Jaunuolį domino palaukėse ir pamiškėse užsilikusios granatos, kitokie sprogmenys. „Ne vieną esu susprogdinęs, o kartą tapau liudininku, kai du vyrus, krapščiusius pavojingą radinį, tiesiog suplėšė į gabalus. Aš nuo trenksmo tik ant žemės parkritau. Baisu ir prisiminti. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą. Man jis buvo maloningas – išlikau gyvas“, – prisimena sodietis.

Pavojai tykojo kiekviename žingsnyje, bet nelaimės aplenkė Bronių. Užtat vargas ir nepritekliai lydėjo kiekvieną dieną.

„Atėjo metas, kai norėjosi nueiti į šokius, bet neturėjau tam tinkamų drabužių. Pasiskolindavau iš kai

Kolūkinių laikų mechanizatorius, ne vieną kartą apvažiavęs ir suaręs Upninkų laukus.

myno švarką, kad atrodyčiau patraukliau. O milinių kelnių „kantą“ įspausdavau daužydamas kirvio pentimi, net lygintuvo neturėjome. Toks gyvenimas mane mokė stiprybės ir grūdino. Dabartinis jaunimas to nė įsivaizduoti negali. Tad aš neretai pagalvoju, kad dabar ne tėvai auklėja vaikus, bet šie gimdytojams nurodinėja, kaip reikia elgtis. Apmaudu, kad karas sumaišė gyvenimą – nebaigiau net keturių klasių. Bet gerai prisimenu griežtą mokytoją, kuri penalu ne man vienam daužė per rankas. Ir toji patirtis padėjo geriau pažinti gyvenimą. Kai pagalvoju apie praeitį, nesuprantu, kaip sugebėjau tai ištverti“, – susijaudina B. Sedleckas.

LAIMINGIAUSIAS GYVENIMO ETAPAS

Visą laiką dirbęs mechanizatoriumi Bronius gali papasakoti įdomių istorijų. Visko būta – ir liūdnesnių, ir džiugių dienų. Bet geriausiu laikotarpiu jis įvardija pastarąjį metą. „Esu patenkintas senatve – turiu daug draugų, pažįstamų, mane gerbiančių žmonių. Priešų nėra. Gal jų ir būtų, bet reikia suprasti, kad negalima šiauštis prieš kiekvieno išsakytą mintį, ištrūkusį žodį. Jeigu statysime šerius, tai priešų netrūks. Visur reikalinga tolerancija, draugiški pasikalbėjimai, o ne pykčiai“, – pataria jis.

Pašnekovas pripažįsta, kad netrukus pasibelsiantis devyniasdešimtmetis nėra labai džiaugsmingas dalykas. Tačiau, pasak Broniaus, skundai ir dejonės tik apsunkins mąstymą, sumenkins jėgas, bet laiko rato atgal nepasuks ir jaunystės nesugrąžins.

„Aš gerai suprantu, kad viskas, ką išgyvenau, mačiau, yra mano. Niekas to iš manęs neatims. Todėl dabar jaučiuosi esąs laimingas ir patenkintas gyvenimu. Nežinau, kodėl kiti skundžiasi, kad blogai gyvena. Man tas nesuprantama. Prisimenu, prieš Kūčias pėsčias keliaudavau į Jonavą, kad stiklinę cukraus nupirkčiau. Ir tada nedejavau. Buvo taip, kaip buvo. Esu patenkintas savo kasdienybe, šventėmis, dainomis, kurios skamba net, kai būnu vienas namuose. Užaugo dukros ir sūnus. Tai ko nesidžiaugti?“ – optimizmo nestokoja kaimo šviesuolis.

Kai tau daug metų, daug žinai ir daug nori pasakyti. Upninkėlių k., 2020 m.

Nesiskiriantis su daina ir namuose, ir svečiuose. Upninkėlių k., 2020 m.