III. LIETUVOS ŠIMTMEČIO ŽMONĖS

TREMTIES KANČIŲ NUKLOTAIS GYVENIMO TAKAIS

Marius GLINSKAS, žurnalistas. Nuotraukos D. Kvedaro

„Verkių rūmuose per likimo draugo, politkalinio Vaclovo Ulicko 80-ies metų jubiliejų „rėžiau“ Bernardo Brazdžionio eilėraštį.“ Vilnius, 2006 m.

Krakių gimnazijos mokinys, būsimasis Rukų pradinės mokyklos mokytojas D. Kvedaras, 1943 m.

Sunku patikėti, kad šis žmogus jau perkopė savo 90-metį. „Vyras kaip Lietuvos laukų ąžuolas“, – stebėdavosi jo atletiška išvaizda, griausmingu balsu ir nepalaužiama dvasios jėga krakiškiai, kėdainiečiai, kauniečiai. O jis, Donatas Kvedaras, ir dabar, rodos, vienu mostu galėtų žemėn patiesti kokį nors nenaudėlį „stribuką“, užsimesti ant pečių bulvių maišą ar vienu atsistojimu salėje padeklamuoti pluoštą Bernardo Brazdžionio eilėraščių.

Niekas nežino ir net nenujaučia, kad šis plačiapetis vyras, grįžęs iš kokio nors renginio muziejuje ar bibliotekoje į savo ankštą kambarėlį P. Vaičiūno gatvėje, praveria sekcijos, vadinamos namų muziejumi, dureles ir, lydimas neretai ištryškusios ašaros, sugrįžta į savo jaunystės metus, į gimtąjį Šmotiškių kaimą, iš kur kadaise ir prasidėjo užsispyrusio vaikino odisėja jo nelepinusio gyvenimo takais.

AUGO BALANOS GADYNĖS ŠVIESOJE

Šiandien dešimtmečiai, pralesti Sibiro tremtyje, akmens anglies kasyklų šachtose, Donatui atrodo kaip sapnas, košmaras, į kurį niekada negrįžtama. Deja, tai nebuvo sapnas. Tą laiką galima būtų pavadinti ir žiauria, nepelnyta tikrove, ir gyvenimo mokykla, leidusia suvokti savo tėviškės, savo tautos išskirtinumą, pajusti laisvės ilgesį, suprasti stalininių idėjų absurdą. „O

Kvedarų šeima prieš tremtį Šmotiškių kaime 1948 m. liepos 18 d. Mama Ona Kvedarienė (1900 09 – 1988 08 23) su broliu Romualdu ant kelių. Iš dešinės – brolis Antanas, partizanas (žuvo 1952 m. liepos 4 d.). Iš kairės – brolis Stasys, partizanas (žuvo 1951 m. liepos 18 d.). Tėvas Antanas Kvedaras (1891–1968) apačioje. kodėl ir man neparašius apie tai knygos?“ – ne kartą klausė savęs mintyse. Jei gali sukurti eilėraštį, rašinį patriotine tema ar meilės laišką, tai kodėl gi negali išguldyti skaudžią patirtį knygoje? Juolab, kad jo sekcija plyšta tremtinių, politinių kalinių dalią pasakojančiomis istorijomis, artimųjų, kaimynų išlietomis kančiomis, kruopščiai į vokus sudėtomis nuotraukomis, kurių galėtų pavydėti ne vienas kraštotyros muziejus.

Tiesą sakant, dalis tos tikrovės jau perduota Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijai, jos istorijos lobynui. Juk Donatas – vienas iš pirmosios laidos mokinių, jau vienintelis, atrodo, pakankamai garbingai skleidžiantis kadaise čia įsižiebusios balanos gadynės šviesą, palaikantis tautos dvasią, pažinimo troškimą bei istorinę atmintį. Įdomu, kad Krakių kraštas, tas beveik geografinis Lietuvos vidurys, garsėjo ir kitais šviesuoliais – dainininku, vargonininku Jonu Viržoniu, kompozitoriumi Vygandu Telksniu, aktore Rūta Staliliūnaite, Nepriklausomybės akto signataru Kazimieru Motieka. Šiandien juos primena čia rengiami atminimo vakarai, klasių draugų susitikimai, prasminga kraštotyrinė veikla.

PIRMOJI KNYGA – ELEKTROMONTERIAMS

Tie 16 metų, iškentėtų akmens anglies kasyklose, vienus palaužė, kitus, priešingai, užgrūdino. Kas ištvėrė, tas išliko. O išlikti Donatui padėjo ne tik fizinė sveikata, bet ir nesenkanti viltis sugrįžti namolio, kūrybinis išradingumas. Antai,

Partizanų būryje, apie 1950 m. Iš kairės – pirmas brolis Antanas Kvedaras-Tautvydas, trečias – būrio vadas J. Paliūnas-Rytas.

Kvalifikuoto siurblių mašinisto pažymėjimas, išduotas 1955 m. Vorkutos anglies kasykloje.

Išlaisvinimo pažyma, leidžianti gyventi laisvai nuo 1957 m. spalio 23 d.

D. Kvedaras su žmona Birute ir sūnumi Laimučiu, gimusiu Šiaurėje. Juta, 1956 m.

Jutos anglių kasyklos mašinistas, 1963 m.

sumąstęs, kaip pasidaryti tušo, 1943 m. jis išbraižė ir rusų kalba išrašė įvairias taisykles, pamokymus elektromonteriams, suklijavo į knygelę. Popieriaus gavo nedaug, tad išleido vos keliasdešimt egzempliorių. „Mano pirmoji knyga“, – šiandien su šypsena lūpose ir paklydėle ašara akyse rodo bičiuliams bene paskutinį stalčiuose dar užsilikusį egzempliorių. Dar vieną Donatas padovanojo Kėdainių krašto muziejui. Gaila, kėdainiečiai savo ekspozicijoje kažkodėl nerodo šios originalios knygos, tapusios kadaise šachtoje plušusiems tremtiniams savotišku vadovėliu.

Neramu Donatui ir dar dėl vieno eksponato. 1946 m. jis tokiu pat savo gamybos „rašalu“ ant Vorkutos beržo tošies kaligrafiškai išvedžiojo laišką savo mokyklos draugui. Deja, laiškas, patikėtas muziejininkams, irgi kažkur „nusėdo“ į fondus. O juk gražiai jis ten rašė: Vytuk! Sveikinu tave su bundančiu pavasariu iš tolimo tundrų krašto, kur aplinkui tik snieguotas Uralas dunkso, kur šaltis už mano metus triskart didesnis, kur pūgos dangų su žeme sumaišo, kur balti kiškiai ir kurapkos (...) kur medį ir paukštelį tik sapne tematai, kur tvoros žemos, o perlipti sunku, kur viskas kitaip, kaip namuose... Įdomu, kad šį laišką, grįžus Donatui iš Šiaurės, kaip netikėtą suvenyrą, įrodymą, kad jis tikrai buvo gautas, jo autoriui perdavė garsus tenoras Aloyzas Domeika, taip pat susijęs su Krakių kraštu.

EKSPONATŲ STALČIUOSE – ŠIRDIES ARCHYVAS

Šiandien Donato buto sekcijoje, anot jo paties, „pusė metro archyvo“. Šalimais – dar brangesnis, ypatingasis „širdies archyvas“. Jį sudaro vaikystės, jaunystės laikų nuotraukos, bičiulių, klasės draugų, tapusių vėliau partizanais, rezistentais, susirašinėjimas. Ypač brangūs laiškai, rašyti 1953–1954 m. žmonai, tada dar tik draugei, Birutei. Jų draugystė, užsimezgusi tėviškėje, buvo tokia stipri, kad mergina netgi atkeliavusi į Vorkutą pasižiūrėti, kaip tas jos mielas kraštietis gyvena. Pažintį su būsimąja žmona Donatas gerai prisimena: „Vienas mano kraštietis Kazys nuo Pernaravos sulaukė žmonos Stefanijos. Neilgai svečiavosi, bet visiems atvežė kažko malonaus. Atrodo, per Stefaniją pasiunčiau

Žmonai Birutei tik 60 metų. Sodyboje, Virbaliūnų kaime, 1984 m. gegužės mėn.

Birutės nuotrauka, atsiųsta į Vorkutą, 1952 m.

savo pažįstamai sesei – parapijietei Birutei laišką. Jos tada susipažino, Stefutė jai papasakojo, kaip atrodo ta Vorkuta, kaip aš ir kad kelionė nėra labai sunki. Kartą, grįžęs iš darbo, radau atrakintas kambarėlio duris, o viduje – beveik nepažįstamą merginą. Tai ir buvo „sesutė“ Birutė iš Kauno. Grįžo ir kiti draugai, tad įvyko ir šioks toks balius. Nors su Birute buvome pažįstami jau aštuonerius metus, susirašinėjome retai, nes iki 1953 m. galėjau per metus parašyti tik du laiškus: vieną į Lietuvą tėvui, kitą – į Sibirą motinai. Ieškodavau patikimų žmonių, kurie galėtų išnešti, išsiųsti dar vieną laišką. Tačiau kažką žadėti Birutei, kad lauktų sugrįžtančio, negalėjau. Kartais išsiųsdavau savo „kūrybos“, tie laiškai išliko, tad dabar skaitytojai, manau, galėtų atleisti „poetui“ jo kūrybines klaidas, netobulumą.“

Tas Lietuvos moterų keliones į Sibirą Donatas lygina su XIX a. pradžioje Rusijos istorijoje nuskambėjusiu dekabristų žmonų žygiu, tapusiu siužetu ne vienam literatūros kūriniui. „Esu įsitikinęs – draugystė stipriau už meilę“, – teigia senolis ir atsiverčia keletą iš 254 laiškų, tvarkingai įrištų ir suspaustų paslaptingoje dėžutėje.

Antai kelios pastraipos, kurias sutikome publikuoti:

Birutėle, jei matai manyje savo nuoširdų draugą, galintį duoti Tau daugiau gražių dienų, negu jų randi dabar, jei tiki, kad Tu būsi laimingesnė kartu su manimi – tada aš sutinku dalintis su Tavimi ir vargu, ir džiaugsmu, ir visu gyvenimu, koks jis skirtas mūsų ateityje. O jei aš Tau tik vargšas, likimo nuskriaustas gyvenimo elgeta, ištiesęs rankas ir maldaujantis išmaldos, ir jei Tu nori būti tik „globėja vargstančiam“, man užteks drąsos nepriimti Tavo kad ir nuoširdžiausios aukos...

Bet Tave atskirti nuo viso to pasaulio, kuriame gyveni dabar, leisti palikti Tau savo noru Tėvynę aš neturiu teisės. Tau, užaugusiai tarp žydinčių sodų, žalių pievų ir tėviškės arimų, pažinusiai linksmą, gražų ir turtingą miesto gyvenimą, mylinčiai sportą... Reikėtų matyti pliką dykumą, snieguotas kalnų viršūnes, aprūkusį miestą, liūdėti ilgomis žiemos naktimis, neužmigti vasarą šviečiant apvalią parą saulei. Pajusti pūgas, šaltį, gilų sniegą, palikti draugus ir drauges, seseris ir brolius ir visus saviškius, artimuosius...

Birutė savo tėviškėje prieš kalėjimą, 1945 m.

MAŽUOSE VOKELIUOSE NEDAUG LAIMĖS

Įdomu, kad Birutei jis patikėdavo ir savo literatūrinius bandymus. Tie kūrinėliai stiprino jo įgimtą talentą, grūdino dvasią ir skleidė viltį, kad kažkas galbūt išgirs, įvertins, paguos. Ne, jis draugės neįpareigojo žavėtis savo, anot jo paties, netobulais tekstais ar lyginti juos su klasikų raštais. Pats ją tikino, kad reikia labiau įsijausti, pašlifuoti „pradžias ir galus“, paieškoti naujų įvaizdžių.

Birutė, atvykusi į Vorkutą, pas draugą svečiavosi 4 ar 5 dienas. Kas vakarą ji atsiklaupusi pasimelsdavo. Vieną vakarą ir Donatas atsiklaupė šalia jos. Kai mergina baigė poteriauti, Donatas paėmė ją už rankos ir ištarė: „Birute, prieš Dievą ir prieš žmones prašau: būk mano žmona.“ Ji savo būsimąjį apkabino, pabučiavo. Be žodžių abu suprato, kad likusį gyvenimą liks kartu.

Štai kelios kūrybos nuotrupos, išlikusios gelstelėjusiuose popieriaus lapuose.

Štai ir dabar aš žiūriu į tau užadresuotą voką ir galvoju, kodėl jis toks mažutis – lyg mano laimė. O taip norėtųs, kad būtų didesnė ta laimė, kad būtų didesnis

vokelis, kad galėčiau nusiųsti Tau... Bet dabar... Kartais teplioju popierių nevykusiais eilėraščiais, ir iš jų vieno prisiminė Tau skirti žodžiai:

Dėl tavęs dar žemė žydi, Dėl tavęs laukuos daina, Dėl tavęs aš laimę, nors mažytę, Paaukočiau... Bet kada? Tegul karštis tavo lūpų Skruostus degina kitų. Kas, kad daugelis suklupo, Nepasiekę debesų... Aš nenoriu, kad Tu sakytumei: „Jog aš laimę tau žadėjau, Parnešt saulę iš dausų, Bet tie žodžiai lyg nuo vėjo Išsisklaidė tarp laukų...

Gaila, Birutė savo laiškų, siųstų Donatui, neišlaikė. Dabar galima numanyti, kad ir šie buvo itin jautrūs, kupini užuojautos ir ilgesio. Kiekviename laiške pynėsi juos stiprinusios poezijos eilutės. Juk tai jis, Donatas, išvertė į lietuvių kalbą Konstantino Simonovo eilėraštį „Lauk manęs“. Nors to vertimo ir neišsiuntė Birutei, lietuviškas tekstas visąlaik šildė jų bendravimą.

„DIPLOMAI“ BRANGIAI KAINAVO

Tvirtai suręstas fiziškai ir pasižymintis neeiliniu sumanumu lietuvis ilgainiui pelnė lagerio prižiūrėtojų pasitikėjimą ir net tapo šiokiu tokiu savo šachtos „brigadininku“. Kaliniai su ganėtinai primityvia technika per mėnesį iškasdavo apie 28 tonas anglies, tad apie tokius „stachanoviečius“ su neslepiamu ideologiniu patosu kartą prabilo net vietos laikraštukas „Iskra“.

Atsilaikęs 10 metų ir 21 dieną kalinio „pareigose“, vyras tapo tremtiniu, o tai – jau šiokia tokia laisvė. Aštuntoje Vorkutos šachtoje teko ištverti apie penkerius metus. Pradžioje dirbo vandens siurblių mašinistu, vėliau šaltkalviu, aukštos įtampos elektriku, šachtos padalinio elektriku-mechaniku. Tie „diplomai“ padėjo tvirčiau įsikabinti į gyvenimą. Savo sumanumą atskleidė, atidaręs iš aliuminio lankstomų šaukštų „fabrikėlį“. Vietos rusams, prižiūrėtojams vis už kelias kapeikas prakišdavo gaminį. O laisvomis valandėlėmis draugavo su knygomis. Rusų kalba skaitė čia užklystančius Tolstojaus, Turgenevo, Kuprino, Puškino, Lermontovo, Nekrasovo kūrinius. Viename laiške džiaugėsi, kad ir jo mieloji Birutė lietuviškai perskaitė „Aną Kareniną“.

Vis dėlto katorginis darbas sekino vyrus, vertė juos ne tiek darbo pirmūnais, kiek vergais, todėl Donato galvoje ėmė regztis pabėgimo planas. Deja, Donatas nebuvo visko apskaičiavęs, bėglį, netoli nurūkusį, sučiupo ir prie nebaigtų atkentėti aštuonerių metų pridėjo dar dešimt. Laimei, po Stalino mirties, 1953-iaisiais, politinė įtampa tremtyje atslūgo, ir tie „virštarnybiniai“ metai pavirto trejais meteliais. Negudri aritmetika rodė, kad iš viso angliakasiui atseikėta 11 metų, juos visus krakiškiui ir pavyko „ištarnauti“.

NERAMU DĖL DINGUSIO DRAUGO

„Mus sugavo 1948 m. rugpjūčio 11 d. Čikšino stotelėje, apie 40 km į pietus nuo Kožvos stoties. Laisvi buvome tik dvi paras ir keletą valandų. Kelionė atgal į tą patį lagerį buvo labai nemaloni. Mus vedė apie tris kilometrus lagerio link. Buvo paliję. Aš, pamatęs didesnę balutę, „išgriūdavau“ ir, kol sargybinis koja ar šautuvo buože prikeldavo, spėdavau praryti keletą gurkšnių vandens. Atvedę prie lagerio vartų, atrišo rankas, palaikė, kol praėjo antra pamaina į darbą, kad visi matytų mūsų išvaizdą ir nenorėtų bėgti. Už pabėgimą iš Kožvos lagerio Vorkutos miesto teisme buvau nubaustas 10 metų lagerio, bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o tai buvo 1948 m. gruodis. Tad, užuot išėjęs į laisvę 1953 m. balandį, gavau lagerio iki 1958 m. gruodžio. Už trijų dienų laisvę – penkeri su puse metų nelaisvės. Per brangu...“

Po nesėkmingo bandymo pabėgti narsus vyras parašė savo Birutei: „Nelauk. Gavau dešimt metų.“ Panašiais liūdnais žodžiais pasiguodė ir Lietuvoje likusiam tėvui, ir Krasnojarsko krašte vargelį vargusiai mamai.

Jau gyvendamas Jonavoje, 2019-ųjų pavasarį, atskubėjęs į Viešojoje bibliotekoje susibūrusio senjorų klubo „Polėkis“ renginį, Donatas visų teiravosi: „Gal kas žinote, kur dabar su manimi Vorkutoje kalėjęs Juozas Česnakavičius?“ Pasirodo, šis jo ieškomas

Kauno muzikinio teatro solisto Aloyzo Domeikos 60-metis, 1987 m. sausio 23 d.

Bėgliai iš Kožvos lagerio (1948 m. rugpjūčio 8 d.) A. Lechavičius ir D. Kvedaras, 1999 m. Kėdainiai.

žmogus taip pat buvo susijęs su Jonava, seni jonaviečiai galėjo jį pažinoti. Gaila, niekas iš klubo bičiulių tokio nepažinojo, neprisiminė. O juk Donatą su Juozu siejo ne vien išbandymai: ir vienas, ir kitas tremtyje bandė plunksną, žadino savo gelmėse kalėjimo sienomis užblokuotą literato talentą.

PASILIKTI SIBIRE NESUTIKO

Įdomus dar vienas prisiminimas. Paskutiniais tremties mėnesiais Donatas su tuo pačiu kraštiečiu Juozu, kitais likimo bendražygiais buvo siunčiami statyti savo viršininkui rąstinį namą. „Pastatysit man, vėliau ir sau galėsite pasistatyti. O išėję į laisvę, jau negrįžkite, likite toliau čia gyventi“, – „meilikavo“ viršininkas, tikėdamasis lietuvius suvilioti gyvenimo Sibire perspektyva. Šiedu nesutiko. O ir kaip sutikti, jei širdyje kirbėjo svajonė panašų namą pasistatyti netoli tėviškės, Kėdainiuose. Tą svajonę Donatas vėliau, klasės draugams padedant, pavertė tikrove. Maža to, surentė namą ir netoli Kulautuvos, kurį dabar, sulaukęs gražaus amžiaus, patikėjo anūkei. Beje, šis pastatas statytojo atmintyje šviečia ir šiokiu tokiu tautinio atgimimo atspalviu: nuo 1984-ųjų čia retkarčiais susitikinėjo Algirdas Patackas, Kazimieras Motieka, Romualdas Ozolas, kiti neišvengiamai bręstančio Sąjūdžio lyderiai.

Ilgas valandas ir dienas Donatas galėtų klaidžioti su atidžiu pašnekovu savo likimo labirintais. Tačiau tas užmojis sutalpinti visą dokumentinę ir memuarinę medžiagą į brangius popieriaus lapus – realus, bet sunkokai įgyvendinamas. Įvykiai, datos, vardai, pasisekimai ir nesėkmės liejasi it brangvynis iš krištolo taurių. Vien ta šūsnis laiškų, siųstų Birutei, prilygstančių turbūt M. K. Čiurlionio laiškams Sofijai, tilptų į atskirą knygą. O kur dar nuotraukų albumai, atvirukai, daiktiniai eksponatai, kurių vertę žino tik jis vienas – buvęs tremtinys ir politinis kalinys. Ne vienos jųdviejų istorijos tęsinį galėjo papasakoti ir jo ištikimoji Birutė, deja, jau dešimtmetis, kai jos nėra. Šiandien bene ryškiausias bendravimo su žmona prisiminimas – siuntinukas su staltiesėle, kurioje 1947 m. Lukiškių kalėjime kentėjusios žmonos rankomis buvo išsiuvinėta lietuvaitė. Jos, tos lietuvaitės, plaukus Birutė savaisiais išsiuvinėjo ir išsiuntė darbelį į Oršą – miestą, kuriame tremtiniai buvo skirstomi į tolesnes Sibiro vietoves. Liūdna, bet tos dovanėlės krakiškis negavo. Gal kas nors patikrino, išmetė kaip tautinius sentimentus keliančią relikviją. Tačiau gavo skaniai padžiovintą lietuvišką sūrį, kurį vėliau teko į penkias dalis su draugais pasidalinti.

Ne, niekam nelinki dabartinis jonaviškis patirti savo likimo grimasų. Tačiau visiems linki nepamiršti istorijos pamokų, kurias kadaise sudėjo į vieną lyrinį kūrinėlį „Linkėjimai“. Jame jis kalbėjo su praskrendančiomis gervėmis, mojo joms, kad iš toliausių tolių paukščiai nuneštų žinutę gimtiems namams, laukams ir gojams.

Tremtinių-politinių kalinių suvažiavime su D. Juodžio „partizanais“ Ariogaloje.

D. Kvedaras skaito eiles Jonavos viešosios bibliotekos klubo „Polėkis“ susitikime, 2020 m.