Meniškos sielos tėvas

Dr. Jonas BUTKEVIČIUS

Prof. Vladas Karatajus. „Prano Butkevičiaus atminimui“. Aliejus, drobė, 120x115, 1995 m.

2020 m. vasario 23 d. sukako 100 metų, kai gimė dailininkas, tapytojas, medžio drožėjas Pranas Butkevičius.

P. Butkevičius kilęs iš senos bajoriškos giminės, protėviams šis titulas patvirtintas 1779 m. kovo 1 d. Vilniaus bajorų deputatų susirinkime (6-oji knyga). Giminės herbas – Skiedra, Balana (lenk. – Trzaska).

Prano senelis Andrius Butkevičius (1827–1889 m.) buvo baigęs Kėdainių apskrities gimnaziją, dirbo valstybiniu tarnautoju Vilniuje, Lydoje ir Kaune, įgijo kolegijos registratoriaus ir tarėjo vardus. Vėliau iš tėvo Andriaus Florijono Butkevičiaus (g. apie 1790 m.) paveldėjęs pusę ūkio (kita pusė atiteko broliui Julijonui), valdė 26 dešimtines žemės Angirių kaime, Josvainių valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Čia vedė bajoraitę Malviną Račkauskaitę. 1881 m. jie susilaukė sūnaus Hermano Nikodemo (P. Butkevičiaus tėvo). 1 Butkevičių giminė rėmė 1863 m. sukilimą ir jame aktyviai dalyvavo. Dr. J. Tumas-Vaižgantas rašė: Lietuvos bajorija, ypač smulkioji, pajuto istorinį savo uždavinį eiti su

Sodyba Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen.), kurioje gyveno Butkevičių šeima, dabar iš naujo atgimusi.

liaudimi, iš kurios ji nebuvo išrauta. [...] Ji drąsiai ir lietuviškai atkakliai ėmė grįžti atgal į liaudies lietuviškumą, tuo pačiu silpnindama lenkiškąjį elementą Lietuvoje. [...] Minėtini Butkevičiai [...] 2

P. Butkevičius. 1949 m. Kaunas. Nuotrauka fotografo Karlo Baulo.

Redakcijos paprašytas P. Butkevičiaus sūnus, profesorius, mokslų daktaras, dailininkas Jonas Butkevičius trumpai papasakojo apie savo Tėvą – kraštietį dailininką, medžio drožėją, geriausius savo darbus sukūrusį Dumsiškių kaimo sodyboje.

„Senelis Hermanas Nikodemas (1881–1956) baigė Kauno klasikinę gimnaziją ir grižo ūkininkauti į Angirius. Išsilavinęs, apsiskaitęs, mėgo gamtą, buvo puikus medžiotojas ir žvejys. Kaip pažangus ūkininkas, pirmasis valsčiuje pradėjo taikyti sėjomainą. Vedęs bajoraitę Mariją Vilkevičiūtę (1882–1975), sulaukė keturių vaikų: Jono (1908–1993), Jadvygos (1912–1999), Juozo (1915–1996) ir mano tėvo Prano, gimusio 1920 m. vasario 23 d. Angirių kaime.

P. Butkevičius piešti pradėjo ansktyvoje jaunystėje, gyvendamas ant gimtosios Šušvės kranto. Baigęs Kėdainių gimnaziją, jis pėsčias atėjo į Kauną ir įstojo į Kauno meno mokyklą, tačiau dėl lėšų stokos studijų nebaigė. Po karo mokėsi geležinkeliečių technikume Vilniuje, įgijęs diplomą, kurį laiką jame dėstytojavo.

1938–1943 m. dirbo geležinkelyje budėtoju, 1943–1975 m. – inžinieriumi-dispečeriu Kaune (iki 1955 m.) ir Vilniuje (iki 1975 m.) 3 .

P. Butkevičius su žmona Janina ir Jonuku, 1949 m.

Dirbdamas geležinkelyje, 1946 m. Gaižiūnų stotyje susipažino su taip pat geležinkelio darbuotoja bajoraite Janina Petrauskaite (g. 1921 m. spalio 24 d.). Pastarosios tėvas, pasiturintis Antonopolio viensėdžio ūkininkas bajoras Vladislovas Petrauskas, buvo aktyvus Jonavos valsčiaus savivaldos kūrėjas. 1920 m. sausį pirmuose nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimuose buvo išrinktas į Jonavos valsčiaus tarybą. Jau 1921 m. jis išrinktas ir Jonavos valsčiaus viršaičiu, šias pareigas ėjo iki 1929-ųjų, po to ilgus metus dirbo Dumsių seniūnijos seniūnu. Jis buvo vienas aktyviausių Jonavos tilto statybos organizatorių. Žmonių pagarba lydėjo jį visą gyvenimą.

1947 m. tėvai susituokė Kaune ir šiame mieste gyveno visą dešimtmetį. 1948 m. lapkričio 27 d. gimiau aš, vienintelis jų sūnus. 1957 m. perkėlus tėvo darbovietę į Vilnių, ten persikėlė visa šeima.

Valdišką pamaininio dispečerio tarnybą Tėvas laisvalaikiu iškeisdavo į meno pasaulį – visą laiką tapė paveikslus. Mokėsi iš tokių garsių dailininkų, kaip P. Sezanas, A. Matisas, A. Gudaitis. Jam daug padėjo draugystė su vienu žymiausiu Lietuvos tapytoju Vladu Karatajumi (pastarojo žmona Česlava yra mamos pusseserė). 1975 m., būdamas 55-erių, Tėvas išėjo į pensiją ir kartu su mama apsigyveno jos tėviškės sodyboje Dumsių (dabar – Dumsiškių) kaime, Šveicarijos seniūnijoje. Čia, gamtos prieglobstyje, jis atsidėjo menui, tapybą derindamas su medžio drožyba 4 . Drauge su šeima apkeliavo visą Lietuvą, tapė bažnyčias, senamiesčius, malūnus, piešė koplytstulpius ir kryžius. Dumsiškiuose nutapė geriausius, gražiausius savo paveikslus. Jo tapybos stilius vis modernėjo. Pradėjęs nuo realistinių darbų („Tėvo portretas“,

P. Butkevičius prie savo išdrožto kryžiaus, skirto Sąjūdžiui. Dumsiškiai, 1989 m.

P. Butkevičius prie savo sukurto kryžiaus Ruklos kaime, 1989 m.

„Tėvo portretas“. Aliejus, kartonas, 54,6x46,6, apie 1954 m.

1953 m.), vėliau tapė impresionistinius paveikslus („Dumsių prūdas pavasarį“, 1964 m.). Paskutiniuoju kūrybos etapu kūrė ekspresionistiniu stiliumi („Gamtos fejerija“, 1993 m.).

Tėvas taip pat be perstojo drožė koplytstulpius visai Lietuvai. Vienas jų, šv. Jono, ir šiandien saugo sodybą Dumsiškiuose. Paminklas „Solo giminei“ (Kaunas, Petrašiūnų kapinės) ir kryžiai – vieni gražiausių jo drožti Jonavos kryžiai Ruklos kaimui bei Sąjūdžiui (1989 m.). Pastarasis taip pat stovi sodyboje Dumsiškiuose.

Meniški ir unikalūs jo drožti ąžuoliniai, uosiniai baldai. Išskirtinis savo ornamentais bufetas su šv. Kazimiero ir šv. Jurgio bei Vilniaus, Kauno ir Kėdainių herbų bareljefais. Iš jo drožtų bareljefų išsiskiria „Švitrigaila su bajorais“ (1988 m.), „Aušros vartų Madona“ bei „Gediminas“ (1981 m.).

Gamta buvo svarbiausias Tėvo tapybos įkvėpimo šaltinis. Sakydavo, kad joje ieško spalvų, fejerijos ir jų sąskambio. Savo vėlesnį stilių jis apibūdino kaip ekspresyvų abstrakcionizmą, tačiau besiremiantį ne abstrakčia sąvoka, o išplaukiantį iš gamtos.

Tėvo tapyba pasižymi spalvingumu, pakilia nuotaika, optimizmu – paties asmenybei būdingomis savybėmis. Jam rūpi paveikslų faktūra, grynos spalvos, o drąsus ir laisvas potėpis išduoda tvirtą kūrybinę pri

Piešinys „Išmintis“. Popierius, anglis, sangvinas, 25x19, 1949 m.

gimtį. Tapydamas Tėvas buvo ekspresyvus, žaižaruojantis, bet kartu ir subtilus, švelnus.

Mintis savo paveikslams jis kaupdavo gamtoje, o vėliau jas abstrahuodavo, išliedamas drobėse. Kūryboje atsispindi jo gilūs dvasiniai klodai: inteligentiškumas, išprusimas, gamtos suvokimas, vitališkumas, gilus Lietuvos istorijos bei architektūros pažinimas. Jo kūryboje užkoduota būties paslaptis ir gyvenimo džiaugsmo spindesys.

Profesorius V. Karatajus sakydavo: „Pranas buvo apsišvietęs, gerai išstudijavęs dailę, tad labai organiškai peržengė ribą nuo gamtos kopijavimo iki sintezavimo. Jo profesionalumas absoliučiai laisvas – gauna impulsą ir improvizuoja. Jis tarsi žaisdamas kuria, tai – jo gyvenimas.“ Profesorius Konstantinas Bogdanas taip pat įvertino Tėvo kūrybą: „Prano skulptūra profesionali, vitališka, drožyba išplaukia iš liaudies meno.“ ----------------------------------

Dar ilgai žiūrėjau pro Tėvo petį į drobę ant molberto, mačiau, kaip gimsta spalvos, gamtos peizažo kontūrai, kaip mintys vedžioja ranką, o kartais ranka sustoja ir ilsisi, kol akys geria saulėtą laukinę pievą. Rodos, laikas sustoja ir nesinori jo paliesti, kad nesugriūtų idilė, spalvos...

„Dumsių malūnas pavasarį“. Aliejus, drobė, 55,3x40, apie 1964 m.

„Vidudienio žara šventoriuje“. Aliejus, kaertonas, 57,5x74, 1993 m.

Bareljefas „Švitrigaila su bajorais“. Ąžuolas, 76,8x85,8, 1988 m.

Bareljefas „Vilniaus legenda“. Ąžuolas, raudonmedis, klevas, 54,5x66, 1978 m.

NUORODOS

1. Dr. Tumas J. Žurnalas „Vairas“, 1932, Nr. 11. 2. Lietuvos bajorų palikuoniai. Sudarytojas Jonas Stankus. Vilnius: Danielius, 2000, p. 74. 3. Butkevičius Jonas. Bajoriškų Petrauskų ir Butkevičių giminių istorijos. Taurosta. Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis. 2015, Nr. 1 (1), p. 128–138. 4. Mackevičius Kazys. Bajorų Prano ir Jono Butkevičių kūrybinės tradicijos. Lietuvos bajoras. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos leidinys. 2016, Nr. 22, p. 54–57. 39