Bajorystė – ne vien suaugusiųjų žaidimai

Kultūros veikėjui Kazimierui Mackevičiui –70 BAJORYSTĖ –NE VIEN SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI

SKRYNELĖJE PERDUODAMA PASLAPTIS

1957 m. rugsėjį Strebeikių pradinėje mokykloje, vedamas mamos, pasirodė guvus juodbruvas berniukas, atėjęs iš už sraunios Lankesos plytinčio Juciunkų kaimo. Mokytojas Ipolitas Rimkevičius jau pažinojo būsimuosius pirmokus ir jų tėvelius, tad, ilgai nesvarstęs, vaikinuką pasodino į pirmą suolą, šalia jau su tėvu atskubėjusio nedrąsaus Marijono, taip pat beveik strebeikiečio, tik gyvenusio šiapus upės, Žeimių miestelio pusėje.

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Abu turėjo naujus portfelius su skaitymo ir skaičiavimo vadovėliais, rašalo ir plunksnakočius, tad gražiai papildė negausias pirmokų gretas. Mokykla čia jau veikė gerą dešimtmetį, tačiau keliolika keturių klasių vaikų tilpo į vieną kambarį. Ne visi aplinkinių kaimų septynmečiai rudenį atkurnėdavo mokytis abėcėlės. Ne vienas išgirsdavo griežtą tėvų „neisi“, nes, girdi, reikia ganyti sodiečių karves, padėti namų ūkyje. Dar kiti, nesuvokę lietuviškos rašybos, aritmetikos pagrindų, reiklaus mokytojo sprendimu likdavo kartoti kurso. Nieko keista, kad 1961 m. ketvirtokų klasę sudarė vos trys mokiniai – du tie patys berniukai Kaziukas Mackevičius, Marijonas Glinskas ir viena vėliau prie jų „priklydusi“ mergaitė, o toje negausioje mokykloje, įsikūrusioje jaukiame prieškario architekto Vaclovo Michnevičiaus dvarelyje, dar ilgai plušo tik vienas mokytojas.

Šiedu išdykėliai nuo Strebeikių dar ilgiems metams taps suolo draugais, dar ilgai skaitys tas pačias knygas, kartu pabaigs vidurinę, o 1968-ųjų vasarą, apsukę su bendraklasiais autostopu visą Lietuvą, nedrąsiai pravers Vilniaus universiteto priėmimo komisijos duris ir suraitys prašymus laikyti stojamuosius egzaminus į bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę.

Niekas tada nenumanė, kad tas pats Kaziukas, dabar jau „drūtas“ Kazys, žino šiek tiek daugiau nei kiti apie savo protėvius, bet tai slepia, nes, šiukštu, niekam pasakoti nedera, kad esi kilęs iš senos giminės, savo šaknimis siekiančios XVII a., kad artimieji slepia metalinę skrynelę, į kurią sudėti iš kartos į kartą perduodami bajorystės dokumentai ir kad kada nors galėsi didžiuotis savo protėvių GERALT herbu. Tiesą sakant, ši paslaptis nelabai įdomi buvo ir pačiam Kaziui, nors graži pavardė ir iš namų „paveldėta“ lenkų

Pirmieji kolektyvizacijos metai. Kazimiera ir Liudvikas Mackevičiai (kairėje) atsisveikina su paskutiniais arkliais.

Iš dešinės į kairę: Kazimiero tėvas Liudvikas Mackevičius, mama Kazimiera Mackevičienė (Bilevičiūtė), pusseserė Honorata Mackevičiūtė, jos mama Regina Mackevičienė, Vaitiekus Mackevičius. Priekyje – mažasis Kazimieras, 1954 m.

Su ištikimais vaikystės draugais tėviškėje, Jucunkių kaimo dvarelyje, per gimtadienį, 1956 m. sausio 22 d.

Pradinės mokyklos mokiniai V. Michnevičiaus dvarelyje, Strebeikių kaime, Jonavos rajone. Viršutinėje eilėje pirmas iš kairės – Marius Glinskas, ketvirtas – Kazimieras Mackevičius, centre – mokytojas Ipolitas Rimkevičius, 1957 m.

Pirmoji Kazimiero Komunija Žeimių bažnyčioje, 1958 m.

Gimtinės namą, užgriuvus melioracijos lavinai, privalėta nugriauti. Liko tik kaminas.

Lietuvos technikos bibliotekos darbuotojai. Centre – direktorius Kazimieras Mackevičius, bibliotekos vadovu buvęs 28-erius metus. Vilnius, Šv. Ignoto 6.

kalba žadino atradėjo smalsumą: girdi, ieškok, nenurimk, gal esi net garsiojo 1861–1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus giminaitis...

PASKATINO LAIMINGI ATSITIKTINUMAI

Laimingas atsitiktinumas, kad 1968 m. Žeimių vidurinės abiturientai, to meto 13-oji laida, buvo patikėta neseniai lituanistikos studijas baigusiai mokytojai Birutei Ilgūnienei. Ši tik pasidžiaugė tokia „dovanėle“ ir nedelsdama kibo į vienuolikos „menininkų“ perauklėjimą bei ugdymą. Šiems visam gyvenimui išliko klasės valandėlės, pokalbiai apie poeziją ir poetus, gimtojo krašto grožį, pagarbą senolių tradicijoms. Tada silpnokas istorijos pamokas kompensavo žygių po gimtąjį kraštą romantika: su kuprinėmis keliauta po Žemaitiją, Punios šilą, kur po aukščiausia Lietuvos egle užkapstytas pasižadėjimas visada ir visiems po penkerių metų susitikti. Tą keliautojų ugnelę klasėje nuolat kurstė ir auklėtojos vyras Gediminas Ilgūnas, mokęs žeimiečius ne tik žygio abėcėlės, bet ir žodis po žodžio atverdavęs tikrus, ne ideologizuotų vadovėlių krašto istorijos puslapius. Žygiuose atsirado noras pažinti, suprasti, tobulinti savo vidines ypatybes, grūdinti charakterį, ir tai tapo ne tik Kazio, bet ir jo bendramokslių gyvenimo gairėmis.

Šiandien visų K. Mackevičiaus kelionių neįmanoma išvardyti. Jos užfiksuotos nuotraukose, dienoraščiuose, filmuotoje medžiagoje. Sudėjus į krūvą visas profesines bei pramogines išvykas, galima teigti, kad aplankyta daugiau nei 40 šalių. „Džiaugiuosi, kad teko nakvoti prie veikiančio ugnikalnio, stebėti, kaip Karakumų dykumoje slepiasi išgąsdinta kobra, Evenkijoje grožėtis šiaurės pašvaiste, jausti tvirtą draugo petį sunkiame žygyje“, – pasakoja Kazys.

KARJEROS LAIPTAI – DAR VIENA KELIONĖ

Universiteto studijos žeimiečiui buvo nesunkiai įkandamos, tad laisvu laiku jis dainų ir šokių ansamblyje grojo birbyne, su žygeiviais keliaudavo po Lietuvą, nešė lietuvybę net lietuviškiems Baltarusijos kaimams. Baigęs universitetą, Kazys buvo paskirtas į Lietuvos informacijos institutą, kurį laiką ten dirbo direktoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo Lietuvos technikos

bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1988 m. konkurso būdu buvo išrinktas direktoriumi. Netrukus jo iniciatyva čia buvo įkurtas Patentinės informacijos centras, tapęs nacionalinės, užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų pramoninės nuosavybės dokumentų ir patentinės literatūros saugykla. Jo vadovaujama įstaiga pagal savo veiklos sritis ėmė dalyvauti vidaus ir užsienio projektuose, rengti aktualias bibliografines rodykles, temines parodas. K. Mackevičius, kaip vadovas, turėjo nuolat pildyti savo profesines žinias, suvokti nūdienos bibliotekų misiją, tad aplankė daug seminarų, konferencijų, tarptautinių renginių. Kas užsukdavo į jo kabinetą, suprasdavo, kad direktoriaus kėdė nėra šilta ir patraukli, nors šioje erdvėje vietos sau rasdavo ir kelionių suvenyrai, ir įvairūs egzotiškų žygių eksponatai, o kūrybines mintis šeimininkui padėdavo sutelkti ir jo mėgstamų pypkių dūmų aromatas.

Lietuvos technikos biblioteka, įsikūrusi Šv. Ignoto gatvėje, buvusiame jėzuitų noviciate, prieš devynerius metus paminėjo veiklos 55-metį. Restauruojant jos istorinius pastatus, atidengti didingi sieninės tapybos fragmentai, vaizduojantys Lenkijos ir Lietuvos didikus, Vilniaus globėjus. Apie dešimt metų, kol vyko restauracija, bibliotekos darbuotojai dalyvavo šimtuose talkų, iš rūsių, įvairių užkaborių išnešė dešimtis tonų šiukšlių. Po to sekė 14 mln. spaudinių fondo perkėlimas į naujas patalpas, skyrių išdėstymo planavimas, baldų projektavimas, kiti ūkio darbai. Neseniai kažkuriam iš politikų tarstelėjus, kad tris valstybines mokslines bibliotekas galima „optimizuoti“ ir sujungti į vieną, Kazimieras tik susiėmė už galvos. „Tegul sujungia Kultūros ir Švietimo ministerijas, gaus daugiau naudos“, – karčiai pakomentavo.

PROTĖVIUS PRISTATO IR UŽSIENIUOSE

Taip, kelionės ir atostogos – neatskiriama jo gyvenimo dalis. „Užsivedė“ dar 1974-aisiais, su bičiuliais motociklais nubildėjęs nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Vėliau kone kasmet, vadovaujami G. Ilgūno, bendražygiai numatydavo sau įdomių, prasmingų maršrutų: tai nuo Krasnojarsko iki Murmansko, tai Vidurinės Azijos, Karakumų dykumos kryptimis, tai po Gruziją ir Armėniją, net pėsčiomis po Kamčiatką.

Ne mažiau įspūdingas ir 1978 m. G. Ilgūno sumanytas žygis-ekspedicija kunigo A. Mackevičiaus sukilėlių keliais, kur keliautojai 1861–1863 m. sukilimo vado tėviškėje pastatė kryžių. Nors kitą dieną žygeivių poelgiu susidomėjo saugumo atstovai, šis kryžius netoli Vilkijos ir dabar tebestovi. „Žygį pradėjome dviem motociklais. Vieną vairavo Gediminas, pasisodinęs žmoną Birutę, kitą vairavau aš su kolege Regina. Deja, pradžia buvo su nuotykiais. Netoli Jonavos sprogo Gedimino motociklo padanga, ir jie griuvo ant kelio. Išgelbėjo šalmai. Tačiau Birutė neteko sąmonės, jai diagnozavo smegenų sutrenkimą, mentikaulio lūžį. Pakeleivingu automobiliu ją išvežėme į ligoninę. Kitą dieną, šitaip „apsilamdę“, iš naujo išvykome. Tik Gediminas – savo automobiliu „Zaporožec“, aš su Regina – tais pačiais ratais“, – pasakoja Kazimieras, padėjęs tada G. Ilgūnui įveikti net 2000 kilometrų.

Kiekviena kelionė prisimintina ne tik neplanuotais iššūkiais, bet ir įspūdingais peizažais, kuriuos Kazys įprasmino savo fotografijose. Antai, jo sumanyta kilnojamoji paroda „Ugnikalnių ir geizerių slėnyje“ apkeliavo ne tik Lietuvos miestus, bet ir atvėrė užsienio šalių galerijas, be abejo, neaplenkė ir Žeimių vidurinės mokyklos. Vis dėlto turbūt reikšmingiausias kraštiečio kūrybinis darbas – drauge su fotografu Rimantu Vilavičiumi 2006-aisiais parengta paroda „Tarpukario bajorai fotografijose“, įkvėpusi po dvejų metų išleisti ir to paties pavadinimo albumą. Paroda, apkeliavusi Lietuvą, 2012 m. Lietuvos valstybės dienos šventėje pristatyta ir Briuselyje. Tai buvo pirmas viešas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos pristatymas užsienyje, tapęs puikia galimybe dar plačiau garsinti mūsų šalį.

Kazimieras brandina dar vieną įdomų sumanymą, visuomeniškai svarbų projektą. Tai paminklinio akmens, skirto Žalgirio mūšiui atminti, statyba. Prieš dešimtmetį lenkų ir lietuvių tautos paminėjo šio įvykio 600 metų sukaktį, tačiau mūsų protėvių pergalės vietoje dar vis nėra deramo atminimo ženklo. Žeimietis, pasitaręs su Vilniaus krašto bajorų sąjunga, taip pat su Vilniaus įgulos karininkų ramovės, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos atsakingais asmenimis, prieš keletą metų nusprendė vieną įspūdingą, 12 tonų sveriantį akmenį, rastą Lietuvos laukuose, nugabenti į Lenkiją ir pastatyti jį, papuoštą reljefiniu Vyčiu ir užrašu „Nuo dėkingos lietuvių tautos – už Pergalę“ Griunvaldo lauke.

Talkinant Lietuvos kariuomenės J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariams, akmuo dar 2018 m. vasarą

buvo nugabentas į Utenos rajoną, į liaudies menininko Valentino Šimonėlio kiemą. Šiuo metu skulptorius jau nušlifavo Vyčio pasagas ir įkvėpė rieduliui gyvos istorinės dvasios. Jei šiuo metu mūsų kraštuose siautėjantis koronavirusas laiku atsitrauks, gegužės 30 d. per sostinę nuvingiuos eisena nuo Utenos rajono link Kauno, Punsko, Griunvaldo ir gegužės 31 d. vakare didžiąją pergalę menančiame lauke iškils įspūdingas paminklas. Jei pandemija žygį sustabdytų, nemanykime, kad sumanymas liktų neįgyvendintas. Kazimieras įsitikinęs, kad skulptoriaus triūsas nenuplauks vėjais ir akmuo kaip nors bus nugabentas. O sumanymo rėmėjų sąrašas bus perduotas saugoti Vytauto Didžiojo karo muziejui, viena kopija pateks į Valdovų rūmus, kita specialioje kapsulėje bus įmūryta į paminklo pamatą.

MALONŪS RŪPESČIAI MIESTELYJE

Šiandien Kazimieras – jau užtarnautu poilsiu besimėgaujantis žmogus, šiek tiek vilnietis, šiek tiek žeimietis. Keletą savaičių per mėnesį, gal daugiau, skiria savo sodybai Žeimių miestelyje. Ten, kur jis augo, brendo kaip asmenybė, ten, kur kas penkerius metus į kiemą suvažiuoja „patriukšmauti“ bendraklasiai, kur atvyksta tiesiog pabendrauti, pasisemti idėjų studijų draugai, seni bičiuliai. Nestinga ir rimtesnių rūpesčių. Pamažu jis puošia savo aplinką senolių žemdirbystės reliktais, įvairiais tėviškę menančiais ženklais. O vasarą, žiūrėk, tai burzgina žoliapjovę, tai renka palei taką bumbsinčius obuolius, tai skaldo ilgiems žiemos vakarams praversiančias malkas. Užtraukus gardų pypkės dūmą, galima iš kone antikvarinės knygos paskaityti Adomo Mickevičiaus poemų, dar sykį pasimėgauti senąja lenkų kalba, atsiversti, rodos, nepabaigiamą Juozo Baltušio dienoraštį, rasti čia ne vieną žinomą pavardę, nes rašytojo „parduotos vasaros“ kadaise ribojosi su Kazimiero žmonos Rūtos, beje, taip pat bibliotekininkės ir bajorės, senolių hektarais, tad šiokia tokia pažintis su kaimynais, nors jau iškeliavusiais Anapilin, neišvengiama.

Laiką, atlikusį nuo sodybos puoselėjimo, Kazimieras skiria bajoriškiems reikalams. Dar 2014 m. spalio 4 d. Vilniaus karališkosios bajorų sąjungos vadas Kazimieras Mackevičius buvo inauguruotas Šv. Kazimiero ordino riteriu. Dabar jis – Vilniaus krašto bajorų garbės vadas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės bajoras, Šv. Kazimiero ir Šv. Vaitiekaus ordinų narys, neretai įsitraukiantis į sostinėje vykstančius bendraminčių projektus, atstovaujantis karališkajai sąjungai tarptautiniuose renginiuose.

Džiugu ir žeimiečiams, kad Kazimiero iniciatyva jų miestelyje įsteigtas skulptoriaus prof. Konstantino Bogdano visuomeninis muziejus, kad profesorius, beje, taip pat bajorų palikuonis, buvo nemažai bendravęs su Kazimieru, ir būtent šis bendravimas atvesdavo jį į vaikystės miestelį, įkvėpdavo savo darbais

Žeimių bažnyčioje kunigas Augustinas Paulauskas sutuokė Rūtą ir Kazimierą. Piršliai – Pranas Dailidė ir Rima Maigienė, 1998 m. birželio 20 d.

Žeimių vidurinės mokyklos XIII laidos abiturientų susitikimas. Pirmas iš kairės – Edvardas Gružas, buvęs Peterburgo generalinis konsulas, Lietuvos policijos generalinis komisaras, ketvirtas – Marius Glinskas ir paskutinis – Kazimieras Mackevičius. Klasės auklėtoja Birutė Ilgūnienė su vyru, Jonavos rajono garbės piliečiu Gediminu Ilgūnu, 1998 m. rugpjūčio 30 d.

įprasminti jo istorinę praeitį. „Būtų dar gerai ant Žeimių dvaro pritvirtinti memorialinę lentą, skelbiančią, kad čia gimė ir augo broliai menininkai Bogdanai“, – svarsto Kazimieras. Gaila, šį veiksmą kol kas stabdo kai kurios formalios aplinkybės.

„Ar gera iš sostinės atklydusiam vienišam bajorui gyventi mažame, provincija dvelkiančiame miestelyje?“, – klausiu, žinodamas, kad Kazimieras, kaip ir K. Bogdanas, bajorišką savo veiklą vadina suaugusių žmonių žaidimais. „Gera, nes tai nepaprastas miestelis. Čia pat, už mano sodybos, plyti Gedimino kovas su kryžiuočiais menąs kalnelis, čia pat įdomūs miestelio gyventojai – menininkai, literatai, darbštūs ūkininkai. Gaila, mūsų bendraamžių jau nedaug, net sveikindamasis ne visus pažįsti, tačiau stebėtina miestelio aura, rodos, sujungia praeitį ir dabartį, vaizduotei atskleidžia naujus, toli gražu nebūdingus siaurai provincijai kūrybos horizontus“, – laikydamas rankoje pypkę, dėsto žodžius kraštietis.

Šv. Kazimiero koplyčioje po inauguracijos į Šv. Kazimiero ordino riterius, 2010 m. spalio 4 d.

Vilniaus karališkosios bajorų sąjungos nariai. Priekyje centre – K. Mackevičius.