2 minute read

Pro memoria

ALGIRDAS JURGIS BIELINIS-BIELIAKAS

1933 07 08 – 2020 04 21

Advertisement

Pažinom Algirdą Jurgį, kai jam buvo maždaug tiek, kiek man dabar, tad apie jo gyvenimo aušrą, jaunystę, mokslus nieko konkretesnio pasakyti negalėčiau. Gal apie tai ir neklausinėjom, nes tada lyg ir buvo neaktualu. Užteko žinoti, kad jis yra knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio anūkas, žinomo visuomenės ir valstybės veikėjo, socialdemokrato Kipro Bielinio sūnėnas...

O išgirdau apie jį bene iš Gedimino Ilgūno, kuris irgi atsitiktinai susipažino su Algirdu Jurgiu. Tada teko „Jonavos balse“ paskelbti pirmą informaciją apie šio jonaviečio pastangas įamžinti Lietuvos knygnešių atminimą. Po kurio laiko, 1987 m. rudenį, jau turėjau galimybę sudalyvauti Algirdo Jurgio iniciatyva pastatyto ąžuolinio paminklo Purviškėse (autorius Leonas Juozonis) atidengimo iškilmėse. Tada, kai artėjančias permainas Lietuvoje buvo galima gal tik nujausti, tame nuošaliame Biržų krašto kampelyje pagerbti J. Bielinio susirinko gausybė šviesuomenės. Kalbėta apie knygnešius, mūsų protėvių kovą prieš carizmą, rusifikaciją... Iš Jonavos kartu su manim dar važiavo G. Ilgūnas, E. Simonavičius, A. Galinskas. Taip pat aplankėmė Bielinio ąžuolą, knygnešių karaliaus kapą prie senosios (dar nesudegusios) Suosto bažnytėlės.

Kai prasidėjo Atgimimas, Algirdas Jurgis tapo dar pastebimesnis tarp aktyvių jonaviečių, nors tiesiogiai nei „Taurostos“ klubo, nei Sąjūdžio rajono ini

ciatyvinės grupės veikloje nedalyvavo. Bet pamažu irstanti senoji sistema jam pasiūlė daugybę kitokios veiklos – labai entuziastingai ėmėsi propaguoti blaivybės idėją, rūpinosi Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrimu (1989 m. tapo pirmuoju jonaviečiu, sutikusiu stoti į atkuriamą LSDP), populiarinti dėdės Kipro palikimą (vėliau pasirūpino išleisti dvi jo knygas, daug prisidėjo, kad į Lietuvą iš Amerikos būtų pargabenti K. Bielinio ir S. Kairio palaikai). Į Sąjūdžio Jonavos rajono tarybą jis kooptuotas 1989-ųjų rudenį, kai aš jau palikau Jonavą. Dar kitų metų pavasarį, kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas, buvo išrinktas į pirmąją atkurtos Lietuvos nepriklausomybės Jonavos rajono deputatų tarybą.

Nepaisant inžinerinio išsilavinimo, Algirdas Jurgis sielos gilumoje buvo humanitaras. Jam rūpėjo Lietuvos istorija, kraštotyra, tam paskyrė daug savo laiko ir jėgų, propagavo blaivybę. Dar 1990 m. jis surado seną kryžių, prie kurio prieš mirtį buvo suklupęs senelis Jurgis, jam pavyko aptikti ilgai dingusiu laikytą dėdės Kipro knygos rankraštį... Būdamas net kažkiek fiziškai panašus į savo senelį, Algirdas Jurgis ir pats tarsi persiėmė knygnešystės idėja ir ją gana sėkmingai realizavo skleisdamas Sąjūdžio, socialdemokratų spaudą tarp sovietų kariškių, rengdamas ir platindamas knygas. Tikras trečiosios kartos knygnešys!

Gerai prisimenu susitikimą su Algirdu Jurgiu prie Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse. Buvo labai susirūpinęs, kad, sustreikavus geležinkeliui, negalėjo išvykti į Maskvą, kur planavo susitikti su Rusijos socialdemokratais ir informuoti juos apie Lietuvoje susidariusią pavojingą padėtį. Bet turėdamas ryšių šį tą nuveikė, ir po savaitės Maskvoje buvo surengtas didžiulis protesto mitingas prieš Sovietų Sąjungos agresiją Lietuvoje...

Algirdas Jurgis buvo neįtikėtinai atkaklus ir darbštus žmogus, labai mylėjęs savo tėvynę Lietuvą, gimtąją kalbą, kultūrą, jai negailėjęs nei savo laiko, nei sveikatos. Kai palikęs Jonavą su žmona Brone įsikūrė Raudondvaryje, čia atsidėjo dar vienam maloniam ir kilniam pomėgiui – sodininkystei. Šiandien sodybą nuo plento pusės saugo jau išlakūs Algirdo Jurgio sodinti ąžuolai, už jų auga kruopščiai prižiūrėtos ir išpuoselėtos obelys, kriaušės, vynuogės... Mėgo sode priimti svečius, dalintis savo darbo vaisiais.

Pastaraisais metais Algirdo Jurgio sveikata ėmė silpti, bet jis nepasidavė, ne tik neapleido mylimo sodo, bet dar bandė ir rašyti, tvarkė archyvą. Amžinybė šį didį lietuvį pasišaukė po sunkios ligos ir labai sunkiu bei keistu mums visiems laiku, kai bendravimą su artimaisiais jo paskutinėmis dienomis iki minimumo apribojo viruso grėsmė... Argi begalėjo suprasti, kas čia dabar vyksta, kas per daiktas tas karantinas, kodėl jo ligoninėje negali aplankyti žmona ir dukros...

Bičiulių vardu Vidmantas Jankauskas

This article is from: