Eilės, skirtos Jonavai

Teksto autorė Irena NAGULEVIČIENĖ Kompozitorius Tomas KUTAVIČIUS

JONAVOS HIMNAS

Neries pakrantėj prausias karklai, Bažnyčioj skambina varpai, O Jonava lyg pirmą kartą Vėl kuždas ties rugiais žaliais. Nuklojam pilką laiko drobę, Jai atkeliam senus vartus. Tai Kosakovskis mums parodė, Kad Jonavos čia miestas bus.

Priedainis Kai rytą pabunda Aušrinė šviesi, Kai saulė mums spindulį tiesia, Gražiausia pasauly tada mums esi, Paparčio ieškot einam dviese. Kai rytą pabunda Aušrinė šviesi, Kai saulė mums spindulį tiesia, Gražiausia pasauly tada mums esi, Tau, Jonava, maldą kalbėsim.

Atbunda senos miesto mūzos, O mus pasveikina Ralys, Žieduotoj liepoj bitės dūzgia, Tik laikas nuskuba pirmyn. Žalių pušų, klevų pavėsy, Neries pakrantėj – Jonava, Kiekvieną rytą ji žavės mus Ir bus per amžius ji sava.

Priedainis

Vytautas RIAUBIŠKIS

J O N A V A I

pro debesų baltasparnius vartus karamelinis rytas miestą užliejo, paglostė šlavėją, užsuko į parką – rasos vėriniuos, kutenamas vėjo, jis laukė, lingavo, oranžinės versmės šviesos glamonėjo Neries nuvingiuojančias tolyn pakrantes, subridę vilnin akmeniniai karoliai ją dienai šukavo, kaštonais kvepėjo padovanota Laiko šventinė pilnatvė, apkabinus Lubį, Kulvietį, Vaičiūną, gyvenančius mieste – jo kraują, kūną – ji vėl visus įsuks negęstančios aistros gyvent verpetan, nauja diena, jau rūko maršką nusimetus, svaigiąja rytmečio gaiva apgirtusias gatves apėjus, karūną Šviesos bokštui, būties palaimintą, uždėjo – viltingą skrydį ateitin, išskleidusi sparnus jau kyla grakščioji gulbė – JONAVA... Nijolė SMOLINA

JONŲ MIESTAS JONAVA

Lyg oazė centre Lietuvos, Apsupta skaromis žalių girių, Žydra juosta Neries apjuosta Jonava pasitinka, palydi. Nešk upele, srauni Lietava, Mūsų juoką ir dainą už girių. Jonava, Jonava, Jonava, Tavo vardą kartojam, nes mylim. Jonų sostinė žėri laužais, Paslaptingą Joninių naktį. Iki ryto jaunimas dainuos, Kol už kalno aušra pradės degti. Klausysis dainų dausose, Nurimę mūs protėvių vėlės. Bėgs per pievas greita Lietava Pasitikti dukters Lietavėlės.

Baigsis šventė, bus darbo diena, Gaus mašinos, keliai bėgs į tolį. O savoj širdyje Lietuva Jonavos skambų vardą nešioja.

Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ

MANO MIESTE

Kuždėjai: godų plunksnele man šlamėsi, krante rūkaną dėl tavęs juk išaudžiau. Nubrauksiu šešėlį gesinantį šviesą –Jokūbo varpai pažadus gaudė, gaudė ir rito nušvitusiom gatvėmis, žėrė.

Melavai: ištekinsi meilę už vyno, gelme skandins žvilgsnis ir bus vaiskiai žalias. Žibintai nakties juokės, Kauno gatvelė, net Vilniaus ir Ralio, abi – tokios rimtos, kretėjo: nuo gulbės sparnus nukabintų ir puoštų. Tiek buvo gerumo tuos žodžiuos.

Kalbėk, kas vėl gimė, kas atilsį rado. Nubrauk ryto šukomis žvilgančią rasą, stebėjom abu, kaip į veidrodį laša rugpjūčio lietus, ne lietus krito, žvaigždės. Mes matėm rytais žvirgždas kaip jomis žaidžia.

Pasenom abu? Netiesa! Jausmais bėgu. Burtažodį įdavei, o jis – tarsi raktas, kad muzikai mūsų atvertų vis taktą. Kontraktą kadaise abu pasirašėm, Davei man sparnus. Jonava – vardą neša. Nutolsta ir grįžta, krantų pasigenda. Kuždėjai: kas ieško, tas mylimus randa, bet kur, nors sapne.

Pakuždėk man dar, mieste, kai aš ant suolelio pareisiu prisėsti. Ingrida GEDVILIENĖ

JONAVA

Atverkim istorijos knygą seną. Ji saugo palikimą, daug ką mena. Vieta, kur šnekas upės Neris ir Šventoji, Jonavos miestas – mūsų žemė gimtoji.

Į Neries glėbį upelė Lietava teka, Padavimus apie Lietuvos vardą seka. Kosakovskių giminės darbai, Balta bažnyčia ir dvarai.

Keitės tavo veidas – Akmeniniai keliai, Mediniai namai, Pašto karietos, Vežimai, arkliai...

Pilkos miesto arterijos –Mašinų srautai. Skubantys žmonės, Daugiaaukščiai namai...

Medžiai, trykštantys fontanai, Juostos dviračių takų. Gali sportuot, ilsėtis, vaikščiot –Čia gera ir jauku.