Prieš 55 metus pradėjo veikti azotinių trąšų gamykla

Prieš 55 metus pradėjo veikti „Azoto“ gamykla CHEMIJOS GIGANTO GIMIMAS JONAVOJE

Andriejus E. ANCUTA, technikos mokslų daktaras

1965 m. kovo 5-oji mano atmintyje liko kaip lūžio, palengvėjimo ir savotiško įtampos atoslūgio diena, kai į skystojo amoniako saugyklas ėmė tekėti produkcija. Propagandinis ažiotažas, didelių bosų sutiktuvės ir azotinių trąšų gamyklos gimtadienio organizavimas jau buvo ne mano rūpestis. Po 55 metų „Taurosta“ sugrąžino mane į istorinius laikus, mano tėvų miestą, kai prisiliečiau prie pradėjusių gelsti nuotraukų.

Ši sukaktis yra svarbi Jonavai, nes kartu su gamykla ji iš eilinio rajono centro išaugo į devintą pagal dydį Lietuvos miestą.

PRADŽIA

Išties, ramios atrodo Skarulių apylinkės tų laikų nuotraukose: ąžuolų pavėsyje Neries pakrantės, salos, tolumoje baltas Skarulių bažnyčios siluetas ir jokių industrializacijos požymių.

Tokia idilė – tik nuotraukose. Jau tada, 1959-aisiais ir ankstyvais 1960 m. Neries ir Šventosios santakoje įsikūrusioje sovietinės kariuomenės pulko mokykloje man teko ragauti „diedovščinos“ net neįtariant, kad į tas apylinkes teks sugrįžti.

1963 m. sausio 2 d. tuose pačiuose Skaruliuose teko praverti vagonėlio duris, kurio kairėje pusėje buvo statybininkų karalystė, o dešinėje – Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos direkcija. Joje buvo tik trys darbuotojai: direktorius Česlovas Maciulevičius, vyriausias inžinierius Mykolas Ratomskis ir buhalterė Rožeckytė. Prisimenu nustebusį Č. Maciulevičių, kuris nesitikėjo tokio jauno „berniuko“ vyriausiojo technologo pareigoms. Jam teko veikiai pakeisti nuomonę, nes direkciją užplūdo projekto dokumentacijos srautas, o vyriausias technologas buvo iešmininkas – ne tik projektą vykdymui aprobuoti, bet skubiai techno

Jonalaukio laukai ir Skarulių idilė, 1961 m. Fotografuota nuo Laukogalių piliakalnio.

loginį personalą formuoti ir inicijuoti projekto pakeitimus bei taisyti klaidas. Tuo metu Č. Maciulevičius pasirodė esąs puikus organizatorius. Jo pastangomis direkcijoje vyko tiesiog „demografinis sprogimas“. Jis priėmė didelę patirtį turėjusį Vytą Staugaitį, dirbusį Lentvario kilimų fabriko direktoriumi, ir statybininką Enriką Nemčinską. Netrukus iš Pavenčių cukraus fabriko atvyko Petras ir Domicelė Kitriai, Donatas Budreika iš Klaipėdos ir Edmundas Simanavičius (Simanaitis) iš Marijampolės. Taip buvo pradėtas formuoti svarbiausios mechaniko, statybos darbų priežiūros, laboratorinės kontrolės, energetikos ir automatizacijos tarnybos. Sausio pirmomis dienomis pasirodė buvęs Jonavos rajono MTS direktorius Juozas Žentelis, gavęs užduotį organizuoti didelio svorio krovinių skubų iškrovimą Gaižiūnų geležinkelio stotyje.

Mano bendradarbių ratas sparčiai plėtėsi, tačiau ypač šilti ryšiai užsimezgė su Edmundu Simanavičiumi ir jo šeima. Buvau netoliese apgyvendinto Edmundo šeimos bičiulis, žmonos Gražinos ir jų dviejų mažylių santarvės liudininkas.

Taip jau susiklostė, kad oficialūs paskyrimai 1 man negaliojo. Mat mano, ketvirtojo kurso Kauno politechnikos instituto (KPI) studento, gamybinė praktika virto gamybiniu darbu Ukrainos Lisičiansko chemijos kombinate. Greta kombinato buvo sparčiai statomas chemikų miestelis, pavadintas Severodonecku, kuriame apsigyvenau. Grįžau į Lietuvą 1961 m. ge

1 Kitrienė D. Chemijos mokslas ir pramonė Lietuvoje, 435 p., AB „Aušra“, Kaunas 2004.

Gamybinis pasitarimas pas vyriausią technologą. Iš kairės: Valentinas Jurevičius – vyr. pamainos viršininkas, Radzevičius – mechanikas (vėliau išvyko dirbti direktoriumi į Varėnos pūkų fabriką), A. Ancuta – gamyklos vyr. technologas, Stasys Urbonas – konversijos cecho viršininkas, mechanikas (pavardės neatsimenu).

gužės mėnesį su ginti parengtu diplominiu projektu apie amoniako sintezės cechą galimai būsimoje azotinių trąšų gamykloje. Netikėtas „prarasto“ studento grįžimas ir aktualus diplominis darbas buvo labai gerai įvertinti. KPI Fizikinės chemijos katedros vedėjas akademikas Jonas Janickis rūpinosi neorganinių medžiagų technologijos inžinierių rengimu Chruščiovo laikų Sovietų Sąjungai chemizuoti – Lietuvoje jau buvo prasidėjusi Kėdainių chemijos kombinato statyba. Suskubta mane forminti Kėdainių chemijos kombinato darbuotoju ir siųsti į mano esamą darbovietę „stažuotoju“. Šis sprendimas tikrovėje nieko nepakeitė, – tęsiau senokai pradėtą darbą amoniako sintezės ceche ir buvau kilnojamas iš cecho į cechą didžiulėje amoniako ir metanolio gamybos technologinėje grandinėje.

1963 m. vasarą sutikau jau į Severodonecko (ne Lisičiansko) chemijos kombinatą gamybinei praktikai atvykusius Fizikinės chemijos katedros globojamus ketvirtojo kurso studentus – mano bendraamžį Bronių Lubį, vėluojantį baigti mokslus dėl keičiamos specialybės, ir jaunesnį aistringą nuotykių ieškotoją Algį Ryškų. Dėl Broniaus komunikabilumo ir požiūrio į būsimą darbą susidariau apie jį labai gerą nuomonę. Tai vėliau paskatino jį išsiųsti inžinerinei stažuotei į Ščiokino azoto gamybinį susivienijimą, atskirai nuo likusių stažuotojų Novomoskovsko ir Severodonecko gamyklose.

Organizaciniai eksploatacijos personalo parengimo darbai buvo vieni svarbiausių šalia technologinių sprendimų ir nuolatinio projekto koregavimo. Maskvos valstybinio azoto pramonės instituto GIAP Jonavos projekto vyriausioji inžinierė (rus. – GIP) Vinogradova buvo jau spėjusi gauti Lenino ordiną už Gardino azoto projektą ir todėl iš aukšto žiūrėjo į Jonavos technologo, anot jos, pretenzijas. Laimei, prasidėjus GIP‘ų rotacijai, Jonavos projektą pradėjo kuruoti daug išmanesnis projekto vyriausias inžinierius Pochodnia.

Jonavos amoniako gamyba labai skyrėsi nuo Gardino. Pirmą kartą Sovietų Sąjungoje buvo taikoma trumpoji amoniako gamyba su katalizine gamtinių dujų konversija pagal tarpukaryje JAV parengtus principus. Man dalyvaujant, atskirų šios schemos dalių gamybiniai bandymai buvo atliekami Severodonecke. Perpratau „povandeninius akmenis“, pažinau

Su konversijos cecho viršininku Stasiu Urbonu prie daug rūpesčių kėlusio gamtinių dujų konvertoriaus maišytuvo.

personalą, tarp jų – tokius iškilius inžinierius, kaip Vadimas Nikolajevičius Matrosovas, kuris buvo mano egzaminatorius, ir netrukus, man išvykus į Jonavą, buvo perkeltas į Maskvą, į Azoto pramonės vyriausiąją valdybą (rus. „Sojuzazot“) atsakingoms vyriausio inžinieriaus pareigoms. Vėliau jis atvyko į Jonavą kartu su Bereznikų azoto įmonės direktoriumi Ivanu Vasiljevičiumi Peniaz stebėti, vertinti ir net „užtikrinti“ sėkmingą Jonavos azotinių trąšų gamyklos leidimą. Bet tai įvyko vėliau, po dvejų metų. Dabar reikėjo skubiai rengti eksploatacijos personalą, tačiau be didelių vilčių stažuoti jaunimą, išskyrus minėtus du jaunus vyrus. Teko remtis kai kuriais brandaus amžiaus inžinieriais, paliekančiais savo darbovietes dėl įvairių motyvų. Mano archyve liko E. Simanavičiaus daryta nuotrauka su draugiškai pašiepiančiu įrašu kitoje jos pusėje: „Jonavos ATG technologų žiedas.“

S. Urbono veikla statybos direkcijoje buvo išskirtinai sėkminga. Praėjęs stažuotę Novomaskovsko chemijos kombinate, jis sugebėjo vadovauti tuo metu novatoriškam konversijos skyriui, o, montuojant didžiules amoniako vandens saugyklas, prisidėjo šalinant potencialias nelaimes.

Su buvusiu Sargėnų plytinės direktoriumi Stasiu Urbonu (kairėje) ir Antanu Jurevičiumi, buvusiu Šilutės spirito gamyklos direktoriumi, „Azoto“ gamybininkais, statybų aikštelėje, 1964 m.

Teko rūpintis ir kadrų „importu“, t. y. vilioti specialistus iš Rusijos, Ukrainos. Padėjo ne tik naudingi gamybiniai ryšiai, bet ir bendravimas su centrinio (Maskvos) GIAP filialu Severodonecke, ypač su vyriausiąja šio filialo amoniako ir metanolio gamybos specialiste Zotova. Ji buvo svarbus informacijos šaltinis apie Lietuvos ir Estijos (Kochtla Jarve) amoniako gamybos ankstyvuosius projektus ir peripetijas, atvedusias prie azotinių trąšų gamyklos statybų Jonavoje. Netrukus teko šiais ryšiais pasinaudoti. Mat nuolatinis „centro“ spaudimas vertė Č. Maciulevičių keisti taktiką – gavau nurodymą ieškoti specialistų atsakingoms pareigoms. Tad leidimo išvakarėse azotinių trąšų gamykloje (ATG) atsirado lietuvių kilmės ukrainiečio Vitalijaus Bronislavovičiaus Kairio šeima, aukštų slėgių vamzdynų ir armatūros specialistas Gladyševas su žmona. Toliau tęsėsi gamybos viršininko paieškos. Vienas potencialių kandidatų buvo Ferganos ATG (Uzbekija) amoniako gamybos viršininkas. Lankiausi Ferganoje, bet tolesni įvykiai parodė, kad pretendentas į vadovus kelia visiškai nepriimtinas sąlygas. Liko viena reali išeitis – viršininko pareigoms skirti stažuotę baigusį mūsų technologą B. Lubį, grįžusį iš Ščiokino. Jį laikiau man pavaldaus gamybinio techninio skyriaus rezerve. Direktorius įtariai žiūrėjo į mano siūlomą kandidatą, juolab kad buvo gavęs skundų apie išskirtinį B. Lubio stažavimą, reikalavo mano pasiaiškinimo. Jis taip ir nesutiko su mano siū

Oro skaidymo cechas, 1964 m.

lomu kandidatu, bet pagaliau pasirašė įsakymą skirti B. Lubį į laikinąsias viršininko pavaduotojo pareigas. Tolesnė įvykių eiga buvo netikėta, bet prieš tai reikėjo parengti leisti kitus amoniako gamybos padalinius.

Svarbi technologinio proceso dalis buvo oro skaidymas. Dar dirbdamas Severodonecke sužinojau, kad čekiškos gamybos oro skaidymo blokai FL-3A buvo skirti Kinijai, bet kinų kultūrinės revoliucijos eigoje kontraktas su Čekoslovakija buvo anuliuotas ir sovietų valdžia nusprendė vadinamųjų socialistinių šalių sandraugos labui šiuos blokus nupirkti. Jų atsiradimas nulėmė galutinį Maskvos sprendimą azotinių trąšų gamyklą statyti Lietuvoje. Operatyviai į Čekoslovakiją revizuoti įrenginius buvo išsiųstas Leningrado šaldymo technikos instituto absolventas Robertas Kavaliauskas. Vieną gražią 1964 m. vasaros dieną radau gamybos-technikos skyriuje prie mano stalo sėdintį aukštą šviesiaplaukį vyriškį, užkandžiaujantį lašinių sumuštiniu su mano nemėgstamais svogūnais. Robertas buvo išties gabus intelektualas, atlikdavo įrenginių montavimo priežiūrą.

Deja, R. Kavaliausko dalyvavimas atsakingoje įrenginių priežiūros ir leidimo užduotyje nebuvo visavertis dėl perdėm įsišaknijusio taurelės pomėgio. Jis nerado bendros kalbos su oro skaidymo blokų projektuotoju čeku Cellar, atvykusiu stebėti blokų leidi

Gamtinių dujų aukšto slėgio kompresija, 1965 m.

Leidimui paruošti stūmokliniai ir išcentriniai oro kompresoriai oro skaidymo ceche, 1965 m.

Šilumos ir elektros tiekimo cechas – energetinė gamyklos širdis, 1965 m.

mą ir konsultuoti. Turėjau asmeniškai dirbti leidžiant oro skaidymo blokus, vadovaujant p. Cellar. Padėtį gelbėjo Šarūnas Dragunevičius, grįžęs iš stažuotės Severodonecke.

Nemažai rūpesčių kėlė ir vyriausio energetiko žinioje esanti šiluminė elektros centralė (ŠEC), jonitais apdoroto vandens ir tiekiamų garų kokybės rodikliai. Tad ŠEC statybos ir montavimo darbai visada buvo prioritetiniai, o paleidimo ir derinimo darbai vyko beveik kartu su statybos montavimu, kaip rodė rūkstantys garai dar nesutvarkytoje statybvietėje.

1964 m. vasarą energetiko tarnybos gretas papildė KPI baigę jauni inžinieriai – šiluminininkas Juozas Ridzevičius ir elektrikas Virmantas Jurgaitis. Tai iš esmės sustiprino personalą.

Artėjant planiniam leidimui, 1964 m. rudenį, Jonavoje pasirodė jau minėti emisarai – V. N. Matrosovas ir I. V. Peniaz. Jiems rūpėjo technologinis personalas ir darbuotojų kvalifikacija. Paaiškėjo neišvengiamas specializuotos leidimo derinimo valdybos „Orgchim“ dalyvavimas ir net vadovaujantis jos vaidmuo. Tuo metu baigiau lietuviškai rašyti amoniako gamybinio komplekso reglamentą, kartu su B. Lubiu rengėme lietuviškas darbo vietų instrukcijas, o stažuotes baigę mūsų inžinieriai rengė kursus ir egzaminavo aparatininkus bei kitų tarnybų darbuotojus, tvarkėme centrinį valdymo pultą ir lietuviškus užrašus ant skydų ties automatinio valdymo prietaisais. E. Simanavičius, pasitobulinęs Severodonecke, puikiai organizavo automatizacijos tarnybos personalą. Jo darbuotojai Bernotas, Zenonas Franukevičius ir kt. patys reguliavo prietaisus, mokėsi ir patarinėjo specializuotos derintojų tarnybos darbininkams ir, svarbiausia, dalyvavo mūsų aparatininkų ir darbininkų mokymuose.

Padaugėjo įvairiausių posėdžių ir nurodymų, todėl reikėjo didelės koncentracijos, kad nenukryptume nuo pagrindinio darbo į šalutines užduotis. Pagaliau pasirodė ir orgchimiečiai. Beveik visi, išskyrus viršininką, buvo mano pažįstami Severodonecko darbuotojai. Man nuvykus į Severodonecką, pažįstami ben

dradarbiai – amoniako ir metanolio gamybos cechų darbuotojai klausinėjo, ar tiesa, kad Jonavoje esu didžiausias nacionalistas. Įrodinėjau, jog gimtoji kalba joks nacionalizmas, kad lenininė politika tautiniais klausimais mano pusėje ir pan. Grįžęs paliepiau užrašus rusų kalba užrašyti smulkiomis raidėmis žemiau pagrindinių lietuviškųjų.

Nors mano Severodonecko ir dar Lisičiansko laikų užrašai, kaip ir diplominis projektas, buvo rašomi lietuvių kalba, tačiau azoto ir, apskritai, dujų pramonės lietuviškos techninės terminijos dar nebuvo. Proveržis, sakyčiau, įvyko 1963–65 m. diskusijose su E. Simanavičiumi, kai taisėme technologinio reglamento lietuviškąjį variantą. Edmundas gerai suvokė techninių sąvokų esmę, jo taisyklinga graži lietuvių kalba rasdavo originalų raiškos būdą. Tokių pavyzdžių būtų kelios dešimtys, bet pateiksiu tik vieną – rusiškas pavadinimas „zagluška“ gavo lietuviškąjį atitikmenį „aklė“. Pavadinimas greitai prigijo ir yra įrašytas techninės terminijos žodynuose.

Tuo metu buvo sukviesti visi ATG ir pagalbinių organizacijų vadovai gamyklos leidimo grafikui tvirtinti ir pasiruošimui tikrinti. Posėdžiui pirmininkavo didžiausias ūkinių reikalų tvarkymo autoritetas, tuometinis Liaudies ūkio tarybos pirmininkas, habilituotas mokslų daktaras Povilas Kulvietis (Kulviecas). Vienas pirmųjų kalbėti apie pasiruošimą darbams turėjo „Orgchim“ vadovas. Jis tepasakė vieną sakinį, kad pasiruošimas Jonavos ATG eksploatacijos pradžiai yra siaubingai prastas. Kalba buvo nutraukta, pareikalavus konkrečiai įvardinti, ką jis mato siaubingo. Kiek sutrikęs orgchimietis pasakė, kad siaubinga, jog iki šiol amoniako gamybos kompleksas neturi viršininko. Išgirdęs iš direktoriaus Č. Maciulevičiaus paaiškinimą, kad yra paskirtas viršininko pavaduotojas, o viršininko jis dar ieško, P. Kulvietis griežtu tonu paskelbė, kad pavaduotojas jau yra viršininkas, o „Orgchim“ vadovui liepta pasišalinti. Toks ekspromtinis radikalus sprendimas paliko įspūdį. Visiems tapo aišku, kad šeimininkė yra respublika ir visi turi dirbti bendram tikslui. Taip buvo išspręstas B. Lubio skyrimas amoniako gamybos viršininku.

Netrukus pasirodė naujas „Orgchim“ vadovas Roman Pavlovič Rylo. Orgchimiečiai patys puolė rašyti rusišką reglamento variantą, prašydami išversti mūsiškį iš lietuvių į rusų kalbą. Prasidėjo ilgas įtempto darbo periodas: kiekvienas vamzdynas, kiekvienas įrenginys ir mašina buvo patikrinti, prasukti, viskas apvažinėta. Jonavos azotininkai išmano šias procedūras, nes ne kartą ėjo tais keliais, tačiau praminti pirmąjį kelią – tai kas kita. Lietuvos mokslininkai – profesoriai ir akademikai, tada man sakė: neįtikėtina, kad Lietuvoje rasis sintetinis amoniakas, kurį sugeba gaminti tik aukštos technikos ir kultūros pasaulio galybės, kaip Vokietija, Amerika ir pan.

R. Rylo atėjo į „Orgchimą“ iš Severodonecko chemijos kombinato kaprolaktamo gamybos, dalyvavo inovaciniuose projektuose pagal kontraktus su užsienio firmomis, leido ir testavo Severodonecko organinės chemijos sektoriaus bandomuosius įrenginius. Tokia 30-mečio specialisto vizitinė kortelė tada man buvo nežinoma, nebuvau su juo pažįstamas, bet iš karto pastebėjau, kaip gerai jis išmano pneumatinės technikos principais veikiančias automatizavimo priemones. Tai leido kartu aptarti svarbius įrenginių išbandymo ir eksploatacijos etapus. Deja, „Orgchimo“ vadovo ambicijos ir nepagrįstas pasitikėjimas savo komandos žmonėmis kėlė daug konfliktinių situacijų ir trukdė mūsų žmonėms dirbti. Orgchimiečiai buvo Severodonecko tradicinių gamybų aparatininkai ir kitų specialybių darbuotojai, daugelis mano pažinotųjų buvo vidutiniokai, kuriems Jonavos „trumpoji“ amoniako gamybos schema buvo naujiena. Priešingai, mūsų personalas buvo ruošiamas konkrečioms darbo vietoms.

Vieno tokio konflikto priežastimi tapo su mumis nesuderinti R. Rylo veiksmai, kurie, mano manymu, kėlė grėsmę darbuotojų saugumui. Trumpai apsižodžiavęs su „Orgchimo“ vadovu, susirinkau savo daiktus ir išvykau į Jonavą. Buvo vėlyvas vakaras ir nesitikėjau į aikštelę jau atvykusių V. Matrosovo ir I. Peniaz dėmesio. Pasirodo, amoniako gamybos viršininkas, pastebėjęs mano demaršą, irgi solidariai pasišalino iš gamyklos. Ankstyvą rytą, dar neprašvitus, abudu Maskvos pasiuntiniai pareikalavo sudrausminti, t. y. bausti gamyklai vadovaujančius darbuotojus, pažeidusius ypatingo režimo tvarką. Č. Maciulevičius, sukvietęs keturių asmenų pasitarimą konfliktui aiškintis, neskubėjo smerkti savo darbuotojų. Mūsų elgesys, ypač B. Lubio diplomatiški aiškinimai, pavertė drausminimo posėdį pasitarimu, kaip gerinti bendradarbiavimą su „Orgchimu“ ir suglaudinti gamyklos leidimo grafiką.

Pamažu skleidėsi B. Lubio talentas. Išskirtinis pastabumas ir gebėjimas vertinti visumą leido jam gamyklos leidimo sumaišties sąlygomis koncentruoti dėmesį į specifines gamybos vietas. Jis išskyrė dujų kompresijos skyrių į atskirą cechą, lygiavertį likusioms trims „trumpos“ schemos technologinėms dalims, kurioms paleidimo laikotarpiui buvo suteiktas cechų statusas. Ypač puoselėjamą, gerai parengtą dujų kompresijos cechą atsimenu kaip pavyzdinį etaloną.

B. Lubys jau tada suformulavo ir išlaikė ateičiai strategiškai svarbią, tačiau chemijos pramonės įmonių vadovams neįprastą nuostatą – gamybinės sėkmės laidas yra ne tiek technologas, kiek mechanikas. Kompresijos klausimais jam talkino P. Lenktaitis, A. Jakučionis ir kt., padėjo V. B. Kairio uošvis, patyręs stūmoklinių kompresorių mechanikas iš Severodonecko. Paleidimui įpusėjus, direktorius Č. Maciulevičius viešai pasidžiaugė turįs gerą amoniako gamybos viršininką.

Paleidimas galėjo būti sklandesnis, jeigu didelius įgaliojimus turintis I. Peniaz būtų suvokęs „Orgchimo“ galimybes ir atitinkamai reguliavęs ATG personalo ir „Orgchimo“ bendrą darbą. Tačiau jam rūpėjo kiti dalykai, nes neslėpė, kad savo 40 metų jubiliejui parengė disertaciją mokslo kandidato laipsniui gauti (neatsimenu, kokio mokslo srities). Tada dar nebuvo mados gamybininkams ir net projektuotojams turėti mokslo laipsnius. Mokslo kandidato laipsniui gauti mokslininkas, ne gamybininkas ar projektuotojas, atlikdavo mokslinį tiriamąjį darbą siauroje savo specialybės srityje ir parengdavo disertaciją. Mokslo daktaro disertacijai buvo keliami platesnės mokslo srities laimėjimų reikalavimai, o akademikais laikomi pasaulinio garso mokslininkai. I. Peniaz pretenzijos į technologijos mokslų sritį išryškėjo sprendžiant konversijos agregato leidimo problemą, siekiant išvengti sprogimo sumaišytuvo ertmėje. Šią problemą išsprendėme kartu su B. Lubiu ir R. Rylo. Prieš tai šiuo klausimu I. Peniaz įsivėlė į diskusiją su manimi. Suprantama, kompetencijos lygmuo buvo skirtingas. Tik V. Matrosovas suprato esmę ir nuramino I. Peniaz aistrą.

Paleidimo mėnesiais teko nakvoti gamyklos cechuose ir, atsiliepiant į kiekvieną avarinės sirenos kaukimą, kurį girdėdavo net Jonavos gyventojai, bėgti prie valdymo pulto. Maskvos atstovai pasikeisdami dirbo po 12 valandų dieną ir naktį. Nepamirštamas mano vienintelis naktinis darbas su I. Peniaz, jungiant dujų valymo nuo anglies monoksido liekanų agregatą. Prie pulto stovėjo orgchimietis su mūsų aparatininku, kuriam buvo įsakyta tik stebėti. Neadekvatūs orgchimiečio veiksmai sukėlė dujų proveržį į absorbcinio tirpalo rekuperacinę mašiną su rimtos avarijos pasekmių galimybe. Šokau prie pulto tuoj pat uždaryti avarines sklendes, kai pajutau už nugaros sukabintas savo rankas. Išsivadavęs atlikau būtinus veiksmus ir atsigręžiau: pamačiau mėlynai raudoną susijaudinusio I. Peniaz plikę, o šis ir toliau kėsinosi mane stabdyti. Pareikalavau baigti jungimo operacijas ir iki ryto aiškinau nesėkmės priežastį. Paryčiui, pasirodžius V. Matrosovui, galėjome toliau šalinti nesklandumus ir pradėti agregato jungimo operacijas. Tai buvo paskutinis Bereznikų direktoriaus aktyvus dalyvavimas paleidimo operacijose.

Atėjo triumfo, kaip skelbė mitingo garsiakalbiai, diena. Stovėjau nuošalėje, kai paėmęs mane už parankės V. Matrosovas pasakė: „Ten filmuoja. Eikime iš čia, nes, kai juos nuiminės, į nemalonę pateks ir jų aplinka.“

Beveik po dešimties metų, būdamas KPI docentu, atveždavau studentus praktikai atlikti į gamybiniu susivienijimu „Azotas“ virtusią azotinių trąšų gamyklą. Akino didžiulės rusiškos raidės ant trečiojo amoniako reformingo krosnies: Р И Ф О Р М И Н Г. Pagalvojau, teisus buvo Vadimas Nikolajevičius – tęsėsi slogus brežnevinio centralizmo ir didėjančio Maskvos diktato laikotarpis. Ir jeigu ne Bronislovo Lubio talentas, kas žino...

Štai jau 55 metai. Gamyklos leidimo laikotarpio prisiminimų fragmentais norėjau gaivinti mūsų, dar likusių veteranų, atmintį, pateikdamas šį faktų, sentimentų ir sarkazmo mišinį. Sveikatos jums ir stiprybės, gerbiami jonaviečiai, šiuo sunkiu Covid-19 pandemijos laikotarpiu. Juk būdavo ir sunkiau.