Deganti savyje ir nešanti žodžio šviesą

Žurnalistei Irenai Nagulevičienei –70 DEGANTI SAVYJE IR NEŠANTI ŽODŽIO ŠVIESĄ

Marius STREBEIKIS, žurnalistas

Sakoma, žmogaus kelionę nusako jo pirmasis darbo pasirinkimas. Nes patraukiama ten, kur šaukia likimas, kur veda širdis. Irenos pirmoji darbovietė – Pakruojo rajono redakcija, kėdė bene įdomiausiame laiškų skyriuje. Tai, kas vyko vėliau, jau ištekėjus ir pakeitus gražią Būtėnaitės pavardę į Nagulevičienės, skriejo it miražas, kūrybingos ir neramios dvasios žaižaravimas, moteriški atradimai, praradimai.

Šiandien ji – žinoma žurnalistė, poetė, įvairių literatūrinių projektų kūrėja, net promočiutė. Artėjantis jubiliejus vis dažniau nukreipia dėmesį į būtąjį, išgyventąjį laiką, o su tuo, kas dar bus, galima ir susitaikyti, paklusti kaleidoskopiškai besikeičiančiam pasauliui. Juk ji – dvasios žmogus, ne kažkokia ambicijų ir

Minint poezijos klubo „Šaltinis“ 25-metį.

verslo planų vedžiojama politikė...

PAVĖLAVO KELIAS DIENAS

„Gimiau šiaudų pilname vežime, kuris nespėjo nuriedėti į medicinos punktą. Baltai žydėjo sodai, švietė žvaigždės, rodos, visas Pagurių kaimas nemiegojo“, – taip pati perpasakoja savo mamos prisiminimus.

Įsivaizduokime, čia pat alma Apaščia, už penkių kilometrų skuba Nemunėlis. Argi ne šis nuostabus Rokiškio kraštas įkvėpė ją nuo mažens gėles sodinti, linus rauti, paglostyti gyvuliukus ir plunksna sustabdyti pavasario bei rudens akimirkas? Vėliau Pandėlio vidurinėje, į kurią vedė 11 km ilgio kelias, tas gamtos keitimosi akimirkas jau išguldė pirmuose eilėraščiuose. Savo pirmūnės kūrinėlius, skirtus, beje, ir Pandėlio miesteliui, įžvalgi mokytoja Aldona Rakūnienė perdavė laikraščiui, anuomet taip pat skelbusiam įvairius konkursus. Tad jaunoji Irutė netrukus tapo viltingai mirksinčia žvaigždele. Neišpuiko. Nenusisuko nei nuo matematikos, nei nuo chemijos ir po abitūros egzaminų atsiėmė net aukso medalį. Gaila, studijuoti universiteto stacionare sutrukdė pavėluotai pateikti dokumentai, tad teko tapti neakivaizdininke, įsidarbinti Pakruojo laikraštyje „Auksinė varpa“, kuris tokiu pavadinimu, įsivaizduokite, lig šiol nesuiro, gyvuoja.

Ilgainiui darbas laiškų skyriuje segiojant popieriukus ir atsakinėjant į skaitytojų skundus neramiai, gyvenimo druskos nebijančiai merginai kiek pabodo,

Mama, tėtė ir brolis Gendrutis, apie 1945 m.

Raščiūnų pradinės mokyklos mokiniai su mokytoja. I. Būtėnaitė – antroje eilėje pirma iš kairės, apie 1959 m.

Po Pirmosios Komunijos, apie 1957 m.

Pandėlio vidurinės mokyklos 11b klasės išleistuvės. I. Būtėnaitė – pirmoje eilėje trečia iš dešinės, 1968 m.

ji pasuko į perspektyvesnį, atrodo, ir įdomesnį kelią. Tapo VRM vaikų kambario inspektore, o kasdienybės rate atsirado budėjimų, reidų, pokalbių su prasižengėlių tėvais. Visa tai vėliau taps svarbia tyrėjos patirtimi, padės sėkmingam žurnalistiniam darbui. Gal tada sąmonėje ir susidėliojo jos maksimalistinis moto: „Laikykis duoto žodžio ir itin kruopščiai atlik pareigas.“

SĖKMĘ LYDĖJO DRĄSA, REIKLUMAS

1978-aisiais, laikydama rankose įgytą lituanisto diplomą, Irena suprato, kad šis dokumentas neleis nurimti, nuolat primins vaikystės svajonę – kurti tekstus, tarnauti literatūros mūzai. Dėl šeiminių priežasčių 1976 m. gyventi pasirinkusi Jonavą, kelerius

metus dar ėjo vaikų inspektorės pareigas, bet netrukus to meto Statybininkų mokykloje ėmėsi pedagogės darbo, įsiliejo į vietos literatų gretas. Jauna lituanistė ne tik mokė ugdytinius taisyklingos rašybos, bet ir atvėrė įdomų, platų literatūros pasaulį, ne vieną įtraukė į savo suburtą satyros teatrą, kuris respublikiniame konkurse pelnė diplomanto titulą. Tuos laikus ir iššūkius dabar puikiai prisimena buvusi Irenos mokinė, tautodailininkė, garsi riešinių mezgėja Eglė Pečiurienė.

Šuoliais prabėgo du dešimtmečiai, skirti ne tik darbininkų kalvei, bet ir eilėraščių brandai, šviesėjančiai Jonavai. Jai patikėtas Jonavos poezijos klubo „Šaltinio“ vairas, sukurtas ne vienas eilėraštis Jonavai, net himnas, o Statybininkų mokyklos kieme, tarp anksčiau čia vešėjusių berželių, nuskardėjo naujos tradicijos – „Poezijos pavasario“ aidai.

1999-aisiais Irena – vėl žurnalistikos arimuose. Šį kartą – „Naujienose“, tose, kurios bandė perimti iš jau nebeegzistavusio „Jonavos balso“ atgimimo dvasią, kurioms reikėjo šviežio kraujo ir skubių sprendimų. Naujokei, atvirai kalbant, buvo patikėtos beveik visos temos – tiek teisėsaugos peripetijos, tiek kultūros, švietimo barai, tiek socialinės problemos. Irenai nereikėjo „apšilimo“, jos įtaigus balsas telefonu priversdavo paatvirauti ir iš kalėjimo grįžusį jauną asmenį, ir nesąžiningai laiptus remontavusį darbų vadovą, ir savo kabinete užsibarikadavusį seniūną, ir suklydusį kunigą, ir amžinai laiko neturintį kokį nors savivaldybės klerką. „Siųskim Ireną“, – sakydavo redaktoriai, kai reikėdavo ne tik skaitytoją džiuginančios naujienos, sensacijos, bet ir tiriamojo pasiruošimo. „Duokit, padarysiu“, – neišsisukinėdavo ji ir, žiūrėk, kitos dienos rytą rašinys jau gulėdavo parengtas, nes jai nieko nereikšdavo šeštą ryto atskubėti į redakciją, dar kartą įsijungti diktofoną ir sudėlioti visus taškus ant „i“, maža to, patikrinti iš vakaro po durimis atsakingosios sekretorės įmestą korektūros puslapį, numatyti dienos darbų seką.

Kas lėmė veiklios jonavietės produktyvumą, sėkmingą profesinę saviraišką? Asmenybės kodas, daug kas. Tačiau, manding, itin svarūs buvo du faktoriai: fotografinis veidų atpažinimas ir telefonų numerių įsidėmėjimas. Irena iš tolo gali atpažinti žmogų, kuris, tarkime, prieš dešimt metų buvo jos rašinio herojus, o vidurnaktį pažadinta geba pasakyti kaimo seniūnijų ar policijos kabinetų telefonus. Tokią atmintį, matyt, išsiugdė dar Pakruojyje, spręsdama toli gražu ne poetiškas nepilnamečių problemas.

„ŠALTINIS“ PADRĄSINA, UGDO IR DŽIUGINA

Jau beveik tris dešimtmečius ji eina poezijos klubo „Šaltinis“ vadovės pareigas. Irenos inicijuotos šventės „Kai žiedlapiais sninga“ bei „Palydėkim rudenį“, vėliau pavadinimus pakeitusios į „Pavasario valsą“ ir „Rudens preliudiją“ tapo respublikiniais renginiais, į būrį sukviečiančiais ne tik vietos literatus, bet ir kaimyninių rajonų, net nuo žemaičių žemės atskubančius plunksnos bičiulius. Švenčių metu, žiūrėk, sublizga ne vienas neatrastas talentas, kūrėjai pasidžiaugia

Su kompozitoriumi Tomu Kutavičiumi, pirmą kartą skambant Jonavos himnui miesto 250-mečio šventėje, 2000 m.

naujomis savo knygelėmis, susitaria dėl išvykų į Rozalimą, Pakruojį, Pagulbį, Veprius, Elektrėnus, Rokus ir kitus kampelius. O kur dar dainų ir muzikos kupini susitikimai su mūsų rajono kultūrnešiais, kaimo bendruomenėmis, kariniais daliniais? Vienas po kito nuo 1992-ųjų gimsta ir almanachai: „Papartyno kerai“, „Provincijos balsai“, „Laiko aidas“, „Lyg krintantys lašai“. 2009-aisiais pasirodė dailus, kartu su savivaldybe parengtas almanachas „Tarp praeities ir ateities. Jonava“. 2016-aisiais išleista eilėraščių knyga „Sielos virpesiai“, skirta „Šaltinio“ klubo 25-erių metų veiklos sukakčiai. Ne vienas mūsiškis, neretai „Šaltinio“ narys, įsilieja į respublikines rašytojų sąjungas, konkursuose pelno laurų vainikus.

2009 m. tapusi „Naujienų“ redaktoriaus pavaduotoja, vėliau ir redaktore, kolegė vis mažiau laiko rasdavo poetinei saviraiškai, tačiau stoiškai susikaupusi išleido antrąjį poezijos rinkinį „Praeities gelmės“, kuris savo polifonijomis ir lyriniais sąskambiais dar įtaigiau prigludo prie 1998 m. užgimusių „Laiptų“.

„Nebūsiu jau pirmininke, pavargau“, – bičiuliams ne kartą prasitardavo, o užpernai jau visai rimtai tekštelėjo popierius ant stalo. Seni bendražygiai tik šypteli į ūsą: „Ne, tai tik emocinis protrūkis. Irena nepaliks mūsų, pagaliau, kas stos į jos vietą? Tokių entuziastų nesimato.“

Paklausta, kuri knyga iš jos parengtų, redaguotų, mieliausia, kolegė atsiverčia 2004 m. išleistą Rimanto Ražinsko eilių rinkinį „Pavasaris žirgus balnojo“ su daugybe nuotraukų, pabirų autoriaus minčių. Tai itin atidžiu žvilgsniu ir jautriomis rankomis paliestas darbas, neleidęs šio talentingo žmogaus, „Achemos“ inžinieriaus, kūrybai nugrimzti į užmarštį. Panašiai Irena ištiesusi ranką ne vienam pradedančiajam, kursčiusiam savo širdyje kūrybos liepsnelę, tad ne vienas vėliau įsiliedavo ir į „Šaltinio“ sroves. Tokių padrąsinimų kadaise išgirdo Ana Aleksandravičienė, Albina Jefimenko, Vytautas Riaubiškis, Valentina Kašauskienė, Justina Zaleckaitė, kiti. „Gal ir valdžios klaida, kad mažai investuojama į dvasinę kūrybą, kur mes jaučiamės laisvi, įdomūs ir kitokie“, – samprotauja apie dabartinę „Šaltinio“ situaciją politikas, ilgametis poezijos švenčių svečias Vytautas Venckūnas.

„KLYSTKELIAI“ KAUPIA PROFESINĘ PATIRTĮ

Visus tų švenčių svečius sunku ir prisiminti. Giliau į atmintį įsirėžė dažnai patalkinąs aktorius, „Šaltinio“ klubo garbės narys Petras Venslovas, kiti aktoriai – Tomas Vaisieta, Henrikas Kurauskas, kraštietė Undinė Nasvytytė, Dalia Michelevičiūtė, smuiko virtuozas Miroslavas Formanas, bardas Kazimieras Jakutis, kiti įvairių menų atstovai. Nieko keista, kad 2004 m. Irena pirmavo rajono populiariausiųjų dešimtuke, o 2007 m. už aktyvią žurnalistinę veiklą, propaguojančią moterų pasiekimus, ji buvo apjuosta Algirdo Mykolo Brazausko tautine juosta.

Tiesą sakant, tai tik keli akcentai. Jonavietės, krašto šviesuolės, „trofėjų“ skrynioje ir Lietuvos žurnalistų

Akimirka su artimiausiais giminaičiais, 2005 m.

Mama su vaikais Genovaite, Irena ir Gendručiu, 2007 m.

I. Nagulevičienė – 2014 m. Jonavos krašto šviesuolė.

Su bičiuliais poetu V. Riaubiškiu ir autorinių dainų atlikėja G. Švėgžde.

„Šaltinio“ klubo nariai ir svečiai poezijos šventėje Jonavoje, 2017 m.

sąjungos Kauno skyriuje įteiktas „Gintarinis parkeris“, ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos apdovanojimas „Už geriausią straipsnį savižudybių tema „Kas sukliudys žingsniams į nebūtį?“, ir 2014 m. M. K. Čiurlionio fondo įteikta taurė REX su M. K. Čiurlionio simbolika, kiti garbingi, ne tuščiu laikraštiniu tauškėjimu, o probleminiais tekstais iškovoti prizai, nominacijos.

Beje, tas nekaltas profesinis aktyvumas buvo Ireną lyg ir paklaidinęs, nuvedęs „klystkeliais“, kuriuos kiti vadina karjeros laiptais. 2008 m. ji įsiliejo į rajono savivaldybės tarybą, tapo Etikos komisijos pirmininke. „Dar negirdėjau, kad žurnalistė taptų tarybos nare“, – stebėjosi anuomet prie „Naujienų“ vairo stovėjusi redaktorė Violeta Liukaitienė. Tačiau Irena sėkmingai dirbo, rinko savo žurnalistės bloknotui tinkančių diskusijų trupinius, kaupė ir daugiau skaudžios praktikos. Šiandien ne be nusivylimo sako: „Daugiau neičiau. Politike netapau ir jau netapsiu.“ Galbūt ir ši išvada leidžia jos neramiai dvasiai atsikratyti biurokratinių priedermių, išsikristalizuoti, skirti jėgas vien kūrybinei veiklai.

„Jubiliejaus proga norėčiau sau skirti vieną dovaną – išleisti knygą“, – sako Irena. Tačiau galvoja ne vien apie save. Jos minčių perspektyvoje ir būsimi rašiniai, ir užmojis surinkti miesto jubiliejui skirtus šaltiniečių posmus, kiti kultūriniai projektai. Nuojauta neapgauna: kadaise ta po Aukštaitijos dangumi žybtelėjusi žvaigždelė dar ilgai mus lydės.

MALDOS FRAGMENTAS

... už miglą virš upės, už klykiančią pempę, už vieversio giesmę ankstyvais rytais, už lizdą palaukėj, kur paukštis nutūpęs gyvybę pasaulin sušildęs paleis.

Už pačią tyliausią kasdienišką tylą, už ženklą, kuris nusileis iš dangaus, už maldą prie beržo, kuždėtą nebyliai, už smingantį laiką į mintį aštriau.

Už širdį ir meilę, už žodį netartą, už taką, kuris ateity mūsų lauks, už draugą, kuris ir nekviestas ateina, už laimę, ištirpusią mūsų sapnuos. Kas dieną, kas naktį meldžiuosi, meldžiuosi, meldžiuosi...

ELGETA

Apnuoginau save, Kaip šiandieną, Tapau nuodėmklausiu savu. Sustojau aš prieš tiesą, Kaip prieš elgetą, Bežvelgiančią su šypsuliu graudžiu. Atvėriau sielą sau –Panorau išpažinti, Ar daug dienų, žalotų žaizdomis, Ar daugkart laužiau Duotą žodį šventą, Ar daug nueita eita nykiomis?.. Apnuoginau save, Kaip šiandieną, Prie vartų laukiančią nakties. Pamojau dobilienai –Esu tik elgeta, Ištroškusi melodijos griežlės.