BIBLIOTEKŲ TURTAI
NUO HERBINIŲ EMBLEMŲ IKI PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO IŠRAIŠKOS Apie Nacionalinės bibliotekos ekslibrisų rinkinius Aušra Marčiulaitytė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius
Po sovietinės okupacijos Lietuvoje kūrę menininkai turėjo ribotą išraiškos laisvę. Įsprausti į socialistinio realizmo rėmus, dailininkai turėjo vaizduoti tokį gyvenimą, kokį „turėjo“ matyti. Ekslibrisas – mažo formato smulkiosios grafikos žanras – laikytas žemesniu menų hierarchijoje ir sulaukdavęs mažiau kritikų dėmesio. Todėl ekslibrisai į Lietuvos dailės istoriją įėjo kaip vienas iš būdų pasipriešinti tuo metu vyravusiai sistemai. Prieš penkiasdešimt penkerius metus, 1966-aisiais, Lietuvos dailininkų sąjungoje susibūrė ekslibrisų kūrėjų grupė. Šio žanro kūrėjai rado galimybę eksperimentuoti su modernistinės išraiškos priemonėmis ir taip įgyvendinti šiokią tokią kūrybinę laisvę. Kadangi ekslibrisų kūrimas Lietuvos menininkams suteikė naujų galimybių, šis žanras veikiai išpopuliarėjo. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblio tekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje saugomi 697 originalūs ekslibrisai. Kviečiame susipažinti su ekslibrisų kūrimo ypatybėmis XX a. antrojoje pusėje.
SISTEMAI TARNAUJANTIS MENAS
Sovietmečiu dailininkų vaizduojama realybė privalėjo būti „korektiška“ – t. y. atitikti vyravusias ideologijos normas, idealizuoti politinę sistemą, ją aukštinti, formuoti jos viešąjį įvaizdį, kitaip paveikslai ar kiti darbai galėjo būti cenzūruojami, reikalaujama pakeisti dalį kūrinio. Formos modernizavimas, nukrypimas į abstrakcijas ar fantazijų pasaulį, mažiau realistiški motyvai – visa tai atrodė nepriimtina. Neatitikus iškeltų reikalavimų, darbai galėjo būti ir atmetami. Sąmoningai nepaklusę reikalavimui vaizduoti „socialistinę realybę“ (neretai – pagražinant) menininkai būdavo neįleidžiami į parodas, ribojamos jų galimybės reikštis viešai, sukuriama sunkumų norint gauti kūrybai reikalingų priemonių (kai kurios iš jų tuo metu buvo deficitinės). Negana to, jie buvo puolami kritikų ir spaudos, sulaukdavo ir neigiamos visuomenės reakcijos. Menininkų padėtį sunkino ir tai, jog, gyvenant už 12
geležinės uždangos, buvo sunku gauti informacijos apie užsienio šalyse vyraujančias meno tendencijas. Nepaisant to, atsirado menininkų, siekiančių vaizduoti ne tokio formalaus pobūdžio siužetus. Apskritai mažiau akademiškų išraiškos formų (laisvesnio potėpio, drąsesnių spalvinių gamų, polinkio tapyti įvairių modernizmo srovių maniera, posūkio abstrakcijos link) siekis, prasidėjęs dar tarpukariu tarp Kauno menininkų, buvo juntamas ir sovietmečiu. Nusivylę sovietinio gyvenimo realybe ar siekdami modernizuoti Lietuvos dailę, priartinti ją prie, jų manymu, Vakaruose vykstančių kultūros proc.sų, dalis menininkų išdrįso pasukti sunkesniu keliu. Tenka pripažinti, jog to meto Lietuvos menininkų žinios apie pasaulinius kultūros proc.sus buvo ribotos dėl negausių prieinamų šaltinių, nedidelio informacijos srauto iš svetur, cenzūros. Trūko ir profesinių žinių, ypač susijusių su techniniais kūrybos aspektais (pvz., kurį laiką nežinota, kaip lieti bronzą). Tačiau posūkis moderniojo meno tendencijų link nebuvo priimtinas nei komunistų partijai, nei menininkams akademikams, formavusiems „profesionaliąją“ kritikos bangą. Tuo metu viešojoje erdvėje modernusis menas buvo užsipuolamas kaip talento nereikalaujantis, neprofesionalus, absurdiškas ir infantilus. Kritikai neretai pabrėždavo, jog panašia maniera piešia pradinių klasių moksleiviai, netgi buvo teigiama, kad kai kurie jų sugebėtų „nutapyti geriau“ (t. y. realistiškiau). Be to, modernizmo tendencijos buvo siejamos su iš Vakarų ateinančiu „blogiu“. Iš dalies modernizmas mene buvo nepalankiai vertinamas ir dėl Sovietų Sąjungos lyderių asmeninio skonio. Ne visi iš jų domėjosi menu, todėl iš esmės vertinga laikė tik realistinę tapybos manierą, kuri buvo ganėtinai iliustratyvi. Išlikęs toks tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo, 1962 m. apsilankiusio moderniojo meno parodoje Maskvoje, komentaras: „Asilas savo uodega nutapytų geriau.“1 Šis teiginys puikiai atspindi vyravusį oficialųjį požiūrį. 1
Kai kur teigiama, kad N. Chruščiovas pasakęs: „Mano vaikaitis nutapytų geriau.“ Taigi teiginys, kad vaikai tapo geriau nei dailininkai modernistai, galėjo išsirutulioti iš šio N. Chruščiovo posakio.
