Diana Ciparienė, Giedrė Ilginienė. Jono Lankučio dvasia Gargžduose– gyva

JONO LANKUČIO DVASIA GARGŽDUOSE – GYVA

Diana Ciparienė

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Giedrė Ilginienė

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

„Lankučio būta nepaprastai gero, tauraus, teisingo žmogaus, didelio mokslininko ir literatūrologijos autoriteto, prieš kurį sutrikdavo sovietiniai ideologai, tikro akademiko, tyliai, ramiai, nedrumsčiamai dirbusio fundamentalius darbus ir savo žmogiškąja laikysena gynusio tautinės kultūros prestižą“, – yra pasakiusi literatūrologė dr. Elena Bukelienė. Nors plačiajai visuomenei Jono Lankučio (1925–1995) gyvenimo faktai, veikla ir darbai nėra gerai žinomi, šis literatūrologas ir kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras paliko pėdsaką šioje srityje, ypač dramaturgijos žanro tyrimuose. Todėl ir Klaipėdos rajono viešoji biblioteka, įsikūrusi Gargžduose, daugiau kaip prieš dvidešimt metų buvo pavadinta šiame Žemaitijos mieste gimusio mokslininko vardu.

Pranciškaus Gerliko tapytas Jono Lankučio portretas. Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

Iniciatyvos, kad Klaipėdos rajono savivaldybės biblioteka būtų pavadinta Jono Lankučio vardu, ėmėsi ilgametė Gargždų bibliotekos vadovė Joana Bagdanavičienė. Svarbu, kad jos sumanymą parėmė savivaldybė, nes buvo renkamasi iš kelių vardų. 2000 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo bibliotekai suteiktas J. Lankučio vardas. Ta proga bibliotekoje surengtos iškilmės. Pristatyta informacinė lenta, kurią, skambant kanklėms, atidengė akademiko našlė Janina Lankutienė, šventėje dalyvavo garbingų rajono ir miesto svečių.

SAUGOMI TIEK RANKRAŠČIAI, TIEK DAIKTAI

Bibliotekoje saugoma nemažai J. Lankučio literatūros kritikos straipsnių rankraščių, kitos archyvinės medžiagos. Itin reikšmingas literatūrologo 1978 m. paliktas įrašas bibliotekos svečių knygoje. Bibliotekoje sukaupta įvairių jo laiškų: susirašinėjimų su išeivijos rašytoja Ale Rūta, mokslo draugų, visuomenininkų laiškų, paties J. Lankučio laiškų bibliotekai, saugomi rašytojo Jono Avyžiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus, režisieriaus Henriko Vancevičiaus ir kt. sveikinimų atvirukai, skirti J. Lankučiui. 2019 m., vykdydami projektą „Bibliotekos paslaugų ir įvaizdžio populiarinimas“, parengėme pristatomąjį stendą, jam panaudojome J. Lankučio šeimos dovanotus kai kuriuos asmeninius dokumentus: Lietuvos TSR mokslų akademijos nario-korespondento pažymėjimą, akademiko pažymėjimą, akademijos centrinės bibliotekos skaitytojo bilietą, vairuotojo pažymėjimą, Lietuvos rašytojų sąjungos pažymėjimą. Taip pat specialioje spintoje saugome asmeninius J. Lankučio daiktus: skrybėlę, pieštukinę kt. Stendas įrengtas bibliotekoje, jį galima apžiūrėti per įvairius renginius.

XX a. 9–10 dešimtmečiais dailininkai buvo skatinami savo kūriniuose įamžinti žymiuosius meno,

kultūros žmones. J. Lankutis pateko tarp „išrinktųjų“, pozavusių dailininkui Pranciškui Gerlikui. „Buvo maždaug 1985 metai. Grįžta iš darbo tėtis, žaismingai nusiteikęs, ir sako: „Sveikinkit mane! Nuo šiol aš būsiu modelis-pozuotojas“, – pasakojo akademiko dukra Margarita. J. Lankutis iš pozavimo seansų grįždavo labai pavargęs, ne mažiau negu iš darbo. Kai parėjo iš paskutinio seanso, pripažino, kad šis darbas labai sunkus, nes tas dvi valandas nieko negali daryti – net pajuokauti, nes veidas negali pasikeisti, turi sėdėti rimtas. Tai tomis valandomis J. Lankutis įsijungdavo „vidinį“ balsą ir planuodavo darbus: susirinkimas toks, dienotvarkė tokia, svarstyti tą, parašyti tą, perskaityti tą...

Vėliau apie tą paveikslą nei pats, nei aplinkiniai nebekalbėjo. Nors ir buvo surengta visų atrinktų nutapyti kultūros žmonių portretų paroda, šeima jo nematė. Maždaug po dešimtmečio, praėjus savaitei po akademiko mirties, dailininkas P. Gerlikas ėmė primygtinai siūlyti šeimai nusipirkti tą paveikslą, nes tai – J. Lankučio atminimas. Taip namiškiai šį portretą išvydo pirmą kartą ir įsigijo. Tačiau namuose šiam darbui buvo ankšta, jis tarsi nerado savo vietos. Praėjus dar keleriems metams, bibliotekai Gargžduose suteiktas J. Lankučio vardas, tad atrodė labai natūralu, kad paveikslo vieta būtent čia – šeima bibliotekai jį padovanojo. 2015 m. Gargždų bibliotekoje atidengtas memorialinis kampelis J. Lankučiui atminti, jame eksponuojami asmeniniai literatūrologo daiktai, nuotraukos ir kt. Bibliotekoje taip pat galima pamatyti dailininko Stasio Krasausko pieštą draugišką J. Lankučio šaržą. Žinoma, esama ir nuotraukų, taip pat autografuotų mokslininko leidinių.

Bibliotekoje įrengtas atminimo stendas, kuriame eksponuojami ne tik dokumentai, nuotraukos, bet ir asmeniniai J. Lankučio daiktai.

2020 m. vyko renginys „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“. Jame dalyvavo J. Lankučio artimieji, bibliotekininkai, literatūros mokslininkai.

ŽINOJO, KĄ NORI VEIKTI SOSTINĖJE

J. Lankutis gimė 1925 m. vasario 8 d. Gargžduose. Tėvai Jonas ir Stanislava Lankučiai čia gyveno, dirbo ir augino penkių vaikų šeimą. J. Lankučio polinkis į literatūrą, jos kritiką galimai ėmė skleistis, kai Gargždų progimnazijoje buvo suburtas literatų būrelis „Ąžuolas“, kuriam vadovavo pats J. Lankutis. Čia jaunuoliai savo iniciatyva, be mokytojų raginimo, rašydavo referatus, juos aptarinėdavo, rengdavo literatūrinius teismus, sakydavo kalbas. „Iš pat mažens susidraugavau su keliais įdomiais, išprususiais vaikinais iš aplinkinių kaimų. <...> Kartu mokantis mokykloje, mane stebindavo jų mokėjimas visada išlikti savarankiškais, nepriklausomais, visuose reiškiniuose įžvelgti kažką giliau, mąstyti, na ir pasvajoti. Ypač imponavo tai, kad šitie vaikinai ne šiaip sau „ryja“ knygas, o sugeba jose rasti kažką daugiau, negu, atrodė, ten yra parašyta. Kiekvienas kūrinys jiems sužadindavo vaizduotę, pagimdydavo daugybę originalių minčių ir idėjų.“1

Ypatingus jaunuolio gabumus dar gimnazijoje pastebėjo literatūros mokytojas poetas Salys Šemerys. Gal ir jis bus prisidėjęs prie to „jaunatviško troškimo ką nors dirbti prie to didžiojo mūsų knygos kelio, kuris nusitiesė per krašto istoriją iš tolimos amžių glūdumos per dabartį ir ateitį“.

Baigęs Klaipėdos suaugusiųjų gimnaziją, J. Lankutis 1948 m. atvyko į Vilnių. Smalsus, sumanus jaunuolis jau žinojo, ką veiks sostinėje. Jis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Ilgus dešimtmečius nesiblaškydamas atsidėjo literatūros mokslui ir kritikai, daug rašė. 1953 m. baigęs universitetą, pradžioje dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, o 1956 m. atėjo dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos

institutas). Apgynęs disertaciją, tapo Tarybinės literatūros skyriaus vadovu. 1984 m. J. Lankutis tapo šio instituto direktoriumi, o 1993-iaisiais, vienuolika metų ėjęs šias pareigas, pasitraukė į pensiją.

SVARBIAUSI MOKSLININKO DARBAI

Kartu su instituto kolektyvu J. Lankutis parengė ir išleido keturių tomų „Lietuvių literatūros istoriją“ (1957–1968) bei „Lietuvių literatūros istorijos“ dvitomį (1979–1982), buvo „Lietuvių literatūros istorijos“ (1977) rusų kalba vyriausiasis redaktorius, gyvenimui prikėlė mūsų klasikų palikimą – mažiau dėmesio teikė propagandai, daugiau vertino ir analizavo estetinį kūrinių grožį, rūpinosi, kad lietuvių literatūros autoriai ir jų kūryba nenugrimztų į nebūtį, būtų tinkamai įvertinti. Aktyviai dalyvavo leidyklų ir redakcijų redakcinėse kolegijose.

J. Lankutis domėjosi draminio pobūdžio literatūra, dramaturgija, teatru. Ypač kėlė konfliktiškumo kūrinyje svarbą. 1974 m. savo veikale „Lietuvių dramaturgijos raida“ pateikė išsamią lietuvių dramaturgijos istorijos panoramą. 1983 m. pasirodė „Lietuvių tarybinė dramaturgija“ – pirmasis šio autoriaus specialus istoriografinis darbas, o 1988 m. – „Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai“. Čia daug dėmesio skirta Vydūno, Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Petro Vaičiūno ir kitų autorių dramaturgijai.

Iš viso J. Lankutis parašė ir išleido per dvidešimt veikalų, kuriuose nagrinėjo lietuvių literatūros proc. są, teatro studijų bei kelias monografijas. Tai „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“, „Eduardo Mieželaičio poezija“, „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“, „Etiudai apie Juozą Grušą“. Paskutinė J. Lankučio knyga – „Egzodo dramaturgija“ išėjo jau po autoriaus mirties – 1995-aisiais.

Apie patį literatūros kritiką knygų išleista nedaug. Gargždų šviesuolis Vytautas Rimavičius parengė leidinį „Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“ (Klaipėda, 2001). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Jonas Lankutis literatūros kasdienybėje“ (sud. Donata Mitaitė; Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006).

ŠVIESIŲ PRISIMINIMŲ KELIANTYS RENGINIAI

Bibliotekos kolektyvas jau nuo pat akademiko vardo suteikimo palaiko glaudžius ryšius su jo šeima: J. Lankučio vaikai Kęstutis ir Margarita, anūkai Jonas ir Sigutė bibliotekoje apsilanko visada, kai tik svečiuojasi Klaipėdos krašte, dažniausiai pas akademiko seserį Marytę Mažeikienę. 2005 m. kovą biblioteka surengė J. Lankučio 80-mečio konferenciją. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos dr. Elena Baliutytė, dr. Donata Mitaitė, Vilniaus universiteto profesorė E. Bukelienė, Klaipėdos universiteto docentas dr. Aleksandras Žalys.

2015 m. kovo 6 d. artimieji ir bibliotekos lankytojai susirinko į atminimo vakarą „Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią...“ Jame netrūko nei šviesių atsiminimų, nei šypsenų, nei šiltų žodžių. Po J. Lankučio gyvenimo akimirkų retrospektyvos2 susirinkusieji tylos minute pagerbė akademiką ir jo žmoną J. Lankutienę, kuri amžino poilsio iškeliavo tų metų vasario 4-ąją. Prisiminimais apie tėtį bei jo nuveiktus darbus pasidalijo M. Lankutytė-Dautartienė. Viena svečių, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė Vilija Butkuvienė bibliotekos kolektyvui palinkėjo ir toliau palaikyti tokius glaudžius santykius su artimaisiais, puoselėti suteiktą vardą. 2020 m. vyko renginys „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“. Jame tradiciškai dalyvavo J. Lankučio artimieji: dukra M. LankutytėDautartienė, sūnaus Kęstučio žmona Lina Lankutienė, vaikaičiai Juozas Dautartas ir Jonas Lankutis. Jie ypač prisideda prie akademiko atminimo išsaugojimo, jautriais pasakojimais visiems primindami, koks žmogus buvo J. Lankutis – santūrus, pasitempęs, pedagogiškas. Vaikaitis Juozas citavo kunigą Andrių Narbekovą (beje, kilusį iš Gargždų) – „Medį pažinsi iš jo vaisių“. Ši mintis labai taikliai apibūdina Lankučių šeimą, nes būtent jie – ta gyvoji grandis, leidžianti mums pažinti šį literatūros kritiką. Renginyje kalbėjo su J. Lankučiu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbusios mokslininkės: instituto direktorė ir dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, literatūros kritikės D. Mitaitė, Jūratė Sprindytė. Jos visada mielai priima bibliotekos kvietimą atvykti į Gargždus, skaito pranešimus, dalijasi prisiminimais.

Bibliotekos renginiuose aktyviai dalyvauja mokiniai: skaito poeziją, prozą, muzikuoja, pristato savo kūrybą.

***

Kodėl bibliotekai svarbu vadintis J. Lankučio vardu? Į šį klausimą galima atsakyti profesorės, dažnos bibliotekos viešnios Viktorijos Daujotytės žodžiais: „Lankutis – akademinio tono kritikas, manęs, kad literatūrą tik iš didelės prabangos galima vertinti vien absoliučiais grožio, meniškumo ar estetinio tobulumo kriterijais. Žemaitis, persiėmęs tradiciniu žemaičių kultūrininkų angažuotumu saviesiems, savo tautos likimui, Lankutis ir ideologinių suvaržymų laiku bandė laviruoti taip, kad nepakenktų literatūrai.“

Šiandien, atstovaudami bibliotekai Lietuvos, regiono, rajono ar miesto renginiuose, šventėse, gavę šeimos sutikimą, mielai dabinamės marškinėliais bei kepuraitėmis su J. Lankučio vardu. Pasigaminame kitos reprezentacinės atributikos: rašiklių, maišelių, net skėčių... Save vadiname Lankučiais. Taip išėjo savaime. Didžiuojamės nešdami šį vardą ir džiaugiamės, kad J. Lankučio dvasia gyva mūsų bendrystėje.