Aušra Marčiulaitytė. Nuo herbinių emblemų iki pilietinio pasipriešinimo išraiškos: apie Nacionalinės bibliotekos ekslibrisų rinkinius

NUO HERBINIŲ EMBLEMŲ IKI PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO IŠRAIŠKOS

Apie Nacionalinės bibliotekos ekslibrisų rinkinius

Aušra Marčiulaitytė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius

Po sovietinės okupacijos Lietuvoje kūrę menininkai turėjo ribotą išraiškos laisvę. Įsprausti į socialistinio realizmo rėmus, dailininkai turėjo vaizduoti tokį gyvenimą, kokį „turėjo“ matyti. Ekslibrisas – mažo formato smulkiosios grafikos žanras – laikytas žemesniu menų hierarchijoje ir sulaukdavęs mažiau kritikų dėmesio. Todėl ekslibrisai į Lietuvos dailės istoriją įėjo kaip vienas iš būdų pasipriešinti tuo metu vyravusiai sistemai.

Prieš penkiasdešimt penkerius metus, 1966-aisiais, Lietuvos dailininkų sąjungoje susibūrė ekslibrisų kūrėjų grupė. Šio žanro kūrėjai rado galimybę eksperimentuoti su modernistinės išraiškos priemonėmis ir taip įgyvendinti šiokią tokią kūrybinę laisvę. Kadangi ekslibrisų kūrimas Lietuvos menininkams suteikė naujų galimybių, šis žanras veikiai išpopuliarėjo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje saugomi 697 originalūs ekslibrisai. Kviečiame susipažinti su ekslibrisų kūrimo ypatybėmis XX a. antrojoje pusėje.

SISTEMAI TARNAUJANTIS MENAS

Sovietmečiu dailininkų vaizduojama realybė privalėjo būti „korektiška“ – t. y. atitikti vyravusias ideologijos normas, idealizuoti politinę sistemą, ją aukštinti, formuoti jos viešąjį įvaizdį, kitaip paveikslai ar kiti darbai galėjo būti cenzūruojami, reikalaujama pakeisti dalį kūrinio. Formos modernizavimas, nukrypimas į abstrakcijas ar fantazijų pasaulį, mažiau realistiški motyvai – visa tai atrodė nepriimtina. Neatitikus iškeltų reikalavimų, darbai galėjo būti ir atmetami. Sąmoningai nepaklusę reikalavimui vaizduoti „socialistinę realybę“ (neretai – pagražinant) menininkai būdavo neįleidžiami į parodas, ribojamos jų galimybės reikštis viešai, sukuriama sunkumų norint gauti kūrybai reikalingų priemonių (kai kurios iš jų tuo metu buvo deficitinės). Negana to, jie buvo puolami kritikų ir spaudos, sulaukdavo ir neigiamos visuomenės reakcijos. Menininkų padėtį sunkino ir tai, jog, gyvenant už geležinės uždangos, buvo sunku gauti informacijos apie užsienio šalyse vyraujančias meno tendencijas.

Nepaisant to, atsirado menininkų, siekiančių vaizduoti ne tokio formalaus pobūdžio siužetus. Apskritai mažiau akademiškų išraiškos formų (laisvesnio potėpio, drąsesnių spalvinių gamų, polinkio tapyti įvairių modernizmo srovių maniera, posūkio abstrakcijos link) siekis, prasidėjęs dar tarpukariu tarp Kauno menininkų, buvo juntamas ir sovietmečiu. Nusivylę sovietinio gyvenimo realybe ar siekdami modernizuoti Lietuvos dailę, priartinti ją prie, jų manymu, Vakaruose vykstančių kultūros proc.sų, dalis menininkų išdrįso pasukti sunkesniu keliu. Tenka pripažinti, jog to meto Lietuvos menininkų žinios apie pasaulinius kultūros proc.sus buvo ribotos dėl negausių prieinamų šaltinių, nedidelio informacijos srauto iš svetur, cenzūros. Trūko ir profesinių žinių, ypač susijusių su techniniais kūrybos aspektais (pvz., kurį laiką nežinota, kaip lieti bronzą).

Tačiau posūkis moderniojo meno tendencijų link nebuvo priimtinas nei komunistų partijai, nei menininkams akademikams, formavusiems „profesionaliąją“ kritikos bangą. Tuo metu viešojoje erdvėje modernusis menas buvo užsipuolamas kaip talento nereikalaujantis, neprofesionalus, absurdiškas ir infantilus. Kritikai neretai pabrėždavo, jog panašia maniera piešia pradinių klasių moksleiviai, netgi buvo teigiama, kad kai kurie jų sugebėtų „nutapyti geriau“ (t. y. realistiškiau). Be to, modernizmo tendencijos buvo siejamos su iš Vakarų ateinančiu „blogiu“. Iš dalies modernizmas mene buvo nepalankiai vertinamas ir dėl Sovietų Sąjungos lyderių asmeninio skonio. Ne visi iš jų domėjosi menu, todėl iš esmės vertinga laikė tik realistinę tapybos manierą, kuri buvo ganėtinai iliustratyvi. Išlikęs toks tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo, 1962 m. apsilankiusio moderniojo meno parodoje Maskvoje, komentaras: „Asilas savo uodega nutapytų geriau.“1 Šis teiginys puikiai atspindi vyravusį oficialųjį požiūrį.

Pirminė žodžio „ekslibrisas“ (lot. ex libris – iš knygų) reikšmė – knygos ženklas, nurodantis jo savininką. Paprastai tai būdavo nedidelis lapelis, klijuojamas ant vidinės viršelio pusės ir turintis praktinę paskirtį. Jame galėjo būti savininko vardas, inicialai, herbas ar emblema. Manoma, jog patys pirmieji ekslibrisai vaizdavo savininko herbą – tuo metu geriausiai atpažįstamą ženklą, leidusį identifikuoti žmogų ar giminę, kuriai priklauso knygos – tuometės prabangos prekės – savininkas. Ekslibrisai taip pat galėjo būti papildyti šriftine ar ornamentine kompozicija, specialiai sukurtu tekstu, kitais meniniais ar identifikaciniais atributais. Jie galėjo būti skirti ir institucijai ar organizacijai.

Šis grafikos žanras atsirado XV a. Vokietijoje, vėliau, populiarėjant spausdintoms knygoms, išplito ir kitose šalyse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ekslibrisai ar jų atmainos – superekslibrisai2 arba herbiniai ekslibrisai žinomi nuo XVI amžiaus. Išliko Žygimanto Senojo superekslibrisas (1518 m.), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos herbinis ekslibrisas (1531 m.), taip pat Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio (apie 1533 m.). Žygimanto Augusto bibliotekos knygos irgi buvo puoštos įspaustais net kelių atmainų superekslibrisais. Žinomas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio metus šiemet minime, ekslibrisas. J. K. Chodkevičiaus vario raižymo technika atliktame ekslibrise (apie 1619 m.) jo autorius Janas Ziarnko pavaizdavo etmono giminės herbą. Tai – puošni kombinacija iš herbinių emblemų, kurios priklausė karvedžio protėvių giminėms3. Šis ekslibrisas įdomus tuo, kad tarp Chodkevičiaus giminės herbų matome ir gana ankstyvą Vyčio versiją.

Nors ekslibrisai laikyti smulkiuoju grafikos žanru, juos kūrė ir nemažai žymių dailininkų. Pirmiausia reikėtų paminėti Vokietijos, kurioje šis žanras ir atsirado, renesanso menininkus Albrechtą Dürerį, Lucą Cranachą, Hansą Holbeiną jaunesnįjį (jie, išskyrus Dürerį, labiau žinomi kaip tapytojai). Paprastai ekslibrisai būdavo kuriami įvairiomis metalo arba medžio raižymo technikomis. Laikui bėgant, atsirado daugiau ir įvairesnių technikų, ekslibrisai prarado savo praktinę paskirtį, prasidėjo jų tapimo savarankišku grafikos žanru proc. sas. Ilgainiui imta rengti šių kūrinių parodas, prasidėjo ekslibrisų kolekcionavimas ir tyrinėjimai. Ekslibrisams tapus atskiru meno žanru, į jų kūrybą įsitraukė ir XIX a. pab. moderniojo meno krypčių atstovai: Pablo Picasso, Édouard’as Manet, Henri de Toulouse’as Lautrecas bei jų paryžiečiai kolegos. Panašiu laikotarpiu Lietuvoje ekslibrisus kūrė Paulius Galaunė, Ferdinandas Ruščicas, Petras Rimša, Mstislavas Dobužinskis ir kiti garsūs dailininkai, kurių dauguma taip pat geriau žinomi kaip tapytojai.

2 Superekslibrisas – ekslibrisas, atspaustas knygos viršelyje ar nugarėlėje.

Paprastai sudarytas iš savininko herbo motyvų ir monogramos piešinio.

Pradėjo nykti XIX a. 3 Didikų herbai būdavo sudaromi į herbinį skydą įkomponuojant tėvų ar senelių herbus. Taigi, kuo daugiau iš kilmingų giminių kilusių protėvių didikas turėjo, tuo daugiau herbinės simbolikos jo ar jos herbe galėjo būti. S. Kisarauskienė. Ekslibrisas Birutei Žilytei. 1968 m. 106×85 mm, mišri technika. Dviejuose ekslibriso variantuose – eksperimentai su įvairiomis technikomis, didesnės įtaigos siekis, spalviniai bandymai.

S. Kisarauskienė. Ekslibrisas sau. 1965 m. 88×34 mm, linoraižinys. Matyti kūrėjos bandymas perteikti santykį su savimi. Subtiliai pateikti erotiniai motyvai. S. Kisarauskienė. Ekslibrisas sau. 1964 m. 117×60 mm, linoraižinys, dviejų spalvų. Kūrinyje vyrauja moderniojo meno tendencijos, galima įžiūrėti ir humoristinių motyvų.

Nors modernusis menas buvo stumiamas į periferiją, kritikuojamas ir netgi puolamas politinėje plotmėje, modernistinė maniera vis dėlto nebuvo nei visiškai nežinoma, nei nematoma visuomenės. Dalis tokiomis išraiškos priemonėmis sukurtų kūrinių būdavo priimami, jeigu jų siužetai atitiko leidžiamas normas, išraiškos forma nebūdavo pernelyg drąsi arba menininkai savo darbus sugebėdavo pristatyti taip, kad jų interpretacijos neprasilenktų su vyraujančiu politiniu naratyvu.

EKSLIBRISE – MODERNIZMO PROŠVAISTĖS

Vienas iš būdų tai padaryti buvo ekslibrisų kūrimas. Sovietmečiu Lietuvoje ekslibrisas neteko savo pirminės praktinės paskirties, tapo savarankišku ir sparčiai populiarėjančiu grafikos žanru. Pakito ekslibriso formatai, keitėsi vaizduojami motyvai ir stilistika, dalis ekslibrisų buvo reprodukuojami (kartais – skirtingomis spalvomis). Neretai jie pasižymėjo ir moderniojo meno tendencijomis: laisvesne linija, stilizuotu piešiniu, kubizmo ar ekspresionizmo elementais, industriniais motyvais (ypač Vinco Kisarausko kūryboje), eksperimentiškai parenkant šriftą, įgyvendinant drąsesnius vizualinius sprendimus. Kai kuriems ekslibrisams būdingas ir intymesnis kūrėjo santykis su kūriniu: dalyje grafikos kūrinių galima pastebėti ir autoriaus gyvenimo detalių, jo ar jos asmenybės atspindžių.

V. Kisarauskas. Ekslibrisas Aleksandrui Žirguliui. 1968 m. 82×35 mm, linoraižinys. Kūrinyje susipina dailininkui būdingi industriniai, technikos progreso įkvėpti motyvai su aliuzijomis į miesto vaizdus, jo istorinę architektūrą. V. Kisarauskas. Ekslibrisas Aleksandrui Žirguliui. 1968 m. 82×26 mm, linoraižinys. Kūrinyje matome stilizuotą liaudies skulptūros motyvą, perteiktą moderniajam menui būdingomis išraiškos formomis. V. Kisarauskas. Ekslibrisas dailininkui Broniui Uogintui. 1964 m. 64×63 mm, linoraižinys. Tai – vienas iš kolekcijos ekslibrisų, skirtų kolegoms menininkams. Kūrinyje taip pat dominuoja moderniojo meno išraiškos priemonės, galima pastebėti polinkį į abstrakciją. Visi ekslibrisai iš Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fondų

Kadangi ekslibrisų kūrimas Lietuvos menininkams suteikė naujų išraiškos galimybių, šis žanras išpopuliarėjo. Žanro populiarėjimą atspindi ir Lietuvoje nuo 1960 m. nuolat organizuojamos ekslibrisų parodos, 1966 m. susibūrusi ekslibrisų kūrėjų grupė, nuo 1970-ųjų rengiami ekslibrisų konkursai svarbioms sukaktims paminėti, nuo 1977 m. vykusios tarptautinės Vilniaus ekslibriso bienalės.

Užmegzti ir tarptautiniai ryšiai: aptariamu laikotarpiu Lietuvos menininkai ėmė bendradarbiauti su kolegomis iš užsienio, vykti į tarptautinius konkursus. Šiuo požiūriu ypač svarbus V. Kisarausko indėlis: menininkas dalyvavo keliuose ekslibrisų konkursuose už Sovietų Sąjungos ribų, vienas pirmųjų iš lietuvių kūrėjų buvo apdovanotas premijomis, padėjo plėtoti ryšius su užsienio dailininkais. Ekslibrisus kūrė ir Valentinas Antanavičius, Petras Repšys, Saulė Kisarauskienė, Gražina Didelytė, Antanas Kmieliauskas, Algimantas Švažas, kiti dailininkai, kūrę tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.

SVARBIAUSI TURIMO RINKINIO BRUOŽAI

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje saugomi 697 ekslibrisai. Tai – V. ntanavičiaus, V. Kisarausko ir S. Kisarauskienės ekslibrisų (arba darbų) rinkinys, kurį 1994 m. Nacionalinei bibliotekai padovanojo S. Kisarauskienė. Iš jų 155 kūriniai sukurti pačios dailininkės, 253 – jos vyro, 97 – V. Antanavičiaus. Skyriuje taip pat saugomi 48 išeivijos dailininko Žibunto Mikšio, 113 įvairiuose dailės žanruose besispecializavusio menininko Adomo Matuliausko ir 31 grafiko Valentino Janausko ekslibrisas. V. Janausko ir Ž. Mikšio ekslibrisus bibliotekai taip pat padovanojo S. Kisarauskienė.

Vienas iš skyriuje turimų ekslibrisų bruožų – stilistinių išraiškų gausa. Grafikos kūriniams kurti naudota mišri technika (jomis eksperimentuoti ypač mėgo V. Kisarauskas), nevengta reprodukuoti. To paties kūrinio reprodukcijoms taip pat būdingi įvairūs kūrybiniai bandymai: eksperimentuota su spalvine gama, bandyta kurti keletą tos pačios kompozicijos variantų padarant nedidelių pakeitimų. Ekslibrisuose taip pat galima atsekti liaudies meno, ypač skulptūros ir grafikos, įtaką, kitų meno kūrinių (ypač tapybos) atspindžių, įvairių modernizmo krypčių vizualinius motyvus.

Dar vienas ryškus rinkinio bruožas – nemažai ekslibrisų dailininkai skyrė kolegoms menininkams ar žmonėms iš artimojo rato (pavyzdžiui, vaikams, nors kiekybiniu požiūriu tokių ekslibrisų mažiau). Kolegoms skirti ekslibrisai taip pat galėjo būti kelių variacijų, neretai būdavo kuriama ir po keletą skirtingų kompozicijų. Esama proginių ekslibrisų, pavyzdžiui, skirtų Vilniaus universiteto bibliotekos įkūrimo metinėms paminėti. Čia kiekybiškai išsiskiria V. Kisarausko ekslibrisai, sukurti XII tarptautiniam ekslibrisų kongresui 1968 m., vykusiam Italijos Komo mieste. Jame dailininkas laimėjo prizą.

V. Kisarauskas sukūrė nemažai ekslibrisų, skirtų žmonai Saulei. Pati dailininkė taip pat yra sukūrusi vyrui, sau arba sau ir vyrui skirtų ekslibrisų. Apskritai S. Kisarauskienės ekslibrisai pasižymi tiek savita stilistine raiška, tiek, vertinant mūsų laikų požiūriu, įdomiu sociologiniu aspektu. Iš Nacionalinei bibliotekai padovanotų S. Kisarauskienės sukurtų ekslibrisų daug daugiau kūrinių skirta moterims, nei tai darė dailininkai vyrai. Ar galėtume teigti, jog būta tam tikros feministinės potekstės, menininkės bandymo taip išreikšti savo individualumą? Juo labiau kad jos ekslibrisuose galima įžiūrėti savistabos elementų, taip pat erotinių ar su motinyste susijusių motyvų, kurie pateikiami kitaip nei analogiškos tematikos vyrų kurtuose kūriniuose. Ypač tai pastebėtina kalbant apie erotinius motyvus, kurie turi kitokią vizualinę ir emocinę žinią nei panašaus siužeto vyrų menininkų darbai. O gal menininkės sau skirtus ekslibrisus reikėtų traktuoti kaip pokštą ar norą (savi)ironijos ir savistabos priemonėmis modernizuoti lietuvių meną? Kad ir kokia būtų tokio pasirinkimo priežastis, S. Kisarauskienės ekslibrisai yra vieni savičiausių Nacionalinės bibliotekos turimų šio žanro kūrinių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka saugo ir daugiau lietuvių dailininkų kurtų ekslibrisų. Jie yra patekę į įvairias kolekcijas, dalį jų galima pamatyti Retų knygų ir rankraščių skyriuje.