2021 10

Spalis | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Jei dar išrastume patobulintą kalendorių... 1 KARŠTAS KLAUSIMAS

Bibliotekos, muziejai ir JT „Darbotvarkė 2030“. Parengė Vaidenė Grybauskaitė 2 TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ (III)

Dėmesys bibliotekininkų psichikos sveikatai ir emocinei gerovei.

Parengė Aušra Marija Narbutė

5

TYRIMAI

15

Simona Juzėnienė. Bibliotekos karantino akivaizdoje: virtualūs renginiai ir komunikacija feisbuke 8 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Aušra Marčiulaitytė. Nuo herbinių emblemų iki pilietinio pasipriešinimo išraiškos: apie Nacionalinės bibliotekos ekslibrisų rinkinius 12 NAUJI LEIDINIAI

Regina Vaišvilienė. Vaizdų pasakojimas apie garsiąją žiniuonę

15

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Edita Korzonaitė. Lietuvos universiteto veiklos pradžia 18 JUOZO ZIKARO METAI

Rasa Jonė Ruibienė. Mokytojas iš pašaukimo. Skulptorius jo mokinių akimis 21 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Diana Ciparienė, Giedrė Ilginienė. Jono Lankučio dvasia Gargžduose – gyva

26

18

KĄ SKAITYTI

Ugnė Rimkevičienė (pilna_lentyna) rekomenduoja

29

KRONIKA

Vaida Masaitienė. Įvertintos viešųjų bibliotekų iniciatyvos 31 Daiva Janavičienė, Rasa Januševičienė. Pramintas takelis biblioterapijos paslaugoms bibliotekose 32 Donata Baniūnienė. Nuo Vilniaus mamuto iki kelionės į Marsą 34 Loreta Aleknienė, Vida Sekonienė. Turino patirtį panaudosime Ignalinoje 36 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

38

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko spalį. Parengė Asta Stirbytė

43

31 Klemenso Kupriūno ekslibrisas iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų (15), Kauno technologijos universiteto Retų spaudinių fondo (18), Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (31) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Kompozicijos fragmentas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtos lenkų iliustruotojų darbų parodos Stanisławo Lemo knygos „Robotų pasakos“ motyvais. Autorė – Zosia Dzierżawska. „Pasaka apie karalių Murdą“. Kosto Stankevičiaus nuotr.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Svajonė“ (1926).

Fotografas Arūnas Baltėnas. Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 239 8687, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

GYVAS ŽODIS

Jau kuris laikas, planuodami savo veiklą ar prisiimdami kokius įsipareigojimus, priduriame pastabą, „jei nesutrukdys pandeminė situacija“: nebus paskelbta griežto karantino, nebus ribojamos kultūros įstaigų veiklos, taigi ar nebus privertos ir bib­lio­tekų durys...

Gal net praverstų modifikuotas kalendorius – kai prie „einamosios“ dienos matome langelį, kokių praeities metų ar mėnesių „skolą“ atiduodame. Šiuo metu taip įprato gyventi visas pasaulis. Štai didžiausias pasaulio sporto įvykis – olimpinės vasaros žaidynės buvo atidėtos metams. Keistoka buvo prie šių metų liepos–rugpjūčio mėnesiais fiksuotų žaidynių rezultatų matyti užrašą „Tokijas 2020“. Arba, atnaujinus koncertų ar spektaklių organizatorių veiklą, afišose atidžiai ieškoti nuorodos, kokio ankstesnio pusmečio bilietai galioja.

Naujausias pasaulinio masto atidėtas renginys – Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai) prasidėjusi paroda „Expo 2020“, kurioje Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka kartu su partneriais pristato interaktyvų pasakojimą – į įvairias kalbas (tarp

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais pasaulinėje parodoje „Expo 2020“ pristato interaktyvų pasakojimą „Kristijonas Donelaitis – Lietuvos Homeras“.

Meno objekto autoriai: kūrybinė grupė „Orse“, Vilniaus dailės akademija, šiuolaikinių, interaktyvių technologijų įmonė „HoPro“.

JEI DAR IŠRASTUME PATOBULINTĄ KALENDORIŲ...

jų ir arabų) išverstas Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ištraukas. Pernai spalio mėnesį planuotos atidaryti pasaulio valstybių ekspozicijos pirmųjų lankytojų sulaukė tik šių metų spalio 1-ąją. Šalies bib­lio­tekų bendruomenė taip pat sėkmingai išmoko organizuoti šiuo metu jau daugelį sričių apimančią savo veiklą „su atsarga“ – paisydama lankytojų, darbuotojų saugumo reikalavimų. Taip ne vienas bib­lio­tekų konkrečios sukakties proga išleisti planuotas leidinys dienos šviesą išvydo vėliau ar buvo atidėta viena ar keletas vykdomo projekto veik­ lų. Jau ir daugelį metų Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos rengiamame Metų nominacijų konkurse pasižymėjusias bib­lio­tekas lyg ir įpratome lašo statulėlėmis apdovanoti rudenį.

Vis dėlto ir tokios realybės sąlygomis spalio numerį pavyko parengti spalvingą, įvairų, kalbantį daugeliu temų. Šį kartą nebereikėjo, iliustruojant tekstą, dėti iš kompiuterio ekrano žvelgiančių veidų: vienos bib­lio­ tekos nepabūgo surengti ir masiškesnių renginių, o kitos – net nukakti į užsienį pasisemti patirties.

1

KARŠTAS KLAUSIMAS

17 tikslų, 169 uždaviniai ir 230 pirminių rodiklių – tokia skaitine išraiška apibūdinamas siekinys, kuriuo norima mažinti didžiausias planetos bėdas. Pasaulis jau šešti metai įgyvendina Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje 192 valstybių vadovų pasirašytą rezoliuciją „Keiskime mūsų pasaulį: Darnaus vystymosi darbotvarkė iki 2030 m.“ Pradėjus įgyvendinti nuo 2016 m. įsigaliojusią darbotvarkę, kai kurių apklausų duomenimis, tik 4 proc. Lietuvos gyventojų žinojo, kas tai yra, 16 proc. – apie tai buvo girdėję.

Kiek pasistūmėta dabar? Ir jau ne tik „žinant ar kažką girdėjus“, bet įgyvendinant numatytus tikslus.

Tarkim, kokia padėtis informacijos paslaugas teikiančiose bibliotekose ir civilizacinį žmonijos paveldą saugančiuose muziejuose?

Siekiant stiprinti Baltijos šalių muziejų ir bib­lio­ tekų vaidmenį įgyvendinant Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslus (DVT), Rygoje rugsėjo 23–24 d. vyko virtuali konferencija „Darnaus vystymosi tikslų lokalizavimas Baltijos šalių muziejuose ir bib­lio­tekose“, kurią organizavo Latvijos muziejų asociacija, Latvijos nacionalinė bib­lio­teka ir Latvijos bib­lio­tekininkų draugija, bendradarbiaudamos su Estijos bei Lietuvos muziejų ir bib­lio­tekininkų asociacijomis. Šiuo renginiu norėta išsiaiškinti, kaip teigė Baltijos jūros valstybių tarybos pareigūnas Uģis Zanderis, „kur mes esame ir kur 2

link einame“ „Darbotvarkės 2030“ kontekste, taip pat sustiprinti bib­lio­tekų ir muziejų specialistų gebėjimus.

Tiesiogiai Latvijos nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ paskyroje transliuotos konferencijos dalyvius sveikino trijų Baltijos šalių kultūros ministrai.

Konferencijoje pranešėjai pristatė Europos ir Baltijos šalių bib­lio­tekų bei muziejų pasiekimus siekiant DVT, vyko viešos ekspertų diskusijos, praktiniai seminarai, dalintasi gerąja patirtimi.

Tarptautinės bib­lio­tekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) prezidentė Barbara Lison, skaičiusi

pranešimą „Bib­lio­tekos – Darnaus vystymosi tikslų propaguotojos“ (angl. Libraries – advocates for the Sustainable Development Goals), supažindino su federacijos šiuo tikslu parengtais dokumentais („Globali vizija“, IFLA 2019–2024 m. strategija ir kt.) ir pabrėžė, kad visa tai turėtų būti išversta ir prieinama kiekvienoje bib­lio­tekoje. Kalbėdama apie tai, kaip bib­lio­ tekos gali įsitraukti į DVT lokalizavimą, B. Lison aptarė tikslus, kurie yra arčiausiai bib­lio­tekų (4. Kokybiškas išsilavinimas; 5. Lyčių lygybė; 11. Darnūs miestai ir bendruomenės; 16. Taika ir teisingumas. Stiprios institucijos). IFLA prezidentė ragino veikti darant įtaką politikams, kad bib­lio­tekos būtų įtrauktos į vyriausybių ir tarptautines programas. Primindama prieš kelerius metus IFLA inicijuotą Pasaulio bib­lio­tekų žemėlapį, B. Lison konstatavo, kad Baltijos šalių bib­ lio­tekų pateiktų DVT istorijų jame, deja, kol kas nėra.

Muziejų ir bib­lio­tekų specialistams naudingų patarimų pateikė, kuo aktyviau bendradarbiauti su įvairiais investiciniais ir struktūriniais fondais kvietė Europos bib­lio­tekų, informacijos ir dokumentų asociacijų biuro (EBLIDA) direktorius Giuseppe Vitiello.

Jis pristatė į DVT orientuotą organizacijos politiką

ir jos programą. Konsultacinės įmonės „Curating Tomorrow“ ekspertas Henry McGhie, konferencijos vedėjų pristatytas kaip muziejų pasaulio guru, skaitydamas pranešimą „Darnaus vystymosi tikslų integravimas į muziejų veiklą: planavimo ir veiksmų modelis“ (angl. Mainstreaming the Sustainable Development Goals in Museums: a framework for planning and action), atminties institucijų atstovams aiškino, kokios šios veiklos galimybės.

Baltijos šalių muziejų ir bib­lio­tekų konferencijos pabaigos seminare apibendrintos kai kurios diskusijose išsakytos idėjos bei problemos, akcentuota, kad praktikams reikalingos konkrečios nuorodos, kaip jiems dirbti įgyvendinant Darnaus vystymosi tikslus.

Bib­lio­tekininkai labai daug nuveikia, tačiau kartais nežino, ką rašyti į ataskaitas. Dažnai pasiekiama gerų rezultatų, tačiau nemokama tos pažangos parodyti.

Seminare pabrėžta, kad labai svarbu „veikti kartu su visuomene“. Siekiant DVT, svarbu turėti politinį bei finansinį palaikymą, valdžios supratimą, bendradarbiauti įvairiais lygmenimis, įtraukti partnerius. Netgi iškelta mintis, gal būtų naudinga rengti Baltijos šalių festivalį, skirtą DVT tematikai.

Kaip Latvijos bib­lio­tekos įsitraukia į Jung­ tinių Tautų Darnaus vystymosi tikslų įgyvendi­ nimo proc.są? – „Tarp knygų“ redakcija paklausė Latvijos bib­l io­t ekininkų draugijos pirmininkės Māros Jēkabsonės ir Latvijos bib­l io­t ekininkų draugijos sekretorės Kristīnės Deksnės.

susijusios šalies bib­lio­tekų veiklos santrauka anglų kalba. Nuotolinę rugsėjo mėnesio konferenciją „Darnaus vystymosi tikslų lokalizavimas Baltijos šalių muziejuose ir bib­lio­tekose“ Latvijoje stebėjo daugiau nei 1000 asmenų. Šalies bib­lio­t ekininkus nuolat pasiekia IFLA ir EBLIDA parengta informacija. Pavyzdžiui, IFLA dokumentas „Bib­lio­t ekos ir Darnaus vystymosi tikslai: istorijų pasakojimo vadovas“ ir EBLIDA „Apmąstyti neįtikima. Europos bib­lio­tekų darbotvarkė vykdant įsipareigojimus siekti Darnaus vystymosi tikslų ir finansavimas iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų po COVID-19 (2021–2027 m.)“ yra išversti į latvių kalbą. Latvijos nacionalinės bib­lio­tekos Bib­lio­tekų plėtros centro vyriausioji specialistė Kristīne Deksne yra IFLA sekcijos „Aplinka, darnumas ir bib­lio­tekos“ (ENSULIB) ir EBLIDA darbo grupės „Europos bib­lio­tekos ir darniojo vystymo įgyvendinimas ir vertinimas“ narė.

Siekiant DVT, pagrindinės mūsų veiklos kryptys šiuo metu yra trys: didinti visuomenės informuotumą apie DVT ir apskritai darnų vystymąsi (rengiant seminarus, parodas, diskusijas ir t. t.); organizuoti temines veiklas; stengtis gerinti pačių bib­lio­tekų atitiktį DVT (paslaugas, aplinką, pastatus). Nors bib­lio­tekininkų žinios apie DVT ir bib­lio­ tekų ryšį pastaraisiais metais pagerėjo, planuojant daugumą priemonių ir veiklų, jos nėra iš anksto siejamos su DVT, šis ryšys dažniausiai atrandamas vėliau – atliekant jų vertinimą. Todėl svarbu dėti daugiau pastangų, kad suvokimas ir žinios būtų pritaikyti praktinėje veikloje.

Māra Jēkabsone.

Nuotr. iš asmeninio albumo

Kristīne Deksne.

Nuotr. iš asmeninio albumo

– Latvijos bib­lio­tekininkų bendruomenė DVT klausimais aktyviai diskutuoja nuo 2017 m., kai šia tema šalyje buvo surengtos pirmosios paskaitos bei seminarai, kuriuose dalyvavo daugiau nei 100 vadovaujamas pareigas einančių Latvijos bib­lio­ tekininkų. 2019 ir 2020 m. Latvijos bib­lio­tekininkų draugija ir Latvijos nacionalinė bib­lio­teka, bendradarbiaudamos su UNESCO Latvijos nacionaline komisija, šalies bib­lio­t ekininkams organizavo edukacinių seminarų ciklą. Šiais metais baigsime projektą „Bib­lio­tekos ir darnusis vystymasis: mes patys kuriame šį pasaulį“ – Latvijos bib­lio­t ekų portale bus sukurta DVT skiltis ir parengta su DVT

3

Lietuvos muziejams Rygos konferencijoje atstovavo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų ir projektų kuratorė, bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėja Auksė Petrulienė, renginyje kaip tik ir pristačiusi šią platformą. Muziejaus direktorę Dainą Kamarauskienę paprašėme plačiau papasakoti apie veiklą, sietiną su DVT. Konferencijoje B. Lison minėjo „arčiau bib­ lio­tekų veiklos“ esančius DVT tikslus. O su kuriais konkrečiais tikslais sietumėte Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus veiklą?

– 3 DVT. „Gera sveikata ir gerovė“. Įrodyta, kad menas gerina tiek psichinę, tiek fizinę žmogaus sveikatą, ugdo empatiją, sudaro sąlygas bendrauti ir susirasti bendraminčių. Tam skirta visa muziejaus veikla: parodos, ekspozicijos, renginiai, edukacijos. Kuriamos ir specializuotos programos, orientuotos į tam tikras Daina Kamarauskienė.

Nuotr. iš asmeninio albumo negalią turinčias ar socialinę atskirtį patiriančias grupes. Nuolat dirbama su vienišais senjorais, su Moterų linijos, slaugos darbuotojais, su sergančiais Alzheimerio liga, turinčiais autizmo sindromą, klausos, regos negalią lankytojais. Specializuotuose „Lėto žiūrėjimo“ užsiėmimuose, pasitelkiant meno kūrinius, skatinama išsikalbėti, pastebėti gražius dalykus, rodos, pilkoje aplinkoje. Muziejuje rengiami ir dailės terapijos užsiėmimai.

4 DVT. „Kokybiškas išsilavinimas“. Muziejus teikia neformaliojo ugdymo paslaugas, kurios yra integruotos į mokymosi programas, suteikdamas galimybę išsamiau susipažinti su mokomaisiais dalykais. Tai – tobula mokymo terpė, kurioje žinios, artefaktai ir aplinka veikia išvien.

11 DVT. „Darnūs miestai ir bendruomenės“. Muziejaus padalinyje Kauno paveikslų galerijoje jau keleri metai veikia bendruomenių platforma, kuriamos parodos, sudaromos sąlygos bendrauti ir bendradarbiauti su postindustrinėmis Kauno bendruomenėmis, patyrusiomis ir patiriančiomis sudėtingas psichologines, ekonomines ir kitokias perturbacijas. Jau papasakotos Janonio popieriaus fabriko, „Drobės“, „Inkaro“, „Bangos“ gamyklų ir jose dirbusių žmonių istorijos.

12 DVT. „Atsakingas vartojimas ir gamyba“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus perka žaliąją elektros energiją, turi atliekų rūšiavo konteinerius, kuriais naudojasi tiek darbuotojai, tiek lankytojai. Stengiamės spausdinti ant abiejų popieriaus lapo pusių, nenaudoti vienkartinių indų. Turime išsaugoję 1923 m. įrangą, kurią dabar dar naudojame, – taigi, galima sakyti, muziejaus įranga eksploatuojama net 100 metų. Taupome elektrą, ekspozicijose naudodami šviesos diodų lempų apšvietimą. Suvenyrus, dovanas pagal galimybes stengiamės gaminti iš antrinių žaliavų.

4

Konferencijoje pranešimą „Kokybiškas išsilavinimas – Lietuvos bib­lio­t ekų patirtis“ skaitė Lietuvos bib­lio­t ekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė.

Ką pavyko nuveikti Lietuvos bib­lio­tekoms sie­ kiant užtikrinti vieną iš DVT – kokybišką švietimą?

– Kai IFLA pakvietė dalyvauti rengiant Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos Visuotinę periodinę apžvalgą, Lietuvos bib­lio­tekininkų draugija šių metų pavasarį atliko apklausą, kaip šalies bib­l io­t ekos prisideda prie žmogaus teisių įgyvendinimo. (Klausimyną parengė ir rezultatus analizavo dr. Rasa Jolita Steponaitienė.

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Januševičienė.) Apklausoje dalyvavo 105 viešosios bib­lio­tekos ir jų filialai – 8,6 proc. šalies viešųjų bib­lio­tekų. Tarp klausimų buvo ir šis: kaip Lietuvos savivaldybių viešosios bib­lio­tekos užtikrina teisę į mokymąsi.

Vienas kokybiško išsilavinimo aspektų – informacija iš patikimų šaltinių. Tokiais laikomi oficialūs informacijos šaltiniai, informacija valstybės institucijų tinklalapiuose, bib­lio­tekų prenumeruojamos duomenų bazės.

Viešosios bib­lio­tekos pačios kuria, skaitmenina, teikia viešąją prieigą prie įvairios kraštotyrinės informacijos. Šalies bib­lio­tekos prie visuomenės medijų ir informacinio raštingumo didinimo prisideda įvairiais renginiais, mokymais (apklausoje šią veiklą nurodė 95 proc. bib­lio­tekų); pagalba atliekant paiešką internete (94,3 proc.); pagalba atpažįstant netikras naujienas (per 57 proc.), paskaitomis, diskusijomis apie kibernetinį saugumą (53,3 proc.). Šios veiklos orientuojamos į labiausiai pažeidžiamas grupes – vaikus ir senjorus. Organizuojamos Saugesnio interneto savaitės, demonstruojami filmukai apie asmens duomenų apsaugą, internete tykančius pavojus.

Užtikrindamos teisę į švietimą, Lietuvos bib­lio­ tekos prisideda tiek prie formaliojo, tiek prie neformaliojo švietimo. Dar 2015 m. duomenimis, ugdymo veiklose dalyvavusių Lietuvos bib­lio­tekų lankytojų skaičius buvo itin didelis – 75 proc. (Europos Sąjungos vidurkis – 25 proc.). Bib­lio­tekose organizuojamos šios neformaliojo švietimo veiklos rūšys: mokymai gyventojams (nurodė 78 proc. bib­lio­tekų), edukacijos (80 proc.), būreliai, klubai (43,8 proc.). Bib­lio­tekos bendradarbiauja su pedagogais, mokyklų bib­lio­ tekininkais, senjorų organizacijomis, rengia užsienio kalbų mokymus, įvairias vaikų stovyklas. Gyventojai taip pat mokomi verslumo, fotografijos, dailės ir kitų sričių įgūdžių.

Bib­lio­tekų vaidmuo užtikrinant teisę į mokymąsi itin išryškėjo šalyje paskelbto karantino laikotarpiu.

Parengė Vaidenė Grybauskaitė

TEMA / BIBLIOTEKA BE RIBŲ (III) Lietuvos apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos (AVBA) 2020 m. pradėta iniciatyva „Bib­lio­teka visiems“ yra sunkaus ir ilgo darbo vykdant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos strateginio veiklos plano priemonę „Aprūpinti bib­lio­tekas socialinės bei informacinės atskirties gyventojų grupėms skirta įranga ir priemonėmis“ tęsinys. AVBA narės žurnalo puslapiuose pristato straipsnių ciklą „Skaitytojas, auginantis bib­lio­teką“ (skelbta „Tarp knygų“ 2021 m. Nr. 7–8; Nr. 9).

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka parengė straipsnį, kaip, kurdamos bib­lio­teką, kurioje būtų gera visiems, šalies bib­lio­tekos prisideda prie pačių darbuotojų emocinės būsenos gerinimo.

DĖMESYS BIBLIOTEKININKŲ PSICHIKOS SVEIKATAI IR EMOCINEI GEROVEI Nuo 2020 m. Lietuvos viešosios bibliotekos yra pasipuošusios iniciatyvos „Biblioteka visiems“ ženklais, rodančiais, kad jų durys yra atviros visiems lankytojams. Šalies bibliotekų atstovai šių metų rugsėjo 21 d. pasirašė ir „Biblioteka visiems“ manifestą, kuriuo įsipareigojama skatinti atskirtį patiriančių žmonių įsitraukimą į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Tačiau bibliotekose savo poreikius tenkina ne vien jų lankytojai. Kaip jose jaučiasi darbuotojai, kurių ypatingieji poreikiai dažnai nėra pastebimi plika akimi?

Ar bibliotekų darbo aplinka yra atvira emocinių bei psichikos sutrikimų turintiems darbuotojams? Kaip bibliotekos prisideda prie darbuotojų emocinės sveikatos gerinimo?

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Šią dieną įprasta stabtelėti ir susimąstyti apie savo emocinę bei dvasinę savijautą. Pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai, psichikos sutrikimų ypač padaugėjo. Lietuvoje vyrauja tos pačios tendencijos. Higienos instituto duomenimis, nuo psichikos sutrikimų kenčiančių žmonių kasmet daugėja. Bet žmonės varžosi apie juos atvirai kalbėti – atskleisti artimiesiems ar bendradarbiams, paprašyti pagalbos.

PSICHIKOS SUTRIKIMŲ PATIRIA IR DARBUOTOJAI

Siekdama geriau suprasti darbuotojų poreikius, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka parengė anoniminę anketą, kurioje prašė darbuotojų pasidalinti patirtimi, ar jiems buvo pasireiškę emocinių ir psichikos sutrikimų, kaip jie atsiliepia jų profesinei veiklai, klausė, kas tokioje situacijoje padėtų ar padeda darbe.

Anketos duomenys atskleidė, kad emocinių ir psichikos sutrikimų yra patyręs ne vienas darbuotojas.

Vardijamų sutrikimų spektras įvairus. Pradedant išgyvenamomis sunkiomis emocijomis (žema savivertė, baimė suklysti, nepasitikėjimas savimi bendraujant, gėda dėl turimų ypatumų, pvz., disleksijos) ir baigiant kliniškai diagnozuotais psichikos sutrikimais (nerimas, depresija, misofonija – padidėjęs klausos jautrumas, sukeliantis pyktį, paniką).

Psichologas, tinklaraščio „Tranzo būsena“ autorius, tinklalaidės „Dialogas“ bendrakūrėjas Vitalijus Gafurovas teigia, kad darbo aplinka turi didelės įtakos žmogaus emocinei ir psichikos būsenai. Pasak jo, su darbine veikla susijusiais rizikos veiksniais, didinančiais tam tikrus sutrikimus, gali tapti per didelis darbo krūvis, neaiškios darbuotojų funkcijos, ribotos galimybės pasirinkti darbo metodus ir būdus, neturėjimas galimybės įsitraukti į sprendimų priėmimą. V. Gafurovo teigimu, nors emocinių ar psichinių sutrikimų patiriantis žmogus pirmiausia turi kreiptis pagalbos į specialistus, pasitikėjimu bei bendruomeniškumu grįsta darbo aplinka, geras darbovietės mikroklimatas ir emocinę sveikatą skatinančios programos gali reikšmingai prisidėti prie žmogaus savijautos gerinimo.

ATSIPŪSTI PADEDANČIOS PRIEMONĖS

Pasidomėjus, kaip šalies viešosios bib­lio­tekos rūpinasi darbuotojų emocine gerove ir psichikos sveikata, išryškėjo dvi veiklų kryptys. Pirmoji – tai iniciatyvos, skirtos padėti nuo emocinių ar psichikos sutrikimų kenčiančiam žmogui geriau jaustis darbe; antroji, taikoma platesniu mastu, – prevencinės priemonės, padedančios darbuotojams stiprinti emocinę bei psichikos sveikatą.

Kas gali padėti asmeniui? Galimybė atvirai pasakyti, kaip jaučiasi, ir paprašyti pagalbos. Pertrauka 5

Ant kai kurių Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojų kabineto durų galima pamatyti lipdukus, informuojančius, kad čia jūs galite būti išklausyti.

nuo darbo. Saugi, rami erdvė, kurioje žmogus galėtų atlikti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimus. Šios paprastos ir veiksmingos priemonės po truputį tampa modernių, į darbuotoją orientuotų įstaigų darbo etikos dalimi. Bib­lio­tekos – ne išimtis.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bib­lio­tekoje su darbuotojais vykdomi reguliarūs individualūs pokalbiai apie tai, kaip jie jaučiasi darbe.

Puoselėjama kultūra, padedanti suprasti, kad kreiptis pagalbos nėra gėda. Skatinama, kad darbuotojai nevyktų į darbą ne vien fizinio, bet ir emocinio, psichinio sutrikimo atveju, sudaroma galimybė dirbti iš namų. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bib­lio­tekoje dalis darbuotojų dalyvavo „safeTALK“ (pasirengimo pastebėti savižudybės pavojų) mokymuose ir yra pasiruošę priimti sunkumų patiriančius, norinčius pasikalbėti kolegas. Ant mokymus išklausiusių darbuotojų kabinetų durų yra priklijuoti specialūs lipdukai, informuojantys, kad šie bib­lio­tekininkai yra pasirengę išklausyti.

Bib­lio­tekose kuriamos ir specialios erdvės, kuriomis gali pasinaudoti emocinių ar psichikos sunkumų patiriantys darbuotojai. G. Petkevičaitės-Bitės bib­lio­ tekoje prieš keletą metų duris atvėrė „Pojūčių erdvė“. Čia yra sensorinė įranga „Penki pojūčiai“, kurioje įrengta audiovizualinio stimuliavimo technologija leidžia susikurti norimą aplinką, ją valdyti, keisti ir taip stimuliuoti pojūčius, žadinti ar nuraminti emocijas bei mintis. Tokia erdvė suteikia galimybę atitrūkti nuo darbo, atsipalaiduoti, atlikti kvėpavimo ar kitus pratimus, padedančius suvaldyti krizinę situaciją.

A. Mickevičiaus bib­lio­tekos infotekos erdvėje yra aromaterapijos įrenginys, padedantis sukurti atpalaiduojančią atmosferą.

2020 m. įgyvendinus projektą „Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos infrastruktūros modernizavimas“, Pasvalio bib­lio­tekos darbuotojams buvo sukurtos funkcionalios poilsio zonos.

PREVENCIJAI – PSICHOLOGŲ PASKAITOS Daugiausia dėmesio bib­lio­tekos skiria prevencijai ir bendram emocinio klimato gerinimui. Viena iš pagrindinių prevencijos priemonių – psichologų paskaitos. Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji bib­lio­ teka, šiemet įgyvendindama projektą „Kaip padėti 6

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotojai mėgsta atsipalaiduoti prieš keletą metų duris atvėrusioje „Pojūčių erdvėje“. Giedriaus Zauros nuotr.

Per poilsio pertraukėlę darbuotojai paguli sėdmaišiuose, įsijungę malonias vizualizacijas ir muziką.

Rūtos Šulskytės nuotr.

SAU ir TAU, kad gyventume“, darbuotojus pakvietė į psichologės Onos Viduolienės paskaitą apie emocijų valdymą. Šiaulių rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje 2020 m. vyko virtualus seminaras darbuotojams, kurio metu psichologė Justina Bičiušienė skaitė paskaitą apie malonias ir nemalonias emocijas, jų kilmę, išraišką, kodėl būtina jas atpažinti ir kaip valdyti. Paskaitą papildė praktiniai užsiėmimai. Kauno rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje taip pat nuolat rengiamos paskaitos, skatinančios ne tik profesinį tobulėjimą, bet ir gerinančios darbuotojų kompetenciją psichikos sveikatos srityje. Šiais metais paskaitą apie emocinį intelektą bib­lio­tekininkams skaitė psichologė Asta Blande.

Pernai A. Mickevičiaus viešojoje bib­lio­tekoje Vilniaus visuomenės sveikatos biuro specialistai surengė mokymus „Savižudybių intervencijos įgūdžių mokymai „ASIST“. Juose buvo mokomasi suteikti pagalbą asmeniui, patiriančiam savižudybės krizę. I. Simonaitytės viešoji bib­lio­teka irgi aktyviai bendradarbiauja su visuomenės sveikatos specialistais – darbuotojai skatinami dalyvauti Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuro organizuojamuose mokymuose, skirtuose psichikos ir emocinei sveikatai gerinti.

G. Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka 2020 m. savo darbuotojams organizavo nuotolinių paskaitų ciklą „Psichologija kasdien: streso ir emocijų valdymas įtampos ir nesaugumo situacijoje“. Programą, paremtą kognityvinės ir elgesio psichoterapijos principais bei sąmoningumo ugdymo praktikomis, vedė psichologė Eglė Masalskienė. Pasvalio M. Katiliškio bib­lio­teka šių metų birželį bib­lio­tekos ir jos padalinių darbuotojams surengė seminarą „Psichologinio imuniteto ABC“, kurį vedė lektorė Lidija Laurinčiukienė. Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji bib­lio­teka, bendradarbiaudama su Kazlų Rūdos savivaldybės visuomenės sveikatos biuru, šiais metais darbuotojus kviečia į dešimties užsiėmimų ciklą apie psichikos sveikatos kompetencijos didinimą. Mokymus veda lektorė psichologė Agnė Jaselskienė.

ALTERNATYVA – GERŲ EMOCIJŲ PUOSELĖJIMAS

Bib­lio­tekose vis dažnėja alternatyvių emocinę bei psichikos sveikatą gerinančių iniciatyvų. Štai J. Keliuočio viešojoje bib­lio­tekoje, įgyvendinant jau minėtą projektą, vyko gilų atsipalaidavimą skatinančios gongų terapijos seansas. Šiaulių rajono sa-

Per Europos judumo savaitę Jonavos bibliotekos kolektyvas surengė išvyką į Samulevičių memorialinę sodybą. Nuotraukoje – po žvakių liejimo edukacijos. Jonavos viešosios bibliotekos nuotr.

vivaldybės viešosios bib­lio­tekos darbuotojai turėjo galimybę susipažinti su fraktalų piešimu: technika, piešinio detalių, spalvų reikšmėmis, metodo terapine nauda. G. Petkevičaitės-Bitės bib­lio­tekoje prieš keletą metų rengtame paskaitų cikle „Pažink save“ darbuotojai turėjo progą susipažinti su gongų terapija, juoko joga ir kt. Pasvalio bib­lio­tekoje rengiami biblioterapijos užsiėmimai, kuriuose patyrę specialistai, psichoterapeutai padeda į literatūrą pažvelgti kaip į potencialią darbo su savimi priemonę. Atlikdami kūrybines ir psichologines užduotis, darbuotojai mokosi savęs pažinimo būdų.

Dar viena bib­lio­tekų darbuotojų emocinės sveikatos gerinimo priemonė – kolektyvo bendruomeniškumo skatinimas ir gerų emocijų puoselėjimas.

Daugelis apklaustų bib­lio­tekų atstovų mini, kad kurti gerą emocinį klimatą padeda bendros išvykos, švenčių šventimas.

Bendravimo poreikis ypač išryškėjo paskelbus karantiną dėl COVID-19 pandemijos. Šiomis sąlygomis Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bib­lio­t ekoje buvo organizuojami kassavaitiniai nuotoliniai kolektyvo susitikimai „Prie kavos apie šiandienos bib­lio­teką“. Tai – puiki proga ne tik gauti naujų žinių, bet ir pasimatyti su kolegomis dirbant nuotoliniu būdu. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bib­lio­tekoje taip pat daug dėmesio skiriama bendroms kolektyvo veikloms. Karantino metu buvo stengiamasi išlaikyti darbuotojus vienijančias tradicijas – kviesta nuotoliniu būdu kartu švęsti šventes.

Atlaisvėjus karantino sąlygoms, Kauno rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje surengta iškilminga kolektyvą subūrusi bib­lio­tekos 65-mečio šventė, pakilią nuotaiką kūrė šventinis koncertas, vyko bib­lio­tekininkų apdovanojimai. Gerų emocijų ir kultūros žinių pliūpsnį šios bib­lio­tekos darbuotojai gavo edukacinėse išvykose. 2020 m. jie lankė garsias Žemaitijos krašto vietas, dalyvavo edukacijose, 2021 m. vyko į Molėtų etnokosmologijos muziejų, Taujėnų dvarą, svečiavosi pas kolegas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bib­lio­tekoje. Jonavos rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka šįmet surengė darbuotojų išvyką-žygį į Samulevičių memorialinę sodybą. Gamtoje kartu praleistas laikas vaišinantis, neformaliai bendraujant, bib­lio­tekos darbuotojų teigimu, suteikė geros nuotaikos ir energijos.

Nors Pasaulinė psichikos sveikatos diena jau praėjo, tikimasi, kad bib­lio­tekose iniciatyvų, kuriomis raginama atkreipti dėmesį į darbuotojų psichinę gerovę, daugės. Tik geriau pažindami ne vien matomus, bet ir vidinius savo ypatumus kursime išties įtraukią bib­lio­teką visiems.

Parengė Aušra Marija Narbutė Kauno rajono bibliotekos kolektyvą subūrė 65-asis bibliotekos jubiliejus. Kristinos Meilutės nuotr.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos komunikacijos specialistė

7

TYRIMAI

BIBLIOTEKOS KARANTINO AKIVAIZDOJE: VIRTUALŪS RENGINIAI IR KOMUNIKACIJA FEISBUKE Dr. Simona Juzėnienė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Bibliotekų vadybos ir metodikos skyriaus vyriausioji metodininkė regioninei veiklai

2020 m. Lietuvoje išplitusi COVID-19 pandemija ir paskelbto karantino sąlygos padarė didelę įtaką ir šalies bibliotekų veikloms: paslaugų laukas susiaurėjo iki leidinių skolinimo, o suplanuotus renginius bei projektus teko atšaukti arba perkelti į virtualiąją erdvę. Kita vertus, šie ribojimai paskatino bibliotekas išbandyti naujas paslaugų ir renginių formas: virtualius garsinius skaitymus, tinklalaides, filmuotus lėlių teatro vaidinimus ir knygų pristatymus, virtualias literatūros bei meno kūrinių parodas ir kt. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) 2021 m. pavasarį atliko išsamų tyrimą, kuriuo siekta išanalizuoti Šiaulių regiono savivaldybių viešųjų bibliotekų socialiniame tinkle „Facebook“ (toliau – feisbuke) skelbtą turinį antrojo karantino laikotarpiu (nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. kovo 22 d.).

Tyrimui pasirinktas feisbukas, nes, ŠAVB 2020 m. atlikto tyrimo „Šiaulių regiono bib­lio­tekų veiklos karantino metu“ duomenimis, net 94 proc. respondentų feisbuką nurodė kaip alternatyvų fizinei prieigai kanalą – jame per karantiną buvo viešinama bib­lio­tekų veiklos informacija. Tyrimą sudarė dvi dalys: bib­lio­tekų feisbuke skelbto turinio analizė ir anoniminė bib­lio­tekų atstovų apklausa. Atsakymus į klausimus pateikė 10 iš 11 Šiaulių regiono savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų. Išanalizuotos 11 pagrindinių bib­lio­tekų feisbuko paskyros (1942 įrašai) ir 106 filialų paskyros (6484 įrašai) – iš viso net 8426 įrašai. Į analizę įtrauktos paskyros tų bib­lio­tekų, kurios per tiriamąjį laikotarpį paskelbė bent vieną įrašą.

Tiriamasis laikotarpis nuo 2020 m. lapkričio 7 d. pasirinktas todėl, kad tuomet įsigaliojo visuotinis karantinas: bib­lio­tekos įpareigotos fizinį lankytojų aptarnavimą vykdyti tik išduodant ir priimant knygas bei kitus leidinius; neteikiamos skaityklų paslaugos; draudžiama organizuoti renginius. Nuo 2021 m. kovo 22 d. vėl buvo leidžiama fiziškai aptarnauti lankytojus bib­lio­tekų skaityklose ne didesnėmis nei 2 asmenų grupėmis, išskyrus vienos šeimos ir (arba) vieno namų ūkio narius. Kai kuriose savivaldybėse lokalūs karantino ribojimai 2020-ųjų rudenį įvesti anksčiau, 8

tad analizės duomenys buvo fiksuoti nuo lokalaus karantino pradžios (pvz., Radviliškio rajone – nuo rugsėjo 21 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad 2020–2021 m. aiškiai išsiskiria bib­lio­tekų feisbuko paskyrų kūrimo gausa. Tai galima paaiškinti 2020 m. prasidėjusia COVID-19 pandemija ir poreikiu bib­lio­tekoms palaikyti ryšį su vartotojais nuotoliniu būdu, viešinti savo virtualias paslaugas ir kitą informaciją (1 diagr.). Lietuvoje 2020 m. kovo 16 d. paskelbus pirmąjį karantiną, iš 30 paskyrų, sukurtų 2020 m., beveik pusė (14) atsirado balandžio mėnesį, 6 – gruodį. Verta paminėti, kad visos savivaldybių viešųjų pagrindinių bib­lio­tekų paskyros buvo sukurtos 2011–2017 m., tad naujų paskyrų šuolis susijęs su miesto ir kaimo filialų virtualios komunikacijos pradžia.

IŠORINĖS INFORMACIJOS DOMINAVIMAS ŠAVB tyrimu nustatyta virtualių renginių dalis visame informacijos sraute – tai rodo, kiek vietos bib­lio­tekos feisbuko paskyroje tenka pačios bib­lio­tekos sukurtiems virtualiems produktams (konkrečiau – įvairaus tipo renginiams). Vertinant savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų pagrindinių bib­lio­tekų paskyras, virtualių renginių dalis visame informacijos sraute sudarė 25 proc., filialų – tik 14 proc. Visą kitą srautą sudarė įvairus informacinis turinys. Analizuojant įrašus, skirta 16 kategorijų, pavyzdžiui, administracinė informacija, informacija apie leidinio skolinimą, išorinė informacija, bib­lio­tekų bendradarbiavimas ir pan.

Filialų feisbuko paskyrose dominuoja išorinė informacija (net 62 proc. viso informacijos turinio), pagrindinių bib­lio­tekų paskyrose išorinė informacija taip pat yra gausiausia kategorija ir sudaro 35 proc.

35 30

30 25 20 15

12

10 5

5

10

9

7 4

16

14

6

4

0 2011

2012

2013

2014

2015

2016

2017

2018

2019

2020

2021

1 diagrama. Feisbuko paskyrų sukūrimo metai

25

„Prisijungusi Lietuva“ Kitos internetinės nuorodos

12 11

Kitos bibliotekos Žiniasklaida

78 8

Kitos kultūros institucijos, muziejai 3 6

Lietuvos nacionalinė biblioteka Leidyklos, knygynai

16

10

7

Asmeninės paskyros

39

22

9

6

3 45

Valstybinės institucijos 0

5

Filialai

10

15

20

25

30

35

40

45

Pagrindinės bibliotekos

2 diagrama. Pagrindinių bib­lio­tekų ir filialų feisbuko paskyrų išorinės informacijos pasiskirstymas, proc.

11,4

Kraštotyros populiarinimas

21,5

8,9

Kita

17,3

9,8

Etninė kultūra

15,3 11,3

Tautiškumo skatinimas Kūrybiškumo skatinimas

11,8

Gamtos pažinimas

11,8 6,8

Skaitymo skatinimas 3

Sveikata, emocinė sveikata

3

MIR ir skaitmeninis raštingumas 0

14,2 14,1

10,5

7,6

4,4 5

Filialai

14,7

8,2 4,2

Negalios pažinimas

VIRTUALIŲ RENGINIŲ PARADOKSAS

15,9

4,5

Kultūros paveldas

10

15

Vyraujanti išorinė informacija gali rodyti tendenciją, kad bib­lio­tekų feisbuko paskyros tampa dar vienu žiniasklaidos kanalu, kuriame skelbiama teminė informacija iš įvairių kitų šaltinių. Ši prielaida patikrinta atskirai analizuojant išorinės informacijos pobūdį.

Išanalizavus išorinės informacijos pasiskirstymą pagal siauresnes kategorijas (2 diagr.), aiškiai matyti, kad tiek pagrindinių bib­lio­tekų, tiek jų filialų paskyrose išsiskiria projekto „Prisijungusi Lietuva“ vykdytojų teikiama informacija (kartu su VIPT („Viešieji interneto prieigos taškai“) asociacijos skelbiamais skaitmeninio raštingumo mokymais). Ypač ryškus atotrūkis kalbant apie pagrindinių bib­lio­tekų paskyras – „Prisijungusios Lietuvos“ informacija čia sudaro 39 proc. visos išorinės informacijos.

Lyginant filialų ir pagrindinės bib­lio­tekos išorinės informacijos kategorijas, matyti, kad pastarųjų paskyrose svarbesnę vietą užima tiesiogiai su bib­ lio­tekų veikla susijusi informacija: skaitmeninio raštingumo mokymai per „Prisijungusią Lietuvą“ ir VIPT, Lietuvos nacionalinės ir kitų bib­lio­tekų informacija.

Nors filialų paskyrose didžiausia kategorija irgi yra „Prisijungusios Lietuvos“ turinys, jose pateikiama daugiau kitų interneto nuorodų (jos, tiesa, ne visuomet būna aiškios kilmės ir kokybės), žiniasklaidos naujienų, pasidalinto turinio iš asmeninių paskyrų bei leidyklų. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad pagrindinės bib­lio­tekos paskyra labiau atspindi bib­lio­tekos, kaip institucijos, nuomonę, o filialų paskyras administruoja ir informaciją skelbia vienas bib­lio­tekininkas, dažnai su vietos kaimo ar miestelio bendruomene palaikantis neformalų ryšį ir neturintis pakankamai įgūdžių, kaip vykdyti komunikaciją socialiniuose tinkluose.

20

25

Pagrindinės bibliotekos

3 diagrama. Virtualių renginių tipai, proc. viso informacinio turinio. Labai mažai dėmesio paskyrose teikiama su COVID-19 susijusiai informacijai, taip pat įrašams apie darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, duomenų bazes, leidinio užsakymą, skolinimą.

Kita vertus, valstybinės šventės ir kitos minėtinos datos yra svarbus atspirties taškas kuriant įrašus.

Virtualių renginių įvairovė regiono bib­lio­tekų feisbuko paskyrose yra gana didelė, identifikuota 15 virtualių renginių tipų. Tai rodo, kad bib­lio­tekos kuria ir išbando skirtingas virtualių renginių formas, formatus bei priemones.

Iš 3 diagramos matyti, kad filialų paskyrose pirmaujanti pozicija tenka literatūrinėms ir kitoms pa­ rodoms. Pagrindinių bib­lio­tekų paskyrose įrašai apie šias parodas taip pat populiariausi, tačiau nuo kitų virtualių renginių tipų – veiklos įvairiomis temomis pristatymų ir garsinių skaitymų – nėra tokio ryškaus atotrūkio.

Galima teigti, kad populiariausi bib­lio­tekų virtualūs renginiai nėra interaktyvūs, vartotojai čia yra pasyvūs pateikiamos informacijos priėmėjai.

Interaktyvių virtualių renginių, kuriuose vartotojai patys galėtų dalyvauti, išbandyti savo žinias, tiesiogiai įsitraukti į įvairias veiklas (kūrybines dirbtuves, žaidimus, viktorinas, konkursus), kuriama gana mažai.

9

Kita paroda

29

ŠAVB atlikto tyrimo metu Literatūrinė paroda apskaičiuota, kiek viduti13 niškai 1 virtualaus renginio 6 Pristatymai 11 įrašas sulaukė vartotojų grįž3 Garsiniai skaitymai 10 tamojo ryšio: 9 Konkursai 9 1) pagrindinių bib­lio­tekų pa2 Susitikimai su žymiais žmonėmis skyrose daugiausia patiktukų 7 6 sulaukė įrašai apie pokalbius Kita 7 (susitikimai, popietės, poezijos 6 Viktorinos 6 skaitymai ir kt.) ir konkursus, 3 Kiti žaidimai 5 taip pat meno kūrinių ir ki5 Edukaciniai užsiėmimai 5 tos parodos; filialų paskyrose 2 Pokalbiai daugiausia patiktukų sulaukė 2 2 įrašai apie konkursus, kitas Meno kūrinių paroda 2 parodas, kūrybines dirbtuves 2 Kūrybinės dirbtuvės 2 ir edukacinius užsiėmimus.

Klubų susitikimai 0 2 Stebina tai, kad viktorinos, ku1 Mokymai 1 rios regiono bib­lio­tekų atstovų įvertintos kaip visiškai pasitei0 5 10 15 20 25 30 35 sinusi virtualių renginių forma, Filialai Pagrindinės bibliotekos tiek pagrindinių bib­lio­tekų, 4 diagrama. Vidutinis patiktukų skaičius 1 įrašui pagal temą tiek filialų feisbuko paskyrose sulaukė gana mažo patiktukų skaičiaus. Tai iš dalies galima paaiškinti Bib­lio­tekų atstovų apklausoje buvo prašoma tuo, kad viktorinos dažnai yra skelbiamos kitose svetainėse bei platfornurodyti, kurie virtualių renginių tipai labiausiai mose ir vartotojams tenka palikti bib­lio­tekos feisbuko paskyrą, o vėliau pasiteisino, nepasiteisino, kuriuos buvo sunku įversudėtingiau yra grįžti į tą patį įrašą. Kita vertus, konkursai, kurie taip tinti ar kurių neorganizavo. Iš 10 viešųjų bib­lio­tekų pat įvardyti kaip labiausiai pasiteisinęs virtualių renginių tipas, sulaukė atstovų atsakymų matyti, kad visiškai pasiteisino didesnio vidutinio patiktukų skaičiaus (konkursai dažniausiai skelbiami viktorinos ir konkursai (interaktyvūs virtualių rentoje pačioje feisbuko paskyroje be išorinių nuorodų); ginių tipai). Įvairios parodos įvertintos ne taip teigiamai. 3 respondentai atsakė, kad sunku pasverti 2) pagal komentarų skaičių populiariausi yra susitikimai su žymiais žmonėmis, kurių metu vartotojai komentarų skiltyje gali tiesiogiai jų pasisekimą. užduoti klausimus susitikimo dalyviams. Atkreiptinas dėmesys, kad Darytina išvada, kad bib­lio­tekos, organizuodaliteratūrinės parodos ir pristatymai, kurie tikrai yra vieni iš dažniausių mos neinteraktyvius virtualius renginius, susiduria virtualių renginių tipų bib­lio­tekų feisbuko paskyrose, turi labai mažą su jų pasisekimo įvertinimo sunkumais: sudėtinga vidutinį komentarų skaičiaus rodiklį. Šiuo atveju, trūkstant interaknustatyti, ar vartotojai susidomėjo virtualiu renginiu, tyvumo, vartotojams neatsiranda poreikio išsakyti savo nuomonę, retai sulaukiama jų atsiliepimų ir komentarų. Taigi pademonstruoti turimas žinias. Savo reakciją jie parodo patiktukais, išryškėjo paradoksas, kad labiausiai pasiteisinusių o daugiau įsitraukti nėra suinteresuoti; virtualių renginių (viktorinų ir konkursų) tiriamuoju laikotarpiu nebuvo organizuota itin daug (6–9 proc. 3) pagrindinių bib­lio­tekų paskyrose daugiausia yra bendrinami konkursų ir kūrybinių dirbtuvių įrašai – interaktyvių renginių tipai, kai visų virtualių renginių), o įvairių parodų, kurių pasivartotojai įsitraukia į siūlomas veiklas ir noriai dalijasi su kitais. Įdomu sekimą sunkiau įvertinti, kurta daugiausia. tai, kad, analizuojant vidutinį komentarų skaičių, kūrybinės dirbtuvės VARTOTOJŲ ĮSITRAUKIMAS IR GRĮŽTAMASIS RYŠYS šiose paskyrose visai nesulaukia vartotojų įsitraukimo, tačiau bendriValjadolido (Ispanija) universiteto mokslininkė nimų skaičius – didžiausias. Filialų paskyrose daugiausia bendrinimų Carmen Camarero su kolegomis bendraautoriais feistenka įrašams apie meno ir kitų kūrinių parodas bei pokalbiams. buko efektyvumą siūlo matuoti 3 aspektais: populiaAtliekant tyrimą, apskaičiuotas vienam tam tikros temos įrašui (įtraurumas, sukurtas turinys ir viralumas (t. y. pasklidimas, kiami ir informacinio turinio įrašai, ir virtualūs renginiai) vidutiniškai tenpaplitimas). Šie aspektai atitinka feisbuko suteikiamas kantis patiktukų, komentarų ir bendrinimų skaičius (4 diagr.). Mažiausiai galimybes vartotojams įsitraukti į bendravimą su bib­ įtrauki tema vartotojams yra medijų ir informacinis raštingumas bei lio­teka. Populiarumą rodo patiktukų skaičius; sukurtas skaitmeninis raštingumas. Ši tema susijusi su pasidalintu „Prisijungusios turinys – tai vartotojų nuomonė komentaruose (taip Lietuvos“ ir VIPT asociacijos turiniu, kuris yra informacinio pobūdžio ir vartotojai tampa aktyviais turinio kūrėjais); viralumą nekelia vartotojams daug emocijų, galbūt nėra ypač aktualus. Daugiausia atspindi įrašų paplitimas jais dalijantis. Pasak muziejų patiktukų pagrindinių bib­lio­tekų paskyrose tenka kraštotyros populiair bib­lio­tekų įrašus feisbuke tyrinėjusių C. Camarero ir rinimo, etninės kultūros, kultūros paveldo bei kitų temų įrašams. Filialų Roswithos Skare, šių trijų aspektų analizė gali padėti paskyrose pirmaujančios temos nežymiai skiriasi: daugiausia patiktukų išsiaiškinti, kokio pobūdžio įrašai labiausiai įtraukia tenka kūrybiškumo skatinimo bei gamtos pažinimo temoms, nedaug vartotojus ir užtikrina efektyvią komunikaciją. atsilieka kraštotyros populiarinimo bei tautiškumo skatinimo temų įrašai.

16

26

10

Apskaičiavus vidutinį vienam įrašui pagal temą tenkantį komentarų skaičių, pagrindinių bib­lio­tekų atveju ryškiai išsiskiria kraštotyros ir kultūros paveldo temos. Vadinasi, šios temos vartotojus ypač domina, jie noriai įsitraukia į turinio kūrimą (komentarų rašymą). Tai patvirtina moksliniuose tyrimuose (1 ir 2) užfiksuotą tendenciją, kad vartotojų įsitraukimą ir įrašų sklidimą didina istorinės nuotraukos, su kuriomis vartotojai gali save susieti, taip pat geografinio artumo ir pažįstamumo su asmenimis nuotraukose aspektai.

Didžiausias vidutinis bendrinimų skaičius pagrindinių bib­lio­tekų paskyrose taip pat susijęs su kraštotyros tema, tautiškumu ir kitų temų kategorija, filialų paskyrose daugiausia bendrinami kraštotyros, kūrybiškumo skatinimo bei etninės kultūros temų įrašai.

IŠVADOS

Tyrimo rezultatai leido suformuluoti šias išvadas ir rekomendacijas Šiaulių regiono savivaldybių viešosioms bib­lio­tekoms (tyrimo autoriai mano, kad tyrimo rezultatai galėtų būti naudingi ir kitų Lietuvos regionų bib­lio­tekoms): 1. Pandemija ir karantino ribojimai privertė bib­ lio­tekas ieškoti būdų, kaip pasiekti vartotojus ir siūlyti virtualaus formato renginius. Šiaulių regio­ no bib­lio­tekų komunikacijos feisbuke strategija daugiausia orientuota į turinį, o ne į bib­lio­tekos ir vartotojų santykio kūrimą: didelė dalis informacijos srauto yra išorinė informacija (35 proc. – pag­ rindinių bib­lio­tekų, 62 proc. – filialų paskyrose), interaktyvios veiklos, galimybė vartotojams įsitraukti į turinio kūrimą sudaro mažą procentą.

2. 2020 m. buvo pastebimas ryškus savivaldybių bib­lio­tekų filialų feisbuko paskyrų kūrimo šuolis, tačiau dauguma filialų darbuotojų veikiausiai neturi teorinių žinių, kaip vykdyti komunikaciją socialiniuose tinkluose (didelė dalis išorinės informacijos, neformalus bendravimas su vartotojais, per didelis įrašų per dieną skaičius ir kt.). Rekomenduojama rengti veiksmingos komunikacijos socialiniuose tinkluose pagrindų mokymus, derinti pagrindinės bib­lio­tekos ir jos filialų komunikacijos socialiniuose tinkluose kryptis ir strategiją.

3. Nors išorinė informacija sudaro didžiąją dalį bib­ lio­tekų feisbuko paskyrų įrašų, iš tyrimo paaiškėjo, kad tokia informacija nėra ypač patraukli vartotojams, neskatina jų įsitraukti ir kelia grėsmę tokiai paskyrai tapti tarsi dar vienu žiniasklaidos kanalu.

Rekomenduojama mažinti išorinės informacijos kiekį (ypač filialų paskyrose) ir daugiau dėmesio skirti kokybiškam pačios bib­lio­tekos kurtam informaciniam turiniui.

4. Kraštotyros, kultūros paveldo ir etninės kultūros temų potencialas gali paskatinti didesnį vartotojų įsitraukimą. Nors šios temos nėra tarp dominuojančių temų bei įrašų, o virtualių renginių kuriama

gana mažai, išanalizavus vartotojų įsitraukimo rodik­lius, paaiškėjo, kad įrašai kraštotyros tema sulaukia daugiausia vartotojų įsitraukimo (tiek patiktukų, tiek komentarų ir bendrinimų). Kiti moksliniai tyrimai taip pat patvirtina šių temų perspektyvumą.

Rekomenduojama labiau įveiklinti krašto informacijos, kraštotyros, kultūros paveldo turinį.

5. Projekto „Prisijungusi Lietuva“ ir VIPT asociacijos feisbuko paskyrose skelbiama informacija sudaro didžiąją dalį įrašų. Medijų ir informacinio, skait­ meninio raštingumo temos neabejotinai ir ateityje išliks viena iš prioritetinių Lietuvos bib­lio­tekų veiklos krypčių. Rekomenduojama bib­lio­tekoms iš anksto planuoti informacijos šia tematika pateikimo formas bei būdus, kad kai pasibaigs minėtas projektas, šios temos pozicijos išliktų tarp dominuojančių. Kartu patartina ieškoti patrauklių vartotojų įtraukties būdų, nes, tyrimo duomenimis, ši tema vartotojus domina mažiausiai.

6. Virtualūs renginiai – nauja pandemijos bei karantino ribojimų paskatinta bib­lio­tekų veikla. Tokių renginių dalis visame feisbuko paskyrų informaciniame sraute nedidelė (pagrindinių bib­lio­tekų – 25 proc., filialų paskyrose – 14 proc.). Tai rodo, kad bib­lio­tekos, ypač filialai, neturi daug žinių apie virtualių renginių kūrimą bei viešinimą socialiniuose tinkluose, feisbuką naudoja labiau kaip aktualios informacijos sklaidos kanalą. Šią prielaidą patvirtina ir bib­lio­tekų atstovų, atsakiusių į apklausą, nuomonė dėl metodinės pagalbos poreikio: 7 iš 10 respondentų pažymėjo, kad jiems būtų aktualu gilinti žinias virtualių edukacinių užsiėmimų ir renginių organizavimo klausimais; 9 iš 10 nurodė poreikį susipažinti su kitų bib­lio­tekų sėkmingais virtualių renginių pavyzdžiais.

7. Skaitymo skatinimas – viena iš strateginių bib­ lio­tekų veiklos krypčių. Atliekant tyrimą, ši tema išryškėjo kaip viena vyraujančių tiek informacijos turinio, tiek virtualių renginių temų. Ji dominuoja ir išorinės informacijos įrašuose, ir literatūrinėse parodose bei pristatymuose, susitikimuose su žymiais žmonėmis, garsiniuose skaitymuose. Beje, tyrimo rezultatai parodė, kad literatūrinėms paro­ doms trūksta vartotojų įsitraukimo (ypač mažas vidutinis komentarų skaičius). Rekomenduojama ieškoti patrauklesnių šio virtualaus renginio formų: įtraukti interaktyvumo elementų, siekti užmegzti dialogą su vartotoju, kūrybiškai pateikti informaciją.

BIBLIOGRAFINĖS NUORODOS

1. Camarero, C.; Garrido, M.; San Jose, R. (2018). What Works in Facebook Content Versus Relational Communication: A Study of their Effectiveness in the Context of Museums. International Journal of Human-Computer Interaction, vol. 34, iss.12, pp. 1119-1134. DOI: 10.1080/10447318.2017.1418475.

2. Skare, R. (2020). Like, Share and Comment! The Use of Facebook by Public Libraries and Museums: A Case Study from Tromsø, Norway. In Audunson, R.; Andresen, H.; Fagerlid, C.; Henningsen, E.; Hobohm, H.; Jochumsen, H.; Larsen, H. & Vold, T. (Ed.). Libraries, Archives and Museums as Democratic Spaces in a Digital Age. Berlin, Boston: De Gruyter Saur, pp. 207–224. https://doi.org/10.1515/9783110636628-010.

11

BIBLIOTEKŲ TURTAI

NUO HERBINIŲ EMBLEMŲ IKI PILIETINIO PASIPRIEŠINIMO IŠRAIŠKOS Apie Nacionalinės bibliotekos ekslibrisų rinkinius Aušra Marčiulaitytė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius

Po sovietinės okupacijos Lietuvoje kūrę menininkai turėjo ribotą išraiškos laisvę. Įsprausti į socialistinio realizmo rėmus, dailininkai turėjo vaizduoti tokį gyvenimą, kokį „turėjo“ matyti. Ekslibrisas – mažo formato smulkiosios grafikos žanras – laikytas žemesniu menų hierarchijoje ir sulaukdavęs mažiau kritikų dėmesio.

Todėl ekslibrisai į Lietuvos dailės istoriją įėjo kaip vienas iš būdų pasipriešinti tuo metu vyravusiai sistemai.

Prieš penkiasdešimt penkerius metus, 1966-aisiais, Lietuvos dailininkų sąjungoje susibūrė ekslibrisų kūrėjų grupė. Šio žanro kūrėjai rado galimybę eksperimentuoti su modernistinės išraiškos priemonėmis ir taip įgyvendinti šiokią tokią kūrybinę laisvę. Kadangi ekslibrisų kūrimas Lietuvos menininkams suteikė naujų galimybių, šis žanras veikiai išpopuliarėjo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje saugomi 697 originalūs ekslibrisai. Kviečiame susipažinti su ekslibrisų kūrimo ypatybėmis XX a. antrojoje pusėje.

SISTEMAI TARNAUJANTIS MENAS

Sovietmečiu dailininkų vaizduojama realybė privalėjo būti „korektiška“ – t. y. atitikti vyravusias ideologijos normas, idealizuoti politinę sistemą, ją aukštinti, formuoti jos viešąjį įvaizdį, kitaip paveikslai ar kiti darbai galėjo būti cenzūruojami, reikalaujama pakeisti dalį kūrinio. Formos modernizavimas, nukrypimas į abstrakcijas ar fantazijų pasaulį, mažiau realistiški motyvai – visa tai atrodė nepriimtina. Neatitikus iškeltų reikalavimų, darbai galėjo būti ir atmetami. Sąmoningai nepaklusę reikalavimui vaizduoti „socialistinę realybę“ (neretai – pagražinant) menininkai būdavo neįleidžiami į parodas, ribojamos jų galimybės reikštis viešai, sukuriama sunkumų norint gauti kūrybai reikalingų priemonių (kai kurios iš jų tuo metu buvo deficitinės). Negana to, jie buvo puolami kritikų ir spaudos, sulaukdavo ir neigiamos visuomenės reakcijos.

Menininkų padėtį sunkino ir tai, jog, gyvenant už 12

geležinės uždangos, buvo sunku gauti informacijos apie užsienio šalyse vyraujančias meno tendencijas.

Nepaisant to, atsirado menininkų, siekiančių vaizduoti ne tokio formalaus pobūdžio siužetus. Apskritai mažiau akademiškų išraiškos formų (laisvesnio potėpio, drąsesnių spalvinių gamų, polinkio tapyti įvairių modernizmo srovių maniera, posūkio abstrakcijos link) siekis, prasidėjęs dar tarpukariu tarp Kauno menininkų, buvo juntamas ir sovietmečiu.

Nusivylę sovietinio gyvenimo realybe ar siekdami modernizuoti Lietuvos dailę, priartinti ją prie, jų manymu, Vakaruose vykstančių kultūros proc.sų, dalis menininkų išdrįso pasukti sunkesniu keliu. Tenka pripažinti, jog to meto Lietuvos menininkų žinios apie pasaulinius kultūros proc.sus buvo ribotos dėl negausių prieinamų šaltinių, nedidelio informacijos srauto iš svetur, cenzūros. Trūko ir profesinių žinių, ypač susijusių su techniniais kūrybos aspektais (pvz., kurį laiką nežinota, kaip lieti bronzą).

Tačiau posūkis moderniojo meno tendencijų link nebuvo priimtinas nei komunistų partijai, nei menininkams akademikams, formavusiems „profesionaliąją“ kritikos bangą. Tuo metu viešojoje erdvėje modernusis menas buvo užsipuolamas kaip talento nereikalaujantis, neprofesionalus, absurdiškas ir infantilus. Kritikai neretai pabrėždavo, jog panašia maniera piešia pradinių klasių moksleiviai, netgi buvo teigiama, kad kai kurie jų sugebėtų „nutapyti geriau“ (t. y. realistiškiau).

Be to, modernizmo tendencijos buvo siejamos su iš Vakarų ateinančiu „blogiu“. Iš dalies modernizmas mene buvo nepalankiai vertinamas ir dėl Sovietų Sąjungos lyderių asmeninio skonio. Ne visi iš jų domėjosi menu, todėl iš esmės vertinga laikė tik realistinę tapybos manierą, kuri buvo ganėtinai iliustratyvi. Išlikęs toks tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo, 1962 m. apsilankiusio moderniojo meno parodoje Maskvoje, komentaras: „Asilas savo uodega nutapytų geriau.“1 Šis teiginys puikiai atspindi vyravusį oficialųjį požiūrį.

1

Kai kur teigiama, kad N. Chruščiovas pasakęs: „Mano vaikaitis nutapytų geriau.“ Taigi teiginys, kad vaikai tapo geriau nei dailininkai modernistai, galėjo išsirutulioti iš šio N. Chruščiovo posakio.

TRUMPA EKSLIBRISO ISTORIJA

Pirminė žodžio „ekslibrisas“ (lot. ex libris – iš knygų) reikšmė – knygos ženklas, nurodantis jo savininką.

Paprastai tai būdavo nedidelis lapelis, klijuojamas ant vidinės viršelio pusės ir turintis praktinę paskirtį. Jame galėjo būti savininko vardas, inicialai, herbas ar emblema. Manoma, jog patys pirmieji ekslibrisai vaizdavo savininko herbą – tuo metu geriausiai atpažįstamą ženklą, leidusį identifikuoti žmogų ar giminę, kuriai priklauso knygos – tuometės prabangos prekės – savininkas. Ekslibrisai taip pat galėjo būti papildyti šriftine ar ornamentine kompozicija, specialiai sukurtu tekstu, kitais meniniais ar identifikaciniais atributais. Jie galėjo būti skirti ir institucijai ar organizacijai. Šis grafikos žanras atsirado XV a. Vokietijoje, vėliau, populiarėjant spausdintoms knygoms, išplito ir kitose šalyse. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ekslibrisai ar jų atmainos – superekslibrisai2 arba herbiniai ekslibrisai žinomi nuo XVI amžiaus. Išliko Žygimanto Senojo superekslibrisas (1518 m.), Žygimanto Senojo ir Bonos Sforzos herbinis ekslibrisas (1531 m.), taip pat Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio (apie 1533 m.). Žygimanto Augusto bib­lio­tekos knygos irgi buvo puoštos įspaustais net kelių atmainų super­ ekslibrisais. Žinomas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio metus šiemet minime, ekslibrisas. J. K. Chodkevičiaus vario raižymo technika atliktame ekslibrise (apie 1619 m.) jo autorius Janas Ziarnko pavaizdavo etmono giminės herbą. Tai – puošni kombinacija iš herbinių emblemų, kurios priklausė karvedžio protėvių giminėms3. Šis ekslibrisas įdomus tuo, kad tarp Chodkevičiaus giminės herbų matome ir gana ankstyvą Vyčio versiją.

Nors ekslibrisai laikyti smulkiuoju grafikos žanru, juos kūrė ir nemažai žymių dailininkų. Pirmiausia reikėtų paminėti Vokietijos, kurioje šis žanras ir atsirado, renesanso menininkus Albrechtą Dürerį, Lucą Cranachą, Hansą Holbeiną jaunesnįjį (jie, išskyrus Dürerį, labiau žinomi kaip tapytojai). Paprastai ekslibrisai būdavo kuriami įvairiomis metalo arba medžio raižymo technikomis. Laikui bėgant, atsirado daugiau ir įvairesnių technikų, ekslibrisai prarado savo praktinę paskirtį, prasidėjo jų tapimo savarankišku grafikos žanru proc. sas. Ilgainiui imta rengti šių kūrinių parodas, prasidėjo ekslibrisų kolekcionavimas ir tyrinėjimai. Ekslibrisams tapus atskiru meno žanru, į jų kūrybą įsitraukė ir XIX a. pab. moderniojo meno krypčių atstovai: Pablo Picasso, Édouard’as Manet, Henri de Toulouse’as Lautrecas bei jų paryžiečiai kolegos. Panašiu laikotarpiu Lietuvoje ekslibrisus kūrė Paulius Galaunė, Ferdinandas Ruščicas, Petras Rimša, Mstislavas Dobužinskis ir kiti garsūs dailininkai, kurių dauguma taip pat geriau žinomi kaip tapytojai.

Superekslibrisas – ekslibrisas, atspaustas knygos viršelyje ar nugarėlėje.

Paprastai sudarytas iš savininko herbo motyvų ir monogramos piešinio.

Pradėjo nykti XIX a.

3 Didikų herbai būdavo sudaromi į herbinį skydą įkomponuojant tėvų ar senelių herbus. Taigi, kuo daugiau iš kilmingų giminių kilusių protėvių didikas turėjo, tuo daugiau herbinės simbolikos jo ar jos herbe galėjo būti.

2

S. Kisarauskienė. Ekslibrisas Birutei Žilytei. 1968 m. 106×85 mm, mišri technika.

Dviejuose ekslibriso variantuose – eksperimentai su įvairiomis technikomis, didesnės įtaigos siekis, spalviniai bandymai.

S. Kisarauskienė. Ekslibrisas sau.

1965 m. 88×34 mm, linoraižinys.

Matyti kūrėjos bandymas perteikti santykį su savimi. Subtiliai pateikti erotiniai motyvai.

S. Kisarauskienė. Ekslibrisas sau.

1964 m. 117×60 mm, linoraižinys, dviejų spalvų. Kūrinyje vyrauja moderniojo meno tendencijos, galima įžiūrėti ir humoristinių motyvų.

Nors modernusis menas buvo stumiamas į periferiją, kritikuojamas ir netgi puolamas politinėje plotmėje, modernistinė maniera vis dėlto nebuvo nei visiškai nežinoma, nei nematoma visuomenės. Dalis tokiomis išraiškos priemonėmis sukurtų kūrinių būdavo priimami, jeigu jų siužetai atitiko leidžiamas normas, išraiškos forma nebūdavo pernelyg drąsi arba menininkai savo darbus sugebėdavo pristatyti taip, kad jų interpretacijos neprasilenktų su vyraujančiu politiniu naratyvu.

EKSLIBRISE – MODERNIZMO PROŠVAISTĖS

Vienas iš būdų tai padaryti buvo ekslibrisų kūrimas.

Sovietmečiu Lietuvoje ekslibrisas neteko savo pirminės praktinės paskirties, tapo savarankišku ir sparčiai populiarėjančiu grafikos žanru. Pakito ekslibriso formatai, keitėsi vaizduojami motyvai ir stilistika, dalis ekslibrisų buvo reprodukuojami (kartais – skirtingomis spalvomis). Neretai jie pasižymėjo ir moderniojo meno tendencijomis: laisvesne linija, stilizuotu piešiniu, kubizmo ar ekspresionizmo elementais, industriniais motyvais (ypač Vinco Kisarausko kūryboje), eksperimentiškai parenkant šriftą, įgyvendinant drąsesnius vizualinius sprendimus. Kai kuriems ekslibrisams būdingas ir intymesnis kūrėjo santykis su kūriniu: dalyje grafikos kūrinių galima pastebėti ir autoriaus gyvenimo detalių, jo ar jos asmenybės atspindžių.

13

V. Kisarauskas. Ekslibrisas Aleksandrui Žirguliui.

1968 m. 82×35 mm, linoraižinys. Kūrinyje susipina dailininkui būdingi industriniai, technikos progreso įkvėpti motyvai su aliuzijomis į miesto vaizdus, jo istorinę architektūrą.

V. Kisarauskas. Ekslibrisas Aleksandrui Žirguliui.

1968 m. 82×26 mm, linoraižinys. Kūrinyje matome stilizuotą liaudies skulptūros motyvą, perteiktą moderniajam menui būdingomis išraiškos formomis.

Kadangi ekslibrisų kūrimas Lietuvos menininkams suteikė naujų išraiškos galimybių, šis žanras išpopuliarėjo. Žanro populiarėjimą atspindi ir Lietuvoje nuo 1960 m. nuolat organizuojamos ekslibrisų parodos, 1966 m. susibūrusi ekslibrisų kūrėjų grupė, nuo 1970-ųjų rengiami ekslibrisų konkursai svarbioms sukaktims paminėti, nuo 1977 m. vykusios tarptautinės Vilniaus ekslibriso bienalės.

Užmegzti ir tarptautiniai ryšiai: aptariamu laikotarpiu Lietuvos menininkai ėmė bendradarbiauti su kolegomis iš užsienio, vykti į tarptautinius konkursus. Šiuo požiūriu ypač svarbus V. Kisarausko indėlis: menininkas dalyvavo keliuose ekslibrisų konkursuose už Sovietų Sąjungos ribų, vienas pirmųjų iš lietuvių kūrėjų buvo apdovanotas premijomis, padėjo plėtoti ryšius su užsienio dailininkais.

Ekslibrisus kūrė ir Valentinas Antanavičius, Petras Repšys, Saulė Kisarauskienė, Gražina Didelytė, Antanas Kmieliauskas, Algimantas Švažas, kiti dailininkai, kūrę tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.

SVARBIAUSI TURIMO RINKINIO BRUOŽAI

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje saugomi 697 ekslibrisai. Tai – V. ntanavičiaus, V. Kisarausko ir S. Kisarauskienės ekslibrisų (arba darbų) rinkinys, kurį 1994 m. Nacionalinei bib­lio­tekai padovanojo S. Kisarauskienė. Iš jų 155 kūriniai sukurti pačios dailininkės, 253 – jos vyro, 97 – V. Antanavičiaus. Skyriuje taip pat saugomi 48 išeivijos dailininko Žibunto Mikšio, 113 įvairiuose dailės žanruose besispecializavusio menininko Adomo Matuliausko ir 31 grafiko Valentino Janausko ekslibrisas. V. Janausko ir Ž. Mikšio ekslibrisus bib­lio­tekai taip pat padovanojo S. Kisarauskienė.

Vienas iš skyriuje turimų ekslibrisų bruožų – stilistinių išraiškų gausa. Grafikos kūriniams kurti naudota mišri technika (jomis eksperimentuoti ypač mėgo V. Kisarauskas), nevengta reprodukuoti.

To paties kūrinio reprodukcijoms taip pat būdingi įvairūs kūrybiniai bandymai: eksperimentuota su spalvine gama, bandyta kurti keletą tos pačios kompozicijos variantų padarant nedidelių pakeitimų. Ekslibrisuose taip pat galima atsekti liaudies meno, ypač skulptūros ir grafikos, įtaką, kitų meno kūrinių (ypač tapybos) atspindžių, įvairių modernizmo krypčių vizualinius motyvus.

14

V. Kisarauskas. Ekslibrisas dailininkui Broniui Uogintui. 1964 m. 64×63 mm, linoraižinys. Tai – vienas iš kolekcijos ekslibrisų, skirtų kolegoms menininkams. Kūrinyje taip pat dominuoja moderniojo meno išraiškos priemonės, galima pastebėti polinkį į abstrakciją. Visi ekslibrisai iš Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fondų

Dar vienas ryškus rinkinio bruožas – nemažai ekslibrisų dailininkai skyrė kolegoms menininkams ar žmonėms iš artimojo rato (pavyzdžiui, vaikams, nors kiekybiniu požiūriu tokių ekslibrisų mažiau). Kolegoms skirti ekslibrisai taip pat galėjo būti kelių variacijų, neretai būdavo kuriama ir po keletą skirtingų kompozicijų. Esama proginių ekslibrisų, pavyzdžiui, skirtų Vilniaus universiteto bib­lio­tekos įkūrimo metinėms paminėti. Čia kiekybiškai išsiskiria V. Kisarausko ekslibrisai, sukurti XII tarptautiniam ekslibrisų kongresui 1968 m., vykusiam Italijos Komo mieste. Jame dailininkas laimėjo prizą.

V. Kisarauskas sukūrė nemažai ekslibrisų, skirtų žmonai Saulei. Pati dailininkė taip pat yra sukūrusi vyrui, sau arba sau ir vyrui skirtų ekslibrisų. Apskritai S. Kisarauskienės ekslibrisai pasižymi tiek savita stilistine raiška, tiek, vertinant mūsų laikų požiūriu, įdomiu sociologiniu aspektu.

Iš Nacionalinei bib­lio­tekai padovanotų S. Kisarauskienės sukurtų ekslibrisų daug daugiau kūrinių skirta moterims, nei tai darė dailininkai vyrai. Ar galėtume teigti, jog būta tam tikros feministinės potekstės, menininkės bandymo taip išreikšti savo individualumą? Juo labiau kad jos ekslibrisuose galima įžiūrėti savistabos elementų, taip pat erotinių ar su motinyste susijusių motyvų, kurie pateikiami kitaip nei analogiškos tematikos vyrų kurtuose kūriniuose.

Ypač tai pastebėtina kalbant apie erotinius motyvus, kurie turi kitokią vizualinę ir emocinę žinią nei panašaus siužeto vyrų menininkų darbai. O gal menininkės sau skirtus ekslibrisus reikėtų traktuoti kaip pokštą ar norą (savi)ironijos ir savistabos priemonėmis modernizuoti lietuvių meną? Kad ir kokia būtų tokio pasirinkimo priežastis, S. Kisarauskienės ekslibrisai yra vieni savičiausių Nacionalinės bib­lio­tekos turimų šio žanro kūrinių.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka saugo ir daugiau lietuvių dailininkų kurtų ekslibrisų. Jie yra patekę į įvairias kolekcijas, dalį jų galima pamatyti Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

NAUJI LEIDINIAI

VAIZDŲ PASAKOJIMAS APIE GARSIĄJĄ ŽINIUONĘ Regina Vaišvilienė

Lietuvos Respublikos Seimui 2020-uosius paskelbus habilituotos biologijos mokslų daktarės, farmacininkės, žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės (1920–1996) atminimo metais, per Lietuvą nuvilnijo įvairių renginių, parodų, knygų pristatymų apie šią žiniuonę banga. Lietuvos medicinos biblioteka taip pat pristatė leidinį, atspindintį, kokia populiari ir mylima šalyje buvo ši mokslininkė. Į katalogą „Ekslibrisai Eugenijai Šimkūnaitei“1 sudėti knygos nuosavybės ženklai grafine kalba atskleidžia šią spalvingą asmenybę. Spausdintine ir elektronine formomis prieinamame leidinyje – 58 ekslibrisai, kuriuos garsiajai farmacininkei skyrė 16 Lietuvos dailininkų. žolininkei skirtų ekslibrisų parodą, o jos katalogas buvo pristatytas E. Šimkūnaitės gimimo dieną – kovo 11-ąją, nusprendus taip simboliškai užbaigti mokslininkės jubiliejaus metus. Atrodytų, tuo būtų galima ir stabtelėti, tačiau... Šią vasarą Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, kuris perėmė didžiąją dalį mokslininkės archyvo, pirmininkė Birutė Karnickienė vienoje dokumentų dėžių aptiko niekur neskelbtą E. Šimkūnaitei skirtą ekslibrisą. Fondo ir bib­lio­tekos darbuotojai ėmė aiškintis šio, tikėtina, pačios mokslininkės saugiai tarp kitų dokumentų padėto grafikos kūrinio autorystę.

Kas ekslibriso autorius, bandėme išIki šiol niekur neskelbtas 2021 m. vasarą atrastas Irena Trečiokaitė-Žebenkienė. Ekslibrisas E. Šimkūnaitei. 1968 m. ekslibrisas E. Šimkūnaitei. Kol kas jo autorystės siaiškinti pasitelkę vyresniosios kartos nepavyko nustatyti. ekslibriso kūrėjus, kolekcininkus, mePastaruoju metu tapo įprasta, kad daugelį planų notyrininkus. Deja, tikslios autorystės nepavyko jaukia koronaviruso pandemija. Taigi ir kai kurie išsiaiškinti... Kadangi šiek tiek pažinojau dailininkės E. Šimkūnaitės atminimui skirti renginiai iš jubilieji- Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės ekslibrisų braižą, nių jos 100-mečio metų buvo perkelti į šiuos metus. 1 Ekslibrisai Eugenijai Šimkūnaitei: katalogas / sudarė R. Vaišvilienė. Vilnius: Lietuvos medicinos bib­lio­teka parengė žymiajai Lietuvos medicinos biblioteka, 2021, 74 p.: iliustr.

15

A. Čapskytė-Šarauskienė. 2021 m.

L. Braza. 2020 m.

K. Šiaulytis. 2020 m.

Visi straipsnyje publikuojami ekslibrisai iš Lietuvos medicinos bibliotekos fondų

nusprendžiau jos dukteriai Danguolei Daugirdienei parodyti rastą darbelį. Nors autorystės taip ir nenustatėme, tarp dailininkės darbų atradome dar vieną E. Šimkūnaitei skirtą ekslibrisą, kuris iki šiol nebuvo žinomas. Tai 1968 m. I. Trečiokaitės-Žebenkienės sukurtas ekslibrisas. D. Daugirdienė prisiminė, kad šis kūrinys yra sukurtas pagal kažkokią E. Šimkūnaitės papasakotą legendą. Įdomu, kad I. Trečiokaitė-Žebenkienė taip pat yra nutapiusi keletą farmacininkės portreto, kurių vienas yra jos memorialiniame bute sostinės Lazdynų rajone, variantų.

Surengti E. Šimkūnaitei skirtų ekslibrisų parodą Lietuvos medicinos bibliotekai pasiūlė dailininkas Klemensas Kupriūnas, mokslininkės kraštietis, gerai pažinojęs Tauragnų Gesę (taip nuo mažumės Eugenija buvo šaukiama savo tėvų, taip ją vadino ne vienas uteniškis). Lietuvos medicinos bib­lio­tekos ekslibrisų kolekcijoje jau buvo keleto dailininkų kūrinių su habil. dr. E. Šimkūnaitės vardu, kai 2020 m. vasarą K. upriūnas padovanojo dar 38 savo sukurtus ekslibrisus, skirtus žymiajai kraštietei. Autorius užsiminė, jog tai – lyg atgaila, kad jo iniciatyva 1996 m. organizuotai tarptautinei ekslibrisų parodai-konkursui „Utenai 735“ pats nesukūrė nė vieno darbo E. Šimkūnaitės, mirusios tų pačių metų sausio 27 d., atminimui pagerbti.

E. Šimkūnaitės 100-mečio parodai stengtasi surinkti kuo daugiau autorių, skyrusių jai ekslibrisų, darbų. Susisiekta su jų autoriais, muziejais. Utenos kraštotyros muziejus geranoriškai sutiko pasidalyti Onos Šimaitytės-Račkauskienės, Geručio Kalpoko, Kęstučio Mikulėno ir Povilo Šiaučiūno darbų kopijomis. Prie savo fonduose turėtų Kęstučio Gvaldos, Valerijono Vytauto Jucio, Vlado Kudabos, Klemenso Kupriūno (kūrybinis pseudonimas K. Klemas), Dalios Lagauskaitės, Jūratės Ridikienės, Povilo Šiaučiūno darbų Lietuvos medicinos bib­lio­teka pernai galėjo pridėti Lolitos Brazos, Aušros Čapskytės-Šarauskienės, Kęstučio Šiaulyčio, Vaivos Simanavičienės, Elžbietos Zalogaitės, Virginijos Makuškienės E. Šimkūnaitės jubiliejiniams metams atminti skirtus kūrinius.

16

Kiekvienas ekslibrisas – tai vaizdinė ir žodinė nuoroda į įvairias populiariosios žolininkės asmenybės savybes, jos gyvenimo įdomybes. Pirmieji mums žinomi E. Šimkūnaitei sukurti ekslibrisai – K. Gvaldos (1970 m.), V. V. Jucio (1980 m.) ir D. Lagauskaitės (1981 m.). Dailininkas V. V. Jucys (1930–2016) ne viename susitikime yra šmaikščiai pasakojęs, kaip jis kūrė ekslibrisą E. Šimkūnaitei. Pasak grafiko, norint sukurti gerą darbą, reikia pažinti žmogų, jo įpročius, pomėgius, perprasti charakterį, o svarbiausia ekslibriso žanre – pastebėti esminius asmenybės bruožus, bet neįžeisti jo jausmų. Paprašytas sukurti ekslibrisą E. Šimkūnaitei, dailininkas teigė net dvi savaites ją sekiojęs: ji į troleibusą įlipa – ir jis iš paskos, ji į operą susiruošia – ir jis ten. Taip gimė ekslibrisas „Ragana“, vaizduojantis daktarę Eugeniją kaip Žiniuonę, verdančią gyvybės eliksyrą. E. Šimkūnaitė nebuvo iš tų, kurie švaistytųsi pagyromis, tačiau, gavusi tokį ekslibrisą, liko patenkinta ir pasakiusi: „Tu, žemaiti, taikliai pagavai mano gyvenimo esmę...“ Konkrečiam asmeniui skirtame ekslibrise subtiliai atsiskleidžia menininko ir knygos savininko ryšys. Štai E. Šimkūnaitės kraštiečio dailininko K. Kupriūno ekslibrisuose – ne tik vaizdas, bet ir tekstas turi gilią prasmę. „Ta maža mergaitė išgarsino mamą, tėtį, save, Tauragnus, Lietuvą. Sėlių krašto genijus, užaugęs ant Tauragno piliakalnio...“ – sako K. Kupriūnas. Uteniškio dailininko kūriniuose – autentiškos sąsajos su Utenos krašto bei kitais žymiais žmonėmis, kuriuos pažinojo Gesė. Atidžiai apžiūrint šio dailininko kurtus ekslibrisus, skaitant jų įrašus, atsiskleidžia vis naujų žinių apie Utenos krašto gamtą, jo šviesuolių veiklą, tarpusavio bendravimą.

Nedideliuose meno kūriniuose susitinka ir savitas istorijas pasakoja dailininkai Arvydas Šaltenis, Gražina Didelytė, Vytautas Petronis, poetai Antanas Miškinis, Paulius Širvys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, kunigas, poetas, dailininkas Petras Markevičius, fotografas Jonas Danauskas ir vargonininkas Paukštė, gydytojai Vytautas Sirvydis ir litvakas, Nobelio

V. V. Jucys. 1980 m.

D. Lagauskaitė. 1981 m.

taikos premijos laureatas kardiologas Bernardas Lownas, daugelis kitų šio krašto šviesuolių.

Be profesionalių menininkų darbų, kataloge pateikiami du Virginijos Makuškienės ekslibrisai-karpiniai. Vaikų darželyje auklėtoja-metodininke dirbanti V. Makuškienė tokius darbus naudoja bendraudama su vaikais, pasakodama jiems apie gamtą, jos svarbą žmonėms. E. Šimkūnaitė taip pat mėgo bendrauti su vaikais, jaunimu.

Daugelis katalogo ekslibrisų pažymėti įrašu In memoriam. Tebūnie šis ekslibrisų parodos katalogas dar vienu atminimo ženklu, įprasminančiu farmacininkės ir žolininkės E. Šimkūnaitės veiklas, suburtus žmones,

J. Ridikienė. 1986 m.

jos sukauptas bei dosniai dalytas žinias. O skaitytojams linkime gražių akimirkų vartant ekslibrisų katalogo puslapius, netikėtų Utenos krašto atradimų.

KELETAS BIOGRAFIJOS FAKTŲ

Vaistininkė, habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske, kur jos tėvas Pranas Šimkūnas dirbo karo ligoninės vaistinės vedėju. Motina Olga Lebedeva-Šimkūnienė, išsilavinusi šventiko Šimkūnaitė mėgo bendrauti su duktė, baigusi medici- E.jaunimu.

Nuotr. iš L. Korkutienės nos seserų kursus, talki- albumo Žvilgsnis“ (2000) no vyrui vaistinėje, prižiūrėjo namus. Tuo metu Rusija skendėjo pilietinio karo kovose. 1921 m. viduryje kartu su kitais karo pabėgėliais P. Šimkūno šeima grįžo į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo Rozalime (Pakruojo r.), vėliau – Utenoje, kur provizorius P. Šimkūnas dirbo apskrities vaistinės vedėju, o 1922 m. įsteigė savo vaistinę Tauragnuose. Graži gamta, Tauragno ežeras, įdomūs karšto žmonės, liaudies medicinos žinovai darė didelę įtaką smalsiai, pastabiai, viskuo besidominčiai mergaitei – formavo jos būdą ir pasaulėjautą.

1941 m. E. Šimkūnaitė Vytauto Didžiojo universitete baigė farmacijos studijas. Mokslų akademijos Biologijos institute dirbo mokslinį darbą. Ne vieną dešimtmetį dirbo Farmacijos valdyboje. Jos iniciatyva 1966 m. Lazdijų rajone įsteigtas Gerdašių eksperimentinis vaistinių augalų ūkis.

Svarbiausios E. Šimkūnaitės mokslinio darbo sritys: vaistingieji augalai, jų išteklių racionalus naudojimas, sveikas gyvenimo būdas, liaudies medicina.

Knygų apie sveiką gyvenseną, vaistažoles autorė.

Dėkojame UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generaliniam direktoriui Algimantui Blažiui, skyrusiam lėšų šio katalogo leidybai.

K. Kupriūnas Medicinos bibliotekai padovanojo 38 savo sukurtus ekslibrisus, skirtus E. Šimkūnaitei.

17

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

LIETUVOS UNIVERSITETO VEIKLOS PRADŽIA Dr. Edita Korzonaitė Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų spaudinių grupės vadovė

Ateinančių metų vasario 16 d. sukanka šimtas metų, kai Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas. Kauno technologijos universiteto biblioteka kviečia prisiminti šiandienos Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetų pirmtako, iš Aukštųjų kursų kilusio Lietuvos universiteto įkūrimo aplinkybes ir pažvelgti į akademinės bendruomenės veiklą pirmaisiais jos gyvavimo dešimtmečiais.

Vienas iš nepriklausomybę 1918-ųjų vasario 16 d. paskelbusios Lietuvos valstybės tikslų buvo kuo greičiau atkurti Vilniaus universitetą. Tų pačių metų gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą ir 1919 m. sausio 1 d. planavo atidaryti universitetą, tačiau vyriausybė buvo priversta palikti sostinę, o sumanymas pasmerktas žlugti.

Kaunui de facto tapus Lietuvos sostine, inteligentija nusprendė aukštąją mokyklą įsteigti Kaune.

1920 m. sausio 27 d. Aukštųjų mokslų draugija atidarė privačią mokyklą – Aukštuosius kursus, veikusius iki 1922 m. vasario 16 d., kai šių kursų pagrindu buvo įkurtas Lietuvos universitetas.

Lietuvos Respublikos švietimo ministerijai parengus universiteto Kaune statuto projektą, Ministrų Kabinetas perdavė jį Lietuvos Steigiamajam Seimui.

Dėl užsitęsusių ginčų nesulaukęs statuto priėmimo, 1922 m. vasario 13 d. Ministrų Kabinetas nutarė, atidarant universitetą Kaune, vadovautis Lietuvos Valstybės Tarybos priimtu Vilniaus universiteto statutu. Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis Lietuvos universiteto rektoriumi patvirtino prof. Joną Šimkų.

VEIKLOJE DALYVAVO IR TO METO ĮŽYMYBĖS

Iškilmingas Lietuvos universiteto atidarymas įvyko 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų rūmų salėje (dabar – Kauno technologijos universiteto (KTU) Pirmieji rūmai, kuriuose įsikūręs Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas), dalyvaujant A. Stulginskiui, ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, švietimo ministrui prof. Petrui Juodakiui, kitiems valdžios atstovams, akademinės bendruomenės nariams ir svečiams.

18

Lietuvos universiteto statutą Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė 1922 m. kovo 24 d., o paskelbtas jis tų pačių metų balandžio 22 d.1 Remiantis šiuo dokumentu, buvo pakeista universiteto struktūra.

Teologijos fakultetas reorganizuotas į Teologijos-filosofijos fakultetą (atsistatydinus anksčiau dekanu paskirtam prof. Jonui Mačiuliui (Maironiui), vadovavimą perėmė prof. Pranciškus Būčys), Socialinių mokslų fakultetas išskaidytas į du naujus fakultetus: Humanitarinių mokslų (dekanas prof. Mykolas Biržiška) ir Teisių (dekanas prof. Pet­ ras Leonas) fakultetus2. Kiti nuo įsteigimo veikę fakultetai nebuvo reorganizuoti: Medicinos fakultetui vadovavo prof. Petras Avižonis, Gamtos ir matematikos fakultetui – prof. Zigmas Žemaitis, Technikos fakulteto dekanui – prof. Pranas Jodelė3. 1925 m. Lietuvos universitete dar buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas, kuriam vadovavo prof. Povilas Jakubėnas4.

Lietuvos universiteto vyriausiąjį organą – Tarybą – sudarė garbės profesoriai, profesoriai ir docentai, patariamuoju balsu posėdžiuose galėjo dalyvauti privatdocentai ir jaunesniojo mokomojo personalo atstovai. 1927 m. universiteto Tarybą sudarė 145 akademinės bendruomenės nariai. Tarybos posėdžiai būdavo šaukiami svarbiems klausimams spręsti ir universiteto prezidiumui (rektoriui, prorektoriui bei sekretoriui) rinkti. Universiteto įkūrimui paminėti, naujų klausytojų imatrikuliacijos bei rektorių pareigų perdavimo dieną taip pat šaukti iškilmingi vieši posėdžiai5. KTU bib­lio­tekos Retų spaudinių fonde išsaugota fotografija liudija 1925 m. rugsėjo 15 d. Tarybos posėdyje dalyvavus žymius to laiko mokslo, kultūros ir valstybės veikėjus: prof. Joną Jablonskį, prof. Joną Mačiulį (Maironį), prof. Petrą Avižonį, prof. Vincą Čepinskį, prof. Stasį Šalkauskį, doc. Vincą Mykolaitį-Putiną, doc. Juozą Tumą-Vaižgantą, doc. Antaną Smetoną ir kt.

Universiteto statutas. Vyriausybės žinios. 1922, Nr. 86, p. 1–4.

Lietuvos universitetas = The University of Lithuania: [statutas, mokslų planai, taisyklės]. Kaunas: [leidėjas nenustatytas], 1923, p. 10–11.

3 Ibid, p. 9.

4 Lietuvos universitetas, 1922.II.16-1927.II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922-Feb. 16, 1927: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. Medžiagą surinko K. Pakštys [ir 6 kiti]; redagavo S. Kolupaila; anglišką tekstą vertė K. Šliūpas. Kaunas: [leidėjas nenustatytas], 1927, p. 44.

5 Ibid, p. 107.

1 2

Lietuvos universiteto pirmasis Senatas, 1923 m. Iš kairės: prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, prof. P. Jodelė, prof. V. Čepinskis, prof. J. Šimkus, prof. B. Čėsnys, prof. P. Avižonis, prof. P. Būčys, prof. P. Leonas.

Bibliotekos dešimtmečio minėjimas, 1933 m. Pirmoje eilėje: prorektorius prof. B. Čėsnys (septintas iš dešinės), rektorius prof. V. Čepinskis (šeštas iš dešinės), bibliotekos vedėjas prof.

V. Biržiška (ketvirtas iš dešinės).

STOJIMO IR STUDIJŲ TVARKA

Lietuvos universiteto Taryba, susirinkusi į imatrikuliacijos iškilmes, 1925 m. Pirmoje eilėje: prof. P. Avižonis (penktas iš kairės), prof. J. Mačiulis (šeštas iš kairės), prof. V. Krėvė-Mickevičius (septintas iš kairės); antroje eilėje: prof. V. Čepinskis (trečias iš kairės), doc. J. Tumas (penktas iš kairės), prof. J. Jablonskis (šeštas iš kairės), doc. A. Smetona (septintas iš kairės); paskutinėje eilėje: prof. S. Šalkauskis (trečias iš kairės), prof. V. Mykolaitis-Putinas (šeštas iš kairės) ir kt.

1922 m. kovo 1 d. į Lietuvos universitetą priimti pirmieji klausytojai (studentai ir laisvieji klausytojai), 481 klausytojas perėjo mokytis iš Aukštųjų kursų7. Studentais buvo priimami asmenys, baigę gimnaziją, dvasinę katalikų akademiją ar kitą to paties lygmens mokyklą, laisvaisiais klausytojais – neturintys baigimo pažymėjimo asmenys, tačiau fakultetų tarybų pripažinti tinkamais mokytis universitete8. Priėmimas į Lietuvos universitetą vykdavo du kartus per metus: nuo rugsėjo 1 d. iki 15 d. ir nuo sausio 1 d. iki 10 d. Praėjus šiems terminams, buvo leidžiama stoti tik išimtiniais atvejais, nurodžius svarbią priežastį9.

Universiteto fakultetų tarybos nustatydavo fakulteto skyrius, jų studijų planus ir tvarką10.

Kiekvienas į universitetą įstojęs asmuo į valstybės iždą turėdavo sumokėti Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos nustatytą 5 litų įrašų (imatrikuliacijos) mokestį.

Taip pat buvo mokamas Švietimo ministerijos nustatytas 75 litų semestrinis mokestis (už teisę lankyti kursus ir naudotis mokslo priemonėmis)11. Remiantis universiteto Tarybos patvirtintomis taisyklėmis, ne daugiau kaip dvidešimt proc.ntų klausytojų nuo šio mokesčio buvo atleidžiami. Tuo tikslu klausytojas turėjo įteikti universiteto rektoriui prašymą ir „savo neturto išrodymus“12.

KTU bib­lio­tekos Retų spaudinių fondo išsaugotose fotografijose įamžinti ne tik Lietuvos universiteto klausytojai ar dėstytojai per paskaitas, bet ir įvairių draugijų, korporacijų veikla ar išvykos. Pavyzdžiui, prof. Eduardas Volteris su Humanitarinių mokslų fakulteto klausytojais ekskursijoje Karaliaučiuje 1927 m. arba iš 1930 m. darytos fotografijos žvelgiantys universiteto rektorius prof. V. Čepinskis, prorektorius prof. Blažiejus Čėsnys ir Akademinio sporto klubo nariai prie įėjimo į universiteto Didžiuosius rūmus (dabar – Kauno technologijos universiteto Antrieji rūmai).

Doc. J. Tumas-Vaižgantas (ketvirtoje eilėje pirmas iš kairės) su Humanitarinių mokslų fakulteto klausytojais, 1928 m. Nuotraukos iš KTU bibliotekos Retų spaudinių fondo

7

Lietuvos universiteto vykdomąjį organą – Senatą – sudarė universiteto prezidiumas ir visų fakultetų dekanai, kurie paprastai posėdžiaudavo kartą per savaitę. Senatas svarstė ir sprendė klausimus, kurie nebuvo universiteto Tarybos ir fakultetų tarybų kompetencija6.

6

Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16-1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June, 1924. Kaunas: [Lietuvos universitetas], 1924, p. 10.

Lietuvos universitetas, 1922.II.16-1927.II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922-Feb. 16, 1927: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. Medžiagą surinko K. Pakštys [ir 6 kiti]; redagavo S. Kolupaila; anglišką tekstą vertė K. Šliūpas. Kaunas: [leidėjas nenustatytas], 1927, p. 50.

8 Lietuvos universitetas = The University of Lithuania: [statutas, mokslų planai, taisyklės]. Kaunas: [leidėjas nenustatytas], 1923, p. 20–21.

9 Lietuvos universiteto studentų ir laisvųjų klausytojų taisyklės. [Kaunas]: Lietuvos universitetas, 1925, p, 1.

10 Laikinasis Lietuvos universiteto regulaminas: [rankraštis]. Kaunas, 1925, p. 17.

11 Lietuvos universiteto studentų ir laisvųjų klausytojų taisyklės. [Kaunas]: Lietuvos universitetas, 1925, p, 3.

12 Ibid, p. 3.

19

„Lietuviškosios enciklopedijos“ 9-ojo tomo (1941) lapai ir puslapis su spaudos klaidų taisymu.

PRADŽIA – DVI SPINTOS IR 40 KNYGŲ

Pradėjus veikti Lietuvos universitetui, iškilo bib­lio­ tekos steigimo klausimas. Laikinoji komisija, kurią sudarė prof. E. Volteris, prof. S. Šalkauskis, prof. Augustinas Voldemaras, prof. Konstantinas Regelis ir prof. Kazimieras Vasiliauskas, kreipėsi į švietimo ministrą su prašymu Valstybės centrinį knygyną perduoti Lietuvos universitetui ir pavadinti jį Universiteto bib­lio­teka. Tačiau buvo gautas neigiamas atsakymas į prašymą. Tuomet universiteto komisija, vadovaujama tuomečio prorektoriaus prof. V. Čepinskio, nusprendė kurti naują bib­lio­teką ir pradėjo bib­lio­tekos vedėjo paieškas. 1922 m. gruodį universiteto Senatas bib­lio­tekos vedėju patvirtino Teisių fakulteto lektorių prof. Vaclovą Biržišką, kuris pareigas pradėjo eiti 1923 m. sausio 1 d. Ši data ir laikoma universiteto bib­lio­tekos įkūrimu13.

Veiklos pradžiai bib­lio­teka gavo profesoriumo dalį universiteto Pirmuosiuose rūmuose. Čia įsikūrė, turėdama dvi spintas ir keturiasdešimt knygų14. Bib­lio­tekos fondas greitai augo: spaudiniai buvo perkami ir priimami kaip aukos. Vien pirmaisiais bib­lio­tekos veiklos metais fondas pasipildė 24 tūkstančiais spaudinių15. Susirūpinta papildomų patalpų paieška. 1924 m. birželio 1 d. posėdyje universiteto Taryba pavedė Senatui rūpintis, kad universiteto statybos plane būtų numatyti Bib­lio­tekos rūmai16. Tačiau planas nebuvo įgyvendintas: 1926–1929 m. bib­lio­teka veikė universiteto Trečiuosiuose rūmuose (Kalnų g., dabar – V. Putvinskio g.), o 1929 m. buvo perkelta į Didžiuosius rūmus, kuriuose Centrinė bib­lio­teka veikia ir šiomis dienomis.

Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16-1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June, 1924. Kaunas: [Lietuvos universitetas], 1924, p. 18.

14 Ibid, p. 19.

15 Lietuvos universitetas, 1922.II.16-1927.II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922Feb. 16, 1927: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. Medžiagą surinko K. Pakštys [ir 6 kiti]; redagavo S. Kolupaila; anglišką tekstą vertė K. Šliūpas. Kaunas: [leidėjas nenustatytas], 1927, p. 127.

16 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16-1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June, 1924. Kaunas: [Lietuvos universitetas], 1924, p. 19–20.

13

20

Bib­lio­teka neapsiribojo vien tradicinėmis veiklomis.

Vedėjo prof. V. Biržiškos, „Lietuviškosios enciklopedijos“ vyriausiojo redaktorius, iniciatyva bib­lio­teka suteikė sąlygas čia darbuotis enciklopedijos rengėjams. Renkant leidiniui medžiagą, naudotasi bib­lio­tekos fondais. (KTU Retų spaudinių fonde išsaugotas „Lietuviškosios enciklopedijos“ 9-ojo tomo fragmentas su spaudos klaidų taisymu.) Universiteto Senatui patvirtinus, 1924–1944 m. prie bib­lio­tekos veikė Lietuvos bibliografijos institutas17, kuris kaupė Lietuvoje išleistų spaudinių privalomuosius egzempliorius, susirašinėjo su užsienio bib­lio­tekomis ir kt.

Bib­lio­tekos bibliografai rengė, o vėliau ir leido valstybinę bibliografijos rodyklę „Bibliografijos žinios“ (1928–1943).

KTU bib­lio­tekos Retų spaudinių fonde iki šių dienų išsaugoti Lietuvos universiteto pirmuosius veiklos dešimtmečius pristatantys leidiniai, rankraštinė lektorių (prof. Vlado Dubo, prof. Vosyliaus Sezemano, prof. Vlado Jurgučio, prof. Mykolo Römerio, doc. Igno Končiaus ir kt.) paskaitų medžiaga, akademinės bendruomenės narių portretinės bei veiklą atspindinčios fotografijos.

Daugiausia turima fotografijų, atspindinčių Lietuvos universiteto lektoriaus doc. Juozo Tumo-Vaižganto veiklą.

Remiantis bib­lio­tekos inventoriaus knygų įrašais, šios fotografijos 1936 m. gautos „iš Vaižganto muziejaus“ – 1934–1941 m. Didžiuosiuose rūmuose veikusio Vaižganto memorialinio muziejaus, eksponavusio testamentu atitekusį rašytojo palikimą. *** Artėjančiam Lietuvos universiteto šimtmečiui paminėti, KTU bib­lio­teka parengė fotografijų parodą „100 Nepriklausomos Lietuvos universitetui Kaune: įkūrimas ir veiklos pradžia“, kuri eksponuojama Centrinėje bib­lio­tekoje.

17

Ibid, p. 21–22.

JUOZO ZIKARO METAI

Juozas Zikaras – Panevėžio gimnazijos mokytojas. 1921 m.

MOKYTOJAS IŠ PAŠAUKIMO Skulptorius jo mokinių akimis Rasa Jonė Ruibienė Juozo Zikaro namų-muziejaus vadovė

Prasidėjus spaliui, po daugiau kaip metus trukusios rekonstrukcijos, Kauno Žaliakalnyje, ant Pelėdų kalno šlaito, lankytojams vėl duris atvėrė atnaujinti vieno pirmųjų Lietuvos profesionalių skulptorių – Juozo Zikaro (1881–1944) – namai-muziejus. Zikarą drąsiai galime vadinti ne tik puikiu skulptoriumi, atsidavusiu mokytoju, bet ir valstybininku: jo darbuose pavaizduota daugybė Lietuvai svarbių ir atsidavusių žmonių, vienaip ar kitaip keitusių mūsų valstybės istoriją. Skulptoriaus darbai puošia nemažai Lietuvoje esančių įvairios paskirties pastatų, tiek jų interjerų, tiek eksterjerų.

Bareljefas „Vytautas prie juodųjų jūrų“, Jonušo Radvilos, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus biustai, M. K. Čiurlionio, Vladimiro Dubeneckio, Juozo Tumo-Vaižganto portretai. Tai – vis Zikaro darbai. Tikiu, kad daugumai lietuvių žinoma, jog šis dailininkas sukūrė nepriklausomos Tėvynės monetas – litus ir centus. Bet, ko gero, nedaug kam žinoma, kad jis kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite ir mokytoja Elena Jasinskaite Panevėžio gimnazijoje suprojektavo mokyklines uniformas mergaitėms, tuo modeliu mokyklos naudojosi net iki 1990 metų.

Ak, tas kūrybingas Panevėžio laikotarpis! Žinoma, kad taptų brandžia kūrybine asmenybe dar iki Panevėžio, skulptorius turėjo nueiti nelengvą gyvenimo

kelią. Anot jo dukters Alytės Zikaraitės, tikroji tėvo, kaip žmogaus, branda prasidėjo, kai jo akyse mirė broliukai ir sesytės, o jis su tėvais suklupęs vis prašė Dievo priimti mažučius pas save. Mirties klausimas Zikarą apskritai domino, kaip ir neįprastas jo gimtoms vietoms smėlingoje žemėje rastas lipnus molio gabalėlis, kuris, įsigniaužus ir atleidus delnelius, tarsi savaime virto Velykų avinėliu.

Vėliau buvo tamsūs vakarai, kai motinėlė prie verpimo ratelio tyliu balsu mokė skaityti lietuviškas knygeles, kurių tėvulis vis iš kažkur parnešdavo. Nebuvo tuo metu Zikariukui tai pats įdomiausias užsiėmimas, mat nei paveikslėlių gražių, nei didelių raidžių.

Tėvo papirosų pakelis su išblukusiomis pieštomis 21

Juozas Zikaras (dešinėje guli ant žolės) – Birželių dvaro daraktorius. 1900–1904 m.

etiketėmis atrodė įdomesnis. Todėl Juozukas, vartydamas tuos pakelius, ir kirilikos pramoko, tėtės vis klausdamas, o kas čia parašyta, kas čia? O ir Pumpėnų pradinės mokyklos, kurioje buvo mokoma rusišku šriftu skaityti bei rašyti, kursas nebuvo toks sunkus.

Ką jau ten! Pateko šešiolikmetis iškart į antrą klasę, po metų tapo mokytojo padėjėju. Ir patikdavo jam mokinių darbus tikrinti, o kartais ir mokytoju pabūti, kai tikrajam mokytojui reikėdavo trumpam išbėgti.

Peržvelgus Zikaro gyvenimą, akivaizdu, kad mokytojauti jis pradėjo tikrai anksti: mokytojo padėjėjas pradinėje, daraktorius Birželių dvare (dab.

Radviliškio r.), gyvenant Sankt Peterburge, irgi teko prisidurti iš mokytojavimo. Piešimą, skulptūrą ir braižybą jis dėstė T. K. Štembergo gimnazijoje ir realinėje mokykloje, taip pat lietuvių pabėgėlių mokyklose. Jau tada, o gal ir visada buvo aišku, kad Zikarui patinka mokytojauti. Išlikdamas draugiškas ir malonus, vis dėlto su mokiniais familiarus nebūdavo.

Skulptoriaus duktė Alytė mėgdavo pasakoti, kaip viena tėtės mokinių Kauno meno mokykloje Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė ištekėjo ir susilaukė sūnelio. Auklių neturėjo, nebuvo kam palikti mažutėlio, tai atsiveždavo į mokyklos kiemą. Kol dirbdavo, vaikelis miegodavo vežimuke prie studijos lango. Zikaras vaikštinėdavo po studiją, stebėdamas studentų darbus, ir vis užmesdavo akį į miegantį vaikiuką. Kai jau pamatydavo, kad šis verkia, sakydavo Domicelei: „Nueik, Damute, pas vaikelį, nuramink.“

Su savo mokine Domicele Tarabildiene. 1930–1938 m.

Su mokiniais Panevėžyje (J. Zikaras ketvirtas iš kairės). Pirmas kairėje – Bernardas Bučas. Apie 1921 m.

Bet kartą pasitaikė, kad mažutis rėkė kaip pasamdytas, miegoti nenorėjo – Tarabildienė jau manė tądien nebaigsianti skulptūros užduoties. Zikaras, stebėdamas, kaip ji laksto iš studijos į kiemą ir atgal, pasakė: „Na jau pabaik čia laksčiusi, eik prie skulptūros, aš tuo rėksniu užsiimsiu.“ Ir vėžino vaikelį po mokyklos kiemą, kol mažius užmigo ir paskaitoms niekas nebetrukdė.

JUOZAS ZIKARAS: VIETOS IR DATOS Gimė Viktoro ir Mikalinos Zikarų šeimoje. Iš septynių vaikų vienintelis liko gyvas.

1881 lapkričio 18. Paliukų k. Panevėžio r.

1897 Pumpėnai Pradėjo lankyti keturklasę mokyklą.

22

Vienus metus gyveno Latvijoje.

1902 Latvija Apie 1903–1904 Birželių k.

Birželių dvare atidarius mokyklą kumečių vaikams, pakviestas juos mokyti.

Remiamas G. Petkevičaitės-Bitės ir J. Jablonskio, mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje (pas I. Trutnevą).

1904 Vilnius 1906 Sankt Peterburgas Nebaigęs Vilniaus mokyklos, mėgino įstoti į Sankt Peterburgo dailės akademiją.

Nepavykus trejus su puse metų mokėsi Dailės skatinimo draugijos mokykloje.

Esu dėkingas Zikarui, nes jo dėka pamilau grožį ir visą gyvenimą norėjau paišyti. <...> pas mus gimnazijoj Zikaras taip buvo pastatęs, kad paišybos pamoka buvo svarbiausia.

Kai ji praeidavo, tai visos kitos pamokos tai niekis. Niekas nebijojo net lotynų kalbos, matematikos, fizikos ir kitų pamokų. Įsivaizduokit, kur jūs rasit dabar, kad paišybos pamoka būtų svarbiausia. Ir tai padarė ne rėkimu ar gąsdinimu, o tik savo autoritetu.

Vis dėlto kartais kantrybės pritrūkęs Zikaras kokiam išsiblaškiusiam mokiniui ištardavo: „Ak tu, terliūzų genijau!“ Kai Zikaras pradėjo dirbti piešimo mokytoju Panevėžio gimnazijoje, direktorius Juozas Balčikonis priminė, kad piešimo Zikarų šeima Kauno miesto sode. Iš kairės: sūnūs Teisutis ir Vaidutis, Juozas Zikaras, duktė Alytė, sūnus Vainutis ir žmona Anelė Zikarienė. 1930–1935 m. pamokos vyks įvairiose skirtingose klasėse. Čia jau Zikaras giliai įkvėpė oro ir ramiai, bet Per mokytojų rankas pereina mokinių – besiformuojančių asmeryžtingai pareiškė, kad jis ne tam 10 metų nybių – likimai. Taip ir Zikarui kiekvienas mokinys buvo tarsi tuščias, mokėsi Sankt Peterburge, kad dėstytų ten, kur nėra pripieštas arba taisytinas lapas. Reaguodavo jis jautriai. Dauguma atskiros patalpos piešimo klasei. Direktorius patikino, mokinių dar mini jo kilnumą. kad tiesiog nėra laisvų patalpų. Zikaras paprašė leisti Skulptoriaus auklėtinių prisiminimų iš Sankt Peterburgo laikų apžiūrėti mokyklą. Balčikonis gūžtelėjo pečiais, pakvietė neturime, bet mielai šiame straipsnyje pasidalinsiu J. Zikaro namuose- mokyklos ūkvedį: eikit, žiūrėkit... Ir surado nereikalingų muziejuje saugomais Panevėžio ir Kauno mokyklų mokinių atsiliepi- daiktų prikrautą visai gerą patalpą. Su ūkvedžiu ir sargu mais, surinktais skulptoriaus dukters Alytės Zikaraitės. Tėvui atminti ji iškraustė, išvalė. Zikaras inventorių užsakė remdamasis nuveikė didelį darbą, surinkdama ne tik prisiminimų apie jį, bet ir jo po Sankt Peterburgo dailės akademijos patirtimi, ir štai – Lietuvą išsibarsčiusius darbus, taip pat dar sovietų Lietuvoje 1959 m. puikiausia piešimo klasė! Dar ilgą laiką tikrai jokia Lieatidarydama slaptą privatų Juozo Zikaro muziejų. tuvos mokykla neturėjo tokios piešimui skirtos klasės.

Daugumos mokinių likimai nelengvi, bet kokią gražią šviesą jie skleidžia, pasakodami apie savo jaunystės liudininką mokytoją Juozą Zikarą! DAILININKAS VYTAUTAS KAZIMIERAS JONYNAS

(1907–1997)

MOKYTOJAS BRONIUS JUŠKA (1909–1982)

1970-01-07 JAV

1973-08-27 Kaunas

Aš mokiausi pas Zikarą Panevėžyje 7 metus, tai per tiek laiko galima buvo pažinti žmogų. Aš Jį labai aukštai vertinu ir pats ėmiau pavyzdį iš Zikaro.

Jis vienintelis visoje Lietuvoje pasirūpino, kad buvo įrengta speciali paišybos klasė su specialiais suolais. Jis buvo reiklus, bet nerėkdavo, nevydavo iš klasės. Jis ramiai <...> darė iš gipso pinigų modelius. <...> Jis sėdėdavo net nežiūrėdamas į mokinius, ką jie veikia. Tik staiga atsikeldavo iš savo užstalės, kaip liūtas prisiartindavo prie mūsų. Tada net šiurpas eidavo per kūną. O jis priėjęs duodavo ramiai dalykines pastabas, sudirbdavo tave visai ir vėl nueina, o tu dirbi užsigulęs. <...>

Įstojo į Dailės akademijos Skulptūros fakultetą. 1916 m. baigė. Diplominis darbas „Motinystė“ buvo palankiai įvertintas.

1910 Sankt Peterburgas 1917–1918 Sankt Peterburgas Dėstė piešimą, skulptūrą ir braižybą T. K. Štembergo gimnazijoje.

Zikaras kompanijoje buvo linksmas. Kartą jis ėjo lažybų, kad su alumi suvalgys 60 kiaušinių, ir suvalgė!

DAILININKAS PRANAS LAPĖ (1921–2010) 1970-01-14 JAV

Labai šviesų atminimą nešioju apie Juozą Zikarą.

Vokiečių laikais man teko dirbti ir negalėjau lankyti užsiėmimų Meno mokykloje – dailės institute. <...> Jonynas [tuometis mokyklos direktorius – R. J. R.] atsakė: „Ar darbas, ar mokslas!“<...> Pasikalbėjau su Zikaru ir dar vienu dailininku. Zikaras mane puikiai suprato ir leido nelankyti užsiėmimų. Jie įkalbėjo ir direktorių Jonyną ir aš nebuvau išbrauktas iš studentų sąrašų.

Panevėžio gimnazijoje įkūrė piešimo klasę ir dirbo joje dešimt metų.

1919 Panevėžys Nuo 1929 Kaunas Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą.

Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, vėliau vadovavo Skulptūros ir keramikos fakultetui. 1944 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Nuo 1940 Kaunas 1944 lapkričio 10. Kaunas Nepakėlęs sovietų saugumiečių tardymų dėl sūnų veiklos, nusižudė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Antkapiniu paminklu tapo jo paties „Sielvarto“ autorinė kopija.

23

ALDONA ANTANAITYTĖ-VILEIŠIENĖ (1909–2002), Panevėžio miesto vyr. gydytojo Juozo Vileišio žmona 1989-03-12 Kaunas

Aš mokiausi Panevėžio gimnazijoje nuo 1920 iki 1930 metų. Zikaras mokino paišybą nuo 1920 m. iki 1925 m. Mokytojas buvo labai geras, mes jį mylėjom.

Būdavo, kad griežčiau ką pasakydavo, bet nerėkdavo.

Nepravardžiavom. <...> Mokėsi Panevėžio gimnazijoje Stasilionytė, visuomet buvo užsisvajojusi. Mirė džiova dar jauna. Buvo graži ir turėjo gražų balsą, bet kai mokėsi dainuoti vis uždusdavo. „Laisvės“ galvutei pozavo Marija Ramanauskaitė, tuo metu buvusi Panevėžio gimnazijos mokinė. Vėliau ji ištekėjo už gydytojo Statkevičiaus.

Bronė Stasilionytė buvo viena iš nedaugelio mokinių, kuriai Zikaras rašydavo didesnį pažymį nei, jo nuomone, buvo verta. Piešė ji prastai ir dailininkas dūsaudamas sakydavo: „Na, kad ir paišai, Bronele, dvejetui, bet jei papozuosi man, gausi tris.“ Mokytojui pozuoti buvo didelė garbė ir Stasilionytė, žinoma, sutiko. Zikaras sukūrė vieną gražiausių savo darbų „Svajonė“ [šio biusto nuotrauka spausdinama žurnalo IV viršelyje – R. J. R.].

J. Zikaras prie kuriamos „Laisvės“. Panevėžio gimnazijos sporto salė. 1921-09-25.

Fotografas A. P. Šinskis.

KERAMIKĖ TEODORA MIKNEVIČIENĖ (1909–1982) 1971 m. rugpjūtis Kaunas

Ne, jis buvo ne geras, o tiesiog kilnus. Kilnus ir orus.

MOKSLININKAS ALFONSAS GABRĖNAS (1904–1978) 1973-10-22 Panevėžys

Zikaras buvo reiklus. Aš buvau jo mylimu mokiniu.

Pirmas buvo Urbas, Juzulėnas ir aš. Mes darydavome įvairias dekoracijas [Panevėžio vyrų gimnazijos vaidinimams – R. J. R.] ir turėdavome privilegiją. Gaudavom gimnazijos raktus ir gaudavom mokinius padėjėjus dekoracijoms daryti. <...> Atmenu, kaip dirbo Basanavičių. Dar Basanavičius pats buvo atvažiavęs papozuoti.

Zikaras mėgdavo savo vaikams pasakoti, kaip apie 1921 metus Jonas Basanavičius jam pozavęs.

Skulptorius buvo perspėtas, kad nekankintų patriarcho, leistų jam laisvai pozuoti, t. y. jei norės vaikščioti, keisti pozą. Dailininkas beveik užsigavo, juk jis puikiai suprantąs ir yra labai dėkingas, kad gerbiamas Basanavičius jam papozuos. Buvo sutarta penkias dienas po tris valandas. Taigi, ateina gerbiamas svečias, Zikaras jį sodina, siūlo arbatos ir tikina, kad nebūtina nejudant sėdėti. „Bet tamstai būtų patogiau, jei ramiai sėdėčiau?“ – tikslinasi Basanavičius. „Na, – mykia skulptorius. – Būtų gerai, bet kaip jums labiau tinka...“ Basanavičius įsitaiso ant juodos sofutės (ji eksponuojama Zikaro namuose-muziejuje), įsmeigia 24

Kuriant J. Basanavičiaus biustą, skulptoriui pozavo pats tautos patriarchas. 1923 m.

Fotografas A. Baltėnas. Visos nuotraukos iš Juozo Zikaro namų-muziejaus archyvo

akis į skulptorių ir tris valandas, anot Zikaro, ne tik nejuda, bet ir nemirksi! Štai kur supratimas, kas yra atsakomybė!

Zikaras džiaugėsi, kad užteko trijų dienų, kad tokio nuostabaus pozuotojo daugiau niekad gyvenime neturėjęs. „Ačiū Dievui, niekas daugiau taip gerai nepozavo, – vis atsidusdavęs dailininkas. – Tos akys kiaurai veria.“ Įspūdingas Basanavičiaus biustas.

Sakoma, kad pirmasis tautos patriarcho biustas buvo išlietas iš mūšių laukuose už Lietuvos nepriklausomybę surinktų šovinių tūtelių...

ALEKSANDRA MORKŪNAITĖ-GABRĖNIENĖ (1906–1994) 1986-11-30 Kaunas

Aš buvau J. Zikaro mokine Panevėžio gimnazijoje. <...> Zikaras organizuodavo mokinių parodas ir aš visuomet dalyvaudavau. Taip pat dalyvaudavo kaip gabus paišyboje Gabrėnas. Jis buvo aukštesnėje klasėje.

Vėliau mes vedėme. Niekuomet nemačiau Zikaro užsirūstinusio. Nebardavo ir būdavo geras, tiesiog kilnus. <...> Su Zikaru susitikdavome ir Kaune <...> kaip suaugę žmonės – geri draugai. Atmenu, kartą nuėjome į kavinukę <...> labai gerai atmenu jo pasakymą iki dabar: „Jeigu šeimoje yra vienas protingas, tai šeima įmanoma.“ Vienas gražiausių, anot dukters Alytės, dalykų buvo tai, kad Zikaras su žmona niekada viešumoje nesibardavo. Namuose būdavę visko, bet viešoje vietoje, kaip pokalbiuose su straipsnio autore yra sakiusi Zikaraitė, „tėvai tiek gerbė vienas kitą ir aplinkinius, kad neleido sau kitiems gadinti nuotaikos“.

INŽINIERIUS GASIŪNAS (MOKĖSI PANEVĖŽIO GIMNAZIJOJE) 1972 m. vasaris

<...> Zikarą gerai prisimenu. Jis buvo toks rimtas ir reiklus. Mes, mokiniai, kažkaip su pagarba sakydavom, kad „Bus Zikaro pamoka“. Jo nepravardžiuodavom kaip kitų. <...> Jeigu jis kada pabardavo, tai įstrigdavo giliai ne tik į protą, bet ir į širdį. Todėl mes stengdavomės taip elgtis, kad jis nebartų. Labai gerai ir su meile dėstė savo dalyką. Bet kartais pamokų metu mėgdavo papasakoti apie savo vaikystę. Jis pasakodavo labai įdomiai.

Ir Zikaraitė minėdavo, kad tėtės pasakos būdavo daug įdomesnės nei mamos, nes jos sakmės buvo labai jau didaktinės, o tėtukas sekęs taip įdomiai, dažniausiai siaubo pasakaites apie vaiduoklius, kapines ir apleistas koplyčias! Vaikiukai cypdavo iš baimės, bet vis prašydavo, kad tėtė dar sektų.

VERTĖJAS DOMINYKAS URBAS (1908–1996) 1988-10-12 Vilnius

J. Zikaras – mokytojas iš Dievo malonės. Mokė piešimą visa savo būtybe. Jis mokykloje buvo sudaręs tokį klimatą, kad piešimas buvo svarbus dalykas. Jis sakydavo, kad išmokti piešti yra reikalingas ir garbingas dalykas. Nedaug šnekėdavo, bet dalykiškai. <...> Klasėje vaikščioja tarp mokinių ir daro pastabas tyliai, tik tam mokiniui girdimas, bet pieštuku niekad netaisydavo. <...>

Mokslo metų pradžioje kalbėdavo apie dailės vertę ir kam ji reikalinga.

Kai būdavo mieste parodos, vis eidavome in korpore.

Zikaras papasakojo apie Rimšą, Vienožinskį, Kalpoką ir kitus. <...> Kai Kaune buvo įkurta Čiurlionio galerija, tai mūsų visų Meka buvo ją aplankyti. <...> Kiekvienoje klasėje nuo III–IV kl. buvo 3–4 ar dar daugiau paišybai gabių mokinių, kuriuos vadindavome „chudožnikais“ [rusiškai – dailininkai – R. J. R.]. Zikaras mokė berniukų ir mergaičių gimnazijoje. Mokslo metų pabaigoje būdavo ruošiamos parodos, į kurias eidavome visuomet pasipuošę, nes tai būdavo gimnazijos šventė. Dalyvaudavo ir choras, mokytojo Mykolo Karkos vadovaujamas. <...> Panevėžio Katedroje yra Zikaro darbų: Kristus Karalius – altoriuje. <...> Vyskupo užsakymu Zikaras [sukūrė] tuometinio popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Matulionio skulptūras.

1988-12-06 Vilnius

<...> Matote, Zikaro mokymo programoje buvo būtinas punktas – piešti iš gamtos: trobesį, medį, varną ant tvoros, medžio lapą, gėlės žiedą, vabalą... <...> Klasės darbe buvo privalomas dalykas – iliustracija: mokytojas paskaitydavo, pav., lietuvišką pasaką, aptardavo, pakomentuodavo ir imdavomės „iliustruoti“. <...> Patys gabieji Zikaro mokiniai [eidavo] pas jį ir ne pamokų metu (gal ir į namus), su tais jis užsiimdavo individualiai. Iš tų išėjo, pvz., Bern. Bučas, žinomas skulptorius. Daug žadantis buvo Kazys Urbas (tas, Italijoje besimokydamas, džiova susirgo ir studijas nutraukė), Petras Janulis pasidarė žymus architektas <...>, kitas žymus architektas buvo Fel. Bielinskis.

Kazys Urbas Romoje studijavo architektūrą, kartkartėmis susirašinėdamas ir su Zikaru. 1931 m. rudenį Jurgis Šaulys, būdamas Lietuvos pasiuntiniu prie Šv. Sosto, susitarė su Urbu, kad šis nupieštų didelį Lietuvos žemėlapį. Padedamas bulgaro Kristofo, jis sutiko įgyvendinti šį diplomato sumanymą. Darbas truko dvejus metus. Jaunuolis naudojosi Lietuvos Vyriausiojo Štabo išleistais atskirų vietovių žemėlapiais. Didingas žemėlapis pieštas ant sienos, pasilipus ant kopėčių.

Savo vaikams ir daugumai mokinių Zikaras perdavė drąsą, nuoširdumą ir atkaklumą, siekiant gyvenimo tikslų, kurie džiugintų ne tik juos pačius, bet ir šalia jų esančius žmones. Alytė sakydavo, kad tėtis vos ne kiekvieną dieną primindavo, kad „vardan tos Lietuvos“ turite stengtis“. Jis mėgdavo sakyti: „Lietuva maža, bet ji turi būti išgarsinta savo menu.“ Ir, žiūrėdamas į savo „tiksliukus“ vaikus (iš keturių atžalų tik Teisutis pasirinko dailininko kelią), pridurdavo „arba kitais darbais“.

25

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

JONO LANKUČIO DVASIA GARGŽDUOSE – GYVA Diana Ciparienė Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

Giedrė Ilginienė Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

„Lankučio būta nepaprastai gero, tauraus, teisingo žmogaus, didelio mokslininko ir literatūrologijos autoriteto, prieš kurį sutrikdavo sovietiniai ideologai, tikro akademiko, tyliai, ramiai, nedrumsčiamai dirbusio fundamentalius darbus ir savo žmogiškąja laikysena gynusio tautinės kultūros prestižą“, – yra pasakiusi literatūrologė dr. Elena Bukelienė. Nors plačiajai visuomenei Jono Lankučio (1925–1995) gyvenimo faktai, veikla ir darbai nėra gerai žinomi, šis literatūrologas ir kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras paliko pėdsaką šioje srityje, ypač dramaturgijos žanro tyrimuose. Todėl ir Klaipėdos rajono viešoji biblioteka, įsikūrusi Gargžduose, daugiau kaip prieš dvidešimt metų buvo pavadinta šiame Žemaitijos mieste gimusio mokslininko vardu.

Iniciatyvos, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bib­lio­teka būtų pavadinta Jono Lankučio vardu, ėmėsi ilgametė Gargždų bib­lio­tekos vadovė Joana Bagdanavičienė. Svarbu, kad jos sumanymą parėmė savivaldybė, nes buvo renkamasi iš kelių vardų.

2000 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo bib­lio­tekai suteiktas J. Lankučio vardas. Ta proga bib­lio­tekoje surengtos iškilmės. Pristatyta informacinė lenta, kurią, skambant kanklėms, atidengė akademiko našlė Janina Lankutienė, šventėje dalyvavo garbingų rajono ir miesto svečių.

SAUGOMI TIEK RANKRAŠČIAI, TIEK DAIKTAI Bib­lio­tekoje saugoma nemažai J. Lankučio literatūros kritikos straipsnių rankraščių, kitos archyvinės medžiagos. Itin reikšmingas literatūrologo 1978 m. paliktas įrašas bib­lio­tekos svečių knygoje. Bib­lio­ tekoje sukaupta įvairių jo laiškų: susirašinėjimų su 26

išeivijos rašytoja Ale Rūta, mokslo draugų, visuomenininkų laiškų, paties J. Lankučio laiškų bib­lio­tekai, saugomi rašytojo Jono Avyžiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus, režisieriaus Henriko Vancevičiaus ir kt. sveikinimų atvirukai, skirti J. Lankučiui.

2019 m., vykdydami projektą „Bib­lio­tekos paslaugų ir įvaizdžio populiarinimas“, parengėme pristatomąjį stendą, jam panaudojome J. Lankučio šeimos dovanotus kai kuriuos asmeninius dokumentus: Lietuvos TSR mokslų akademijos nario-korespondento pažymėjimą, akademiko pažymėjimą, akademijos centrinės bib­lio­tekos skaitytojo bilietą, vairuotojo pažymėjimą, Lietuvos rašytojų sąjungos pažymėjimą.

Taip pat specialioje spintoje saugome asmeninius J. Lankučio daiktus: skrybėlę, pieštukinę kt. Stendas įrengtas bib­lio­tekoje, jį galima apžiūrėti per įvairius renginius.

XX a. 9–10 dešimtmečiais dailininkai buvo skatinami savo kūriniuose įamžinti žymiuosius meno,

Pranciškaus Gerliko tapytas Jono Lankučio portretas. Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos

kultūros žmones. J. Lankutis pateko tarp „išrinktųjų“, pozavusių dailininkui Pranciškui Gerlikui. „Buvo maždaug 1985 metai. Grįžta iš darbo tėtis, žaismingai nusiteikęs, ir sako: „Sveikinkit mane! Nuo šiol aš būsiu modelis-pozuotojas“, – pasakojo akademiko dukra Margarita. J. Lankutis iš pozavimo seansų grįždavo labai pavargęs, ne mažiau negu iš darbo. Kai parėjo iš paskutinio seanso, pripažino, kad šis darbas labai sunkus, nes tas dvi valandas nieko negali daryti – net pajuokauti, nes veidas negali pasikeisti, turi sėdėti rimtas. Tai tomis valandomis J. Lankutis įsijungdavo „vidinį“ balsą ir planuodavo darbus: susirinkimas toks, dienotvarkė tokia, svarstyti tą, parašyti tą, perskaityti tą...

Vėliau apie tą paveikslą nei pats, nei aplinkiniai nebekalbėjo. Nors ir buvo surengta visų atrinktų nutapyti kultūros žmonių portretų paroda, šeima jo nematė. Maždaug po dešimtmečio, praėjus savaitei po akademiko mirties, dailininkas P. Gerlikas ėmė primygtinai siūlyti šeimai nusipirkti tą paveikslą, nes tai – J. Lankučio atminimas. Taip namiškiai šį portretą išvydo pirmą kartą ir įsigijo. Tačiau namuose šiam darbui buvo ankšta, jis tarsi nerado savo vietos. Praėjus dar keleriems metams, bib­lio­tekai Gargžduose suteiktas J. Lankučio vardas, tad atrodė labai natūralu, kad paveikslo vieta būtent čia – šeima bib­lio­tekai jį padovanojo.

2015 m. Gargždų bib­lio­tekoje atidengtas memorialinis kampelis J. Lankučiui atminti, jame eksponuojami asmeniniai literatūrologo daiktai, nuotraukos ir kt. Bib­lio­tekoje taip pat galima pamatyti dailininko Stasio Krasausko pieštą draugišką J. Lankučio šaržą. Žinoma, esama ir nuotraukų, taip pat autografuotų mokslininko leidinių.

Bibliotekoje įrengtas atminimo stendas, kuriame eksponuojami ne tik dokumentai, nuotraukos, bet ir asmeniniai J. Lankučio daiktai.

2020 m. vyko renginys „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“. Jame dalyvavo J. Lankučio artimieji, bibliotekininkai, literatūros mokslininkai.

2012 m. rugpjūčio 16 d. bibliotekoje apsilankius Lankučių šeimai. Iš kairės: bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, J. Lankučio sesuo Marytė Mažeikienė, Aptarnavimo skyriaus vedėja Marytė Jacikienė, J. Lankučio žmona Janina Lankutienė, dukra Margarita Lankutytė-Dautartienė ir anūkas Juozas Lankutis.

ŽINOJO, KĄ NORI VEIKTI SOSTINĖJE

J. Lankutis gimė 1925 m. vasario 8 d. Gargžduose.

Tėvai Jonas ir Stanislava Lankučiai čia gyveno, dirbo ir augino penkių vaikų šeimą. J. Lankučio polinkis į literatūrą, jos kritiką galimai ėmė skleistis, kai Gargždų progimnazijoje buvo suburtas literatų būrelis „Ąžuolas“, kuriam vadovavo pats J. Lankutis. Čia jaunuoliai savo iniciatyva, be mokytojų raginimo, rašydavo referatus, juos aptarinėdavo, rengdavo literatūrinius teismus, sakydavo kalbas. „Iš pat mažens susidraugavau su keliais įdomiais, išprususiais vaikinais iš aplinkinių kaimų. <...> Kartu mokantis mokykloje, mane stebindavo jų mokėjimas visada išlikti savarankiškais, nepriklausomais, visuose reiškiniuose įžvelgti kažką giliau, mąstyti, na ir pasvajoti. Ypač imponavo tai, kad šitie vaikinai ne šiaip sau „ryja“ knygas, o sugeba jose rasti kažką daugiau, negu, atrodė, ten yra parašyta.

Kiekvienas kūrinys jiems sužadindavo vaizduotę, pagimdydavo daugybę originalių minčių ir idėjų.“1 Ypatingus jaunuolio gabumus dar gimnazijoje pastebėjo literatūros mokytojas poetas Salys Šemerys.

Gal ir jis bus prisidėjęs prie to „jaunatviško troškimo ką nors dirbti prie to didžiojo mūsų knygos kelio, kuris nusitiesė per krašto istoriją iš tolimos amžių glūdumos per dabartį ir ateitį“.

Baigęs Klaipėdos suaugusiųjų gimnaziją, J. Lankutis 1948 m. atvyko į Vilnių. Smalsus, sumanus jaunuolis jau žinojo, ką veiks sostinėje. Jis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Ilgus dešimtmečius nesiblaškydamas atsidėjo literatūros mokslui ir kritikai, daug rašė. 1953 m. baigęs universitetą, pradžioje dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, o 1956 m. atėjo dirbti į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – Lietuvių literatūros ir tautosakos 1

Tarybų Lietuvos rašytojai. Vilnius, 1967, p. 425−426.

27

institutas). Apgynęs disertaciją, tapo Tarybinės literatūros skyriaus vadovu. 1984 m. J. Lankutis tapo šio instituto direktoriumi, o 1993-iaisiais, vienuolika metų ėjęs šias pareigas, pasitraukė į pensiją.

SVARBIAUSI MOKSLININKO DARBAI

Kartu su instituto kolektyvu J. Lankutis parengė ir išleido keturių tomų „Lietuvių literatūros istoriją“ (1957–1968) bei „Lietuvių literatūros istorijos“ dvitomį (1979–1982), buvo „Lietuvių literatūros istorijos“ (1977) rusų kalba vyriausiasis redaktorius, gyvenimui prikėlė mūsų klasikų palikimą – mažiau dėmesio teikė propagandai, daugiau vertino ir analizavo estetinį kūrinių grožį, rūpinosi, kad lietuvių literatūros autoriai ir jų kūryba nenugrimztų į nebūtį, būtų tinkamai įvertinti. Aktyviai dalyvavo leidyklų ir redakcijų redakcinėse kolegijose.

J. Lankutis domėjosi draminio pobūdžio literatūra, dramaturgija, teatru. Ypač kėlė konfliktiškumo kūrinyje svarbą. 1974 m. savo veikale „Lietuvių dramaturgijos raida“ pateikė išsamią lietuvių dramaturgijos istorijos panoramą. 1983 m. pasirodė „Lietuvių tarybinė dramaturgija“ – pirmasis šio autoriaus specialus istoriografinis darbas, o 1988 m. – „Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai“. Čia daug dėmesio skirta Vydūno, Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Petro Vaičiūno ir kitų autorių dramaturgijai.

Iš viso J. Lankutis parašė ir išleido per dvidešimt veikalų, kuriuose nagrinėjo lietuvių literatūros proc. są, teatro studijų bei kelias monografijas. Tai „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“, „Eduardo Mieželaičio poezija“, „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija“, „Etiudai apie Juozą Grušą“. Paskutinė J. Lankučio knyga – „Egzodo dramaturgija“ išėjo jau po autoriaus mirties – 1995-aisiais.

Apie patį literatūros kritiką knygų išleista nedaug.

Gargždų šviesuolis Vytautas Rimavičius parengė leidinį „Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“ (Klaipėda, 2001). Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Jonas Lankutis literatūros kasdienybėje“ (sud. Donata Mitaitė; Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006).

ŠVIESIŲ PRISIMINIMŲ KELIANTYS RENGINIAI

Bib­lio­tekos kolektyvas jau nuo pat akademiko vardo suteikimo palaiko glaudžius ryšius su jo šeima: J. Lankučio vaikai Kęstutis ir Margarita, anūkai Jonas ir Sigutė bib­lio­tekoje apsilanko visada, kai tik svečiuojasi Klaipėdos krašte, dažniausiai pas akademiko seserį Marytę Mažeikienę.

2005 m. kovą bib­lio­teka surengė J. Lankučio 80-mečio konferenciją. Joje dalyvavo ir pranešimus skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos dr. Elena Baliutytė, dr. Donata Mitaitė, Vilniaus universiteto profesorė E. Bukelienė, Klaipėdos universiteto docentas dr. Aleksandras Žalys.

28

2015 m. kovo 6 d. artimieji ir bib­lio­tekos lankytojai susirinko į atminimo vakarą „Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią...“ Jame netrūko nei šviesių atsiminimų, nei šypsenų, nei šiltų žodžių. Po J. Lankučio gyvenimo akimirkų retrospektyvos2 susirinkusieji tylos minute pagerbė akademiką ir jo žmoną J. Lankutienę, kuri amžino poilsio iškeliavo tų metų vasario 4-ąją. Prisiminimais apie tėtį bei jo nuveiktus darbus pasidalijo M. Lankutytė-Dautartienė. Viena svečių, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė Vilija Butkuvienė bib­lio­tekos kolektyvui palinkėjo ir toliau palaikyti tokius glaudžius santykius su artimaisiais, puoselėti suteiktą vardą.

2020 m. vyko renginys „Prie didžiojo knygos kelio: akademikui Jonui Lankučiui – 95“. Jame tradiciškai dalyvavo J. Lankučio artimieji: dukra M. LankutytėDautartienė, sūnaus Kęstučio žmona Lina Lankutienė, vaikaičiai Juozas Dautartas ir Jonas Lankutis. Jie ypač prisideda prie akademiko atminimo išsaugojimo, jautriais pasakojimais visiems primindami, koks žmogus buvo J. Lankutis – santūrus, pasitempęs, pedagogiškas. Vaikaitis Juozas citavo kunigą Andrių Narbekovą (beje, kilusį iš Gargždų) – „Medį pažinsi iš jo vaisių“. Ši mintis labai taikliai apibūdina Lankučių šeimą, nes būtent jie – ta gyvoji grandis, leidžianti mums pažinti šį literatūros kritiką. Renginyje kalbėjo su J. Lankučiu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbusios mokslininkės: instituto direktorė ir dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, literatūros kritikės D. Mitaitė, Jūratė Sprindytė. Jos visada mielai priima bib­lio­tekos kvietimą atvykti į Gargždus, skaito pranešimus, dalijasi prisiminimais.

Bib­lio­tekos renginiuose aktyviai dalyvauja mokiniai: skaito poeziją, prozą, muzikuoja, pristato savo kūrybą. *** Kodėl bib­lio­tekai svarbu vadintis J. Lankučio vardu? Į šį klausimą galima atsakyti profesorės, dažnos bib­lio­tekos viešnios Viktorijos Daujotytės žodžiais: „Lankutis – akademinio tono kritikas, manęs, kad literatūrą tik iš didelės prabangos galima vertinti vien absoliučiais grožio, meniškumo ar estetinio tobulumo kriterijais. Žemaitis, persiėmęs tradiciniu žemaičių kultūrininkų angažuotumu saviesiems, savo tautos likimui, Lankutis ir ideologinių suvaržymų laiku bandė laviruoti taip, kad nepakenktų literatūrai.“ Šiandien, atstovaudami bib­lio­tekai Lietuvos, regiono, rajono ar miesto renginiuose, šventėse, gavę šeimos sutikimą, mielai dabinamės marškinėliais bei kepuraitėmis su J. Lankučio vardu. Pasigaminame kitos reprezentacinės atributikos: rašiklių, maišelių, net skėčių... Save vadiname Lankučiais. Taip išėjo savaime. Didžiuojamės nešdami šį vardą ir džiaugiamės, kad J. Lankučio dvasia gyva mūsų bendrystėje.

2

Galima pažiūrėti „Youtube“ platformoje: www.youtube.com/ watch?v=07-cZY3kBug.

Knygynų ir bibliotekų lentynose mirga gražiausi knygų viršeliai, visų knygų anotacijos – intriguojančios.

Leidyklos nuolat skaitytojams siūlo daugybę naujų knygų. Kaip nepaskęsti šiame naujienų verpete ir išsirinkti, ką skaityti? Kartu su instagramo knygų apžvalgininkais tiesiame jums pagalbos ranką!

UGNĖ RIMKEVIČIENĖ (PILNA_LENTYNA) REKOMENDUOJA JULIET GRAMES. „SEPTYNIOS AR AŠTUONIOS STELOS FORTŪNOS MIRTYS“ (The Seven or Eight Deaths of Stella Fortuna, 2019. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. Vilnius: Alma littera, 2019)

Pilna_lentyna nuotraukos

Kaip norėjau šios knygos! Viršelio margumas patraukė akį, pirmųjų perskaičiusiųjų apžvalgos užkėlė kartelę, o kai Knygų mugėje pamačiau autorę, supratau, kad toks mielas žmogus negalėjo parašyti prastos istorijos.

Autorė pasakoja apie savo močiutės gyvenimą.

Stelos Fortūnos šeima kilusi iš Italijos Ievolio miestelio Kalabrijoje. Tėvui viską metus ir išsikėlus į Jungti-

nes Valstijas, šeima vos suduria galą su galu, bet vis tiek yra laiminga. Nuo pat mažosios Stelos vaikystės prasideda flirtas su mirtimi. Tik per plauką likusi gyva, iš mažos užsispyrusios mergaitės ji pamažu tampa moterimi. Gražiausia kaimelio mergina turi tvirtą charakterį ir sunkiai nusileidžia primetamoms tų laikų taisyklėms. Vėliau su įprastu gyvenimu tenka atsisveikinti. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą šeima emigruoja į Ameriką pas tėvą ir jiems tenka viską pradėti iš naujo. Mirtis toliau alsuoja Stelai į nugarą.

Viena nelaimė po kitos visada bus jos gyvenimo palydovės.

Knyga tokia daugiasluoksnė. Čia yra visko: stiprios, besąlygiškos meilės, tragedijos, fizinio ir psichologinio smurto, svajonių, skausmo, neteisybės... Skaitydama vienu metu gailėjau Stelos ir kitų šeimos moterų, kitu – pykau dėl nelogiškų jų sprendimų. Vienintelis visą laiką nepakitęs jausmas – neapykanta žiauriems ir brutaliems vyrų poelgiams prieš moteris.

Jei vertinsime knygos dalis, labiau mėgavausi ta, kurioje veiksmas plėtojamas Kalabrijoje. Buvo labai įdomu skaityti apie tų laikų Italiją, papročius ir gyvenimo būdą. Antroji knygos pusė – Amerikoje – buvo mažiau patraukli, nors būtent čia ir virė daugiausia veiksmo ir gyvenimo dramų.

Galiu nuoširdžiai pasakyti – knyga man labai patiko. Tai visiškai kitokia istorija, nei esu įpratusi skaityti. Jei norite įtraukiančios, gyvenimiškos ir sukrečiančios istorijos, rekomenduoju perskaityti šią knygą ir tikiu, kad dar ilgai neužmiršite Stelos. Ir visų jos septynių ar aštuonių mirčių.

29

HANNAH KENT. „PASKUTINĖS APEIGOS“

ALYSON RICHMAN. „PRARASTA ŽMONA“

(Burial rites, 2013. Iš anglų k. vertė Jovita Groblytė-Hazarika.

Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2016)

(The Lost Wife, 2011. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė.

Vilnius: Tyto alba, 2019)

Autorė skaitytojus nukelia į 1829-ųjų Islandiją, kur už žmogžudystę nuteista Agnes Magnusdotir laukia mirties bausmės.

Apygardos komisaras įpareigoja religingą ūkininkų šeimą globoti Agnes, kol jai bus įvykdyta egzekucija. Pasinaudodama suteikta galimybe, moteris paprašo, kad jos dvasiniu globėju taptų jaunas kunigas Totis. Pamažu Agnes jam atsiskleidžia ir papasakoja jautrią, sukrečiančią savo gyvenimo istoriją.

Tikra istorija paremtas kūrinys sujudina jausmus, verčia susimąstyti ir stebėtis nesuvokiama to meto realybe ir taisyklėmis. Iš pradžių knygą skaičiau labai lėtai ir sunkiai, vėliau kūrinys įtraukė, užliūliavo vaizdinga kalba ir buvo sunku knygą padėti į šalį.

Nors nuo pat pradžios žinai, kokia lemtis laukia Agnes, tai visiškai nesumažina noro skaityti, nes įdomiausia ne istorijos kulminacija ar atomazga, o būtent pati kūrinio veiksmo eiga – ilgi, šalti ar jausmingi moters atsiminimai, mintys palengva atkleidžiant pastoriui slapčiausius ir juodžiausius savo išgyvenimus. Įdomu buvo skaityti ir apie Agnes santykius su ja globojančia šeima, stebėti, kaip palengva jie keičiasi, kaip iš atstumtos nusikaltėlės moteris sugeba tapti kone šeimos nare.

Sukrečianti, slogi, bet užburianti knyga, kurią tikrai verta perskaityti. Iki maksimalaus įvertinimo pritrūko visai nedaug.

Du man užkliuvę dalykai – gana monotoniška romano pradžia, kuri iš pradžių atrodė niekur nevedanti, ir neužbaigtas pastoriaus Točio portretas: visi kiti personažai nuolat kito ir augo, o jis vienintelis išliko toks pats. Ir gana nuobodus.

Šiame romane pasakojama apie du jaunus žmones – Lenką ir Jozefą. Lenka, studijuodama dailę, susipažįsta su bendramokslės Veruškos broliu Jozefu. Palengva tarp jų užgimsta jausmai ir jaunuoliai susituokia.

Graži poros gyvenimo pradžia netrukus subyra. Juos išskiria karas. Plyštančiomis širdimis jiedu priversti atsisveikinti. Jozefas iškeliauja į Ameriką, o jaunoji žmona lieka Prahoje. Jie nė nenutuokia, kad Lenka atsidurs Terezyno koncentracijos stovykloje, o vėliau – nesuvokiamai žiauriame Aušvice...

Prieš išsiskirdami jiedu pažada vienas kitam susitikti. Ir nė neįsivaizduoja, kad likimas paruošęs kitokį scenarijų – vienas kitą jie išvys tik po šešiasdešimties metų. Širdį veriantis pasakojimas, prasidėjęs be galo gražia meilės istorija. Nuo pat pirmų puslapių žavėjausi ta nekalta pirmąja Lenkos ir Jozefo meile. Raustančiais skruostais.

Atsargiais žvilgsniais ir prisilietimais. Patiko ir tai, kad visa istorija pasakojama ir iš Lenkos, ir iš Jozefo perspektyvos.

Sužavėjo sklandi, vaizdinga ir labai graži kūrinio kalba. Tekstas sodrus, įtraukiantis ir taip stipriai žadinantis vaizduotę, jog atrodo, kad pats esi šalia veikėjų. Džiaugiuosi, kad daugiau dėmesio skirta žmonių vidinei būsenai, mintims ir emocijoms, o ne tik žiauriai karo kasdienybei aprašyti.

Knyga verčianti susimąstyti, sustoti. Viena tų, kurias norisi ir perskaityti per naktį, ir „taupyti“ kiekvieną puslapį. Lenkos ir Jozefo istorija dar kartą primena, kokia stipri ir nesibaigianti gali būti dviejų žmonių meilė. Tai istorija apie vidinę stiprybę, meilę ir ištikimybę ne tik sutuoktiniui, bet ir savo šeimai.

Ir viltį, kurios kartais negali įveikti net ir didžiausi žiaurumai.

Ugnė Rimkevičienė – paramedikė, šiuo metu dirbanti Kauno miesto greitosios pagalbos stotyje, dviejų vaikų mama. Dar vaikystėje tėčio dėka atradusi pomėgį skaityti, dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygų. Skaitymas, knygų apžvalgos ir jų nuotraukų kūrimas – meditacija, poilsis po sunkių budėjimų ar paskaitų. Mėgstamiausias žanras – detektyvai, trileriai, romanai karo tematika ir tos knygos, kuriose pagrindiniai veikėjai yra kolegos medikai.

30

KRONIKA

ĮVERTINTOS VIEŠŲJŲ BIBLIOTEKŲ INICIATYVOS

LSVBA nuotr.

Spalio 7-ąją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susirinkę Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos (LSVBA) nariai pasidžiaugė per metus nuveiktais darbais ir naujai kadencijai išrinko asociacijos tarybą bei prezidentą. Susirinkime dalyvavo svečiai iš Kultūros ministerijos, Seimo Kultūros komiteto, Lietuvos bibliotekininkų draugijos, Lietuvos apskričių viešųjų bibliotekų asociacijos.

Sveikinimo žodį taręs Nacionalinės bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas pasveikino 100-metį skaičiuojančias Marijampolės Petro Kriaučiūno ir Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešąsias bib­lio­tekas bei 90-metį švenčiančią Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešąją bib­lio­teką. Jis pažymėjo greitą Lietuvos bib­ lio­tekų prisitaikymą dirbti COVID-19 sąlygomis, o tai dar kartą patvirtino jų vaidmenį šalies kultūriniame gyvenime.

Kultūros ministras Simonas Kairys savivaldybių bib­lio­t ekas įvardijo kaip pozityvumo ir šviesos židinį ir puikiai įvertino aktyvią asociacijos veiklą.

Ministras žadėjo 15 proc. didinti darbuotojų atlygį, taip pat finansuoti kvalifikacijos kėlimą. Už aktyvią

2020 M. METŲ NOMINACIJŲ LAUREATAI

Savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų kategorija: Inovacijų bib­lio­ teka – Šilalės rajono SVB; Skaitymo inovatorė – Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio VB; Partnerysčių bib­lio­teka – Ignalinos rajono SVB; „Bib­lio­teka – vaikų ir jaunimo draugas“ – Jonavos rajono SVB. Viešųjų bib­lio­tekų miesto padaliniai (filialai): Bendruomeniškiausia bib­lio­teka – Kauno rajono SVB Vilkijos bib­lio­teka; Kūrybiškiausia bib­lio­teka – Šiaulių miesto SVB „Šaltinėlio“ filialas; „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ – Šalčininkų rajono SVB Eišiškių miesto filialas.

Viešųjų bib­lio­tekų kaimo padaliniai (filialai): Bendruomeniškiausia bib­lio­teka – Rietavo savivaldybės I. Oginskio VB Labardžių filialas; Kūrybiškiausia bib­lio­teka – Jurbarko rajono SVB Vadžgirio filialas; „Bib­lio­teka – geriausias vaikų ir jaunimo draugas“ – Lazdijų rajono SVB Teizų padalinys.

veiklą asociacijoje S. Kairys įteikė padėkas ilgametei Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bib­lio­tekos vadovei Giedrei Bulgakovienei ir Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorei Renatai Rudienei. Tradicinio Metų nominacijų konkurso laureatus apdovanojo UAB „Asseco Lietuva“ generalinis direktorius dr. Albertas Šermokas ir Savivaldybių viešųjų bib­lio­ tekų asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė. Į LSVBA renginį atvykusi tarptautinės organizacijos EIFL („Elektroninė informacija bib­lio­tekoms“) Viešųjų bib­lio­tekų inovacijų programos vadovė Ramunė Petuchovaitė pakvietė Lietuvos savivaldybių viešąsias bib­lio­tekas dalyvauti kasmet EIFL organizuojamame bib­lio­tekų inovacijų konkurse.

Vaida Masaitienė

NAUJA ASOCIACIJOS TARYBA

Simona Žilienė, Vilniaus miesto centrinės bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja; Miroslavas Voitiulevičius, Vilniaus rajono SVB direktorius; Violeta Skierienė, Plungės rajono SVB direktorė; Rūta Bagdonienė, Panevėžio rajono SVB direktorė; Nomeda Domeikienė, Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos VB direktorė; Vida Garunkštytė, Utenos A. ir M. Miškinių VB direktorė; Jonas Grušas, Skuodo savivaldybės R. Granausko VB direktorius; Meilutė Parnarauskienė, Tauragės rajono savivaldybės B. Baltrušaitytės VB direktorė; Vilija Gilienė, Vilkaviškio rajono SVB direktorė; Daiva Kirtiklienė, Marijampolės P. Kriaučiūno VB direktorė.

Prezidente perrinkta Danguolė Abazoriuvienė, Pasvalio M. Katiliškio VB direktorė. Asociacijos revizoriumi patvirtintas Algimantas Venckus, Kupiškio rajono SVB direktorius.

31

KRONIKA

PRAMINTAS TAKELIS BIBLIOTERAPIJOS PASLAUGOMS BIBLIOTEKOSE Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Apskričių viešųjų bibliotekų asociacija ir Lietuvos biblioterapijos asociacija 2020–2021 m. įgyvendino projektą„Biblioterapijos taikymas bibliotekose“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. 2021 m. spalio 8 d. Nacionalinėje bibliotekoje įvyko baigiamasis renginys.

Projektas vyko etapais. Pirmaisiais metais visose penkiose apskričių bib­lio­tekose vyko biblioterapijos mokymai regionų bib­lio­tekininkams (sulaukta 68 dalyvių). 2020 m. parengta ir išleista dr. Daivos Janavičienės knyga „Biblioterapijos metodika“, kuria gali naudotis biblioterapijos užsiėmimus organizuojantys bib­lio­tekininkai. Antraisiais metais mokymus baigę bib­lio­tekininkai projekto vadovams teikė biblioterapinių renginių idėjas. Iš viso iš 32 bib­lio­tekų gautos 38 idėjos. Pasiūlymus vertinę ekspertai atrinko 20 projekto lėšomis įgyvendintinų idėjų. Per 2021 m. regionuose įgyvendinti 23 biblioterapijos renginiai (kai kurie mokymų dalyviai suorganizavo po du renginius).

Baigiamajame renginyje projekto lektoriai ir biblioterapinių užsiėmimų ekspertai kuratoriai pasidalino įgyta patirtimi, apibendrintais įspūdžiais apie dalyvavimą projekte. Renginyje kalbėjo po vieną biblioterapijos renginio organizatorių iš apskričių bib­lio­tekų atstovaujamo regiono. Jie papasakojo apie organizuojant renginius socialiai jautrioms, atskirtį patiriančioms grupėms kilusius iššūkius ir jų sprendimus.

Mokymų patirtis. Visi lektoriai minėjo pandemijos sąlygas, kuriomis teko vykdyti projektą. Ypač 2020 m. buvo justi renginių ribojimai: dėl mokymų organizavimo laiko, atstumų, higienos reikalavimų laikymosi negalėjo vykti kavos pertraukos. Laikydamiesi atstumų, mokymų dalyviai ir lektoriai jautė savotišką atskirtį, nors mokėsi biblioterapijos, padedančios ją įveikti... Siekiant, kad vyktų kontaktiniai mokymai, teko juos organizuoti pavasario pabaigoje ir vasaros metu, kai pirmojo karantino sąlygos ir apribojimai buvo sušvelninti. Neįprastai karšta vasara nepalengvino užduoties: išlaikyti dėmesį visas 8 akademines valandas, nors ir darant ilgesnes pertraukas, nebuvo lengva nei dėstytojams, nei dalyviams. Tačiau visi numatyti mokymai įvyko, o norinčiųjų mokytis biblio­ 32

terapijos metodo buvo netgi daugiau, nei planavo projekto kūrėjai.

Kiekviename regione vykusių mokymų metu dalyviai buvo supažindinti su skirtingais biblioterapijos taikymo aspektais. Konkretų metodą dėstė jį parengęs dėstytojas. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu perteiktos žinios bei patirtis iš šių biblioterapijos taikymo sričių: poezijos terapija; tautosakos panaudojimas terapijoje; pasakų terapija; kūrybinis ir terapinis rašymas; komunikacijos su tikslinėmis auditorijomis ypatumai. Trumpai pristatyta teorija ir pravestas užsiėmimas taikant konkretų metodą.

Renginių organizavimo patirtis. Antraisiais projekto įgyvendinimo metais lektoriai kuratoriai padėjo bib­lio­tekininkams įgyvendinti jų iškeltas idėjas.

Renginiai apėmė visą Lietuvą, įgyvendinimas vyko regioniniu principu. Įžvalgas apie renginius pateikę dėstytojai teigė pastebėję didelį jų organizatorių jaudulį, netikėjimą savo jėgomis, o tokios pertek­ linės emocijos, negalėjimas atsipalaiduoti gali

Projekto rezultatus jo vadovai ir lektoriai aptarė Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame baigiamajame renginyje.

Iš kairės: Vidas Dusevičius, Jūratė Sučylaitė, Rasa Derenčienė, Rasa Januševičienė, Daiva Janavičienė. Sevilės Charsikos nuotr.

Po biblioterapijos užsiėmimo Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje.

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos ir Lietuvos aklųjų bibliotekos padalinio darbuotojos surengė biblioterapijos užsiėmimą Panevėžio regos centro „Linelis“ darželinukams.

Po pasakų terapijos užsiėmimo Rūdiškių socialinių paslaugų centre. Projekto dalyvių nuotraukos

trukdyti vykdyti veiklas. Pasak psichologės Donatos Grakauskaitės-Šličienės, bib­lio­tekininkai nuolat abejojo klausdami, ar viską daro gerai. „Svarbu stiprinti pasitikėjimą savimi ir džiugesį kurti, atrasti, suklysti, pasimokyti ir vėl kurti“, – ragino klinikinė psichologė.

Dėstytojai išsakė ir paskatinamųjų žodžių: „Mielos bib­lio­tekininkės, jūs esate aukščiausios prabos darbuotojos, geriausiai žinančios ir praktiškai matančios, kaip knygos ir biblioterapija veikia žmonių sielas.

Niekada nepamirškite to.“ „Mintimis grįžtu į biblioterapijos renginius Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės ir Klaipėdos Imanuelio Kanto bib­lio­tekose, keliauju į Pagėgių Vydūno bib­lio­teką ir į Skuodo rajoną, Ylakius. Žmonėms mūsų renginiai buvo įdomūs, o

tai ir yra įvertinimas. Bib­lio­tekininkės susitikimams daug ruošėsi, rengė scenarijus, planus. Planai buvo teisingi, bet kartu juos dar koregavome: trumpinome, atsisakėme ne vienos numatytos užduoties“, – savo įspūdžius iš projekto veiklų dėstė Klaipėdos universiteto profesorė dr. Jūratė Sučylaitė, primindama, kad daug daugiau laiko prireikia, kai kokia konkrečia tema kalbame visi, o ne vienas pranešėjas.

Svarbiausi pavykusio biblioterapinio užsiėmimo rodikliai – skaitytojų susidomėjimas ir noras tęsti panašius užsiėmimus, darbuotojų užsidegimas juos rengti. Vienas gražiausių projekto metu pastebėtų dalykų – susitikime Pagėgių bib­lio­tekoje dalyvavusios senjorės atradimas, kad paprasto kasdienio gyvenimo dalykai nėra atskirti nuo slėpiningojo poezijos pasaulio: įsižiūrėjus, įsiklausius galima patirti didelį kūrybinį įkvėpimą. Vilniaus regiono bib­ lio­tekininkams padėjusi organizuoti renginius Rasa Derenčienė dalinosi šiltais jausmais, kuriuos išsakė užsiėmimų dalyviai – senjorai, vietos bib­lio­tekos skaitytojai ar socialinių paslaugų centro lankytojai.

Ją nustebino nuoširdus bib­lio­tekininkių rūpinimasis, kad užsiėmimo dalyviams nieko netrūktų: prieš renginį paruošiama ne tik popieriaus, tušinukų, bet ir akiniai, kuriuos pasiskolinti gali prireikti dalyviams senjorams.

Vidas Dusevičius tęsia bendradarbiavimą su Jonavos viešosios bib­lio­tekos darbuotojomis, rengia biblioterapijos užsiėmimus rizikos šeimų vaikams.

Apie veiklą projekte kalbėjusi bib­lio­tekos kultūrinių veiklų organizatorė Kristina Jaskūnienė pasidžiaugė vaisingu bendradarbiavimu, dėl kurio nemažai vaikų įsitraukė į skaitančiųjų pasaulį.

Dauguma vasarą vykusių projekto užsiėmimų buvo skirti atskirtį dėl nepalankių gyvenimo aplinkybių, amžiaus, sveikatos patiriančioms tikslinėms grupėms. Į biblioterapijos užsiėmimus pakviestos Panevėžio moterų pataisos namų gyventojos, Valčiūnų socialinių paslaugų centro Vilniaus rajone lankytojai, socialinės rizikos šeimose augantys vaikai, regos sutrikimų turintys vaikai ir suaugusieji. Tai akivaizdžiai parodo bib­lio­tekos atvirumą visų socialinių sluoksnių žmonėms.

Visi projekto dalyviai bib­lio­tekininkai gavo kompetencijų ugdymo pažymėjimus. Projektas „Biblioterapijos taikymas bib­lio­tekose“ padėjo beveik 70 bib­lio­tekininkų įgyti daugiau žinių, 28 iš jų įgijo praktinės patirties organizuoti biblioterapijos renginius.

Džiaugiamės, kad net ir sudėtingomis pandemijos sąlygomis įvykdėme suplanuotas projekto veiklas.

Tikime, kad pramintas biblioterapijos takelis ves į platesnį pažinimo kelią ir padės žmonėms atrasti skaitymo džiaugsmą.

Dr. Daiva Janavičienė, dr. Rasa Januševičienė 33

KRONIKA

NUO VILNIAUS MAMUTO IKI KELIONĖS Į MARSĄ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka rugsėjo 6–11 dienomis organizavo jau šeštąjį Skaitymo festivalį. Šiemetės šventės tema – „Fantastiką kuriame patys“. Šį kartą festivalis buvo trigubai ilgesnis, jame dalyvavo ne viena šalies biblioteka. Iš naujo atrasti fantastinę literatūrą buvo kviečiami visi vilniečiai bei miesto svečiai, tačiau tradiciškai daugiausia dėmesio šiame festivalyje skiriama vaikams ir jaunimui – toks renginio formatas, organizatorių teigimu, leidžia jaunajai kartai inovatyviai pristatyti biblioteką kaip patrauklią ne tik knygų ir mokymosi erdvę, bet ir kaip įdomaus laisvalaikio vietą.

Pasak „Skaitymo festivalio 2021“ vadovės Ievos Pranckūnaitės, palyginti su ankstesniais metais, šiųmečio festivalio tema buvo kiek siauresnė, labiau orientuota į vieną konkretų žanrą.

Nors festivalio pavadinimas tarsi sufleruoja, kad jo programa susijusi tik su skaitymu, tai nebuvo vien knygų pristatymai, aptarimai ar susitikimai su rašytojais. Ieškant naujų raiškos formų, vyko ir filmų peržiūros, diskusijos su savo sričių profesionalais, interaktyvios edukacijos bib­lio­tekos kiemo palapinėje ar regiono miestų bib­lio­tekose, virtualios kelionės laiku. Vieną festivalio erdvių – Bib­lio­tekos kiemą – pirmą kartą puošė meninė instaliacija – Kasparo Bagdono „Protėvių kalba“, o pati programa apėmė daugybę skirtingų veiklų: nuo ekskursijų po Vilniaus universiteto Geologijos muziejų iki poetinių-muzikinių vakarų ir ledų iš azoto gaminimo.

Vaikai ir paaugliai noriai skaito fantastinę literatūrą, ir tai nieko nestebina, o štai suaugusieji dažnai numoja ranka: „Ai, fantastikos nemėgstu, ji tikrai ne man.“ Šį stereotipą savo pranešimu „Kodėl reikia skatinti skaityti fantastinę literatūrą“ mėgino griauti tinklaraštininkas Artūras Ketlerius. Kuo gali pasigirti ir ko trūksta lietuviškai fantastikai, buvo nagrinėjama pristatant lietuvių fantastikos apsakymų rinktinę „Dangus griūva“ (sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis ir Jurgita Balčiūnienė) vykusioje diskusijoje. O vaikai turėjo galimybę susitikti su rašytojais Tomu Dirgėla, Benu Bėrantu, Kotryna Zyle, Elena Selena, jiems buvo skirta didžiulio populiarumo sulaukusi lietuvių kūrėjų trumpametražių filmų programa „Trumpas kinas.

Lietuviški stebuklai“.

Astrofizikas dr. Kastytis Zubovas pasakojo apie žmonių ateitį kosmose, dr. Simona Liukaitytė dalijosi žiniomis, kokių super34

Atėjusius į Skaitymo festivalį svečius pasitiko įspūdinga Kasparo Bagdono instaliacija „Protėvių kalba“. Mindaugo Masaičio nuotr.

Grupės „Planeta Polar“ koncertas pritraukė nemažai muzikai neabejingo jaunimo. Tatjanos Grigorčenkienės nuotraukos

Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka pristatė edukaciją „Virtualus turas po Grabijolų kaimą ir Grabijolų pažintinį taką“.

Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos dailininkė Kristina Karvelytė vedė siuvinėjimo tamsoje šviečiančiais siūlais edukaciją „Šviečiantys objektai“.

Skaitymo festivalio organizatorių komanda – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai. Mindaugo Masaičio nuotr.

galių reikia turėti, norint patekti į Marsą, matematikas, kosmoso technologijų žinovas Saulius Lapienis supažindino su kvantiniais kompiuteriais, mokslo žurnalistė Goda Raibytė demaskavo melagienų konstruktus, dr. Eugenija Rudnickaitė atskleidė Vilniaus mamuto paslaptis, o socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ įkūrėjas Giedrius Bučas klausė: „Tvarus pasaulis – ateities realybė ar fantastika?“ Šiuo metu, kai gyvename pandemijos sąlygomis ir turime mažiau galimybių keliauti, bendrauti ir patirti neįtikėtinų nuotykių, festivalio tema tapusi fantastika skatino ieškoti teigiamų emocijų, kvietė pasvajoti apie tolimiausias keliones (galbūt net į kosmosą!), pamąstyti apie norimas įgyti supergalias, padiskutuoti apie tolimą žmonijos ir planetos ateitį. „Viena didžiausių šių metų Skaitymo festivalio skirtybių buvo ta, kad jis vyko 6 dienas vietoj įprastų dviejų. Šis sprendimas buvo priimtas pirmiausia dėl saugumo – daugiau renginio dienų suteikė galimybę išskirstyti festivalio veiklas, užtikrinant, kad vieno renginio auditorija nesidubliuotų su kito renginio auditorija. Taip pat pirmą kartą festivalį išvežėme į Vilniaus regiono bib­lio­tekas: susitikome su mažaisiais Trakų ir Ukmergės Vlado Šlaito viešųjų bib­lio­tekų lankytojais.

Paskutinių festivalio dienų (savaitgalio) programą

formavome taip, kad ji būtų įdomesnė vyresnių klasių moksleiviams, paaugliams ir studentams, jaunoms šeimoms – taigi festivalio veiklos buvo skirstomos ir pagal lankytojų srautus, jų amžių, interesų lauką“, – pasakojo I. Pranckūnaitė.

Dar viena Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos rengiamo Skaitymo festivalio stiprybė – bendradarbiavimas su Lietuvos bib­lio­ tekomis. Edukacijų fantastikos tema atvežė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bib­lio­teka, Kauno apskrities viešoji bib­lio­teka, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka. Už dalyvavimą dėkojame Vilniaus miesto savivaldybės centrinei bib­lio­tekai, Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešajai bib­lio­tekai, Trakų rajono savivaldybės viešajai bib­lio­tekai, Elektrėnų savivaldybės viešajai bib­lio­tekai, Druskininkų savivaldybės viešajai bib­lio­tekai, Vilniaus rajono savivaldybės centrinei bib­lio­tekai, Širvintų Igno Šeiniaus viešajai bib­lio­tekai, Šalčininkų rajono savivaldybės viešajai bib­lio­tekai.

Skaitymo festivalį rėmė Lietuvos kultūros taryba, visi renginiai buvo nemokami.

Donata Baniūnienė 35

KRONIKA

TURINO PATIRTĮ PANAUDOSIME IGNALINOJE 2021 m. rugsėjo 7–10 d. Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos atstovai dalyvavo Turine (Italija) priimančiosios organizacijos „HumaCapiAct“ „Erasmus+“ lėšomis surengtuose kursuose. Kursų tikslas – susipažinti su savivaldybių, bibliotekų bei trečiojo amžiaus universitetų bendradarbiavimu Italijoje. Įgytą patirtį mažinant vyresnių žmonių sociokultūrinę atskirtį bus siekiama įgyvendinti Ignalinos rajono įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose.

Rengdama projektą „Sociokultūrinės atskirties mažinimas Ignalinos rajone, remiantis Italijos patirtimi“, skirtą vyresnio amžiaus žmonių sociokultūrinei atskirčiai mažinti, Ignalinos bib­lio­teka į konsorciumą pakvietė Ignalinos rajono savivaldybės administraciją ir Ignalinos trečiojo amžiaus universitetą. Vykdant projektą buvo siekiama skatinti konsorciumo narių bendradarbiavimą kultūros ir mokymosi visą gyvenimą srityse; įvertinti kitų šalių (konkrečiau – Italijos) viešojo sektoriaus ir bendruomenių potencialą, siejant jį su rajono kultūros ir savivaldos įstaigų patirtimi. Kursuose sužinota, kaip Šiaurės Italijos bib­lio­ tekos, savivaldybės ir trečiojo amžiaus universitetai, tenkindami vyresnio amžiaus žmonių kultūros ir švietimo poreikius, bendradarbiauja tarpusavyje ir su vietos bendruomenėmis.

Italijos šiaurės ir pietų regionuose galioja tie patys įstatymai, taigi situacija skirtis neturėtų. Bet realybė yra kiek kitokia. Šiaurės Italija yra ekonomiškai ir finansiškai stipresnė, turi daugiau aktyvių savanorių, surenka daugiau lėšų, todėl čia visuomenei teikiama daugiau paslaugų. Apskritai Italija yra viena iš lyderiaujančių valstybių pagal savanorių skaičių įvairiose asociacijose.

Pavyzdžiui, nacionalinė savanorių asociacija „Auser“, dirbanti su pagyvenusiais žmonėmis, vienija 25 000 savanorių bei 45 000 senolių. Joje gali sava36

noriauti tiek jaunimas, tiek pensinio amžiaus žmonės.

Daugiausia yra savanorių, kurie patys neseniai išėję į pensiją. Asociacijos padalinys Turine „Auser Torino“ bendradarbiauja su savivaldybėmis, socialinėmis tarnybomis, bib­lio­tekomis. „Auser Torino“ teikia įvairias paslaugas: pagalbą namuose, pacientų vežimą į gydymo įstaigas, laisvalaikio leidimo vietas. Asociacijos savanorių padedami, senjorai už nedidelį mokestį gali išvykti atostogų ar prie jūros. Skatinama bendrauti, taip mažinant vienišumą: senjoras savanoris vedasi vakarienės į restoraną vienišą asociacijos narį, kuris negali sau to leisti. Vakarienės išlaidas kompensuoja organizacija.

Taip pat organizuojami kompiuterinio raštingumo kursai, šokių, gimnastikos ir kiti užsiėmimai.

Turine nuo 1964 m. veikiančios organizacijos „Sermig“ tikslas – tenkinti Italijos ir kitų valstybių pažeidžiamiausių žmonių pagrindinius poreikius. Jos projektai įgyvendinti 150 valstybių, veiklos principai – savanorystė, projektinė veikla, aukos. Pirmiausia yra teikiamos pagrindinius gyvybinius žmonių poreikius užtikrinančios paslaugos: nakvynė sunkumų patiriantiems asmenims, sveikatos priežiūros paslaugos (čia dirba 70 medikų savanorių), teikiama pagalba ir socialiai apleistiems, smurtą patyrusiems vaikams.

Projektai įgyvendinami neturtingose šalyse, padedama stichinių nelaimių, bado ištiktiems žmonėms,

Prie Turino nacionalinės universiteto bibliotekos. Viktorijos Vezbavičiūtės nuotr.

Turino viešojoje bibliotekoje Rankraščių ir retų spaudinių skyriaus darbuotojas pristatė senas, ypač vertingas istorines miesto knygas. Loretos Aleknienės nuotr.

vykdomos taikos palaikymo misijos karo zonose.

Užtikrinus šiuos poreikius, organizuojami kultūros renginiai, mokymai, dalijimosi savaitės.

Svečiams iš Lietuvos paskaitas apie socialinę integraciją ir savanorystę skaitė minėtų organizacijų „Auser Torino“ ir „Sermig“ atstovai.

Susipažinome su vienos iš 16 Turino bib­lio­tekų – Turino viešosios bib­lio­tekos, kuri ką tik šventė 150 metų jubiliejų, veikla. Šios bib­lio­tekos specializacija – kraštotyros sritis, ji saugo įspūdingą rankraščių, retų spaudinių kolekciją. Kitos bib­lio­tekos, be teikiamų įprastų bib­lio­tekinių paslaugų, specializuojasi kurioje nors vienoje pasirinktoje srityje, pavyzdžiui, rengia poezijos skaitymus, muzikos ar dailės renginius.

Bib­lio­tekose talkina gausus būrys savanorių.

Išėję į pensiją ir norintys nuveikti ką nors naudingo visuomenei žmonės ateina į bib­lio­teką ir siūlo savo paslaugas. Jie gali tapti gidais, vedančiais nemokamas ekskursijas, padėti socialinę atskirtį jaučiantiems pagyvenusiems žmonėms pabūti kartu, bendrauti bib­lio­tekoje ir už jos ribų.

Analizuojant Italijos bib­lio­tekų administracinį valdymą ir finansavimą, nustebino aktyvus bankų dalyvavimas skiriant lėšų bib­lio­tekų veikloms, taip pat remiant visuomenines ir kultūros organizacijas.

Svečiai iš Lietuvos buvo supažindinti su Turino ir kitų Italijos miestų trečiojo amžiaus universitetais, jų veiklos kryptimis. Turino trečiojo amžiaus universitetas (UNITRE Torino) vienija beveik 80 000 narių, dirbančių maždaug 350 biurų Italijoje. Šis universitetas yra atviras visiems, nereikia turėti jokios kvalifikacijos.

Minimalus lankytojų amžius – 30 metų. Jo siūlomų užsiėmimų temos: menas ir muzika, teisės pagrindai, ekonomika, filosofija, literatūra, kalbos (prancūzų, anglų, rusų, vokiečių, japonų), psichologija ir pedagogika, istorija, informatika. Šalia nario mokesčio trečiojo amžiaus universiteto studentai moka pasirinktų kursų mokestį. Mokymų kursas trunka dvejus metus.

Visas kursų Italijoje dienas mus lydėjo žodžiai „geranoriškumas“, „savirealizacija“, „bendravimas“, „bendradarbiavimas“, „savanorystė“, „parama“. Pasisėmėme patirties, sužinojome, kaip savanoriškas profesionalus darbas ir suteikta pagalba gali keisti situaciją. Sociokultūrinę atskirtį patiriantiems žmonėms savanoriai padeda ne tik patenkinti svarbiausius gyvybinius poreikius, bet ir paskatina keisti požiūrį į gyvenimą, aktyviai bendrauti ir įsitraukti į kultūrinį gyvenimą.

Loreta Aleknienė Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktorė

Vida Sekonienė Apsilankius asociacijoje „Auser Torino“. Viktorijos Vezbavičiūtės nuotr.

Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotoja

37

SVEIKINAME

Spalio 8 d. kultūros ministras Simonas Kairys Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos kasmet skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Už Akmenės krašto kūrėjų garsinimą ir kūrybos sklaidą, skaitymo kultūros puoselėjimą, aktyvią bib­lio­tekinę veiklą ir ilgametį profesinį bei kultūrinįšviečiamąjį darbą garbės ženklu apdovanota Akmenės rajono viešosios bib­ lio­tekos direktorė, Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ pirmininkė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės narė Zita Sinkevičienė.

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ BIRŽAI Du solidūs jubiliejai. Rugsėjo 25 d. Kratiškių kultūros namų salėje vyko Kratiškių bib­ lio­tekos 70-mečio renginys „Sugrįžkime savos bib­lio­tekos istorijos takais“. Tądien ne tik minėtas bib­lio­tekos jubiliejus, bet ir pasveikinta 50 metų vienoje darbovietėje dirbanti Biržų rajono Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos Kratiškių struktūrinio padalinio vyresnioji bib­lio­tekininkė Aldona Vaičikauskienė.

Ji puikiai pamena, kad dirbti pradėjo rugpjūčio 25 d. Sužavėjo draugiška buvusi kolegė, bendravardė Aldona, kuri perdavė savo darbą ir aprodė tuometes bib­lio­tekos patalpas. „Neįsivaizdavau, kaip atrodo tas tikrasis bib­lio­ tekinis darbas, tik iš bendro supratimo. Tačiau tai neišgąsdino, kaip ir prastos bib­lio­tekos patalpos, kurios buvo labai šaltos. Reikėjo pačiai ir krosnį kūrenti. Buvo jaunystė, gražiausi

Kratiškių bibliotekininkė A. Vaičikauskienė. Bibliotekos nuotr.

metai ir didžiulis noras dirbti. Nereikėjo dėti daug pastangų, kad pritapčiau tame pačiame kaime ir sulaukčiau palaikymo tiek iš kaime gyvenančių žmonių, tiek iš tiesioginių savo vadovų. Vėliau, jau dirbdama, baigiau bib­lio­ tekininkystės mokslus. Supratau, kad esu savo

GALERIJA. Kūrybinės dirbtuvės

kelyje ir nesuklydau pasirinkusi šią profesiją“, – kalbėjo bib­lio­tekininkė.

A. Vaičikauskienė daug dėmesio skiria darbui su vaikais. Bib­lio­teka išugdė ne vieną jaunų skaitytojų kartą, glaudžiai bendradarbiauja su Kratiškių mokykla. Šiandien bib­lio­teka gali pelnytai didžiuotis turėdama didelį būrį knygos mylėtojų. Bib­lio­tekos kraštotyros fonde yra kaupiami aplankai apie Kratiškių karštą, jo istoriją, taip pat informacija apie žymius kraštiečius. Prie bib­lio­tekos yra įkurtas ir kraštotyros muziejaus kampelis, kurį visi vadina „muziejėliu“. Ten galima pamatyti įvairių eksponatų, atskleidžiančių Kratiškių kaimo praeitį, jame saugomos ir pirmosios bib­lio­tekos knygos.

J. Bielinio viešosios bib­lio­tekos direktorė Vilmantė Vorienė džiaugėsi, kad Kratiškių bib­lio­t eka yra šio karšto žmonių kultūros traukos centras ir turi savo skaitytojų ratą. „Didžiuojamės kolege Aldona, kuri daugybę kartų pateisino gero ir savo darbui atsidavusio bib­lio­tekininko vardą“, – sakė V. Vorienė.

Simona Bindariūtė

ELEKTRĖNAI

Virtualus turas po Grabijolų kaimą.

Elektrėnų savivaldybės viešoji bib­lio­teka Elektrėnų ir kaimyninių savivaldybių mokykloms, seniūnijoms, bib­lio­tekoms siūlo susipažinti su vienu gražiausių Lietuvoje etnografiniu Grabijolų kaimu, įsikūrusiu Elektrėnų savivaldybėje.

Tokia galimybė atsirado laimėjus Lietuvos kultūros tarybos projektą ir sukūrus virtualiosios

Nijolės Bertulienės nuotr.

Radviliškis. Rugsėjo 4 d. Burbiškio dvare jau antrą kartą vyko mugė „Knygų magija“. Tai – Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos ir jos Pakalniškių, Pavartyčių bei Raudondvario filialų kūrybinis projektas.

Rajono vaikams buvo sudaryta galimybė ne tik gyvai bendrauti su rašytojais, įdomiai leisti laiką kūrybinėse dirbtuvėse, bet ir klausytis vienintelės Lietuvoje grupės „Knygų vaikai“, kurioje groja ir dainuoja patys vaikų rašytojai, koncerto. (Pakalniškių filialo informacija)

38

Virtuali kelionė Semeliškių bibliotekoje. Bibliotekos nuotr.

NUOTOLINĖ PROGRAMA – GALIMYBĖ SEMTIS PATIRTIES Spalį baigėsi keturis mėnesius trukusi Amerikos bib­ lio­t ekų asociacijos organizuojama Tarptautinio bib­lio­ tekininkų tinklo programa (The International Librarians Networking Program, ILNP), kurios tikslas – suteikti galimybę susipažinti su bib­lio­ tekininkais iš skirtingų pasaulio kampelių, užmegzti ryšius, pasidalinti patirtimi ir naujomis iniciatyvomis. Šiais metais organizatoriai gavo net 270 paraiškų iš norinčiųjų Programos dalyvės (iš kairės): A. Taylor ir P. Sutkutė. Bibliotekos nuotr. prisijungti prie programos, tačiau atrinkti buvo tik 62 dalyviai. Tarp bib­lio­tekininkų iš 27 šalių buvo ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bib­lio­tekos vyresnioji bib­lio­tekininkė Paulina Sutkutė. „Vienas iš programos privalumų – galimybė pabendrauti su bib­lio­tekininku, kurio darbo ir interesų sritys yra panašios. Pildant paraišką reikėjo nurodyti, kas labiausiai domintų ir būtų naudingiausia“, – sakė Paulina. Keturis mėnesius ji bendravo su Amy Taylor iš Džonsono miesto viešosios bib­lio­tekos, kuri dirba su paaugliais (12–18 m.), yra atsakinga tiek už jaunimo knygų kolekcijos, tiek už saugios aplinkos, kitų įvairių programų, skatinančių įsitraukti į bib­lio­tekos veiklas, kūrimą. Pasak P. Sutkutės, A. Taylor bib­lio­tekoje dirba kur kas ilgiau nei ji, tad natūralu, kad turi ir daugiau patirties. „Džiaugiuosi, kad mano programos partnerė buvo būtent ji“, – teigė Paulina.

Būtų galima tikėtis, kad dvi tokios skirtingos ir tolimos šalys turi kur kas daugiau skirtumų nei panašumų, tačiau pokalbių metu pasirodė, kad yra priešingai. Abiejose šalyse bib­lio­tekos yra ne tik knygų skolinimosi vieta – tai saugi aplinka išreikšti save, telkti bendruomenę, kurti ir įgyvendinti idėjas. Aptarus, kaip bib­lio­tekos keitėsi per pastaruosius 30 metų, buvo prieita prie išvados, kad didžiausią įtaką pokyčiams turėjo spartus technologijų įsigalėjimas, prie kurio turėjo prisitaikyti tiek bib­lio­tekininkai, tiek bendruomenės nariai. Džiugu, kad Kretingos bib­lio­teka nė kiek neatsilieka nuo užsienio. Kai kurios jau įgyvendintos idėjos sužavėjo A. Taylor, ji stengsis jas pritaikyti ir savo bib­lio­tekoje.

Programa oficialiai baigėsi, tačiau bendravimas tęsis. „Dar liko temų, kurias norime aptarti, be to, kai nebūsime įspraustos į programos rėmus, bus galima geriau pažinti pačią šalį. Besikalbant su Amy, kilo idėja sukurti diskusijų erdvę paaugliams, kurioje dalyvautų Kretingos rajono ir Džonsono miesto paaugliai ir bendrautų aktualiomis temomis, atliktų bendras užduotis“, – ateities planais dalinosi P. Sutkutė.

lietuvių kalbą iki J. Ralio“, apžvelgė pirmuosius antikinių kūrinių vertimus XVIII a. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, atkreipė dėmesį, kad ir anksčiau pirmieji senovės graikų kūrinių vertimai sulaukdavo griežtos kritikos.

Dar ir šiandien mokslininkus stebina jauno gimnazisto užmojis išversti garsiuosius senovės graikų veikalus į lietuvių kalbą. „Man atrodo, kad išversti Homerą reiškia būti tauta, verta europietiškos kultūros vardo“, – taip šį fenomenalų sprendimą aiškino A. Kučinskienė. Lietuvos istorijos instituto doktorantas, vertėjas Arnoldas Kazimierėnas pateikė įdomių faktų, susijusių tiek su J. Ralio bandymais publikuoti „Odisėjos“ vertimą, tiek su to metu kultūriniu kontekstu. Pasak pranešėjo, vertėjo kelią sunkino literatūros pasaulio elito nusistatymas, kad tokius rimtus veikalus gali versti tik autoritetai, daug keblumų kėlė ir bendrinės kalbos normų nebuvimas. Vien tikrinių daiktavardžių rašymas vertėjui buvo didelis galvos skausmas.

Apie J. Ralio gyvenimą ir jo pasirinkimą galėjusius nulemti įvykius konferencijoje kalbėjo jonavietis, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, publicistas dr. Ramūnas Čičelis.

Klausytojams pateikęs kultūrologinį J. Ralio vertimų iš senosios graikų kalbos vertinimą, pranešėjas dalijosi įžvalgomis, kad bandymas versti Homerą – tai bandymas ieškoti gyvenimo prasmės ir siekti aukštesnių tikslų.

Brigita Barkauskaitė

realybės turą po Grabijolų kaimą ir Grabijolų pažintinį taką.

Grabijolai – tai kaimas, kurį aplankęs lieki sužavėtas etnografinių sodybų bei ten gyvenančių žmonių, nuoširdžiai bendraujančių su besilankančiais turistais. Anot Neries regioninio parko direktorės A. Žičkutės, Grabijolai – tai tarsi Neries regioninio parko karūna. Dauguma kaimo sodybų yra išlaikiusios senovinės architektūros elementų, kai kuriose kaimo trobose iki šių dienų yra išlikę senoviniai baldai, įvairūs ūkio reikmenys, todėl Grabijolai dar vadinami gyvuoju muziejumi.

Jeigu norėtumėte pakeliauti po Grabijolus neišeidami iš namų, tai galite padaryti adresu bit.ly/grabijolaiVR (turintiems VR akinius) arba bit.ly/grabijolai (internetinė versija neturintiems VR akinių).

ninio veikėjo, rašytojo, vertėjo Jeronimo Ralio 100-osios mirties metinės.

Konferencijos dalyvių pranešimuose ne kartą stebėtasi, kaip J. Raliui kilo mintis imtis tokio sudėtingo darbo, buvo kalbama apie šio žymaus žmogaus istorinį kontekstą, jo asmenines pastangas ir kilusius keblumus verčiant didžiuosius antikinius veikalus.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros vedėja docentė Audronė Kučinskienė, susirinkusiesiems pristačiusi temą „Antikinių veikalų vertimai į

Kristina Partikienė

JONAVA

J. Ralio darbams skirta konferencija. Spalio 6 d. Jonavos viešojoje bib­lio­tekoje surengta konferencija „Jeronimas Ralys (1876–1921).

Homero „Odisėjos“ vertimui į lietuvių kalbą – 100 metų“. Šiemet taip pat minimos gydytojo, iškiliausio tarpukario Jonavos miesto visuome-

Konferencijos dalyviai ir svečiai. Bibliotekos nuotraukos

Prieš renginį aplankytas J. Ralio kapas Ramybės skvere.

Jeronimo Ralio gimnazijos mokytoja metodininkė Daiva Kšivickienė pristatė gimnazijos muziejaus eksponatus, įdomias pačių jonaviečių pasakotas istorijas ir gražias gimnazijos bendruomenės iniciatyvas, puoselėjant žymaus vertėjo, ne vieną gyvybę išgelbėjusio Jonavos gydytojo J. Ralio atminimą. Žmogaus, kurį šiandien, be visų nuopelnų literatūrai ir Jonavos bendruomenei, galime laikyti pavyzdžiu, kaip, nepaisant sunkumų, kritikos ir įvairiausių kliūčių, atkakliu darbu galima pasiekti savo tikslą.

Konferencijoje skambėjo Kaišiadorių kultūros centro teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus skaitomos „Odisėjos“ ištraukos ir jaunosios atlikėjos Justinos Varkulevičiūtės, tarptautiniuose konkursuose pelniusios ne vieną apdovanojimą, arfa grojamos melodijos.

Kristina Jaskūnienė

39

ĮTEIKTI „AD ASTRA“ APDOVANOJIMAI MAŽEIKIAI Skambėjo Vienužio eilės. Rugsėjo 26 d. minimos 180-osios lietuvių liaudies dainiaus Antano Vienažindžio gimimo metinės. Kunigas, poetas, daraktorius, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius Laižuvoje (Mažeikių r.) klebonavo 16 metų. Laižuviškiai iki šiol saugo jo atminimą: mini gimimo ir mirties metines, prižiūri kunigo statytos bažnyčios šventorių, tebedainuoja pagal poeto eiles sukurtas dainas, tvarko amžinojo poilsio vietą.

Minėdama šią sukaktį, Mažeikių viešoji bib­lio­ teka rugsėjo 23 d. pakvietė į Žemaitiją atvykti aktorių Algirdą Latėną. Kartu su aktoriumi ir jo žmona Elvyra Piškinaite aplankėme Laižuvą ir vietas, menančias kunigo ir poeto žingsnius.

Dovana laižuviškiams – kultūros centro salėje skambėjo aktoriaus skaitomi aukštaitiški Vienužio posmai.

Aktorius A. Latėnas skaito A. Vienažindžio eiles.

Mažeikių viešojoje bib­lio­t ekoje surengtame literatūros vakare „Tada aš laimingas, kada jums dainuoju…“ buvo demonstruojami prieš gerą dešimtmetį mažeikiškio Gintauto Aleknos ir mūsų mieste kunigavusio Egidijaus Arnašiaus sukurti vaizdo klipai, kuriuose atgijo Vienužio gimtinės prie Sartų ežero ir Laižuvos bažnyčios šventoriaus vaizdai.

Lituanistė Laima Skabickienė priminė svarbiausius A. Vienažindžio gyvenimo faktus, pasakojo, kokį jį prisimena laižuviškiai. Apie kunigo ir poeto gyvenimo kelius, besidriekusius nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos, pristatydama parengtą parodą, pasakojo viešosios bib­lio­tekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografė Janina Dambrauskaitė.

Antroje renginio dalyje klausėmės aktoriaus A. Latėno skaitomų kraštiečio rašytojo Romualdo Granausko pjesės „Rožės pražydėjimas tamsoj“ ištraukų apie A. Vienažindžio gyvenimą. Įspūdingai skambėjo aukštaičių tarme skaitomos Vienužio eilės.

Poeto ir kunigo 180-ųjų gimimo metinių minėjimo renginiai tęsėsi ir rugsėjo 25–26 dienomis. Mažeikių rajono Laižuvos kultūros centas organizavo literatūrinę konferenciją, poezijos ir dainų popietę.

Dangira Undžienė PAGĖGIAI Kraštiečių kūrybos vakaras. Rugsėjo 29-osios vakarą savo bendruomenę susirinkti pakvietė Vydūno viešoji bib­lio­teka – čia organizuotas dviejų krašto kūrėjų – Gedimino Kačiulio ir Kęstučio Bytauto – poezijos ir dainų vakaras „Gyvenimo slenksčiai“.

40

Rugsėjo 30 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bib­l io­t ekoje surengtoje šventėje buvo pasveikintos geriausios Panevėžio regiono bib­ lio­tekų darbuotojos, nominacijos „Ad astra“ konkurso laureatės. Už profesinius pasiekimus joms įteikti 2020 m. „Ad astra“ ženklai, bib­lio­tekininkes sveikino kolegos, valdžios atstovai, Lietuvos Nominacijos „Ad astra“ konkurso laureatės (iš kairės): I. Drevinskaitė, J. Kulšinskienė savivaldybių viešųjų bib­ ir L. Andrijauskienė. Giedriaus Zauros nuotr. lio­tekų asociacijos prezidentė Danguolė Abazoriuvienė.

Apdovanojimus ir ženklus „Ad astra“ teikė G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bib­lio­tekos direktorė Jurgita Bugailiškienė ir konkurso vertinimo komisijos pirmininko pavaduotoja, G. PetkevičaitėsBitės viešosios bib­lio­tekos darbuotoja Ramunė Greiciūnienė.

Panevėžio regiono savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų kategorijoje ženklas „Ad astra“ įteiktas Laimai Andrijauskienei, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Suaugusių vartotojų aptarnavimo skyriaus vyriausiajai bib­lio­tekininkei. Ji apdovanota už kūrybiškumą, bendruomenės telkimą, gebėjimą prisitaikyti prie naujų sąlygų, projektinės veiklos iniciatyvas įgyvendinant krašto pažinimo projektą „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“.

Panevėžio regiono savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų filialų kategorijoje įvertinta Indra Drevins­ kaitė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyriausioji bib­lio­tekininkė. Jai padėkota už kruopštų ir nuoseklų darbą įprasminant Jono ir Adolfo Mekų atminimą Biržų krašte, jų palikimo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje.

Panevėžio regiono mokyklų bib­lio­tekų kategorijoje apdovanota Jelena Kulšinskienė, Panevėžio „Vilties“ progimnazijos bib­lio­tekos vedėja. Įvertintas jos gebėjimas mokyklos bib­lio­teką paversti turiningo bendravimo, informacijos sklaidos erdve, pandemijos metu išlaikyti glaudų ryšį su bendruomene, sėkmingai pasitelkiant virtualaus mokymosi platformas, pritaikant įvairias nuotolinio darbo formas. Šventę vedė aktorius Gintaras Mikalauskas, skambėjo atlikėjų Ekaterinos Rodionovos, Arvydo Kvegalio ir Justino Mačio atliekama muzika. „Ad astra“ apdovanojimai įteikti jau penktą kartą. Jais siekiama pagerbti Panevėžio ir Utenos apskričių teritorijose veikiančių viešųjų ir mokyklų bib­lio­tekų geriausius specialistus, informuoti visuomenę apie prasmingą jų veiklą ir prisiminti Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kurios asmenybė ir vertybės įkvėpė šią idėją.

Vilija Stokienė

K. Bytautas (iš kairės) ir G. Kačiulis dovanoja savo kūrybą.

Astos Andrulienės nuotr.

Šių dviejų talentingų asmenybių kūrybinis pasakojimas apie įvairių vingių kupiną gyvenimo kelionę pradėtas K. Bytauto kūrybos daina „Mano gyvenimas – muzika“, kurią autorius atliko kartu su viešosios bib­lio­tekos direktore Milda Jašinskaite-Jasevičiene. Šiuo muzikiniu kūriniu tarsi siekta įkūnyti mintį, kad pasitelkiant muziką ir kūrybą galima įveikti bet kokius gyvenimo sunkumus.

K. Bytautas kuria eiles, rašo dainas ir skambina gitara, o G. Kačiulis muzikuoja, rašo eiles,

tapo, savo kūrybos darbus pristato ne tik Pagėgių krašte, bet ir kitose šalies vietovėse.

Renginyje žiūrovai buvo vedami buvusių ilgamečių Pagėgių krašto pedagogų, kūrėjų K. Bytauto ir G. Kačiulio skirtingais gyvenimo tarpsniais išgyventų patirčių ir kūrybinio įkvėpimo slenksčiais, jaukią nuotaiką kūrė atviri (kartais su lengvo šmaikštumo prieskoniu) pokalbiai, kuriuose prisimintas gimtasis kraštas, gyvenimo kelyje sutikti žmonės, sąsajos su Pagėgių kraštu. „Šiandien tapome liudininkais to, kaip darniai gali derėti žmonės, jų mintys, kokią kūrybinę žiežirbą gali įžiebti draugystė“, – dėkodama svečiams sakė M. Jašinskaitė-Jasevičienė.

Renginiui baigiantis sulaukta ir malonios staigmenos: G. Kačiulio buvęs mokinys – Pagėgių savivaldybės tarybos narys, literatas Remigijus Kelneris savo mokytojui padovanojo ne tik nuoširdžių linkėjimų puokštę, bet ir akordeoną!

Sonata Nognienė

PANEVĖŽYS

RASEINIAI

Skaitymo suolelis. Rugsėjo 23-iąją šalia Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­l io­t ekos padalinio – Smėlynės bib­l io­ tekos – atidarytas skaitymo suolelis. Jis pastatytas siekiant paminėti Lietuvai pagražinti draugijos 100-ąjį jubiliejų. Skaitymo suolelio skverelis sutvarkytas Panevėžio miesto savivaldybės lėšomis.

Ant skaitymo suolelio bus galima prisėsti ne tik paskaityti.

Bibliotekos nuotraukos

Jubiliejinė padėka mažiesiems. Rugsėjo 17 d. Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­tekoje vyko šventinis renginys, skirtas bib­lio­t ekos 100-mečiui paminėti. Į šventę susirinko aktyviausi jaunieji renginių ir edukacijų dalyviai, jų tėveliai, bib­lio­tekos bičiuliai bei svečiai.

Bib­lio­teką puošė vaikų darbelių parodos ir dekoracijos. Beveik kiekvienas į šventę atėjęs mažasis atsinešė piešinuką su mėgstamiausiu knygų personažu, kuris čia pat buvo pakabintas, o vėliau perkeltas ir į virtualią piešinių parodą „Mano mylimiausias knygų personažas“. Taip pat buvo galima apžiūrėti ir įvertinti kūrybinių darbų parodą „Pasaka dėžutėje“.

Bet turbūt įspūdingiausiai atrodė ir kiekvieno įžengiančio į salę akį traukė 100 aukštai virš galvų sparnais plazdančių margaspalvių kukučių. Vaikai, pasitelkę savo išradingumą ir vaizduotę, juos išmargino, o paukščių sparneliuose užrašė gražiausius poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius.

Renginio dalyvius sveikino Smėlynės bib­ lio­tekos vedėja Lolita Pranienė, Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos direktorė Loreta Breskienė, Lietuvai pagražinti draugijos atstovė Bronė Slapšienė, miesto tarybos narys Rimantas Narkūnas. Direktorė L. Breskienė džiaugėsi, kad išsipildė svajonė šalia bib­lio­tekos pastatyti skaitymo suolelį ir paskatinti visus, ne tik mėgstančius skaityti, sustoti, prisėsti – galbūt paimti į rankas knygą ar tiesiog pamąstyti, pasidžiaugti diena.

Vaikų šventė bibliotekoje. Bibliotekos nuotr.

Sveikinimo žodį tarusi Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos direktorė Daina Sutkevičienė vaikams linkėjo ir toliau augti su knyga, likti ištikimais bib­lio­tekos skaitytojais ir bičiuliais. Direktorė džiaugėsi puikiais projekto „Vasara su knyga“ rezultatais: pagrindinius prizus laimėjo net du mūsų rajono skaitytojai, jiems atiteko elektrinis paspirtukas ir išmanioji apyrankė. Aktyviausiems bib­lio­tekos skaitytojams ir renginių lankytojams įteikti padėkos raštai ir atminimo dovanėlės.

Antroje renginio dalyje visi šventės dalyviai su grupe „Knygų vaikai“ pasinėrė į muzikos ir šokių pasaulį, kartu dainavo, šoko, juokėsi.

Justina Maulienė ŠIAULIAI Savaitė, pažymėta raudona spalva.

Visame pasaulyje minima disleksijos pažinimo savaitė skatina domėtis šiuo sutrikimu.

Disleksija – skaitymo ir rašymo sutrikimas, kuris paliečia daugiau nei 10 proc. žmonių.

Kasmet pirmąją spalio mėnesio savaitę nevyriausybinių organizacijų, bib­lio­tekų, valstybinių įstaigų darbuotojai apsirengia raudonos spalvos drabužiais, apšviečia pastatus. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka neliko nuošalyje – Lietuvoje antrą kartą vykstančios disleksijos savaitės metu padalinių darbuotojos į darbą atėjo apsirengusios raudonais drabužiais. Idėjų ir sumanymų nestokojančios Kuršėnų Vy-

GALERIJA. Lėlių teatrų festivalis

Juostelę kerpa (iš kairės) Lietuvai pagražinti draugijos atstovė B. Slapšienė, miesto tarybos narys R. Narkūnas, E. Mezginaitės VB direktorė L. Breskienė, Smėlynės bibliotekos vedėja L. Pranienė.

Skambant muzikai, buvo perkirptas mėlynas kaspinas ir oficialiai atidarytas seną klevą apglėbęs skaitymo suolelis. Skambėjo susirinkusių vaikų ir kitų dalyvių skaitomos eilės. Po sveikinimo žodžių renginio dalyviai paleido į dangų mėlynus balionus.

Lietuvai pagražinti draugija šiemet švenčia 100-čio jubiliejų. Draugija, puoselėdama tautos tradicijas, dirba dviem pagrindinėmis kryptimis: visuomenės dorovės, pilietiškumo, tautinio savitumo ir kultūros ugdymo; kraštotvarkos, aplinkosaugos, ekologinio švietimo, gamtos ir kultūros paminklų apsaugos. Bib­lio­teka prisideda prie draugijos tikslų ir mielai puošia savo padalinius gėlėmis, medeliais, kviečia aplinką gražinti ir miesto gyventojus.

Vaida Žalienė

Bibliotekos nuotr.

Tauragė. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyrius jau antrą kartą pakvietė vaikus į lėlių teatrų festivalį „Džiugena“, vykusį Tauragės pilies kiemelyje. Bibliotekos „Batuoto katino“ lėlių teatras šiemet džiugino nauju spektakliu-pasaka, o Panevėžio lėlių vežimo teatras atvežė net visą „Lėlių cirką“. Edukaciją „Kiekviena lėlė – tai pasaka“ vedė Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė Salomėja Burneikaitė. Festivalyje linksminosi apie 500 žiūrovų. (Vaiva Keserauskaitė)

41

TRUMPAI

bandė skaityti, ką draugai užrašė. Susidomėję ir kupini jaudulio skaitė pasakas iš knygos „Užsimerk“. Tai vaikų pasakų knyga, regintiesiems padedanti pažvelgti į pasaulį neregio akimis, išleista ir Brailio, ir reginčiųjų raštu. Nomedos Marčėnaitės iliustracijos – regimos ir reljefinės, suvokiamos lytėjimo būdu. Kai kurios pasakos turi net savo kvapus.

PARODOS. KNYGŲ PRISTATYMAI Akmenė. Bibliotekoje pristatytas miestelio istorijos metraštis „Mūsų Papilė“. Knygos sudarytojas – kraštotyrininkas, ilgametis rajoninio laikraščio „Vienybė“ redaktorius Leopoldas Rozga.

Tai jau trečias leidinys apie šį kraštą garsinantį miestelį. Renginyje koncertavo Akmenės meno mokyklos mokytojai Algis Gulbinas, Valdas Bogavičius, Raimondas Dievinas.

Joniškis. Rugsėjo 2 d. Raudonojoje sinagogoje pristatyta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Joniškio garbės piliečio Povilo Mataičio knyga „Lietuvių folkloro teatras: tautos atgaiva ir jos kūrybinių galių sklaida“ (2020). Kartu su knygos autoriumi renginyje dalyvavo ir knygą apžvelgė muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Kupiškis. Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta Kornelijos Jankauskaitės knyga „Apkabinu praeitį. Mano šeimos istorija“.

Knygoje autorė pasakoja savo mamos Jadvygos Černiauskaitės ir tėvelio Jono Jankausko, kilusio iš Kupiškio, jų brolių ir seserų gyvenimo istorijas.

Panevėžys. Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus „Žalioji pelėda“ parodinę erdvę papuošė pirmoji personalinė jaunosios kūrėjos Agnės Žiaukės paroda. Darbai žavi plonyčių linijų plastika, lengvais spalvų potėpiais, sukeliančiais netikėtus jausmus ir mintis.

Kuršėnų bibliotekininkės ne tik rengėsi raudonai, bet ir dalijosi gera nuotaika. Bibliotekos nuotr.

tauto Vitkausko bib­lio­tekos darbuotojos ne tik pasipuošė raudona spalva, bet ir parke surengė spalvotų lapų žarstymo akciją. Gruzdžių Augustino Griciaus bib­lio­tekos bib­lio­tekininkės Jurgita Jasiškytė ir Liongina Šufinskienė surengė spaudinių raudonais viršeliais parodą, o bib­lio­tekos prieigose pastatė informacinį stendą su raudonos spalvos rašikliais ir minkštomis kėdėmis. Ant jų prisėdę bib­lio­tekos lankytojai, prieš tai perskaitę informaciją apie skaitymo ir rašymo sutrikimą, galėjo parašyti savo mintis ar palinkėjimą. Spintose raudonų drabužių ieškota ir jais rengtasi visą savaitę, įgyvendinti ir kiti „raudoni“ sumanymai. Svarbu skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į skaitymo sunkumų patiriančius vaikus, domėtis ir priimti teisingus sprendimus rengiant vaikų lavinimo proc.są.

Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija

TRAKAI SUSITIKIMAI SU KŪRĖJAIS Pagėgiai. Vydūno viešojoje bibliotekoje rugsėjo 23 d. svečiavosi dainininkė, dainų autorė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Viešnia žavėjosi moderniomis bibliotekos erdvėmis, atsakė į daugybę renginio dalyvių klausimų apie savo kūrybinį kelią, nudžiugino keliomis dainomis.

Panevėžys. Rugsėjo 29-ąją Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje po dokumentinio filmo „Zikaras. Laisvės paminklo kūrėjas“ (2016) peržiūros režisierius Linas Mikuta papasakojo, kaip jam pavyko įgyvendinti pagrindinę idėją, o prodiuserė Jūratė Kavaliauskienė pristatė edukaciją ir parengtą klausimyną apie skulptorių J. Zikarą.

Pasaulis užsimerkus. Trakų viešosios bib­ lio­tekos padalinio – Lentvario miesto bib­lio­ tekos duris puošia spalvota dėlionė „Bib­lio­teka visiems“, simbolizuojanti bib­lio­tekų pasirengimą didinti savo paslaugų prieinamumą įvairią negalią turintiems žmonėms, skatinti visuomenės informuotumą ir ugdyti toleranciją.

Spalio 15-ąją, minėdami Pasaulinę baltosios lazdelės dieną, organizavome popietę „Pasaulis užsimerkus“, papasakojome apie baltąją lazdelę, skirtą neregiams. Jų yra įvairių, tačiau šiuo metu pasaulyje labai paplitusi ilgoji baltoji lazdelė. Taisyklingai laikoma ir naudojama, ji apsaugo neregį nuo daugelio kelyje pasitaikančių kliūčių.

Dalia Bagdžiuvienė VILKAVIŠKIS Po ūkanotu nežinios dangum. Spalio 4-osios rytą Vilkaviškio viešoji bib­lio­teka pasitiko itin džiugiai – tądien laukė net du renginiai iš ciklo „Po ūkanotu nežinios dangum“, skirti lietuvių literatūros klasiko, poeto Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Jie surengti bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojų klubu. Biografinį romaną apie V. Mačernį („Dūžtančios formos“) parašiusi prozininkė, S. Nėries literatūrinės premijos laureatė Aldona Ruseckaitė rašytojo gerbėjus pakvietė detaliau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba, dalinosi savo įžvalgomis ir interpretacijomis. Įtaigūs pasakojimai apie V. Mačernio gyventą laikotarpį, poeto sutiktus žmones, įstabią jo meilės istoriją ir trumpo gyvenimo nuojautą prikaustė visos auditorijos dėmesį. Ne tik V. Mačernio, bet ir jo kartos bičiulių – „žemininkų“ (K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno, J. Kėkšto, H. Nagio) – kūrybos pasiklausyti kvietė LRT radijo laidų vedėjas, poezijos skaitovas Paulius Šironas. Poezijos ir muzikos renginį tęsė aktorės Jūratės Viliūnaitės deklamuojamos V. Mačernio eilės, kurioms įvairiausių atspalvių suteikė fleitininko Andriaus Radziukyno valdomo instrumento garsai.

EUROPOS PAVELDO DIENOS Kaunas. Dokumentinis paveldas apie laisvės kovotojus papildytas naujais faktais. Rugsėjo 22 d. rajono viešojoje bibliotekoje istorikas Vidmantas Vitkauskas papasakojo apie savo knygos „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“ atsiradimo aplinkybes. Leidinyje pateikiami istoriniai dokumentai apie J. Lukšą ir jo bendražygius, nuotraukos. Šiauliai. Rugsėjį minint Europos paveldo dienas, kuršėniškiai galėjo grožėtis menininko Kasparo Bagdono šviesos instaliacija „Baltų ženklai tvyro ore“. Šiaulių r. VB Kuršėnų V. Vitkausko bibliotekos Vasaros skaitykloje iki spalio 4 d. veikė Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro mokinių karpinių paroda „Baltų ženklų ir simbolių motyvai“.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Gita Vilčiauskienė, Roma Vasiliauskienė, Nijolė Podrigailė, Sonata Nognienė, Vaida Žalienė, Virginija Tamašauskienė, Kuršėnų V. Vitkausko biblioteka

42

Poezijos ir muzikos renginio dalyviai. Roberto Šūmakario nuotr.

Nelengva buvo užrištomis akimis išsirinkti knygą.

Bibliotekos nuotr.

Popietėje neformaliojo vaikų švietimo programos „Kūrybiškumo saviraiškos studija“ dalyviai stebėjo animuotą vaizdo informaciją apie baltąją lazdelę ir Brailio raštą. Patys bandė užrištomis akimis ir padedami vedlio eiti ir išsirinkti knygų. Tai buvo tikras iššūkis, tačiau ir puiki patirtis. Vaikai susipažino su Brailio abėcėle, kurią naudodami mėgino užrašyti savo vardus. Vieni patys rašė, o kiti

Bib­lio­tekos direktorės Vilijos Gilienės pakviesti, svečiai popiet tęsė pažintį su Vilkaviškio kraštu. Paežerių dvare jų laukė ir su unikaliausio Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektu, jo kūrimosi ir gyvavimo istorija supažindino istorikas Tomas Sušinskas. Pašnekesį apie mūsų kraštą ir jo žmones užmezgė Alvito filialo bib­ lio­tekininkė Angelė Blažaitienė. Pasigrožėję tautodailininko Raimundo Blažaičio sukurtais dekoratyviniais medžio dirbiniais, svečiai apsilankė ir Kiršuose – poetės Salomėjos Nėries ir žemininkų lyderio Kazio Bradūno gimtinėje.

Dar vienas pokalbis apie Vytautą Mačernį, jo kūrybines gijas, gyvenimo prasmės paieškas, vizijas ir regėjimus vyko Alvito bendruomenės namuose.

Vilija Štreimikienė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO SPALĮ 1 d.

Prieš 90 metų 1931 m. Kaune išleistas pirmasis „Lietuviškosios enciklopedijos“ sąsiuvinis. Mintis rengti „Lietuviškąjį žinyną“ atsirado gerokai anksčiau – apie 1910-uosius. Būta ne vieno plano, kuris dėl skirtingų priežasčių kaskart iširdavo. 1929 m. Lietuvos kultūros taryba vėl iškėlė šį reikalą ir Spaudos fondas 1930 m. pradžioje priėmė encik­ lopedijos planą, o vyriausiuoju Enciklopedijos leidėjų kreipimasis į su siūlymu prenumeruoti redaktoriumi pakvietė Vaclovą mokytojus 6-ąjį tomą ir galimų nuolaidų bei dovanų Biržišką (pavaduotojai: Pranas sąlygomis. 1936 m. Publikuota „Epaveldas“, saugomas Lietuvos nacionalinėje Dovydaitis, Mykolas Biržiška). originalas Martyno Mažvydo bibliotekoje Panašiu metu to paties darbo ėmėsi ir Lietuvių katalikų mokslo akademija. Po ilgokų derybų pavyko sutarti dėl abiejų rengėjų bendro darbo, o sutartis pasirašyta ir redakcija sudaryta 1931 m. kovo 5 d. Dėl techninių trikdžių pirmasis enciklopedijos sąsiuvinis pasirodė tik spalį. Pirmojo tomo visus 12 sąsiuvinių pavyko išleisti maždaug per pusantrų metų. Redakcija planavo kasmet parengti po vieną tomą (po 12 sąs.). Iki 1944 m. išėjo 9 tomai ir 10 sąsiuvinių (iki J raidės). Okupavus Lietuvą, pirmosios „Lietuviškosios enciklopedijos“ leidyba nutrūko.

6 d.

Tądien prieš 145 metus netoli N a u garduko (Baltarusija) gimė Janas Bułhakas (1876–1950). Nors Krokuvoje studijavo filosofiją, Lietuvoje jis yra žinomas kaip Vilnius, Bernardinų bažnyčia. Fotografas Janas Vilniaus architektūros Bułhakas. 1939 m. BY Publikuota „Europeanoje“, paminklų, jo apylinkių originalas saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gariūnų, Karoliniškių, Šeškinės, Verkių) fotografas. Dresdene fotografijos mokęsis pas Hugo Erfurthą, nuo 1912 m. beveik tris dešimtmečius (iki 1939 m.) gyveno Vilniuje. Čia atidarė savo fotoateljė (dab. Pamėnkalnio g.), universitete dėstė meninę fotografiją. J. Bułhakas laikomas lietuvių peizažinės fotografijos pradininku, jo darbai siejami su impresionizmo stiliumi. Antrojo pasaulinio karo metais, sovietams užėmus Vilnių, fotografas su sūnumi įamžino sugriauto miesto griuvėsius.

Kaip rašė fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis, „fiksavo „mirusį“ miestą, kad, pabaigęs šį darbą, jau visiems laikams paliktų numylėtą Vilnių“.

15 d.

Raseinių bib­l io­t ekai – 100 metų. Tą spalio dieną 1921-aisiais buvo įsteigtas Centralinio valstybės knygyno Raseinių skyrius. Tuo metu mieste buvo maždaug penki tūkstančiai gyventojų, o tik įsikūrusi bib­lio­ teka turėjo apie puspenkto šimto knygų.

Per amžių ne kartą keitėsi bib­lio­tekos pavadinimas, patalpos, įvyko daug reorganizacijų, kito funkcijos, bet bib­lio­teka visuomet aktyviai dalyvavo bendruomenės Raseinių biblioteka švenčia gyvenime. Raseinių bib­lio­teka didžiuojasi, 100 metų jubiliejų. nuo 2014 m. puoselėdama savo kraštiečio poeto Marcelijaus Martinaičio atminimą, kurdama su jo vardu siejamas tradicijas. Bib­lio­tekos gimtadienio dieną prie jos buvo atidengtas skulptoriaus Algimanto Šlapiko kūrinys, įprasminantis žymųjį M. Martinaičio Kukutį. „Kukutis jaučiasi gerai ir mums bus gerai“, – per skulptūros atidarymą sakė 100-metį švenčiančios bib­lio­tekos direktorė Daina Sutkevičienė.

16 d.

Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Ši diena dar neturi senesnių minėjimo Lietuvoje tradicijų. Praėjo tik 15 metų, kai Seimas 2006 m. papildė Atmintinų dienų sąrašą. Tądien prisimenamas sovietų vykdytas masi- 1945 m. pavasarį, bėgdami nuo sovietų, nis Karaliaučiaus krašto civilių pasitraukė apie 2 mln. Rytų Prūsijos gyventojų. gyventojų naikinimas. 1944–1949 m. šioje Mažosios Lietuvos dalyje nužudyta per 300 tūkst. civilių (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės). Po raudonosios armijos teroro gyvi likę vokiečiai ir lietuvininkai – maždaug 102 tūkst. – buvo ištremti į Vokietiją. 1945 m. žiemą per užšalusias Kuršių marias besitraukę pabėgėliai buvo subombarduoti, paskandinti laivai su pabėgėliais. Didžiausia tragedija – 1945 m. sausio 30 d. nuskandintas laineris „Wilhelm Gustloff“. Žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau nei „Titanike“). Per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius Mažojoje Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 4 kartus. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę apie 160 tūkst. vietos gyventojų, sunaikinti vietovardžiai, nuniokotas kultūros paveldas.

19 d.

1921 m. spalio 19 d.

Kaune įsteigtas Centralinis valstybės archyvas. Pirmojo Lietuvos valstybės archyvo įkūrimo proga Seimas, siekdamas atkreipti dėmesį į archyvų, kaip atminties institucijų, svarbą visuomenei ir valstybei, 2021-uosius paskelbė Archyvų metais. Šalyje archyvų sistemą sudaro Valstybės archyvų 100-mečiui Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, paminėti 2021 m. pradžioje Lietuvoje išleistas dizainerės Giedrės kuriai pavaldūs 9 valstybės archyvai: Jaronytės sukurtas pašto ženklas.

Centrinis, Istorijos, Naujasis, Ypatingasis, Literatūros ir meno ir 4 regioniniai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių).

Kokį vaidmenį valstybės gyvenime gali atlikti archyvas, Lietuva įsitikino, kai Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve prof.

Liudas Mažylis atrado Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą. * Atrinktos spalio datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris

43

20 d.

Prieš 145 metus Vilkaviškio apskrityje gimė rašytojas ir literatūros kritikas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944). Vienas esė pradininkų lietuvių literatūroje, dažnai vadinamas lietuvių modernizmo pranašu.

Kai dėl draudžiamos spaudos laikymo buvo pašalintas iš Marijampolės gimnazijos, jis persikėlė į Lenkiją ir mokėsi Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos universitete. Čia įsteigė „Rūtos“ draugiją, kuri subūrė J. A. Herbačiauskas – lenkų ir lietuvių intelektualus. Grįžęs į pripažintas kūrėjas Lietuvoje Lietuvą, 1924–1933 m. Vytauto Didžiojo ir Lenkijoje. Publikuota „Europeanoje“, originalas universitete dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. saugomas Maironio lietuvių Mėgstantis polemizuoti J. A. Herbačiauskas literatūros muziejuje įsiveldavo į kultūrinius skandalus, domėjosi spiritizmu. Jo kūryboje galima aptikti misticizmo motyvų. Šis grožinės literatūros autorius ir publicistas siekė meną įtvirtinti kaip aukščiausią ir svarbiausią kultūros reiškinį.

25 d.

Prieš 140 metų Malagoje gimė garsusis ispanų dailininkas Pablo Picasso (1881–1973). Modernistas, vienas kubizmo pradininkų. „Avinjono mergšės“ (1907) laikomos pirmąja kubistine kompozicija. Vėliau jo kūryboje atsirado ir realizmo motyvų. P. Picasso – Ispanijos pilietinio karo dalyvis.

Taip atsirado antikariniai kūriniai P. Picasso, 1962 m. „Svajonė“, „Franco melas“ ir „Gernika“ (1937). Be keliasdešimt tūkstančių paveikslų, dailininkas sukūrė ir skulptūrų, teatro kostiumų, ilgainiui ėmėsi keramikos. P. Picasso kūryba turėjo įtakos pasaulinei XX a. moderniosios dailės raidai, tarp jų ir Lietuvos menininkams. Kubizmo apraiškų galima rasti Leopoldo Surgailio paveiksluose, skulptūros novatorių Alfonso Ambraziūno, Leono Striogos, Teodoro Kazimiero Valaičio, Vlado Vildžiūno darbuose.

25 d.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. spalio 25 d. surengtu referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, todėl ta diena Lietuvoje minima kaip Konstitucijos diena. Jau tapo tradicija šalyje rengti Konstitucijos egzaminą – šiemetis yra penkioliktasis.

Rezultatai skelbiami pagal kelias kategorijas: renkamas geriausiai Konstituciją išmanantis moksleivis; aktyviausia mokykla; geriausias teisę studijuojantis ar turintis teisinį išsilavinimą asmuo; geriausiai Konstituciją išmanantis pasaulio lietuvis; vyriausias dalyvis ir apskritai geriausiai egzaminą išlaikęs asmuo.

27 d.

Poetei Ramutei Skučaitei sukanka 90 metų. Didesniąją jos kūrybos dalį sudaro knygos vaikams, bet R. Skučaitė yra ir dramaturgė, parašiusi keliolika pjesių, kurios pastatytos teatruose, televizijoje, radijuje. Dar tremtyje Sibire Irkutsko pedagoginiame institute ji studijavo užsienio kalbas, o grįžusi į Lietuvą Vilniaus pedagoginiame institute įgijo prancūzų kalbos ir literatūros specialybę. Ji yra išvertusi apie 20 operų, operečių, miuziklų libretų. Naujausioje eilėraščių ir prozos knygoje „Tik ištarti reikėjo“ (2019) Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prisimena tremtyje Sibire praleistus jaunystės Jubiliatė R. Skučaitė. Romos Kišūnaitės nuotr. metus.

31 d.

P. Picasso skulptūra Čikagoje (1967).

Spėliojama, kas joje vaizduojama: paukštis, arklys, moteris arba visiškai abstrakti figūra.

44

Prieš 145 metus Serijuose (Lazdijų r.) gimė Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – lietuvių dailininkas, kolekcininkas, visuomenės veikėjas. Dailę studijavęs Varšuvoje, Paryžiuje, tobulinęsis Miunchene ir Hamburge, A. Žmuidzinavičius daugiausia tapė peizažus. 1906–1907 m. kartu su Marija Žmuidzinavičiene, M. K. Čiurlioniu, Antanu Jaroševičiumi, Petru Kalpoku, Petru Rimša, Kajetonu Sklėriumi surengė Pirmąją lietuvių dailės parodą, yra surengęs savo parodas Vašingtone (1922 m.), Čikagoje, Niujorke (abi 1924 m.).

Dailininkas buvo ir lietuvių liaudies dailės dirbinių, archeologinių, etnografinių senienų kolekcininkas, o jo sukaupta velnių kolekcija (maždaug pustrečio šimto statulėlių) tapo Kaune 1965 m. įsteigto Velnių muziejaus pagrindu.

A. Žmuidzinavičius dalyvavo 1917–1918 m. parenkant Lietuvos vėliavos spalvas.

A. Žmuidzinavičius savo dirbtuvėje. 1954 m.

BY Nuotr. iš šeimos archyvo

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Libraries, Museums, and “2030 Agenda” of the United Nations

2

Regina Vaišvilienė. Visual Narrative About the Famous Wisewoman 15

On 23–24 September, there was the online conference “Localising the Sustainable Development Goals Through Baltic Museums And Libraries” in Riga with the aim to strengthen the role of museums and libraries of the Baltic countries in promoting sustainable development goals of the United Nations. Representatives of memory institutions of the Baltic countries introduced their achievements in pursuing sustainable development goals. The conference also featured discussions and workshops. In other words, the idea behind the conference was “where we are and whither we go” against the background of “2030 Agenda”. Tarp knygų asked the executives of the Latvian Librarians Association Māra Jēkabsone and Kristīne Deksne, the President of the Lithuanian Librarians Association Jolita Steponaitienė, and the Director of the National M. K. Čiurlionis Museum of Art Daina Kamarauskienė about achievements in this field by communities under their leadership. (Prepared by Vaidenė Grybauskaitė)

The publication introduces the catalogue Ekslibrisai Eugenijai Šimkūnaitei (“Ex libris for Eugenija Šimkūnaitė”) edited and published by the Lithuanian Library of Medicine. Doctor Habilitatus Eugenija Šimkūnaitė was a pharmacist and herbalist; 2020 Lithuania commemorated her centenary. Because of the coronavirus pandemic, some undertakings devoted to paying tribute to this personality (including the publication of the catalogue) had to be postponed until 2021. When listing this book containing ex libris devoted to Eugenija Šimkūnaitė, one can not only get to know about this charismatic personality but also learn more about the Utena Region, where she was born, and other famous people of Lithuania who originally hail from there.

Focusing on the Mental Health and Emotional Well-Being of Librarians 5 We continue the series of publications “The reader nurturing the library”. It is devoted to the initiative by the Association of Lithuanian County Public Libraries “Library for All” having the purpose to make all Lithuania’s libraries accessible to all visitors regardless of their demands. In this publication, the Panevėžys County Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Public Library brings to notice that the furthering of this objective must not lead to neglecting the staff themselves, i.e., their emotional and mental state. (Prepared by Aušra Marija Narbutė)

Simona Juzėnienė. Libraries Facing the Quarantine: Virtual Events and Communication on Facebook

8

The COVID-19 pandemic and circumstances brought about by the declared quarantine have restricted the operation of libraries, but the restraints stimulated to try new forms of services and events: online events of reading aloud, video presentations of books, and virtual exhibitions. In the spring of 2021, the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library conducted a comprehensive study with the purpose to analyse the content published by the region’s municipal public libraries in the social network Facebook (during the period from November 2020 to March 2021). In this publication, Dr. Simona Juzėnienė introduces the study’s results and trends related to the publication of the content that became apparent. One of the main conclusions is that the strategy for communicating on Facebook is oriented towards the content being published and not towards relating the library and the user, i.e., interactive activity.

Aušra Marčiulaitytė. Armorial Emblems and the Expression of Civil Resistance: About National Library’s Collections of Ex libris

12

The publication’s author introduces several collections of creators of ex libris preserved at the Music and Visual Arts Unit of the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania. As these creators lived during Soviet times, in the second half of the 20th century, (e.g., Vincas Kisarauskas and Saulė Kisarauskienė), she also surveys the contemporary ideological background, the relation between art and official propaganda, and restrictions of artists’ freedom. According to Aušra Marčiulaitytė, in Lithuania under Soviet regime, the genre of ex libris was one of the least politicised fields of art; these graphic artworks displayed tendencies of modern art: a less constrained line and elements of cubism or expressionism.

Edita Korzonaitė. The Starting-Up of the University of Lithuania

18

This publication is for lovers of history. The Head of the Rare Publications Group at the Kaunas Technological University Dr. Edita Korzonaitė writes about circumstances that surrounded the establishment of the University of Lithuania in 1922 and activities of the academic community during the first decades of the University’s existence. As a starting point, she takes numerous photographs preserved at the Library and documents related to the founding of a higher education establishment in Kaunas, which was Lithuania’s de facto capital at that time: the statute, plans, rules, and activity reports.

Rasa Jonė Ruibienė. A Teacher by Vocation

21

2021 has been announced the Year of Juozas Zikaras in order to commemorate a sculptor born 100 years ago, whose works depict numerous people who were significant for Lithuania, who devoted themselves to it, and who altered the history of this country in some way or another. The executive of the House Museum of Juozas Zikaras Rasa Jonė Riaubienė presents reminiscences by Zikaras’s students who studied with him when he worked at schools in Panevėžys and Kaunas. This material was presented to the Museum by Zikaras’s daughter Alytė Zikaraitė.

Diana Ciparienė. Jonas Lankutis’s Spirit is Live in Gargždai

26

The guest of this issue’s heading “Library and Its Name” is the Klaipėda District Municipality Jonas Lankutis Public Library. Its staff members tell us about how the Library cherishes the memory of the literary critic Jonas Lankutis, after whom the Library was named more than twenty years ago. The Library, which is situated in Gargždai, Klaipėda District, not only preserves numerous manuscripts of articles by Lankutis, and his correspondence and organises commemorative events but also fosters links with his family and relatives.

Loreta Aleknienė, Vida Sekonienė.

We Will Use Turin’s Experience in Ignalina

36

On 7–10 September, representatives of the Ignalina District Municipality Public Library together with partners participated at classes financed from the funds of the EU programme Erasmus+ in Turin, Italy. The classes had the purpose to introduce the cooperation of municipalities, libraries, and universities of the third age in Italy. The authors share their impressions about how the experience of Turin could help reduce social and cultural exclusion of elder people in the Ignalina District.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai.

J. Zikaras. „Svajonė“ (1926). Matmenys: aukštis – 58 cm; plotis – 33 cm; gylis – 28 cm. Fotografas Arūnas Baltėnas. Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

2021 Nr. 10 (753) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-10-21 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 10 (753) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt