Rasa Jonė Ruibienė. Mokytojas iš pašaukimo. Skulptorius jo mokinių akimis

Juozas Zikaras – Panevėžio gimnazijos mokytojas. 1921 m.

MOKYTOJAS IŠ PAŠAUKIMO

Skulptorius jo mokinių akimis

Rasa Jonė Ruibienė

Juozo Zikaro namų-muziejaus vadovė

Prasidėjus spaliui, po daugiau kaip metus trukusios rekonstrukcijos, Kauno Žaliakalnyje, ant Pelėdų kalno šlaito, lankytojams vėl duris atvėrė atnaujinti vieno pirmųjų Lietuvos profesionalių skulptorių – Juozo Zikaro (1881–1944) – namai-muziejus. Zikarą drąsiai galime vadinti ne tik puikiu skulptoriumi, atsidavusiu mokytoju, bet ir valstybininku: jo darbuose pavaizduota daugybė Lietuvai svarbių ir atsidavusių žmonių, vienaip ar kitaip keitusių mūsų valstybės istoriją. Skulptoriaus darbai puošia nemažai Lietuvoje esančių įvairios paskirties pastatų, tiek jų interjerų, tiek eksterjerų.

Bareljefas „Vytautas prie juodųjų jūrų“, Jonušo Radvilos, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus biustai, M. K. Čiurlionio, Vladimiro Dubeneckio, Juozo Tumo-Vaižganto portretai. Tai – vis Zikaro darbai. Tikiu, kad daugumai lietuvių žinoma, jog šis dailininkas sukūrė nepriklausomos Tėvynės monetas – litus ir centus. Bet, ko gero, nedaug kam žinoma, kad jis kartu su Gabriele Petkevičaite-Bite ir mokytoja Elena Jasinskaite Panevėžio gimnazijoje suprojektavo mokyklines uniformas mergaitėms, tuo modeliu mokyklos naudojosi net iki 1990 metų. Ak, tas kūrybingas Panevėžio laikotarpis! Žinoma, kad taptų brandžia kūrybine asmenybe dar iki Panevėžio, skulptorius turėjo nueiti nelengvą gyvenimo kelią. Anot jo dukters Alytės Zikaraitės, tikroji tėvo, kaip žmogaus, branda prasidėjo, kai jo akyse mirė broliukai ir sesytės, o jis su tėvais suklupęs vis prašė Dievo priimti mažučius pas save. Mirties klausimas Zikarą apskritai domino, kaip ir neįprastas jo gimtoms vietoms smėlingoje žemėje rastas lipnus molio gabalėlis, kuris, įsigniaužus ir atleidus delnelius, tarsi savaime virto Velykų avinėliu.

Vėliau buvo tamsūs vakarai, kai motinėlė prie verpimo ratelio tyliu balsu mokė skaityti lietuviškas knygeles, kurių tėvulis vis iš kažkur parnešdavo. Nebuvo tuo metu Zikariukui tai pats įdomiausias užsiėmimas, mat nei paveikslėlių gražių, nei didelių raidžių. Tėvo papirosų pakelis su išblukusiomis pieštomis

Juozas Zikaras (dešinėje guli ant žolės) – Birželių dvaro daraktorius. 1900–1904 m.

etiketėmis atrodė įdomesnis. Todėl Juozukas, vartydamas tuos pakelius, ir kirilikos pramoko, tėtės vis klausdamas, o kas čia parašyta, kas čia? O ir Pumpėnų pradinės mokyklos, kurioje buvo mokoma rusišku šriftu skaityti bei rašyti, kursas nebuvo toks sunkus. Ką jau ten! Pateko šešiolikmetis iškart į antrą klasę, po metų tapo mokytojo padėjėju. Ir patikdavo jam mokinių darbus tikrinti, o kartais ir mokytoju pabūti, kai tikrajam mokytojui reikėdavo trumpam išbėgti.

Peržvelgus Zikaro gyvenimą, akivaizdu, kad mokytojauti jis pradėjo tikrai anksti: mokytojo padėjėjas pradinėje, daraktorius Birželių dvare (dab. Radviliškio r.), gyvenant Sankt Peterburge, irgi teko prisidurti iš mokytojavimo. Piešimą, skulptūrą ir braižybą jis dėstė T. K. Štembergo gimnazijoje ir realinėje mokykloje, taip pat lietuvių pabėgėlių mokyklose. Jau tada, o gal ir visada buvo aišku, kad Zikarui patinka mokytojauti. Išlikdamas draugiškas ir malonus, vis dėlto su mokiniais familiarus nebūdavo.

Skulptoriaus duktė Alytė mėgdavo pasakoti, kaip viena tėtės mokinių Kauno meno mokykloje Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė ištekėjo ir susilaukė sūnelio. Auklių neturėjo, nebuvo kam palikti mažutėlio, tai atsiveždavo į mokyklos kiemą. Kol dirbdavo, vaikelis miegodavo vežimuke prie studijos lango. Zikaras vaikštinėdavo po studiją, stebėdamas studentų darbus, ir vis užmesdavo akį į miegantį vaikiuką. Kai jau pamatydavo, kad šis verkia, sakydavo Domicelei: „Nueik, Damute, pas vaikelį, nuramink.“ Bet kartą pasitaikė, kad mažutis rėkė kaip pasamdytas, miegoti nenorėjo – Tarabildienė jau manė tądien nebaigsianti skulptūros užduoties. Zikaras, stebėdamas, kaip ji laksto iš studijos į kiemą ir atgal, pasakė: „Na jau pabaik čia laksčiusi, eik prie skulptūros, aš tuo rėksniu užsiimsiu.“ Ir vėžino vaikelį po mokyklos kiemą, kol mažius užmigo ir paskaitoms niekas nebetrukdė.

Su savo mokine Domicele Tarabildiene. 1930–1938 m.

Su mokiniais Panevėžyje (J. Zikaras ketvirtas iš kairės). Pirmas kairėje – Bernardas Bučas. Apie 1921 m.

JUOZAS ZIKARAS: VIETOS IR DATOS

Gimė Viktoro ir Mikalinos Zikarų šeimoje. Iš septynių vaikų vienintelis liko gyvas. Vienus metus gyveno Latvijoje.

Remiamas G. Petkevičaitės-Bitės ir J. Jablonskio, mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje (pas I. Trutnevą).

1881 lapkričio 18. Paliukų k. Panevėžio r.

1897 Pumpėnai 1902 Latvija

Apie 1903–1904 Birželių k. 1904 Vilnius 1906 Sankt Peterburgas

Per mokytojų rankas pereina mokinių – besiformuojančių asmenybių – likimai. Taip ir Zikarui kiekvienas mokinys buvo tarsi tuščias, pripieštas arba taisytinas lapas. Reaguodavo jis jautriai. Dauguma mokinių dar mini jo kilnumą.

Skulptoriaus auklėtinių prisiminimų iš Sankt Peterburgo laikų neturime, bet mielai šiame straipsnyje pasidalinsiu J. Zikaro namuosemuziejuje saugomais Panevėžio ir Kauno mokyklų mokinių atsiliepimais, surinktais skulptoriaus dukters Alytės Zikaraitės. Tėvui atminti ji nuveikė didelį darbą, surinkdama ne tik prisiminimų apie jį, bet ir jo po Lietuvą išsibarsčiusius darbus, taip pat dar sovietų Lietuvoje 1959 m. atidarydama slaptą privatų Juozo Zikaro muziejų.

Daugumos mokinių likimai nelengvi, bet kokią gražią šviesą jie skleidžia, pasakodami apie savo jaunystės liudininką mokytoją Juozą Zikarą! MOKYTOJAS BRONIUS JUŠKA (1909–1982)

Vis dėlto kartais kantrybės pritrūkęs Zikaras kokiam išsiblaškiusiam mokiniui ištardavo: „Ak tu, terliūzų genijau!“ Kai Zikaras pradėjo dirbti piešimo mokytoju Panevėžio gimnazijoje, direktorius Zikarų šeima Kauno miesto sode. Iš kairės: sūnūs Teisutis ir Vaidutis, Juozas Zikaras, duktė Alytė, sūnus Vainutis ir žmona Anelė Juozas Balčikonis priminė, kad piešimo Zikarienė. 1930–1935 m. pamokos vyks įvairiose skirtingose klasėse. Čia jau Zikaras giliai įkvėpė oro ir ramiai, bet ryžtingai pareiškė, kad jis ne tam 10 metų mokėsi Sankt Peterburge, kad dėstytų ten, kur nėra atskiros patalpos piešimo klasei. Direktorius patikino, kad tiesiog nėra laisvų patalpų. Zikaras paprašė leisti apžiūrėti mokyklą. Balčikonis gūžtelėjo pečiais, pakvietė mokyklos ūkvedį: eikit, žiūrėkit... Ir surado nereikalingų daiktų prikrautą visai gerą patalpą. Su ūkvedžiu ir sargu iškraustė, išvalė. Zikaras inventorių užsakė remdamasis Sankt Peterburgo dailės akademijos patirtimi, ir štai – puikiausia piešimo klasė! Dar ilgą laiką tikrai jokia Lietuvos mokykla neturėjo tokios piešimui skirtos klasės. DAILININKAS VYTAUTAS KAZIMIERAS JONYNAS (1907–1997) 1970-01-07 JAV

1973-08-27 Kaunas

Aš mokiausi pas Zikarą Panevėžyje 7 metus, tai per tiek laiko galima buvo pažinti žmogų. Aš Jį labai aukštai vertinu ir pats ėmiau pavyzdį iš Zikaro.

Jis vienintelis visoje Lietuvoje pasirūpino, kad buvo įrengta speciali paišybos klasė su specialiais suolais. Jis buvo reiklus, bet nerėkdavo, nevydavo iš klasės. Jis ramiai <...> darė iš gipso pinigų modelius. <...>

Jis sėdėdavo net nežiūrėdamas į mokinius, ką jie veikia. Tik staiga atsikeldavo iš savo užstalės, kaip liūtas prisiartindavo prie mūsų. Tada net šiurpas eidavo per kūną. O jis priėjęs duodavo ramiai dalykines pastabas, sudirbdavo tave visai ir vėl nueina, o tu dirbi užsigulęs. <...>

Esu dėkingas Zikarui, nes jo dėka pamilau grožį ir visą gyvenimą norėjau paišyti. <...> pas mus gimnazijoj Zikaras taip buvo pastatęs, kad paišybos pamoka buvo svarbiausia. Kai ji praeidavo, tai visos kitos pamokos tai niekis. Niekas nebijojo net lotynų kalbos, matematikos, fizikos ir kitų pamokų. Įsivaizduokit, kur jūs rasit dabar, kad paišybos pamoka būtų svarbiausia. Ir tai padarė ne rėkimu ar gąsdinimu, o tik savo autoritetu.

Zikaras kompanijoje buvo linksmas. Kartą jis ėjo lažybų, kad su alumi suvalgys 60 kiaušinių, ir suvalgė!

DAILININKAS PRANAS LAPĖ (1921–2010)

1970-01-14 JAV

Labai šviesų atminimą nešioju apie Juozą Zikarą. Vokiečių laikais man teko dirbti ir negalėjau lankyti užsiėmimų Meno mokykloje – dailės institute. <...> Jonynas [tuometis mokyklos direktorius – R. J. R.] atsakė: „Ar darbas, ar mokslas!“<...> Pasikalbėjau su Zikaru ir dar vienu dailininku. Zikaras mane puikiai suprato ir leido nelankyti užsiėmimų. Jie įkalbėjo ir direktorių Jonyną ir aš nebuvau išbrauktas iš studentų sąrašų.

Įstojo į Dailės akademijos Skulptūros fakultetą. 1916 m. baigė. Diplominis darbas „Motinystė“ buvo palankiai įvertintas. Panevėžio gimnazijoje įkūrė piešimo klasę ir dirbo joje dešimt metų. Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute dėstė piešimą, vėliau vadovavo Skulptūros ir keramikos fakultetui. 1944 m. suteiktas profesoriaus vardas.

1910 Sankt Peterburgas

1917–1918 Sankt Peterburgas 1919 Panevėžys

Nuo 1929 Kaunas Nuo 1940 Kaunas 1944 lapkričio 10. Kaunas

1989-03-12 Kaunas

Aš mokiausi Panevėžio gimnazijoje nuo 1920 iki 1930 metų. Zikaras mokino paišybą nuo 1920 m. iki 1925 m. Mokytojas buvo labai geras, mes jį mylėjom. Būdavo, kad griežčiau ką pasakydavo, bet nerėkdavo. Nepravardžiavom. <...>

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje Stasilionytė, visuomet buvo užsisvajojusi. Mirė džiova dar jauna. Buvo graži ir turėjo gražų balsą, bet kai mokėsi dainuoti vis uždusdavo. „Laisvės“ galvutei pozavo Marija Ramanauskaitė, tuo metu buvusi Panevėžio gimnazijos mokinė. Vėliau ji ištekėjo už gydytojo Statkevičiaus.

Bronė Stasilionytė buvo viena iš nedaugelio mokinių, kuriai Zikaras rašydavo didesnį pažymį nei, jo nuomone, buvo verta. Piešė ji prastai ir dailininkas dūsaudamas sakydavo: „Na, kad ir paišai, Bronele, dvejetui, bet jei papozuosi man, gausi tris.“ Mokytojui pozuoti buvo didelė garbė ir Stasilionytė, žinoma, sutiko. Zikaras sukūrė vieną gražiausių savo darbų „Svajonė“ [šio biusto nuotrauka spausdinama žurnalo IV viršelyje – R. J. R.].

KERAMIKĖ TEODORA MIKNEVIČIENĖ (1909–1982)

1971 m. rugpjūtis Kaunas Ne, jis buvo ne geras, o tiesiog kilnus. Kilnus ir orus.

MOKSLININKAS ALFONSAS GABRĖNAS (1904–1978)

1973-10-22 Panevėžys

Zikaras buvo reiklus. Aš buvau jo mylimu mokiniu. Pirmas buvo Urbas, Juzulėnas ir aš. Mes darydavome įvairias dekoracijas [Panevėžio vyrų gimnazijos vaidinimams – R. J. R.] ir turėdavome privilegiją. Gaudavom gimnazijos raktus ir gaudavom mokinius padėjėjus dekoracijoms daryti. <...>

Atmenu, kaip dirbo Basanavičių. Dar Basanavičius pats buvo atvažiavęs papozuoti.

Zikaras mėgdavo savo vaikams pasakoti, kaip apie 1921 metus Jonas Basanavičius jam pozavęs. Skulptorius buvo perspėtas, kad nekankintų patriarcho, leistų jam laisvai pozuoti, t. y. jei norės vaikščioti, keisti pozą. Dailininkas beveik užsigavo, juk jis puikiai suprantąs ir yra labai dėkingas, kad gerbiamas Basanavičius jam papozuos. Buvo sutarta penkias dienas po tris valandas. Taigi, ateina gerbiamas svečias, Zikaras jį sodina, siūlo arbatos ir tikina, kad nebūtina nejudant sėdėti. „Bet tamstai būtų patogiau, jei ramiai sėdėčiau?“ – tikslinasi Basanavičius. „Na, – mykia skulptorius. – Būtų gerai, bet kaip jums labiau tinka...“ Basanavičius įsitaiso ant juodos sofutės (ji eksponuojama Zikaro namuose-muziejuje), įsmeigia akis į skulptorių ir tris valandas, anot Zikaro, ne tik nejuda, bet ir nemirksi! Štai kur supratimas, kas yra atsakomybė!

Zikaras džiaugėsi, kad užteko trijų dienų, kad tokio nuostabaus pozuotojo daugiau niekad gyvenime neturėjęs. „Ačiū Dievui, niekas daugiau taip gerai nepozavo, – vis atsidusdavęs dailininkas. – Tos akys kiaurai veria.“ Įspūdingas Basanavičiaus biustas.

J. Zikaras prie kuriamos „Laisvės“. Panevėžio gimnazijos sporto salė. 1921-09-25. Fotografas A. P. Šinskis.

Kuriant J. Basanavičiaus biustą, skulptoriui pozavo pats tautos patriarchas. 1923 m. Fotografas A. Baltėnas. Visos nuotraukos iš Juozo Zikaro namų-muziejaus archyvo

ALEKSANDRA MORKŪNAITĖ-GABRĖNIENĖ (1906–1994)

1986-11-30 Kaunas

Aš buvau J. Zikaro mokine Panevėžio gimnazijoje. <...> Zikaras organizuodavo mokinių parodas ir aš visuomet dalyvaudavau. Taip pat dalyvaudavo kaip gabus paišyboje Gabrėnas. Jis buvo aukštesnėje klasėje. Vėliau mes vedėme. Niekuomet nemačiau Zikaro užsirūstinusio. Nebardavo ir būdavo geras, tiesiog kilnus. <...> Su Zikaru susitikdavome ir Kaune <...> kaip suaugę žmonės – geri draugai. Atmenu, kartą nuėjome į kavinukę <...> labai gerai atmenu jo pasakymą iki dabar: „Jeigu šeimoje yra vienas protingas, tai šeima įmanoma.“

Vienas gražiausių, anot dukters Alytės, dalykų buvo tai, kad Zikaras su žmona niekada viešumoje nesibardavo. Namuose būdavę visko, bet viešoje vietoje, kaip pokalbiuose su straipsnio autore yra sakiusi Zikaraitė, „tėvai tiek gerbė vienas kitą ir aplinkinius, kad neleido sau kitiems gadinti nuotaikos“.

INŽINIERIUS GASIŪNAS (MOKĖSI PANEVĖŽIO GIMNAZIJOJE)

1972 m. vasaris <...> Zikarą gerai prisimenu. Jis buvo toks rimtas ir reiklus. Mes, mokiniai, kažkaip su pagarba sakydavom, kad „Bus Zikaro pamoka“. Jo nepravardžiuodavom kaip kitų. <...> Jeigu jis kada pabardavo, tai įstrigdavo giliai ne tik į protą, bet ir į širdį. Todėl mes stengdavomės taip elgtis, kad jis nebartų. Labai gerai ir su meile dėstė savo dalyką. Bet kartais pamokų metu mėgdavo papasakoti apie savo vaikystę. Jis pasakodavo labai įdomiai.

Ir Zikaraitė minėdavo, kad tėtės pasakos būdavo daug įdomesnės nei mamos, nes jos sakmės buvo labai jau didaktinės, o tėtukas sekęs taip įdomiai, dažniausiai siaubo pasakaites apie vaiduoklius, kapines ir apleistas koplyčias! Vaikiukai cypdavo iš baimės, bet vis prašydavo, kad tėtė dar sektų.

VERTĖJAS DOMINYKAS URBAS (1908–1996)

1988-10-12 Vilnius

J. Zikaras – mokytojas iš Dievo malonės. Mokė piešimą visa savo būtybe. Jis mokykloje buvo sudaręs tokį klimatą, kad piešimas buvo svarbus dalykas. Jis sakydavo, kad išmokti piešti yra reikalingas ir garbingas dalykas. Nedaug šnekėdavo, bet dalykiškai. <...>

Klasėje vaikščioja tarp mokinių ir daro pastabas tyliai, tik tam mokiniui girdimas, bet pieštuku niekad netaisydavo. <...>

Mokslo metų pradžioje kalbėdavo apie dailės vertę ir kam ji reikalinga.

Kai būdavo mieste parodos, vis eidavome in korpore. Zikaras papasakojo apie Rimšą, Vienožinskį, Kalpoką ir kitus. <...> Kai Kaune buvo įkurta Čiurlionio galerija, tai mūsų visų Meka buvo ją aplankyti. <...> Kiekvienoje klasėje nuo III–IV kl. buvo 3–4 ar dar daugiau paišybai gabių mokinių, kuriuos vadindavome „chudožnikais“ [rusiškai – dailininkai – R. J. R.]. Zikaras mokė berniukų ir mergaičių gimnazijoje. Mokslo metų pabaigoje būdavo ruošiamos parodos, į kurias eidavome visuomet pasipuošę, nes tai būdavo gimnazijos šventė. Dalyvaudavo ir choras, mokytojo Mykolo Karkos vadovaujamas. <...>

Panevėžio Katedroje yra Zikaro darbų: Kristus Karalius – altoriuje. <...> Vyskupo užsakymu Zikaras [sukūrė] tuometinio popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Matulionio skulptūras.

1988-12-06 Vilnius <...> Matote, Zikaro mokymo programoje buvo būtinas punktas – piešti iš gamtos: trobesį, medį, varną ant tvoros, medžio lapą, gėlės žiedą, vabalą... <...> Klasės darbe buvo privalomas dalykas – iliustracija: mokytojas paskaitydavo, pav., lietuvišką pasaką, aptardavo, pakomentuodavo ir imdavomės „iliustruoti“. <...>

Patys gabieji Zikaro mokiniai [eidavo] pas jį ir ne pamokų metu (gal ir į namus), su tais jis užsiimdavo individualiai. Iš tų išėjo, pvz., Bern. Bučas, žinomas skulptorius. Daug žadantis buvo Kazys Urbas (tas, Italijoje besimokydamas, džiova susirgo ir studijas nutraukė), Petras Janulis pasidarė žymus architektas <...>, kitas žymus architektas buvo Fel. Bielinskis.

Kazys Urbas Romoje studijavo architektūrą, kartkartėmis susirašinėdamas ir su Zikaru. 1931 m. rudenį Jurgis Šaulys, būdamas Lietuvos pasiuntiniu prie Šv. Sosto, susitarė su Urbu, kad šis nupieštų didelį Lietuvos žemėlapį. Padedamas bulgaro Kristofo, jis sutiko įgyvendinti šį diplomato sumanymą. Darbas truko dvejus metus. Jaunuolis naudojosi Lietuvos Vyriausiojo Štabo išleistais atskirų vietovių žemėlapiais. Didingas žemėlapis pieštas ant sienos, pasilipus ant kopėčių.

Savo vaikams ir daugumai mokinių Zikaras perdavė drąsą, nuoširdumą ir atkaklumą, siekiant gyvenimo tikslų, kurie džiugintų ne tik juos pačius, bet ir šalia jų esančius žmones. Alytė sakydavo, kad tėtis vos ne kiekvieną dieną primindavo, kad „vardan tos Lietuvos“ turite stengtis“. Jis mėgdavo sakyti: „Lietuva maža, bet ji turi būti išgarsinta savo menu.“ Ir, žiūrėdamas į savo „tiksliukus“ vaikus (iš keturių atžalų tik Teisutis pasirinko dailininko kelią), pridurdavo „arba kitais darbais“.