BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS
Fridrichas Bajoraitis LIETUVIŠKI ŽODŽIAI Negriauti , nebriauti , nešaukti , nepliaukšti , krutėti , judėti ir arti , akėti ir sėti , ir laukti , budėti , stebėti , regėti , tikėti , kantrumo turėti , kentėti , tylėti , mylėti! 1907.VIII.8
F. BAJORAIČIO LIETUVIŠKI ŽODŽIAI ŠILUTĖJE
Prieš trisdešimt metų atkūrus šalies nepriklausomybę, buvo mąstoma, kad pamario krašte turėtų atsirasti ženklų, liudijančių padėką ir pagarbą Mažosios Lietuvos raštijos veikėjams, uoliai gynusiems lietuviškąją savastį ir orumą sunkiais vokiečių valdžios metais. 1995 m. birželį Šilutės rajono centrinei bibliotekai minint įkūrimo 50-metį, jai buvo suteiktas XX a. pr. Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo, poeto Fridricho Bajoraičio (1883–1909) vardas. Tų pačių metų rugsėjo 29 d. prie bibliotekos fasado iškilmingai atidengta vardą įamžinanti lenta, o spalio mėnesį biblioteka reorganizuota į viešąją ir šiandien garbingai prisistato kaip Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka.
Šis vardas bibliotekai suteiktas pasitarus su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju prof. habil. dr. Domu Kaunu. Šilutės rajono savivaldybės viešoji biblioteka kaupia visas įmanomas publikacijas apie Mažosios Lietuvos kilnojamosios bibliotekos įkūrėją F. Bajoraitį, pati rengia ir leidžia su jo veikla susijusius ar jam skirtus leidinius, skleidžia žinią apie šį Mažosios Lietuvos veikėją organizuodama konferencijas, seminarus, puoselėdama kultūros renginių – švenčių, literatūrinių konkursų – tradiciją.
LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS
F. Bajoraitis gimė 1883 m. gruodžio 9 d. Medukalnių kaime (dab. Kaliningrado sritis), ūkininkų šeimoje. Tėvams persikėlus į lietuvininkų Balandžių kaimą (dab. Kaliningrado sritis), šeima susilaukė dar keturių vaikų. Tėvas laikėsi griežtų socialdemokratinių pažiūrų ir jų nekeitė. Šeimoje buvo kalbama lietuviškai. F. Bajoraitis nuo jaunų dienų jautėsi esąs lietuvis ir nebijojo to parodyti. Lemiamą įtaką formuojantis jo
28
pažiūroms turėjo Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, slapyvardis Girėnas) eilėraštis „Lietuvninkais mes esam gimę“: Fridrichas išmoko jį atmintinai, o kitą dieną užrašė ant klasės lentos. Tuo metu tai buvo labai drąsus žingsnis. Gavęs tėvų pritarimą, F. Bajoraitis pasirinko pedagogo profesiją, kuri tuomet buvo labai gerbiama. Mokytojų seminarijoje perskaitė daug knygų, tarp jų ir lietuviškų. Čia pradėjo rašyti eilėraščius. Nuo jaunų dienų užsibrėžta nuostata ginti lietuvių kalbą bei tradicijas dar labiau sustiprėjo ir tapo jo, kaip mokytojo, tikslu. Lietuvininkus, nedrįstančius priešintis germanizacijai, F. Bajoraitis vadino nesusipratėliais. Pirmoji mokytojo F. Bajoraičio darbo vieta buvo Paleičių liaudies mokykloje, Šilokarčemos (dab. Šilutės) apskrityje. Šiose apylinkėse gyveno daug lietuvių, o ano meto Prūsijos valdžia reikalavo vaikus mokyti tik vokiečių kalba. F. Bajoraitis buvo ištikimas savo įsitikinimams, todėl, be mokymo plane nurodytų dalykų, vaikus ėmėsi mokyti ir lietuvių kalbos. Tai buvo negirdėtas dalykas, joks kitas mokytojas nebūtų išdrįsęs pasipriešinti 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo
